ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: LAPKRITIS, 2021

+2

Jau gyvename kalėdinėmis nuotaikomis, tačiau dar neskubėkime į Kalėdinį šurmulį. Dar truputį palaukime ir prisiminkime lapkričio albumus. Lapkritį siūlome prisiminti su „Daddy Was A Milkman“ ir „IDLES“ albumais, sunkesnio skambesio gerbėjams – Dave Gahan ir „Soulsavers“ grupės kūriniais, bei bendrais „Converge” ir Chelsea Wolfe bei Richard Dawson ir „Circle darbais.

Daddy Was A Milkman – „Kai ruduo mokė mane“

Šiltas. Jaukus. Mielas. Išjaustas. Turbūt taip reikėtų kalbėti apie naujausią Igno Pociūno, Lietuvos žmonėms geriau pažįstamo „Daddy Was A Milkman“ pseudonimu, albumą „Kai ruduo mokė mane“. Jau pirmieji albumo šaukliai – dainos „Nieko nebijau“ ir „Tinginio vasara“ signalizavo, kad albumas bus toks, kokio mes ir tikėjomės – ramus, įkvėpiantis ir intymus. Toks, kurio galima klausytis kone visose gyvenimo situacijos. Toks, kuris gali tapti nuostabiu palydovu besileidžiant šiltai vasaros saulei. Toks, kuris gali tapti muzikaliausiu draugu gurkšnojant karštą vyną su mylimu žmogumi tada, kai už lango švelniai sukasi snaigių šokis. Toks, kuris net ir paslaptingą Kalėdų naktį gali įkvėpti, sušildyti ir nuraminti.

Ar „Kai ruduo mokė mane“ patenkino tuos lūkesčius? Su kaupu. Trečiajame Igno albume, lyginant jį su prieš tai buvusiaisiais, skirtumas vienintelis – visas įrašas – lietuvių kalba. Gražūs tekstai, švelni muzika, intymumas ir velniškai jausmingos, lengvos melodijos šio albumo tikrai ilgam neleis padėti į lentyną. Jo, tiesiog, norisi klausytis vėl ir vėl, mat 9 čia esančios kompozicijos „susiklauso“ taip greitai, kad nespėji net įkvėpti… Todėl imi jį „sukti“ iš pradžių.

Ypatingai dabar, kai gyvename nežinodami kaip virusas evoliucionuos; kai stebėdami kas vyksta už Lietuvos sienos jaučiame nerimą; kai neigiamos informacijos žiniasklaidos kanaluose yra ypatingai daug… „Kai ruduo mokė mane“ gali tapti pasakiškai miela ramybės doze jūsų namams, ausims ir, žinoma, širdims.

Dave Gahan ir Soulsavers – „Imposter“

Vienos iš svarbiausių visų laikų muzikinių grupių „Depeche Mode“ karjera jau tęsiasi daugiau kaip keturis dešimtmečius. Dave Gahan – „depešų“ veidas ir balsas. Jį myli šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Jo vietoje svajoja atsidurti dažnas „depešistas“, net ir žinodamas, jog būti Dave Gahan’u yra pavojinga. Juk šis žmogus net keturis kartus (!!!) yra paspaudęs ranką mirčiai! Dave Gahan yra Dievas, besimaudantis minios meilėje, tačiau niekam ne paslaptis, jog dainas grupei kuria ne jis, o jo kolega Martin Gore. Na, išskyrus keletą retų atvejų. Todėl nieko keisto, jog metams bėgant atsiranda poreikis padaryti kažką savo. Kažką, kas būtų nesiejama su „depešais“. Albumas „Imposter“ – jau penktasis Dave Gahan išstojimas be „Depeche Mode“ ir trečiasis dovanojant savo balsą prodiuserių „Soulsavers“ komandai. Sulig kiekvienu jų bendru albumu vis labiau jaučiasi, jog šis projektas, laikui bėgant virtęs rimta grupe, yra labai svarbus savirealizacijos kanalas Dave Gahan‘o gyvenime ir karjeroje. Šiuo jo gyvenimo etapu tikriausiai svarbesnis nei megadinozaurai „Depeche Mode“.

Šį kartą albume nerasite nei vienos autorinės dainos. Čia skamba vien koveriai. Bet kaip gražiai! Klausant šio albumo su kiekviena daina imi vis labiau pamiršti, jog šias dainas parašė Mark Lanegan, Neil Young, PJ Harvey, Bob Dylan ir kiti. Dave Gahan čia yra ne tik vokalistas, bet ir savotiškas šios muzikinės kelionės kuratorius, kuriam ši kelionė, matyti, itin asmeniška. „Imposter“ – jautrus, gilus, tyras, ir velniškai muzikalus darbas. Muziką šiam albumui įrašė gyvais instrumentais grojanti dešimties žmonių grupė. Tai – visiškai kita muzikinė amplitudė, nei „Depeche Mode“. Na, o su niekuo nesupainiojamas Dave Gahan balsas čia atsiskleidžia visai kitomis spalvomis.

Tad jei mėgstate „depešus“, bet norite išgirsti jų balsą kitokioje muzikoje – nepraleiskite progos. O jei „depešų“ nemėgstate (arba nežinote?) – linkiu Jums atrasti šį nepaprastą, žavingą balsą būtent šiame kontekste. Čia Dave Gahan išlieja visą savo širdį. Ir tai girdisi. Kol kas tai – naujas darbas, tad bendra nuomonė apie jį dar nėra pilnai susiformavusi. Bet spėju, jog kažkada, šis albumas bus laikomas vienu esminių jo karjeros šviesulių. Panašios svarbos, kaip „American IV: The Man Comes Around“ šiandien yra Johnny Cash kūryboje. Bet iki tol dar laukia daug metų ir daug naujų albumų, ar ne?

„Converge” ir Chelsea Wolfe – „Blood Moon: I”

2016-ųjų metų balandis. Įžymieji JAV hardcore/mathcore atlikėjai „Converge” koncertuoja Europoje. Jiems talkina raganiškoji užburiančio balso savininkė Chelsea Wolfe, jos kolega Benas Chisholmas ir Stephenas Brodsky iš taip pat amerikiečių roko grupės „Cave In“. Pasirodymai pavadinti gana pranašiškai – „Blood Moon“. Publika ošia, o tarp muzikantų užsimezga magiškas ryšys.

Šis neeilinis kolektyvas tuo metu to dar nežinojo, tačiau būtent tada buvo įpūsta dar vieno albumo dvasia. Visgi įrašų sesijos prasidėjo ne iš karto, o 2019-aisiais. Karantinas pakišo koją, tad įrašą teko pabaigti nuotoliniu būdu. Ir štai, šių metų lapkritį dienos šviesą pagaliau išvydo minėtųjų muzikantų bendro darbo vaisius – albumas „Blood Moon: I“.

Kaip ir buvo galima tikėtis, kiekvienas iš minėtųjų atlikėjų čia paliko savo unikalų pėdsaką. „Blood Moon: I“ sujungia siautėjantį  „Converge” įniršį su „Cave In“ sunkumu ir žaviosios  Chelsea Wolfe raganišku niūrumu. Jei kada nors klausėte savęs, kaip skambėtų Jacobas Bannonas, jei jis taptų „Cave In“ nariu, arba kaip Chelsea Wolfe atskleistų savo kerinčias melodijas per kaklą laužantį „Converge” ritmą, atsakymus į šiuos klausimus rasite jau pirmuosiuose kūriniuose. Mano asmeniniai favoritai, kurių paklausyti tiesiog būtina: „Blood Moon“, „Coil“ ir „Crimson Ston“. Čia susipina tiek sunkūs, matematiški „Converge” rifai, Jacobo Bannono scream’as, tiek ir tamsus, bet tuo pačiu metu ir švelnus Chelsea Wolfe vokalas.

„Blood Moon: I“ peržengia daugelio „Converge” užkietėjusių gerbėjų tolerancijos ribas. Jie grupę kaltina „suminkštėjimu“, o aš kaip tik manau, jog tai yra natūrali jų skambesio evoliucija, kuri buvo ilgai laukta ir šiame albume meistriškai įgyvendinta. „Blood Moon: I“ taip pat yra sunkiausia ir įspūdingiausia Chelsea Wolfe ir Beno Chisholmo muzikos išraiška, kurią varo kunkuliuojanti „Converge”“ jėga ir „Cave In“ dvasia. „Blood Moon I“ tikrai yra vienas esminių šių metų sunkiosios scenos albumų.

Richard Dawson ir „Circle“ – „Henki“

Dainų kūrėjas ir gitaristas Richard Dawson iš Didžiosios Britanijos suvienijo jėgas su Švedų roko grupe „Circle“. Richard Dawson atstovauja daugiau folk stiliaus tradicijas, o jau apie jau apie 40 albumų savo diskografijoje turintys „Circle“ atstovauja įvairiems roko stiliaus subžanrams – progressive, hard, glam, space ir kiti. Grupė, garsėjanti technišku aukšto lygio atlikimu ir veržlumu suteikia greičio ir energijos lyriškesniai Richard Dawson kūrybai.

Kuriant albumą kūrėjai dalinosi demo / bandomaisiais įrašais nuotoliniu būdu, vėliau susitiko įrašų sesijai Suomijoje ir albumą pabaigė dirbdami nuotoliu, kai 2020-ųjų pavasarį visą Europą pasiekė pandemija. Atrodo, jog pakankamai ilgas pasiruošimas išėjo į naudą. Dawson mėgsta išbandyti savo kūrybos ribas ir ieškoti kažko naujo. Įprastai savo kūriniuose pasakojantis visą žmogaus gyvenimą ir jo paletę, su albumu „Henki“ nuo to nenutolo, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasakojama apie kažką kitką. Albumo pavadinimas – suomių kalbos žodis, kuris reiškia „dvasią“ ar „sielą“. Visi septyni kūriniai pavadinti augalų pavadinimais. Iš pirmo žvilgsnio „botaniniai“ kūriniai pasakoja Richard Dawson mėgstama tema – žmones: jų gyvenimo iššūkius, tragedijas ir pomirtinio gyvenimo paslaptis.

Tai išskirtinis albumas Richard Dawson diskografijoje su „Circle“ energija ir dvasia. Plačios temos, kiek kitoks skambesys ir albumas glosto ausį ne tik eiliniams klausytojui, bet ir išrankiems melomanams.

IDLES – „Crawler

Iš Bristolio – britų avangardo sostinės – kilusių „IDLES“ pristatinėti nereikia – garsus jų šauksmas gerai girdimas ir Lietuvoje, nors jie (dar) nėra čia viešėję. Naujausio, ketvirtojo jų albumo „Crawler“ istorija gan tipinė – 2020-ųjų rugsėjį išleidę trečiąjį albumą, „Ultra Mono“, grupės vyrukai turėjo  vilties pakoncertuoti su juo. Deja, dėl patys-žinot-ko, tai tapo neįmanoma ir „IDLES“ padarė tai, ką moka geriausiai – užsidarė studijoj ir pradėjo įrašynėti dar vieną albumą. Taip ir gimė „Crawler”.

Jei mokate skaičiuoti, supratote, kad naujasis „IDLES“ albumas gimė labai greitai. Greitai gimę albumai dažnai kvepia chaltūra, tiesa? Tik ne „IDLES“ atveju. Tačiau čia turime jus įspėti. „Ultra Mono“ buvo greitas ir įsiūtęs. Jame buvo viskas, dėl ko mylime „IDLES“ –  piktas Joe Talboto vokalas, socialiai angažuotos temos, siautulingi ritmai. „Crawler“ – visiškai kitoks, ir tai suprantame vos išgirdę pirmąsias „MTT 420 RR“ natas.

„IDLES“ čia visiškai kitokie, atsigrėžę į save, į savo išgyvenimus, į savo problemas. „Crawleryje“ galima lengvai užčiuopti tai, su kuo „IDLES“ visą laiką buvo lyginami – čia girdime ir niūrias „Joy Division“ nuotaikas, ir senąjį gerąjį „Queens of The Stone Age“ skambesį. Turime net baladę – arba tai, kas artimiausia baladei „IDLES“ kontekste („The Beachland Ballroom“).

Ką turime dar? Ogi albumą, kuris yra kažkiek chaotiškas, tačiau kartu yra labai svarbus (arba tokiu taps) tiek patiems „IDLES“ nariams, tiek jiems kaip grupei. Bent jau tokį turiu įtarimą (ir galbūt slaptą norą).

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *