Radiohead koncerto Mančesteryje akimirka
„This is Manchester. We do things differently here…” – Mančesterio „Emirates Old Trafford“ stadione suskambus pirmiesiems „Radiohead“ dainos „Let Down“ akordams prisimenu legendinę legendinio Tony Wilsono, Mančesterio muzikinio gyvenimo krikštatėvio, frazę. Visus šių metų turo koncertus pradėdavę nuo „Daydreaming“, šį kartą grupė nusprendžia kitaip ir aš suprantu, kad šis vakaras tikrai bus ypatingas.
Mančesterį susitikimui su mylima grupe pasirinkau neatsitiktinai: visų pirmą – kam daryti paprastai, jei galima įdomiai, todėl geografiškai artimiausią variantą – Lenkijoje vykstantį Open’er festivalį atmečiau be jokio sąžinės graužimo. Antra, Mančesteris žadėjo ne vieną, o du koncertus. Ir galiausiai trečia priežastis – publika. Taip tiesiog yra, kad koncertai grupės gimtojoje šalyje dažniausiai yra ypatingi. Nebūtinai geriausi, tiesiog kitokie. Tikrų grupės gerbėjų, mintinai žinančių visą grupės diskografiją ir mokančių visų dainų žodžius čia daugiau. Didelių koncertų metu grupė yra toli, ant scenos, taigi koncerto atmosferą kuria žmonės, kurių apsuptyje esi. Turėjau nuojautą, kad Mančesteris manęs nenuvils.
Likus keliems mėnesiams iki koncertų, viskas kiek apsivertė. Dėl įvykių per Arianos Grande koncertą, Mančesterio Arena, kurioje liepos 4-5 dienomis turėjo vykti „Radiohead“ koncertai, laikinai uždaroma. Dar gerą pusmetį iki koncerto į galvą atėjęs apžvalgos pavadinimas, „Pamatyti Radiohead ir numirti“, įgauna makabrišką prasmę. Kelios savaitės nežinios – atšauks? nukels? perkels į kitą vietą? – ir į pašto dėžutę atkeliauja naujienos. Pasimatymas įvyks, tačiau du koncertai bus sujungti į vieną ir perkelti į naują vietą – 50 tūkstančių žiūrovų talpinantį „Emirates Old Trafford“ stadioną, tą patį, kuriame vyko labdaringas koncertas teroro akto aukoms paremti, “One Love Manchester”. 50 tūkstančių klausytojų. Mano smegenys atsisako net įsivaizduoti tokį žmonių kiekį.
Tačiau viskas nėra taip blogai. Gal dėl to, kad koncertas vyksta eilinę darbo dieną, o visa teritorija suskirstyta į zonas, atėjus vos valandą prieš, spėju užsiimti visai padorią vietą netoli scenos ir pasiklausyti Junun – antrosios apšildančios grupės, „Radiohead“ nario Jonny Greenwoodo bendro projekto su Shye Ben Tzur ir Rajasthan Express. Indiški ritmai galbūt nėra visiškai tai, ko paprastai tikimasi iš „Radiohead“ apšildančios grupės, tačiau „Junun“ skamba keistai savo vietoje ir laukimas neprailgsta.
Dar pusvalandukas ir prasideda – jau minėtąją dainą „Let Down“ keičia dar vienas albumo „OK Computer“ kūrinys, „Lucky“. Toks dėmesys trečiajam grupės albumui suprantamas – šiemet jis švenčia savo dvidešimtmetį ir jubiliejaus proga buvo perleistas iš naujo, kartu su keliais anksčiau neskelbtais kūriniais „OK NOT OK“ pavadinimu. Iš viso vakaro metu skamba net 7 šio albumo kūriniai. Stovintis šalia vaikinas vis prašo pagroti „Man Of War“, vieną iš „OK NOT OK“ naujienų – šį kartą jam nepasiseka, tačiau vakaro metu gauname kitą delikatesą – „I Promise“.
Renginio atmosfera neįtikėtinai draugiška, kone kosminė. Taip, iš stovinčių tolėliau karts nuo karto pasigirsta raginimai pagarsinti muziką. Šviesos instaliacijos taip pat nukenčia – koncertui prasidėjus lauke dar visai šviesu. Tačiau visa tai, kas vyksta scenoje atperka bet kokius įsivaizduojamus trūkumus. Norisi užsimerkti iš malonumo ir dainuoti su minia, ir tuo pat metu – stebėti viską, gaudyti kiekvieną ekscentriškojo Thomo Yorko šokio judesį ar žavėtis multiinstrumentalistiniais Jonny Greenwoodo sugebėjimais – scenoje ir ant ekranų šalia. „Radiohead“ gali sau leisti žaisti su publika, tad ekranuose vietoj įprastų scenos vaizdų matome įvairius muzikantų atvaizdų koliažus arba, pavyzdžiui, visą stebinčią Thom Yorke‘o akį.
Jei iki koncerto ir turėjau norimų išgirsti dainų sąrašą, greitai apie tai tiesiog pamirštu. Ir ne tik aš. Sąrašai netenka prasmės, kiekviena daina sutinkama ir palydima pritarimo šūksniais, kartais peraugančiais į šį tą daugiau – dainos „No Surpises“ eilutės „Bring down the government/ They don’t, they don’t speak for us“ iššaukia garsius plojimus. Kūriniui pasibaigus minia, Th. Yorkui pritariant gitara, spontaniškai uždainuoja „Oh Jeremy Corbyn“ pagal „White Stripes“ dainos „Seven Nation Army“ melodiją. Ši šypseną kelianti, jau tradicija įvairiuose koncertuose bei festivaliuose tapusi dainos adaptacija, išreiškianti palaikymą leiboristų partijos lyderiui, primena apie neseniai šioje šalyje įvykusius rinkimus ir netikėtus jų rezultatus.
Atsainiai, tarsi ironiškai besišypsantis „Radiohead“ lyderis šį vakarą nekalbus – netgi įvykiai, privertę grupę pakeisti planus ir perkelti koncertą į kitą vietą, lieka nepaminėti. Tačiau grupė dar kartą įrodo savo didybę, sugebėdama užmegzti ryšį su publika praktiškai vien muzikos pagalba. Nieko daugiau nereikia – ir bemaž dviejų su puse valandos kelionė per grupės kūrybą prabėga tarsi kelios minutės. Nuotaika dažnai keičiasi – nuo svajingųjų „Pyramid Song“ ir „Fake Plastic Trees“ iki agresyvokų „Ful Stop“ ir „2 + 2 = 5“. Netrūksta ir siurprizų – ne, „Creep“ nebuvo, tačiau ilgamečiai grupės gerbėjai pamaloninami netikėtu, šiame ture niekuomet negrotos dainos „The Bends“ atlikimu. „Dainuokite kartu, nes galiu pamiršti pirmąją eilutę“ pristatydamas dainą paprašo grupės vokalistas ir publika jam su malonumu paklusta.
Ir štai viskas. Du bisai ir kelionės pabaigoje – nuostabiai emocingas „Karma Police“ atlikimas. Grupei nulipus nuo scenos, niekas neskuba skirstytis. Dainos eilutės „For a minute there / I lost myself, I lost myself“ skamba dar kelias minutes, net tuomet, kai technikai pradeda kraustyti sceną ir visiems aišku, kad trečio biso nebus. Dainuodama kartu, galvoju, kad tai turbūt gražiausia, kas man nutiko per ilgą ilgą laiką.
