Nuotr. Rytis Šeškaitis
Lietuva turi savo metų muzikinį albumą. Ko gero tokia fraze turėčiau pradėti rašyti rašinį apie mūsų šalies duetą „Beissoul & Einius“, jų išleistą debiutinį diską „Laikas Paikas“ ir šeštadienį menų fabrike „Loftas“ įvykusį albumo pristatymo koncertą. Artūras Žabas – Beissoul ir Einius Jarutis savo kuriamą muziką vadina elektro soul. Tačiau po šeštadienio pasirodymo man visai spontaniškai galvoje skambėjo „elektroninės avantiūros“ apibūdinimas. Sutinku, tokio stiliaus muzikos enciklopedijoje tikrai nėra, tačiau žanrų gausą savo kūryboje subtiliai maišantiems vyrukams vienos muzikinės kepurės uždėti neįmanoma. Jų muzikoje galima rasti visko – nuo jaunų kūrėjų gretose itin madingos James Blake‘iškos elektronikos iki dubstep ar house ritmų. Žodžiu, viskas viename, ką nejučia galėtume įvardinti „When Saints Go Machine“ vokalisto Nikolajaus manoMUZIKAI pasiūlytu „alternatyviosios pop muzikos“ vardu.
„Beissoul“ vardas pirmą sykį Lietuvoje rimtai nuskambėjo manoMUZIKOS ne itin sekamo „Eurovizijos“ dainų konkurso kontekste. Tiesa, tąkart tarp tų pačių „Eurovizijos nežiūrinčiųjų“ akimirksniu pasklido gandai esą šiemet nacionalinę atranką gali laimėti „smagus neformatas“. Pasirodo šansai buvo visai realūs. Avantiūra šio blizgučių ir dainuojančių papų konkurse Artūrą privertė dar labiau užkibti ant muzikinio kabliuko ir kartu su Einiumi pradėti kurti tai, kuo žavios alternatyvos blizgančiai pop kultūrai pasiilgę melomanai galės kvėpuoti su pasimėgavimu.
Taigi, savotiškų scenos debiutantų debiutinio albumo debiutinis pristatymas „Lofte“ turėjo atsakyti į tiek paties dueto, tiek ir visos su juo dirbančios komandos pasąmonėje tūnantį klausimą „ar pavyks?“. Pavyko. Su kaupu. Erdvė buvo praktiškai pilnut pilnutėlė, o „Beissoul & Einius” muzika skambėjo puikiai.
Nuotr. Rytis Šeškaitis
Nemenką būrį palaikytojų grupė subūrė prieš keletą savaičių surengusi trumpą pasirodymą manoMUZIKOS gimtadienyje. Tiesa, tąkart Beissoul ir Einius atliko ne visą programą, nebuvo parengę scenos savo soliniam pasirodymui ir nebuvo vakaro dėmesio centre, mat kovo 15-ąją „Lofte“ karaliavo „When Saints Go Machine“. Tačiau jau tada matėsi, kad vyrukai turi parako, smegenų, muzikos ir idėją, kuri yra esminis variklis, leidžiantis kolektyvą išskirti iš pilkos masės. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris tąkart pamatęs grupę paprašė manęs ne tik pakartoti jų pavadinimą, bet ir būtinai priminti dieną, kuomet jie pristatys savo albumą.
Priminiau. Ne vienam ir ne dviem. Džiaugiuosi, kad jie buvo ir šeštadienį – dieną, kuomet Lofte „Beissoul & Einius” visą savo muzikinį, kūrybinį ir idėjinį potencialą pademonstravo su kaupu.
Scena, kurioje duetas pasirodė, buvo panaši į 90-ųjų mokyklinės diskotekos su Lynčišku prieskoniu erdvę. Disko kamuoliai (disco balls – L.Z.), šalia jų besisukantys ragai, blyški balkšva šviesa ir viso šio gėrio fone ant scenos neįprastai įdomiai (ir sykiu keistai) judantis Artūras Žabas – Beissoul, kūrė intymią, netikėtą ir mistinę atmosferą. Tiesa, pradžioje keistai atrodę ilgi atlikėjo šnekamieji intarpai tarp dainų, ilgainiui tapo neatskiriama koncerto dalimi ir (bent jau man) pasidarė įdomu ne tik kaip jis sudainuos vieną ar kitą natą, bet ir ką ją sudainavęs jis pasakys. Panašu, kad publikai tai buvo taip pat įdomu.
Beje, kalbant apie dainavimą, Artūrui negalima gailėti pagyrų. Keistas, netipinis ir į jokius rėmus netelpantis muzikanto vokalinis tembras įvaldytas tikrai puikiai. Jokios natos pro šalį ir nepriekaištingas dainavimas – dar vienas privalumas, tiesiog neleidžiantis nesižavėti „Beissoul & Einius”.
Dar vienas į akis itin krentantis pozityvus koncerto prieskonis – tai muzikantų laisvė. Scenoje jie jautėsi taip laisvai (it namuose), kad net pats įtariausias žiūrovas neturėjo galimybės susidaryti nuomonės, kad jiems koncertuojantys muzikantai – pirmus rimtus žingsnius Lietuvos muzikos scenoje žengiantis duetas.
Koncerte buvo visko – ir lengvos synth pop muzikos, ir iki kaulų smegenų įsiskverbiančios modernios elektronikos, ir galimybių iškelti žiebtuvėlį į viršų skambant titulinei albumo „Laikas Paikas“ dainai, ir akimirkų, kai norėjosi tiesiog sprogti nuo energijos, kurią duetas buvo paruošęs jų atėjusiai paklausyti miniai. Na o ką jau kalbėti apie paskutinę dainą „Red Barron“, per kurią publika taip „taškėsi“, kad energijai ir emocijai apsakyti trūksta žodžių…
Buvo tikra ir muzikalu. Ir, kas svarbiausia, tai visiškai įtikino bei neleido suabejoti.
Visada labai sergu už mūsų šalies scenos atstovus. Labai noriu, kad jiems sektųsi, kad juos matytų ir kad apie juos kalbėtų. Negana to, visada viliuosi, kad lietuviai užduos toną ir pagimdys kažką naujo. Muzikalaus. Unikalaus. Išskirtinio ir kartu netikėto.
Būtent šiame kelyje yra ir Artūro ir Einiaus duetas.
Jų atsiradimas, skambesys ir koncepcija yra tai, kas bent jau iš dalies užpildo muzikinę tuštumą, žiojėjančią šiandieninėje Lietuvos pop scenoje. Jų muzikoje kažką savito ir mielo turėtų atrasti įvairių skonių ir skirtingų žanrų muzikos mylėtojai. Galbūt todėl juos taip sunku įrėminti vienoje žanro kategorijoje.
Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad „Beissoul & Einius” praėjusią savaitę išleistas albumas – neabejotinas mano šių metų lietuviškasis favoritas. Labai vasariškas ir savalaikis įrašas puikiai tinka ir tiems, kas mėgsta romantiškai palydėti saulę, ir tiems, kurie neįsivaizduoja savo naktų be ritmo, vakarėlių, šokių ir judesio. Tai – universalus diskas, turintis pretenzijų ir pagrįstų ambicijų atrasti savo klausytoją įvairiose amžiaus, lyties, ar kitų socialinių pjūvių grupėse.
Velniškai džiaugiuosi, kad šis duetas gimė ir pradėjo skleisti sparnus čia – Lietuvoje. Nesu pranašas ar orakulas, tačiau manau, kad tik laiko klausimas, kada kolektyvas pakels sparnus ir perskris mūsų šalies geografines sienas. To aš jam ir linkiu. O šiandien aš tiesiog esu laimingas turėdamas progą būti liudininku šio įdomaus, mistiško, kūrybingo ir kartu labai muzikalaus paukščio gimimo ir (tikiuosi) pasiruošimo didžiajam skrydžiui.
Nuotr. Rytis Šeškaitis
Nuotr. Rytis Šeškaitis
Nuotr. Beissoul & Einius
