Kiek keista suvokti, jog grupė „Siela“, susikūrusi dar 1990-ais metais, pernai šventė 35-ąjį gimtadienį. Mintyse net pasijuokiau, kad grupei tiek pat metų kaip ir man. (šypsosi) Ir nors visi mes bėgant metams daugiau ar mažiau keičiamės, tačiau smagu girdėti, jog „Siela“ yra vienas iš gerųjų pavyzdžių kaip galima likti ištikimiems savo skambesiui bei jame tobulėti. Tai, jog ši formulė puikiai veikia, įrodė ir sausio 31-ąją į Menų fabriką „Loftas“ sugūžėjusi sausakimša salė gerbėjų ir laukusi naujojo albumo „Haliucinacijos“ pristatymo. Apsidairius aplink buvo galima įsitikinti, jog šis koncertas pritraukė ne tik senuosius gerbėjus, bet ir nemažai jaunimo, o tai tikrai labai maloniai džiugina. Pasirodo, jog gotikinis rokas gyvas ne tik senukų širdyse, bet atrado kelią ir į jaunas širdis.
Šiaip ne taip radę geresnes vietas koncerto stebėjimui ir bandydami sušilti nuo lauke tvyrančio šaltuko laukėme vakaro herojų. Scena buvo aptraukta juodu šydu, kuris žadindamas vaizduotę nenukrito net ir suskambus pirmiesiems dainos „Haliucinacijos“ akordams, tačiau pro plyšius jau buvo galima matyti lazerius ir ryškias šviesas, kurios bylojo, kad muzikinei bei vizualinei kelionei pasiruošta stipriai. Besibaigiant pirmajai dainai, sceną slėpusi užuolaida pagaliau nukrito ir Aurelijui Sirgedui pasisveikinus su publika galėjome pilnai pasinerti į tamsos bei šviesos pasaulius jungiančios muzikos garsus bei atsiduoti jų tėkmei.
Pirmiausiai buvo atlikta nemažai dainų iš naujojo albumo – „Baltas Šerkšnas“, „Vizijos Keistos“ ar vos prieš daugiau nei savaitę pasirodęs singlas „Akmeny gėlės“. Šis kūrinys buvo įrašytas su Igoriu Kofu todėl publika, tiesiog, ūžė, kai scenoje jis pasirodė kartu su grupe „Siela“ ir įnešė dar daugiau energijos bei užsidegimo vakaro pasirodyme. Nors jo ir taip netrūko, nes lazerių šou, vizualiniai sprendimai, nuostabios šviesos bei vyrų atsidavimas vakarui buvo fantastiškas. Tiesą sakant, šviesų kartais netgi buvo per daug, nes jos net akindavo, tačiau, vakarui įsibėgėjant ir programai pereinant prie jau laiko išbandytų kūrinių, akys apsiprato arba apšvietimas tapo kiek nuosaikesnis, nes užsimerkti taip dažnai jau nebetekdavo.
Visi traukė mintinai mokamas „Sielos“ dainas – „Tavęs man reikėjo“, „Euforija“, „Štormai“ ar jau klasika tapusią ir net neužkietėjusiems grupės fanams puikiai žinomą kūrinį „Pirmos meilės liga“. Vienas iš šalia stovėjusių grupės gerbėjų kartu dainavo beveik kiekvieną dainą. Tokia akimirka leidžia suprasti, kiek daug ši grupė davė Lietuvos muzikos scenai ir kiek dar vis duoda. „Siela“ sujungia kartas, nespaudžia stabdžių ir toliau lepina nauja kūryba bei stipriais koncertais. Tikra euforija būti tokioje masėje žmonių, kuri kvėpuoja ir linguoja vienu ritmu bei ploja ir šaukia ačiū nuskambėjus paskutiniesiems kūriniams „Paskutinis herojus“ ir „Ji svajoja“.
Grupė nusilenkė ir bent šį kartą haliucinacijos baigėsi. Teko palikti „Loftą“ ir vėl išeiti į gatvę, kur karaliavo baltas šerkšnas ir mintys, kad jau laukiu jų naujojo albumo fiziniu formatu. Vinilas turėtų pasirodyti Vilniaus knygų mugėje. Neabejoju, kad ten sutiksiu ir daugiau žmonių, kurie sudalyvavo šiose gal kiek ir keistose, bet labai įspūdingose grupės „Siela“ vizijose.
