Ėjo 2006-ieji, grupė „Radiohead“, ruošdamasi albumui „In Rainbows”, bet dar garsiai apie jį nepaskelbusi, išsiruošė į koncertinį turą. Dauguma tuomet atliktų dainų pateko į šį albumą, tačiau vienas ypatingas kūrinys buvo sugrotas tik kartą, tik „soundchecko“ metu, prieš koncertą Berklyje, Kalifornijoje. Daina, žinoma grupės gerbėjams kaip „Come To Your Senses” niekada nebuvo išleista, iki šiol internetuose sklandė tik jos ištrauka.
Šiandien, žymint 12-ąsias minėtojo koncerto metines, dainos įrašas buvo įkeltas į „Youtube“. Tiesa, ne pačios grupės, tad paskubėkite jo paklausyti. Tai „Radiohead“, kokių greičiausiai dar nesate girdėję – puikiai atpažįstami, tačiau su ryškiais country muzikos elementais.
Ką tik džiaugiamės dėl atvažiuojančių „Kiasmos“ vaikinų, tačiau pasirodo, kad tai dar ne visos naujienos. 2019-aisiais vienas iš „Kiasmos“ narių, islandas Ólafur Arnalds, grįš į Vilnių su soline programa. Ši informacija ką tik buvo paskelbta šio atlikėjo paskyroje „Facebooke” bei oficialiame jo puslapyje.
Vilniuje O. Arnalds lankysis vasario 20 dieną. Koncertas vyks „Compensos“ salėje. Kaip praneša pats atlikėjas, prekyba bilietais pradedama jau artimiausią penktadienį.
Susipažinimui su šiuo kompozitoriumi ir atlikėju kviečiame pažiūrėti vieną gražiausių jo koncertų:
Kol mes skęstame lietuje, amerikietis „Two Feet“ debiutuoja Colberto laidoje su singlu „I Feel Like I’m Drowning“.
Apie „Two Feet“ jau šiek tiek rašėme anksčiau – tuomet, kai jo daina „Go Fuck Yourself“ užkariavo internetus. Pasirodymas „The Late Show with Stephen Cobert” – neabejotinas žingsnis į priekį šiam jaunam dainininkui. Džiaugiamės ir sekame toliau.
Naujojo albumo išleidimui besiruošiantys „Dirty Projectors” pristato dar vieną kūrinį ir vaizdo klipą. Minimalistinis, pieštas video neužgožia išskirtinio, sunkiai supainiojamo Davido Longstreth’o balso.
Devintasis „Dirty Projectors” albumas, „Lamp Lit Prose”, pasirodys po mėnesio, liepos 13 dieną.
Tai stebuklas. Stebuklas, kad esu čia, o Thom Yorke – žmogus, reziduojantis pačiame mano asmeninio muzikos Olimpo viršūnėje, yra visai šalia, ant scenos. Jei ištiesčiau ranką, galėčiau jį pasiekti. Netiesiu, dievai yra ne tam. Bet paprašau šalia stovinčios bičiulės, kad man įžnybtų.
Patekti čia nebuvo lengva. Vos 3 tūkstančius žiūrovų talpinanti Londono „Roundhouse“ salė šio miesto masteliais yra mažytė. Neįsivaizduojamas kiekis mano nervų ląstelių žuvo bandant nusipirkti bilietą į šį pasirodymą. Tai, kad man pasisekė, irgi yra stebuklas – po 20 minučių desperatiško bilietų pirkimų puslapių atnaujinimo, jau buvau beprarandanti viltį.
Kai pernai važiavau į „Radiohead“ koncertą, tikėjausi daug ir kartu nieko. Žinojau, kad jie bus „geri“. Nežinojau, kad nulipdami nuo scenos jie išsineš kartu ir mano sveiko proto likučius. Nežinojau, kad „for a minute here I lost myself“ virs dienomis, vėliau mėnesiais. Grįžusi, ilgai dar negalėjau klausyti nieko kito. Jei manęs paklaustų, ką veikiau 2017-aisiais, galėčiau drąsiai sakyt „klausiau Radiohead“.
Tačiau, nors „Radiohead“ koncertas įkvėpė mane atsidurti čia, žinojau, kad šis pasirodymas bus kitoks. Nes soliniai Thom Yorke kūriniai taip pat yra kitokie. Klausantis šių įrašų gali pasirodyti, kad jiems trūksta tos emocinės gelmės, tos melancholijos, kuria taip garsėja „Radiohead“. Taip, bijojau skaudžiai nusivilti. Bandymai žaisti su dievais retai turi laimingą pabaigą.
Turėjau parodyt daugiau pasitikėjimo. Nes tai, kas penktadienio vakarą vyko scenoje – dar vienas įrodymas, kad Thom Yorke tiesiog negali sumalti š…
Pasirodymas prasideda nuo švelnaus klavišų skambesio dainoje „Interference“. Prietema. Scenoje Thomą lydi tik ilgametis „Radiohead“ bičiulis, Nigel Rodrich ir už vizualines projekcijas atsakingas Tarik Barri. Yorke‘o kolegos iš grupės šį pasirodymą stebi iš publikos – akylesni fanai pastebi Johnny Greenwoodą. Pasislėpti jam nepadeda net užsiauginta barzda. (Kalbant apie J. Greenwoodą – ar girdėjote jo garso takelį filmui „You Were Never Really Here“? Oskarą jam! Oskarą!!!).
„Radiohead“ ilgai buvo kaltinami kone snobišku rimtumu. Šlovė juos užgriuvo netikėtai, kartu atnešdama ne vien tik teigiamus potyrius ir emocijas, o viso šio „jovalo“ kaltininkei – dainai „Creep“ grupė iki šiol jaučia priešiškumą, retai atlikdama ją koncertų metų. Solinė Thomo Yorko kūryba – visai kitas reikalas. Čia jis žaidžia žaidimą „tai buvau ne aš“. Thom Yorke solo neturi savo „Creep“ ir yra laisvas (arba beveik laisvas) nuo visų jo pasekmių. Ji buvo, yra ir greičiausiai liks labiau eksperimentinė, tirianti asmeninį Th. Yorko susižavėjimą elektronine muzika ir jos spektru – nuo house iki IDM.
Tiems, kas tikėjosi šį vakarą išgirsti daugiau „Radiohead“ kūrinių, tenka nusivilti. Kone visas setlistas susideda iš solinių Thomo Yorko kūrinių, tiek jau išleistų (iš albumo „Tomorrow‘s Modern Boxes“ ir ankstesniojo „The Eraser“), tiek dar ruošiamų išleidimui: nuskambėjo ir jau prieš trejetą metų gyvai groti „Traffic“, „Invisible Knots“ ar „Not The News“, ir šio turo metu debiutavęs „The Axe“. Setlistą papildo keletas projekto „Atoms For Peace“ kūrinių. Ir tik lašelis „Radiohead“ prieskonio. Bet apie tai vėliau.
Nors visas (tiksliau, beveik visas) setas šį vakarą yra stipriai elektroninis, kompozicijos centre vis dar išlieka Th. Yorke‘o balsas. Jis – keistas fenomenas. Cypiantis ir kniaukiantis – Thomo balsas greičiausiai neatsidurtų vyriškų balsų topų viršūnėse. Bet. Dainininko gebėjimas jį valdyti nusipelno didžiausių plojimų. Juos jis ir gauna šį vakarą.
Girdėti Thomą Yorką gyvai yra neabejotinas malonumas. Tačiau atskiro paminėjimo reikalauja ir jo kūno judesiai. Jų dėka „Radiohead“ lyderis ne kartą yra tapęs „memų“ herojumi. Jis maivosi. Šokinėja. Kraiposi. Šoka. Sudeda rankas, dėkodamas. Veria tave akimis. Nenustygstantis vietoje, nevaržomas. Laisvas. Dievas.
Plojimų jūra, kartu su publika sudainuotas kūrinys „Atoms For Peace“ ir Thom Yorke grįžta į sceną antrajam bisui – vienintelei „Radiohead“ dainai šį vakarą, kolegoms iš „Radiohead“, Colinui ir Johniui dedikuojamam kūriniui „Spectre“. „Bondo“ garso takeliui sukurtas (ir atmestas) kūrinys vainikuoja beveik 2 valandų pasirodymą, pasakodamas istoriją apie tai, kad gyvenime anaiptol ne visuomet eina pagal planą. Tik ne šį vakarą. Šį vakarą Thom Yorke triumfuoja.
Grupė „Interpol“ paskelbė apie naujojo albumo išleidimą. Diskas „Marauder“ parduotuves ir grotuvus pasieks jau rugpjūčio 24 dieną. Tai šeštasis grupės albumas, pasirodysiantis po 4 metų pertraukos (jų albumas „El Pintor“ buvo išleistas 2014-aisiais).
Albume bus 13 dainų, jų sąrašą galite matyti čia:
01 If You Really Love Nothing
02 The Rover
03 Complications
04 Flight of Fancy
05 Stay in Touch
06 Interlude 1
07 Mountain Child
08 NYSMAW
09 Surveillance
10 Number 10
11 Party’s Over
12 Interlude 2
13 It Probably Matters
Kviečiame pasiklausyti pirmojo singlo, „The Rover“:
Itin konservatyvioje šeimoje užaugusi Sarah Beth Tomberlin, arba tiesiog „Tomberlin“, augdama neklausė jokios populiarios muzikos. Netrukus pasirodysiantis debiutinis jos albumas „At Weddings“ – bandymas suprasti save ir permąstyti jai įskiepytas vertybes.
Albumą pristato svajingas kūrinys „Self-Help“, kurį šiandien kviečiame išgirsti.
Festivalio „Granatos Live“ line-upas pasipildė dar vienu puikiu atlikėju – pirmą kartą Lietuvoje koncertuos britų dainininkas George Ezra. Jį galėsite pamatyti, jei rugpjūčio 3–5 dienomis išsiruošite į Rumšiškes.
Hitų „Budapest“ ir „Paradise“ kūrėjo balsas tituluojamas vienu įdomiausių tarp jaunosios kartos dainininkų. Nepraleiskite progos!
Su nauja daina ir žiniomis apie naująjį albumą sugrįžta britų dainininkė Anna Calvi. Penkerius metus brandintas diskas „Hunter“ pasirodys rugpjūčio 31 dieną, o šiandien jūsų dėmesiui – kūrinys „Don’t Beat the Girl out of My Boy“ ir jam skirtas vaizdo klipas.
Velniškai seksuali ir labai talentinga St. Vincent užbėgo į BBC Two studiją, kur laidoje „Later… with Jools Holland“ atliko naują dainos „Slow Disco“ versiją – „Fast Slow Disco“.
Jo daina „Amar Pelos Dois“ pernai sužavėjo milijonus „Eurovizijos“ gerbėjų ir pakerėjo jų širdis. Šiemet turėsime progą ją ir kitus Salvadoro Sobralio kūrinius išgirsti gyvai – lapkričio 30 dieną jis surengs koncertą Vilniaus „Compensos“ koncertų salėje. Jo pasirodymas – vienas iš festivalio „Kaunas Jazz“ renginių.
Bekompromisiais pasisakymais garsėjantis dainininkas dažnai kritikuodavo „eurovizinio formato“ dainas, primindamas, kad muzika – tai nėra šou, nėra fejerverkai. Jo pasirodymas Vilniuje garantuotai taps tikra švente melomanams.
Naujojo 31-erių metų britų dainininko, dviejų BRIT apdovanojimų savininko Ben Howard‘o albumo jo gerbėjams teko palaukti beveik ketverius metus. Nuo jo debiutinės plokštelės „Every Kingdom“ praėjus beveik 7 metams, šis folk dainininkas vis dar ieško savo unikalaus skambesio, eksperimentuodamas ir toldamas nuo tų, su kuriais buvo lyginamas – pavyzdžiui, folk muzikos legenda, Nicku Drake’u.
Trečiasis Beno Howardo albumas „Noonday Dream“ kartais gali nustebinti savo skambesiu, tačiau išlieka toks pat mielas širdžiai…ir tiesiog savas. Paklausykite.
Greičiausiai visi esame tai patyrę : butelis vyno ir „Sadness is a blessing“ (ar bet kuri kita Lykke Li daina) visu garsu. Antradienio vakarą vyną scenoje siurbčiojo pati Lykke, o dainavo Vilniaus „Compensoje“ į jos koncertą susirinkusi publika. Tas pats liūdnas vakarėlis, tik kiek daugiau dalyvių.
Liūdnas, nes, nors tradiciškai Lykke Li muzika priskiriama pop žanrui ir ją tikrai galima išgirsti per radiją (jei dar liko žmonių, klausančių radijo), joje trūksta to grynai pramoginio elemento. Ji gerai sukalta, tačiau becukrė (ar bent jau su sumažintu cukraus kiekiu). Subalansuota vienišiems pasiklausymams. Ji nuplukdo tave ten, kur nebūtinai norėtum atsidurti. Toks popsas be popso.
Todėl po koncerto šen bei ten pasigirdę kaltinimai Vilniaus publikai dėl vangumo nėra visiškai pagrįsti. Nebūtina pusantros valandos taškytis tam, kad pajustum ryšį su muzika ir ją atliekančia dainininke. Kartais pakanka tik užsimerkti ir pasiūbuoti.
Ir jei jau prakalbome apie tikrai liūdnus dalykus – kondicionavimo sistemos nebuvimas tvyrant tokiems karščiams yra daug liūdnesnė problema. Nuo alpulio išgelbėjo turbūt tik tai, jog žmonių į koncertą susirinko kiek mažiau nei per „The xx“. Šokti? Ačiū, ne. Turėjai taupyti jėgas, kad galėtum tiesiog išstovėti.
Ir, tiesą sakant, šiame koncerte labiau erzino ne tie ramūs, statiškai besimėgaujantys muzika žmonės, o priešingai – tie, kuriems buvo „pernelyg linksma“, atėję į koncertą dėl vienos dainos – patys žinote kurios. Kaip atrodytų šis koncertas, jei ji nebūtų taip išpopuliarėjusi? Ateitų mažiau žmonių? Susirinktų dar vangesnė publika? O gal kaip tik atvirkščiai? Juk ir šiame koncerte pačios gražiausios akimirkos nutiko jau tada, kai visi, norėję išgirsti vien „I Follow Rivers“ nuėjo parūkyti ar namo – per paskutinę encore‘o dainą, senutę, dar „Youth Novels“ laikų dainą „Tonight“.
Bet, jei jau ištvėrėte šią pabambėjimų upę (sic!), pasidžiaukime gerais dalykais. Visų pirma – pasidžiaukime pačia Lykke, paprasta, kuklia, bet labai seksualia mergina. Ir nors šou tikrai nebuvo „daug garso ir šviesų“ (garsas galėtų būti ir geresnis, o ir muzikantams trūko susigrojimo), nuo jos sceninio įvaizdžio ir subtiliai seksualių judesių buvo sunku atplėšti akis. Taip, lietuviška publika pasižymi tuo „sumokėjau už bilietą 40 eurų, dabar tu mane linksmink“ požiūriu į atlikėjus, ir Lykke Li tikrai stengėsi „atidirbti“. Ir atidirbo, padainuodama ir senų dainų, skirtų gerbėjams-puristams, ir naujų, vos valandą iki koncerto paleistų į eterį kūrinių – naujienų ištroškusiems fanams (gyvai hiphopinė „sex money feelings die“ nuskambėjo tiesiog neįtikėtinai gerai).
Galiausiai pasidžiaukime, kad šis koncertas iš vis įvyko. Taip, netobulas, tarsi pirmas blynas, generalinė repeticija prieš išleidžiant naują albumą. Bet įvyko, ir įvyko būtent Vilniuje. Eat it, pasauli.
Neįtikėtina, tačiau trijulė iš Edinburgo, prestižinio „Mercury“ apdovanojimo laimėtojai „Young Fathers“ tik dabar debiutuoja laidoje „Later… with Jools Holland“. Vakar parodytoje laidoje jie atliko dainą „Toy“ iš šių metų pradžioje pasirodžiusio trečio jų albumo, „Cocoa Sugar“. Ugningas pasirodymas, būtinai pažiūrėkite!
Neseniai po „Youth Lagoon“ iširimo ir 2 metus trukusios tylos į eterį sugrįžęs Trevor Powers dalinasi net dviem naujais kūriniais. Šiandien pristatomi “Ache” ir ”Plaster Saint” bei anksčiau girdėtas „Playwright“ reiškia, kad naujas dainininko albumas – ne už kalnų. Ir tai dar viena šios dienos geroji naujiena: T. Powerso diskas „Mulberry Violence“ pasirodys vasaros pabaigoje, rugpjūčio 17 dieną. Klausomės ir laukiam, klausomės ir laukiam.
Į solinį turą po Europą šiuo metu išsiruošęs „Radiohead“ lyderis Thom Yorke koncerto Florencijoje metu debiutavo su nauju kūriniu, „The Axe“. Anot dainininko, kūrinys vis dar yra „eksperimentinėje stadijoje“. Koncerto lankytojo filmuotame įraše „The Axe“ sklandžiai pereina į solinę Thomo Torko dainą iš albumo „The Eraser“, „Atoms For Peace“.
Albumo „High As Hope“ besirengianti Florence Welsh su grupe („Florence + The Machine“) po truputį lukštena naujojo albumo paslaptis. Šį kartą, pasirodymo laidoje „Later… with Jools Holland“ jie atliko jau nemažai girdėtą kūrinį „Hunger“ ir kiek mažiau žinomą, gyvų pasirodymų metų debiutavusį kūrinį „100 years“.
Norvegė Jenny Hval turėtų būti jau šiek tiek pažįstama Lietuvos publikai – tai būtent ji apšildė „The XX“ koncertą Vilniuje (nors daugelis, greičiausiai, jos pasirodymą praleido, stovėdami eilėje prie „Compensos“). Penktadienį ši ekscentriškoji atlikėja pristatė EP „The Long Sleep“, kurį ir kviečiame pasiklausyti, o kartu ir pasižiūrėti vaizdo klipą vienai iš šio mini-albumo dainų, „Spells“.
Anohni, anksčiau žinoma kaip „Antony and the Johnsons“ pasidalino trumpučiu kūriniu „Miracle Now“. Jokios elektronikos, tik puikus vokalas ir pianino garsai – tai Anohni, kurią labai mylime ir jau buvome šiek tiek pasiilgę.
