Karštos naujienos iš žavios rudaplaukės ir kompanijos – „Florence + The Machine” ką tik paskelbė apie naujojo albumo išleidimą. Diskas „High As Hope” pasirodys jau birželio 29 dieną. Jį pristato daina”Hunger” ir jai skirtas vaizdo klipas.
Evelina Bondar
Young Fathers – Toy
Škotai „Young Fathers“, kovo mėnesį pristatę puikiai kritikų įvertintą albumą „Cocoa Sugar“, šią savaitę priminė apie save nauju vaizdo klipu. Įvilkta į vaizdus daina „Toy“ tikrai verta jūsų dėmesio, pasižiūrėkite.
Snow Patrol – What If This Is All The Love You Ever Get?
Vienišas plaustas, begalinis vandenų mėlis, pianinas ir Gary Lightbody balsas – tiek daug ir tiek mažai gauname žiūrėdami naująjį „Snow Patrol“ vaizdo klipą dainai „What If This Is All The Love You Ever Get?“
Primename, kad grupės albumas „Wildness“ pasirodys jau gegužės 25 dieną. Pasižymėkite kalendoriuje.
Dirty Projectors – Break-Thru
Su nauju kūriniu grįžta „Dirty Projectors“ – jie ką tik pasidalino daina „Break-Thru“. Ir tai dar ne visos naujienos – liepos 13 dieną pasirodys naujas jų albumas, „Lamp Lit Prose“, kuriame, be grupės frontmeno Davido Longstreth’o išgirsime „Haim“ seseris, grupės „Fleet Foxes“ vokalistą Robiną Pecknoldą ir daugybę kitų kviestinių svečių. Yra ko laukti!
Ben Howard – Nica Libres At Dusk
Iki Beno Howardo albumo „Noonday Dream“ išleidimo liko dar kiek daugiau nei mėnuo – pats metas pristatyti dar vieną jo singlą. Svajingasis kūrinys „Nica Libres At Dusk“ – pirmuoju numeriu albume pažymėta daina.
Oneohtrix Point Never – Black Snow
Nors apie naująjį albumą Daniel Lopatin („Oneohtrix Point Never“) pranešė jau prieš mėnesį, naują jo kūrinį turime progą išgirsti tik dabar. „Black Snow“ debiutuoja kartu su vaizdo klipo, o pritariamasis vokalas jame priklauso pačiai Anohni.
„Oneohtrix Point Never“ albumas pasirodys birželio 1 dieną ir vadinsis „Age Of“.
Michl – I’d Do It Again
Jauno amerikiečio „Michl“ jau šiek tiek klausėmės – prieš porą metų pristatėme jo kūrinį „Gone“. Šiandien dalinamės dar viena daina – daug ramesniu jo kūriniu „I’d Do It Again“. Pasiklausykite šių magiškų garsų!
GYVAI: Sufjan Stevens laidoje „Live From Here“
Amerikietis Sufjan Stevens prieš porą dienų sudalyvavo laidoje „Live From Here“ (dar neseniai ji vadinosi „A Prairie Home Companion“), kur kartu su mandolina grojančiu laidos vedėju Chrisu Thile ir kitais muzikantais atliko 4 dainas. Tą vakarą nuskambėjo „Tonya Harding“, 2 kūriniai iš filmo „Call Me By Your Name“ garso takelio („Mystery Of Love” bei „Visions Of Gideon”) bei senesnis Sufjano kūrinys, „Heirloom“ (iš 2010-aisiais išleisto EP „All Delighted People“). Kviečiame paklausyti!
Son Lux – The Fool You Need
Vos šiandien skelbėme apie „Son Lux“ sugrįžimą į Lietuvą, o jau grįžtame prie šios grupės, nes dar vienas jų kūrinys susilaukė vaizdo klipo. Šį kartą tai daina „The Fool You Need“. Ją rasite vasarį išleistame „Son Lux“ albume „Brighter Wounds“ ir galbūt jau rugsėjį išgirsite ją gyvai.
Rudenį į Vilnių sugrįš „Son Lux“
Pamenate 2016-ųjų vasarą, kuomet kartu su „Son Lux“ jų koncerto „Lofte“ metu visa gerkle dainavome „su gimimo diena“? Net jei Jūsų ten nebuvo – likimas jums skyrė antrą progą, nes „Son Lux“ sugrįžta į Vilnių! Įdomią, nekasdienišką muziką kuriantys amerikiečiai pristatys šiemet išleistą albumą „Brighter Wounds“. Jų koncertas vyks rugsėjo 30 dieną, tame pačiame „Lofte“.
Šis vardas Jums dar negirdėtas? Štai keletas kūrinių susipažinimui.
Rio de Žaneire „Radiohead“ atliko akustinę baladės „True Love Waits” versiją
Saugodami Jūsų ausis, retai dalinamės fanų nufilmuotomis koncertų akimirkomis. Tačiau ši akimirka yra to verta – ištikimiausi „Radiohead“ fanai jos laukė net 15 metų. Dainos „True Love Waits“ istorija – itin komplikuota. Sukurta prieš daugiau nei 20 metų (pirmą kartą atlikta dar 1995-aisiais), pirmą kartą išleista grupės „live’ų” albume „I Might Be Wrong“ 2001-aisiais, „tikra meilė“ turėjo išlaukti dar 15 metų, kol pateko į studijinį grupės albumą, „A Moon Shaped Pool“. Tačiau ten ji atliekama kiek kitaip – „True Love Waits“ tapo minimalistine, pianinu atliekama balade. Rio de Žaneire vykusio festivalio „Soundhearts“ metu Thom Yorke, vienas, pasitelkęs tik gitarą, atliko senesnę šio kūrinio versiją. Taip „True Love Waits“ nebuvo atliekama nuo 2003-ųjų.
„Arcade Fire“ koncertas Londone: on fire!
„Arcade Fire“ koncerto akimirka
Grupei „Arcade Fire“ tai nebuvo lengvi metai. Keista albumo „Everything Now“ reklaminė kampanija, kurios niekas nesuprato, pustuštės arenos per koncertus Amerikoje (jei 5 tūkstančių gerbėjų minią 10 tūkstančių gerbėjų talpinančioje salėje galima taip pavadinti), ir galiausiai – ne kažin koks paties albumo įvertinimas (tik 5.6 iš Pitchfork!) – tokie maždaug buvo jiems 2017-2018-ieji.
Bet visa tai niekai.
Nes gyvi „Arcade Fire“ pasirodymai – vis dar švente. Be krupelytės deguto. Ir koncertas Londone, kuriame teko šiemet lankytis – tik dar vienas to įrodymas.
Taip, jie mėgsta pompastiką. Tai tarsi dalis jų esybės. Bet nepaisant to, jie sugeba išlikti arti savo gerbėjų: net jei koncertas prasideda skambant penktajai Bethoveno simfonijai, grupė neišnyra ant scenos – jie skinasi sau kelią per susirinkusių gerbėjų minią, kviesdami į 2 valandas trunkantį vakarėlį. Apie tai, kokia užkrečiama yra jų energija, rašėme jau pernai matyto koncerto proga, ir šis jausmas 12,5 tūkstančių žmonių talpinančioje SSE Arenoje Vemblyje dar stipresnis. Beje, šis koncertas – kaip ir likę 2 Londone – išparduotas.
Žinoma, koncertas uždaroje arenoje žymiai skiriasi nuo to, ką matėme pernai Mančesteryje. Vidury salės esanti scena – drąsus ir įdomus sprendimas. Vos įėjus į salę, pagal žmonių pasiskirstymą matosi, kur turėtume atsistoti, kad gautume geriausią vaizdą. Ir nesuklystame. Nors grupės nariai (o jų, kaip žinia, nemažai) vaikšto (gal labiau – laksto) ratu – kartais matai Win‘ą, kartais pro šalį pralekia šėlstantis Will‘ą , o kartais pusę dainos turi spoksoti į Reginos nugarą (t.y. užpakalį), gan akivaizdu, kad vienas kvadratinės scenos šonas yra geresnis už kitus – šioje pusėje groja „Arcade Fire“ apšildęs kolektyvas „Preservation Hall Jazz Band“, tiesiai prieš mus atsiduria ir koncerto svečiai.
Svečiai… O vaikeli, žinoma, tikėjomės išvysti ką nors ypatingo – pirmąją naktį Londone grupė ant scenos pasikvietė Chrissie Hynde (The Prerenders) ir Bryce‘ą Dessnerį iš „The National“, antrąją naktį visa arena dainavo „Cunts Are Still Running the World“ su Jarvisu Cockeriu iš „Pulp“. Tačiau visa tai niekai palyginus su penktadienio vakaro staigmenomis. Sunkiai nusakomas garsas – iš nuostabos ir susižavėjimo – išsiveržia iš tūkstančių krūtinių, kai ant scenos pasirodo ji – Florence Welsh, tą vakarą atlikusi savo nemirtingą hitą „Dog Days Are Over“ . Besiplaikstanti, tarsi efemeriška Florence nenustygsta vietoje. Ji neslepia savo džiaugsmo, ir tai suprantama, nes ji taip pat – didelė „Arcade Fire“ gerbėja. Dar 2011-aisiais metai interviu metu Florence prisipažino, kad labiausiai norėtų bendradarbiauti būtent su šia grupe, tačiau sutikusi juos vieno afterparčio metu ji negalėjo pratart nė žodžio ir net apsiverkė. Jei šią naktį ji verkė – tai tik iš laimės.
Ir, greičiausiai, ne ji vienintelė. Yra kažkas neįtikėtinai nuostabaus šios grupės koncertuose. Į šiuos žmones tiesiog gera žiūrėti. Jų daug, galima pasirinkti savo favoritus (mano mėgstamiausias – beprotiškasis Will‘as). Visi jie – be galo talentingi, grojantys aibe instrumentų ir kuriantys ne tik „Arcade Fire“ įrašus, bet ir solinius projektus. Jie – rimta, aukščiausios lygos grupė, ir net jei jų gyvi pasirodymai turi tą nenusakomą spontaniško gaivalo prieskonį, jie yra kruopščiai suplanuoti. Ypač ant tokios scenos kaip ši, kuomet kiekvienas jų yra matomas iš keturių pusių (jau nekalbant apie 4 didžiulius virš scenos kabančius ekranus) ir kiekvienas judesys privalo būti sinchronizuotas. Jie veikia kaip didžiulio laikrodžio mechanizmas. Ir žiba kaip Rolexas.
Ištikimiausi grupės gerbėjai netruko pastebėti (ir įvertinti) dar vieną šį vakarą pateiktą dovaną – visos 4 „Neighborhood“ dainos („Neighborhood #1 (Tunnels)“, „Neighborhood #2 (Laïka)“, „Neighborhood #3 (Power Out)“ir „Neighborhood #4 (7 Kettles)“) pirmą kartą gyvenime (ever ever!) gyvai buvo atliktos viena po kitos. Tačiau vakaro razina tampa dar vieno netikėto svečio pasirodymas. Įsivaizdavote kada nors gyvenime išgirsią „Arcade Fire“ traukiančius grupės „Culture Club“ hitą „Karma Chameleon“? Mes – tikrai ne. Tačiau šį vakarą būtent taip ir nutinka, kai ant scenos užlipa šios grupės siela, legendinis Boy George.
Ir galiausiai, kai atrodo, kad jau tuoj sprogsi iš laimės, meilės visatai ir nuo šio vakaro nuostabumo – visi muzikantai, kartu su „Preservation Hall Jazz Band“ nariais ir visais šio vakaro svečiais susirenka scenoje paskutiniam akordui – dainai „Wake Up“. „Someone told me not to cry“ – dainuoja Win Butler, bet kaip niekad norisi bliauti. „We’re just a million little gods causing rain storms“ – dainuoja jie, ir taip, šią naktį jie dievai.
Kaip gerai, kad jau netrukus pasimatysime Rygoje, kitaip išsiskyrimas su jais būtų nepakeliamas.
GYVAI: Daughter – All I Wanted (Live at Asylum Chapel)
Britai „Daughter“ grįžta su gyvai atlikta kūrinio „All I Wanted“ versija, nufilmuota vienoje iš Pekamo bažnyčių, Londone. Specialiai šiam įrašui grupė pasitelkė choro ir styginių kvartetą. Kūrinį „All I Wanted“ rasite pernai grupės sukurtame garso takelyje „Music From Before the Storm“, skirtame video žaidimui „Life is Strange: Before the Storm”.
GYVAI: Superorganism – Something For Your Mind (A Take Away Show)
Sparčiai populiarėjanti grupė „Superorganism“ atliko savo pirmąjį kūrinį „Something For Your Mind“ gyvų pasirodymų projekte „La Blogothèque“, „A Take Away Show” Paryžiuje. Pasižiūrėkite neįtikėtinai smagų jų pasirodymą, nufilmuotą kavinėje ” La Cantine de La Cigale”.
Ben Howard – Towing The Line
Per daug nekankinęs savo gerbėjų, britų dainininkas Ben Howard patyliukais numeta naują dainą iš netrukus išleidžiamo albumo „Noonday Dream“. Jau turėjome progą pasiklausyti „A Boat To An Island On The Wall”, laikas susipažinti ir su antruoju singlu, „Towing The Line“.
Editors – Darkness At The Door
Grupė Editors, kovo mėnesį išleidusi šeštąjį albumą „Violence“ pasidalino vaizdo klipu 4 numeriu albume pažymėtai dainai „Darkness At The Door“. Vaizdo klipas buvo nufimuotas grupės koncerto Amsterdame metu.
Johnny Marr – The Tracers
Legendinis „The Smiths“ gitaristas ir dainų kūrėjas Johnny Marr netrukus grįš su trečiuoju, JAV prezidento Donaldo Trumpo įkvėptu, soliniu albumu „Call the Comet”. Pirmasis singlas iš birželio 15 dieną pasirodysiančio disko, „The Tracers“ ką tik susilaukė vaizdo klipo.
„Low Roar” Vilniuje: nenubaidyti stebuklo
„Low Roar” koncerto Vilniuje akimirka. manomuzika.lt nuotrauka
„I’ll Keep Coming” – tokiu pažadu Ryano Karazijos kolektyvas „Low Roar“ pradeda ketvirtadienio vakaro koncertą Vilniaus „Lofte“. Tai koncertas-kelionė: į Islandiją, kurioje gimė šis projektas, ir į R. Karazijos sielos gelmes. Šis dainininkas iš tiesų „vis sugrįžta“ – Lietuvoje koncertuoja jau trečią kartą.
Šio vakaro koncertas – paskutinis naujausio grupės albumo „Once In A Long, Long While” pristatymo ture. Kaip koncerto metu juokavo pats R. Karazija, tai gana įdomus sutapimas – jų pasirodymas 2012-aisiais vykusiame „Loftas Fest” festivalyje buvo vienas pirmųjų grupės koncertų už Islandijos ribų. Pradžia ir pabaiga. Nors (tikėkimės), kad galas šiam projektui dar negresia.
Nemažai vandens nutekėjo nuo 2012-ųjų. Šiandien „Low Roar” – jau tris albumus savo sąskaitoje turinti grupė. Jie apšildė tokius žinomus atlikėjus kaip airis Hozier, amerikietis „Active Child” ar islandas Asgeir.
Keitėsi ir jų muzika. „Low Roar” nebėra vieno žmogaus (ir vienos gitaros) projektas – nors svajingas R. Karazijos vokalas išlieka svarbiausiu dėlionės komponentu, kūriniai, papildyti energingais beat’ais, vis labiau tolsta nuo islandiškosios, „sigurrosiškosios” muzikinės tradicijos, su kuria „Low Roar” yra nuolat lyginami. Ir tai yra gerai, nes kam pasauliui reikia antrųjų „Sigur Ros”?
Taigi, jei publika šį vakarą tikėjosi vėl išvysti meilės dainas suokiantį vaikiną su gitara, jiems teko nusivilti. Bent iš dalies. „Low Roar” skambėjo šviežiai, šiek tiek melancholiškai, tačiau kartu ir energingai, o jų pasirodymą puikiai papildė tiek vaizdo projekcijos, tiek gana aštrūs šviesų efektai. Tačiau nusivylusių veidų nesimatė – atrodo, jog klausytojams toks grupės skambesys puikiai prilipo.
Nors „Low Roar” koncertą Vilniuje lydėjo nemažai grupės lyderio R. Karazijos interviu spaudoje ir televizijoje, šį vakarą kalbų beveik nebuvo – iki pat išėjimo bisui grupės nariai apsiriboju vienišais „ačiū”. Ir tai labai tiko šiam intensyviam pasirodymui – iš tiesų viskas nuo pat pirmųjų “I’ll Keep Coming” akordų iki a capella atlikto „Friends Make Garbage (Good Friends Take It Out)” ar paskutinių antram bisui sudainuoto „Waiting (10 Years)“ atodūsių atrodė taip išmąstyta, išgyventa, taip tobula, jog šio koncerto nesinorėjo net pertraukinėti plojimais, kad nenubaidytum šio mažo stebuklo.
Nenubaidyti ir tikėtis, kad jie dar sugrįš.
Jenny Hval – Spells
Vilniuje „The xx“ koncertą apšildžiusi dainininkė Jenny Hval gegužę grįš su nauju EP. „The Long Sleep“ EP galėsime pasiklausyti jau gegužės 25 dieną, o kol kas jūsų dėmesiui – visiškai šviežias kūrinys „Spells“.
Prieš koncertą: 5 laukiamiausios „Low Roar“ dainos
Jau šį vakarą melodingieji „Low Roar“ sugrįš į Vilnių. Tai ne pirma jų pažintis su Lietuva ir jos publika. Jei įdėmiai sekėte spaudos pranešimus, greičiausiai žinote ir tai, kad ši grupė Lietuvoje koncertuos jau trečiąjį kartą, ir apie ypatinguosius jos lyderio, Ryano Karazijos, ryšius su Lietuva (jo senelis buvo vienu iš „Anykščių vyno“ daryklos įkūrėjų) taip pat esate girdėję. Tad apie tai nekalbėsime – mums labiau rūpi muzika. Taigi, kokias „Low Roar“ dainas labiausiai norėtume išgirsti šį vakarą „Lofte“?
1. Tonight, tonight, tonight
Skausminga ir lėta, o gal skausmingai lėta? Labai tikimės, kad šio vakaro setliste nepritrūks šio mirštančių santykių himno iš 2011 metais išleisto albumo, pavadinto tiesiog „Low Roar“.
2. Nobody Loves Me Like You
Vaizdo klipas, kuriame knibždėte knibžda lietuviški vardai: nuo režisieriaus Sauliaus Baradinsko iki aktorių Aistės Diržiūtės ir Sauliaus Sipario ir kitų. Jau vien dėl to nekantraujame išgirsti šį kūrinį gyvai.
3. I’ll Keep Coming
Virš 5 milijonų perklausų „Spotify“ platformoje – šios dainos populiarumą gerokai pakurstė legendinis video žaidimų kūrėjas Hideo Kojima, panaudojęs šį kūrinį vieno iš savo žaidimų teaseryje.
4. Give Up
Svajingas kūrinys „Give Up“, kaip ir likusios albumo „Low Roar“ dainos buvo įrašytas Islandijoje, R. Karazijos virtuvėje, panaudojus vien laptopą. Mažas biudžetas, bet koks nuostabus rezultatas…
5. Bones
„Low Roar“ gimė Islandijoje, tačiau jau keletą metų su žmona išsiskyręs R. Karazija gyvena visai šalia Lietuvos, kaimyninėje Lenkijoje. Ne visos šiuo sudėtingu laikotarpiu gimusio albumo „Once In A Long, Long While…“ dainos yra atliekamos gyvai, tačiau „Bones“ tikrai neturėtų pritrūkti koncerte.