manoMUZIKA.lt

METŲ FAVORITAI: MANOMUZIKA PRISTATO GERIAUSIŲ 2023-ŲJŲ ALBUMŲ PENKIOLIKTUKĄ

manoNAUJIENA

Dar vieni nelengvi metai, paskutinės 2023-ųjų dienos ir manoMUZIKA juos užbaigia susumuodama geriausius metų albumus. Ilgai diskutavome tarpusavyje, kuris albumas tikrai vertas pirmos vietos ir ar tikrai aukščiausiose vietose esantys albumai atspindi manoMUZIKĄ ir jos skaitytoją/klausytoją. Tačiau viską susumavus priėjome išvados, kad šie metai tikrai buvo gausūs puikių albumų, o ypač Lietuvos muzikos scenoje. Gaila, kad nebus jų visų, nes topas turi tik 15 vietų, tačiau sudėjome pačius geriausius. Galutiniame penkioliktuke gausu stilių, įvairovės, gausu spalvų. Gausu muzikos. Kviečiame atrasti kažką naujo ir kažką savito sau.

15. The Slow Show – Subtle Love

Pastarieji metai britų indie grupei „The Slow Show“ yra ypatingai produktyvūs. Prieš metus išleidę savo labai gražų įrašą „STILL LIFE”, šiais metais kolektyvas sugrįžo su naujausiu albumu „Subtle Love”. Atrodo grupė bus užčiuopusi tai, ko reikia klausytojui arba tiesiog labai mėgaujasi naujų albumų išleidimu. Naujausi įrašai yra ne tik kupini lyriškų melodijų, bet ir labai gražaus fizinio vinilo pavidalo. Tai dar labiau paskatina juos turėti savo kolekcijoje.

Nors naujasis albumas niekuo nenustebins, tačiau grupės gerbėjams jis patiks. Tas pas melodingas grupės lyderio Rob Goodwin balsas, lyriškos melodijos ir subtilus ritmas. Prasidėjęs nuo „One Shot”, vėliau sekęs „Builder Boy” singlas užkabino ir privertė dar labiau laukti naujojo įrašo. Nors viešumoje tenka perskaityti grupės gerbėjų atsiliepimus, kad naujasis albumas neprilygsta „STILL LIFE” ar tuo labiau „Lust and Learn” įrašams, tačiau kad ir nenustebinantis, tačiau savo pastovumu jis tikrai patiks tikriesiems grupės gerbėjams.

14. Anohni and the Johnsons – My Back Was a Bridge for You to Cross

„ANOHNI and the Johnsons“ šiemet grįžo su ypatingai gražiu albumu – Marvino Gaye įkvėptu darbu „My Back Was A Bridge For You To Cross“. ANOHNI pasakoja jame apie viską, kas jai svarbu – čia, žinoma, labai daug meilės, bet, kaip visuomet, yra ir kitų temų – aktyvizmo, ekologijos problemų. Ne be reikalo albumo viršelį puošia britės, žmonių ir LGBT teisių aktyvistės Marshos P. Johnson atvaizdas.

13. Sampha – Lahai

Nuo akimirkos, kai Sampha laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą praėjo šešeri metai. Tačiau akivaizdu, kad kūrybinio potencialo bei įkvėpimo muzikantas tikrai neprarado.

Šiemet pagaliau pasirodė ir labai lauktas jo naujas albumas „Lahai“. Tai, beje viso labo antroji muzikanto plokštelė, sekanti po 2017-ųjų „Process“.

Skirtumų lyginant su pirmuoju įrašu – tikrai nemažai. Tačiau panašumų – taip pat apstu. Visiškai kaip ir jo pirmtakas, šis įrašas – itin asmeniškas. Čia susipina ir jo tėvystės džiaugsmai, ir, drauge, tam tikra egzistencinė krizė, kuri atsispindi nemažoje dalyje tekstų.

Tačiau, kad ir kokią krizę būtų išgyvenęs muzikantas, jo muzika vis dar taip pat stipriai paliečia ir suvirpina pačias jautriausias širdies stygas. Švelni elektronika čia kartais maišosi net ir su drum’n’base, tačiau tai niekaip nepagadina nenusakomo grožio Sampha lyrikos. „Lahai“ neabejotinai vienas iš tų albumų, kurį atsiminsime, kaip nuostabų šviesulį kalbant apie 2023-uosius.

12. YOUNG FATHERS – Heavy Heavy

 „Young Fathers” oficialiai susibūrė 2008 m. Edinburge, Škotijoje. Grupę sudarė trys, tuo metu net 20-ies neturintys vyrukai – Alloysious Massaquoi, Kayus Bankole ir Graham ‘G’ Hastings. Jų atliekamos muzikos stilių apibūdinti tikrai sunku – Neo-Psychedelika, Art Pop, Neo-Soul? Lietuvoje „Young Fathers” lankėsi 2015 m. LOFTAS FEST ir šią vasarą festivalyje „8 Festival”. Nuostabu yra tai, kad trio kartu groja jau daugiau nei dvidešimt metų, bet grupės sudėtis nesikeitė. Dar sunkiau patikėti, kad „Young fathers“ 2014 m. su savo pirmuoju pilnu albumu „DEAD“ laimėjo MERCURY PRIZE apdovanojimą. Šiais metais jie taip pat buvo nominuoti MERCURY PRIZE ir su albumu „Heavy Heavy“ turėjo dideles galimybes jį laimėti antrąjį kartą. Fun fact – per 32-ejus apdovanojimų metus MERCURY PRIZE du kartus yra laimėjusi tik PJ Harvey.

Ketvirtasis (šeštasis jei skaitysime mini albumus TAPE ONE ir TAPE TWO) „Young Fathers” albumas „Heavy Heavy“ pasirodė šių metų vasario 3 d., o albumą išleido NINJA TUNE. „Heavy Heavy“ – tamsi, tiršta, bet pilnatvės ir pasislėpusio pozityvo pilna kelionė. Kūriniai kviečia klausytoją būti ne pasyviu stebėtoju, bet išjudina prisijungti, judėti ir kartu dainuoti. Dainų žodžiai kartais įstringa, kaip mantros ir nepaleidžia dar ilgai po klausymo. Toks lengvas meditacijos ir šamanizmo seansas visomis geriausiomis prasmėmis. Asmeninis favoritas – „Rice“, bet tikrai verta išgirsti visą albumą, o ir daugiau grupės kūrybos:

11. Kristijonas Ribaitis – Saturnas

Alternatyvosios muzikos atlikėjas Kristijonas Ribaitis sumaišė indie, elektroniką, žiupsnelį post-punk’o, dar šalia esančius muzikos stilius ir pateikė naują savo albumą ,,SATURNAS“. Šis mišinys net labai džiugina! Vos pasirodęs „SATURNAS“ klausytas ne kartą.

Dar 2022 m. pradžioje Kristijonas scenoje jau pasirodydavo nebe vienas. Šalia jo scenoje – ir albumo prodiuseris Ignas Juzokas, bei būgnininkas Dovydas Stoškus. Albume, kaip ir gyvuose koncertuose, daug energijos ir kokybiškos muzikos.

„Saturnas“ – įvairių žanrų sintezė, kurią jungia lietuviški tekstai su šiek tiek ironijos ir savirefleksijų. Albumas ,,Saturnas” – tai istorija apie paskutinius šokius prieš mums pažįstamo pasaulio pabaigą. Jame kiekvieną lyrinį subjektą lydi nesikeičianti nežinomybės baimė. Kai dabar aplink tiek nežinomybės ir neužtikrintumo, gera pažvelgti į viską pro sarkazmo ir drąsos prizmę.

Albumo kūriniai, nors ir skamba tamsiau ir griežčiau, nei buvome įpratę girdėti Kristijoną, bet išlaiko sarkastišką ir kartkartėmis cinišką skambesį, kuris jau tapo Kristijono Ribaičio vizitine kortele.

Mano albumo favoritai – „Vakarėlis po žeme“ ir „Karamelinis betonas“, bet kviečiu išsirinkti savo!

10. James Blake – Playing Robots into Heaven

2009-aisiais James Blake buvo vienas iš įdomiausių elektroninės muzikos kompozitorių pasaulyje. Tačiau pasirinkęs singer-songwriter kūrybinį kelią su kiekvienu nauju albumu jis vis labiau tolo nuo savo ištakų ir eigoje tapo vis mažiau ir mažiau įdomus vaikinas prie pianino, rašantis liūdnas dainas. Tad labai džiugu matyti, jog su šiemet pasirodžiusiu šeštuoju albumu „Playing Robots into Heaven” jis bent jau dalinau grįžo prie savo šaknų.

Bet tiesą sakant „Playing Robots into Heaven” nėra tiesmūkas grįžimas prie šaknų. Albumas neskamba, kaip James Blake 2009-aisiais. „Playing Robots into Heaven” labiau yra duoklė tokiai elektroninei muzikai, kokia ji yra šiandien. Albume gausu James Blake’iškų atspalvių, braižas aiškus ir atpažįstamas, bet tuo pačiu šis darbas skamba naujai ir gaiviai. Neabejojame, jog net keletas šio albumo kūrinių suksis šokių aikštelėse dar ne vienerius metus. Ir, štai, vėl tapo įdomu ką gi James Blake darys toliau! Lauksime.

9. AKLI – III

Paskutinį metų mėnesį pradžiugino Post-punk ir industrial žanrus savo kūryboje jungianti grupė „Akli“. Trejus metus grupė pristatė po naują savo darbą ir gruodžio 8 d. pasirodė trečiasis jų albumas – „III“. Labai intensyvūs ir stiprūs treji metai grupei. Neveltui grupės lyderis Kristijonas Valančius savo soc. tinklų paskyroje rašė: „Pagaliau galiu atiduot šitą albumą žmonėm. Albumą, kuris mane visiškai sulaužė ir emociškai, ir fiziškai. Albumą, kuriame atrodo, kad pasiekiau kūrybinį peak’ą. Ir albumą, kurio nebūtume išleidę be didelės pagalbos iš nuostabiausių žmonių, kuriem lieku besąlygiškai skolingas…“

Tamsusis trio dar vasaros pabaigoje pristatė singlus „Kaina“ (rašėmė čia), „Kvėpuoju tamsa“ ir žinojom, kad albumas bus tamsus, aštrus, energingas. Visgi „Akli“ gražiausią ir nuostabiausią paliko pabaigai ir prieš pat albumo paleidimą pristatė singlą „Vaidenas” (rašėme čia). „Vaidenas“ išgirdau dar rugpjūtį, apsilankius vyrukų koncerte. „Akli“ užgrojo „Vaidenas“, pjaustė širdį švelnumu ir klausant tyloje norėjosi ašaroti iš grožio. Tai be proto jautri daina, kuria grupė atskleidžia lyrišką savo pusę ir mano albumo favoritas, bet… Puikus visas albumas. Jame yra ir energingų kūrinių/vietų moshpitui ir lyriškų dalių, bet viską jungia vienas jausmas ir vientisas garsas. Džiugu matyti, kaip „Akli“ auga ir tobulėja. Įsitikinti ir išgristi galėsite gyvai – kovo mėnesį Vilniuje ir Kaune, o balandį – Klaipėdoje, o dabar rekomenduoju išgirsti muzikos klausymo platformose:

8. The National – First Two Pages of Frankenstein ir Laugh Track

„The National” minėjo 24-erius metus kartu kaip grupė, kai šių metų balandį išleido „First Two Pages of Frankenstein“. Nors čia tikrai išgirsime gražių dainų, pavyzdžiui, „Once Upon A Poolside” ar „Alien”, tačiau man albumas pasirodė nuobodokas. Jo klausytis nuo pradžios iki galo teko save priversti, o programuoti būgnai, tiesiog, erzino. Gal grupė užmigo ant laurų ir išsikvėpė? Tokie klausimai sukosi mano galvoje klausantis šio įrašo.

Praėjus vos penkiems mėnesiams po „First Two Pages of Frankenstein” grupė išleido papildomą albumą „Laugh Track”. Šis įrašas yra savotiškas pirmojo albumo tęsinys – kiti du Frankenšteino puslapiai. Slogus ir apdainuojantis vienišumą „Laugh Track” yra dainų rinkinys, kuriame grupės vokalistas Mattas Berningeris toliau dainuoja apie sunkius išgyvenimus ir prastėjančius santykius.

Sunku deramai įvardinti tiksliais priežastis, bet pastarojo albumo klausytis buvo maloniau, nepasaint programuotų būgnų. Jis man pasirodė švelnesnis, labiau lyriškas, melancholiškas. Ypač daina „Weird Goodbyes”. Galiausiai mane nustebino paskutinioji daina – džemo sesija pavadinimu „Smoke Detector”. Šis kūrinys primena „Velvet Underground” kūrybą, o guitaros partija skamba kaip roko muzika: sunki, nepatogi ir užburianti.

7. Sufjan Stevens – Javelin

Paskutiniu metu Sufjan Stevens nemažai eksperimentavo su savo kūryba. Bet „Javelin” skamba labiau kaip grįžimas prie ištakų, prie to savito indierokiško skambesio, kurio dėka Sufjan Stevens ir užtarnavo gerbėjų palaikymą. „Javelin” – tai dar vienas emocinis rollercoasteris. Kitaip ir būti negali, juk albumas skirtas tragiškai prarastai meilei – neseniai mirusiam Sufjan Stevens partneriui.

6. VV – Neon Noir

Sunku patikėti, kad praėjo kiek daugiau nei pusė dešimtmečio nuo „HIM” išsiskirstymo (Suomijos gotikinio roko legendos savo paskutinį pasirodymą surengė 2017 m.). Šiemet Ville Valo – žmogus, sukūręs Heartagram simbolį, sugrįžo kaip „VV”. Tai pirmasis jo solinis albumas per trisdešimties metų karjerą. Čia atlikėjas dalinasi ta pačia gražia ir nostalgiška muzika, kurią prisimename iš auksinių „HIM” laikų.

Pandemijos metu Valo pats įrašė visus „Neon Noir“ instrumentus ir vokalą, todėl šiame albume išgirsite seną gerą „HIM” muziką primenantį garsą. Per visą savo karjerą Ville Valo kūryba pasikeitė labai mažai, todėl įkvėpimo jis visada grįžta prie vampyriškų, tamsios romantikos ir melancholijos kupinų temų.

Deja, Valo neturi tų pačių sunkiosios muzikos atlikimo įgūdžių kaip kai kurie buvę grupės nariai, o tai reiškia, kad jis įrašų metu naudojosi užprogramuotais būgnais ir sintezatoriumi. „Neon Noir” nėra toks sunkus kaip senoji „HIM” muzika, todėl kai kurie V. Valo fanai gali nusivilti. Man pačiai susidarė įspūdis, jog kai kuriose dainose suomio vokalas samba kaip Enrique Iglesias dainų parodija (pavyzdžiui, „Baby Lacrimarium” ar „In Trenodia”). Klausydamasi šių dainų tikrai kraipiausi ir turėjau prisiversti jų neperjungti.

Ville Valo neabejotinai norėjo, kad „Neon Noir“ taptų tikru ir orgininaliu soliniu projektu, tačiau, mano subjektyvia nuomone, nebūtų pakenkę pasamdyti keletą sesijnių muzikantų ir gerokai pasunkinti skambesį, nes toks lengvumas neretai skamba ne nostalgiškai, bet verčia raukytis. Visgi širdį kiek atgaivina sunkesni „Saturnine Saturnalia” guitars akordai, slegiantys prie žemės, o „The Foreverlost” net primena auksinius „Love Metal” laikus.

5. Queens of the Stone Age – In Times New Roman…

„Queens of the Stone Age“ savo naujausiame albume „In Times New Roman…“ iškeičia šokio paveiktus 2017-ųjų „Villains“ tonus į niūrią rokenrolo estetiką. Tai pirmasis atlikėjų albumas per pastaruosius šešerius metus. Dainos čia skamba sunkiai, slegia, jų sudėtinga klausytis ir tenka prisiversti tą daryti, o tekstai sukasi apie asmeninius neramumus, su kuriais per pastaruosius kelerius metus susidūrė grupės lyderis Josh Homme.

Albumas įrašytas ir prodiusuotas pačios grupės narių, be išorinių profesionalų pagalbos. „In Times New Roman…” yra grįžimas į ankstesnius grupės alternatyviojo roko laikus, tačiau čia taip pat išgirsite ir naujų, negirdėtų ir grupei nebūdingų muzikinių variacijų. Kūrinyje „Sicily“ iškraipyti, kone padriki gitaros rifai nei kiek neprimena auksinių „Songs For The Deaf” laikų. Tiesą sakant, geriausiai skamba tos dainos, kuriose grupė padidina tempą – pavyzdžiui, sinkopių kupina „Time & Place“ ar „Paper Machete“.

Apibendrinant, valanda klausantis šio albumo nepraiilgsta, kūrinių atlikimas yra puikus ir išbaigtas, nors ne toks stiprus, kaip jų aukso amžiaus įrašai.

4. Depeche Mode – Memento Mori

Ar „Memento Mori” taps „Depeche Mode” gulbės giesme? Galbūt. Ir tai būtų nuostabus įstabios ir daugialybės karjeros finalinis akordas.

„Depeche Mode” muzikantų gretos gerokai praretėjo ir iš esminio ketverto beliko tik dvejetas. Dar 1995-aisiais grupę paliko anuometinio „Depeche Mode” skambesio „architektu” vadintas multiinstrumentalistas Alan’as Wilder’is, o 2022-aisiais mirė grupės „ramsčiu” bei „taikdariu” tituluotas klavišininkas Andy Fletcher’is. Jo atminimui ir skiriamas naujausias grupės albumas. Po Andy Fletcher’io mirties „depešai” galėjo galutinai sugriūti. Juolab, kad ir grupės „veidas” – vokalistas Dave’as Gahan’as – dabar daug daugiau dėmesio skiria savo solinei veiklai su grupe „Soulsavers”, nei „depešams”, nuo kurių jis, tikriausiai, pavargo.

Bet „Memento Mori” – labai žavus albumas. Kai jau atrodė, jog „Depeche Mode” priėjo visišką kūrybinį išsekimą (paskutiniai trys albumai originalumu neblizgėjo) jie ėmė ir padovanojo gerbėjams bene geriausią ir gražiausią savo darbą per pastaruosius aštuoniolika metų. Žinoma, skyrybų grupei nelinkime, bet jeigu „Depeche Mode” daugiau nieko niekada nebeišleis – „Memento Mori” bus one hell of a way to go.

3. Metallica – 72 Seasons

„Metallica” gyvuoja jau keturis dešimtmečius ir šiuo metu yra bene žymiausia sunkiojo roko grupė pasaulyje. Tai – tikrų tikriausias roko dinozauras! O roko dinozaurams, kaip žinia, ilgainiui kyla rimtų grėsmių tapti savo paties parodija. Tačiau bent jau šiandien galima teigti, jog „Metallica” savo paties parodija netapo. O galėjo. Ir net ne vieną kartą. Bet anaiptol! Tiesą sakant, „Metallica” labai gražiai sensta, o sendami jie, atrodo, išgyvena antrąją jaunystę. Jiems jau seniai nebereikia nieko niekam įrodinėti. Akivaizdu, kad jie mėgaujasi tuo ką daro, o jų kuriamas produktas – vis dar kokybiškas ir turintis išliekamąją vertę. Džiugu, jog šiai likimo vėtytai ir mėtytai grupei vis dar užtenka parako būti kiečiausia sunkiojo roko grupe pasaulyje.

Albumas „72 Seasons” – bene geriausias per pastaruosius penkiolika metų pasirodęs grupės darbas. Jis ilgas, daugiasluoksnis ir su kiekviena perklausa atsiskleidžiantis vis labiau ir labiau. Šis albumas talpina viską, apie ką šiandien yra „Metallica„. Ir dar daugiau! Ir vat būtent to pertekliaus kai kam gali pasirodyti per daug. Na, bet „Metallica” atveju „per daug” yra gerokai geriau, nei „per mažai”.

2. Kamanių Šilelis – Žiūrėti į saulę

Turbūt labiausiai nustebinusio albumo titulas šiais metais gali būti drąsiai įteiktas lietuvaičių duetui „Kamanių šilelis”. Jų vasarą išleistas albumas „Žiūrėti į saulę” yra ne tik spalvingas, bet savyje talpinantis įvairiausių žanrų melodijas. Nuo lyrikos iki šokti kviečiančių garsų su modernios elektronikos, techno ir tribal motyvais.


Albumas labai išraiškingas. Kitaip ir negali būti, juk grupės nariai Kamilė ir Mantas įkvėpimo šiam įrašui sėmėsi iš Meksikos. Ten abu skiringu metu praleido po mėnesį. Ir tas labai jaučiasi! Dainoje „Oaxaca” skamba šamano dainavimas, kūrinyje „Vasara” dėmesį atkreipia paslaptingas liaudies dainos motyvas. Į albumą pateko tik tie kūriniai, kurie subtiliai jungiasi į visumą, o kiekviena daina turi savo unikalią istoriją. Albumo dainos viena po kitos nuneša kažkur labai toli. Jis patiks įvairiausių muzikos žanrų klausytojams, nes yra labai skirtingas, bet tuo pačiu labai vientisas.

1. Blur – The Ballad of Darren

Šiuos metus vainikavo grupė „Blur”, pagaliau išleidusi naują albumą! Plokštelė „The Ballad Of Darren“ pasirodė po 8 metų pertraukos (paskutinis šios Damono Albarno grupės įrašas „The Magic Whip“ buvo išleistas dar 2015-aisiais).

„The Ballad of Darren“ – devintas studijinis kolektyvo įrašas. Plokštelė, kurioje 10 naujų dainų (Deluxe įraše jų 13), buvo įrašyta Londone ir Devone. Ją prodiusavo Jamesas Fordas, anksčiau dirbęs su tokiais atlikėjais ir grupėmis kaip „Arctic Monkeys“, „Foals“, „Depeche Mode“ ir kitais. Įdomu dar ir tai, jog pirmą kartą nuo 2003 metų su grupe nedirbo ilgalaikis jos prodiuseris Stephenas Streetas.

Naujajam albumui „The Ballad of Darren“ muzikos kritikai iš anksto žadėjo didelę sėkmę. Ir jie neklydo. Pakilę iki Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo pirmosios vietos, į savo istoriją jie įsirašė jau septintą savo plokštelę, pasiekusią šio topo viršūnę.

Iki pasirodžius „The Ballad Of Darren”, „Blur” buvo pristačiusi dvi šio albumo dainas – nuostabią baladę „The Narcissist“ ir istorinius koncertus „Wembley“ stadione atidariusią „St. Charles Square“.

Dvi naktys su „Blur“ Wembley stadione: tai tikrai tikrai tikrai įvyko

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

Lygiai prieš 30 metų (na gerai, precizikos vardan – prieš 30 metų ir 2 mėnesius) “Blur” išleido savo studijinį albumą “Modern Life is Rubbish” ir ilgam laikui pakeitė britiško rokenrolo pasaulį. Ilgalaikė “kova” su “Oasis dėl karalystės britpopo soste, nuolatinis klausimas “kas geresnis?” ir tvirta vieta muzikos istorijos puslapiuose Damono Albarno kolektyvui leido įsitvirtinti kaip tam tikriems britpopo stabams, be kurių kartų kartos neįsivaizduos šio žanro.

Kalbėti apie “Blur” egzistenciją, ko gero, nėra prasmės, mat tie, kurie domisi šios grupės kūryba, ją ir taip žino pakankamai neblogai. Blurai taikėsi, Blurai skyrėsi, Blurai skelbė apie iširimą, po to – vėl apie atsikūrimą. Sakysite, labai panašu, kaip ir “Oasis”? Nė velnio. Skirtumas tas, kad Damonas Albarnas ir Grahamas Coxonas taip niekada ir nebuvo susipykę. Todėl lyginti juos su brolių Gallagherių kovomis būtų toli gražu neteisinga.

Šiemet “Blur” paskelbė apie atsikūrimą ir naują albumą, kuris dienos šviesą turi išvysti po 8 metų pertraukos. Paskutinį savo įrašą – taip pat puikią plokštelę “Magic Whip”, iš kurios “Wembley” stadione taip ir nebuvo sugrota nei viena daina – hito “Song 2” kūrėjai išleido dar 2015 metais.

Taigi, liudyti šios istorinės ir kultinės grupės pasirodymo teko skristi į jų namų areną – Londone įsikūrusį legendinį futbolo stadioną. Tiesa, šiam pasirodymui buvo iškilusi ganėtinai reali grėsmė – praėjusios savaitės viduryje “Blurai” atšaukė savo koncertą viename iš Prancūzijos festivalių, kai grupės būgnininkas Dave‘as Rontree susižeidė koją. Be jokios abejonės, pasirodymas “Wembley” stadione turėjo tapti jų pagrindiniu atsikūrimo koncertu, tad britai stengėsi “apsidrausti”. Juolab, kad bilietus į pirmąjį jų koncertą Londone pakvaišusių gerbėjų minia išgraibstė per… 10 minučių. Taip, 70 tūkstančių bilietų per 10 minučių skamba kaip neįtikėtinas pasiekimas. Todėl Damonui ir co. neliko nieko kaip tik skelbti antrą koncertą kitą dieną – sekmadienį. Stebėtis, ko gero, nereikia, mat labai neilgai trukus ties koncerto žyma taip pat atsirado ženkliukas “sold out”.

Taip jau nutiko, kad pabuvojome abiejuose koncertuose ir tiesiog negalėjome nepasidalinti tuo, ką ten išgyvenome.

Pirmasis vakaras

“You’re properly mad, you lot, for sticking with us for so long. Why?” („Jūs tikrai kvaištelėję, taip ilgai likote kartu su mumis. Kodėl?”) – klausia Damon Albarn pirmojo vakaro Vemblio stadione pabaigoje. Ką tik sugroję dviejų valandų setą 90-ies tūkstančių miniai, „Blur“ nariai akivaizdžiai susijaudinę. Tai didžiausias koncertas jų karjeroje, ir šį išbandymą grupė atlaikė dešimtukui. O rytoj dar laukė pakartojimas.

Bet apie viską nuo pradžių…

Publika įsielektrinusi, pakibusi laukime. Pirmąjį vakarą „Blur“ pasikvietė net tris apšildančias grupes: įdomų, bet iki Vemblio dar turintį paaugti duetą „Jockstrap“, piktuosius „Sleaford Mods” bei pernai Mercury apdovanojimui nominuotą Rebeccą Lucy Taylor – „Self Esteem“, kuriai pasitikėjimo pridavė ir scenos gilumoje pakabinti užrašai su fraze „Don’t Fuck Up The Blur Gig“.

Tačiau akivaizdu, kad labiausiai šio koncerto laukė patys „Blur“ nariai – apie tai, kad šio pasirodymo jie laukė visą savo gyvenimą atvirai prisipažino ir pats jų lyderis. Šios dvi naktys Vemblio stadione grupei labai svarbios. Tai tarsi skolos grąžinimas – ir kartu patvirtinimas, kad nepaisant to, kad nuo jų debiutinio albumo išleidimo prabėgo daugiau nei trys dešimtmečiai, jie vis dar tokie pat aktualūs, tokie pat šmaikštūs, ir tokie pat mylimi.

Ir net negalėdamas išlaikyti rimto veido ilgiau nei porai sekundžių, D. Albarnas vis tiek leidžia suprasti, kokia ypatinga yra jam ši naktis, ir ši vieta. Trumpai nutraukdamas savo grupės pasirodymą, jis prašo publikos pamąstyti apie Vemblio stadiono istoriją, grupes, kurios yra čia grojusios, prisiminti Live Aid koncertą ir pagerbti Fredžio Merkurio genijų. Ir to maža – atgaivinę nuo 1994-ųjų negrotą instrumentinį kūrinį „Lot 105“, jie priverčia visą minią skanduoti „Webley! Wembley!”.

Emocijos liejasi per kraštus, kol grupė žongliruoja kūriniais. Pradėję nuo visiškai šviežiai išleisto „St Charles Square“, jie akimirksniu priverčia publiką šokti. Priverčia? Nieko čia nereikia versti! Per akivaizdžiai minios lauktą „Tracy Jacks“ D. Albarnas jau neria į minią, toliau seka „Beetlebum“, nuostabiai emocinga „Under the Westaway“, o ar galite bent įsivaizduoti, kas vyko pasigirdus pirmiesiems „Country House“, atliktos kartu su iš palapinės išnyrusiu aktoriumi Philu Danielsu, ar kiek vėliau, per „Parklife“?

Tiek D. Albarn, tiek kiti grupės nariai šią naktį akivaizdžiai linksminasi. Jie ką tik įrodė, kad tam, kad sugrotų ypatingą koncertą, jiems nereikia nei ypatingų vaizdinių priemonių (jų, žinoma, buvo, bet gana minimalistinės ir labai skoningos), nei ypatingų efektų, nei kviestinių svečių, nei kostiumų. Svečių, tiesa, irgi buvo – atliekant dainą „Tender“ prie grupės scenoje prisijungė London Community Gospel Choir nariai, na, o už ypatingą kostiumą šį kartą D. Albarnui tarnavo specialiai šio koncerto proga atkurtas „Fila“ treningiukas – lygiai toks pat, kokį devėdamas jis nusifilmavo klipe dainai „Girls & Boys“. „Tai nuostabus jausmas, kažką pamesti ir, visos kompanijos pastangomis, tai atgauti” – kalbėjo jis. „Bet ką jūs suprantat…”

Suprantam, suprantam. Nes lygiai taip pat jautėmės „pametę“ „Blur“ ir netikėtai, šio koncerto metu, juos atgavę. Nesunešiojamus. Ilgam.

Antrasis vakaras

“Sutikau tave kai man buvo 12, o tau 13 metų. Tai yra beprotiška” – po pirmosios dainos atlikimo ilgamečiam grupės gitaristui Grahamui Coxanui ištarė “Blur” lyderis Damonas Albarnas. Simboliška, bet britiško rokenrolo kultas koncerto atidarymui pasirinko savo naujausią dainą “St. Charles Square”. Tiems, kurie nežino, galime priminti, jog jau po nepilnų dviejų savaičių – liepos 21 dieną pasirodys kolektyvo naujausias albumas “The Ballad Of Darren”. Tai bus devintoji studijinė “Blur” plokštelė, kuri muzikos kritikų Jungtinėje Karalystėje jau dabar pelnytai vadinama laukiamiausiu šių metų albumu.

Po naujo kūrinio sekė šūsnis senienų – nuo “Popscene” iki publiką iš proto vedusio “Coffee and TV”. Tarp dainų britpopo ikona nenustojo bendrauti su publika – lipo į ją, sveikino ne tik vietinius britus, bet ir gausybę iš tolimų pasaulio šalių atvykusių žmonių – nuo Argentinos iki Filipinų, nuo Vokietijos iki Kolumbijos. Šalia mūsų taip pat stovėjo visiškas internacionalas – airiai, iš Kalifornijos atvykę amerikiečiai, Olandai. Beje, minioje taip pat buvo iškilusi ir Estijos vėliava, į kurią D. Albarnas akimirksniu sureagavo ištardamas “Hello Estonia”! Susižvalgėme su bičiuliu ir vieningai apgailestavome, kad neturėjome kartu pasiėmę Lietuvos Trispalvės.

Daina keitė dainą, o minia, regis buvo tokia įsielektrinusi, gaudydama kiekvieną Damono Albarno žodį, kad nuotaiką 90 tūkstančių “Blur” mylėtojų gretose net apsakyti buvo sunku. Turbūt nereikia pasakoti ir to, kad didžioji dalis grupės gerbėjų viską dainavo kartu.

Ypatingas momentas nutiko tada, kai grupė sugrojo savo hitą “Coffee and TV”. “Blur” lyderis Damonas Albarnas sėdo prie klavišinių ir pradėjo groti 2012 metais įrašytą dainą “Under the Westway”.  Wembley stadione įsižiebė tūkstančiai švieselių, o emocija, regis, pasiekė patį aukščiausią tašką. Pasibaigus dainai, kuri buvo sutikta milžiniškomis ovacijomis, grupės lyderis nesulaikė ašarų… Net kelis kartus nusisukusi nuo minios, ši kultinė muzikos ikona tiesiog ištarė paprastus žodžius: “atisprašau, bet aš vis dar netikiu, kad tai, kas vyksta šiandien, yra realybė”.

Apskritai kalbėti apie Damono Albarno elgesį scenoje būtų galima rašant atskirą straipsnį. Apibūdinti jį vien tik žodžiais “atsipūtęs”, “nuoširdus”, “charizmatiškas” ar “išskirtinis” būtų per maža. Nuolatinis susižavėjimas publika, mėgavimasis buvimu ant scenos, puikus atlikimas (taip taip, buvo kalbančių, kad jis – “ne formoje”) šį “Blur” koncertą pavertė neįtikėtinai muzikaliu, žavingu, užburiančiu ir įkvepiančiu renginiu. Jeigu rokenrole ant scenos gali egzistuoti nuoširdumas, persipinantis su fantastišku humoro jausmu, tai, patikėkite, “Blur” lyderis turi visa tai. Ir dar daugiau…

Apskritai buvo nuostabu matyti pasakišką grupės susigrojimą, mėgavimąsi buvimu vienoje scenoje, nuostabų tarpusavio ryšį. “Blur” gitaristas (ir kartu vienas svarbiausių grupės narių) Grahamas Coxonas taip pat labai dažnai buvo dėmesio centre taip tik įrodydamas, kad grupė, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, nėra vien tik Damono suburtas darinys.

Antrasis “Blur” pasirodymas “Wembley” stadione vyko sekmadienį. Todėl grupė negalėjo nepagroti savo dainos “Sunday Sunday” iš to paties 1993-ųjų albumo “Modern Life is Rubbish”. Prieš tai miniai priminęs, kad rytoj pirmadienis ir greičiausiai didžiajai daliai čia esančių žmonių reikės į darbą, jis čia pat pridėjo “But we don’t give a f@ck about Monday, do we?”

O tada prasidėjo visų kultinių “Blur” kūrinių eilė. Nuo “Country House” ar “Parklife” (kurią padėjo atlikti iš cirko palapinės išlipęs britų aktorius Philas Danielsas”) iki iš proto minią išvedusios“Song 2” ir pagrindinę dalį užbaigusios “This is Low”.

Bisui sugrįžę Blurai atliko dar šešias dainas, tarp kurių drauge su Londono gospelio choru sudainuotas “Tender”, pasakiškai gražus naujas britų kūrinys “Narcissist” ir koncerto pabaigai itin tikęs 1995-ųjų “Universal”.

“Blur” visada buvo spalvinga ir kartu neprognozuojama grupė, tačiau šįkart, be didžiulės stadiono meilės virš jo kabojo tik du disko kamuoliai. Ir to visiškai pakako, nes nereikėjo nei blizgučių, nei ypatingų šviesų. Visą vakarą dominavo muzika. O tiek hitų ir kultinių “Blur” dainų viename renginyje turbūt neįmanoma išgirsti niekur kitur. Publika gavo absoliučiai viską, dėl ko ši grupė yra dievinama jau daugiau nei 30 metų.

Klausant jų niekaip neapleido nuojauta, kad “Blur” iki šiol išlieka vienu didžiausių savo laikmečio reiškiniu britiško roko istorijoje, neabejotinai turintys išskirtinę vietą muzikos istorijos lobynuose. Tai buvo išskirtinis muzikos triumfas, kuriame buvo sumaišyta viskas – grupės išskirtinumas, publikos energija ir polėkis, Damono Albarno fenomenalumas ir neįtikėtina, puikiai pažįstama muzika.

Nepriekaištingas svajonių setlistas ir tikrą ekstazę išgyvenusi minia – geriausias įrodymas, kad “Blurai” Wemblio stadione yra viena geriausių muzikinių patirčių, kuri tik gali nutikti muziką dievinančio žmogaus gyvenime.   

Straipsnio autoriai – Evelina Bondar ir Liudas Zakarevičius

Vilniuje koncertuosiantys kultiniai SPARKS: bandėme būti britiška grupe (bet daugeliu atžvilgių mums nepavyko)

manoINTERVIU

Šį šeštadienį, gegužės 7-ąją, Vilniuje koncertą surengs amerikiečių grupė „Sparks“.

„Sparks“ – ekscentriškas, provokuojantis ir neabejotinai viso pasaulio muzikos scenoje išskirtinis brolių Rono ir Russello Maelų duetas. Grupė susikūrė 1966 metais Los Andžele. Nors grupė niekada nesulaukė didelės komercinės sėkmės, tačiau tai jai nesutrukdė tapti kultine.

Karjeros pradžioje neradę klausytojo savo kuriamai muzikai, „Sparks“ keletui metų persikėlė į Jungtinę Karalystę, kur 1973-1976 metais išleido net tris albumus, tarp jų – ir iki šiol vienus geriausiai žinomų šios grupės įrašų „Kimono My House“ ir „Propaganda“.

Abu albumai, išleisti tais pačiais 1974 metais, pateko į Jungtinės Karalystės Top 10 albumų topą, o hitas „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“ iš „Kimono My House“ ir pasirodymas laidoje „Top of the Pops“ išgarsino grupę šioje šalyje.

Sparks (nutor. grupės archyvo)

Į JAV sugrįžusi grupė vėl nesėkmingai bandė surasti savo klausytoją, o ciklas išgarsėti-būti pamirštai-atgimti tapo esminiu „Sparks“ karjerą nusakančiu ir nuolat pasikartojančiu visos grupės kūrybos varikliu.

„Sparks“ nuolat ieškojo aktualaus skambesio, keitė muzikos stilių nuo glamroko ir pop iki disko ar elektroninės muzikos, daug eksperimentavo ir kaskart paneigdavo savo mirtį nauju kūrybiniu posūkiu.

Po pasikartojančių grupės pamiršimo etapų „Sparks“ visada sugrįždavo ir išaudavo naują hitą, kuris net ir grupės gerbėjus nustebindavo tuo, kad ši grupė tebekuria muziką. 1979 metais duetas išgyveno sugrįžimą, išleidęs sintezatorių muzikos įkvėptą hitą „The Number One Song in Heaven“, o 1997 metais – introspektyvų jų karjeros leitmotyvą neblogai nusakantį kūrinį „When Do I Get To Sing ‘My Way’“. Tada vėl sekė pakilimo laikotarpiai, koncertai ir nauji, niekada į ankstesnį nepanašūs, albumai.

Ir taip jau per 50 metų „Sparks“ išlieka gyva ir nuolat persikurianti, išties unikali ir daugelį muzikos kolektyvų visame pasaulyje įvėpusi grupė.

Dviem paskutiniais albumais – 2017 metais išleistu „Hippopotamus“ ir 2020 metais pasirodžiusiu „A Steady Drip, Drip, Drip“ – grupė įrodė dar turinti parako kūrybai. Abu albumai Jungtinės Karalystės Top 10 albumų tope pasiekė 7 vietą.

Praėjusiais metais grupė įgyvendino savo seną svajonę nerti į ir filmų pasaulį. „Sparks“ sukūrė scenarijų ir muziką Leos Carax režisuotam muzikiniam filmui „Anetė“ („Annette“). Kine nusifilmavo aktoriai Adamas Driveris ir Marion Cotillard.

„Anetė“ ne tik atidarė tarptautinį Kanų kino festivalį, bet ir susižėrė daug apdovanojimų, tarp jų – Kanų Palmės šakelę ir nacionalinį Prancūzijos Cezario apdovanojimą už šio filmo muziką.

Sparks

2021 metais pasirodė dar vienas su „Sparks“ susijęs filmas – dokumentinė juosta apie grupę „Sparks broliai“ („The Sparks Brothers“), kurią režisavo žinomas Jungtinės Karalystės filmų kūrėjas Edgaras Wrightas. Ši juosta – duoklė tiek brolių Maelų ekscentriškumui, tiek ir neįtikėtinam grupės kūrybingumui ir ryžtui nesustoti kurti ieškant to muzikinio recepto, galiausiai pataikysiančio į laikmečio dvasią.

Šio filmo šūkis skelbia: „Jūsų mėgstamiausios grupės – mėgstamiausia grupė“ (angl. „Your favourite band‘s favourite band“). Didžiausią sėkmę Europoje pasiekusi JAV grupė įkvėpė tokius muzikantus kaip „Depeche Mode“ , „Erasure“, „Red Hot Chili Peppers“, Beck, „Franz Ferdinand“. Su pastarąją grupe „Sparks“ 2015 metais net išleido bendrą dvigubą albumą „FFS“ ir surengė koncertų.

Lietuvoje „Sparks“ taip pat turi gana platų ištikimų gerbėjų ratą – nuo nelegalias plokšteles sovietmečiu pirkusių melomanų iki gerai žinomų Lietuvos muzikantų. Andrius Mamontovas, Igoris Kofas, Algis Ramanauskas-Greitai, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, Vidas Bareikis — visi šie atlikėjai tarp savo mėgstamų grupių nurodo „Sparks“.

Lietuvoje „Sparks“ jau koncertavo 2008 ir 2012 metais. Artimiausias grupės koncertas Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, įvyks jau šį šeštadienį. Vilniuje grupė užbaigs Los Andžele šių metų vasario 7-ąją prasidėjusį pasaulinį turą, kurio metu surengė 18 koncertų Šiaurės Amerikoje ir 18 koncertų Europoje.

Paskutiniai koncertai įvyks Baltijos valstybėse. Gegužės 4 dieną grupė jau koncertavo Taline, gegužės 5 dieną – Rygoje, o gegužės 7 dieną laukia ir pasirodymas Vilniuje.

Šio turo metu muzikantai pristato naujausius studinius albumus „A Steady Drip, Drip, Drip“ ir „Hippopotamus“ bei atlieka karjeros hitus „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“, „When Do I Get to Sing „My Way“, „Never Turn Your Back on Mother Earth“, „The Number One Song in Heaven“, „Angst in My Pants“ ir kt.

Prieš gegužės 4 dienos pasirodymą Estijoje, broliai Ronas ir Russellas Maelai atsakė į „ManoMuzika“ klausimus. Šiame pokalbyje su „Sparks“ – muzikantai peržvelgia savo kūrybą, dalinasi atsiminimais apie Lietuvą, o taip pat ir išreiškia savo vienareikšmišką poziciją dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje.

„Sparks“ – 56 metai kūrybos, 25 studijiniai albumai ir daugiau nei 350 dainų. Į populiariosios muzikos istoriją neabejotinai įėjusią grupę verta bent kartą išgirsti ir pamatyti gyvai.

Visai neseniai du filmai, susiję su „Sparks“, buvo parodyti Vilniaus filmų festivalyje „Kino pavasaris“ – „Anetė“ („Annette“) ir „Sparks broliai“ („Sparks Brothers“). „Anetė“ tapo vienu žiūrovų mėgstamiausių, o „Sparks broliai“ pristatė grupę tiems, kas iki šiol apie ją dar nežinojo. Ar netikėtas atsiradimas dėmesio centre kino teatruose pritraukė naują klausytojų kartą į „Sparks“ koncertus?

Russellas: Taip, abu filmai pritraukė naują „Sparks“ gerbėjų kartą, bet taip pat atgaivino aistrą „Sparks“ ir žmonėms, kurie seniai žino grupę, bet pastaruoju metu galbūt buvo pasilikę nuošalyje. Savaime suprantama, kad tie „Sparks“ gerbėjai, kurie mus seka su didžiule aistra, abu filmus priėmė labai gerai. O dokumentinis filmas „Sparks Brothers“, galima sakyti, net buvo tam tikras mūsų ištikimųjų lojalistų išteisinimas, nes dabar jie gali kitus nukreipti į šį filmą ir neįtikėtinai didžiuotis, kad nebuvo vieniši savo atsidavime „Sparks“.

Filmas „Sparks broliai“ puikiai atskleidė, kokia įvairi, nuolat muzikaliai besikeičianti ir mėgstanti eksperimentuoti yra Jūsų grupė. O kuo išsiskiria Jūsų naujausias albumas „A Steady Drip, Drip, Drip“ ar šis karjeros etapas?

Russellas: Kaip ir atskleidė dokumentinis filmas, mes nuolat bandome išbandyti save naujais iššūkiais ir su kiekvienu nauju kuriamu albumu. Jaučiame, kad nuotykio dvasia yra vertinama ir mūsų gerbėjų, kurie iš mūsų tikisi kažko netikėto. Visgi, ruošiantis jau 26-ajam mūsų studijiniam albumui, sukurti tai, kas muzikaliai išbandytų ne tik mūsų gerbėjus, bet ir mus pačius, tampa vis didesniu iššūkiu.  

Žvelgiant retrospektyviai į savo labai sėkmingą ir įdomią karjerą, kurie „Sparks“ albumai ar Jūsų karjeros laikotarpiai šiandien atrodo mėgstamiausi? O gerbėjams, ko gero, būtų įdomu išgirsti, kurie „Sparks“ albumai Jūsų vertinimu turėjo didžiausią įtaką populiariosios muzikos vystymuisi ir galėtų būti užkasti laiko kapsulėje, kad ją kada nors atrastų ateities kartos?

Russellas: Mūsų skirtingi albumai mums turi skirtingą reikšmę ir labai dažnai dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie buvo komerciniai ir kūrybiniai pasiekimai, pavyzdžiui, „Kimono My House“, „No. 1 In Heaven“ ir „Gratuitous Sax and Senseless Violence“, o du naujausi albumai pasiekė ir Jungtinės Karalystės Top 10 topą. Kai kurie neturėjo tokio plataus komercinio atgarsio, kokio tikėjomės, bet buvo visiškai sėkmingi kūrybine prasme. Tarp tokių, „Lil’ Beethoven“, ko gero, būtų aukštai sąraše. O kalbant apie laiko kapsules, įdėkite visus albumus, jei turite pakankamai vietos!

O kokias tris „Sparks“ dainas įvertintumėte kaip karjeros svarbiausias?

Russellas: Sąrašas, ko gero, nuolat keičiasi, bet kelios, kurios ateina į galvą: „This Town Ain’t Big Enough For Both Of Us“, „The Number One Song In Heaven“ ir „The Rhythm Thief“.

Lietuvoje grosite jau trečią kartą. „Sparks“ Vilniuje koncertavo 2008 ir 2012 metais. Ar turite kokių nors prisiminimų iš Jūsų ankstesnių apsilankymų?

Russellas: Vilnius mums – labai graži ir egzotiška vieta. Ankstesnių kelionių metu mėgavomės pasivaikščiojimais po Senamiestį. Lietuva turi tokį kultūrinį ir istorinį paveldą. Labai laukiame ir šio mūsų apsilankymo.

Ar Vilnius bus paskutinė stotelė Jūsų ture, kuris prasidėjo Šiaurės Amerikoje ir baigiasi Europoje? Ar Lietuvos klausytojai gali tikėtis įsimintino muzikinio vakaro?

Russellas: Tam tikra prasme Vilniaus koncertas bus saldžiai kartus vakaras, nes tai yra finalinė naktis iš maždaug 35 koncertų turo. Sužinoję, kad ture bus ir Vilnius, labai apsidžiaugėme, nes paskutinius kartus, kai čia grojome, mus pasitiko nuostabūs gerbėjai. Žinojimas, kad dviejų vaikinų iš Los Andželo muzika ir asmenybės gali pasiekti publiką tolimojoje Lietuvoje, paliečia mūsų širdis. Nors tai buvo ilgas ir varginantis turas, paskutinę naktį Vilniuje atiduosime visas jėgas už visus čia, Vilniuje!

Ar turite smagių ir pašėlusių prisiminimų iš praėjusių koncertų?

Russellas: Beprotiškas dalykas, kurį pastebėjome keliaudami po pasaulį šio turo metu, yra tai, kaip publika su tokia pačia aistra reaguoja į tai, ką daro „Sparks“ – visiškai nesvarbu, kad tai tokie skirtingi miestai kaip, pavyzdžiui, Nešvilis, Vankuveris, Amsterdamas ar Londonas. Muzika ir mūsų asmenybės, atrodo, yra priimamos bet kurioje kultūroje, o mums tai yra pats geriausias ir beprotiškiausias dalykas iš visų.

Lietuvoje yra pasklidusi tokia legenda apie „Sparks“, kad Ronas yra krepšinio entuziastas, atidžiai sekantis ir Lietuvos krepšinį. Ar galite kartą ir visiems laikams patvirtinti arba paneigti šį mūsų įsivaizdavimą?

Ronas: Tai yra faktas — Lietuvos krepšinį seku nuo tada, kai Arvydas Sabonis buvo NBA. Deja, kai žaidė JAV, jis nebuvo savo geriausiame etape, bet aš visada maniau, kad jis vis dar yra neįtikėtinas žaidėjas ir, kaip tokiam dideliam vyrui, puikus kamuolio pasuotojas. Vėliau sužinojau, ką krepšinis reiškia Lietuvoje ir kokios stiprios yra komandos. Žinoma, aš sekiau naujos kartos Lietuvos žaidėjus, tokius kaip Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas. Turiu ir Lietuvos rinktinės marškinėlius, kuriuos branginu. Mane ypač stebina, kad nors futbolas yra pagrindinė sporto šaka daugelyje šalių, krepšinis karaliauja Lietuvoje.

Pastaruosius dvejus metus, kurie grupei buvo ypač sėkmingi, lepinote savo gerbėjus. Turėjote dviejų filmų premjeras, išleidote naujos muzikos ir daug koncertavote. Kokie Jūsų planai artimiausiems metams?

Ronas: Mes beveik pabaigėme naują „Sparks“ albumą, taip pat dirbame prie naujo filmo-miuziklo. Mums taip patiko darbo prie „Anetės“ procesas ir reakcija, kurios sulaukė šis filmas, kad nekantraujame pabaigti kurti naują miuziklą. Žinoma, koncertų turai taip pat įsiterps į mūsų ateities planus, tikimės sugrįžti ir į Lietuvą.

Covid-19 pandemija neabejotinai paliko pėdsaką kiekvienoje visuomenėje, o ilgalaikiai jos padariniai tikriausiai paaiškės tik vėliau. Kai kuriems muzikantams šiuo laikotarpiu sunkiai sekėsi kurti muziką, o kiti – kilusias emocijas sėkmingai perkėlė į kūrybą. Ar pandemija turėjo įtakos Jūsų muzikai?

Ronas: Tik tuo aspektu, kad stipriai pajutome, jog šiuo laikotarpiu užuot buvę pasyvūs turime dar labiau stengtis kurti naują muziką. Kadangi didžiąją pandemijos dalį negalėjome koncertuoti, mums pasisekė, kad turime savo studiją ir galime kurti muziką tada, kada norime. Nesijaučiu, kad pandemija turėjo konkrečios įtakos mūsų kūrybai lyriniu ar muzikiniu požiūriu, tačiau mes veikėme proaktyviai, o ne reagavome į bendrą liūdną šių laikų nuotaiką.

Atrodo, kad dokumentinis filmas apie „Sparks“ visiškai nepalietė klausimo, kokia muzika įkvėpė Jūsų kūrybą. Akivaizdu, kad „Sparks“ yra neįtikėtinai unikali grupė, visgi, ar kitų muzikantų kūryba ir kokios grupės konkrečiai Jus įkvėpė?

Ronas: Pačioje pradžioje, augant Los Andžele, mums darė įtaką to meto britiškos grupės, tokios kaip „The Who“, „The Kinks“ ir „The Move“ – tiek tekstų, tiek muzikos prasme, tiek ir tuo požiūriu, kad vizualinis įvaizdis buvo svarbus šių grupių komponentas. Dauguma to meto Los Andželo grupių manė, kad bet koks vizualinis stilius yra žalingas meninei raiškai, o mes manėme priešingai – muzika ir vaizdai yra vienas ir tas pats. Nuo to laiko kažkodėl išvystėme savitą stilių, tačiau iš pradžių bandėme būti britiška grupe (ir daugeliu atžvilgių mums nepavyko)!

Jau kelis mėnesius Europa ir ypač mūsų regionas gyvena Rusijos pradėto karo Ukrainoje nuotaikomis. Ar sekėte šiuos įvykius? Lietuvos auditorija neabejotinai įvertintų, jei galėtumėte pasiųsti palaikymo žinutę Ukrainos žmonėms.

Ronas: Žinoma, mes sekėme įvykius Ukrainoje ir palaikome drąsų Ukrainos žmonių atsaką į akivaizdžiai amoralų ir šlykštų veiksmą. Kadangi jaučiame dar stipresnį ryšį su Lietuva, pažįstame nuostabių Lietuvos žmonių ir matėme šiek tiek jūsų nuostabios šalies, taip pat palaikome Lietuvos žmones prieš bet kokius galimus bandymus pakirsti jų suverenitetą.

Koks Jūsų mėgstamiausias beprotiškiausias tekstas iš visų beprotiškų „Sparks“ dainų tekstų?

Ronas: Na, tai gal ir nėra beprotiška, bet mano mėgstamiausia eilutė iš bet kurios mūsų dainos – ir techniškai tai net nėra „Sparks“ daina, nors ją parašėme mes – yra iš FFS [MM pastaba: „Franz Ferdinand and Sparks“ santrumpa] dainos „Johnny Delusional“: „Some might find me borderline attractive from afar“.

Turite didžiulį dainų katalogą. Kaip atrenkate dainas, kurios bus įtrauktos į konkretaus koncerto dainų sąrašą? Ar turite privalomų atlikti dainų? Ar keičiate dainų sąrašą turo metu?

Ronas: Sunku sudaryti setlistą, kai turi tiek daug dainų, kurias gali rinktis. Mes sudarome preliminarų dainų sąrašą ir tik tada sužinome, ar jis veikia, kai sugrojame visą ir įvertiname. Nors ir stengiamės negalvoti apie praeitį, paprastai įtraukiame „Number One Song In Heaven“, „This Town Ain’t Big Enough For The Both Us“, „When Do I Get To Sing ‘My Way’“, o visai neseniai – ir „My Baby’s Taking Me Home“. Kai randame setlistą, kuris veikia, paprastai jo laikomės.

Linkime visokeriopos sėkmės ture ir laukiame Jūsų Vilniuje!

Ronas: Labai laukiame koncerto Vilniuje! Iki greito susitikimo!

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: SPALIS, 2021

manoNAUJIENA

Paskutinis rudens mėnuo išeina su visu pluoštu spalio mėnesį išleistų albumų. O jie labai skirtingi! Kitaip ir negali būti. Nuo „Coldplay” albumo sukeliamo liūdesio iki James Blake virpesių. Nuo „Efterklang” grupės šviesos iki „The War On Drugs” romantinės odisėjos. Ir viską vainikuoja progresyvųjį metalą grojanti JAV grupė „Mastadon”.

Muzikinis kokteilis įvairiausiems skoniams, nuotaikoms ir orams. Tikimės, kad šios skirtingos melodijos sušildys, pradžiugins, suteiks apmąstymų ir galbūt pakels iš lovos. Gero klausymo!

Coldplay – Music of the Spheres

Kalbėti apie grupę „Coldplay“ nežinant viso jų kūrybinio konteksto būtų ypatingai sudėtinga. Tie, kurie augo su britų muzika nuo 2011-ųjų, ko gero, iki šiol juos myli dėl saldžių pop muzikos kūrinių, tokių kaip „Every Teardrop Is a Waterfall“, „Something Just Like This“ ar „A Head Full Of Dreams“. Tačiau tie, kurie Chrisą Martiną įsimylėjo pačioje šio tūkstantmečio pradžioje, žino, kad minėti kūriniai yra toli gražu ne tai, kas hito „Fix You“ kūrėjus pavertė išskirtiniu reiškiniu britiško roko muzikos kultūroje.

Taigi, mes esame būtent antrasis „Coldplay“ klausytojų variantas, pamilęs kolektyvą nuo pirmųjų „Yellow“ ar „Trouble“ (2000-aisiais); žavėjęsi jais tada, kai pasaulį išvydo „Politik“, „The Scientist“ ar „A Rush Of Blood To The Head“ (2002-aisiais); dievinę juos tą sekundę, kai išgirdome „Fix You“, „What If“ ar „Til Kingdom Come“ (2005-aisiais); ir zulinę iki paskutinio siūlelio juos tada, kai drauge su Briano Eno pagalba jie pasauliui padovanojo „Violet Hill“, „Strawberry Swing“ ar „Lovers in Japan“ 2008-aisiais.

Po to… po to sekė štilis ir neviltis. Iš žavios roko grupės „Coldplay“ tapo spalvų prisotinta pop grupe. Taip, jie rovė stogą paaugliams ir lengvesnio žanro muzikos mylėtojams. Taip, jie užkariavo JAV, Japoniją ir kitas rinkas, tačiau nepriklausomo roko (o jei tiksliau – pop roko) radare jų nebebuvo. „Coldplay“ pasikeitė. Palengvėjo. Ne, nesupraskite klaidingai – nesakome, kad suprastėjo (nes tai jau būtų labai subjektyvi prielaida), tačiau šviesmečiais nutolo nuo savo prigimtinių šaknų.

Ir visa tai tęsėsi daugiau kaip aštuonerius metus. Nuo tos sekundės, kai pasaulį išvydo skambaliukais iščiustytas 2011—ųjų „Mylo Xyloto“ iki 2019- ųjų – akimirkos, kai pasirodė „Everyday Life“. Po 8 metų pertraukos ištikimieji, nuo pat pirmų dienų grupę mylintis fanai atsikvėpė ir tarė: PAGALIAU. Tai buvo, ko gero, brandžiausias grupės albumas, kuriame buvo galima rasti visko – nuo ankstyvojo pop roko iki kokybiškos pop muzikos. Tai buvo savotiškas beveik dvidešimtmetį scenoje esančios grupės kūrybos apibendrinimas, kuris tiko ir pirmoje pastraipoje minėtai pirmajai, ir antrajai grupei žmonių.

Todėl, natūralu, naujojo įrašo pasirodymas daugeliui šių žmonių (o ypač tiems, kurie „Coldplay“ mylėjo jų egzistencijos pradžioje) kėlė pamatuotus lūkesčius. Ir nors pirmoji albumą pristatanti daina „Higher Power“ šias viltis buvo pradėjusi naikinti, po to sekusi net 10 minučių trukmės pasakiška baladė „Coloratura“ jas vėl sugrąžino. Visgi nemažą dalį grupės gerbėjų neramino faktas, kad dainos buvo tokios skirtingos, jog albumas grėsė pavirsti visiška eklektika.

Deja, baimės buvo daugiau nei pagrįstos. Spalį pasirodęs „Music of the Spheres“ tapo dar didesne neviltimi ir nuskambėjo prasčiau nei prasčiausia grupės muzikinė eklektika. Nemaža dainų dalis sumauta ant to paties kurpaliaus, ant kurio buvo sumauti pastarojo dešimtmečio grupės kūrybiniai darbai, o „Coloratura“ yra vienintelis įrašo šviesulys tiems, kurie grupę įsimylėjo ir sekė per pirmąjį jos egistavimo dešimtmetį. Taigi, be konceptualių muzikinių paieškų Chrisas Martinas ir kompanija, investavusi į nepriekaištiną įrašo marketinginę kampaniją, panašu ten ir pasiliko – labiau formoje, bet, deja, ne turinyje. Tiesa, albume esanti kompozicija „Love“ (pažymėta tiesiog širdute), atlikta su Jacob Collier ir „We Are King“ – yra dar vienas žavus ir nepriekaištingas muzikinis perlas. Norėtųsi sakyti netikėtas, tačiau ir tai būtų ne visiška tiesa, mat praėjusiame albume „Everyday Life“ buvo galima rasti netikėtą šio kūrinio analogą – nuostabų akapelinį darbą „When I Need A Friend“.

Taigi, vertinant naują Chriso Martino ir kompanijos įrašą iš šiandienos perspektyvos, turbūt būtų galima drąsiai sakyti, kad tai kokybiškas (nors ir labai nevientisas) pop muzikos įrašas, kuris koncertuose ir vėl skambės puikiai, rinks sausakimšus stadionus ir raus stogą daugeliui paauglių ar tiesiog lengvesnės muzikos mylėtojų. Tačiau klausant jo tiems, kurie „Coldplay“ pamilo nuo „Parachutes“ ar „A Rush Of Blood To The Head“ laikų, greičiausiai bus velniškai liūdna… Liūdna, nes grupė, kuri jau buvo įtvirtinusi savo tapatybę gražaus melodingo roko pasaulyje tiesiog ėmė ir paskendo spalvotų skambučių fantasmagorijos jūroje.


James Blake – Friends That Break Your Heart

2010-aisiais James Blake buvo vienas įdomiausių ir perspektyviausių naujų elektroninės muzikos atlikėjų. Šio muzikanto šaknys neabejotinai gludi bass ir dubstep stilių ištakose, tačiau tada, 2010-aisiais, kai pasaulį išvydo pirmasis James Blake EP “Air & Lack Thereof”, dubstepas jau buvo beišsigimstąs. Atminkite, jog šio keisto ir įdomaus žanro, kurį Jungtinėje Karalystėje anuomet populiarino leidybinės firmos “Tempa.” globotiniai, vėliavnešiu 2010-aisiais tapo amerikietis “Skrillex”, kardinaliai pakeitęs dubstep’o veidą. Gana greit žodis “dubstep” tapo kone keiksmažodžiu rimtų “elektronščikų” galvose ir dažniau keldavo šypsenas, o ne pagarbą. Tame post-dubstep pasaulyje išleisti pirmieji James Blake bandymai – “Air & Lack Thereof”, “Klavierwerke” bei “CMYK” EP buvo tarsi visiškai naujas vėjas. Gaivaus oro gūsis, parodantis, jog bass muzika nebūtinai turi skambėti it spalvotose diskotekose garsiai perdžiantys robotai. Yra ir kitų, subtilių, gundančių ir žavingų priėjimo prie šio žanro būdų. Visiškai nieko keisto, jog debiutinis James Blake albumas 2011-aisiais metais buvo nominuotas prestižiniam Mercury prizui. Deja, nesėkmingai. Tais metais Mercury iš po nosies nugvelbė PJ Harvey.

Dabar 2021-ieji. Daugelis dubstep atlikėjų jau senokai nuskendo užmarštin, o štai James Blake šių metų pabaigoje išleido gražų ir tyrą penktąjį albumą “Friends That Break Your Heart”. Tiesa, ištakų atgarsių šiame albume nerasite. Šiandien Blake’as tęsia tai, ką sėkmingai daro nuo pat savo debiuto – t.y. tolsta nuo savo šaknų. Iš savo miegamajame keistus beat’us kuriančio jaunuolio James Blake jau senokai pavirto į prie pianino raudantį vaikiną. Nors tokių prie pianino (ar gitaros) raudančių vaikinų yra begalės, reikia pripažinti, jog James Blake tai daro savaip. Gražios jo dainos, gražios aranžuotės, gražūs tekstai ir gražiai subtilus muzikos pateikimas. Prie ko prikibti kaip ir nėra. Gaila tik, kad kadaise perspektyvus elektroninės muzikos kūrėjas nuėjo lengvesniu ir gerokai nuobodesniu keliu. Bet kas gali jį kaltinti? Viskas suprantama. Jei jis toliau būtų savo malonumui įrašinėjęs keistus beat’us, galbūt niekada nebūtų išsikraustęs iš savo miegamojo? Tad kas mes tokie, kad teistumėm?

Taigi, jei iš naujojo James Blake albumo vis dar tikitės į jaunystę grąžinančių siurprizų – to čia nerasite. O rasite dar vieną, stiprų, bet vietomis gal kiek nuobodoką puikaus singer-songwriter albumą. Jei jums James Blake kūryba patinka – griebkite ir klausykite, jei to dar nepadarėte! Na o jei naujesni jo kūriniai jums kelia nuobodulį – nesiartinkite. Nebent neužmiegate.

https://open.spotify.com/album/1zNtJFMCNIyT0X19jpcI3j?si=Pacs1-SPTMegVR7dep-0dA


Efterklang – Windflowers

Jei dar nepažįstate danų grupės “Efterklang”, jų naujausias albumas “Windflowers” yra bene geriausias būdas su jais susipažinti. Priešingai, nei prieš du metus išleistas “Altid Sammen”, šio albumo dainos parašytos anglų kalba. Tai jį palengvina, padaro suprantamesniu didesniam žmonių ratui ir, tikėtina, ateityje pritrauks dar daugiau grupės gerbėjų.

Šis naujasis “Efterklang” albumas yra labai vientisas, organiškas ir susiliejantis į viena gražia istorija. Jį pradeda itin graži baladė “Alien Arms”. Skambant “Let Me Into Your Heart” apima nenumaldomas noras ką nors apkabinti. Panašūs jausmai aplanko klausantis “Beautiful Eclipse” ir labai lyriškos baladės “Hold Me Close When You Can”… Bet neapsigaukite! Albumas “Windflowers” gal ir lyriškas, bet ne kokia ašarų pakalnė. Kai tik ima atrodyti, kad šis albumas galbūt yra per daug vienodas, “Efterklang” staiga į sceną įneša daugiau instrumentu ir judesio. “Dragonfly” – verčia išlėkti į šokių aikštele. “Living Other Lives” taip pat! Na ir žinoma, negalima nepaminėti kūrinio “Abent Sar” su kuriuo ši danų grupė, visai neseniai koncertavę Vilniaus muzikos klube “Kablys”, užkūrė tikrą pirtį! Šis vienintelis danų kalba atliktas albumo kūrinys prasideda ramiai, tyliai ir šventai, bet netrukus išauga į tikra šėlsmo sūkurį, kuris įtraukia ir nebepaleidžia iki pat albumo pabaigos.

Toks tad šis naujas danų albumas. Tai – labai įvairiapusiškas, originalus ir kabinantis darbas. Reikia tik nesustoti klausyti po pirmojo įspūdžio ir palaukti antrojo. Smagu, kad per tiek metų “Efterklang” sugeba išlikti įdomus, aktualūs ir novatoriški.


The War on Drugs – I Don’t Live Here Anymore

„The War on Drugs“ yra prieš daugiau nei 15 metų Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje susikūrusi grupė. Tai Adam‘o Granduciel‘io (vokalas, gitara) vedamas šešetas – David‘as Hartley‘ is (bosinė gitara), Robbie‘is Bennett‘as (sintezatorius), Charlie‘is Hall‘as (būgnai), Jon‘as Natchez‘as (saksofonas, sintezatorius) ir Anthony‘is LaMarca‘as (gitara). Grupę reikėtų apibrėžti kaip heartland-rock atstovus ir per pastarąjį dešimtmetį iš mažos indie-rock grupės tapo arenų headlineriais.

Penktasis Adam‘o Granduciel‘io ir kompanijos albumas „I Don’t Live Here Anymore“ atskleidžia kiek kitokius garsus, aštresnes melodijas, tačiau tikrai nenutolsta nuo kruopščiai ir atidžiai paruošto, nors iš pirmo žvilgsnio gana paprastai skambančio/įprasto grupei vintažinio garso. Netgi primena „The War on Drugs“ GRAMMY laimėjusį 2017-ųjų a albumą „ A Deeper Understanding“. Pats albumas „I Don’t Live Here Anymore“ – Granduciel’io romantinė odisėja – ilga ir galbūt niekada nesibaigsianti kelionė/neišsemiama tema.

Klausant „The War on Drugs“ albumo, girdime lengvo roko garsus ir įmantrybių išrankesniems melomanams jame mažai. Grupė į didelius eksperimentus nesileidžia, bet gal tai gera žinia grupės garsą pamilusiems fanams? Albumas grupės gerbėjams tikrai patiks, o dar neklausiusiems ir neatradusiems „The War on Drugs“ klasikinio roko gerbėjams – rekomenduojame atrasti.


Mastodon – Hushed and Grim

„Mastodon”- tai gerą ir įtraukiantį progresyvųjį metalą grojanti JAV grupė, kuri spalį išleido ilgai fanų lauktą ir pačių muzikantų brandintą albumą „Hushed and Grim”.

Muzikiniu požiūriu „Mastodon“ atsiskleidžia nuostabiai sudėliotose kompozicijose, kuriose muzikantai perteikia savo kūrybiškumą ir jėgą. Tai pats ilgiausias dvigubas grupės albumas, kurio dainų bendra trukmė net 90 minčių. Ir ne tik ilgiausias. „Hushed and Grim” kupinas progresyvių variacijų, įtraukiančių klausytoją į muzikos verpetą. Visgi tas varijavimas nėra nuobodus, kas dažnai pasitaiko kitų progresyviojo roko atlikėjų kūriniuose.

Man asmeniškai labiausiai patiko „Pushing the Tides”, tad tikrai labai rekomenduoju perklausyti bent šią dainą, kuri turėtų padėti susidaryti bendrą įspūdį apie albumą ir atlikėjų muzikinius sugebėjimus. Taip pat rekomenduoju „Pushing the Tides” bei „Savage Lands”, jei visas albumas pasirodo neįveikiamas dėl savo trukmės.

„Hushed and Grim“ pasižymi sudėtingomis kompozicijomis, įsimenančiu vokalu ir progresyviu nusiteikimu. Šiame albume grupė atsiskleidžia kaip sunkiai atpažįstama, tačiau vis dar novatoriška. Kitaip tariant, Mastodon kartelės nenuleidžia, nes atsisako leisti savo garsui rūdyti. Tiek nauji, tiek senesni grupės gerbėjai čia  tikrai turėtų rasti kuo pasimėgauti.

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: RUGSĖJIS, 2021

manoNAUJIENA

Rugsėjis praėjo, bobų vasara taip pat. Nejučia vis anksčiau ant miesto nusileidžiančios sutemos įsuko ir kasmet panašiu metu aplankančią melancholiją. Toks jau tas laikas. Tokie ir mūsų rekomenduojami albumai – melancholiški, kiek introspektyvūs ir egzistenciniai. Visi skirtingi, bet kiekvienas savaip gražus ir kerintis. Rugsėjo mėnesio rekomenduojamų albumų sąrašą pradėsime šviežiu mūsų labai mylimo Andriaus Mamontovo albumu. Taip pat džiaugsimės James Vincent McMorrow šviesa, pasinersime į mažai kam žinomo, bet nuo to tik įdomesnio atlikėjo Hayden Calnin ramybę, bei viską užbaigsime triuškinančiu japonų post rokerių „MONO” darbu.

ANDRIUS MAMONTOVAS – Paleisk

“Paleisk” yra 21-asis solinis Andriaus Mamontovo albumas, pasaulį išvydęs rugsėjo pabaigoje, vos kiek daugiau nei metai po plokštelės “Perlai ir sakuros” pasirodymo. Anot paties autoriaus, pandemijos metu rastą laisvą nuo koncertų ir susitikimų laiką jis panaudojo naujų dainų rašymui, jų išjautimui ir muzikinės dainų mozaikos dėliojimui. Tai jaučiasi. Šis pandeminis albumas labai skiriasi nuo ankstesniojo. “Perlai ir sakuros” buvo gal kiek melancholiškas, bet itin šviesus ir spalvingas darbas. “Paleisk” nėra kardinali priešingybė, tačiau melancholijos čia gerokai daugiau. Šviesias spalvas čia pakeitė rudeniška paletė, saulės šviesą – kiaurai merkiantis lietus, o sintezatorius – gitaros. Rudens sezonui įpusėjus šis albumas gali tapti puikiu kasdienybės palydovu. Back to the roots, kaip sakoma.

Bet, žinokite, melancholija nėra blogai. Be abejo, Andriaus gerbėjai tai puikiai žino. Neabejoju, jog “Paleisk” tikram Andriaus Mamontovo fanui yra tikrų tikriausia šventė. Juk šis albumas talpina viską, kas Andriaus kūryboje taip žavi. Tai – gilus, išjaustas, egzistencinis, melodingas ir velniškai muzikalus darbas. Čia galima išgirsti grupės “Foje”, debiutinio solinio Andriaus albumo “Pabėgimas”, bei epinio “Šiaurės naktis. Pusė penkių” atgarsius. Bet tuo pačiu viskas čia skamba kažkaip… naujai. Akivaizdu, jog autorius nesigręžioja į praeitį ir juda pirmyn darydamas tai, ką jam geriausiai sekasi daryti. Džiugu, kad Andrius Mamontovas šiandien išlieka toks pat įdomus ir aktualus, koks buvo prieš du ir tris dešimtmečius. O ko gi daugiau gali reikėti vidinę ramybę radusiam ir ją sėkmingai puoselėjančiam kurėjui? Klausimas retorinis.

Ir, beje, labai, labai graži daina apie Vilnių! 🙂 


JAMES VINCENT MCMORROW – Grapefruit Season

Po keturių metų pertraukos pasirodęs penktasis studijinis airių atlikėjo James Vincent McMorrow diskas „Grapefruit Season” kvepia citrusu. Neatsitiktinai jis pavadintas greipfruto vaisiaus pavadinimu. Šviesus, lengvas, senųjų James Vincent McMorrow balandžių gerbėjams gal kiek rūgštokas darbas. 

Nuo pat pirmojo „Paradise” kūrinio jis leidžia pasijausti ne šalto, lietingo rudenio gatvėse, o kažkur, kur visada šilta, auga palmės, krantus skalauja vandenynas ir visų nuotaika puiki. Labai nuotaikingas, lengvai banguojantis darbas. Ir svarbiausia nėra nei vieno kūrinio, kuris šiame albume netiktų. 

Nuo gražiai linguojančios „Planes in the Sky” iki „Waiting” baladės, kuri labai patiks tiems, kam James Vincent McMorrow lyrika yra geriausias vaistas nuo liūdesio. Graži, švelni baladė pereina į kiek piktesnę „Poison to You”, kur prisijungia daugiau balsų ir tik ir norisi kartu kartoti žodžius „fight fight fight”. Na ir aišku „We Don’t Kiss Under Umbrellas Like We Used To”, kurioje atrodo net išgirsti lyjantį lietų. 

Na bet ką mes čia viską išpasakosime. Įsijunkite, paklausykite ir patys viską suprasite. Albumas, kvepiantis vasara manome labai tiks šiam metų laikui, kai taip trūksta saulės spindulių ir šviesos. Skanaus!


HAYDEN CALNIN – What It Means To Be Human

Hayden Calnin yra žmogus, kurio vardas, ko gero, 99,99% Lietuvos ar net visos Europos gyventojams, absoliučiai nieko nesako.

Rugsėjo viduryje į dienos šviesą jis paleido savo albumą “What It Means To Be Human” – plokštelę, pilną liūdesio, šviesos, įkvėpimo ir meilės. Seniai girdėjau tokį gilų, muzikalų, emocionalų ir sykiu ramybės pilną darbą, kuriame, nėra nė vienos blogos dainos.

Matosi ir jaučiasi, kad jam didelę įtaką darė „Bon Iver” (ypač jų albumai “Bon Iver” ir “22, A Million”), Jamesas Blake’as ir kiti panašaus kalibro atlikėjai. Ir visgi, mano subjektyvia nuomone, tai vienas nuostabesnių pastarojo meto pop/indie folk darbas, kuris, bent jau kol kas prasprūsta pro didžiausių muzikos leidėjų ir žiniasklaidos kanalų akis. Tačiau abejonių nėra, kad šlovė šiam atlikėjui – tik laiko klausimas.

Pasakiški muzikiniai piešiniai, fantastiškos aranžuotės, nebanalūs tekstai – visa tai galima rasti “What It Means To Be Human”. Tai įrašas, kurio nepaklausysite paprastai – kaip foninės muzikos darbe ar ausinuke lėkdami į susitikimą. Jam reikia ramybės, dėmesio ir bent jau šiek tiek susikaupimo. 

Bet, po velniais, tai yra taip gražu, kad net sunku apsakyti. Jeigu gyvenime egzistuoja terminas “muzikos grožis”, tai šitas Hayden Calnin albumas yra geriausia šio termino iliustracija. Tai – nuostabi muzikinė pasaka, verta kiekvienos dėmesio sekundės.


MONO – Pilgrimage Of The Soul

Kai 2018-aisiais metais japonų instrumentinio post rock grupėje „MONO” atsirado naujasis būgnininkas Dahm Majuri Cipolla, pakeitęs nuo grupės susikūrimo joje grojusį Yasunori Takada, „MONO” ėmė ieškoti kažko naujo savo kūryboje. Joje atsirado kiek daugiau elektronikos garsų.

2020-ųjų vasarą grupė dirbo prie naujos medžiagos ir ruošė gerbėjams naujus kūrinius. Savo 11-ąjį studijinį albumą „Pilgrimage Of The Soul“ „MONO” pristatė rugsėjo viduryje. Jame – 8 nauji grupės kūriniai. Įtraukia jau pirmasis – „Riptide“. Savo tarsi pritildyta, ramia, švelnia ir melodinga pradžia jis užliūliuoja, bet tik trumpam. Jau po pirmos kūrinio minutės viskas tarsi sprogsta aštriais būgnų ir power akordų garsiais. Kiti kūriniai neturi tokių kardinalių šokinėjimų/perėjimų ir tarsi papildo pirmąjį. 

„Pilgrimage Of The Soul“ – geras garsinis atspindys to, ką „MONO” kūrė anksčiau ir kur link eina. Po daugiau nei 20 gyvavimo metų grupė vis dar randa kaip nustebinti ir pradžiuginti. Kinematografiškos gitaros, vietomis mechaniški ar „robotiški“ būgnai skamba tamsiai ir šaltai, bet tai – papildomas grožis. Kaip ir kūriniuose įsiterpiantys minimalūs pianino motyvai. Albumo kūriniai – apie emocinę kelionę nuo netekties ir skausmo, iki džiaugsmo bei ilgesio. Albume ir daug susimąstymo, todėl „Pilgrimage Of The Soul“ yra labai tinkamas muzikinis garso takelis vakaro pasivaikščiojimams temstančiomis miesto gatvėmis. Rekomenduoju taip ir padaryti – išeiti į miestą ir besigrožint vakarėjančio miesto vaizdais išklausyti visą albumą nuo pradžios iki pabaigos.

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: RUGPJŪTIS, 2021

manoNAUJIENA

Kaip ir kiekvieno mėnesį – albumų rekomendacijos iš manoMUZIKA.lt komandos. Šį mėnesį, orams atvėsus ir atėjus tamsesniam metų laikui, norisi daugiau muzikos ir nejučia linkstam prie ramesnesnės, melancholiškos ar tamsesnės… Šio mėnesio rekomendacijas pradedame nuo manoMUZIKA.lt kolektyvo labai mėgstamo kūrėjo Fink naujo darbo – „IIUII (It Isn’t Until It Is)“. Jas tęsiame su neįprastai lyrišku ir ramiu „Deafheaven“ albumu, bei melodingu ir švelniu „Angus & Julia Stone“ skambesiu, o pabaigai – „The Killers“ sugrįžimas „prie šaknų“ bei tamsios jaunos lietuvių grupės „Akli“ refleksijos.

FINK – IIUII (It Isn’t Until It Is)

Portalo manoMUZIKA.lt kolektyvo narių skonis – ganėtinai įvairus. Kažkam stoner-doom metalas yra muzika, o kažkam – siaubingas triukšmas. Kažkam lyriškos baladės yra nepakartojamos, o kažkam – nuobodybių nuobodybė. Na, bet jei ir yra vienas dalykas, dėl kurio visi sutariame be išlygų, tai faktas, jog Fink yra beprotiškai fantastiška grupė. Neįsivaizduojame tokios situacijos, kad mums imtų ir tiesiog nepatiktų naujas Fink albumas. Vieni patinka labiau, kiti gal mažiau, bet kalbant apie Fink, pripažįstame, jog objektyvūs išlikti negalime. Todėl absoliučiai nieko nuostabaus, kad naująjį Fin Greenall ir jo grupės darbą pristatome tarp dėmesio vertų rugpjūčio mėnesio naujienų.

Tiesa, albumą „IIUII (It Isn’t Until It Is)“ naujiena pavadinti gal ir nėra itin tikslu. Šis albumas – naujai įrašytų geriausių Fink dainų rinkinys. Bet „rinkiniu“ šį grožį pavadinti irgi neapsiverčia liežuvis. „IIUII“ – kažkas panašaus į šių metų gegužę pasirodžiusį Moby albumą „Reprise“. Albume skamba žymiausi per visą muzikinę karjerą sukurti Fink kūriniai, bet įrašyti jie yra visiškai naujai.

Ar esate buvę Fink koncerte? Jis jau ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje. Prisiminkite kaip skambėjo jo dainos gyvai. Kūriniai iš ankstyvųjų Fink albumų „Biscuits for Breakfast“ ar „Sort of Revolution“ šiandien gyvai skamba sodriau, tvirčiau, išraiškingiau. Jie, kartu su naujesniais Fink kūriniais susilieja į tą nuostabią visumą, kuri tiesiog užburia, kelia sunkiai paaiškinamą ilgesį ir nostalgiją prabėgusiam laikui. Būtent šį žavingą, gilų skambesį jūs ir išgirsite naujajame albume. Sakome „albume“, o ne „rinkinyje“, nes „IIUII“ vis dėl to yra albumas. Tai – stipriausių Fink kūrinių retrospektyva, į kurią galime pažvelgti per šiandieninę, patirties kupiną grupės skambesio prizmę. Seni kūriniai čia įgauna daugiau spalvų, o naujesni – puikiai papildo senuosius.

Galime ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie tai, kokias dainas rasite šiame albume, kokių dainų mums dar trūko ir kaip norime vėl (ir vėl, ir vėl) sudalyvauti Fink koncerte. Bet pasakysime tik tiek – jei jūs norite įsigyti tik vieną Fink albumą, bet nežinote kurį ir nenorite apsigauti – įsigykite šį. Čia rasite viską, kas mus Fink kūryboje taip žavi.

DEAFHEAVEN – INFINITE GRANITE

Iš San Francisko kilusi eksperimentinio metalo grupė „Deafheaven“ savo muzikoje perpina įvairius stilius ir kitų muzikantų įtakas – nuo black metal iki post-rock ir shoegaze motyvų. Šis kolektyvas gan greitai tapo viena iš labiausiai patrauklių šio laikmečio Amerikos metalo grupių.

Greičiausiai būtent dėl šių savybių „Deafheaven“ mane taip patraukė. Prieš kurį laiką absoliučiai pakerėjo 2018-ųjų studijinis albumas „Ordinary Corrupt Human Love” bei 2013-ųjų „Sunbather”. Garsėjantys rifai, screamo tipo vokalas ir nenumaldomas intensyvumas šiuose albumuose pritraukė net ir tuos klausytojus, kurie nėra juodojo metalo gerbėjai.

O kaip su naujausiuoju įrašu „Infinite Granite”? Jis neįprastai ramus, lyriškas, gausus shoegaze stiliaus motyvų. O kur jame juodmetaliui ir ankstesniems grupės albumams būdingas scream’as? Kur sunkūs akordai?

Jie yra, tik jų reikia paieškoti ir išlaukti. Daina „Great Mass Color” šiuo aspektu buvo atgaiva mano sunkaus skambesio ištroškusioms ausims. „Metališkesnių” gitaros partijų išgirsite ir kūrinyje „The Gnashing” ar „Mombasa”. Likusios dainos labiau primena dream-pop grupės įrašą su shoegaze motyvais. Turiu pripažinti, kad, jei nežinočiau, ko klausausi, galbūt nė nepasakyčiau, jog tai tie patys „Deafheaven“.

Smagu, jog šie muzikantai nesėdi vietoje ir ieško kūrybinių naujovių. Visgi klausantis didžiosios dalies dainų apima nuobodulys. Jei „Infinite Granite“ būtų dream-pop stilių grojančios grupės debiutas, tai būtų gan įspūdingas albumas. Tačiau žinant „Deafheaven“ istoriją, jų naujausias darbas atrodo kaip daugeliui kitų grupių būdinga transformacija į švelnesnį skambesį.

ANGUS &JULIASTONE – LIFE IS STRANGE

Brolio ir sesers duetas iš Australijos „Angus & Julia Stone“ sugrįžo po keturių metų pertraukos ir išleido albumą „Life Is Strange“. Per tuos keturis metus giminaičiai nesėdėjo rankų sudėję, o dirbo prie savo solinių projektų. Angusas „Dope Lemon“ vardu 2019 metais pristatė albumą „Smooth Big Cat“, o Julia dar šiais metais pavasarį pristatė savo trečiąjį albumą „Sixty Summers“. Tačiau ar giminystės ryšiai, ar užsakymas iš video žaidimų gamintojų (albumas „Life Is Strange“ yra garso takelis video žaidimui) vėl subūrė duetą naujam įrašui.

Naujasis diskas nieko per daug nenustebins. Tiems, kam patinka „Angus & Julia Stone“ muzika, šis albumas taip pat labai patiks. Kam jie per daug lyriški ar vienodi, šis naujasis įrašas gali pasirodyti toks pats, kaip ir seniau išleisti. Melodingas, švelnus, ramus, su nuostabiu Julios vokalu ir Anguso balso papildymais. Muzika buvo įrašinėjama skirtingose vietovėse – Anguso fermoje Kolorado valstijoje ir Neilo Finno studijoje Oklande. Viena iš dvylikos „Life Is Strange“ dainų – „Blue“ – yra senos, 2014 metais išleistos, „Angus & Julia Stone“ dainos „Main Street“ interpretacija.

„Man labai patinka šis albumas, nes tai yra miksas seno ir naujo“, – yra pasakiusi Julia Stone pranešime spaudai. Nieko keisto, juk mums šis albumas ir pasirodė, kaip tęsinys senosios „Angus & Julia Stone“ kūrybos. O gal tik mums taip atrodo? Išgirskite ir įvertinkite patys.

THE KILLERS – PRESSURE MASHINE

Kažkada juos ne veltui maišydavo su britiškos muzikos scenos atstovais. Kažkada jie buvo vieni tikro europietiško indie roko vėliavnėšių. Kažkada jie „rovė stogą“ su tokiais kūriniais kaip „Mr. Brightside“, „All the Things That I‘ve Done“, „Somebody Told Me“ „When You Were Young“ ar „Read My Mind“. Kažkada jie į pasaulį paleido du nuostabius albumus: „Hot Fuss“ (2004 m.) ir „Sam‘s Town“ (2006 m.). Taip galvodavo senieji „The Killers“ gerbėjai, kuriems šio tūkstantmečio pradžioje laisvas indie rokas ir grupės pavadinimas buvo neatsiejamos sąvokos.

Ir vis dėlto, nepaisant to, kad Brandono Flowerso kolektyvas pavergė Europos roko mylėtojų širdis, jiems to buvo negana. JAV rinkai užkariauti griežtesnio gitarinio roko nepakako, todėl pastarieji 14 metų buvo dedikuoti gerokai lengvesnei, paprastesnei ir kur kas mažiau gitarų skambesio savyje turinčiai pop muzikai.

Senieji „žudikų“ fanai nustojo tikėtis „grįžimo prie šaknų“, o nauja „žudikų karta“ mėgavosi lengvesniais muzikos vėjais Las Vegaso „rokerių“ kūryboje. Ir netgi nepaisant to, kad „Spotify“ populiariausiųjų sąrašuose visąlaik karaliavo senosios dainos, B. Flowersas ir co. toliau nuosekliai judėjo gan saldžios pop muzikos vandenyno ištakų link. 

Rugpjūtį pasirodęs naujas „The Killers“ albumas „Pressure Machine“ – maloni staigmena seniesiems „žudikų“ gerbėjams. Kur kas daugiau gitarų. Kur kas daugiau maišto. Kur kas daugiau tų senųjų „Killers‘ų“, kurie iš proto varė tuomet itin populiarios roko muzikos scenos mylėtojų gretas.

Muzikos forumuose ir toliau netyla ginčai, kas geriau – „senieji“ ar „naujieji žudikai“. Ir visgi mums, seniesiems „The Killers“ fanams, teigti gan lengva: pirmą kartą per pastaruosius 12 metų Las Vegaso rokeriai sugrįžo prie to, dėl ko mes juos taip mylėjome. Ilgą laiką galvojome, kad neturėsime progos to pasakyti, bet vis dėlto: „The Killers“ su „Pressure Machine“ ir vėl yra ta grupė, kurią mes įsimylėjome (iš pirmo žvilgsnio) ir dėl kurios ėjome iš proto ne tik savaitgalio „baliukuose“, bet ir kasdienėje erdvėje.

Visiems nusivylusiems jų muzika pastarąjį dešimtmetį  – primigtinai rekomenduojame. Naujasis „Pressure Machine“ – visiškai kitoks nei saldieji „Imploding the Mirage“, „Wonderful Wonderful“, „Battle Born“ ar „Day & Age”. Ir tai šį albumą paverčia nuostabia atgaiva tų senųjų „žudikų“ muzikos ištroškusioms sieloms.

AKLI – REFLEKSIJA

2020 -ųjų vasarą į Lietuvos muzikos sceną įsiveržė post-punk trio „Akli“. Grupė patraukė dėmesį jau pirmuoju singlu „Baimė“, o grupės debiutinis albumas „Taika“ sulaukė daug pagyrimų ir buvo labai stiprus vyrukų startas. Šią vasarą, rugpjūčio 11 dieną, „Akli“ pristatė antrąjį savo albumą „Refleksija“. Po stipraus pirmojo abumo, antrąjam lūkęsčiai buvo tikrai aukšti. Naujame savo albume grupė sudėjo 9 naujus kūrinius ir instrumentinį „Outro“. Juose „Akli“ dalijasi savo išgyvenimais ir kviečia atmerkti akis bei pažvelgti į save.

Antrajame albume „Refleksija“ grupė nenutolsta nuo savo muzikinės linijos ir gvildena tas pačias temas, tik su daugiau pasitikėjimo savimi ir viskas dar giliau, tamsiau ir drąsiau. Nauji kūriniai giliau ir skaudžiau rėžia dūšią ir aplink tampa tikrai tamsu… Tamsi muzika – tamsiems vakarams ir melancholiškoms sieloms. Visgi „Akli“ nenuvylė ir pristatė brandesnį, drąsesnį, atviresnį bei dar stipresnį albumą. Kaip ausiai draugiškiausius / publikai subalansuotus kūrinius, galima išskirti – „Šventi“ bei „Nuobodu“. O albumuose ieškantiems paslėptų perliukų – siūlau perklausyti tamsius „Arčiau“ bei „Skauda“.

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: LIEPA, 2021

manoNAUJIENA

Kaip ir kiekvieno mėnesio viduryje – albumų rekomendacijos iš manoMUZIKA.lt komandos. Šį mėnesį tikrai eklektiškas penkių albumų rinkinys… Elektronikos ir soul’o garsų pilnas Chet Faker darbas, „DARKSIDE“ elektronika, triukšmingas „A Place to Bury Strangers“ gitarų skambesys, melodingi ir švelnūs John Mayer gitaros garsai ir Billie Eilish antrasis albumas.

CHET FAKER – HOTEL SURRENDER

Yra labai įdomu stebėti šio atlikėjo transformaciją! Išleidęs nuostabų debiutinį albumą „Built On Glass“, pilną tokių jam šlovę pelniusių kūrinių kaip „Talk Is Cheap“, „Gold“ ar „Release Your Problems“, Chet Faker staiga nusprendė pakeisti savo sceninį pseudonimą… ir grįžti prie savo tikrojo, gimtojo vardo Nick Murphy.

Tai buvo nemaža staigmena. Pseudonimas Chet Faker, atrodo, buvo taip giliai įstrigęs į klausytojų širdis, kad pratintis prie tikrojo atlikėjo vardo nebuvo taip lengva. Tam kartui pavyko. Bet šis Chet Faker sprendimas, matyt, nepasiteisino. Po gimtuoju Nick Murphy vardu išleistas albumas „Run Fast Sleep Naked“ nepakartojo debiutinio albumo sėkmės ir nesulaukė savo pirmtako šlovės. Vėliau sekė dar vienas, šį kartą jau kardinaliai kitoks, įrašas – „Music for Silence“, kuriame atlikėjas ir jo muzikinis suvokimas atsiskleidė visu savo grožiu.

Ir štai, praėjus dar vieniems metams, atlikėjas sugrįžta su senuoju vardu ir (regis) su senąja muzika. Kol kas sunku pasakyti, ar naujieji albumo kūriniai bus pasauliniai hitai, tačiau jau dabar matyti, kad dainos „Low“, „Get High“ ar „Whatever Tomorrow“ veržiasi į radijo stočių topus. Kiek ramesnė „Peace of Mind“ ar vokalo galimybes atskleidžianti „I Must Be Stupid“ – nuostabiai paįvairina skirtingų ritmų nuspalvintą albumą. Melodingas, gilus, pilnas elektronikos, soul’o ir tik vienam Chet Faker būdingų sąskambių albumas tikrai papuoš kiekvieno melomano muzikinę lentyną.

DARKSIDE – SPIRAL

Elektroninės muzikos prodiuserio Nicolás Jaar ir Dave’o Harrington grupė, galima sakyti, užgimė netyčia. Kartu groję gyvuose Nicolás Jaar pasirodymuose, albumo „Space is Only Noise“ reklaminio turo metu, šie du muzikantai džiamindavo ne tik scenose, bet ir studijoje. Vienas kitą papildydami muzikantai ilgainiui sukūrė puokštę kūrinių. Savo duetą jie pavadino „DARKSIDE“, o susikaupusius garsinius koliažus sudėjo į debiutą „Psychic“. Ir, o koks nuostabus debiutas tai buvo! Jį lydėjęs koncertinis turas taip pat! Tie, kas buvote „DARKSIDE“ pasirodyme Lofte prieš septynerius metus – tikrai viską pamenate. To koncertinio turo pabaigoje grupė išsiskyrė, nes, o kam tęsti, jei tai tik dar vienas muzikantų projektas? Galbūt kažkada.

Tas kažkada atėjo. Rankose laikome naują, gražų „DARKSIDE“ albumą „Spiral“. Tuos, kurie tikisi antrosios „Psychic“ dalies, deja, turiu nuvilti. Jos nėra ir nebus. „Spiral“ yra visiškai kitoks albumas, tačiau neišsigąskite. Jame telpa viskas, kas taip žavėjo dueto debiute. Ir panašu, jog lygiai taip pat kaip „Psychic“, „Spiral“ dar bręs laikui bėgant. Šio albumo skambesys yra mažiau elektroninis ir labiau akustinis, artimesnis į modernų rūbą įvilktam šeštojo dešimtmečio psichodeliniam rokui, nei Nicolás Jaar puoselėjamam elektroniniam skambesiui. Ir vokalo čia gerokai daugiau, nei bet kuriame kitame darbe, prie kurio yra prisilietęs Nicolás Jaar. O subtilios Dave’o Harrington gitaros solo partijos suteikia dueto skambesiui tą šiltą, organišką jausmą, dėl kurio ši dviejų unikalių muzikantų muzikinė simbiozė ir yra įdomi. Gražus albumas. Tikimės, kad nepaskutinis.

JOHN MAYER – SOB ROCK

Ketveri metai. Tiek nuostabiai švelnių kompozicijų kūrėjui John Mayer prireikė sukurti savo naujausią albumą. Tiesa, jo pirmąsias „kregždes“ / dainas „New Light“, „I Guess I Just Feel Like“ ir „Carry Me Away“ buvo galima išgirsti dar 2018-aisiais ir metais vėliau. Po to amerikietis nutilo ir tylėjo iki pat šių metų vasaros.

„Sob Rock“ – aštuntas studijinis hito „Your Body Is A Wonderland“ kūrėjo darbas. Čia, kaip ir visuose savo prieš tai išleistuose albumuose, muzikantas daro tai, ką moka geriausiai – sukuria gražias dainas, įvelka jas į velniškai melodingą, kartais netgi pasakiškai trapų rūbą ir papuošia savo švelniu vokalu. Tai visada buvo 23 metus scenoje leidžiančio atlikėjo raktas į sėkmę. Jo, John Mayer nusprendė nekeisti ir su naujuoju „Sob Rock“.

Ir, nepaisant to, kad, payzdžiui, 1980-ųjų laikmetį kiek primenanti „New Light“ konceptualiai išsiskiria iš visų albume esančių dainų, tai nekliudo „Sob Rock“ vadinti vientisu ir konceptualiu albumu. Albumu, kuris tinka ir tingiems savaitgalio rytmečiams, ir svajingiems saulėlydžiams. Džiugu ir tai, kad John Mayer gitara ir toliau skamba nuoširdžiai, užtikrintai ir labai melodingai. Ne veltui kažkada pats Eric Clapton muzikantą viešai yra pavadinęs gitaros virtuozu.

APLACE TO BURY STRANGERS – HOLOGRAM

„A Place to Bury Strangers“ – tai 2002 m. David Goffan ir Tim Gregorio Niujorke suburtas projektas. 2003 m. prie jų prisijungė Oliver Ackermann (gitara/vokalai, bosinė gitara), kuris ir tapo grupės ašimi. Grupė, dar žinoma, kaip APTBS groja psichodelinio roko, shoegaze ir space rock stilių mišinį. „A Place to Bury Strangers“ diskografijoje – solidus kiekis albumų ir EP, tačiau visą tą laiką grupės sudėtis keitėsi. Turbūt, septynis kartus? Šiais metais prie Oliverio prisijungė ir kitus kolegas pakeitė John Fedowitz (bosinė gitara) ir Sandra Fedowitz (būgnai), su kuriais frontmenas pažįstamas dar iki APTBS

Naujausias grupės darbas – frontmeno Oliver Ackermenn įrašų kompanijoje įrašytas minialbumas / EP „Hologram“. Jame – penki kūriniai, kurie, atsinaujinus ritmo daliai, skamba griežčiau, „švariau“ ir stabiliau, nei ankstesnėje grupės kūryboje. Kažkada praminta viena triukšmingiausių Niujorko grupių, naujame minialbume „A Place to Bury Strangers“ tai patvirtina. „End of the night“ su daug distortion gitaros skambesyje ir garage stiliaus skambesio turinti „Might Have“… Triukšmingam vakarui puikiai tinka.

BILLIE EILISH – HAPPIER THAN EVER

Debiutinis Billie Eilish albumas buvo visiškas „bad guy“. Įdomus, drąsus, įrašytas kartu su broliu jų miegamajame… Visi žinome tą istoriją., bet muzikos pasaulyje dažnai esi vertinamas už tai, ką padarai praėjus pirmojo albumo sukeltai euforijai. Ar Billie Eilish pavyko peršokti per pirmojo albumo aukštai iškeltą kartelę?

Kai kas pasakytų, kad ne. Kai kas pasakytų, kad taip. Man ateina į galvą tik viena citata iš albumo – „Happier Than Ever“ – „Not my responsibility“. Visai ne dėl to, kad tai yra geriausias šio albumo kūrinys. Ne. Šiame albume net nėra vieno „vedamojo“. Bet – ką bemanytumėte apie Billie Eilish, jos asmenybę, kūrybą, kūną, albumus, naują ar seną jos stilių – jai nusispjaut. Tai ne jos atsakomybė. Ir nors muzikine prasme albumas atrodo per daug eklektiškas ir ne visai išdirbtas, idėjine prasme jis yra (ir, tikėtina, bus) labai reikšmingas. Jis žymi transformaciją, „coming of age“. Ne tik pačios Billie, bet ir jos gerbėjų. Ne veltui albumas prasideda daina „Getting older“. Ar jums tai patinka, ar ne, bet Billie užaugo. O kas iš jos išaugo, tikėtina, išgirsime trečiajame jos albume. Lauksiu su nekantrumu.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: birželis, 2021

manoNAUJIENA

Naujas mėnuo, nauji albumai! Nors liepos mėnuo keliauja į pabaigą, birželio mėnesio albumai negali būti užmiršti. Juk tarp jų technologijų motyvų apsuptas „Modest Mouse” albumas, tikras lyrikos perlas iš „Kings of Convenience”, sunkiojo metalo legendų „Darkthrone” įrašas ir indie gerbėjų nenuvilsiantis „Wolf Alice” darbas. Pasiklausykime!


Modest Mouse – The Golden Casket

Nors medžiagos naujam albumui „Modest Mouse“ turėjo 2015-aisiais, pasirodžius jų albumui „Strangers To Ourselves“, ir naujas diskas fanams buvo žadėtas „taip greitai kaip legaliai įmanoma“, turim ką turim – vėl gana ilgą, net šešerių metų pertrauką tarp albumų.

Grupės narys ir vizionierius Isaac Brock albumą „The Golden Casket“ pavadino optimistiniu, bet optimizmas jame yra labai jau „modestmousiškas“. I. Brock apdainuoja tai, kas jam rūpi – o rūpi jam daugybė dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad viskas skleidžia nematomas bangas. Apskritai, technologijų, smartfonų, smsų ir kitų technologijų motyvas vis pasirodo šiame albume, sukurdamas kone paranojišką nuotaiką. Tačiau tai ne technologijų smerkimas, greičiau bandymas susigyventi su jomis ir atrasti savo vietą tarp jų – tarp ilgo sąrašo dalykų dainoje „Transmitting Receiving“ randame eilutę „niekas šiam pasaulyje manęs nebegąsdina“.

Kitas I. Brockui svarbus dalykas – jo vaikai. Tos meilės išraiška albume – kūrinys „Lace Your Shoes“. Toks švelnus, balansuojantis ant sentimentalumo ribos. Bet ir čia netrūksta šešėlio – juk batraiščių užsirišimas tolygus išėjimui į pasaulį, kuriame tenka nuolat balansuoti tarp įvairių grėsmių ir pavojų. Toks ir yra šis albumas – balansuojantis tarp įvairių, atrodo, nesuderinamų dalykų. Bandantis rasti išeitį ir neprarasti vilties.


Kings Of Convenience – Peace Or Love

Duetas iš Norvegijos „Kings Of Convenience” nekepa albumų vieno po kito. Nuo paskutiniojo, 2009 metais išleisto „Declaration of Dependence” praėjo daugiau kaip 12 metų. Belaukdami gerbėjai turbūt jau prarado visas viltis. Tačiau grupė sugrįžo! Ir sugrįžo su trenksmu. Nors naujojo įrašo „Peace Or Love” tikrai negalėtume pavadinti trankiu. Visame albume vienintelė daina „Fever” yra su būgno ritmu. 

Naujasis „Peace Or Love” įrašas tai odė lyrikai. Akustinės gitaros, retkarčiais pasirodantys styginiai ir nepaprastai gražiai tarpusavyje derantys dueto balsai nuneša kažkur toli. Ten kur šilta, bangos svajingai muša į krantą, o vėjas maloniai vėsina. Muzika nepaprastai tinkanti vasaros metui. Norisi atverti langus ir mėgautis muzika, kuri skamba taip muzikaliai, kaip Baltijos jūros dugne gulintis gintaras.

O kai išgirstame „Love Is A Lonely Thing” nekyla abejonių, kad geresnio vokalo moteriškai partijai grupė parinkti negalėjo. Atlikėja Feist su savo krikštolo skaidrumo balsu taip gražiai įsilieja į kūrinį, kad lieka tik apgailestauti, kad jis baigiasi taip greitai. Gerai, kad yra dar vienas kūrinys „Catholic Country” su šios nuostabios atlikėjos balsu.

Muzika, kuri sušildo. Taip, jeigu reikėtų pristatyti keliais žodžiais apibūdintume šį albumą. Nors šią vasarą šilumos netrūksta, manome „Peace Or Love” bus puikus garso takelis palydint saulę, leidžiant vakarus laužo šviesoje ar palydint vasarą ir pasitinkant rudenį. Pasimėgaukite! 


Darkthrone „Eternal Hails……„

Norvegijos sunkiojo metalo veteranai „Darkthrone” vis dar vaikšto ta plonyte riba tarp populiarumo ir paribio. Šis Fenriz ir Nocturno Culto duetas yra legendinis. Jie gerai žinomi ir gerbiami sunkiojo metalo scenoje, tačiau jie ne „Metallica” ir ne „Sepultura”. Jie nerenka tūkstantinių arenų. Nieko panašaus. Tiesą sakant, jie iš vis nekoncertuoja. Ir ne tik tai… Iš esmės visos savo muzikinės karjeros eigoje „Darhthrone” sugebėjo, nepaisant žvėriško populiarumo, išlaikyti deramą atstumą tarp savęs ir klausytojų tokiu būdu savo labui kurdami tam tikrą grupės mistiką.

Naująjame albume „Eternal Hails……” grupė stebina savo gebėjimu sukurti kažką naujo pernelyg neišlipant iš komforto zonos. Albumas skamba naujai, nors gerai atpažįstama estetika, jungianti visus „Darkthrone” darbus išlieka nepakitusi. Naująjame „Darkthrone” albume rasime penkis kūrinius savo ilgiu ir struktūra kur kas artimesnius doom ar heavy metal žanrams, nei juodmetaliui. Nepaisant to šiame albume telpa viskas, ko iš „Darkthrone” galima tikėtis. Šaltis. Tarsi nuo katakombų sienų atsimušantys gitarų aidai. Tyčia prasta, bet klausymui tinkama įrašo kokybė… Ne paslaptis, jog „Darkthrone” yra viena Norwegian balck metal žanro pradininkių. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje jie kartu su savo tėvynainiais „Mayhem” ir „Burzum” suformavo tai, ką šiandien žinome, kaip Norvegiškojo juodojo metalo pagrindą. Ir nors “Darkthrone” jau seniai gerokai nutolo nuo savo šaknų ir praplėtė muzikinių žanrų sąrašą (jų palikime greta black metal taip pat rasime death metal, crust punk, doom ir kitų sunkiosios muzikos stilių užuominas), jie tą eklektišką skambesį sugeba apgaubti sava, puikiai atpažįstamą skraiste. Juodos spalvos.

Šis albumas įrašytas 2021-aisiais, bet laisvai galėtų būti iš 1992-ųjų. O tai savotiškai nostalgiška…


Wolf Alice – Blue Weekend

Grupė „Wolf Alice“ susibūrė Londone, 2010 – aisiais, tačiau savo pirmąjį studijinį albumą „My Love Is Cool“ išleido tik 2015 – aisiais. Ketveriukės debiutas buvo gerai priimtas ir viskas kilo tik aukštyn. Po poros metų pasirodžiusį antrąjį darbą „Visions of a Life“ grupė pristatė „apšildydami“ „Foo Fighters“, „Queens of the Stone Age“, bei Liam Gallagher viename iš jo koncertų. Viską vainikavo 2018 – ųjų rugsėjis, kai „Wolf Alice“ atsiėmė „Mercury Prizą” už metų albumą. 

Grupė maišo Alternative Rock, Dream Pop ir Indie Rock stilius ir jiems tai sekasi. Šį birželį jie dar kartą tai įrodė pristatydami trečiąjį savo albumą „Blue Weekend“, kurį puikiai įvertino ir kritikai, ir gerbėjai. „Blue Weekend“ išleisdo „DIRTY HIT“, o prodiusavo „Arcade Fire“ prodiuseris Marcus Dravs. Taip pat prie grupės ketverto – Ellie Rowsell (vokalas), Joff Oddie (gitara), Theo Ellis (bosinė gitara), Joel Amey (būgnai) – šiais metais prisijungė Ryan Malcom (klavišiniai). Su tuo albume „Blue Weekend“ girdisi tikrai daug instrumentalo / muzikos sluoksnių, apjungiami indie ir alternative rock bei 90-ųjų garsai/skambesys.

Galbūt alternatyvaus roko gerbėjai sakys, kad jiems tai popsas, galbūt jiems trūks draivo ar įdomesnių sprendimų, bet indie gerbėjai tikrai klausysis ir mėgausis mėgstama muzika. Nesvarbu kurią pusę palaikot, bet albumas – vertas pasiklausymo.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: gegužė, 2021

manoNAUJIENA

Begėdiškai vėluodami, bet visgi nenorėdami pamiršti mūsų gan naujos tradicijos, pristatytome įdomiausius šių metų gegužę pasirodžiusius albumus – tarp kurių ir vienas lietuviškas darbas. Pasiklausykite:

Moby – Reprise

Žinia, jog gana ilgai tylėjęs mūsų taip mėgiamas elektroninės muzikos atlikėjas Moby išleidžia „atnaujintų“ žymiausių savo kūrinių albumą negalėjo nedžiuginti. Labai jo laukėme. Sulaukę nekantravome perklausyti. Po pirmųjų kelių perklausų įspūdžiai, deja, dvilypiai.

Iš vienos pusės „Reprise“ yra būtent tai, ko tikėjomės. Žymiausi Moby karjeros kūriniai šiame albume yra visiškai naujai aranžuoti, įrašyti kartu su „Budapest Art“ orkestru ir išskirtiniu būriu žymių kviestinių vokalistų. Kai kurie iš šių kūrinių – ypač albumą pradedantys „Natural Blues“, „Porcelain“ bei fantastiškai skambanti reivo klasika „Go“ – iš tiesų sublizga it naujai gimę. Be galo jautriai šiame albume skamba Moby draugo (amžiną atilsį) David Bowie koveris „Heroes“ ir jį lydintis, žiauriai gražiai orkestro adaptuotas kūrinys „God Moving Over the Face of the Waters“. Labai, labai gražu.

Tačiau „Reprise“ persiritus į antrąją pusę šis albumas tiesiog pabosta. Moby savo kūryboje (ypač ramesnioje, ambientinėje) nuolat naudoja styginių instrumentų garsus. Styginiai, liūliuojantis pianinas, ramybė… Tai – iš karto atpažįstamas vienos iš Moby muzikos krypčių braižas. Tačiau „Reprise“ atveju ilgainiui ta orkestrinė ramybė pradeda midgyti, ranka nevalingai perjungia kitą kūrinį, o vėl išgirdus liūliuojantį pianiną norisi jį apskritai išjungti. Na, nebent esate nusiteikę itin ramiam vakarui.

Tačiau nesupraskite neteisingai. „Reprise“ yra be galo gražus, šviesus ir itin vientisas albumas. Būtent albumas, o ne “žymiausių kūrinių rinkinys”. Ateityje šis darbas neabejotinai bus regimas, kaip vienas esminių Moby karjeros šviesulių, todėl jį išgirsti turi kiekvienas, kam Moby kūryba bent šiek tiek artima. Čia tikrai rasite ne vieną jus maloniai nustebinsiantį kūrinį.

St. Vincent – Daddy‘s Home

Tai turbūt keisčiausias tėvui skirtas albumas, kurį kada nors girdėjote. Bet ir ši tėvo ir dukros porelė – tikrai neeilinė. Dainininkės Annie Clark (St. Vincent) tėvas prieš gerą dešimtmetį sėdo į kalėjimą už finansines machinacijas. Į laisvę jis grįžo 2019-aisiais. Taigi, Annie atgavo savo tėvą, o mes gavome naują jos albumą – „Daddy‘s Home“.

St. Vincent girdėjome jau visokią. Liūdnesnę, linksmesnę, labiau ar mažiau futuristinę. Dabar gi turime Annie Clark, naršančią po savo tėvo plokštelių kolekciją ir grįžtančią prie to – aštunto dešimtmečio – skambesio. Prie Davido Bowie, Lou Reedo, Roxy Music, Stevie Wonderio ar Pink Floyd. Prie funko, soulo, psichodelikos ir burleskos.

Ar toks albumas skamba keistai 2021-aisiais? Taip. Tačiau neapsigaukite jo lengvumu – po naftalino sluoksniu slypi daug aukso. Daug apgalvotų iki kaulo čiulpų melodijų ir tektų. Galbūt, jei tokį albumą būtų sukūręs kas nors kitas, jis būtų skambėjęs net juokingai. Dabar gi turime tikrai solidų, brandų albumą, pasakojantį kiek pertemptą, bet nuoširdžią asmeninę istoriją.

Gabrielė Vilkickytė – Vilko švelnumas

Sunku patikėti, tačiau panašu, jog nė nepraėjus pusmečiui, Lietuva jau turi savo metų albumą.

Gabrielė Vilkickytė gegužės viduryje pagaliau padovanojo pasakiškai švelnią 12-os dainų tobulybę. Jaukią. Labai lyrišką. Gilią. Vietomis – ypatingai liūdną, kartais – velniškai sielvartingą, o akimirkomis – iki kaulų smegenų geidulingą. “Vilko švelnumas” – labai išbaigtas, gilus ir be proto melodingas, sunkiai nuspėjamas ir neįtikėtinai vientisas. Perklausęs jį “nuo – iki” pasijunti it perskaitęs gilią, rimtą, ilgai išliekančią ir nepaliekančią knygą…

Iki albumo pasirodymo akimirkos, Gabrielė išleido tris dainas (“Labanakt vol 2”, “Nusijuoksiu” ir “Švelnumas”), . Po kiekvienos iš jų pasirodymo neapleido jausmas: tai yra taip gerai, kad geriau būti nė negali. Tačiau visus kartus, panašu, buvo apsigauta. Likus savaitei iki albumo pasirodymo pristatytas “Švelnumas”, atliktas drauge su grupės Abudu lyderiu, apskritai yra kažkas neįtikėtino. Tai yra tokia nuostabi emocinė gražaus liūdesio bomba, kurios sprogimas tiesiog negali palikti abejingų. Beje, panašų emocinį užtaisą turėjo ir viena gražiausių pernai išleistų lietuviškų dainų – jau minėtos grupės „Abudu“ daina „Entai“.

O šiaip Gabrielės Vilkickytės albumas yra absoliutus muzikos triumfas. Tokios, kuri paliečia. Tokios, kuri priverčia ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Tokios, kuri priverčia norėti klausytis dar ir dar… Tokios, kuri užpildo tuštumą ir įsiskverbia iki pat gilumos.

Tai yra neįtikėtinai gražu. Beje, be jau minėto “Abudu” lyderio Domanto Starkausko, prie “Vilko Švelnumo” rankas prikišo ir pasakiško skambesio pridėjo Tomas Narkevičius aka Free Finga ir Aurelijus Sirgedas. Taigi, pagalbininkų kariauną Gabrielė turėjo tikrai neprastą.

Albumą, įvertins laikas, tačiau panašu, kad jo vieta mūsų muzikos istorijos lobyne tikrai bus ryški ir žymi. Beje, įdomu dar ir tai, kad čia nėra nė vienos beveidės dainos. O tai šiais laikais – didžiulė retenybė.

black midi – Cavalcade

Jau debiutinis britų „black midi“ albumas „Schlagenheim“ nustebino ne vieną visko mačiusį ir girdėjusį kritiką ir pelnė šiai grupei ištikimą gerbėjų ratą. Antrasis jų albumas, „Cavalcade“, tikėtina, šias gerbėjų gretas tik papildys. Grupės nariai pažadėjo nestovėti vietoje – tačiau visiems buvo smalsu, kuriuo keliu jie pasuks.

Ir jų pasirinktas kelias – branda. „Black midi“ inspiracijos antrajame albume jau nebe tokios akivaizdžios, nors kai kurių kūrinių skambesys – ryškiai „radioheadiškas“. „Cavalcade“ pradedamas nuo „John L“ – kūrinio, kuris buvo pasirinktas kaip pirmas naujojo albumo singlas ir kuriam įrašyti grupė pasikvietė net atskirą prodiuserę, Martą Salogni. Chaosas ir jėga (nors ir kontroliuojami) užleidžia vietą netikėtai švelniai „Marlene Dietrich“ – puikus įrodymas, kad „black midi“ gali skambėti visaip, neprarasdami savo esmės. Ir nebijo rizikuoti. O tai – labai svarbu geram albumui.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: balandis, 2021

manoNAUJIENA

Kaip ir kovo mėnuo, taip ir balandis tiesą sakant buvo gana skurdus. Laukiame pavasario, pastovesnių, šiltesnių orų ir tuo pačiu šiokių tokių muzikinių bombų. Tačiau ir balandžio mėnesį pasirodė keli paminėjimo verti albumai.

Naujus albumus išleido instrumentinis kamerinis ansamblis „Godspeed You! Black Emperor„, elektroninės muzikos atlikėjas „Two Feet„, alternatyvaus roko duetas „Royal Blood„, bei hipiško sunkiojo roko atstovai „Greta Van Fleet„.

Gero klausymo!

Balandžio mėnesio albumai

GODSPEED YOU! BLACK EMPEROR „G_d’s Pee at State’s End!”

“Godspeed You! Black Emperor” kuria protesto muziką. Jie tai darė visada. Įdomu, jog protestą jie moka išreikšti kiek kitaip, nei tai populiariojoje muzikoje yra įprasta. Taip, šio instrumentinio kamerinio ansamblio iš Monrealio vystomos temos yra gerokai artimesnės pankrokui, nei post rock žanrui, kurį jie tarsi atstovauja, bet temų išpildymas smarkiai skiriasi nuo punk. Agresiją ir nusivylimą šis kolektyvas ne išrėkia, o subtiliai slepia įspūdingoje garsų amplitudėje, kuri jautriausiuose albumo momentuose virsta triukšminga, bet struktūruota kakofonija.

Naujasis, jau septintasis (ir ketvirtasis po to kai po dešimtmetį trukusios pertraukos kolektyvas vėl ėmė kartu įrašinėti muziką) grupės albumas “G_d’s Pee at State’s End!” –  tai be galo graži keturių dalių nerimo ir nežinomybės simfonija. Tarsi soundtrack’as šiandienai. Tiesa, albumo skambesys gal ir nestebina kažkokiomis ypatingomis naujovėmis. Bet to ir nereikia. Tai ką daro “Godspeed You! Black Emperor” yra unikalu. Šis ansamblis (jame net 10 narių!) turi savo nišą ir ją sėkmingai užima. Ir reikia pripažinti, jog kolektyvas su kiekvienu nauju albumu skamba vis rafinuočiau. 

Iš esmės nesvarbu nuo kurio albumo pradėsi klausytis “Godspeed You! Black Emperor” muzikos. Kiekvienas jų – puiki vieta pradėti. Todėl, jei dar neklausei naujausio, kodėl nepabandyti? Galbūt tai bus būtent to, ko šiuo metu ieškai. O gal ir ne.

TWO FEET „Max Maco is Dead Right?”

Amerikiečių atlikėjas „Two Feet„, geriau žinomas, kaip Zachary William Dess, 2020 metais išleidęs albumą „Pink” nenuleido rankų ir 2021 metais sugrįžo su nauju darbu, pavadintu „Max Maco Is Dead Right?”.

Kas labiausiai nustebina tik pažvelgus į naująjį darbą, tai jo pavadinimas ir viršelis. Jis toks padarytas ne šiaip sau. Naująjam albumui „Two Feet” sukūrė „alter ego” veikėją Max Maco, kuris kalba apie jo asmenines kovas  su praeityje išgyventomis emocinėmis traumomis, atskleidžiančiomis kartu su sėkme ir šlove ateinantį spaudimą. Atlikėjas su savo gerbėjais yra atviras ir neslepia, kad kovojo su depresija ir nerimo sutrikimais, o 2018 metais vasarą praleido keliose psichinės sveikatos gydymo įstaigose Niujorke.

Kaip pasakoja „Two Feet”, jo sukurtas Max Maco personažas atspindi jo susitikimus su žmonėmis, kuriuos sutiko ligoninėse. „Kai kuriose iš šių psichikos ligoninių sutikau įvairių, labai įdomių žmonių, su kuriais paprastai kitaip neturėčiau galimybės pasikalbėti. Kai kurie iš jų turėjo įdomiausias, gražiausias istorijas apie savo gyvenimą, kokias tik esu girdėjęs. Per daugelį metų bandžiau suformuluoti, kaip iš esmės galėčiau apjungti ir papasakoti šias istorijas, kurias girdėjau iš įvairių ligoninėse besigydančių žmonių.”

Naujasis diskas prasideda nuo prisistatymo kūrinio „Hi I’m Max Maco” ir keliauja per visą sukurto personažo gyvenimą. Personažas – labai įvairialypis, atviras, jausmingas ir kupinas išgyvenimų. Kaip ir pats gyvenimas… Nuostabus naujas „Two Feet” darbas yra vientisas, išgyventas ir gerai apgalvotas. Jį tiesiog privalote išgirsti ir įsiklausyti.

ROYAL BLOOD „Typhoons”

Britų rokeriai „Royal Blood“ – būgnų ir bosinės gitaros duetas susibūręs 2011 m. Brighton’o mieste, Didžiojoje Britanijoje. Tada Mike Kerr sutiko pirmąjį dueto būgnininką Matt Swan, o dabartinis grupės būgnininkas Ben Thatcher jį pakeitė 2013 m. Labai greitai, su 2014 m. pasirodžiusiu debiutiniu albumu „Royal Blood“, grupės kūryba sulaukė gerbėjų dėmesio.

„Royal Blood“ 2020-ųjų pabaigoje pristatė naują savo kūrinį „Trouble’s Coming“ (rašėme čia), kuriuo tarsi prasitarė apie būsimąjį trečiąjį savo albumą. Visgi titulinė albumo daina „Typhoons“ ir oficialus pranešimas apie tuo pačiu pavadinimu pavadintą albumą pasirodė kiek vėliau. Balandžio 30 d. pristatytame albume – vienuolika kūrinių, kurie tarsi tęsia grupės skambesį ir kūrybos liniją, todėl niekuo labai nenustebina. Grupė pasižymi pastovumu ir nerizikuoja darydami didelius pakeitimus. Iš grupės gauname tai, ko ir tikėjomės iš šio būgnų ir bosinės gitaros dueto – dozę energijos ir užvedančius šokių ritmus. Gal tik kiek ryškesnės Synth-pop ir Disco stilių įtakos…

„Trouble’s Coming“ grupės gerbėjai neabejotinai jau įsitraukė į mėgstamiausių grupės kūrinių grojaraštį ir norės išgirsti gyvai koncertuose. Šiuo kūriniu pradedamas albumas ir tai neabejotinai yra geriausias albumo kūrinys.

GRETA VAN FLEET „The Battle At Garden Gates”

Apie “Greta Van Fleet” – 70’ųjų roką grojančius jaunuolius iš Mičigano – būtų galima kalbėti ilgai ir nuobodžiai. Tai “Led Zeppelin” ir “AC/DC” mėgėjai, nusprendę, kad rokenrolas dar nemirė ir kad instrumentinę muziką galima atlikti gyvai net ir XXI-ajame amžiuje. Elektroninių dievukų ir sintetinio skambesio epochoje klausytojams, išsiilgusiems tiesiog gerai skambančio gyvo roko pasisekė, nes šie jauni atlikėjai groja tiesiog puikiai.

Vos per kelerius metus pasiekę pasaulinę šlovę ir užkariavę milijonų klausytojų širdis, “Greta Van Fleet” šį balandį išleido jau trečiąjį savo studijinį albumą “The Battle At Garden Gates”. Pripažinsiu, kad laukiau jo gana nekantriai, nes pirmieji du įrašai (2017 m. “From the Fires” bei 2018 m. “Anthem Of the The Peaceful Army”) mane pakerėjo.

Sunku pripažinti, tačiau šiek tiek nusivyliau albumo skambesiu, nes jis lyriškesnis ir tuo pačiu nuobodesnis nei jo pirmtakai. Čia mažiau veržlių, energija trykštančių gitaros rifų ir daugiau baladžių (pavyzdžiui, “Broken Bells”, “Tears of Rain”,”Light My Love”). Klausantis kai kurių dainų iš nuobodulio tiesiog norisi išjungti grotuvą (pavyzdžiui, “Trip the Light Fantastic” ar “The Weight of Dreams”).

Visgi neigiamo nuosprendžio rašyti nesiryžtu, nes albume radau ir stiprių dainų, kurias rekomenduoju paklausyti kiekvienam. “Built By Nations” džiugina gitaros skambesiu, o singlas “My Way, Soon” mintimis nukelia į Vudstoko pievą ir hipių laikus.

Taigi “The Battle At Garden Gates” trūksta įsimintinų rifų ar reikšmingų akimirkų. Nors albumas puikiai parengtas ir pasižymi gana sklandžiu muzikavimu, tačiau jam kažko trūksta. Didžioji dauguma albumo dainų skamba nuobodžiai ir jų klausytis ne taip smagu kaip senesnių grupės kūrinių. Visgi kviečiu pasiklausyti albumo ir jį įvertinti patiems!

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: KOVAS, 2021

manoNAUJIENA
Kovo mėnesio albumai

Kovo mėnesį buvo kiek mažiau albumų nei vasarį ir pasirinkimas nebuvo toks platus, bet atrinkome Jums penkis albumus, kuriuos siūlome pasiklausyti. Jie tikrai leis išgirsti kažką naujo ar net atrasti naują kūrėją/atlikėją ir muzikaliai pasitikti pavasarį.

Tarp jų rasite visko – aštuntąjį „Kings Of Leon“ albumą, kitaip suskambusį ir atsiskleidusį Ben Howard, dance-punk duetą „Death From Above 1979“, įvairialypį „Tune-yards“ albumą ir kiek aštrokus „Genghis Tron“. Smagaus klausymo!

KINGS OF LEON „When You See Yourself“

Kai „Kings Of Leon“ išleidžia kažką naujo, muzikiniame pasaulyje visada kyla šurmulys. Tačiau tai visai natūralu, mat hito „Sex On Fire“ kūrėjai niekada nebuvo kasmetiniai „albumų kepėjai“. Tai pagrindžiantis teiginys gali būti iliustruotas paprastu faktu: naujo brolių Followilų albumo reikėjo laukti net penkerius metus.

Naujasis „When You See Yourself“ sulaukė nevienareikšmiškų kritikų reakcijų. Nemaža dalis jį maišė su žemėmis, sakydami, kad grupei trūksta naujų vėjų, naujos ugnies ir, svarbiausia, naujų idėjų. Tačiau ar tikrai naujų vėjų ir naujos ugnies reikia kolektyvui, kuris savo kolekcijoje turi ne vieną ir ne du stadioninius himnus, kurių pavydėtų net ir didžiausi pasaulio muzikos korifėjai?

„Kings Of Leon“ išliko nuoseklūs ir ištikimi savam savitumui, kas šiais, muzikinių tapatybių ieškojimo laikais, yra didžiausia vertybė. Taip, jie nekeičia savo muzikinės krypties (kaip tą padarė tokios grupės, kaip „The Killers“ ar „Coldplay“, ilgainiui pametę savo tikrąją tapatybę), tiesiog, sukuria gražias dainas, įpina jas į visiems puikiai atpažįstamą gitarinį skambesį ir dovanoja savo klausytojams.

Todėl mūsų vertinimas labai paprastas ir aiškus: „When You See Yourself“ – puikus albumas. Tiems, kurie mylėjo „Kings Of Leon“, mylės juos ir toliau. Tiems, kurie jų nekentė – tikrai nepamils. Tiems, kuriems iš amerikiečių reikėjo gražios muzikos ar gražių baladžių – šiuos komponentus ras ir naujame, jau aštuntajame grupės albume.

Žmonėms, mėgusiems jų „Sex On Fire“, „Wait For Me“, „Pyro“, „Use Somebody“ ar „Revelry“, šis albumas padovanos ne vieną gražų analogą. O tokios dainos kaip „A Wave“, „100,000 People“, „Golden Restless Age“, „Supermarket“ ar „Claire and Eddie“ šį albumą pavers plokštele, kurią norėsis suktis daug kartų.

„Kings Of Leon“ sukūrė dar vieną nuostabų albumą, kuriame – pilna gražių dainų. Mylėjome juos iki šiol ir, priešingai nei dauguma muzikos kritikų teigia, bent jau mūsų meilė jiems po šio įrašo tikrai nemažėja.

Ben Howard – „Collections from the Whiteout“

Kovo 26 dieną savo ketvirtąjį studijinį albumą „Collections from the Whiteout“ pristatė Ben Howard. Šis diskas pasirodė po trijų metų pertraukos nuo ankstesniojo albumo „Noonday Dream“ išleidimo. Pirmasis „Collections from the Whiteout“ albumo singlas „What a Day“ buvo pristatytas „BBC Radio 1“ laidoje sausio 26 dieną. Jis pakurstė gerbėjų smalsumą, bet jiems ilgai laukti nereikėjo. Neilgai trukus, vasario 2 dieną, pasirodė antrasis singlas „Crowhurst’s Meme“. Po jo sekė dar trys kūriniai, o kovo viduryje pasirodė ir ilgai lauktas albumas.

Naujasis Ben Howard darbas yra jo bendradarbiavimo su prodiuseriu Aaron Dessner rezultatas. Atlikėjas šiame albume atsikrato lyriško, ramaus dainininko su gitara rankoje etiketės ir neria į gilesnius vandenis. Čia jis eksperimentuoja su garsais, priima netradicinius sprendimus ir išeina iš komforto zonos. Toks jo pasirinkimas sulaukė daugybės palankių kritikų vertinimų. Naujasis albumas leidžia Ben Howard atsiskleisti, įsileisti naujų lyriškų ir muzikinių idėjų, kurios jį papildytų bet neužgožtų.

Albume „Collections from the Whiteout“ rasite net 16 naujų kūrinių. Jis sudarytas iš dviejų diskų, nes į vieną visi kūriniai paprasčiausiai nebūtų tilpę. Klausydami naujo albumo ištikimiausi Ben Howard gerbėjai gali pasigesti ramios, lyriškos melodijos, tačiau jis tikrai pradžiugins tuos, kurie iš naujojo disko nieko nesitikėjo. Pilnas muzikinių eksperimentų ir naujų garsų albumas tikrai papuoš šio atlikėjo diskografiją ir leis jo muziką išgirsti naujai.

Death From Above 1979 – „Is 4 Lovers“

Kanados dance-punk duetas „Death From Above 1979“ visuomet atrodė esantys paribyje. Jų debiutas „You’re a Woman, I’m a Machine“ pasirodė 2004-aisiais. Palyginimui tais pačiais metais savo debiutą „Hot Fuss“ taip pat išleido grupė „The Killers“, o Grammy apdovanojimu metų dainos kategorijoje buvo pagerbtas „Coldplay“ kūrinys “Clocks”. Pamenate? Va tokie buvo laikai. Ir jau tada „Death From Above 1979“ atrodė kaip keistuoliai būryje keistuolių. Duetas, o ne normali grupė. Ne tokie bliuzovi kaip „The White Stripes“ ir ne tokie garažiniai, kaip „The Black Keys“. Kažkokie keisti ir agresyvūs, bet kai jų muzikinė sinergija užkabina – neįmanoma atplėšti ausų.

Tiesą sakant, šiek tiek netikėta, jog šis duetas, jei neskaičiuosim gan ilgų veiklos pertraukų, gyvuoja jau beveik du dešimtmečius. Atrodė, jog po debiutą lydėjusio turo, nuspalvinto tarpusavio nesantaika ir pasibaigusio grupės iširimu, „Death From Above 1979“ taip ir liks vieno albumo projektu. Bet ne! „Is 4 Lovers“ yra jau ketvirtasis albumas dueto diskografijoje.

„Is 4 Lovers“ toli gražu nestebina taip, kaip prieš beveik du dešimtmečius stebino grupės debiutas. Tačiau naujasis darbas yra neabejotinai stiprus. Gal net stipresnis už du ankstesnius „Death From Above 1979“ albumus. „Is 4 Lovers“ yra kryptingas, vientisas ir, svarbiausia, trunka vos pusvalandį… būtent tiek, kiek jam ir reikia trukti. Muzikai nutilus ranka nevalingai vėl siekia „Play“ mygtuko. Nesakykite, kad neperspėjom.

Tune-Yards – „sketchy.“

Kaip albumas, kuris yra toks piktas visa savo esybe, gali skambėti taip maloniai lengvai? Gali, jei šis albumas sukurtas indie pop grandų iš Kalifornijos, „Tune-yards“. Tik pasirodžiusiame penktajame jų albume „sketchy.“ kliuvo kone visiems – nuo Jėzaus („seems like Jesus and Dylan got the whole thing wrong, if you cannot hear a woman, then how can you write her song?”) iki tiesiog tėvų, kurie galbūt nepadarė visko, ką galėjo ir maitino savo vaikus melais tol, kol galiausiai patys jais įtikėjo. „Tune-yards“ nariai Merrill Garbus ir Nate Brenner puikiai supranta, ko iš jų tikisi jų gerbėjai – jie nori pramogos, tačiau neatleistų už lėkštas dainužėles. Kartu, „Tune-yards“ jaučiasi neturintys teisės moralizuoti, nes net kritikuodami sistemą – jie yra jos dalis. Bet pamirškime trumpam seksizmą, rasizmą, feminizmą ir kitus -izmus, o tiesiog pasiklausykime muzikos. Albume „sketchy.“ rasite kuo pasimėgauti ir pagal ką pašokinėti – nuo diską pradedančio „nowhere, man“ ar puikaus „hypnotized“ iki žymiai ramesnio „my neighbor“. Kiekvienam pagal pageidavimą.

Genghis Tron – „Dream Weapon“.

„Genghis Tron“ – nuo 2004 metų gyvavusi Amerikiečių grupė, kurios įkūrėjų Hamilton Jordan, Michael Sochynsky ir Mookie Singerman tikslas buvo sumaišyti ekstremalų metalą ir elektroninę muziką. Jiems tai pavyko labai sėkmingai, tačiau 2010 m. „Genghis Tron“ paskelbė apie išsiskyrimą. Pakeitusi sudėtį, po dešimties metų pertraukos, 2020-aisiais grupė atsikūrė ir vėl pradėjo kurti tai, ką kūrė pačioje pradžioje – progresyvų metalą / matematinį roką.

Kovo 26d. grupė pristatė naują savo darbą – „Dream Weapon“. Tai trečiasis grupės studijinis albumas su net aštuoniais naujais kūriniais. Albumas sudomina ir traukia klausyti dėl tikrai neįprasto skambesio, kur daug progresyvo, matematikos ir elektronikos. Tikrai įdomus miksas! Kiekviena daina skirtinga, pasakojanti savo istorija. Dainose daug skirtingų garsų ir stilių, kuriuos grupė skoningai apjungia. Dainose grupė lieka ištikima trejų natų melodijoms, tačiau viskas vis keičiasi, ritmai „ištaško“, bet kartu jų pasikartojimas meditatyviai įtraukia.

Naują „Genghis Tron“ albumą siūlau paklausyti tiems, kurie nori išgirsti kažką naujo, truputį agresyvaus ir atitraukti save nuo kasdienybės. Asmeninis favoritas – „Pyrocene“, bet kiekvienas išsirenkame savo.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: vasaris, 2021

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

Paprastai vasario mėnuo prabėga nepastebimai. Tačiau, šį kartą taip nenutiko, nes turime net penkis albumus, kurie buvo labai laukti ir jiems pasirodžius perklausyti ne vieną kartą taip lengviau atlaikant žiemos šalčius ir pasitinkant pavasarį.

Tarp jų rasite visko – ir trankesnių „Foo Fighters” garsų ir įvairialypio Nick Cave ir ypač švelnios David Gray lyrikos ir nedaug kam žinomų „Black Country, New Road” ir net lietuvių atlikėjo „Fume” kūrybos. Smagaus klausymo!

Foo Fighters – Medicine at Midnight

Yra grupės, kurios eksperimentuoja ir kiekvienu nauju albumu nustebina. Ir yra grupės, kaip “Foo Fighters” – seniai nebestebinančios, bet savo darbą nuolat atliekančios gerai. “Foo Fighters” yra tokio muzikinio saugumo sinonimas. Roko muzika patinkanti tėčiams. Pakankamai triukšminga, kad klausytų ir jaunimas, bet keiksmažodžių čia nerasite. Naujasis “Foo Fighters” albumas “Medicine at Midnight” siūlo tai, ką siūlo beveik kiekvienas “Foo Fighters” albumas – pluoštą gražių naujų dainų, kurių kelios (greičiausiai tai bus singlai „Shame Shame”, „No Son of Mine” ir „Waiting on a War”) ateityje bus grojamos koncertuose, o kitos ilgainiui nugrims užmarštin.

Tas muzikinis “Foo Fighters” saugumas bei pastovumas ir glumina ir žavi. Kartais lyg ir norėtųsi iš Dave Grohl’o ir komandos sulaukti daugiau eksperimentų ar kokių nors įdomesnių sprendimų, bet… ar tikrai jų reikia? Tuo labiau, kad naujas albumas nėra prastas. Jis tiesiog saugus. Žinia, kai esi vienas gerbiamiausių savo kartos rokerių – niekam nieko įrodinėti neprivalai. Daryk ką darai gerai ir tave gerbs. Būtent toks ir yra “Foo Fighers” lyderis ir dainų autorius. “Foo Fighters” gyvuoja beveik keturis kartus ilgiau nei gyvavo ankstesnė Grohl’o grupė “Nirvana”. Nenuostabu, jog savo nuolatinio darbo ir pastovumo dėka jie užsiaugino pilnus stadionus gerbėjų, laukiančių naujų grupės albumų, žinančių ko iš jų muzikos tikėtis ir besidžiaugiančių, jog lūkesčiai ir vėl buvo pateisinti. Ir viskas čia yra gerai.

Nick Cave, Warren Ellis – Carnage

Šitų draugelių, tikėtina, pristatyti niekam nebereikia. Įrašytas karantino sąlygomis, šis albumas daug kam buvo staigmena. Tačiau žinant, koks darbingas yra N. Cave, 2019-aisiais išleidęs albumą „Ghosteen“, pernai, taip pat karantino sąlygomis, sugrojęs ir įrašęs gyvą albumą „Idiot Prayer (Nick Cave Alone at Alexandra Palace)“, be to nuolat atsakinėjantis į savo gerbėjų laiškus tinklaraštyje… Na, esmę supratote. Nėr čia ko stebėtis, kad atšaukus koncertinį turą ir atsiradus laisvam laikui, jis ėmė ir įrašė naują albumą.

Ir žinote, jei kiekvienas „kovidinis“ albumas būtų toks, kaip „Carnage“, visai neprieštaraučiau, jei karantinas dar šiek tiek užsitęstų. Jis toks įvairialypis – nuo labai stiprų toną užduodančio „Hand Of God“, per „White Elephant“, kurio jautria atsiradimo istorija N. Cave pasidalino jau viename iš „The Red Hand Files“ laiškų, iki viską užbaigiančio šmaikštaus „Balcony Man“ – tai dar vienas vos 40 minučių trukmės albumas, vertas kiekvienos su juo praleistos minutės. Ant repeato.

David Gray – Skellig

Mūsų itin mylimas, išskirtinio balso savininkas – David Gray iš Didžiosios Britanijos pasižymi nepaprastu produktyvumu. Prieš du metus išleidęs savo puikių įvertinimų sulaukusį albumą „Gold in a Brass Age” atlikėjas sugrįžta su nuostabiu įrašu pavadinimu „Skellig”. Tai jau dvyliktas albumas jo karjeroje. Ir nors jame, kaip ir kituose David Gray įrašuose dominuoja lyrika, melancholija ir švelnūs ritmai jis vis tiek išskirtinis.

Sukurtį šį albumą atlikėją įkvėpė salos uolynai esantys mažiau nei dešimt mylių nuo pietvakarinės Airijos pakrantės. Klausant atlikėjo dainų nesunku įsivaizduoti užburiančius salos vaizdus. Neveltui šis naujasis įrašas pasižymi ypatingu svajingumu, švelnumu, tačiau turi ir aštresnių prieskonių.

Įraše iš viso yra tryliką kūrinių. Jis pasirodė vasario pabaigoje, tačiau fiziniu CD ir LP formatu bus išleistas tik gegužės 12 dieną. Visi nekantraujantys ir norintys turėti fizinę šio albumo laikmeną jau dabar gali užsisakyti įrašą į savo namus. Neabejojame, kad užgrojus David Gray dainoms namai prisipildys ramybės ir šilumos. Įrašas labai tinkamas laukti tikrojo pavasario. Labai vientisas, gražus, pilnas svajingų garsų albumas tikrai patiks mėgstantiems melancholišką, kiek liūdną, nuostabaus vokalo nuspalvintą muziką.

Black Country, New Road – For the first time

Geriausia pasaulio grupė, apie kurią, tikėtina, mažai ką girdėjote? Anot žurnalo „The Quietus“, būtent toks titulas šiuo metu priklauso britams „Black Country, New Road“. Dar daugiau, šis titulas jiems atiteko vos išleidus pirmuosius du singlus. Neįtikėtina, ane? O dabar jie turi pirmąjį albumą!

Bet pirmiausia apie pačią grupę. „Black Country, New Road“ susikūrė 2018-aisiais. Jos pagrindą sudaro grupės „Nervous Conditions“ nariai. Ši grupė iširo išleidusi vos vieną albumą („Untitled“), kuomet jos narys buvo apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Naujai suformuota „Black Country, New Road“ išsaugojo savo eklektišką, kupiną post-punk, math rocko ir klezmerių muzikos elementų stilistiką, dar labiau išgrynindami savo stilių.

Reikia pripažinti, kad jų diskas „For the first time“ palieka gerą, bet gan miglotą įspūdį. Taip jau nutinka, kai vos pradėjus šliaužioti, tave apšaukia geriausiu. „For the first time“ – labai nevienalytis, tačiau tai turbūt būdinga daugumai pirmų albumų, į kuriuos sukrenta kūriniai, sukurti per gana ilgą laiką. Čia rasite ir instrumentinį darbą, užvadintą tiesiog „Instrumental“. Rasite ir kūrinį „Track X“, kuris visai nėra dešimtas.

Kas nuoširdžiai liūdina, tai albumo trukmė – 40 kuklių minučių. Be to, albume vos 6 kūriniai, kurie grupės gerbėjams buvo pažįstami jau iki albumo išleidimo. Jausmas, lyg vos prasidėjus baliui, dingtų elektra. Bet šios jaunos septyniukės talento paneigti neįmanoma. Pasiklausykite, tikėtina, kad būtent taip artimiausiu metu skambės britiškasis rokas.

FUME – Data Sapiens

Vasario 21 d. pasirodė nuostabus Fume albumas pavadinimu „Data Sapiens“. Tai antrasis Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjo albumas, kuris labai skiriasi nuo debiutinio „Luminance“. Antrajame albume Fume save įrėmina neoklasikos žanre ir iš pakankamai šalto bei matematinio „Luminance“ neria į daug spalvingesnį skambesį.

„Data Sapiens“ yra konceptualus neoklasikinio žanro albumas, kuriame operinių vokalų bei styginių instrumentų garsais kalbama apie žmonijos evoliuciją. Kūriniai puikiai klausosi ir atskirai, tačiau visa kūrėjo pasakojama istorija atsiskleidžia perklausius visus 8 albumo kūrinius iš eilės. Asmeninis favoritas – kūrinys „Ar“ dėl plačios styginių garsų paletės – vietomis skambančių labai aštriai ir grėsmingai, tačiau čia pat virpinančių švelniausiais garsais.

Nenorime, kad praleistumėte puikią muzikinę kelionę po evoliuciją, todėl tikrai rekomenduojame klausyti visą albumą nuo pradžios iki pabaigos, išsirinkti savo mėgstamiausią kūrinį, o jei dar norisi vaizdų – peržiūrėti ir du pasirodžiusius vaizdo klipus.

Rostam – 4Runner

manoVIDEO

Buvęs amerikiečių grupės “Vampire Weekend” muzikantas Rostam paskelbė apie naują savo darbą. Naujasis Rostam albumas „Changephobia“ bus išleistas birželio 4 dieną. 

Pasak pranešimo spaudai, albume „Changephobia“ bus 11 dainų. Šis albumas buvo kuriamas trejus metus, Rostam šalia dirbant su naujais “Haim” ir “Biffy Clyro” albumais.

Kviečiame išgirsti vėlyvus pasivažinėjimus primenantį naująjį Rostam singlą “4Runner”.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Sausis, 2021

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

Sausis

Sausio mėn. albumai

Visai neseniai pradėjome skaičiuoti naujus metus. Jie ir vėl bus kitokie. Metų pradžia vis dar skęsta pandemijoje, tačiau džiugina tai, jog atsigavimo ženklai – vis ryškesni ir garsesni.

manoMUZIKA tęsia savo tradiciją ir šįkart atsigavimo veiksmų ieško muzikoje. Taigi, Jūsų dėmesiui – 4 sausio mėnesį išleisti albumai, kuriuos išgirsti, mūsų galva, tiesiog būtina.

RHYE „Home”

Prieš 8 metus nuostabus Milosho projektas „Rhye“ pasauliui padovanojo pasakišką debiutinį albumą „Woman“. Jame esantys tokie kūriniai kaip „Open“, „The Fall“ ar „3 Days“ taip užbūrė tomečio pasaulio romantikus, kad neilgai trukus „Rhye“ tapo neatsiejama grožio, švelnumo, intymumo ir ramybės dalimi.

Jeigu norite kažko romantiško, švelnaus ir tikrai neprimityvaus – „Rhye“ visada bus tinkamas pasirinkimas.

Taip nuo 2013-ųjų žingsnis po žingsnio Miloshas ir jo svajinga kompanija būrė ištikimų romantikų fanų bazę. Trys albumai ir nuosaiki meilė muzikai, kurioje persipina ir R&B, ir pop, ir, kartais, lengvo džiazo muzika nuolat didėjo. Natūralu, mat nuo tokios muzikos tiesiog neįmanoma pavargti.

Ketvirtasis, sausio mėnesį pasirodęs “Rhye” albumas “Home” – ne išimtis. Tai dar vienas pasakiškas švelnaus intymumo muzikinis triumfas. Nuo pirmosios (apskritai vienos gražiausių šių metų dainų) “Come In Closer” iki paskutiniosios “Holy” klausantis Milosho naujos plokštelės nepleidžia jausmas, kad geriau būti tiesiog negali. O jei dar mylimas žmogus šalia – bendra harmonija yra tiesiog pasakiška.

Taigi, 13 naujų dainų, kurias sukūrė Miloshas yra dar viena pasakiška būtinybė, kurią turi turėti kiekvienas melomanas. “Home” – ypatingai švelnus muzikinis grožis, papuošiantis kiekvieno melomano fonoteką. Beje, spalvotas vinilas yra ne tik nuostabiai skambantis, bet ir velniškai gražiai atrodo.

 

SHAME „Drunk Tank Pink”

2018-aisiais grupė “Shame” iš pietų Londono išleido debiutinį albumą “Songs of Praise” ir uraganu įsiveržė į tarptautinę roko muzikos sceną. O šių metų pradžioje nenuoramos išleido antrąjį darbą “Drunk Tank Pink”.

Jauni, pašėlę, veržlūs… “Shame” darė (ir daro!) nemenką įspūdį. Tokių jaunų, puikiai susigrojusių ir žinančių ką ir kodėl daro grupių yra reta. Tas per kraštus besiliejantis ir nuo scenos į minią kriokliu besiritantis jaunatviškas maksimalizmas tiesiog negali nežavėti. “Drunk Tank Pink” nėra bandymas pakartoti debiutą. Anaiptol. Veikiau tai natūralus judėjimas pirmyn ir rimtas pareiškimas. “Shame” nesivaiko madų. Jie YRA mada. Tiesą sakant “Shame” kažkuo labai primena savo tėvynainius “Arctic Monkeys” karjeros pradžioje. Galbūt tai net nėra atsitiktinumas. Juk grupę prodiusuoja James Ford (nagus prikišęs tiek prie “Arctic Monkeys”, tiek ir prie “Foals”). Nepaisant to “Shame” nėra kažkokia antraeilė “Arctic Monkeys” kopija. Oi ne… “Shame” – grubesni, alkanesni ir piktesni. Šie vaikinai yra gerokai labiau linkę į nihilizmą ir tai pernelyg gerai atsispindi jų muzikoje.

Žinoma, tai ką daro “Shame” nėra negirdėta. Pirmąjį šio tūkstantmečio dešimtmetį vyravusio muzikinio post-punk revival judėjimo įtaka (prisiminkime “Interpol” ar “The Strokes”) yra gana stipriai jaučiama jų muzikoje. Tačiau “Shame” viską daro kitaip. Gerokai intensyviau, nei jų pirmtakai. Kaip kitaip? Paklausykit ir įvertinkit patys!

PASSENGER „Songs For The Drunk And Broken Harted”

Britų atlikėjas, dainų autorius ir muzikantas Michael David Rosenberg geriau žinomas, kaip „Passenger“ pasižymi nepaprastu produktyvumu. Hito „Let Her Go” atlikėjas kiekvienais metais pradžiugina savo gerbėjus nauju albumu. Taip nutiko ir šemet. 2020 liepos mėnesį pristatęs albumą „Patchwork” atlikėjas nesustojo ir po nepilnų metų pristatė naująjį darbą.

Naujasis diskas pavadinimu „Songs for the Drunk and Broken Hearted” pasirodė sausio 8 d. Visas naujojo albumo dainas parašė pats Michael David Rosenberg. Jos artimai susijusios su jo gyvenimu ir sukurtos atlikėjui būnant vienišam. Kaip sufleruoja albumo pavadinimas „Songs for the Drunk and Broken Hearted” kūriniai yra apie išsiskyrimus, skausmo malšinimą alkoholiniuose gėrimuose ir gyvenimo sunkumus. Kaip sako pats „Passenger”: „Manau, kad gyvename labai keistame pasaulyje ir visi mano išgyvenami potyriai, skyrybų skausmas sukasi aplink mano galvos smegenų dėžutę ir patenka į ją. Taip gimsta dainos.”

Kas įdomu, visas naujojo albumo (tiek plokštelės, tiek kompaktinio disko) įpakavimas yra padarytas iš 100 proc. perdirbamų medžiagų. O visas pelnas, kuris bus surinktas už šio albumo pardavimus atiteks ne pelno siekiančiai organizacijai, kuri besivystančiose šalyse dirba tam, kad atkurtų natūralius miškų naikinimo sunaikintus kraštovaizdžius. O už kiekvieną fizinę albumo kopiją parduodamą per „Passenger” oficialią parduotuvę, bus pasodintas medis.

Kam patinka šio atlikėjo dainos šiuo albumu tikrai nenusivils. Naujasis diskas vientisas, lyriškas, nuspalvintas puikiai atpažįstamo vokalo. Jame nėra aštrių gitarų skambesių, būgnų ritmų ar įmantrios melodijos. Romantiškas, gražių, švelnių melodijų prisotintas darbas tikrai patiks tiems, kam patinka šis atlikėjas ir jo kuriama muzika.

GOAT GIRL „On All Fours”

2015 m. keturios londonietės susibūrė į post-punk kolektyvą „Goat Girl“ ir 2018 m. pristatė savo debiutinį albumą „Goat Girl“. Sausio pabaigoje išgirdome jau antrąjį grupės darbą – „On All Fours“, kurį išleido „Rough Trade“.

Savo antrajame albume keturios londonietės nenutolo nuo savęs – toliau kalba apie matomas pasaulio problemas, jas įvilkdamos į mažas kasdienines gyvenimiškas istorijas, tačiau skambesys tikrai pakito. 13-kos kūrinių „On All Fours“ savo skambesiu skiriasi nuo debiutinio „Goat Girls“ albumo. Pirmajame albume girdėti daugiau stiprių ir nenuilstančių gitarų, o antrajame albume moterų ketveriukė atskleidžią naują, švelnesnį savo skambesį. Albume jaučiama daugiau elektroninės muzikos įtakų ir visame albume moterys hipnotizuoja. Klausant natūraliai norisi pasiduoti, panirti ir tiesiog klausyti. Šiam panirimui rekomenduočiau „Anxiety Feels“ „Once Again“ ir „A-Men“.

Portalas manoMUZIKA.lt švenčia 10-ąjį gimtadienį!

manoBLOGAS, manoNAUJIENA

10

10

Šiandien portalui manoMUZIKA sueina 10 metų! Sukaktis, kurios tikrai netikėjome sulauksiantys.

Kodėl netikėjome? Turbūt dėl vienos paprastos priežasties – manoMUZIKA paprastas, idėjinis, nei pelno, nei (savaime suprantama) pajamų negeneruojantis portalas. Todėl šis dešimtmečio paminėjimas mums svarbus ne tik todėl, kad tai rimtas ir gražus skaičius, bet dar ir todėl, kad visiems cinikams įrodėme, jog tyros meilės muzikai idėja yra gyva. Ir gali gyvuoti dešimt metų.

Per 10 metų manoMUZIKAI buvo skirta daug minučių, valandų, dienų. Turbūt sunku būtų suskaičiuoti kiek. Visgi, jei reikėtų šiek tiek statistikos, prašom: per 10 metų manoMUZIKOJE buvo parašyti  12 175 straipsniai. Tai – daugiau nei 1200 straipsnių per metus.

manoMUZIKOJE rašė daugiau kaip 30 autorių, na o dabar pagrindinį kasdienį turinį generuoja 6 žmonės.

Mums manoMUZIKA tapo muzikos namais. Muzikos, kurią mėgstame. Muzikos, kurios klausomės. Muzikos, kuria dalinamės. Muzikos, kuria tikime. Niekada nepretendavome į objektyvią tiesą, tačiau čia pat niekada nebandėme bijoti pasakyti savo nuomonės. Ko gero, dėl to ir išlikome. Dėl to, tikimės, ir išliksime.

Visi mes turime savo gyvenimus. Savo šeimas. Savo laisvalaikius. Savo darbus. Savo knygas ir savo muziką. Tačiau nemaža dalis mūsų laisvalaikio skirta būtent manoMUZIKAI. Gal dėl to ji ir yra mano. Mūsų. Jūsų. Visų. Todėl ir sveikiname šia proga visus – mus. Jus. Visus. Jeigu Jūs neskaitytumėte, mes, ko gero, nerašytume. Taigi, ačiū Jums, kad esate. Ir ačiū Jums, kad Jūsų yra tiek daug.

Tad šįvakar mes kelsime gero škotiško single malto taures. Gaila, kad atskirai. Gaila, kad skirtingose vietose. Norėjome tai daryti kartu su rimtu koncertu, tačiau gerais norais, kaip kažkada kažkas sakė, tik pragaras grįstas.

Ir visgi, dešimtmečio proga, siūlom manoMUZIKOS skaitytojams – manoMUZIKOS autorių mintis. Iš pirmų lūpų.

Visada rašome Jums apie muziką. O šįkart (kad jau turime progą švęsti) parašysime Jums apie manoMUZIKA. Ką kiekvienam iš mūsų ji reiškia ir su kokiomis mintimis mes gyvename ne tik savo, bet ir JOS gyvenimą.

Todėl nepykite, bet šianden mes būsime sentimentalūs 😉

LZ_3

L. Zakarevičius

LIUDAS ZAKAREVIČIUS (vienas iš manoMUZIKA.lt įkūrėjų):

Parašiau pirmą manoMUZIKOS įrašą. Tai buvo 2011-ųjų Vasario 4 diena. Kaip tik drauge su kitu portalo įkūrėju, Dominyku Dimavičiumi, paleidome svetainę į gyvenimą. Pirmas įrašas, beje, buvo apie niekam tuo metu nežinomą vokiečių dainininką, prisidengusį „The Late Call” pseudonimu. Pristatėme jų dainą „Fribourg”.  Iki šiandien manoMUZIKOJE esu parašęs beveik 3800 straipsnių (tiek paprastų dainų pristatymų, tiek ir rimtesnių koncertų aprašymų, interviu, įžvalgų).

Vistik man manoMUZIKA buvo ir yra labai prasminga svajonė. Svajonė, kad tai, ką labai myli, turėtų savo namus. Prieglobstį. Vietą, kurioje visada gera.

Idealizuoju? Turbūt, kad taip. Romantizuoju? Be abejo. Tiesiog manoMUZIKAI per dešimt metų buvo atiduota tiek daug laisvo laiko (kurį buvo galima skirti knygoms, filmams, šeimai ar [galų gale] miegui), jog jaučiu turįs privilegiją tai daryti.

Kartu manoMUZIKA tai tam tikra pasakiškai spalvinga idėja. Graži. Paprasta. Bet nepagražinta. Norėčiau, kad ji gyvuotų dar ilgai… Juk ne veltui kažkas pasakė, kad tada, kai mirša svajonės, miršta ir žmogaus polėkis. Todėl noriu tikėti, kad mums tai negresia.

 

Ignas

I. Bautrėnas

IGNAS BAUTRĖNAS (manoMUZIKOS autorius nuo 2011-ųjų liepos):

Muzika mane lydi nuo vaikystės. Domėjimasis ja man yra ne hobis, o gyvenimo būdas. Niekada neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Tekstų kūrimas yra mano amatas. Na o gyvenimo būdą sujungus su amatu gimė daug metų puoselėjama aistra. Aistra rašyti apie muziką ir ja dalintis su kitais.

Taip mano gyvenime atsirado portalas manoMUZIKA. Sunku patikėti, jog manoMUZIKA gyvuoja jau dešimt metų. Sunku patikėti, kad ir pats beveik tiek pat laiko esu manoMUZIKOS dalis. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ši veikla taip pakeis mano gyvenimą. Per šį dešimtmetį manoMUZIKA į mano gyvenimą atvedė galybę nuostabių patirčių ir pažinčių. Šio portalo dėka atradau daugybę muzikos, kurios kitaip galbūt nebūčiau atradęs ir sutikau daugybę žmonių, kurių kitaip galbūt nebūčiau sutikęs. Na o portalo komanda man tapo ne tik artimais draugais, bet ir šeima.

Ačiū jiems už tai. manoMUZIKA – dalis manęs. Be šios veiklos jau nebeįsivaizduoju savo kasdienybės.

Inga

I. Bautrėnienė

INGA BAUTRĖNIENĖ  (manoMUZIKOS autorė nuo 2012 m. gegužės)

ManoMUZIKA man yra pabėgimas. Pabėgimas į kitą, muzikinį pasaulį nuo darbų, virusų ir kitų negandų. Pasinėrusi į rašymą ir klausydama muzikos, kuri jau netrukus atsidurs manoMUZIKA portale aš atrandu save, kitą savo pusę, užsimirštu ir atrodo niekas daugiau neegzistuoja. Tik aš, muzika ir mintys, kurios skrieja aplink.

Niekada nemaniau, kad prisijungsiu prie manoMUZIKOS taip ilgam, tačiau jaučiau, kad tai man suteikia nepaprastai daug džiaugsmo. Iš pradžių tai buvo naujas hobis, aistra, tačiau netrukus ji tapo mano gyvenimo dalimi, be kurios nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Kiekvienas mano rytas prasideda nuo muzikos naujienų peržiūrų, o koks didelis džiaugsmas apima, kai atrandi muzikinę naujieną ir pasidalini ja viena iš pirmųjų! Arba, kai gauni žinutę, kuri teigia, kad manoMUZIKOS dėka žmogus atrado vieną ar kitą atlikėją ar apsilankė koncerte, kuris suteikė energijos ar buvo įkvėpimo šaltinis nuversti neregėtas aukštumas.

Tada supranti, kokia didelė muzikos galia.

Evelina

E. Bondar

EVELINA BONDAR (manoMUZIKOS autorė nuo 2015 m. vasario

Pažintį su manoMUZIKA pradėjau labai paprastai – kaip skaitytoja ir tiesiog muzikos mylėtoja. Mačiau netgi skelbimą prisijungti prie komandos, bet nedrįsau kreiptis. Tokie kieti jie man atrodė! 😊 Todėl tiesiog aktyviai skaitydavau, komentuodavau ir matyt užknisau – mane pakvietė prisijungti.

Per tuos šešerius metus stengiausi (ir vis dar stengiuosi) supažindinti skaitytojus su tais, kurių muzika mane žavi ir įkvepia, net jei ji niekada neatsidurs pasaulio ar Lietuvos topuose. Mažas nereiškia nesvarbus – tai galioja ir pačiai manoMUZIKAI.

Gimtadienis – gera proga įlįsti į archyvą. Kiek dainų perklausyta, vaizdo klipų peržiūrėta, koncertų aplankyta… Kiek visko išgyventa. Ir koks geras jausmas visa tai turėti vienoje vietoje.

 

TOMA

T. Vidugirytė

TOMA VIDUGIRYTĖ (manoMUZIKOS autorė nuo 2018 m. rugsėjo)

Prieš daugiau nei du metus prisijungiau prie manoMUZIKOS komandos, nes, kaip ir kiti joje, negalėjau be muzikos. Norėjau kažką naujo atrasti ir išgirsti. Norėjau rašyti apie muziką…

Dabar klausau įvairių stilių kūrėjų ir ruošiu trumpesnius ar ilgesnius įrašus apie muziką savo laisvo laiko ar poilsio sąskaita. Kodėl? Kam to reikia? Nes muzika – didelė mūsų gyvenimo dalis.

Su ugnele akyse kalbėti apie mėgstamo atlikėjo ar grupės kūrybą ir išgirsti priešingą ar tą pačią nuomonę, diskutuoti apie mėgstamiausius kūrinius, dalintis koncertų įspūdžiais, pasidžiaugti atrastu atlikėju, grupe ar emociją pagavusia ir „palietusia“ daina – visa tai įkvepia ir be proto gera tuo dalintis.

manoMUZIKA tam ir yra – įkvėpti ir dalintis meile muzikai.

Zymante

Ž. Kupčiūnė

ŽYMANTĖ KUPČIŪNĖ (manoMUZIKOS autorė nuo 2019 m. lapkričio)

Neįsivaizduoju gyvenimo be muzikos. Tai – didžiausia sielos atgaiva ir įkvėpimo šaltinis, leidžiantis pailsėti nuo rutinos ir vėl pamatyti žvaigždes. Tad nenuostabu, jog manoMUZIKA pirmiausiai leidžia atsigręžti į save ir pažadinti tą smalsų ir kūrybišką vidinį vaiką.

Tai ne tik muzikinių naujienų ir kokybiško turinio portalas, bet ir žmonės “su idėja”. Džiaugiuosi, kad ir aš galiu prie jos prisidėti.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: gruodis, 2020

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

2020-ieji baigėsi. Praėjo šventės. Net ir sausis jau įpusėjo… O kur „manoMUZIKA”, su gruodžio mėnesio albumais? 🙂 Mes čia! Tiesą sakant įrašu prasme gruodis buvo skurdokas. Bet nepaisant to, yra keturi 2020-ųjų gruodį išleisti įrašai, kuriuos mūsų komanda norėtų rekomenduoti.

albumai gruodis

 

Avalanches „We Will Always Love You“

Prieš 4 metus pasirodęs „Avalanches“ albumas „Wildfower“ tapo tikra atgaiva hito „Since I Left You“ gerbėjams. Naujo (antrojo) australų įrašo fanai buvo priversti laukti net 16 (!!!) metų. Tąkart grupės lyderiai Robbie Chateris ir Tony Di Blasi pažadėjo, kad trečio albumo laukti taip ilgai tikrai nereikės.

Žodis – ištęsėtas, o praėjus 4 metams po nuostabaus „Wildflower“, dienos šviesą išvydo trečioji „Avalanches“ plokštelė „We Will Always Love you“. Naujajame įraše – daugiau kaip 20 kūrinių. Tiesa, dalį jų vadinti dainomis neapsiverčia liežuvis, mat tai – trumpi muzikiniai/žodiniai intarpai.

Šįkart albumas stebina svečių gausa – plokštelėje kviestinių svečių teisėmis sudalyvavo britų elektroninės muzikos žvaigždė „Blood Orange“, JAV soul muzikos atstovas Leonas Bridge‘as, grupė „MGMT“, „The Smiths“ narys Johny Marras, Jamie XX iš grupės „The XX“, Neneh Cherry, „Yeah Yeah Yeahs“ atstovė Karen O, trip hopo atstovas Tricky ir galybė kitų.

„Avalanches“ tradiciškai neieško prodiuserių „iš šalies“. Šįkart visą darbą vėl atliko vienas grupės narių Robbie Chateris. Todėl turbūt natūralu, kad tikėtis naujai išrasto dviračio nereikėtų. Naujajame „We Will Always Love You“ – samplų gausa, puikūs šokių muzikos ritmai ir nemaža dalis kokybiškos australiškos pop muzikos. Įvairiuose muzikos forumuose teko skaityti nemažai nusivylusių fanų nuomonių, esą albumas – keistas, neišbaigtas, neturintis ryškių hitų ir neieškantis nieko naujo. Viena vertus, jie yra teisūs – „Avalanches“ jau turi savitą žanrą, iš kurio juos pažinsi. Kita vertus, grupės nariai yra dideli talentai, todėl lūkestis naujam ir netikėtam skambesiui yra visai pagrįstas.

Visgi, dėl vieno dalyko su jais sutikti tikrai galima – tokių ryškių hitų kaip 2000-ųjų „Since I Left You“ arba 201- ųjų „Because I‘m Me“ naujoje plokštelėje tikrai nėra. Tačiau kad ir kaip bebūtų, „We Will Always Love You“ – gražus, įdomus, skambus ir tikrai jūsų ausų vertas įrašas.

 

Sigur Ros “Odin’s Raven Magic”

Naujojo Islandijos postroko grupės Sigur Ros albumo mes labai laukiam. Labai, labai. Taip, vis dar laukiam, nes 2020-ųjų gruodį išleistas darbas “Odin’s Raven Magic” iš tiesų nėra naujas Sigur Ros albumas. Tai – prieš septyniolika metų įrašytas, bet taip niekada oficialiai neišleistas orkestrinis pasirodymas, garsais pasakojantis tryliktojo amžiaus senovės skandinavų poemą apie karo ir mirties dievybę Odiną.

Šis darbas tarsi turėtų patenkinti Sigur Ros gerbėjus. Juk įrašas darytas 2004-aisiais! Tai – dveji metai po albumo “( )” ir metai prieš albumą “Takk…”. O šie du darbai – bene esminiai Sigur Ros diskografijoje. Tuomet Islandijos kvartetas buvo pačiame savo kūrybinių jėgų žydėjime. “Odin’s Raven Magic” – ambicingas pasirodymas Paryžiaus “La Grande Halle de la Villette”. Kartu su orkestru atliktas išskirtinis darbas – itin teatrališkas ir melodramatiškas. Aštuonių dalių kūrinys yra labiau artimas teatrui, nei gaivališkam postrokui, kuriuo žymūs šie Islandijos muzikantai, tačiau savyje talpina visus būtinus Sigur Ros elementus. Tiesą sakant, galima net pamiršti, jog tai yra gyvas įrašas, kol pasirodymo pabaigoje nenuaidi aplodismentai.

“Odin’s Raven Magic” – pasižymi ta pačia melancholiška euforija, kaip ir visi kiti Sigur Ros darbai. Ši muzika iš pirmo žvilgsnio kažkam gali pasirodyti nuobodoka, bet kantrybė atsiperka. Iki galo šis įrašas atsiskleidžia būtent smarkesniuose motyvuose, aidint būgno dūžiams ir styginiams instrumentams. Tokius Sigur Ros mes mylime. Tokių jų mes pasiilgome. Šis darbas numalšins Sigur Ros gebėjų troškulį laukiant tikro naujojo grupės albumo, tačiau poreikio nepatenkins. Po įvairių grupės narius lydėjusių skandalų ir nesklandumų kaži ar iš vis kada nors sulauksime to naujojo albumo. Bet vilties yra.

 

 

James Blake „Covers” EP

Nors daugeliui atlikėjų praėjusieji metai nebuvo ypatingai geri, kai kurie iš karantininio laikotarpio ir pasirodymų socialinėje medijoje netgi sugebėjo sukurti naujus įrašus. Vienas iš tokių – talentingasis britų atlikėjas James Blake, kuris gruodžio mėnesį išleido savo trumpąjį albumą (EP) „Covers”. Toks naujojo albumo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Jame James Blake atlieka kitų atlikėjų kūrinius.

Dėl pasaulinės pandemijos leisdamas laiką namuose James Blake socialiniuose tinkluose vis atlikdavo kitų atlikėjų kūrinius, kurių prašydavo jo muzikos gerbėjai. Viena iš tokių dainų buvo „Godspeed”, kuri priklauso atlikėjui Frank Ocean. Ši daina sulaukė neįtikėtino populiarumo socialiniuose tinkluose ir inspiravo atlikėją įrašyti daugiau tokių kūrinių.

Kaip sako pats James Blake: „Atlikti kitų atlikėjų kūrinius, atrasti naują muziką ir naujus būdus, kaip atlikti žinomas dainas buvo nepaprastai didelis džiaugsmas”. Tai ir paskatino jį sukurti šešių dainų rinkinį. Šiame albume rasite ne tik minėto Frank Ocean kūrino „Godspeed” koverį, bet ir Billie Eilish, grupės „Joy Division”, Stevie Wonder ir kitų atlikėjų kūrinius.

Ir nors šios šešios dainos ir nėra parašytos James Blake, jų klausant atrodo, kad tai originali James Blake kūryba. Naujojo įrašo trukmė tik 19 min, todėl laikas pralekia akimirksniu, dainos susilieja ir sudaro labai gražų, lyrišką, James Blake’išką darbą. Tai dar kartą įrodo, koks genialus yra šis atlikėjas ir kaip bet kokio atlikėjo muziką jis priverčia skambėti taip, tarsi ji priklausytų jam.

 

 

Paul McCartney „McCartney III”

Šiek tiek klasikos į šio mėnesio albumų rinkinį įneša gruodžio 18-ąją pasirodęs bitlo Paul McCartney albumas „McCartney III“.

Nors Paul MacCartney savo diskografijoje turi tikrai daug albumų, vis dėl to „MacCartney“ albumus jis leidžia ne pačiais lengviausiais jam laikais. Pirmasis „McCartney“ albumas pasirodė 1970-aisiais, po „The Beatles“ išsiskyrimo. 1980-aisiais pasirodė „McCartney II“, kai jau skirstėsi kitas atlikėjo projektas „Wings“. 2020-ųjų metų karantiną Paul McCartney skyrė „McCartney III“ albumo kūrybai ir įrašams.

Šiuos tris albumus jungia tai, kad juose groja tik McCartney ir didžioji dalis įrašų atlikti kūrėjo namuose. Taip pat juos vienija „apnuogintas“ balso ir instrumentų skambesys, bei energijos įnešantys sintezatoriaus garsai.

„McCartney III“ labai skiriasi nuo 2018-ais pasirodžiusio „Egypt Station“, bet yra nemažiau įtraukiantis ir galingas. Naujausiame albume tiek kūrėjo muzika, tiek dainų žodžiai – labai tikri, gilūs ir žemiški. Atrodo, kad jame Paul MacCartney nesijaudina dėl nieko – nei dėlto, kad jis vienas iš bitlų, nei dėl to, kad gerbėjams jis yra legenda. Šiame albume jis – šeimos žmogus, tėtis, senelis, bandantis karantiną išgyventi kūrybingai.

 

Metų favoritai: manoMUZIKA pristato geriausių 2020-ųjų albumų TOP 15

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

Kaip ir kasmet, likus vos keliom dienoms iki naujųjų metų, portalas manoMUZIKA.lt pristato geriausių šiemet išleistų albumų penkioliktuką. Geriausiųjų manoMUZIKOS sąraše – tik tos plokštelės, kurios buvo išleistos 2020-aisiais.

Šiųmetis topas – jau 10-asis manoMUZIKOS istorijoje (taip taip, vasarį mes švęsime jau dešimtąjį savo gimtadienį). Jis, tradiciškai, sudaromas sumuojant visų portalo autorių skirtus balus.

Šiemet skelbiamo sąrašo išskirtinumas – akivaizdus. Per dešimt metų dar nė karto nėra buvę, kad net keturios aukščiausios topo vietos atitektų Lietuvos atlikėjams.

Taigi, pristatome Jums pilną manoMUZIKOS geriausių 2020-aisiais išleistų albumų sąrašą.

15. Owen Pallet „ISLAND”

Island_Owen Pallett

Owen Pallet „Island”

Šio albumo Oweno Palletto gerbėjai laukė net šešerius metus. Londono „Abbey Road“ įrašų studijoje įrašytas albumas džiugina nuostabiomis aranžuotėmis (įrašuose dalyvavo London Contemporary Orchestra) ir vėl nukelia klausytojus į neįtikėtiną Oweno Palletto fantazijų pasaulį.

14. Asaf Avidan „ANAGNORISIS”

Asaf Avidan Anagnorisis

Asaf Avidan „Anagnorisis”

Šio įrašo dainos labai skirtingos, tačiau jas vienija išskirtinis atlikėjo vokalas. Kartais iš tiesų sunku patikėti, kad jas atlieka ne moteris… „Anagorisis“ – tai labai geras pusvalandis išskirtinės muzikos, kuri tikrai turėtų patikti visiems, mėgstantiems subtilius, netradicinius garsus.

13. Young Gun Silver Fox „CANYONS”

Canyons

Young Gun Silver Fox „Canyons”

Kalifornijos grupė „Young Gun Silver Fox“ daugeliui senojo žemyno gyventojų – neatrastas ir dar nežinomas vardas. Ir dėl to belieka labai apgailestauti, mat jų grojama muzika – itin nepretenzinga ir tinkanti visiems gyvenimo atvejams. Jų muzika nuostabiai gražus pop, funk ir soul muzikos mišinys, pagardintas pasakišku surf roko prieskoniu. Jos gera klausytis namuose kai lyja, gamtoje, kai skaisčiai šviečia saulė ar automobilyje, kai priešakyje laukia ilgas kelias. Tiesiog skambu, švelnu, neįnoringa ir labai gražu. Tiesa, pati grupė savo žanrą pristato kaip West Coast Classic Pop Rock Soul.

12. Bruno Major „TO LET A GOOD THING DIE”

Bruno Major

Bruno Major „To Let A Good Thing Die”

Bruno Major teigia, kad jo muzikos reikia klausytis namuose, jaukiai įsitaisius ir atsipalaidavus. Klausant naujojo albumo akivaizdu, kad šiam teiginiui prieštarauti tikrai nėra prasmės. Naujasis įrašas – labai jaukus ir šiltas. Ir jo galima klausytis visur! Tiek laiką leidžiant namuose, tiek gamtoje, tiek džiaugiantis ilgais vakarais ir saulėlydžiais.

11. Perfume Genius „SET MY HEART ON FIRE IMMEDIATELY”

Perfume Genius

Perfume Genius „Set My Heart On Fire Immediately”

Švelnumas ir brutali jėga, šokiai ant stalų ir intymumas – toks yra penktasis Mike‘o Hadreaso aka „Perfume Genius“ albumas. „Set My Heart On Fire Immediately“ savyje talpina viską ir dar daugiau. Tai nuostabus įrašas, vertas kiekvienos su juo praleistos minutės.

10. Matt Berninger „SERPENTINE PRISON”

Matt Berninger SERPENTINE PRISON

Matt Berninger „Serpentine Prison”

Naujasis grupės „National” vokalisto solinis diskas – itin vientisas. Nepaisant to, kad jame esantys kūriniai gal kiek ir panašūs vienas į kitą, tačiau būtent tai ir leidžia plokštelę vadinti visiškai išbaigta. „Serpentine Prison” turėtų nepalikti abejingų romantiškos sielos atstovų, kuriems lyriškos melodijos ir švelnus Matto vokalas yra geriau nei aštrūs gitarų skambesiai ir būgnų ritmai.

9. Paul Weller „ON SUNSET”

Paul Weller ON SUNSET

Paul Weller „On Sunset”

Šių metų liepa atnešė puikų, jau 15-ą Paul Wellerio solo albumą (26-ą kūrėjo karjeroje). „On Sunset“ apjungia jo susidomėjimą avangardu ir future soul. Pirmojo albumo daina „Mirror Ball“ puikiai įveda į albumą ir dalies kritikų vadinama vienu iš drąsiausiu/ rizikingiausių jo parašytų kūrinių. Rock, soul ir folk mišinys išlieka jo kompozicijų pagrindu, tačiau P. Welleris tuo neapsiriboja ir vis drąsiau žengia į avangardo vandenis bei meta sau iššūkį sukurti geriausią ir drąsiausią albumą. „On Sunset“ būtent toks ir yra – geras ir drąsus įrašas, kurio melomanai klausys ne kartą. Šis įrašas – kaip gera knyga, kurioje vos atradęs kažką naują, suvoki, kad norisi išgirsti ar perskaityti dar ne vieną kartą.

8. Jack Garratt „LOVE, DEATH & DANCING”

Jack Garrat

Jack Garratt „Love, Death And Dancing”

Birželio viduryje britų talentas Jackas Garrattas išleido albumą „Love, Death & Dancing“. Tai įvyko po 4 metų pertraukos! Dar 2016-aisiais dienos šviesą išvydo pirmas pilnas jo albumas „Phase“, kuriame buvo galima rasti ir vieną dažniausiai tais metais mūsų klausytą dainą „Weathered“. Baigęs pristatinėti savo debiutinį įrašą, Jackas iškart pradėjo kurtį naująjį. Tačiau tai nebuvo vienintelė jo veikla. Šalia to jis dirbo ir su tokiomis atlikėjomis kaip Katy Perry ar Kacy Hill. Džiugu, kad šiame procese jis rado laiko ir savo kūrybai.

Naująjį „Love, Death & Dancing“ drauge su pačiu J. Garrattu prodiusavo prodiuseris Jacknife’as Lee. Šio žmogaus porfolio galime rasti veiklą su tokiais atlikėjais kaip „U2“, „The Killers“, „Snow Patrol“, Robbie Williams ir kitais.

Apibrėžti jo muziką vienu žodžiu – praktiškai neįmanoma. Tai elektronikos, R&B, indie pop ir netgi trip hopo mišinys. Jo muzika puikiai tinka ir šokių aikštelėms, ir saulėtiems vasaros vakarams, ir romantiškai lyriškai akimirkai prie židinio.

7. Tame Impala „THE SLOW RUSH”

The-Slow-Rush

Tame Impala „Slow Rush”

„The Slow Rush” – vasarį pasirodęs australų psichodelinio roko atstovų „Tame Impala“ ketvirtasis albumas. Jis tiks tiek foniniam pasiklausymui, tiek ir muziką iki kaulų smegenų narplioti mėgstančiam melomanui, ieškančiam įdomesnių garsų. Taip yra todėl, kad sulig pirmu pasiklausymu albumas atrodo lengvas ir paprastas, tačiau yra kiek kitaip. Kuo daugiau jo klausome (o ne tik girdime), tuo labiau išgirstame, kiek ten visko subtiliai, kokybiškai ir gerai „Tame Impala“ sudėjo. Visgi pripažįstame, jog klausant albumo apima pakili nuotaika ir kartai nesinori analizuoti. Tada norisi tiesiog pasimėgauti muzika, kuri čia yra tikrai puiki.

6. Fontaines D.C. „A HERO’S DEATH”

a hero's death_fontaines dc

Fontaines D.C. „A Hero’s Death”

Antrajame savo albume vaikinai iš Dublino nenuėjo pramintu takeliu. Jie užaugo. Ir padarė tai per labai trumpą laiką. „A Hero‘s Death“ – solidesnis, brandesnis, niūresnis darbas, pelnęs jiems ne tik vietą mūsų tope, bet ir „Grammy” nominaciją.

5. Caribou „SUDDENLY”

caribou

Caribou „Suddenly”

“Suddenly” – vienas gražiausių šių metų albumų, savyje talpinantis liūdesį, džiaugsmą, nusivylimą ir viltį. Čia nėra nereikalingų natų, o margas stilių kaleidoskopas nuteikia optimistiškai. Šio albumo galima klausytis garsiai ir gerti kiekvieną garsų sąskambį, bet juo galima mėgautis ir tyliai, kaip ramiai nuteikiantį muzikinį foną. Kiekvienas melomanas naujausiame “Caribou” darbe ras kažką sau. O tai tikriausiai ir yra gražiausias šio albumo aspektas.

4. Happyendless „UTOPIA”

happyendless

Happyendless „Utopia”

„Happyendless“ pavadinimas jau yra tapęs kokybiškos elektroninės muzikos sinonimu, o „Utopia“ kol kas yra stipriausiais ir įdomiausias dueto albumas. Tai – nostalgiškas, elegantiškas ir beprotiškai melodingas retrofuturistinis techno, skirtas šokių aikštelėms. Realioms, ir toms, kylančioms prieš akis klausant šios muzikos ausinėse. „Utopia“ savyje talpina akinančią šviesą, švelniai persmelktą nežinomybe ir nerimu. Gražu. Tokie “Happyendless” mums patinka labiausiai.

3. FC Baseball „LUNA”

FC Baseball

FC Baseball „Luna”

Tiems, kurie stebi Lietuvos muzikos sceną, pseudonimas „Junior a“ turėtų būti labai gerai pažįstamas. Švelni elektronika ir itin jauki muzika nepaliko abejingų – „Junior a“ tapo mėgiamu ir daug pozityvių liaupsių sulaukusiu projektu.

Spalio pradžioje Tautvydas Gaudiešius (aka „Junior a“) pristatė savo naują projektą „FC Baseball„. Tiesa, sakyti „pristatė“ gal ir nebūtų visiškai teisinga, mat atlikėjas apie projektą siuntė žinutes savo gerbėjams jau kurį laiką. Tačiau pasakiška vyšnaitė ant muzikinio torto buvo uždėta būtent pirmosiomis spalio dienomis.

„Tikra, trapi ir bekompromisė – “LÙNA” jau skrenda„, – pristatydamas naują albumą savo Facebook paskyroje rašė „Fc Baseball“. Ne tik dėl trapumo ar kompromiso nebuvimo, bet ir dėl nuoširdumo, muzikalumo ir netikėtai sentimentalaus liūdesio „LUNA” mums tapo vienu gražiausių šio pandeminio rudens palydovu, be kurio 2020-ieji būtų sunkiai įsivaizduojami.

2. Solo Ansamblis „OLOS”

Solo Ansamblis

Solo Ansamblis „OLOS”

„Olos“ – nenuginčijamai vienas stipriausių lietuviškos muzikos įrašų per pastarąjį dešimtmetį. Tamsus, gilus, grubus… O albumą lydintys audiovizualiniai sprendimai šiam įrašui suteikia dar daugiau atspalvių. Kažkam gali pasirodyti, jog šiame albume trūksta hitų. Jie teisūs. Tačiau ne hitai, o atmosfera ir blyškus vientisumas yra šio albumo variklis. Ir, dievažin, variklis veikia!

1. Andrius Mamontovas „Perlai ir Sakuros”

Perlai ir sakuros

Andrius Mamontovas „Perlai ir Sakuros”

„Perlai ir Sakuros” – primas naujas Andriaus albumas, pasirodęs po 5 m. pertraukos. Klausytis jo galima galybę kartų – kaskart atrandi vis kažką naujo. Tai tas pats, kaip šimtą kartų peržiūrėtas mylimas filmas – kuo dažniau žiūri, tuo labiau supranti, kad yra pasakiškų detalių, į kurias anksčiau neatkreipdavai dėmesio…

Tie, kas čia tikisi atrasti akustinį Mamontovą, turėtų mesti tokias viltis šalin. Akustinės gitaros garsų čia reikės su žiburiu paieškoti. Andrius albumą kūrė pianinu, o pildė ir lipino savo studijoje – tad nenuostabu, jog čia dominuoja sintetiniai garsai ir tai yra viena priežasčių, dėl kurių albumas tampa dar įdomesniu ir nenuspėjamu.

„Perlai ir Sakuros“ – labai lėtas. Svajingas. Sentimentalus. Gilus. Gal netgi liūdnas. Visgi albumo „gulbės giesme“ pavadinti negali, nes autorius, panašu, toli gražu neketina sustoti kurti. Potencialus radijinis hitas jame tik vienas – titulinė albumo daina. Ir nors albume tik 8 dainos, perklausius jo pasijunti tartum perskaitęs gerą knygą. Darbas labai vientisas, nuoseklus ir išbaigtas. O jo cherry on top – albumą užbaigiantis finalinis sentimentaliai liūdnas kūrinys „Malibu“.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: lapkritis, 2020

manoNAUJIENA

lapkritisNovo Amor – Cannot Be, Whatsoever

Ali Lacey, geriau žinomas, kaip projekto „Novo Amor” („Nauja meilė” galisų kalba) įkūrėjas lapkričio mėnesį pristatė savo naujausią albumą „Cannot Be, Whatsoever”. Šis diskas išleistas po dviejų metų pertraukos nuo “Novo Amor” debiuto „Birthplace” pasaulį išvydusio 2018-aisiais.

Po debiutinio albumo sėkmės atlikėjo laukė gastrolės – ilgi metai kelyje besiblaškant tarp skirtingų scenų, persirengimo kambarių, koncertinio turo džiaugsmo ir namų ilgesio. Tik 2019 metų žiemą „Novo Amor” pagaliau galėjo atsipūsti – prisėsti savo studijoje ir lėtai apmąstyti visus naujausius gyvenimo pokyčius ir kelyje kilusias idėjas, tapusias antruoju „Novo Amor” albumu.

Antrojo albumo kūrimas prasidėjo kūriniu „I Feel Better”, kuris nutiesė pakankamai optimistinį kelią visam įrašui. Albumas „Cannot Be, Whatsoever” yra paremtas apmąstymais ir atradimais, švyti pakylesne nuotaika ir yra aštresnis savo skambesiu, nei debiutas.

Tiems kam patinka „Bon Iver”, James Vincent McMorrow ar kitų panašių atlikėjų muzika šio albumo tikrai neturėtų praleisti. „Novo Amor” savo skambesiu, vokalu, melancholija ir kuriama emocija labai primena šių atlikėjų muziką. 10 dainų arba pusvalandis kokybiškos, gražios, žiemai labai tinkančios muzikos.

Sólstafir – Endless Twilight of Codependent Love

Post-Rock / Post-Metal atstovai Sólstafir – ketvertas iš Islandijos (Reikjaviko) – kurti pradėjo prieš dvidešimt penkerius metus. Lapkričio 6 d. grupė pristatė savo septintąjį studijinį albumą „Endless Twilight of Codependent Love“. Tikiu, kad jau nuo pirmų albumo garsų grupės gerbėjai atpažins Sólstafir skambesį. Šiame grupės darbe – 9 ilgi kūriniai, tarp kurių įsiterpęs ir vienas anglų kalba. Grupės kūriniuose norisi pasiklysti visomis prasmėmis. Albumas pradedamas 10 minučių ir 10 sekundžių trukmės kūriniu „Akkeri“, o ir visi kiti kūriniai tikrai ilgesni už standartinės trukmės dainas, tačiau jie įtraukia ir nepaleidžia.

Čaižus islandiškas vokalas, maloniai ir plačiai skambančios maištaujančios gitaros, būgnai, bosas, įterpiami atmosferiškai skambantys pasažai… Viskas skamba pažįstamai, bet ir kiek kitaip… Tai, bene, vienas įvairialypiškiausių Sólstafir albumų. Jame girdime ir grupės black metal pamatą, tiek post-roko skambesį. Verta išgirsti ir pasiklysti Sólstafir sukurtuose gūdžiuose islandiškos muzikos miškuose.

Ólafur Arnalds – some kind of peace

Kaip priimti viską – gerą ar blogą – ką numeta tau gyvenimas? Kaip rasti tą ramybę, kai viskas verčiasi aukštyn kojom? Islandas Olafur Arnalds, lapkričio mėnesį išleidęs albumą „some  kind of peace“ atrodo rado savo atsakymus.

Mintis įrašyti šį albumą jau kilo besikalbant su draugu. Peno apmąstymams ir kartu ramybę atnešė tuomet išsakyta mintis, kad nesame pajėgūs kontroliuoti to, kas su mumis įvyksta. Belieka tik susitaikyti.

Nors šis multiinstrumentalistas nevengia eksperimentuoti ir dažnai bendradarbiauja su kitais muzikantais ir atlikėjais, naujausiame jo albume tų kolaboracijų ypatingai daug. Čia girdime ir islandę JFDR („Back To The Sky“) ir vokiečių muzikantę Josin („The Bottom Line“), o albumą pradeda bendras kūrinys su Bonobo. („Loom“). Tačiau nepaisant visų dalyvių, albumas išlieka labai asmeniškas. Juk O. Arnalds pirmiausiai kuria apie save, meistriškai įpindamas realius savo išgyvenimus, net realius savo gyvenimo įvykius.

TUNNG – Dead Club

Jungtinės Karalystės grupė „Tunng“ visada mokėdavo nustebinti. Pirmą kartą rimtai į jos skambesį gilinomės 2010-  aisiais, pasirodžius ketvirtam  studijiniam grupės įrašui „…And then We Saw Land“. Čia esanti daina „Hustle“ mums tapo vienu gražiausių tų metų muzikinių švyturių.

Šių metų lapkritį Anglijos folkotronikos atstovai pasauliui padovanojo naują albumą „Dead Club“. Tiesa, šįkart jame folkotronikos lygiai tiek pat, kiek roko Justino Bieberio kūryboje. Kitaip tariant, tikrai nedaug. Tačiau ne tame esmė.

„Tunng“ visada mokėjo nustebinti. „Dead Club“ – ne išimtis. Taip, jūs teisingai supratote, albumas – apie mirtį (tiek fizinę, tiek ir dvasinę). Akivaizdu, kad jį kūrę muzikantai net baisiausame sapne negalėjo susapnuoti, kad jo pasirodymo data, konceptuali idėja ir pasaulio gyvenimą sustabčiusi pandemiją taip „tobulai“ sutaps. Todėl šis albumas šiandien – dar aktualesnis.

Kalbant apie „Dead Club“, negalime pamiršti vieno ypatingo fakto. Albume – gan daug monologų. Ir tai nėra atsitiktinė akimirka. Kurdami plokštelę „Tunng“ surengė aibę interviu su filosofais, teismo antropologais, paliatyvios terapijos gydytojais. Kalbintų žmonių gretose yra tokių kultūros šviesuolių kaip Maxas Porteris, filosofas Alainas de Bottonas, „Tinariwen“ įkūrėjas Ibrahimas Ag Alhabibas, iliuzionistas Derrenas Brownas ar antropologė Dame Sue Black. Taigi, jie  gan ryškiai prisidėjo prie naujojo albumo sukūrimo. Žinoma, visi šie pokalbiai sukosi apie mirtį ir su ja susijusiais reiškiniais. Neilgai trukus, didžioji jų dalis „sugulė“ į podkastų seriją, kurią galite rasti įvairiose platformose.

Todėl natūralu, kad naujame (jau 8-ajame) britų albume dominuoja rimtos, egzistencinės, o kartais net ir fatališko sielvarto temos. Turint tai mintyse, tampa akivaizdu, kad tikėtis kažko panašaus į valiūkišką „Hustle“ tikrai neverta. Kita vertus, dabar, kai žinome albumo sukūrimo istoriją, valiūkiškumo iššūkio jam tiesiog nebeturėtume kelti. „Dead Club“ muzika – jautri, tyli ir tikrai trapi. Kita vertus, tai puikiai suprantama – sielvarto, skausmo ir mirties nuojautų, ko gero, negali skandinti džiaugsmo ar „plevėsiškos“ laisvės upėje.

Taigi, išvada čia labai paprasta – jeigu naująjį „Tunng“ įrašą bandysite ne tik girdėti, bet ir „skaityti“, jis turėtų paliesti, sujaudinti ir… sužavėti.

AC/DC – Power Up

Kai 1990-aisiais “AC/DC” “sugrįžo į formą” su albumu “The Razors Edge”, man buvo ketveri, o šią grupę iš tiesų “atradau” dar po gerų penkerių metų. Niekad nenustojau jais žavėtis, bet per mano sąmoningą muzikos klausytojo gyvenimą iki pat šių metų “AC/DC” išleido keturis albumus, deja, tik menančius ankstesnę šių Australijos velnių šlovę. Manau, jog daugeliui mano amžiaus žmonių “AC/DC” atrodo pakankamai kieta, tačiau tėvų kartos grupė, kuri koncertuose iki šiol pavaro (ir tas, dievažin, sveikintina!), tačiau su nauja kūryba nepersistengia. Na, bet pripažinkim… Kas gi eina į daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojančios grupės koncertą pasiklausyti naujų dainų? Give us “Highway to Hell”, Angus, please! O ir šiaip panašu, kaip bebūtų gaila, jog “AC/DC” laukė pabaiga. Prieš penkerius metus vykęs albumo “Rock or Bust” turas buvo chaotiškas. Grupės veikloje nebegalėjo dalyvauti būgnininkas Phil Rudd, o itin sunkių klausos problemų turintis grupės vokalistas Brian Johnson turui įpusėjus buvo priverstas pasitraukti ir užleisti vietą “Guns’n’Roses” balsui Axl Rose. Keistas pasirinkimas… Atrodė jog čia ir bus pabaiga. Ką padarysi. “AC/DC” seniai nereikia nieko niekam įrodinėti…

Bet tačiau! Ši iliuzija praėjusį mėnesį buvo ištaškyta į šipulius netikėtai pasirodžius jau aštuonioliktam senelių albumui “Power Up”. Muzikos kritikai vadina jį geriausiu grupės darbu per pastaruosius trisdešimt metų, o aš negaliu nesutikti. Tai yra toks “sugrįžimas į formą”, kokio grupės gerbėjai seniai laukė, tačiau niekas nesitikėjo. Viena už kitą geresnės dainos, lengvai įsimenamos melodijos, beprotiškas tempas ir su niekuo nesupainiojamas grupės braižas (be abejo, žaibo formos) šįkart skamba itin šviežiai ir… įdomiai! Tikras rokenrolas. Grupė vėl (beveik) pilno sąstato. Deja prieš tris metus kovą su dimensija pralaimėjo vienas “AC/DC” įkūrėjų, gitaristas Malcolm Young. Pasak jo jaunesniojo brolio Angus Young, šis albumas yra skirtas anapilin iškeliavusiam grupės įkūrėjui. Ne veltui albume girdėti tarsi jau kažkur girdėti, tarsi naujai atgimę gitarų sąskambiai. Tai – sąmoningas pasirinkimas.

Ką jau ką, bet in memoriam teminius albumus šie rokeriai kepti moka. Tik prisiminkit “Back in Black”! Negėda būtų, net jei tai bus paskutinis grupės darbas. Laikas parodys. It’s a long way to the top if you wanna rock’n’roll, tikrai. O aš džiaugiuosi, kad mano sąmoningo muzikos klausytojo gyvenimo metu AC/DC pagaliau išleido savo vardo vertą albumą. Pasirodo, jog šiandien jie aktualūs tiek pat, kiek ir anksčiau.

 

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: spalis, 2020

manoNAUJIENA

albumai_rugsejis

Lapkričio mėnesį visoje Lietuvoje įsigaliojus karantinui ir vis daugiau laiko praleidžiant namuose muzika yra itin reikalinga. Šį mėnesį surinkome labai skirtingus, visiems muzikos skoniams tinkančius albumus.

Nuo lyrikos iki metalo, nuo jungle iki amerikietiško roko grandų. Toks įvairiapusiškas yra spalio mėnesio albumų pasirinkimas, kuris tikimės pradžiugins, sušildys ir suteiks šiuo keistu laikotarpiu vilties ir pozityvumo.

Matt Berninger „Serpentine Prison”

Grupės „The National“ lyderis Mattas Berningeris turi tiek kūrybinio parako, kad veiklos su grupe „The National” jam nebeužtenka. Praeitais metais grupė „The National” išleido puikių įvertinimų sulaukusį albumą „I Am Easy To Find”, o šiemet Mattas nusprendė imtis solinės kūrybos ir pristato savo debiutinį albumą „Serpentine Prison”.

Apie albumo išleidimą Mattas pranešė dar gegužės mėnesį, kai pristatė ir pirmąją solinę dainą „Serpentine Prison”. Vėliau sekė singlo „Distant Axis” pasirodymas ir galiausiai kūrinys „One More Second” pristatytas rugsėjo mėnesį. Visas albumas yra skirtas Matto Berningerio močiutei Elaine ir jo koledžio profesoriui Gordonui Salchow.

Iš viso albume dešimt kūrinių. Visų dainų žodžius ir muziką parašė pats Mattas Berningeris. Naujasis diskas sulaukė prieštaringų vertinimų. Kritikai laikosi per vidurį ir sveikina, kad grupės lyderis sugebėjo atsiskirti ir išleisti albumą, kuris skiriasi, nuo „The National” grupės kūrybos. Tačiau, tie skirtumai yra minimalūs ir klausant „Serpantine Prison” kartais pamiršti, kad klausai solinės atlikėjo kūrybos, o ne grupės „The National” muzikos. Turbūt Matto balsas yra per daug atpažįstamas, lengvai įsimenamas ir su niekuo nesupainiojamas, kad galėtum jo solinę muziką lengvai atskirti nuo grupės kūrybos. Būtų lengviau, jei kuriama solinė muzika labai skirtųsį nuo grupės „The National” kūrybos. Tačiau taip nėra. Čia taip pat vyrauja lyriška melodija, lengvi ritmai ir melancholija.

Albumas tikrai tiks šalto rudens vakarams, kai tokia muzika geriausiai sušildo. Naujasis diskas vientisas, dainos gal kiek panašios viena į kitą, tačiau tai prideda albumui vientisumo ir išbaigtumo. Jis turėtų nepalikti abejingų romantiškos sielos atstovų, kuriems lyriškos melodijos ir švelnus Matto vokalas yra geriau nei aštrūs gitarų skambesiai ir būgnų ritmai. Jei toks esate, kūriniai „Loved So Little”, „One More Second” ar „Oh Dearie” ir kiti tikrai kris į širdį.

 

John Frusciante „Maya”

John Frusciante yra be galo įdomus muzikantas. Jis – ne tik itin talentingas gitaristas, pernai metais pagaliau ir vėl sugrįžęs pas “Red Hot Chili Peppers” sėbrus, kurie, pripažinkime, be jo buvo praradę nemažą dalį savosios ugnies. Frusciante yra ir solo atlikėjas, kurio muzikinis spektras – platus, kaip dangus. Po savo pavarde jis yra išleidęs psichodelinės, avangardinės, ambientinės ir eksperimentinės muzikos. Taipogi jis įrašinėja IDM ir Acid House muziką prisidengęs pseudonimu „Trickfinger“. Bet šį kartą jis pažėrė šį bei tą dar įdomiau ir netikėčiau – odę praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje itin populiariam Jungle žanrui!

“Red Hot Chili Peppers” gitaristas ir drum’n’bass yra tik iš pirmo žvilgsnio mažai suderinami dalykai. Frusciante ne kartą yra deklaravęs meilę dešimtojo dešimtmečio reivo scenai ir aplankęs daugybę Los Andželo elektroninės muzikos vakarėlių. Albume “Maya” Frusciante atsiskleidžia, ne tik kaip reiveris, bet ir kaip jungle kūrėjas, laisvai galintis mesti iššūkį žymiausiems elektroninės muzikos atlikėjams. O iššūkis – rimtas! Albume gausu įdomių ritminių sprendimų, žemų dažnių ir jėgos, kurios kartais pasigendu moderniame, šiandieniniame drum’n’bass žanre. “Maya” – ne tik puikus nostalgijos pliūpsnis, bet ir dar vienas įrodymas, kad šiam muzikantui neįkandamo stiliaus tikriausiai nėra. Panašu, jog Frusciante geba kurti bet kokio stiliaus muziką ir daryti tai ne mechaniškai, o paliekant kiekviename kūrinyje savą, gerai atpažįstamą pėdsaką.

Įdomus faktas – albumo pavadinimas yra in memoriam anapus iškeliavusiai muzikanto katei, net penkiolika metų gyvenusiai su juo ir palaikiusiai jam kompaniją įrašų metu.

 

Bruce Springsteen „Letter To You“

Amerikiečių folk – roko atlikėjas Bruce Springsteen su savo grupe „E Streeters“ kartu groja nuo 1972 metų ir per keturias dienas studijoje gyvai įrašė jau dvidešimtąjį legendinio kūrėjo darbą. Pirmą kartą jie gyvai, būdami kartu viename kambaryje, be išankstinių demo įrašų įrašė albumą ir tai pirmas bendradarbiavimas studijoje po šešerių metų pertraukos, nuo 2014 m. pasirodžiusio „High Hopes“. Albumas „Letter To You“ pasirodė spalio pabaigoje, o jį išleido „Columbia Records”.

„Letter To You“ – 12 – os gilių, egzistencinių bei asmeniškų kūrinių rinkinys, kalbantis apie senatvę, mirtį, tai ką po savęs paliekame ir užduodantis jau senesnėje kūryboje atrastą klausimą – „Everything dies, baby, that’s a fact / But maybe everything that dies someday comes back” (eilutė iš Bruce Springsteen kūrinio „Atlantic City“). Šiais metais 70-ąjį gimtadienį paminėjęs Bruce Springsteen savo balsu, palydimu akustinės gitaros ir pianino, skamba dar jautriau, emocionaliau ir neria gilyn į pačią žmogaus egzistencijos esmę.

Ieškantys matematikos, sudėtingų kompozicijų ar dar negirdėto skambesio albume „Letter To You“ to neras, tačiau emocingos muzikos, kuri suvirpina jautrumo stygą viduje, ir kokybiško klasikinio roko gerbėjai tikrai džiaugsis išgirdę 12 nuostabių kūrinių. Penkiasdešimt metų scenoje stovintis ir dvidešimt albumų išleidęs kūrėjas tikrai žino ką daro ir kaip paliesti klausytoją.

Siūlyčiau paklausyti „One Minute You’re Here“, „Last Man Standing“, „If I Was the Priest“ ir „Ghosts“.

 

Greg Puciato „Child Soldier: Creator of God“

Solinis amerikiečių sunkiosios mathcore grupės „The Dillinger Escape Plan“ vokalisto Greg Puciato darbas „Child Soldier: Creator of God“ mane labai nudžiugino. Nuo tada, kai grupė paskelbė apie išsiskyrimą, jaučiau nemenką muzikinę netektį – ypač turint omenyje tai, kad prieš trejus metus sąmoningai važiavau į Varšuvą vien tam, kad juos pamatyčiau gyvai. Kai netikėtai sužinojau apie šį albumą, nuotaika pasitaisė akimirksniu. Ir ne veltui.

Nors albume muzikos žanrų prasme daug eklektikos, tai šiam darbui suteikia savotiškos dinamikos ir cinko. Įraše atlikėjas sujungia noise, roko, grunge, industrial ir aštuoniasdešimtųjų synth pop‘o muzikos elementus. Visgi čia tebėra vidinio „The Dillinger Escape Plan“ brutalumo ir smurto pėdsakų, o industrial muzikos elementai ir grunge stiliaus gitaros iš šio albumo padaro visišką žvėrį. Vyšnaitė ant torto viršaus – tai saldūs ambient muzikos momentai, sukuriantys išsskirtinį garsą.

Vertybiškai kiekviena šio kūrinio daina vingiuoja ties emocinėmis problemomis, su kuriomis Gregas susidūrė pandemijos metu ir puikiai atspindi, kaip G. Puciato jautėsi kurdamas muziką. Tiek daug skambių dainų ir jo išskirtinis riksmas teberodo, kad muzikantas yra vienas talentingiausių atlikėjų šio žanro žaidime, net būdamas keturiasdešimties metų amžiaus.

Rekomenduoju klausytis albumo ramiai, niekur neskubant. Dėl muzikinės įvairovės šis albumas gali sutelkti labai skirtingų muzikos stilių mėgėjus. Jei norisi sunkesnės dainos – pasiklausykite „Fire of Water“. Jei nuotaika baladžių gausmui, turėtų patikti lyriškoji „You Know I Do“, kurioje Grego vokalas tikrai gali pakerėti.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Rugsėjis, 2020

manoNAUJIENA

Skaidrė1

Ruduo užklupo darbais, bet manoMUZIKA.lt kolektyvo ausinėse rugsėjį taip pat skambėjo muzika ir nepamirštame ja dalintis su Jumis. Kiek vėliau, bet paruošėme ir mėnesio albumų apžvalgą. Joje dalinamės penkiais rugsėjį pasirodžiusiais albumais, kurie, mūsų manymu, yra verti Jūsų dėmesio. Rekomenduojame paklausyti bent po vieną kūrinį iš šių albumų ir atrasti kažką naujo bei kokybiško sau.

 

Sufjan Stevens „The Ascension“

Nors dauguma muzikos mylėtojų apie Sufjan Stevensą išgirdo tik tuomet, kai jo daina filmui „Call me by your name“ buvo nominuota Oskarui, šis amerikiečių dainų kūrėjas iš Detroito muzikiniuose sluoksniuose sukasi jau pora dešimtmečių. Jo kūrybos viršūnė – labai asmeniškas, mirusiai motinai ir patėviui skirtas albumas „Carrie & Lowell“, pasirodė 2015-aisiais. Per tuos penkerius metus, skiriančius jį nuo naujausio albumo, „The Ascension“, Sufjan Stevens išbandė kone viską – įrašė remiksų albumą, koncertinį DVD, porą instrumentinių albumų ir net garso takelį baletui. Kitaip tariant, sukūrė viską, tik ne savo sėkmingiausio albumo kopiją.

Tačiau „The Ascension“ skambesys negalėjo atsirasti be savo pirmtako įtakos. Persikraustyti priverstas Sufjan susipakavo savo gitaras ir ukulelę, sukišo visa savo turtą į sandėlį ir iš to fiziško nebuvimo, buitinio trūkumo pabandė sukurti kažką naujo. „The Ascension“ – neįprastai ilgas (80 minučių!) elektroninis albumas, kuriame Sufjan Stevens išlieja visas savo nuoskaudas. Dėl savo šalies, dėl tikėjimo, kuris jam nebeatneša paguodos, dėl supuvusios sistemos ir visokio plauko bjaurasties, kuri, nors nėra nauja šiame pasaulyje, tampa vis labiau matoma ir vis dažniau šlovinama. Tai piktas albumas, tačiau piktas savotiškai, ironiškai, sufjaniškai – kad pajustume tą pyktį, reikės atidžiai įsiklausyti ne vien į melodijas, kurios iš pirmo perklausimo gali pasirodyti kiek pasenusios, bet ir į dainų žodžius.

Asaf Avidan „Anagnorisis“

Išgirdus šį balsą, sumaišyti jį su kuo nors kitu, turbūt, neįmanoma. Išskirtinio tembro atlikėjas  Asaf Avidan iš Izraelio šiemet pristatė ketvirtąjį solinį albumą pavadinimu „Anagnorisis“. Albumas pasirodė atlikėjo 40-mečio proga.

Nuo 2006 iki 2011 metų  Asaf Avidan buvo grupės „Asaf Avidan & the Mojos“ narys, o nuo 2012 metų pradėjo savo solinę karjerą ir sulaukė pripažinimo ne tik savo gimtinėje, bet ir tarptautiniu mastu. Po daugiau kaip dešimties metų kelyje ir begalės koncertų didžiausiose pasaulio salėse, atlikėjas nusprendė šiek tiek pailsėti ir padaryti pertrauką. Įsigijęs ir atrestauravęs seną namą Italijoje jis metus laiko praleido būtent ten. Kaip sako pats Asaf Avidan, tai buvo puikus metas, kai jis galėjo perskaityti visas knygas, kurias seniai norėjo perskaityti. Visgi po kurio laiko atlikėjas suprato, kad scena ir muzika jam labai svarbu. Namuose įrengęs nuosavą garso įrašų studiją, davė laisvę savo kūrybai, paruošė naują albumą ir nepaisydamas pandemijos sukeltos situacijos grįžo su trenksmu!

Šį naująjį įrašą prodiusavo Tamir Muskat, kaip ir 2012 metais išleistą albumą „Different Pulses“, tapusį auksiniu Izraelyje ir platininiu Prancūzijoje.  Metus laiko praleidęs gamtoje be žmonių Asaf Avidan nebepasitikėjo savimi ir naująja savo kūryba. Atlikėjas sako, kad nusiuntęs Tamir savo naująsias dainas nieko nesitikėjo, netgi galvojo, kad jos jam nepatiks ir jis nenorės vėl kartu dirbti. Tačiau visai be reikalo. Albumas „Anagnorisis“ buvo pristatytas rugsėjo 11 dieną ant vieno iš Paryžiaus stogų su įspūdinga panorama. Naująjį albumą sudaro dešimt kūrinių. Labai simboliška, kad naujasis įrašas pavadintas graikų sentencija „Anagnorisis“, reiškiančia momentą, kuomet veikėjas staiga suvokiantis visą tiesą apie save.

Naujojo įrašo dainos labai skirtingos, tačiau jas vienija išskirtinis atlikėjo vokalas. Kartais iš tiesų sunku patikėti, kad jas atlieka ne moteris… „Anagorisis“ – tai labai geras pusvalandis išskirtinės muzikos, kuri tikrai turėtų patikti visiems, mėgstantiems subtilius, netradicinius garsus.

Deftones „Ohms“

Sunkiosios muzikos, o ypač alternatyviojo metalo gerbėjams „Deftones“ vardas tikrai puikiai žinomas. 1988-aisiais Sakramento mieste, Kalifornijos valstijoje, susikūręs kolektyvas  niekada nebuvo ta grupė, kuri grafomaniškai keptų muzikos albumus. Anaiptol. Dabar jie dalinasi tik devintuoju savo studijiniu albumu „Ohms“, kuris dienos šviesą išvydo po ketverių metų pertraukos nuo paskutiniojo įrašo „Gore“ (2016 m.)

„Deftones“ naujausiame albume grįžta prie grupei itin būdingo grožio, švelnumo ir brutalumo samplaikos, ieškodami muzikinės pusiausvyros dešimtyje griežtai sutelktų dainų. Galime pasidžiaugti, nes jiems pavyko rasti tą aukso viduriuką: šios grupės muzika iš tiesų jau daugelį metų neskambėjo taip gaiviai ir… sunkiai. „Ohms“ susipina romantiškas, net lyriškas vokalisto Chino Moreno balsas bei sunkus, sludge įtakos kupinas, distortintas gitaristo Stepheno Carpenterio gitaros skambesys. Jei kuris nors iš ankstesnių „Deftones“ įrašų per pastaruosius dešimtį metų galėtų būti apkaltintas „lengvumu“, naujausias grupės albumas tikrai apsaugotas nuo tokių kaltinimų. Tuo netruks įsitikinti kiekvienas „Deftones“ muzikai neabejingas klausytojas.

Nors naujasis „Ohms“ muzikine prasme nėra radikalus išradimas, tačiau tai yra tvirtas „Deftones“ braižo ir muzikinio palikimo papildymas – stebėtinai sunkus, lyriškas ir puikiai atpažįstamas skambesys, kuris tikrai užburia ir neprailgsta. Alternatyviojo metalo muzikos gerbėjai, tai puiki atgaiva Jums ir džiuginanti muzikinė kelionė per dešimt muzikinių takelių. Jei skubate, rekomenduoju perklausyti bent jau „Error“ ir „Genesis“. Nepasigailėsite.

Fleet Foxes „Shore“

Sulaukti naujo „Fleet Foxes“ albumo, tai tarsi sulaukti seno, ilgai nematyto draugo, gyvenusio užsienyje ir neseniai grįžusio namo. Jis – tarsi tas pats žmogus, bet kažkoks šiek tiek pasikeitęs, pasisėmęs naujų idėjų ir patobulėjęs. Toks yra ir naujasis „Fleet Foxes“ abumas „Shore“. Muzikinis projektas „Fleet Foxes“ yra tarsi dainininko ir muzikanto Robin Pecknold kūrybinio gyvenimo vaisius, auginamas jau beveik penkiolika metų. Buvo visko – išsiskyrimų su artimais draugais, ilgų tylos pauzių, malonių sugrįžimų… O štai pačioje rugsėjo pabaigoje pasirodęs ketvirtasis „Fleet Foxes“ albumas – puikus įrodymas, jog būtent Robin Pecknold yra „Fleet Foxes“ balsas, kūnas, širdis ir siela. Šį albumą pandemijos metu muzikantas įrašė beveik vienas ir būtent todėl šis įrašas – itin asmeniškas.

Šiltas ir žavingas penkiolikos naujų „Fleet Foxes“ dainų rinkinys, simboliškai pavadintas žodžiu, reiškiančiu krantą, nukelia klausytoją į šiltą vasaros rytą lūžtančių bangų skalaujamoje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Šis vaizdinys nereiškia, jog albume skambanti muzika – paviršutiniška ir vienpusė. Anaiptol. „Shore“ – gilus ir asmeniškas albumas, klausytojui vis labiau ir labiau atsiskleidžiantis su kiekviena pakartotina perklausa. Duokite šioms dainoms laiko. Antrą ir trečią kartą jas klausant jos skambės dar artimiau. Intymiau. Kitaip. Labai malonu matyti, jog Robin Pecknold nestovi vietoje ir sugeba kas kartą atrasti naujų spalvų muzikinėje „Fleet Foxes“ paletėje. Labai įdomu kas dar laukia šio projekto ateityje.

All Them Witches „Nothing as the Ideal“

Muzikos miestu vadinamame Nešvilyje susikūręs kolektyvas „All Them Witches“ tikrai žinomas psichodelinio roko ir stonerio gerbėjams. Grupę palikus neilgai grupėje klavišiniais grojusiam Jonathan Draper, jie tapo trio ir šių metų vasarą paskelbė apie pasirodysiantį naują albumą. Šeštasis grupės darbas „Nothing as the Ideal“ pasirodė rugsėjo pradžioje. Jį LP formatu išleido „New West“, o produsavo Mikey Allred, su kuriuo „All Them Witches“ dirbo prie 2015m. pasirodžiusio albumo „Dying Surfer Meets His Maker“.

„Nothing as the Ideal“ įrašytas Londone, legendinėje „Abbey Road“ studijoje. Studijos specifika ir įrašuose girdimas analoginis skambesys prideda tikrai gražų prieskonį albumo garsui ir kuriamai atmosferai. Albume – aštuoni gitaros vedami kūriniai, kuriuose pauzės, pasikartojimai bei tamsus analoginis skambesys sukuria metafizinę atmosferą ir panardiną į gerą psichodelinio roko meditaciją. Du kūriniai (ketvirtasis „See You Next Fall“ ir paskutinysis „Rats in Ruin“) trunka ilgiau nei devynias minutes ir tikrai galėtų papuošti filmo garso takelį.

Gali būti, kad klausant albumo kažkas išgirs simpatijas „Kyuss“ , „Tool“ ar „Led Zeppelin“ skambesiui, bet tai tik papildomi pliusai šiam albumui. „Nothing as the Ideal“ bene tamsiausias / sunkiausias savo skambesiu ir progresyviausias grupės darbas. Atrodo, „All Them Witches“ tapimas trio tik išgrynino grupės garsą ir tai dar vienas didelis žingsnis pirmyn. Albumą  gerai įvertino kritikai, tačiau klausytojai pasitiko kiek prieštaringai. Kad ir kurioje pusėje būtumėte Jūs, tikrai verta išgirsti bent vieną kūrinį ir panirti į meditaciją su „All Them Witches“.