Koncerto apžvalga: Thom Yorke Londone: vieno žmogaus triumfas

Tai stebuklas. Stebuklas, kad esu čia, o Thom Yorke – žmogus, reziduojantis pačiame mano asmeninio muzikos Olimpo viršūnėje, yra visai šalia, ant scenos. Jei ištiesčiau ranką, galėčiau jį pasiekti. Netiesiu, dievai yra ne tam. Bet paprašau šalia stovinčios bičiulės, kad man įžnybtų.

Patekti čia nebuvo lengva. Vos 3 tūkstančius žiūrovų talpinanti Londono „Roundhouse“ salė šio miesto masteliais yra mažytė. Neįsivaizduojamas kiekis mano nervų ląstelių žuvo bandant nusipirkti bilietą į šį pasirodymą. Tai, kad man pasisekė, irgi yra stebuklas – po 20 minučių desperatiško bilietų pirkimų puslapių atnaujinimo, jau buvau beprarandanti viltį.

Kai pernai važiavau į „Radiohead“ koncertą, tikėjausi daug ir kartu nieko. Žinojau, kad jie bus „geri“. Nežinojau, kad nulipdami nuo scenos jie išsineš kartu ir mano sveiko proto likučius. Nežinojau, kad „for a minute here I lost myself“ virs dienomis, vėliau mėnesiais. Grįžusi, ilgai dar negalėjau klausyti nieko kito. Jei manęs paklaustų, ką veikiau 2017-aisiais, galėčiau drąsiai sakyt „klausiau Radiohead“.

Tačiau, nors „Radiohead“ koncertas įkvėpė mane atsidurti čia, žinojau, kad šis pasirodymas bus kitoks. Nes soliniai Thom Yorke kūriniai taip pat yra kitokie. Klausantis šių įrašų gali pasirodyti, kad jiems trūksta tos emocinės gelmės, tos melancholijos, kuria taip garsėja „Radiohead“. Taip, bijojau skaudžiai nusivilti. Bandymai žaisti su dievais retai turi laimingą pabaigą.

Turėjau parodyt daugiau pasitikėjimo. Nes tai, kas penktadienio vakarą vyko scenoje – dar vienas įrodymas, kad Thom Yorke tiesiog negali sumalti š…

Pasirodymas prasideda nuo švelnaus klavišų skambesio dainoje „Interference“. Prietema. Scenoje Thomą lydi tik ilgametis „Radiohead“ bičiulis, Nigel Rodrich ir už vizualines projekcijas atsakingas Tarik Barri. Yorke‘o kolegos iš grupės šį pasirodymą stebi iš publikos – akylesni fanai pastebi Johnny Greenwoodą. Pasislėpti jam nepadeda net užsiauginta barzda. (Kalbant apie J. Greenwoodą – ar girdėjote jo garso takelį filmui „You Were Never Really Here“? Oskarą jam! Oskarą!!!).

„Radiohead“ ilgai buvo kaltinami kone snobišku rimtumu. Šlovė juos užgriuvo netikėtai, kartu atnešdama ne vien tik teigiamus potyrius ir emocijas, o viso šio „jovalo“ kaltininkei – dainai „Creep“ grupė iki šiol jaučia priešiškumą, retai atlikdama ją koncertų metų. Solinė Thomo Yorko kūryba – visai kitas reikalas. Čia jis žaidžia žaidimą „tai buvau ne aš“. Thom Yorke solo neturi savo „Creep“ ir yra laisvas (arba beveik laisvas) nuo visų jo pasekmių. Ji buvo, yra ir greičiausiai liks labiau eksperimentinė, tirianti asmeninį Th. Yorko susižavėjimą elektronine muzika ir jos spektru – nuo house iki IDM.

Tiems, kas tikėjosi šį vakarą išgirsti daugiau „Radiohead“ kūrinių, tenka nusivilti. Kone visas setlistas susideda iš solinių Thomo Yorko kūrinių, tiek jau išleistų (iš albumo „Tomorrow‘s Modern Boxes“ ir ankstesniojo „The Eraser“), tiek dar ruošiamų išleidimui: nuskambėjo ir jau prieš trejetą metų gyvai groti „Traffic“,  „Invisible Knots“ ar „Not The News“, ir šio turo metu debiutavęs „The Axe“. Setlistą papildo keletas projekto „Atoms For Peace“ kūrinių.  Ir tik lašelis „Radiohead“ prieskonio. Bet apie tai vėliau.

Nors visas (tiksliau, beveik visas) setas šį vakarą yra stipriai elektroninis, kompozicijos centre vis dar išlieka Th. Yorke‘o balsas. Jis – keistas fenomenas. Cypiantis ir kniaukiantis – Thomo balsas greičiausiai neatsidurtų vyriškų balsų topų viršūnėse. Bet. Dainininko gebėjimas jį valdyti nusipelno didžiausių plojimų. Juos jis ir gauna šį vakarą.

Girdėti Thomą Yorką gyvai yra neabejotinas malonumas. Tačiau atskiro paminėjimo reikalauja ir jo kūno judesiai. Jų dėka „Radiohead“ lyderis ne kartą yra tapęs „memų“ herojumi. Jis maivosi. Šokinėja. Kraiposi. Šoka. Sudeda rankas, dėkodamas. Veria tave akimis. Nenustygstantis vietoje, nevaržomas. Laisvas. Dievas.

Plojimų jūra, kartu su publika sudainuotas kūrinys „Atoms For Peace“ ir Thom Yorke grįžta į sceną antrajam bisui – vienintelei „Radiohead“ dainai šį vakarą, kolegoms iš „Radiohead“, Colinui ir Johniui dedikuojamam kūriniui „Spectre“. „Bondo“ garso takeliui sukurtas (ir atmestas) kūrinys vainikuoja beveik 2 valandų pasirodymą, pasakodamas istoriją apie tai, kad gyvenime anaiptol ne visuomet eina pagal planą. Tik ne šį vakarą. Šį vakarą Thom Yorke triumfuoja.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *