Vasara suskaičiavo paskutines savo dienas ir pasibaigė. Atėjo ruduo. Telefonas praneša, jog nuo rytojaus – dešimt laipsnių šalčiau nei šiandien.
Pasiilgsime vasaros, tačiau muzikos mėgėjams ruduo anaiptol nereiškia liūdesio ir nuobodulio. Ruduo mums visų pirma yra koncertų ir naujų albumų pasirodymo metas. Tiesa, nežinia kiek ilgai, dėl visame pasaulyje susiklosčiusios epidemiologinės situacijos, dar galėsime džiaugtis gyvais koncertais, bet albumai… Albumai – kita kalba! Jų leidyba nesustojusi ir tikimės, kad naujų mūsų mėgiamų grupių įrašų ilgai laukti nereikės.
O tuo tarpu dalinamės keliais vasaros pabaigoje pasirodžiusiais albumais, kurių jokiu būdu negalima praleisti.
Disclosure „ENERGY”
2013-aisiais “Disclosure” debiutas “Settle” šovie tiesiai į dešimtuką. Brolių Lawrence’ų kuriama specifinio braižo house muzika, subtiliai balansuojanti plonyte riba tarp kokybiškos elektronikos ir radio-friendly pop džiugino melomanus ir pykdė melosnobus. Abejingų “Disclosure” tuomet tiesiog nepaliko ir buvo aišku, jog šis pavadinimas ilgam įeis į elektroninės muzikos istoriją kaip komerciškai sėkmingos, bet nebanalios muzikos pavyzdys. Nors nuostabusis antrasis grupės albumas, 2015-aisiais išleistas, R&B ritmų įtakotas “Caracal” pažėrė net penkis singlus, galime teigti, kad tos natūralios pirminės sėkmės grupei pakartoti nepavyko. Bet štai, po dar penkerių metų pertraukos ir kelių puikių EP “Disclosure” vasarą užbaigia trečiuoju albumu “ENERGY”.
“Disclosure” visada žavėjo savo gebėjimu net ir pačiam elementariausiam house’o ritmui suteikti savitą atspalvį. Būtent toks yra trečiasis “Disclosure” darbas “ENERGY” – gražus bandymas grįžti prie šaknų. Bandymas, kuris gal ir nestebina, bet tikrai maloniai nuteikia. Vasarišką atmosferą šiame albume kuria gausūs world muzikos motyvai, sujungiantys kūrinius į bendrą, gražią, saulėtą visumą, o visa puokštė kviestinių vokalistų (tarp jų tokie grandai kaip Kelis ir Common) suteikia “Disclosure” garsams dar daugiau spalvų. Šiame albume į “Disclosure” muziką sugrįžo taip pasiilgtas greitis, bet pop muzikos prieskonis niekur nedingo. Todėl šis darbas, kaip ir debiutas puikiai tinka tiek šokiams festivalyje, tiek posh-iniam auksinio jaunimo vakarėliui, tiek ir individualiam klausymui ausinėse dviračiu riedant miško takeliais. Kiekvienam pagal skonį ir pasirinkimą…
Gal ir galima broliams Lawrence’ams prikaišioti, jog šį kartą jie nepasiūlė nieko itin inovatyvaus, tačiau… “Disclosure” vardas jau seniai yra elektroninės muzikos istorijos dalis. Dviratis važiuoja. Kuriems galams jį remontuoti?
Angel Olsen„Whole New Mess”
Iš Misurio valstijos kilusi Angel Olsen pasižymi neįprastu produktyvumu. Naujasis, rugpjūčio pabaigoje išleistas albumas „Whole New Mess” – jau penktasis jos karjeroje. Kadangi šios atlikėjos muzikinė karjera prasidėjo 2009 metais, nesunku paskaičiuoti, kad jos įrašai išleidžiami maždaug kas du metus.
Šis naujasis, penktasis albumas pasirodė tik po metų pertraukos. Pirmosios albumo dainos nustebina savo trumpumu nesiekdamos trijų minučių. Tik spėdamos įsibėgėti jos pasibaigia. Kūriniai stebina ne tik savo ilgiu, bet ir akustiniu atlikimu. Priešingai nei senesni įrašai naująjame albume skamba tik Angel Olsen balsas ir gitara. Atlikėja nusprendė jį įrašyti be grupės. Šis sprendimas sukuria jaukią, intymią atmosferą ir kartais atrodo, kad dainos atliekamos kažkur šalia sėdint namų svetainėje. Taip pat naująjame įraše išgirsite ne tik naujuosius kūrinius, bet ir senų dainų iš 2019 metais išleisto albumo „All Mirrors”, tačiau jie skamba visiškai kitaip. Kartais net sunku suprasti, kad tai tos pačios dainos.
Klausydami „Whole New Mess” turbūt pajausite neįprastą aidą puošiantį atlikėjos balsą. Tai ne specialūs efektai, o natūralus aidas, kuris atsirado įrašinėjant albumą bažnyčioje. Atlikėja kartu su garso režisieriumi Michael’u Harris’u praleido 10 dienų katalikų bažnyčioje Vašingtone, kuri buvo paversta įrašų studija. Bažnyčios koridoriai buvo panaudoti, kad išgauti šį smagų efektą, kuris tiesa sakant labai gerai klausosi ir suteikia albumui tą jaukumą ir artumą. Naująjame įraše atlikėjos balsas atsiskleidžia visu gražumu ir tikrai turėtų patikti visiems šios amerikietės muzikos gerbėjams.
PVRIS „Use Me”
Amerikiečiai „PVRIS“ rugpjūčio pabaigoje išleido savo trečiąjį albumą „Use Me“. Elegantiškas grupės pop-rockas pasižymėjo euforiškais priedainiais bei rafinuotu sintezatorių ir gitarų mišiniu, bet trečiasis albumas kiek kitoks. Pirmą kartą visus kūrybinius albumo aspektus valdė vokalistė Lynn Gunn, todėl skambesys tapo romantiškesnis ir linkstantis į alt-pop ir akustinę pusę. Skiriama daugiau dėmesio vokalui ir ritmui.
„Use Me“ – tai 11-a gaivių, šviesių ir pajudėti skatinančių kūrinių, puikiai tinkančių atsisveikinti su išeinančia vasara ir pasitikti rudenį. Pirmuosius du šio albumo kūrinius grupė pristatė prieš metus, tačiau viso albumo išleidimas užsitęsė.
Albume atlikėja reflektuoja į pastarųjų metų asmenines turbulencijas – depresija, pažeistą balsą, pasitikėjimo savimi praradimą ir atgavimą. Klausant albumo kūrinius iš eilės tarsi susidėlioja visa albume pasakojama istorija ir emocijų amplitudė, prasidedanti „Gimme a Minute“, o pasibaigianti „Wish You Well“. Albume yra ir liūdesio bei nostalgijos, bet ir daug muzikoje užslėpto pozityvumo. Asmeniniai favoritai būtų „Hallucinations“ ir „Wish You Well“, bet tikiu, kad rasite savo.
The Microphones „Microphones in 2020”
2020-aisiais įmanoma viskas. Tad kai amerikiečių dainininkas ir prodiuseris Phil Elverum atgaivino savo projektą „The Microphones“, paskutinį kartą išleidusį albumą prieš 17 metų, niekas pernelyg nenustebo. Ir kodėl turėtų? Šiemet matėm ir žymiai keistesnių dalykų.
Ir vis dėl to, tai tobulas albumas 2020-iesiems. Jį sudaro vienas vienintelis 44-ių minučių kūrinys – ilgas, sraunus, besikeičiantis, bet vis dėl to vienas. Intro trunka taip ilgai, jog nekantriausieji pradeda manyti, jog albumas bus instrumentinis. Šio albumo nerasite net Spotify – teks pėdint į bandcamp arba Youtube, kur muziką ir lėtai dėliojamus žodžius lydi ir P. Elverumo dėliojamų nuotraukų prezentacija. Albume „Microphones in 2020“ jis žvelgia atgal, apmąsto savo gyvenimą, karjerą, asmenybės pasikeitimus, muzikos kūrimo procesą ir dainuojančius mikrofonus – daugybę, daugybę dalykų. Ir nors juo labiausiai apsidžiaugė tikrieji P. Elverumo, „The Microphones“ ar „Mount Eerie“ fanai, sugebėsiantys išnarplioti bent keletą sąsajų ir intertekstų, apdainuojami dalykai yra iš esmės bendražmogiški. Tad nenurašykite jo, jei „Microphones“ pavadinimą girdite pirmą kartą gyvenime.
Apibūdindamas šį albumą P. Elverum sakė, jo tikslas nebuvo „atsakyti į klausimus“. Greičiau parodyti, kaip viskas yra. Arba gali būti? Tikroji visų dalykų būsena jam primena krioklį – o šis albumas yra tikrų tikriausias Viktorijos krioklys.
Thou „A Primer of Holy Words“
Dar visai neseniai rašėme apie „Thou“ – kolektyvo iš Luizianos – išleistą „Nirvanos“ koverių albumą „Blessings of the Highest Order“. Visgi grupė ties tuo nesustoja
ir toliau „kepa“ albumus: rugpjūtį šie sludge metalo atlikėjai išleido įvairių kitų grupių koverių albumą pavadinimu „A Primer of Holy Words“. Klausytojai čia ras neįprastai skambančias „Black Sabbath“, „Alice in Chains“, „Pear Jam“, „Soundgarden“ ir kitų gerai žinomų sunkiosios muzikos atlikėjų dainas.
Šiek tiek išsiplečiant apie pačius „Thou“ ir jų atliekamą stilių, amerikiečiai apibūdinami kaip eksperimentinio doom‘o, stoner bei sludge metalo atstovai. Kalbėdamas apie grupės stilių, „Allmusic“ kritikas Gregory’as Heaney pareiškė, kad grupės skambesyje susimaišo šiurpinantis doom‘o sunkumas su slegiančia juodojo metalo atmosfera, suteikiančia muzikai monolitinį, atmosferišką skambesį.
„A Primer of Holy Words“ – tai visiems roko klausytojams gerai žinomų dainų rinkinys, kuris skamba kiek kitaip: rūstus fonas kūriniams tik prideda žavesio. Ar idėja išgirsti klasikines „Black Sabbath“ melodijas, atliekamas su pilnai „atsuktais“ stiprintuvais ir šiurpinančiu riaumojimu, kelia jūsų susidomėjimą? Jei taip, „Thou“ čia viskuo pasirūpins. Labai rekomenduoju bent jau paklausyti kiek neįprastai skambančios „Soundgarden“ žymiosios dainos „Fourth of July“ arba „Black Sabbath“ kūrinio „Lord Of This World“. Geri įspūdžiai – garantuoti.
Nors vasara jau pradeda skaičiuoti paskutiniąsias savo šių metų egzistencijos dienas, visiems muzikos mylėtojams tai nėra vien tik liūdesio metas. Kodėl? Atsakymas čia labai paprastas: artėja svarbiausių šių metų albumų pasirodymų laikas, o po dažnai tylesnės vasaros laukia gerokai skambesnis ruduo.
Tačiau šįkart – ne apie vasaros refleksijas ar rudenio godas. Šįkart manoMUZIKOJE – tradicinė praėjusio mėnesio svarbiausių albumų apžvalga. Todėl mūsų žvilgznis krypsta į liepos mėnesį ir 6 albumus, išleistus būtent šiuo metu.
Honne „no song without you”
Britų lyriškos elektronikos duetą „Honne“ sekame ir mylime nuo jų debiuto 2014-aisiais. Tiesa, tąkart grupė išleido savo pirmuosius du nepilnus albumus. Debiutinis pilnas grupės įrašas „Warm On A Cold Night“ buvo išleistas 2016 – aisiais, dar po poros metų grupė grįžo su antru studijiniu įrašu „Love Me/Love Me Not“. Beje, mūsų itin mylima jų daina „Woman“ buvo išleista tais pačiais metais, kaip ir debiutinė plokštelė, tačiau į jokį albumą nepateko.
„Honne“ albumus leidžia kas dvejus metus. Nežinia, tai atsitiktinumas, ar dėsningumas, tačiau praėjus porai metų nuo antro įrašo, liepą „Honne“ tėkšteli trečią. Tradicija tapo ir tai, kad abi plokštelės pasirodė vasarą.
Jamesas Hatcheris ir Andy Clutterbuckas pasauliui dovanoja „No song without you“ – nuostabų vasarišką ir švelnų darbą, kuriame – net 14 naujų dainų. Tiesa, keturios iš jų – tarytum mažyčiai intarpai, kurių trukmė viso labo apie minutę.
Pristatydamas šitą albumą, duetas teigia, kad tai – mixtape‘as. Tačiau kad ir kas tai bebūtų, jų muzika gali atrasti vietą praktiškai kiekvieno švelnios elektroninės muzikos mylėtojo širdyje. Klausant „No song without you“, nepalieka nuojauta, kad gyvenimas nudažytas tik pozityviomis spalvomis, o problemų – kaip nebūta. Tai išties lengvas, švelnus ir labai svajingas įrašas, kurio tiesiog neįmanoma neįsimylėti.
Britų elektroninės muzikos duetas lieka ištikimas savo žanrui –vasariškai šviesi, stilinga ir tiesiog graži muzika yra tai, ko vasarą labiausiai reikia. Tada, kai skaisčiai šviečia saulė ir norisi mėgautis visais šiltojo metų sezono privalumais, žavi „Honne“ elektronika gali tapti bene pačiu geriausiu bičiuliu.
Fontaines D.C. „A Hero‘s Death”
Įrašyti gerą albumą, ypač tuomet, kai tik debiutuoji muzikinėje scenoje, atrodo velniškai sunku. Airiams Fontaines D.C. tai pavyko, nors kurį laiką jie buvo laikomi tiesiog „jaunesniaisiais IDLES broliais“. Tačiau po pernai išleisto itin sėkmingo disko „Dogrel“ (Mercury nominacija, „BBC Radio 6 Music“ ir „Rough Trade“ metų albumo titulai), grupės laukė dar vienas iššūkis – antrasis albumas.
„A Hero‘s Death“ skamba visiškai kitaip. Fontaines‘ai nenuėjo paprasčiausiu keliu ir nepradėjo kurpti kibių hitų a la „Boys In The Better Land“. Antrasis jų albumas brandesnis, ir, nors įrašytas Kalifornijoje – tamsesnis. Tačiau ši tamsa nėra slegianti, ji veikiau yra stiprybės šaltinis nei kažkas, ko reikėtų nusikratyti. „Life ain’t always empty“ – dainuojama titulinėje dainoje ir tai turbūt ir yra šio albumo leitmotyvas. Net sunku patikėti, kad tokia jauna grupė galėjo tiek paaugti per tokį trumpą laiką. Bet matyt tokia yra populiarumo kaina? Turi augti. Greitai.
Nicolas Jaar „Telas”
Nicolas Jaar niekada nebuvo tipinis elektroninės muzikos kūrėjas. Jis nesivaiko madų, o vysto atskirą, savitą audiovizualinę muzikos madą. Deramam įvertinimui jo darbai reikalauja dėmesio, susikaupimo ir atsidavimo, tuo pačiu netapdami ištempti ir nuobodūs. Toks yra ir naujasis, jau antrasis Nicolas Jaar darbas šiais metais. Trečias, jei skaičiuosime dar ir rinkinį, išleistą slapyvardžiu “Against All Logic”. Velniškai produktyvus kūrėjas.
“Telas” – subtiliai subalansuotas ir be galo gražus albumas. Šio albumo skambesys visoje Nicolas Jaar kūrybos retrospektyvoje kol kas artimiausias 2015 metais išleistam alternatyviam Sergejaus Parajanovo 1969’ųjų avangardinio filmo “The Colour of Pomegranates” garso takeliui. ”Telas” – tai keturios, daugiausiai instrumentinės, ambientinės, viena kitą papildančios muzikinės kelionės, plėtojančios ankstesniame, taip pat šiemet pasirodžiusiame albume “Cenizas” užkabintas ir pandemijos metu itin aktualias vienatvės ir socialinio atsiribojimo temas.
Naujame albume Nicolas Jaar ir toliau maloniai stebina savo gebėjimu muzikoje būti ne tik įvairiu, bet ir nuosekliu, įvairume nepamesti savo identiteto ir braižo. Žavinga, jog net ir pačia minimalistiškiausia muzika jis geba pasakyti be galo daug. Tai, būnant meno kūrėju, yra svarbiausia.
Lianne La Havas „Lianne La Havas”
Melodingų baladžių kūrėja iš Didžiosios Britanijos Lianne La Havas liepos mėnesį sugrįžo su trečiuoju savo albumu pavadinimu „Lianne La Havas”. Naujasis diskas išleistas po penkerių metų pertraukos. Kaip sako pati atlikėja: „Aš tiesiog pasinaudojau galimybe pailsėti. Mano gyvenime vyko daug dramos, streso ir pasikeitimų, dėl ko ir nusprendžiau per daug nesirūpinti rezultatais ir atitrūkti nuo visko”. Per tuos metus atlikėjos gyvenime įvyko asmeninė drama – išsiskyrimas, kuris ir paskatino naujojo albumo išleidimą.
Naujasis diskas susideda iš trijų kelionių. Pirmoji – subtiliai pasakoja apie džiaugsmingą naujų santykių pradžią. Antroji sukasi apie tamsųjį išsiskyrimo periodą. Ir trečioji kelionė veda per vienatvę link savęs ieškojimo. Atlikėja teigia, kad naująjį diską sukūrė tik po išsiskyrimo, nes negalėjo rašyti dainų, kai visas mintis užvaldė asmeniniai išgyvenimai. Ji turėjo sau duoti laiko nurimti ir pailsėti.
Naujasis įrašas susideda iš dvylikos dainų. Kas įdomu, jį pradeda daina „Bittersweet”, kuri ir užbaigia naująjį albumą. Taip tarsi patvirtinant atlikėjos žodžius, kad viskas sukasi ratu ir po visų išgyvenimų mes grįžtame tik dar stipresni. Albume yra labai gražus „Radiohead” dainos „Weird Fishes” koveris, taip pat daina „Read My Mind” sukurta kartu su britų atlikėju „Bruno Major”. Gražus, lyriškas, vientisas, pilnas asmeninių dramų, tačiau šviesus Lianne La Havas albumas tikrai ras vietą jos gerbėjų širdyse.
PJ Harvey „Dre-Demos”
Ne vieną garsiausią muzikos pasaulio apdovanojimą pelniusi kūrėja ir multi-instrumentalistė Polly Jean Harvey prieš metus pristatė savo pirmąjį labai teatrališką albumą „All About Eve“, o šiuos metus ji pradėjo savo muzikos perleidimo kampaniją.
Jos suburtas trio „PJ Harvey“ nuoširdžiai, su juodu humoru ir labai teatrališkai kalbėjo sekso, religijos, politikos ir kitomis temomis. 1992m. pasirodė pirmasis grupės albumas „Dry“, kuris buvo puikiai sutiktas kritikų ir surado vietą gerbėjų širdyse. Šis kūrėjos darbas buvo pati pradžia ir didelis postūmis karjeroje.
Liepą pasirodė šio debiutinio PJ Harvey albumo „neapdirbta“ versija „Dry – Demos“. Tik gitara ir Polly Jean Harvey vokalas. Daug daugiau dėmesio vokalui ir nebėra grunge skambesio. Linkstama prie blues, folk ir indie įtakų, bet dalis dainų skamba netgi šiurkščiau, atviriau ar teatrališkiau. Nežinia kuris albumas patiks labiau – originalas ar „Dry – Demos“, bet jos kūrybos gerbėjai tikrai vertins ir norės išgirsti. Rekomendacijos – jautresnė, svajingesnė vos girdimu vokalu pradedama kūrinio „Dress“ versija ir žaismingu vokalu, jo profesionalumu sužavinčios „Sheela Na Gig“ bei „Happy and Bleeding“.
Rufus Wainwright „Unfollow The Rules”
Po beveik dešimtmečio tylos, dainų kūrėjas ir muzikantas Rufusas Wainwrightas įrašė savo devintąjį studijinį albumą. Visgi atlikėjas šios pertraukos metu nenuobodžiavo: jis dirbo prie savo antrosios operos ir muziko Šekspyro sonetams kūrimo. Naujajame „Unfollow the Rules“ muzikantas grįžta prie savo šaknų – švelnios pop muzikos, nuo kurios ir prasidėjo dainų kūrėjo karjera.
Atlikėjui naujajame albume talkina daug garsių muzikantų. Čia pasirodo ne vienas, o net du talentingi būgnininkai – Jimas Keltneris ir Mattas Chamberlainas kartu su pasaulinio lygio prodiuseriu Mitchellu Froomu. Mattas Chamberlainas ir gitaristas Blake’as Millsas yra du neatsiejami dabartinės Bobo Dylano grupės muzikantai. Tad nenuostabu, kad šio kolektyvinio darbo rezultatas prikausto klausytojų dėmesį.
Albume „Unfollow the Rules“ Rufusas nepamiršta atiduoti duoklėms artimiesiems, kurie jį įkvėpė. Štai daina „Peaceful Afternoon“ – tai gitaros garsų vedina baladė, kurią atlikėjas dedikavo savo vyrui, o „My Little You“ – švelniu pianino skambesiu pripildyta daina, skirta jo devynmetei dukrai Vivai.
„Unfollow the Rules“ – tai švelnus dainų rinkinys, kuriame atsiskleidžia kūrėjo branda ir subtilus humoro jausmas. Nors šiame albume Wainwrightas išlaikė švelnaus roko motyvus, kuriais praturtinas paskutinysis atlikėjo studijinis 2012 m. albumas „Out of the Game“, „Unfollow the Rules“ yra kur kas švelnesnis ir svajingesnis. Bendras albumo sudaromas įspūdis – tai kančios, sąmojo ir išminties kupinas rinkinys, kuris praskaidrins karštą vasaros popietę.
Po gegužės muzikinių naujienų štilio, birželis pasirodė turiningesnis albumų įvairove. Šį kartą manomuzika.lt kolektyvas dalinasi šešiais birželio mėnesio įrašais. Jie visi pakankamai skirtingi ir, tikėkimės, sudomins ne tik elektronikos, bet ir bliuzroko ir sludge muzikos gerbėjus. Kviečiame paskaityti ir pasiklausyti!
Bruno Major – To Let a Good Thing Die
Britų atlikėjas Bruno Major visiems mėgstantiems švelnią, melodingą, svajingą muziką ir sekantiems tokios muzikos atlikėjus turėtų būti pažįstamas. Jau po debiutinio, 2017 metais išleisto albumo “A Song For Every Moon”, išleidimo jis užsitarnavo vietą lyriškos muzikos gerbėjų širdyse. Tiems, kam patiko šis debiutinis diskas, naujasis jo birželio pradžioje išleistas įrašas “To Let A Good Thing Die” tikrai nenuvils.
Naująjį Bruno Major albumą turėjo pristatyti didžiulis turas Jungtinėse Valstijose kovo mėnesį, tačiau smogus virusui visi pasirodymai buvo atšaukti ir perkelti į kitus metus. Pats atlikėjas sakosi esantis realistas ir nemano, kad šiais metais įvyks nors vienas jo suplanuotas koncertas. Nepaisant to, jis save laiko sėkmingu žmogumi, galėjusiu užbaigti šį albumą ir jį išleisti nepaisant visų trukdžių. Šiuo metu Bruno Major yra apsistojęs savo vaikystės namuose Didžiojoje Britanijoje kartu su savo tėvais ir broliu. Jis toliau užsiima kūryba ir ramiai leidžia laiką.
Bruno Major teigia, kad jo muzikos reikia klausytis namuose, jaukiai įsitaisius ir atsipalaidavus. Klausant naujojo jo albumo sunku būtų jam paprieštarauti. Naujasis įrašas labai jaukus ir šiltas. Ir jo galima klausytis visur! Tiek laiką leidžiant namuose, tiek gamtoje, mėgaujantis vasaros gėrybėmis, tiek džiaugiantis ilgais vakarais ir saulėlydžiais. Jei šiuo metu laiką leidžiate būtent taip – šis įrašas tikrai atsiskleis visomis savo spalvomis.
Bob Dylan – Rough and Rowdy Ways
Jeigu pasiilgote pakimusio, svajingo ir susimąstyti priverčiančio Bobo Dylano balso, jums nusišypsojo sėkmė. Visiems žinomas ir klausytojų mylimas bardas grįžo į eterį su 39-uoju studijiniu albumu „Rough and Rowdy Ways“. Prieš albumo išleidimą skelbėme ir apie singlą „I Contain Multitudes“. Jame taip pat galite išgirsti ir kviestinių muzikantų – Fionnos Apple ir Blake Mills – indėlį.
Naujausias Dylano darbas padalintas į du diskus. Pirmasis sudarytas iš devynių dainų, o antrąjį sudaro viena vienintelė – ir, ko gero, viena iš ilgiausių atlikėjo dainų – singlas „Muder Most Foul“. Klausytojai šiame rinkinyje ras tą pačią prieblandos atmosferą, kurią sudarė paskutiniai trys Dylano studijiniai albumai – amerikietiškų standartų trilogija. Skirtumas tas, kad Bobas dabar dainuoja savo žodžiais ir apie save. Čia jis lygina save su Anne Frank ir Indiana Jonesu teigdamas, kad yra ir tapytojas, ir poetas; jis prisipažįsta esąs ir neramus, ir švelnus, ir negailestingas. „I contain a multitudes“ – jis primena visiems, kurie sekė Bobo muzikinę kelionę paskutinius 60 metų.
Visas albumas reikalauja šiek tiek susikaupimo ir įsiklausymo. Jei tikrai norite suprasti, ką Dylanas sako, reikės jį perklausyti bent kelis kartus. Daugelio kūrinių melodijos ramios, net monotoniškos, tačiau kažkuo įtraukiančios klausytoją. Čia daug akustinių partijų, o bendra albumo nuotaika primena senuosius Amerikos bliuzo laikus apdulkėjusiuose vakaruose.
„Rough and Rowdy Ways“ dainos yra ilgos, bet ne be reikalo. Kaip klasikinis romanas, kuris apdovanoja skaitytoją, sugrįžtantį prie siužeto vingių dar ir dar, taip ir, „Rough“ ir „Rowdy Ways“ iškart įtraukia bliuzo/folko melodijomis, tamsiu Dylano vokalu ir akustiniu skambesiu, tačiau jo tikrasis grožis atsiskleidžia per pakartotinius pasiklausymus.
Thou – Blessings of the Highest Order
“Nirvana” buvo žiauriai gera grupė, tik į ją nebežiūrima rimtai. “Nirvana” liga anksčiau ar vėliau perserga dažnas bent kiek maištauti bandantis paauglys, o ant marškinėlių štampuojamas šios grupės pavadinimas šiandien yra praktiškai tapęs drabužių brendu, todėl dažnas vyresnis muzikos mėgėjas į “Nirvana” žiūri kaip į pereinamą etapą – grupę, padedančią atrasti kitas, įdomesnes ir mažiau žinomas grupes. Tame yra tiesos. Bet vis dėl to… Atmetus viską ir pabandžius iš naujo išgirsti “Nirvana” muziką gera būna dar kartą prisiminti, kodėl juos paauglystėje mėgai. Kurt Cobain turėjo retą talentą rašyti skausmingas, bet itin paprastas ir lengvai įsimenamas dainas. Deja, kitoms grupėms jas groti dažnai nesiseka.
Luizianos sludge metal atstovai “Thou” ne kartą viešai deklaravo savo meilę “Nirvana” kūrybai ir darė tai sėkmingai. Šios meilės kulminacija – be jokio išankstinio pranešimo skaitmeninėse platformose staiga pasirodęs “Thou” atliekamų “Nirvana” koverių rinkinys. Paprastai koverių albumai būna ne itin sėkmingi, bet “Blessings of the Highest Order” yra reta išimtis. “Thou” lūpose “Nirvana” dainos skamba taip, tarsi būtų parašytos būtent jiems, o tai labai žavi. Visos šešiolika dainų yra pakankamai atpažįstamos, bet “Thou” jas groja savaip – griežtai, garsiai ir su tuo savitu sludge’iniu svoriu, būdingu tik jiems. Skausmas, kuriuo persmelkta visa Kurt Cobain kūryba, “Thou” muzikinio svorio pagalba čia apsinuogina dar labiau ir būtent todėl ši muzika skamba šviežiai, geriau ir įdomiau nei galima buvo tikėtis. Žinoma, ne visi šešiolika koverių yra lygiaverčiai, bet sunkesnės muzikos mėgėjams, o ypač tiems, kurie paauglystėje buvo neabejingi “Nirvana” kūrybai, tikrai verta šį rinkinį perklausyti bent kartą.
Tiesa, čia nerasite “Smells Like Teen Spirit”. Tikiu, kad pačiam Kurt Cobain šis faktas būtų labai patikęs.
Jack Garratt – Love, Death & Dancing
Apibrėžti jo muziką, regis, turėtų būti labai paprasta, tačiau tą sekundę, kai bandai tai padaryti, suvoki, jog prieini aklavietę. Bandai tai vadinti elektronika, tačiau čia pat išgirsti inovatyvių R&B garsų. Klijuoji indie pop etiketę, tačiau neilgai trukus imi užuosti netgi trip hopo poskonį. Būtent toks – įvairus, nenuspėjamas ir labai muzikalus yra britas Jack Garratt.
Birželio viduryje atlikėjas išleido savo naują albumą „Love, Death & Dancing“. Tai įvyko praėjus ketveriems metams po pilno jo debiutinio albumo „Phase“, pasirodymo. Albumo, kuris dar 2016- aisiais mūsų grojaraščiuose diktavo rimtas tų metų muzikines madas.
Baigęs pristatinėti savo debiutinį albumą 2016-aisias, Jackas iškart pradėjo kurtį naująjį. Tačiau tai nebuvo vienintelė jo veikla. Šalia to, jis dirbo ir su tokiomis atlikėjomis kaip Katy Perry ar Kacy Hill. Visgi, džiugu, kad šiame procese jis rado laiko ir savo kūrybai, kuri (kad ir po ketverių metų) nugulė nuostabiame naujame albume..
Naująjį „Love, Death & Dancing“ drauge su pačiu J. Garrattu prodiusavo prodiuseris Jacknife’as Lee. Šio žmogaus porfolio galime rasti darbą tokiais atlikėjais kaip „U2“, „The Killers“, „Snow Patrol“, Robbie Williams ir kitais. Jo kokybinis indėlis į Garratto plokštelę taip pat ypatingai juntamas.
Naujausiame Jacko Garrato albume – 12 naujų dainų.Tai tas pats Jackas, kurį įsimylėjome vos jam paskelbus pirmuosius savo kūrybos vaisius daugiau kaip prieš 4 metus – ir melodingas, ir stebinantis, ir lyriškas, ir (kartais) griežtas. Žodžiu, toks, kuris milijonus muzikos mylėtojų širdžių privers džiaugtis, žavėtis ir išgyventi pačias gražiausias akimirkas, kurias gali dovanoti tik muzika.
Neil Young – Homegrown
„Homegrown“ – tai dingęs Neil Young albumas, įrašytas dar 1974-ųjų pabaigoje – 1975-ųjų pradžioje, Chateau Marmont vasarnamyje Los Angele. Jis turėjo tapti šeštuoju atlikėjo darbu, bet pasirodė tik po 46-erių metų. Albumą sudaro 12 kūrinių, iš kurių penkios atrado vietą ir kituose albumuose, o septynios iš jų pasirodo pirmą kartą. Yra dvi populiarios albumo „dingimo“ versijos. Pirmoji – jog perklausęs abu savo darbus vieną po kito su draugu (taip pat muzikantu) jis nusprendė leisti „Tonight’s the Night“. Antroji versija sako, kad išleisti albumą po skyrybų su aktore Carrie Snodgress (jų Zeke mama) buvo skausminga. Visgi galiausiai pasirodęs Neil Young darbas yra vienas geriausiai kritikų vertinamų šio birželio albumų.
„Homegrown“ – tai apjungtas jautrių, kuklių ir apnuoginančių meilės dainų rinkinys, persmelktas country, folk ir blues garsų. Albumas – tarsi geras viskis – klausosi neskubant, iš lėto ir su pasimėgavimu. Atrodytų skamba paprastai, bet brandus, apsvaigina ir užliūliuoja.
Jame gerbėjams gerai pažįstamas Young – be įmantrybių, tas, kuris geriausiai jaučiasi save išreikšdamas keletu gitaros ar pianino akordų, kartas nuo karto suskambančia armonikėle ir vokalu. Taip Neil Young skamba visame albume, aštresnę pusę parodoma tik keliuose kūriniuose.
Visi kūriniai puikiai apjungia ir papildo vienas kitą. Tarp jų kiek keistokas atrodo „Florida“ – dvejų minučių trukmės balsu pasakojama siurrealistinė istorija, o fone girdimi liečiamos stiklinės viršaus garsai. Stipri rekomendacija genialumo ieškantiems ir randantiems paprastume melomanams.
Phoebe Bridgers – Punisher
Grėsmingas antrojo solinio Phoebe Bridgers albumo pavadinimas gali suklaidinti – bet tik tuos, kurie dar nėra susipažinę su šios lyriškos dainininkės iš Kalifornijos kūryba. Liūdesio jame žymiai daugiau nei agresijos ar pykčio, tad kritikai ir klausytojai iš karto šį albumą priskyrė prie emocionalių ir „moteriškų“ albumų.
Jis paprastas, bent jau taip gali atrodyti iš pirmo perklausymo, tačiau tai ne iki galo tiesa. 25-erių Phoebe Bridgers emocijos yra jau gana brandžios. „Punisher“ tai albumas apie pasaulį, kuris ją supa – apie koncertinio turo iššūkius ar nepažįstamuosius, užkalbinančius ją baruose. Ir kartu tai albumas apie pasaulį, kurio dalis staiga griūna, o tu taip ir lieki stovėti netekęs žado – ir čia kalbama labiau apie asmeninį pasaulį nei tą, sukaustytą pandemijos.
Balandis buvo gausus įdomų muzikinių naujienų, o štai gegužė – atvirkščiai. To priežastys gali būti įvairios. Viena iš jų, be abejo, yra karantinas, sustabdęs ne tik gyvus koncertus, bet ir sujaukęs albumų leidybos niuansus. Na, o gal, tiesiog mums įdomių įrašų nebuvo išleista daug… Bet jų yra! Dalinamės 5 įrašais, kurie tikimės nustebins, pradžiugins ir galbūt bus puikus mėnesio atradimas.
Moby – All Visible Objects
Septynioliktas Moby albumas „All Visible Objects“ – išleistas po metų tylos. Atvėręs savo širdį ir memuaruose labai detaliai aprašęs savo pasileidėlišką, ecstasy ir degtinės kokteiliais aplaistytą kelią į šlovę plikagalvis multiinstrumentalistas įsivėlė į skandalą, kurio epicentre atsidūrė jo prieš daugiau kaip du dešimtmečius vykęs romanas su Natalie Portman. Galiausiai atsiprašęs kino aktorės jis nutraukė reklaminį memuarų turą ir atsitvėrė tylos siena. Taip pat pasidarė kelias gana keistas tatuiruotes.
Toks yra „All Visible Objects“ atlydėjęs kontekstas. Konteksto ignoruoti neįmanoma, bet jis, tiesą sakant, niekaip nesusijęs su muzika, kurią girdime naujajame albume. Nors Moby gali pasigirti ne tik elektroninės, bet ir roko, indie, ambientinės muzikos albumais, tačiau geriausiai jis yra žinomas dėl savo specifinio braižo – aidinčių techno dūžių, euforiškų styginių melodijų, ilgesingų pianino trelių, kviestinių vokalistų… Toks Moby būna įdomiausias. Matyt tokios muzikos kūrybinis procesas jam yra arčiausiai širdies. Džiugu, kad būtent toks ir yra naujasis albumas.
„All Visible Objects“ alsuoja nostalgija audringiems 90‘s reivo vakarėliams, kuomet elektroninė muzika dar buvo tik vos užgimstanti naujovė. Anais laikais Moby stovėjo šios muzikinės srovės ištakose. Sunku įsivaizduoti, kad „All Visible Objects“ šiandien sukeltų tokią revoliuciją, kokią kadaise sukėlė pirmasis Moby singlas „Go“, bet to ir nereikia. Šlovės Moby nebesivaiko ir atsiribojęs nuo jo asmenybę viešojoje erdvėje lydinčių antraščių tiesiog ramiai daro tai, kas jam sekasi geriausia. Todėl muzikine prasme naujovių čia mažai, bet albumas introspektyvus ir, svarbiausia, nenuobodus. Juk, kaip žinia, Moby kuria ne tik hitus, bet ir fillerius.
„All Visible Objects“ – puikus, turinčio daug patirties ir įdomiai senstančio įvairialypio atlikėjo kūrybos pavyzdys. Na, arba tai „tiesiog dar vienas“ Moby albumas. Čia priklauso nuo požiūrio.
Owen Pallett – Island
Jis dirba su geriausiais – nuo „Arcade Fire“ iki Taylor Swift, tačiau daugelį muzikantų, užsakančių aranžuotes, Owen Pallett vadina tiesiog „klientais“. Tai jo darbas, o štai jo soliniai kūriniai – visai kas kita. Jie žymiai asmeniškesni, ir penktasis albumas, „Island“, čia ne išimtis.
Nors savo tema „Island“ yra susijęs su ankstesniais O. Palletto kūriniais – čia matome jo sugalvoto personažo Lewis‘o („jauno, itin žiauraus ūkininko“) sugrįžimą – pats albumas, įrašytas po beveik šešerių metų pertraukos nuo paskutinio, „In Conflict“, yra ženkliai kitoks. Visų pirma dėl to, jog jis beveik išimtinai akustinis, be to, įrašytas su orkestru – legendinėje Abbey Road studijoje Owenui Palletui talkino „London Contemporary Orchestra“. Antra – ištikimą smuiką šiame albume dažnai pakeičia gitara ar kiti instrumentai. Skiriasi ir įkvėpimo šaltiniai. Jei 2010-aisiais išleistą albumą „Heartland“ stipriai įkvėpė britų elektronikos grandai OMD, šiame diske jis labiau atsigręžia į Nicką Drake‘ą. Ir nors asmeniškai man šiame diske labai trūksta firminio O. Palletto pizzicato ir looper pedalo derinio, reikia pripažinti, kad be jų šis darbas skamba melancholiškiau, lėčiau, mąsliau. Matyt toks ir buvo sumanymas – šis muzikantas nieko nepalieka savieigai.
Brant Bjork – Brant Bjork
Desert rock stiliaus atstovas Brant Bjork grįžta su soliniu, ir savo paties vardu tituluotu albumu „Brant Bjork“. Jokia paslaptis, kad jis kadaise tebuvo tik būgnininkas stoner roko grandų „Kyuss“ kolektyve, tačiau nuo tų novatoriškų auksinių dienų muzikantas spėjo nusitiesti savo asmeninį kelią. Šių metų gegužę dienos šviesą išvydęs albumas – tai net tryliktasis Bjork‘o studijinis įrašas Kaip sufleruoja pats albumo pavadinimas, kūrėjas čia grįžta prie savarankiškai atliekamų, paties sukurtų ir prodiusuotų solinės karjeros ištakų.
Naujausias albumas kupinas tų klausytojams lengvai atpažįstamų sunkių, bosu prisodrintų „fūzuotų“ gitaros rifų. Nuo pat pirmųjų natų „Jungle In the Sound“ užliūliuoja savo banguojančiomis gitaros partijomis. Užkrečiamas, vis pasikartojantis „Cleaning Out The Ashtray“ rifas įsimena ilgam. Na, o mano asmeninis albumo favoritas – antroji daina „Mary (You‘re Such a Lady)“. Deja, kiti kūriniai pakankamai monotoniški, tačiau bendras muzikinis fonas ramina ir nuteikia pozityviai.
Brant Bjork gerbėjams grįžimas prie solo pagrindų greičiausiai kels asociacijas su senesniais kūrėjo darbais, ypač su jo debiutu – 1999 m. albumu „Jalamanta“. Bet net ir tiems, kurie nesekė Bjork vingiuojančios kelionės per desert rock dykumą, šis albumas atspindi tai, kas užbūrė ilgamečius muzikanto gerbėjus. Tai sąžiningas, tikras ir malonus ausiai įrašas ramiam vasaros vakarui.
The 1975 – Notes On A Conditional Form
Kolektyvas „The 1975“ 2019 m. rugpjūtį koncertavo Vilniuje, Vingio parke, tačiau prieš koncertą pranešė ir kitą žinią – dar 2019 m. liepą kolektyvas pristatė pirmąjį ketvirtojo studijinio albumo kūrinį su aplinkosaugos aktyviste Greta Thunberg (apie tai rašėme čia). Tad, kaip supratote – albume paliečiama aplinkosaugos tema. Visgi „Notes on a Conditional Form“ išleidimo data buvo vis perkeliama, kol (beveik po metų) gegužę albumas pasiekė gerbėjus (rašėme čia). Albume net 22 kūriniai, o jo trukmė – 80 minučių. Grupė nebijojo eksperimentuoti su dainų trukme ir ji labai įvairi – nuo 1 min 33 s, iki 6 min 05 s.
Kritikai „Notes On A Conditional Form“ vertina labai skirtingai. Pavyzdžiui, „NME“, „The Sunday Times“ ir „DORK“ jį įvertino aukščiausiu balu, o „The Independent“ skyrė vos 20 iš 100. Toks nuomonių susiskaldymas truputį intriguoja. Albumas „Notes on a Conditional Form“ prasideda beveik penkių minučių simfoniniu kūriniu su aplinkosaugos aktyvistės Gretos Thunberg kalba, kitas anksti pasirodęs kūrinys „People“ – alt-rock manifestas, tarsi sakantis, kad mes pasmerkti… Albumas kiek primena fragmentuotą mūsų minčių srautą – nuo šokių aikštelei iki pasiklausymo mašinoje tinkančių kūrinių.
Tikime, kad gerbėjai jau perklausė albumą ir susidarė savo nuomonę, bet… Asmeniškai sakytume, kad tai ilgas, ilgai trukęs ir gerbėjų lauktas grupės eksperimentas, apie kurį kiekvienas turėsime savo nuomonę.
Perfume Genius – Set My Heart on Fire Immediately
Po trejų metų pertraukos išleistas ekscentriškojo Perfume Genius albumas „Set My Heart on Fire Immediately” sulaukė kritikų dėmesio ir puikių atsiliepimų. 9 balus jam skyrė „Pitchfork”, 92 balus remiantis 24 kritikų balsais jam davė „Metacritic”, Jon Dolan iš „Rolling Stone” skyrė 4 žvaigždutes, o „The Guardian” – penkias. Tokie palankūs muzikos kritikų vertinimai iš karto priverčia suklusti ir dar labiau atkreipti dėmesį į šį įrašą.
Kaip duodamas interviu sako pats Mike Hadreas visiems geriau žinomas ne savo tikruoju vardu, o Perfume Genius slapyvardžiu, šį penktąjį jo albumą paveikė darbas su choreografe Kate Wallich kartu dirbant prie šiuolaikinio šokio ir muzikos projekto „The Sun Still Burns Here“. Nors jis šiam spektakliui sukūrė daugybę kūrinių ir du singlus („Eye in the Wall” and „Pop Song”), tačiau nei vienas šio projekto kūrinys į naująjį albumą nebuvo įtrauktas. Naujasis įrašas savyje talpina 13 dainų, kurios visos labai skirtingos, tačiau labai gražiai susilieja į vieną visumą ir nuspalviną albumą įvairiausiomis spalvomis.
Kad ir ką darytų Perfume Genius, jo darbo rezultatai visada stebina savo gyvumu, nenuspėjamumu ir turtingumu. Šis įrašas tai dar vienas puikus įrodymas, koks genialus ir talentingas yra šis šis amerikiečių atlikėjas išsiskiriantis savo netradiciniais ir nestandartiniais sprendimais.
Karantinas sustabdė gyvus koncertus – ir atrodo, ilgam – tad daugybė atlikėjų prarado galimybę pristatyti savo kūrybą publikai gyvų pasirodymų metu. Tačiau mūsų tai nesustabdė – manoMUZIKA komanda ir toliau tęsia savo darbus, peržiūri muzikines naujienas, klausosi ir atrenka įdomiausius albumus. Tikimės, kad jūs su mumis! Pristatome praėjusio mėnesio naujienas – jų bus įvairių, tad tikrai išsirinksite.
Happyendless – Utopia
Daugybę metų kartu ir atskirai elektroninę muziką kuriantys Andrius Kauklys ir Marius Narbutis – vieni Lietuvos elektroninės muzikos pradininkų. Kartu jie – „Happyendless“, o šis pavadinimas jau yra tapęs kokybiškos elektroninės muzikos sinonimu. Nesumeluosim sakydami, kad kiekvienas naujas „Happyendless“ albumas mums būna be galo įdomus. Tačiau ir neslėpsime, jog „Happyendless“, mūsų subjektyvia nuomone, yra įdomesni ne tradicinėmis dainų struktūromis paremtose dainose su kviestiniais vokalistais, o tada, kai jie iš tų struktūrų išsilaisvina. Žavu, jog būtent toks yra ketvirtasis dueto albumas „Utopia“, pasirodęs balandžio pabaigoje.
„Utopia“ kol kas yra stipriausiais ir įdomiausias dueto albumas. Tai – tai nostalgiškas, elegantiškas ir beprotiškai melodingas retrofuturistinis techno, skirtas šokių aikštelėms. Realioms, ir toms, kylančioms prieš akis klausant šios muzikos ausinėse. „Utopia“ savyje talpina akinančią šviesą, švelniai persmelktą nežinomybe ir nerimu. O dainose girdimi, nors ir dažnai neatpažįstami Algirdo Kaušpėdo, Sauliaus Urbonavičiaus-Samo, Jurgos Šeduikytės, Daivos Starinskaitės, Mykolo Katkaus, Eglės Vakarinaitės-Zilnienės ir… Algimanto Čekuolio balsai ne įprasmina atskiras dainas, o suteikia muzikai papildomą atspalvį. Jie tarsi ir egzistuoja, o jų savininkų buvimas kūrinyje yra jaučiamas ir svarbus, tačiau aiškiai išgirsti tekstą dažnai yra neįmanoma. Utopijoje svarbu ne vien ką kalba balsas, o ir kaip jis kalba, kokią emociją kelia. Būtent čia „Happyendless“ atsiskleidžia gražiausiai.
Taip jau nutiko, jog žavi ne tik „Utopia“ muzika, bet ir tai, jog būtent šis albumas pasirodė būtent šiuo metu. Šis keistas, socialinio atsiribojimo prisotintas pavasaris, nori-nenori varantis mūsų mintis neaiškios ateities link… „Utopia“ neabejotinai taps vienu iš artėjančios vasaros soundtrackų ir ryškiausių Lietuviškos muzikos albumų šiais metais.
Laura Marling – Song for Our Daughter
Britų folk muzikos atstovė Laura Marling pasižymi ypatingu produktyvumu. Kas porą metų po naują albumą. Septintasis, studijinis įrašas pavadinimu „Song for Our Daughter” išleistas balandžio 10 dieną. Albumo pavadinimas gali šiek tiek suklaidinti. Atrodo, kad dainininkė naująjį įrašą skiria savo dukrai, tačiau iš tiesų naujasis diskas skirtas išgalvotai dukrai. Kaip teigia pati atlikėja, idėja taip pavadinti albumą kilo prieš keletą metų skaitant Maya Angelou knygą „Letters To My Daughter“. „Tai nepaprastai graži knyga, parašyta išgalvotai dukrai ir aš pagalvojau, kad tai nuostabi mintis“. Laura tikisi, kad šis įrašas bus puikus palikimas jos būsimiems vaikams, kuris parodys pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo priimant sprendimus, svarbą.
Lyginant su 2017 metais išleistu įrašu „Semper Femina“, naujasis albumas pasižymi retesnėmis ir akivaizdžiai minimaliomis aranžuotėmis, sukuriančiomis intymų garsą. Lauros Marling vokalą dažniausiai lydi akustinė gitara, lengvas mušamųjų ritmas, tačiau kartais pasigirsta fortepijono ir styginių garsai.
Naujasis albumas sulaukė puikių muzikos kritikų atsiliepimų. Dešimt dainų, kurios tikrai neturėtų nuvilti Lauros Marling gerbėjų ir galbūt bus puikus atradimas visiems, kas dar nėra girdėję šios atlikėjos muzikos.
Active Child – In Another Life
Tiems, kurie skaito manoMUZIKĄ, „Active Child“ vardas yra neblogai žinomas. Po šiuo pseudonimu slepiasi Los Andžele gyvenantis muzikantas Patas Grossi. Jo kūryba – itin novatoriška, lyriška, intymi ir šilta. Čia jis derina R&B, elektro, soul, pop ir chorinio stiliaus žanrus.
Kažkada būtent šį atlikėją į koncertinį turą pasikvietė elektroninės/dream pop muzikos korifėjus Anthony Gonzalezas (klausytojams geriau žinomas „M83“ pseudonimu). Vėliau jis leidosi į koncertinius turus su tokiomis grupėmis kaip „White Lies“, Jamesu Blake‘u, „White Rabbit“ ir kitais.
Klausomės „Active Child“ muzikos nuo tos sekundės, kai dienos šviesą išvydo debiutinis jo albumas „You Are All I See“. Tai įvyko 2011-aisiais. Po 4 metų Patas Grossi pasidalino antru studijiniu įrašu „Mercy“, o šiandien yra dar viena didi diena – trečia jo plokštelė „In Another Life“ pristatoma klausytojų teismui.
Pato falcetas nepalieka abejingų jau praktiškai dešimtmetį. „Tai tiesiog mano dainavimo būdas. Be to, falcetas yra ta vokalinė terpė, kurioje aš jaučiuosi stipriausias. Todėl kai kuriu dainas ir ateina metas vystyti pagrindinę melodiją, žinau, kad ji bus skirta falcetui. Tai – savotiška kombinacija: ilgą laiką dainavau chore ir ten išsiskyriau būtent falcetu, todėl šis balsas tarsi liko mano galvoje ir vėl tapo savotišku kūnu mano šiandieninėje muzikoje“, – beveik prieš 9 metus apie savo balsą manoMUZIKAI išskirtiniame interviu sakė P. Grossi.
„Active Child“ falcetu, papuoštu nuostabia muzika apstu ir naujajame „In Another Life“. Todėl drąsiai sakome, kad šis įrašas – vertas jūsų dėmesio, o manoMUZIKAI jis buvo vienas gražiausių, išleistų balandžio mėnesį.
The Strokes – The New Abnormal
2001 m. pasirodęs pirmasis „The Strokes“ albumas „Is This It“ buvo grupės tramplynas ir išliko melomanų mėgstamiausiu grupės darbu. Nei 2003 m. pasirodęs antrasis albumas „Room on Fire“, nei pastarieji darbai – 2011 m. „Angles“ ar 2013 m. „Comedown Machine“ neaplenkė pirmojo. Žinoma, grupės gerbėjai labai laukė frontmeno Julian Casablancas, gitaristų Albert Hammond, Jr. ir Nick Valensi, bosisto Nikolai Fraiture bei būgnininko Fabrizio Moretti sugrįžimo į įrašų studiją. Įdomu ar balandžio 10 dieną po septynerių metų pertraukos pasirodžiusiam „The New Abnormal“ tai pavyks?
Šeštasis The Strokes“ albumas „The New Abnormal“ buvo įrašytas Shangri-La – Malibu studijoje, o jį prodiusavo Rick Rubin. Viršelį papuošė Jean-Michel Basquiat piešinys „Bird on Money“ – menininko tribute džiazo muzikantui Charlie „Bird“ Parker.
„The New Abnormal“ – geras roko albumas, papuoštas 80-ųjų garsais ir nostalgija tam laikmečiui. Albumo „hitai“ yra „Bad Decisions“ ir „Eternal Summer“. Visgi pirmojoje atpažįstame Billy Idol kūrinį „Dancing With Myself“, o antrajame – Psychedelic Furs „The Ghost in You“. Grupė to neslepia (netgi mini išnašose) ir dainos skamba puikiai – tikras geros nuotaikos užtaisas belaukiant vasaros. Ieškantiems kažko įdomesnio rekomenduoju „Ode to the Mets” ir „Adults Are Talking“ – pašokimui. Visas albumas persmelktas nerūpestingumo, laisvės ir pilnos nuotykių vasaros nuotaikos. Klausantis kažko inovatyvaus ar ypatingai išieškoto gal ir neišgirsime, bet tikrai leis lengviau atsikvėpti ir primins pasidžiaugti šia akimirka.
EOB – Earth
„Radiohead“ gitaristas Ed O’Brien (būtent jis slepiasi po pseudonimu EOB) visuomet laikėsi šiek tiek nuošaly. Kol žymesni jo „bendragrupiečiai“ leido solinius albumus, jis… gerai leido laiką ir kaupė medžiagą. Šiam albumui sukurti jam prireikė 8 metų, o jį įkvėpė įvairūs dalykai – nuo Rio karnavalo, Glastonbury festivalio šėlionių, Primal Scream albumo „Screamadelia“ iki asmeninių vienybės Žemėje paieškų.
Būtent taip EOB ir pavadino savo pirmąjį solinį kūdikį – „Earth“. Tačiau nepaisant to, kad įrašuose jam talkino tikras „dream team“ (albumą prodiusavo Flood, o jame girdime „Radiohead“ nario Colino Greenwoodo bosinę gitarą, „Portishead“ gitaristą Adrian Utley ir „Wilco“ būgnininką Glenn Kotche), pačiam albumui trūksta būtent vienybės ir to sofistikuoto skambesio, kurį taip liaupsina „Radiohead“ gerbėjai. Vieni kūriniai skamba gana šviežiai („Shangri-la“), kiti gerai jaustųsi praėjusio šimtmečio pabaigos muzikiniame kontekste („Olympik“) ar galėtų sugulti į kurį nors ankstesnį „Radiohead“ albumą („Banksters“). O kai kuriems tiesiog pritrūko gyvybės (duetas su Laura Marling „Cloak of the Night“).
Tačiau kad ir koks būtų galutinis rezultatas, Ed O‘Brien visiems įrodė bent jau vieną dalyką – priešingai nei mano internautai, jis sugeba išdainuoti daugiau nei vien savo vardą. Ar šį albumą išgirsti tikrai būtina? „Radiohead“ gerbėjams tai bus proga geriau pažinti savo mylimos grupės gitaristą, tačiau jei jo skambesiui taikysite tokius pačius aukštus standartus, jums greičiausiai teks nusivilti. Visiems kitiems – pabandykite, „Earth“ yra toks nepretenzingas, kad turi šansų patikti.
Katatonia – City Burials
Jei nežinočiau švedų „Katatonia“ istorijos ir man kas nors būtų pasakęs, kad naujausią grupės albumą „City Burials“ atlieka ta pati 1996 m. „Brave Murder Day“ išleidusi grupė, būčiau tik garsiai nusijuokusi. Tai – du kardinaliai skirtingi ir muzikiniais žanrais niekaip nesusiję albumai. Tačiau „Katatonia“ kūrybiniame kelyje permainos nėra jokia naujiena. Kolektyvo skambesys kito su laiku ir kiekvienas albumas atnešdavo naujų transformacijos vėjų. Nors, pavyzdžiui, 2006 m. „Great Cold Distance“ kelia daug nostalgiškų prisiminų iš paauglystės, tokie sentimentai nėra priežastis muzikantams stovėti vietoje – ir „City Burials“ tą puikiai įrodo.
Pradėję savo muzikinį kelią kaip death/doom metalo atstovai, stilistiką švedai keitė stilistiką daugybę kartų, nors bendra tematika visada buvo kupina tamsios romantikos. Tai turbūt vienintelis iki šol grupės kūryboje išlikęs elementas.
Tamsios yra ir „City Burial“ dainos: albume muzikantai kalba apie slogią miesto atmosferą, tvyrauja niūri nuotaika. Dalies kūrinių klausytis net nuobodoka, bet muzikantų profesionaluma ir galingi gitarų rifai neginčijamai turi savo stiprybės. Jei ne su niekuo nesupainiojamas Jonas Renske vokalas, sakyčiau, jog grupė į „City Burials“ sudėjo eklektiškus, niekaip tarpusavyje muzikaliai nesusijusius kūrinius: gotikines synth balades (pavyzdžiui, „Lacquier“) ar progresyviojo roko maršus „Heart Set To Divide“ ar „City Glaciers“. Mano asmeninis albumo favoritas – paskutinioji albumo daina „Fighters“, kuri klausytojams primena apie ankstyvesnį, labiau „metalinį“ grupės skambesį ir įtraukiančias gitaros partijas. Bet kokiu atveju, tai vis tiek yra progesyviojo roko kūrinys.
Kritikų vertinimu „City Burials“ nėra stipriausias „Katatonia“ darbas, tačiau jis vis vien vertas klausytojų dėmesio. Šių dienų „Katatonia“ praktiškai neturi nieko bendro su „Katatonios“ senuoju skambesiu: švedai nebėra metalo grupė, tačiau, pristatydami unikalų, jaudinantį, tamsų progroką, jie vis dar išlaiko sunkią ir įtraukiančią atmosferą.
Šis pavasaris – kitoks, nei paprastai. Daug laiko praleidžiame namuose, stengiamės neatsilikti nuo darbų, dažniau nei įprastai plauname rankas ir stebime naujienas. Koncertai ir vakarėliai nevyksta. Nuobodoka. Gerai bent, kad yra internetas, o internete gyvena muzika. Gerai, kad naujiems albumams pasirodyti virusai netrukdo. Dalinamės šešiais kovo mėnesį pasirodžiusiais albumais, kurie, mūsų manymu, yra verti dėmesio.
Nils Frahm „Empty“
Prieš penkerius metus vokiečių kompozitorius Nils Frahm sugalvojo pažymėti „Pianino dieną“. 88-ąją metų dieną (nes būtent tiek klavišų turi pianinas) minima diena kasmet suburia šio instrumento entuziastus. Šiemet šia proga N. Frahm ėmė ir išleido naują albumą „Empty“.
Aštuonios į albumą sugulusios kompozicijos, kurias pats N. Frahm vadina „lopšinėmis“ – tobulas garso takelis saviizoliacijos laikams. Seniai, dar prieš 2012-aisiais pasirodžiusį albumą „Screws“ sukurtos ir užmestos kompozicijos iš tiesų buvo skirtos trumpametražio filmo garso takeliui. Po aštuonerių metų atgaivinti albumo „Empty“ kūriniai pasiryžę užlopyti bent dalį jūsų skylių.
Galbūt pripratusiems prie labiau elektroninių N. Frahmo kompozicijų šis darbas pasirodys blankus, gal kiek nuobodokas. Bet jame tiek tyrumo, kad jo ignoruoti tiesiog neįmanoma. Čia nėra nieko, tik pianinas ir neabejotina Nilso Frahmo meistrystė. Čia taip tylu, kad galite išgirsti jį tyliai šnopuojant jums į ausį. Ir tai ramina. Suteikia vilties. Gydo. Nes kažkur ten, kitoje spotifajaus pusėje, kažkas yra. Kažkas gyvas.
Yumi Zouma „Truth Or Consequence“
Švelnūs, užburiantys ir šiltą vasaros dieną primenantys projekto „Yumi Zouma“ garsai nuo tos sekundės, kai 2016-aisiais pasaulį išvydo debiutinis grupės albumas „Yoncalla“, iš mūsų akiračio nedingsta nė vienai dienai.
Naujosios Zelandijos alternative pop/chillwave trijulė kovą pasauliui padovanojo dar vieną (jau trečią) nuostabų albumą.
„Truth Or Consequences“ pasirodo praėjus 3 metams nuo paskutinės kolektyvo plokštelės „Willowbank“ išleidimo. Ar jis ypatingai skirasi nuo pirmųjų dviejų plokštelių? Ko gero ne. Tačiau tokio žanro muzikai tęstinumas yra būtinybė, todėl saulėtą ramybę primenantys chillwave garsai čia skamba taip pat skaniai, taip pat mielai ir taip pat saldžiai kaip ir pirmuose dviejuose įrašuose.
Naujame „Truth Or Consequences“ – 10 švelnių, vasariškų ir nuotaiką keliančių bei kasdienybę tikrai papuošiančių kompozicijų. Ar jis pasirodo ne per anksti – klausimas, į kurį gales atsakyti tik laikas. Vis dėlto atrodytų natūralu, jeigu įrašas dienos šviesą išvystu karštuoju metų laiku. Juolab, kad “Yumi Zouma” muzika – geriausias palydovas stebint saulėlydį ar karštą vasaros dieną geriant skanų kokteilį ant jūros ar ežero kranto. Kita vertus, jo “sezoniškumas” ir universalumas būtent tokiomis akimirkomis ir taps pats svariausias.
Bent jau mes neabejojame, kad “Truth or Consequences” vasarą bus vienas dažniausių mūsų muzikinių palydovų. Todėl jei šios trijulės dar neatradote, kviečiame tai padaryti kaip įmanoma greičiau. Šis įrašas tikrai gali tapti puikia ilgalaikės muzikinės draugystės pradžia.
Nine Inch Nails – „Ghosts V-VI“
2020-ųjų pradžioje Žemės planetą sukausto COVID-19 virusas. Pasaulio Sveikatos Organizacija paskelbia pasaulinę sveikatos krizę. Globalios ir sąmoningos visuomenės gynimosi nuo viruso priemone tampa saviizoliacija. Miestų gatvės ištuštėja. Laikas tarsi sustoja. Šiandien tai ne filmo scenarijus, o galėtų būti. Koronaviruso keliama grėsmė sveikatai ir paranoiškas atsargumas tarsi tapo mūsų tariamo filmo dekoracijomis. Mes tapome aktoriais. Socialinis atsiribojimas – filmo tema. O Trent Reznor su Atticus Ross šiam filmui sukūrė dar vieno “oskaro” vertą soundtrack’ą.
Dviejų dalių instrumentinis albumas „Ghosts V-VI“ tęsia tai, ką „Nine Inch Nails“ albumu „Ghosts I-IV“ pradėjo dar 2008-aisiais, bet šįkart viskas gerokai ambicingiau. Penktoji ir šeštoji “Ghosts” dalys (pačiame pandemijos įkarštyje internete pasirodžiusios dviejų albumų, pavadintų “Together” ir “Locusts”, pavidalu) yra dvi atskiros, labai aiškų emocinį identitetą turinčios ambientinės meditacijos, stipriai įkvėptos dabarties nuotaikų ir artimesnės ne „Nine Inch Nails“ muzikai, o Reznor ir Ross kurtiems kino filmų garso takeliams. Kūriniuose susipina tai, kas taip žavi visoje Trent Reznor ir Atticus Ross kūryboje – atpažįstamas šaltis, industrinė tamsa, gana paprastos, bet tik šiam duetui būdingos mažorinės melodijos, ir jas vis užgesinantys šiurpulingi minoriniai, rimtį ir baimę keliantys tonai. Tokia muzika Trent‘ui Reznor‘ui anksčiau visuomet puikiai pavykdavo. Pavyko ir šį kartą. „Ghosts V-VI“, panašu, yra pirmasis albumas įkvėptas COVID-19 pandemijos. Tikėtina, kad bandymų nuspalvinti šiandieną netolimoje ateityje sulauksime ir daugiau.
Sakote, kad gali skambėti nuobodžiai? Taip, šis darbas tikrai ne kiekvienam. Pustrečios valandos opusas gali ir prailgti, tačiau muzikos gurmanams turintiems šiek tiek kantrybės čia tikras lobis.
„Songs for Australia“
Kai vasario pabaigoje pasirodë pirmasis dainų rinkinio „Songs For Australia“ kūrinys „Never Tear Us Apart“, kurį atliko amerikiečiai „The National“ supratome, kad sulaukti pilno įrašo bus tikrai verta. Ir neklydome. Kovo 5 d. pasirodęs įrašas nustebino atlikėjų įvairove, muzikos kūrinių pasirinkimu ir muzikalumu.
Australijos atlikėja, „Angus & Julia Stone“ grupės narė Julia Stone inicijavo projektą „Songs For Australia“, kad padėtų gaisrų nualintai Australijai. Susivieniję muzikantai iš viso pasaulio šiame albume pristato Australijos atlikėjų dainų koverius. Visos lėšos surinktos už šį albumą bus skirtos Australijai.
„Songs For Australia“ iš pradžių buvo tiesiog vienkartinė įrašų sesija, tačiau Julia Stone apsiėmė kuruoti visą projektą prašydama prisidėti atlikėjų, su kuriais ji turi artimų ryšių. Kaip teigia pati Stone: „Negalėjau patikėti gautais atsakymais. Gavau širdžiai mielų atsakymų iš didžiausių, darbščiausių pasaulio menininkų. Daugelis šių menininkų yra rengę čia koncertus, turi čia šeimą ar draugus arba čia gyvena ar praleido čia laiką. Visi jie turi nuostabius prisiminimus apie šią šalį. Matant ją liepsnose daužėsi kiekvieno iš jų širdis”.
Įraše išgirsite žinomų atlikėjų perdainuotus „INXS”, „Nick Cave and the Bad Seeds”, „Sia”, „Gotye” ir kitų kūrinius, kurie čia skamba visiškai kitaip. Puikus 15 dainų rinkinys, kurį tikrai verta išgirsti.
Porridge Radio „Every Bad“
Kovo mėnesį pavergė Post-Punk / Indie Rock projektas „Porridge Radio“ ir jų po keturių metų pertraukos išleistas antrasis albumas. Jau pirmuoju savo albumu „Rice, Pasta and Other Fillers“ ketveriukė iš Braitono (pietų Anglija) sulaukė nemažai dėmesio, tačiau antrasis albumas jo vertas dar labiau.
„Every Bad“ – gilus ir dinamiškas albumas apie kelionę į save ir savęs pažinimą. Jame „Porridge Radio“ žavi aidinčiais back vokalais, vos girdimais, prislopintais smuiko garsais, tarsi iš kito laikmečio atkeliavusiu sintezatoriumi ir išsitęsusiomis gitaros natomis… O labiausiai – ypatingu pagrindinės vokalistės ir kūrėjos Dana Margolin balsu. Jis audringas, tamsus, su nuolat juntamu kančios ir apatijos šešėlių. Šiam vokalui neatsispirs net ir skeptikai, nemėgstantys moteriško vokalo roko muzikoje.
Viso albumo ašis – pasikartojančios frazės moters, kuri žino, jog dažnai šnabždesys labiau kankinantis nei klyksmas. Jau pirmoje dainoje „Born Confussed“ tarsi mantros kartojamos frazės turi savo prasmę, reikšmę ir įtraukia klausyti toliau. Asmeniniai favoritai – „Born Confussed“, „Sweet“, „Long“, tačiau verta perklausyti visus vienuolika kūrinių, nes kiekvienas – tarsi kita serialo serija.
Me And That Man „New Man, New Songs, Same Shit, Vol. 1“
Lenkų muzikantas ir blackened death metalo grupės „Behemoth“ vokalistas Adam „Nergal“ Darski melomanams geriausiai žinomas kaip sunkiojo metalo atstovas. Visgi kaip ir daugelis kitų kūrėjų, jis nestovi vietoje ir bando išreikšti save kitokiuose muzikiniuose amplua. Šių metų kovą Adam išleido jau antrąjį savo solinio projekto „Me And That Man“ albumą „New Man, New Songs, Same Shit, Vol. 1“.
Kai pirmą kartą perklausiau šį įrašą, negalėjau atsistebėti jame susipynusia muzikinių stilių gausybe ir netgi palaikiau tai prasta kūrybine idėja. Visgi po kelių perklausų supratau, jog klystu. Muzikinė įvairovė yra viena iš dviejų pagrindinių šio albumo stiprybių. Klausytojas čia susidurs su tamsiojo bliuzo, gotikinio neofolk, metalo ir kitų stilių elementais. Iš pažiūros eklektiška žanrų įvairovė čia sujungiama viena pagrindine – Americana stiliaus – linija, kuri suteikia šiam įrašui savitumo.
Antroji šio leidinio stiprybė – tai daugybės skirtingų muzikantų įsitraukimas. „New Man, New Songs, Same Shit, Vol.1“ albume partijas atlieka keturiolika kviestinių atlikėjų, tarp kurių – Jørgen Munkeby („Shining“), Corey Taylor („Slipknot“), Brent Hinds („Mastodon“), Matt Heafy („Trivium“), „Ihsahn“, Siver Høyem („Madrugada“) bei kiti. Iš tiesų „Nergal“ pats vienas vokalo partiją atlieka tik baladėje „Męstwo“, kuri iš likusių dainų išsiskiria ir dar tuo, kad skamba lenkų, o ne anglų kalba.
Būsena, į kurią klausytoją įtraukia šis albumas, galima pavadinti greitai besikeičiančia muzikine kelione po Ameriką. Įžanginė daina „Run With The Devil“ priverčia smagiai trepsėti kojomis – tai įtraukiantis bliuzroko takelis su užburiančia saksofono partija. Kūrinys „Surrender“ primena amerikietišką gospelą, o bandžos, fortepijono ir armonikos harmonija dainoje „Deep Down South“ skamba taip, lyg būtų įrašyta apdulkėjusioje Teksaso tavernoje. Mano asmeninis albumo favoritas – tai tamsaus folk kūrinys „Burning Churches“, kurio norisi klausytis vėl ir vėl.
„New Man, New Songs, Same Shit, Vol. 1” – tai įtraukianti muzikinė kelionė, atskleidžianti neįprastą „Nergal“ pusę. Sudarytas iš gausybės skirtingų muzikos stilių elementų ir suburiantis aibę skirtingų atlikėjų, albumas prikausto savo dinamiškumu. Visai nesvarbu, kuriuo muzikos spektru domisi klausytojas – kažką įdomaus čia gali rasti kiekvienas alternatyviosios muzikos mėgėjas.
Toliau laikomės pasižadėjimo ir apžvelgiame vasarį pasirodžiusius albumus. Šį mėnesį girdėjome labai daug geros muzikos, tad nesusilaikėme ir paminime septynis albumus. Kodėl septynis? Nes manoMUZIKOS komandos akimis (ir ausimis), jie yra verti jūsų dėmesio. Rekomenduojame paklausyti bent po vieną kūrinį iš šių albumų, nes tikrai atrasite kažką gero ir kokybiško sau.
Jonathan Johansson „Scirocco“
Vienas didžiausių kiek mažiau nei prieš dešimtmetį atrastų švyturių Šiaurės šalyse – Švedijos atlikėjas Jonathan Johansson. Visai atsitiktinai atradome jį dar 2011-aisiais metais, kai dienos šviesą išvydo jo pasakiškas albumas „Klagomuren“, tapęs metų (o gal ir viso penkmečio) šviesuliu mūsų muzikinėje padangėje. Nuo tos akimirkos Jonathan Johansson nedingsta iš mūsų radarų, o tokie kūriniai kaip „Redan Glomda“ ar „Under Sjuhusen“ iki šiol dažnai papuošia mūsų kasdienybę.
Naujame albume – 14 kūrinių. Visi skirtingi, tačiau klausant nuo – iki jie sudaro neįtikėtinai pilną, gražų ir unikalų elektroninės muzikos paveikslą. Savo muzika švedas neketina pretenduoti į populiariųjų radijo stočių grojaraščius. Jis nepataikauja publikai, nesistengia įtikti. Visgi savitas, unikalus ir išpuoselėtas elektroninės muzikos skambesys (su simfoniniais prieskoniais) melomanų tikrai nepaliks abejingų.
Taip, jis dainuoja švediškai (ir mes ne ką tesuprantame), bet suvokiame, kad jis leidžiasi į globalių tiesų paieškas. Ir, žinoma, teksto nesuvokimas neužgožia pasakiškos Jonathan Johansson muzikos jėgos.
Andrius Mamontovas „Perlai ir Sakuros“
Andrius Mamontovas pagaliau išleido naują (pirmą po 5 metų) studijinį albumą „Perlai Ir Sakuros“. Klausytis jo galima galybę kartų – kaskart atrandi vis kažką naujo. Tai tas pats, kaip šimtą kartų peržiūrėtas mylimas filmas – kuo dažniau žiūri, tuo labiau supranti, kad yra pasakiškų detalių, į kurias anksčiau neatkreipdavai dėmesio… Toks yra ir naujasis „Perlai ir Sakuros“.
Tie, kas tikitės čia rasti akustinį Mamontovą, meskite šias viltis šalin. Akustinės gitaros garsų čia reikės su žiburiu paieškoti. Andrius albumą kūrė pianinu, o pildė ir lipino savo studijoje – tad nenuostabu, jog čia dominuoja sintetiniai garsai ir tai yra viena priežasčių, dėl kurių tik smalsiau, kaip šios dainos bus atliktos gyvai. Nuo to albumas tik įdomesnis ir dar mažiau nuspėjamas.
„Perlai ir Sakuros“ – labai lėtas. Svajingas. Sentimentalus. Gilus. Gal netgi liūdnas. Visgi albumo „gulbės giesme“ pavadinti negali, nes autorius, panašu, toli gražu neketina sustoti kurti. Potencialus radijinis hitas jame tik vienas – titulinė albumo daina. Ir nors albume tik 8 dainos, perklausius jo pasijunti tartum perskaitęs gerą knygą. Darbas labai vientisas, nuoseklus ir išbaigtas. O jo cherry on top – albumą užbaigiantis finalinis sentimentaliai liūdnas kūrinys „Malibu“.
Akivaizdu, jog šis įrašas turėtų atrasti išskirtinę vietą jo gerbėjų fonotekoje. Kartu darosi dar įdomiau, kaip Andriaus kūryba skambės jau po „Perlų ir Sakurų“. Nors didžiajai daliai manoMUZIKOS autorių niekas neprilygo „Pabėgimui“ ir „Šiaurės Nakčiai. Pusė penkių“, „Perlai ir Sakuros“ neabejotinai patektų į TOP trejetuką. Tai labai gražus ir geras albumas, neabejotinai papuošiantis tiek šiuos metus, tiek ir, ko gero, visą didįjį lietuviškos muzikos lobyną.
Ásgeir „Bury The Moon“
Vasario pradžioje Islandijos atlikėjas Ásgeir sugrįžo su ketvirtuoju studijiniu albumu pavadinimu „Bury The Moon“. Apie naujojo disko išleidimą išgirdome dar praėjusių metų rudenį, kai Ásgeir pristatė pirmąjį albumo singlą „Youth“. Jį išgirdus iš karto supratome, kad naujasis įrašas nustebins ir labai maloniai pradžiugins. Neklydome. Po jo sekę jausmingi kūriniai „Lazy Giants“, kurio vaizdo klipą papuošė nuostabūs Islandijos vaizdai, ir „Pictures“ tik dar labiau pakurstė nekantrumą ir laukimą.
Anglų ir islandų kalbomis išleistas naujasis darbas buvo paskatintas nelaimingos meilės. Į atokų vasarnamį po ilgametės draugystės iširimo išvykęs atlikėjas pasiėmė tik savo sudaužytą širdį ir muzikos įrangą. Jame ir gimė šis labai gražus, vientisas, kiek melancholiškas vienuolikos dainų albumas.
Kas įdomu, kad žodžius atlikėjo muzikai parašė jo tėvas, žinomas Islandijos poetas Einar Georg Einarsson. Nors ši muzika labiau tiktų tamsiems rudens vakarams, tačiau tikime, kad kelią į klausytojų širdį ji ras ir kartu su pavasariška šiluma.
Ozzy Osbourne „Ordinary Man“
Ozzy Osbourne „Ordinary Man“ nėra paprastas eilinio žmogaus albumas. Pernai metalo „krikštatėvis“ išgyveno sunkiausius savo gyvenimo metus dėl smarkiai sušlubavusios sveikatos ir virtinės su tuo susijusių nelaimių. Negana to, dėl diagnozuotos Parkinsono ligos Ozzy buvo priverstas atšaukti koncertinį turą Šiaurės Amerikoje. Negandos legendinio rokerio vis tiek nesustabdė ir jis įrašė dvyliktąjį savo solinės karjeros albumą.
Nors praėjo dešimt metų nuo tada, kai buvo išleistas vienuoliktasis studijinis albumas „Scream“, muzikantas neskyrė visos pauzės naujo kūrinio įrašams. Idėja sukurti naują albumą Tamsos Princui kilo visai netikėtai – po to, kai jis pernai atliko partiją reperio Post Malone dainoje „Take What You Want“. Tai atvėrė kūrybinio chaoso duris „Ordinary Man“ gimimui, o pačios naujojo albumo įrašų sesijos įvyko žaibiškai greitai.
Prie albumo atsiradimo prisidėjo nemažai garsenybių. Čia išgirsite ir sero Eltono Džono partiją („Ordinary Man feat. Elton John“), ir reperių Post Malone bei Travis Scott balsus (dainos „It‘s a Raid (feat. Post Malone)“ bei „Take What You Want (feat. Post Malone and Travis Scott“)). Įdomu ir tai, jog albume groja „Guns‘n‘Roses“ bosistas Duff McKagan, „Red Hot Chili Peppers“ būgnininkas Chad Smith, o gitaros partijas atlieka Post Malone prodiuseris Andrew Watt. Viso šio menininkų darbo kartu rezultatas – įtraukiantis, energingas ir dėmesio vertas albumas.
„Ordinary Man“ patraukia savo energija ir veržlumu, ypač dainos „Straight to Hell“, „Under the Graveyard“ ar „Ordinary Man“. Visgi reikia pripažinti, jog dalis kūrinių skamba ganėtinai nuobodžiai. Dainas „Goodbye“, „Eat Me“ ir „Scary Little Green Men“ norisi praleisti. Tačiau muzika įrašyta profesionaliai, švariai ir akivaizdžiai skirta komercinei auditorijai. Sunkiosios muzikos mėgėjai greičiausiai pasiges purvo ir sunkių gitaros rifų iš ankstyvosios „Black Sabbath“ kūrybos.
Nors „Ordinary Man“ nėra pats geriausias Ozzy Osbourne įrašas, jis primena, kokią didžiulę įtaką kūrėjo gyvenime turi galimybė atlikti muziką. Po krūvos nelaimių, sveikatos problemų ir atšaukto koncertinio turo Ozzy išreiškė save naujajame albume ir klausytojams suteikė galimybę išgirsti neeilinio žmogaus neeilinį albumą.
Solo Amsamblis „OLOS“
Ką blogiausio gali daryti muzikuojantys aktoriai? Ogi groti dainas pagal kitų poetų eiles. Visa laimė, kad yra „Solo Ansamblis“, kurie naujuoju albumu parodė, jog ne visi dainuojantys aktoriai privalo būti bardais.
Taip, 2020-ieji dar tik prasidėjo, bet svarbiausias šių metų lietuviškos muzikos albumas jau yra išleistas ir jį pralenkti bus sunku. „Solo Ansamblis“ knygų mugės proga į prekybą paleidę savo antrąjį albumą „Olos“ trinktelėjo per paširdžius taip stipriai, kad belieka tik skėsčioti rankomis ir kvėpuoti giliau. „Olos“ – nenuginčijamai vienas stipriausių lietuviškos muzikos įrašų per pastarąjį dešimtmetį. Albumas tarsi tęsia tai, ką grupė pradėjo savo debiutu „Roboxai“, tačiau yra tamsesnis, gilesnis ir gerokai grubesnis už savo pirmtaką. Na, o neabejotina šio albumo ašis – „Neturėjom dainos“. Tai rimtas pretendentas ne tik aplenkti abu „Solo Ansamblio“ megahitus „Moteris“, bei „Juoda juoda juoda juoda naktis“, bet ir tapti tikrų tikriausiu mūsų kartos himnu. Ateitis parodys.
Nors „Solo Ansamblis“ dainuoja išimtinai lietuvių kalba, kolektyvui žadama tarptautinė sėkmė. Tikėkimės, kad šio, su Kanados leidybine kompanija išleisto, albumo dėka taip ir įvyks. Tiesa, kad sunku iš anksto prognozuoti realią vieno ar kito albumo išliekamąją vertę. Visgi labai tikėtina, jog dviems dešimtims metų praėjus, „Olos“ dėsime į vieną lentyną kartu su Foje albumu „Kai perplauksi upę…“ ar Empti „Estrada“. Tai – šių dienų klasika.
Tame Impala „The Slow Rush“
Negalima neįtraukti į šio mėnesio apžvalgas ir psichodelikos iš Australijos – ketvirtojo „Tame Impala“ albumo. Po penkerių metų pertraukos pasirodęs „The Slow Rush“ susiklauso lengvai ir skaniai. Kevin Parker kuriami smooth psychedeliniai garsai tiks tiek foniniam pasiklausimui, tiek muziką analizuoti mėgstančiam melomanui, ieškančiam įdomesnių garsų. Taip yra todėl, kad pirmu klausimu albumas atrodo lengvas ir paprastas, tačiau yra kiek kitaip. Norint, galime išgirsti kiek ten visko daug subtiliai, kokybiškai ir gerai „Tame Impala“ primaišė. Tačiau klausant albumo apima tikrai pakili nuotaika, nesinori analizuoti, o tiesiog pasimėgauti muzika.Tą ir rekomenduojame!
Asmeniškai iš albumo įstrigo kūrinys – „Borderline“. Turbūt dėl savo upbeat vibe ir gražių sprendimų, kaip pavyzdžiui, gale dainos įterpti žemi ir aštresni tonai, kurie gražiai uždarė dainą. Tikiu, kad patiks ir „Breathe Deeper“, kuri šiuo metu (iš šio albumo dainų) yra klausomiausia „Spotify“ muzikos pasiklausymo platformoje. Tad siūlome atsipalaiduoti, gerai nusiteikti ir paklausyti kažkurios iš šių.
Agnes Obel „Myopia“
Berlyne gyvenanti lyriškoji danų kūrėja Agnes Obel vasario pabaigoje pristatė ketvirtąjį savo albumą „Myopia“. Kaip ir tris pastaruosius, taip ir šį albumą, atlikėja kūrė, įrašė ir prodiusavo savo namų studijoje Berlyne. Jame, žinoma, laukiame išskirtinio atlikėjos vokalo ir daug melancholijos, lyrikos, sakralumo… Tą ir gauname.
„Myopia“ svarbiausi akcentai – mistiškai skambantis pianinas ir tarsi aiduose paskendęs vokalas. Tai užliūliuojantis ir melancholijoje paskandinantis albumas. Nenoromis užsimerki ir atsiduri tamsiame ūkanotame miške ar vėlyvą vakarą žiūri pro langą į stiklu bėgančius lietaus lašus arba ankstyvą rudenį stebi nuo ežero kylantį rūką… Šis kiek mistiškas, sakralus vokalo ir pianino susijungimas labai vizualus. Antrojoje albumo dalyje (pavyzdžiui, „Parlaiment Of Owls“ ir keletoje kitų kūrinių) suskambusi violančelė įneša dar daugiau melancholijos. Albumas pradedamas ramiai ir beveik tyliai, vėlesniuose kūriniuose po truputį kyla įtampa, atsiranda aštresnių garsų, tačiau paskutinėje dainoje vėlgi švelnūs garsai ir tyla ima viršų.
Albumas tamsus, klausytoją apglėbia melancholijos skraiste ir nepaleidžia dar kurį laiką, net ir nutilus muzikai. Jei reikėtų rinktis albumo kūrinį, tai būtų violančelės bei smuiko garsais virkdantis „Parlaiment Of Owls“ arba į ramybę nugramzdinantis „Promise Keeper“.
Portalas manoMUZIKA grįžta su albumų recenzijų sąrašu. Kaskart trumpai pateikdami jums „einamuosius” įrašus, pasibaigus mėnesiui išrenkame kelis, mūsų manymu, vertus išskirtinio dėmesio. Tad nieko nelaukdami grįžtame su sausio mėnesio plokštelėmis, kurių, manoMUZIKOS akimis (ir ausimis), praleisti tiesiog negalima.
EMINEM „Music to be Murdered By”
Sausio viduryje be jokios išankstinės prognozės pasirodęs vienuoliktasis studijinis reperio Eminem albumas „Music to Be Murdered By“ stebina, nors iš esmės nepasako nieko naujo.
Klausant Eminem muzikos dažnai būna sunku suprasti kur pasibaigia Marshall Mathers asmenybė ir prasideda Eminem kuriamas Slim Shady personažas. Ypač kai albumas – duoklė legendiniam siaubo filmų režisieriui Alfred Hitchcock‘ui ir horrorcore žanrui, kuriame žodžių kišenėje niekados neieškantis Marshall‘as Mathers‘as sublizga geriausiai.
Šiame albume Eminem pateikia dar dvi dešimtis kūrinių bei skitų, ir dar kartą pagerina savo jau anksčiau užkeltus įspūdingus repavimo rekordus. Taip, reikia pripažinti, jog mumble rap nesusipratimo šlovės eroje Eminem beriamos greitakalbės skamba mažų mažiausiai įspūdingai. Tačiau kažkodėl fantastiško dydžio žodynas ir gebėjimas surimuoti iš pirmo žvilgsnio nesirimuojančias frazes nebestebina, kaip kad stebino prieš dešimtmetį. Gal todėl, kad visa tai jau girdėjome anksčiau?
Nors ir gerokai įdomesnis ir įvairesnis nei prieš tai sekę albumai „Revival“ ir „Kamikaze“, „Music to Be Murdered By“ nėra itin inovatyvus ar išskirtinis. Tačiau savo „rap god“ titulą seniai užsitarnavusiam ir jo kažkam kitam perleisti nesiruošiančiam Marshal Matthers‘ui jau seniai nebereikia nieko niekam įrodinėti. Nebent sau pačiam.
Fanai didžiąją jo dalį „suvalgys“ kaip saldainį ir prašys dar, o skeptikų nuomonės šis albumas nepakeis.
ALGIERS „There Is No Year”
Jei verkėte, žiūrėdami į degančios Australijos nuotraukas ar stebėjotės sausio mėnesį žibutėmis Nemenčinės pamiškėje, jei jus neramina trumpai, brexitai ir koronavirusai, jei jums būna pikta dėl išnaudojimo, rasizmo ir kitokių pasaulio neteisybių – štai grupė, jaučianti tą patį pyktį. Ir albumas, išreiškiantis tą pyktį, tiek asmeniniame, tiek žymiai platesniame kontekste.
Trečiasis „Algiers“ albumas „There Is No Year“ – tobulas mūsų laikų kūdikis. Politiškai angažuotas, tačiau tuo pat metu labai asmeniškas. Albumo tekstai – virš 700 eilučių eilėraščio, parašyto grupės lyderio, Franklino Jameso Fisherio – laviruoja tarp atviros agresijos iki baimės ar netekties jausmo. Esu, vadinasi pykstu – štai toks grupės manifestas persisunkia per jų kūrybą, ir gal tai vaikiška, tačiau apsižiūrėkime aplink. Pykti tikrai yra dėl ko.
Jei estate susipažinę su ankstesniais „Algiers“ darbais, „There Is No Year“ greičiausiai jūsų nenustebins. Ši grupė turi savo „firminį“ skambesį ir puikiai laviruoja, derindama roko, soul ar elektronikos elementus. Tačiau šį kartą, atrodo, viskas stipriau, kokybiškiau, jautriau. Ir beviltiškiau. Nors gal dar yra vilties? Paklausom.
PET SHOP BOYS „Hotspot”
Britų synth pop legendos „Pet Shop Boys„, regis net negalvoja apie karjeros pabaigą. Nepaisant to, kad grupės nariams Neilui Tennantui ir Chrisui Lowe jau per 60, muzikantai išgyvena tikrą kūrybos ekstazę.
Sausio mėnesį „Pet Shop Boys“ išleido naują albumą „Hotspot“. Tai jau 14-as dueto studijinis įrašas. Jis pasirodė praėjus 4 metams nuo paskutinės dueto plokštelės „Super“ išleidimo.
„Hotspot“ buvo kurtas ir įrašinėtas trijuose miestuose – Berlyne, Los Andžele ir Londone. Plokštelę, kurioje 10 naujų dainų, prodiusavo Stuartas Price’as, anksčiau dirbęs su tokiais vardais kaip „The Killers“, Madonna, „Take That“, Gwen Stefani, „Keane“ ir kitais. Beje, S. Price’as prodiusavo ir minėtą 2016-ųjų „Pet Shop Boys“ albumą.
Ar duetas nustebino naujovėmis? Tikrai ne. Tačiau žanro karaliams viskas atleistina. Kita vertus, kai muzikoje pasieki tiek daug, negali tikėtis, kad kūryboje atsiras kažkokių itin didelių naujienų. „Hotspot” – dar vienas labai petšopboisiškas albumas, kurį su malonumu suvalgys senieji grupės gerbėjai. Tiems, kurie hito „West and Girls” kūrėjų muzikos nepažįsta, „Hotspot” nebūtinai taps didelės meilės pradžia, todėl reikėtų pažintį su jais pradėti nuo gerokai ankstesnių įrašų. Tačiau tiems, kas su Neilu ir Chrisu gyvena jau daug metų, šis įrašas gali tapti itin miela vyšnaite ant daug metų džiuginančios grupės kūrybos torto.
„…AND YOU WILL KNOW US BY HE TRAIL OF DEAD” „X: The Godless Void and Other Stories“
Šį mėnesį akis ir ausis taip pat užkliuvo ir už amerikiečių alternatyvaus roko grupės iš Ostino, Teksaso „…And You Will Know Us by the Trail of Dead“ sausio 17-ąją pasirodžiusio albumo „X: The Godless Void and Other Stories“. AYWKUBTTOD – tai Jason Reece ir Conrad Keely sukurtas penkių narių projektas, kuris šiuo (jau dešimtuoju) savo albumu pažymi ir 25-ąsias grupės metines. Įdomus faktas apie grupę yra tas, kad Jason Reece ir Conrad Keely atlieka/keičiasi vokalo, gitaros ir būgnų vaidmenyse.
„X: The Godless Void and Other Stories“ – tamsus ir sunkus albumas. Jis „kabina” nuo pat pradžios. Geras vokalas, melodingos gitaros, daug „fūzo“ ir viską apjungiantys būgnai bei intriguojantys punk‘o, psichodelikos ir progresyvo prieskoniai tikrai verta roko gerbėjų dėmesio. Patartina paklausyti nuo pradžios iki galo – „All Who Wander“, „Something Like This“, „Into the Godless Void“, „Don’t look Down“, „Gone“… Kiekvienas kūrinys turi kažką savito. Suklausyti visą albumą vienu ypu gali būti kiek sunkoka. Jis – tiesiog ne fonui. Tačiau perklausius suvoki, kaip gerai, kad tokia muzika yra ir kartu kaip smagubūtų sudalyvauti gerame gyvame psichodelinio ar prog-roko koncerte.
Poliça „When We Stay Alive”
Dar 2016 metais koncertą Vilniuje, menų fabrike LOFTAS surengusi amerikiečių synth-pop grupė „Poliça” šiais metais pristatė savo naują albumą „When We Stay Alive”. Apie šį dešimties naujų dainų rinkinį kolektyvas paskelbė dar 2019 metų pabaigoje, kai pasidalino tituline albumo daina „Driving”.
Įrašo pradžia galima laikyti 2018 metus, kai grupės lyderė Channy Leaneagh nukrito valydama savo namo stogą . Vėliau sekęs fizinės reabilitacijos laikotarpis padarė labai didelę įtaką naujojo albumo dainoms. „When We Stay Alive” prasideda nuo energingojo singlo „Driving” savo stilistika kartais kiek primenančia Švedijos elektroninės muzikos duetą „The Knife”. Vėliau seka „Feel Life”, „Be Again”, kurias neabejotinai įkvėpė atsitikęs nelaimingas atsitikimas. Kūrinys „Forget Me Now” įsirėžia giliai į atmintį ir su „Blood Moon” ir „Sea Without Blue” šis 38 minučių įrašas prabėga nepastebimai. Jis tikrai turėtų rasti pasekėjų tarp tų, kas mėgsta lyrišką, švelnią tačiau svajingų ritmų nuspalvintą elektroninę muziką.
Nors 2016 metais ši grupė Lietuvoje daug dėmesio nesulaukė (mūsų įžvalgas iš šio koncerto galite rasti ČIA ), tačiau neabejotinai ji nusipelnė kur kas didesnio susidomėjimo. Neabejojame, kad šis įrašas tikrai paskatins atrasti „Poliça” muziką ir bus puikus muzikos takelis šaltais besibaigiančios žiemos vakarais.
APOCALYPTICA „Cell-0“
„Apocalyptica“ šiemet sugrįžo su trenksmu. Simfoninio metalo violončelininkai išleido devintajį, pilnai instrumentinį albumą „Cell-0“. Naująjame įraše suomiai atsigręžė į savo šaknis: 1996 m.instrumentinį debiutinį albumą „Apocalyptica Plays Metallica By Four Cellos“ ir 1998 m. „Inqusition Symphony“, kuriuose kolektyvas violončelėmis sugrojo „Metallicos“ koverius .
Konceptualiai „Cell-0“ ieško paralelių tarp muzikos ir visatos, kurios persipynusios tarpusavyje ir sudaro bendrą, iš miljardų ląstelių sudėtą visumą. Kvartetas muzikos garsais kviečia atsigręžti į visai planetai aktualias problemas – besaikį vartojimą, globalinį atšilimą ir šių reiškinių neigiamą poveikį Žemei.
Nors visi devyni kūriniai nepriekaištingai atlikti ir turi stiprią atmosferą, dalis jų kerta progresyviojo metalo teritioriją ir pasižymi itin kompleksiška struktūra (pavyzdžiui, „Scream for the Silent“ ar „Cell-0“). Tad daliai klausytojų gali prireikti šiek tiek daugiau kantrybės.
Visgi reikia pasidžiaugti, jog suomiai išleido devynis atmosferiškus ir įtraukiančius kūrinius, kurie užburia sprogstamąja violončelės jėga bei kiaurai persmelkiančia atmosfera. Sunkiojo, simfoninio metalo kupino „Apocalypticos“ skambesio išsiilgę fanai albumu tikrai nenusivils.
Lietuvoje nėra tiek daug asmenybių, kurių vardą ištarus mintyse prabėgtų tokia galybė įvairių laikmečių akimirkų. Andrius Mamontovas, neabejotinai, yra vienas iš tų kelių… Filmas „Kažkas atsitiko”, „Roko maršai per Lietuvą”, legendinis 60 tūksančių žmonių stebimas liūdesio triumfas „Foje” išsiskyrimo koncerte, juodi marškinėliai su užrašu „Popsas užkniso juodai”, dešimtys apdovanojimų, iš kurių vienas nuo tilto išmestas į upę, „Hamletas”, socialinė veikla ir prevencinė kova su savižudybėmis. Tai – tik kelios akimirkos iš dešimčių. O gal ir iš šimtų ar tūkstančių su kuriomis ne vienai, ne dviem ir, ko gero, netgi ne trim kartoms asocijuosis kultinio Lietuvos kolektyvo „Foje” lyderis.
Atrodo, kad jis visada yra šalia. O kad tai tiesa suabejoti neleidžia jo muzikinis palikimas. Būtent muzika ir yra tai, kas leidžia jį vadinti šiandienos karaliumi.
Vieniems tapęs įkvėpimu, kitiems – kelrodžiu, o tretiems – tiesiog muzikiniu gyvenimo autoritetu Andrius Mamontovas šiandien turi kuo didžiuotis. Tačiau gimtadienių nešvenčiantis aktorius, prodiuseris ir, žinoma, atlikėjas, išlieka kuklus. „Net nesuprantu, kad man jau 50, todėl neturiu ką švęsti – tiesiog keliauju per gyvenimą”, – vakar LRT opus eteryje interviu sakė atlikėjas.
Kad ir kaip ten bebūtų, netgi jei jam gimtadienis atrodo bereikšmis, Lietuvoje yra šimtai tūkstančių, kurie galvoja kitaip. Mes – vieni iš jų.
Kažko naujo palinkėti nesugebėsime, o bambtelėti tradicinį „sveikatos, laimės ar naujų dainų” būtų pernelyg primityvu. Todėl sakom labai paprastai: klausom, žavimės ir visąlaik tikimės ir laukiame… Naujos muzikos ir to paties įkvėpimo, kuris jau tiek daug metų lydi mus ir tūkstančius taip pat besiklausančių.
Andriaus Mamontovo penkiasdešimtmečio proga manoMUZIKA pakalbino visą eilę daugeliui puikiai pažįstamu žmonių. Prašėme jų pasidalinti mintimis apie tai, kas jiems yra Andrius Mamontovas ir, žinoma, jo penkiasdešimtetis.
Taigi, čia – Andriaus bičiulių, pažįstamų ir nepažįstamų sveikinimai.
A. Kaušpėdas
Algirdas Kaušpėdas (Grupės „Antis” lyderis): Andriui Mamontovui tik 50 metų? Dar toks jaunas, o jau tiek darbų nuveikęs… Lietuvoje daugelis, tame tarpe ir aš, gyveno ir tebegyvena su Andriaus muzika. Todėl manau, kad Mamontovas yra tikras TAUTOS DAINIUS. Tokiu tapti retai kam pasiseka, bet juo tapus nėra kelio atgal ar į šoną.
Mielas Andriau, suprask, kad jau sau nebepriklausai – esi mūsų! Mes nebeįsivaizduojame gyvenimo be Tavo muzikos! Andriau, džiugink ir dainuok savo tautai dar 50 metų!”
I. Kofas
Igoris Kofas (grupės „Lemon Joy” lyderis): Mano sveikinimai Andriui iš visos širdies! Džiaugiuosi, kad jį pažįstu, džiaugiuosi, kad gimėme tą pačią dieną ir daugiau nei 20 metų šią dieną apsikeičiam sveikinimais. Mano paauglystė praėjo su „Foje” dainomis ir neslepsiu, kad būtent Andriaus dainos įkvėpė pradėti kurti lietuviškus tekstus, pamilti kalbos skambesį populiarioje muzikoje. Ir dar daug, daug už ką jam esu dėkingas. Šviesos ir meilės, gražių dainų ir nesibaigiančių ovacijų!
A. Tapinas
Andrius Tapinas (žurnalistas, rašytojas, „Laisvės TV” įkūrėjas): Andrius Mamontovas man yra personifikuota laisvė. Laisvė kalbėti, laisvė dainuoti. Nuo Sporto rūmų iki Vingio parko – tu visada žinojai, kur koncertuoja Andrius, ten renkasi laisvi žmonės. Taip buvo beveik prieš trisdešimt metų, taip yra ir dabar. Su gimtadieniu, Andriau!
G. Liaudanskas – Svaras
Gabrielius Liaudanskas – Svaras (grupės „G&G Sindikatas” narys): Pirmieji „G&G” gabalai buvo įrašyti Vilniaus plokštelių studijoje pas Andrių. Jis ne tik įvedė į muzikos pasaulį, jo žmoniškumas ir paprastumas suteikė tiek muzikinės, tiek žmogiškosios drąsos. Klausiau „Foje”, klausau ir Andriaus Mamontovo dainų. Man tai vienas kertinių Lietuvos tikrosios, išliekamąją vertę turinčios muzikos akmenų.
D.M. Nojus
Darius Mileris – Nojus (grupės „Airija” lyderis): Nuo pažinties prieš ketvirtį amžiaus, kuomet grupė Airija žengė pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje, Andrius mums buvo kaip vyresnysis brolis, į kurį lygiavomės ir kuriuo sekėme. Mes jau grojome apie du metus, ir visada atsimenu jo svarbų patarimą, kad jau laikas įrašyti pirmą albumą, jautėme, kad visada mus palaikė. Bendri turai ir koncertai mums buvo neįkainojama patirtis, patiko muzika, kūrybinės mintys ir koncertų energija. O grupės „Foje” fanų mintis „Foje – jėga, Airija – irgi” jau tapo metafora ir gero kūrybinio laiko testamentu. Šio kieto jubiliejaus proga linkiu vėl ir vėl save atrasti iš naujo, dainuoti žmonių gyvenimus, ganyti sielas ir skraidinti mintis į dar neatrastus kūrybos tolius.
V. Diawara
Viktoras Vee Diawara (Grupės „Skamp” narys, menų fabriko „LOFTAS” įkūrėjas): Iki šiol puikiai atsimenu pirmą mūsų susitikimą su Andriumi. Jis įvyko Gedimino prospekto Makdonalde. Kartu su Viliumi atėjome pasikalbėti apie naują Andriaus dainos „Nieko panašaus” versiją. Mums bekalbant prie Andriaus priėjo moteris, kuri pradėjo dėkoti jam už tai, kad jis nuo savižudybės išgelbėjo jos dukrą. Pasirodo, būtent Andriaus Mamontovo „Pabėgimas” ir kiti albumai paskatino jos dukrą pasirinkti gyvenimą. Tąkart supratau, kokią didelę galią turi muzika. Su gimtadieniu!
D. Ulvydas
Donatas Ulvydas (Kino režisierius): Visą gyvenimą, nuo pat vaikystės jis man buvo ir yra PIRMAS. Visomis prasmėmis. Pirmas turėjo hitą, pirmas turėjo fanų klubus, pirmas darė įspūdingus vaizdo klipus ir diktavo madą. Netgi pirmas ėmėsi ir nusifilmavo vaizdo klipą pats sau. Bent jau tikiu kad pirmas. Taip atsimenu. Tokios asociacijos apie jį. Kažkaip atrodo, kad jis pirmas ir arenas rinkti pradėjo soliniuose koncertuose, ir pirmas išmetė apdovanojimą. Man jis ir liks PIRMAS. Tas, pas kurį eina visa likusi muzikos industrija. Andriau, neabejoju kad išlaikysi pirmą poziciją ir toliau. Naujų Pirmų kartų tau!
A. Vėberis
Aras Vėberis (grupės „Naktinės personos” narys): Bičiulis, kolega, bendražygis ir mūsų krikštatėvis! Būtent Andrius „ištempė” Naktines Personas į dienos šviesą iš mokyklos palėpės į profesionalią įrašų studiją, kurioje mes padarėme pirmuosius savo profesionalius įrašus. Maža to, jis buvo ir mūsų pirmojo albumo prodiuseris. Ir ne mums vieniems jis davė impulsą toliau dirbti, kurti ir groti. Šviesk ir toliau, Andriau. Būk ir toliau įkvėpėjas. Tegul ir toliau daugelis į tave lygiuojasi. Didžiausi sveikinimai ir pagarba, bičiuli!
A. Rožickas
Andrius Rožickas (TV laidų vedėjas): Man Andrius Mamontovas yra labai ypatingas šviesulys. Aišku, ne saulė ir ne mėnulis. Ir ne koks nors dūminantis laimės žiburys, papelijjęs švyturys, ar žybsintis disco kamuolys… Ne ne. Jis maždaug toks, kaip Vilniaus televizijos bokštas. Toks pilkas, betoninis ir tuo pačiu labai šviesus ir vienintelis. Toks šviesą ne spinduliuojantis, o transliuojantis. Nes tu gali jo nematyt, gali būti net ne Vilniuje, bet vos tik apie jį pagalvoji – pasidaro kažkaip šviesiau. Ir dar labai oldskūliškai brangus. Nu grynai televizijos bokštas. Ir mano palinkėjimas jam: kad jubiliejaus proga Lietuva atsidėkodama A.M. už nuopelnus padovanotų jam tą bokštą.
M. Starkus
Martynas Starkus (TV ir radijo laidų vedėjas): Andriaus muzika buvo labai svarbi mūsų kartos pašėlusios jaunystės laikotarpiu. Jie buvo didžiausios žvaigždės. Nediskutuotinai. Tačiau populiarumo ir dainų ilgaamžiškumo tikrasis įrodymas yra tuomet, kai tavo kūrybos klauso ir vėliau, kiti, nauji jauni. O taip yra su Mamontovo muzika. Reiškia, tai nebuvo tik ano laiko mada. Man malonu, kad galiu Andriu vadinti savo bičiuliu. Aišku, jau daugybė metų praėjo, nuo to laiko, kai radijuje pasiurbčiodavome iš jo blizgančios gertuvės konjaką. Gero turėdavo. Ir jei jis tik vėl pasijus pasiruošęs – aš mielai prisijungčiau, bus ką prisiminti!
T. Augulis
Tomas Augulis (Atlikėjas): Sėdžiu ir galvoju, ką parašyti apie Andrių Mamontovą? Gal prisiminti tai, kad buvau jo koncerte 22-oje vidurinėje mokykloje? O gal kad kartu rašėm „Kalėdų naktį tylią” ir „Atsiduok Vilniui”? Turbūt, kad kažkada gėrėm kartu vyną ir rūkėm nerašysiu, nesolidu dabar kažkaip:-) Bet apie jo prodiusuotus kelis mano albumus „linksmaisiais 90-aisiais” ir ilgas muzikines diskusijas įrašų metu matyt turiu parašyti.
Ar esu AM fanas? Gal greičiau draugas. Jeigu ir AM galvoja taip pat – puiku. Su jubiliejum Drauge AM !!!
J. Morkūnas
Jogaila Morkūnas (Renginių organizatorius): Andrius visada turėjo paslaptį. Sėkmės paslaptį. Net ir pažinodamas daug metų, kiekvieną kartą bendraujant su juo imu nervintis. Gal todėl, kad jis turi paslaptį, o aš jos nežinau. Arba todėl, kad jis turi amžinos jaunystės geną, o aš nesupratu kodėl. O gal tik paslaptingi ir jauni yra talentingi? Arba atvirkščiai.
V. Stackevičius
Vaidas Stackevičius (muzikos vadybininkas, agentūros M.P.3. vadovas): Su Andrium artimiau susipažinti teko, kai 1999 metais pakviečiau jį su grupe „apšildyti“ Bryano Adamso koncertą Vilniuje. Dar po kiek laiko beveik penkerius metus teko padirbėti prie jo vadybos reikalų ir nors vėliau mūsų keliai išsiskyrė, tą bendrą laiką prisimenu su šiluma. Be abejonės, tai – žmogus, praturtinęs savimi lietuvišką populiariosios muzikos sceną, viena ryškiausių mūsų šalies muzikos asmenybių. Ir ne tik dainos jo gražios, bet ir nuotraukos, kaip sakoma – jei žmogus talentingas, tai visur. Didžiausi sveikinimai, Andriau, linkiu sėkmingų AM50 koncertų ir taip pat linkiu ateityje parašyti geriausią savo gyvenime dainą!
R. Jonaitis
Richardas Jonaitis (žurnalistas): Jei jam jau 50, tai ir mums, augusiems su „Foje”, tų metų vis daugyn ir daugyn. Man atrodo, kad A. Mamontovo ir „Foje” muzika įrašyta į mūsų šalies DNR ir yra tūkstančiai žmonių, kurie su viena ar kita daina gali susisieti savo svarbius gyvenimo įvykius, pirmą šokį su mylimąja, mokyklos diskotekas, ar kelionę su draugais, kažkam gitara grojant dainas „Kitoks pasaulis“ ar „Paskutinis traukinys“. Ačiū už muziką, maestro, ir sveikinu su gimtadieniu. Antra tiek!
I. Pociūnas
Ignas Pociūnas (projekto „Daddy Was A Milkman” lyderis): Turiu draugų, kurie tarsi gyvena savam pasauly, į kurį ne visus įsileidžia. Andriaus nepažįstu, bet man jis visuomet atrodė būtent toks, o į jo pasaulį galėjai užeiti tik per muziką. Su dideliu malonumu tą dariau ir prieš 20 metų, ir dabar. Praėjusią savaitę stebėdamas Robbie Wiliams nustebau kiek dar daug tuščios vietos mūsų Vingio parke. Tada susimąsčiau, kad paskutinis čia mano matytas koncertas ir buvo „FOJE“ legendinis baigiamasis „Vilnius.Kaunas.Klaipeda”. O jame dainavo ne 28, o arti 60.000 žmonių. Man tebuvo 17 metų, kai susispaudę netoli scenos kartu dainavom visas iki vienos dainas, o tą vienybės ir laisvės pojūtį prisiminsiu visada. Man pačiam kūryboje itin svarbūs tekstai, prie to neabejotinai prisidėjo Andriaus bei „Foje” muzika. Už tai ir esu dėkingas. Nuoširdžiai sveikindamas Andriui noriu palinkėti visuomet mokėti džiaugtis praeitimi, dabartimi, ir tuo kas dar laukia. Ir palikti tas datų prognozes nuošaly.
R. Šeškaitis
Rytis Šeškaitis (Muzikos fotografas): Kiekviena karta turi kažką, apie ką pagalvoję, džiaugiasi, jog būtent jiems teko garbė tai patirti. Sunku žodžiais apibūdinti reikšmę, kurią nešė ir vis dar neša Andriaus kūryba. Visi kažkada buvom jauni, ieškojom savęs, o tam sunkiam kely labai reikėdavo pakeleivių. Andriau, tu buvai ir vis dar esi juo daugeliui iš mūsų. Tu esi kažkas už tų žodžių ir muzikos, su kuo taip gera tapatintis, tavo kūryba kaskart padeda nukeliauti ten, kur taip lengva buvo svajoti. Tie skaičiai, panašu, yra tik lyg dainos numeracija albume, o esmė slepiasi visai kitur – muzikoje, žodžiuose, svajonėse. Ačiū tau už viską, ką per šiuos visus metus mums padovanojai. Linkiu sveikatos ir kūrybinio įkvėpimo!
S. Urbonavičius – Samas
Saulius Urbonavičius – Samas: You are the winner!!!. Sveikinu tapus tikrų vyrų!!!. 50 tai jau winerių amžius.!!!
D. Filmanavičiūtė
Dovilė Filmanavičiūtė – Miss Sheep: Andrius Mamontovas man yra bemiegės naktys studijų metais, su cigaretėmis ir kava, pirmosios nelaimingos meilės kančios, kartais krentančios žvaigždės, miestai Saulėje. Nenoriu skambėti banaliai, bet jis yra klasika ir muzikos vadovėliai. Andrius yra absoliučiai niekaip neištrinama mūsų istorijos dalis, amžinas vizionierius ir labai labai tvirta uola mūsų kultūroje. Man asmeniškai neįtikėtina, kad turiu galimybę stebėti jį, klausyti jo, įsikvėpti nuo jo minčių, darbų, kūrybos. Net jei ir iš toli, jis spinduliuoja ta puikia aura, kai atrodo, jog viskas labai arti. Su jubiliejum, Andriau!
R. Karpis
Rafailas Karpis (operos solistas): Pirma mano pažintis su Andriaus Mamontovo ir „Foje” kūryba įvyko 1990. Artimiausių šeimos bičiulių sūnus, beje, taip pat Rafikas, mane dešimčia metų jaunesnį vaikį dažnai pasiimdavo iš tėvų ir su visa savo “chebra” tai į Vingio parką nusivesdavo, tai į Trakus nusiveždavo. Kai grįždavom namo, vaizdas toks: kambarys išklijuotas “Led Zeppelin”, “Pink Floyd” ir berods “Deep Purple” plakatais, o skamba: “Pučia pučia jūrų vėjas, neša neša mano laivą….”
Netrukus pradėjau lankyti mokyklą, 18 vidurinę. Tiek “Foje”, tiek Andriaus populiarumas mūsų “šulioj”, visuomet buvo labai didelis ir klausantis dainų, visuomet atrodydavo, kad dalelė jų gimusi būtent mokyklos sienose ir tai padarydavo jas dar artimesnėmis, savesnėmis. “Foje” albumas “Kitoks pasaulis”, man, visuomet primena vaikystę – paauglystę ir Antakalnį.
Andriaus muziką labai vertinu už estetiškai švarų garsą bei harmoniją. Klausantis jos niekada nekyla klausimų ar tikrai taip turi būti, kiekvieno instrumento tembras visuomet atskleidžia jo gražiausias spalvas.
M. Melmanas
Maksas Melmanas (Grupės „Biplan” vokalistas): Kai mums buvo trylika ir kai matydavome Andrių scenoje – svajodavome būti tokie kaip jis. Berods 97-aisiais su Andriumi “Kablyje” grojome jo dainą “Vandenyje”. Tiesiog atsitiktinumo dėka vienam vakarui tapome jo muzikantais. Mus nunešė energija, kurią gavome iš publikos. Žinoma, ji buvo skirta Andriui, bet tąkart mums buvo nė motais. Ir šią energijos bangą mums iš publikos vėliau teko pajusti jau kaip grupei „Biplan”, mat Andrius trumpam, po “Foje” išsiskyrimo buvo tapęs gupės dalimi – jis, kaip klavišininkas dalyvavo mūsų albumo “Braškės” įrašuose. Ir tai yra nerealu. Ilgainiui su Andrium tapome gerais bičiuliais, todėl aš tuo labai didžiuojuosi. Andrius – tai žmogus, kuris, atrodo, scenoje yra visą amžinybę. Ir visą šią amžinybe jis turi tiek energijos, entuziazmo ir noro dirbti ne tik su savo, bet ir su kitų atlikėjų muzika… Tai neįtikėtina. Jis vertas gerpokai daugiau nei tik sveikinimų ar pagarbos. Su gimtadieniu, Andriau.
G. Kilčiauskienė
Giedrė Kilčiauskienė (Vokalistė): Andrius yra tas muzikantas, kuriam nėra svarbus laikmetis ar mados. Man labai priimtinas toks žanras, kai žmogus nebegali kalbėti ir ima dainuoti. Galima kiek tik nori užsiimto garso dizainu apipavidalinant dainą, tačiau jei nebus minties – viskas bus labai laikina. Andriaus dainos turi tvirtą stuburą – gerus tekstus. Linkiu įkvėpimo ir viso pasaulio laiko.
J. Didžiulis
Jurgis Didžiulis (Atlikėjas, prodiuseris, visuomenės veikėjas): Ne kiekvienas artistas gali pasigirti sėkmingai išlaikantis pastovią estetinę/filosofinę trajektoriją kelis dešimtmečius. Nepastebimai adaptuotis į aplinką be akivaizdaus mėtymosi yra galinga savybė, kuri leidžia Andrių lyginti su tvariu ir laikui nepavaldžiu akmeniu Lietuviškosios roko muzikos scenoje. Po 50 metu Mamontovas išlieka Mamontovu, ir, be jokių abejonių, po 100 metų išliks toks pat.
O. Sejev
Olegas Sejev (Grupės „Biplan” narys): Noriu prisijungti prie visų sveikintojų ir pasveikinti Andrių su garbiu jubiliejumi! Andrius mane visą laiką žavi savo kūrybingumu ir, rodos, niekada nesibaigsiančiu jaunatviškumu. Taip pat negali nežavėti jo požiūris į jaunus atlikėjus, ir jo pagalba jiems. Iki šiol kaip vaikas džiaugiuosi, jog jis prisijungė prie mūsų albumo „Braškės” įrašų. Tai buvo gera patirtis mums, jauniems muzikantams. Su gimtadieniu, Andriau! Nesibaigiančios kūrybos tau!
U. Skonsmanaitė
Ugnė Skonsmanaitė (TV laidų vedėja): Kas Andrius Mamontovas yra Lietuvai žinome visi, daugumai bent viena jo daina kažką reiškia ar primena. Man asmeniškai Andrius visada buvo pavyzdys, kad dirbant pramogų versle nebūtina veltis į geltonosios spaudos žaidimus, kad būtum savo srityje labiausiai mylimas ir gerbiamas. Ačiū, Andriau, kad tada pavežei į Eric Clapton – taip ir susipažinom. Ačiū ir už tai, kad visada galiu kreiptis, ar patarimo apie gyvenimą, ar apie tai, kokią šventyklą aplankyti Japonijoje. Linkiu Tau ramybės viduje ir šiek tiek chaoso gyvenime, kad nepasidarytų nuobodu. To the next 50!
T. Banišauskas
Tomas Banišauskas (portalo „Bored Panda” įkūrėjas ir vadovas): „Foje” ir A. Mamontovo kūryba mane žavėjo nuo pat vaikystės. Atrodė, kad kiekviena daina turi daugybę sluoksnių, o kiekvienas sakinys slėpė po paslaptį. Manau, kad Andrius yra labai kompleksiška asmenybė ir kiekvienas jo kūryboje gali atrasti dalelę savęs.
D. Razauskas
Domantas Razauskas (Atlikėjas): Būdamas liūdnas paauglys (ar būna kitokių?) iš seno šluotkočio ir paklodės gabalo gaminausi vėliavą. Mirkiau juodame guaše, vėliau baltais dažais ypač kruopščiai paišiau magišką ženklą apskritime. Nesu didelių koncertų, didelių scenų ar kilnių poelgių žmogus, nesu tas, kuris eitų minios priekyje nešinas vėliava, bet tąkart žengiant siūbuojančiu tiltu į Vingio parką kaip koks partizanas. Atsisveikinti su didele dalimi savęs. Dalimi, kuri neišvengiamai buvo pažymėta „Foje” vardu.
Andriaus dainų įtaką paaugliui, imančiam į rankas gitarą ir bandančiam kažką rimuoti yra sunku pervertinti. Tamsiu, niūriu ir buku metu buvo laikas, kai tos dainos galbūt išties gelbėjo nuo visiškos beprasmybės, rodė kelią. Aš negaliu meluoti, kad viskas, ką Andrius darė „Foje” laikais ir viskas, ką Andrius darė po to man nepaprastai artima. Ne. Ir taip, kai kas arčiau už odą – „Gali skambėti keistai”, „Kai perplauksi upę”, „Pabėgimas”, „Šiaurės naktis pusė penkių”. Net ir atsitraukus nuo asmeninio santykio – tai vieni kertinių albumų visų laikų Lietuvos muzikos istorijoje.
Bet man visada artimas buvo Andriaus priėjimas prie dainos, prie jos atlikimo, jo nepaliaujamas ėjimas tolyn neįstringant paveiksle tarp dulkių. O užvis svarbiausia yra tai, jog kai teko malonumas vos vos pabendrauti, tai pasitvirtino sena kaip Žemė aksioma – kertinė kiekvieno didžio (DJ) žmOgaus savybė yra Jumoro jausmas, saviironija. Andrius iš tų žmonių, kuriam net ir nesant artimam draugui norisi skambinti ir tiesiog pliurpti, nes smagu! Kartais atrodo sugalvojau kažkokią nesąmonę ir pasidalinsiu, bet tada sustabdo jausmas, kad tokių kaip aš, matyt, tūkstančiai. Palinkėti kažko labai ir nemoku. Rokenrolo pasaulyje sklando patarimas: „Turime susimąstyti, kokį pasaulį po mirties paliksime Keithui Richardsui”. Linkiu, kad kai Andriui bus dukart tiek, skiautakas vis dar stovėtų, o mes, jaunimėlis, juokautume „Kaži kokį pasaulį paliksime Andriui Mamontovui…” O mūsų anūkai, vis iš naujo atrandantis jo dainas, galvotų: nu nieko sau, šitoks senas, bet vis dar šešiolikmetis…
R. Širvinskas
Rimvydas Širvinskas (portalo „Makalius.lt” įkūrėjas ir vadovas): „Ir jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonių gali” – ši frazė man įsiminė dar vaikystėje. Tada supratau, kad reikia pakovoti tam, kad pasiekčiau savo svajonę. Kol kas viskas puikiai pavyksta. Ačiū už motyvaciją, Andriau!
V. Paukštytė-Skorė
Vaida Paukštytė – Skorė (A. Mamontovo gerbėjų klubo prezidentė): Andriaus kūryba man yra kelionės, draugai, nuotykiai, juokas ir tiesiog laimė. Nešk visiems laimę ir toliau! Su gimtadieniu!
Kazimieras Likša
Kazimieras Likša (Atlikėjas): Andrius Mamontovas buvo tas žmogus, kuris leido man patikėti savimi ir savo sugebėjimais kurti muziką. Dar iki šiol išeinu į sceną su jo išsakyta mintimi, kad nesvarbu kaip viskas gali būti beviltiška, visada yra bent vienas žmogus, kuriam yra verta atsiduoti 100%.
Ta proga Lietuvos Prezidentė nusprendė Indonezijos vadovui padovanoti ne tik įprastų oficialių dovanų, bet ir nuvežti mūsų šalies roko muzikos. Taigi, grįžęs namo prezidentas Joko Widodo galės mėgautis „Colours of Bubbles” albumu „She Is the Darkness”, „Deeper Upper” praėjusiais metais pasirodžiusia plokštele „Mirrors”, grupės „Antis” disku „Baisiai džiugu!”, „Bix” darbu „Ray” ir „Wolfsome” įrašu „Origin.412”. Būtent šiuos albumus D. Grybauskaitė įteikė Indonezijos Prezdientui. Apie tai šalies vadovė paskelbė ir savo Facebook paskyroje.
Smagu, kad Lietuvos muzika pramuša visas įmanomas sienas ir pasiekia net atokiausius pasaulio kampelius.
Indonezijos Prezidentui linkime smagaus klausymo. Net neabejojame, kad jam patiks 🙂
Lietuvos Respublikos kanceliarijos nuotr/ R. Dačkus
Jau seniai nei vienas lietuvis nėra gavęs tiek dėmesio, kiek vakar jo gavo Marijus Adomaitis aka „Ten Walls“. Gaila, tačiau dėmesio piką muzikantas pasiekė ne dėl savo kūrybos, o dėl homofobiškų pareiškimų socialinėje erdvėje.
Apie „Ten Walls“ vakar rašė visi, kas netingėjo – pradedant įtakingiausiais naujienų portalais „BBC“ar „The Guardian“ ir baigiant svarbiausiais muzikiniais tinklalapiais, tokiais, kaip „Billboard“, „The Quietus“, „XLR8R“ ir begale kitų. Marijaus Adomaičio sceninio vardo žymė #tenwalls buvo tarp populiariausių dienos hashtagų, o jį naudojo visa puokštė įtakingiausių ir įdomiausių šokių muzikos atstovų nuo „The Chemical Brothers“ lyderio iki iškiliausių šio žanro vardų, tokių, kaip „Fort Romeau“, „Chase & Status”, „Goldroom“, Jimmy Edgar, „Tiga“, „Lane 8”.
Marijų paliko jam atstovavusi agentūra, o muzikos įrašų parduotuvė „Phonica“ atsisakė pardavinėti jo naujausią plokštelę „Sparta“.
Pats atlikėjas, ištrynęs savo facebook paskyroje esantį įrašą, net du kartus atsiprašė savo muzikos gerbėjų. Tačiau, kad ir kaip jis bebūtų stengęsis, regis, pastangos nuėjo perniek. Muzikantą iš savo festivalių line up‘ų išbraukė didžiausių vasaros muzikos fiestų rengėjai – „Sonar“, „Creamfields“, „PITCH“, „Pukkelpop“, „Urban Arts“. Visi jie pabrėžė paprastą, regis, jau seniai aiškią gyvenimo tiesą: vietos po saule turi užtekti visiems, nepriklausomai nuo jų rasės, lyties ar seksualinės orientacijos.
Žinant tokį muzikantų, leidėjų, prodiuserių ar festivalių organizatorių požiūrį, regis, neturėtų stebinti ir tokia jų reakcija į itin homofobišką ir neapykantos prisotintą Marijaus įrašą. Ir visgi, nors ir dedamųjų šios istorijos epiloge nėra daug, kai kuriuos iš jų išskirti galime (ir šįkart tikrai nesiimsime smerkti Marijaus ar ieškoti kaltų).
Lietuva neteko nacionalinio pasididžiavimo. Už sėkmingą „Ten Walls“ kelionę pasaulinėje muzikos rinkoje mūsų šalyje buvo pradėta sirgti panašiai, kaip ir už Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę olimpinėse žaidynėse. Marijaus sėkmė buvo laikoma visos Lietuvos sėkme, o jo pergalės – visos šalies laimėjimais. Ne veltui Marijus Adomaitis buvo pirmasis ir kol kas vienintelis lietuvis sėkmingai važiavęs pasaulinės muzikos rinkos keliu. Dieną, kai „Walking With Elephants“ pasiekė perkamiausių Jungtinės Karalystės singlų topo dešimtuką, jau po metų turėtume rasti wikipedios įsimintinų Lietuvai datų sąraše.
Lietuva praplėtė tolerancijos ribas. Tokios aršios industrijos atstovų reakcijos į kokio nors muzikanto pasisakymą jau seniai neteko matyti. Todėl lygių teisių klausimo iškėlimas į diskusijos paviršių – ir labai savalaikis, ir labai naudingas įvykis. Mūsų šalis, deja, niekada negarsėjo itin didele tolerancija ir demokratišku požiūriu tiek į seksualines mažumas, tiek ir į kitataučius, kitaminčius ar kitos rasės atstovus. Todėl šiomis dienomis, kai viso pasaulio šokių muzikos atstovai tik ir smerkia homofobijos apraiškas, labai norisi tikėti, kad budulis su „nuliovu bmw“, iš kurio automobilio kartkartėmis sklinda jo dievukų „Chase & Status” muzika, susimąstys apie tai, ką kalba jo favoritai.
Muzikos industrija susivienijo. Taip, šio įvykio kaina mums – nedidelei, bet garbingai šaliai, besidžiaugiančiai kiekvienu savo dideliu laimėjimu – milžiniška. Tačiau šis buzzas viešojoje erdvėje pagrindžia muzikos idilės faktą: muzika kuriama ją mylintiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų rasės, tautybės, lyties ar seksualinės orientacijos. Atsakas į Marijaus įrašą buvo toks masinis, homogeniškas ir trimituojantis, kad jam likti abejingu tikrai neįmanoma. Muzikantai, prodiuseriai, leidėjai, žurnalistai ir kiti muzikos rinkos dalyviai įrodė, kad su tokiu priešiškumu, neapykanta ir netolerancija taikomasi nebus. Ir tai yra tikrai sveikintinas žingsnis. Žinoma, reikia dar kartą paminėti, kad labai gaila, jog tokias diskusijas iššaukė atlikėjas, kuris pramušė visas tarptautines sienas ir spėjo tapti mūsų šalies pasididžiavimu.
P.S. Ir pabaigai. Galime visai nuoširdžiai prisipažinti: mums tikrai velniškai liūdna. Ne tik todėl, kad šis įrašas buvo skaudus ir netikėtas, bet ir todėl, kad nuoširdžiai manome, jog gyvename pasaulyje, kuriame nėra vietos žmones skirstyti į lygius ir lygesnius. Gerus ir geresnius. Juodus ir baltus. Esame tikri, kad laikai, kai už kitokį požiūrį į gyvenimą, partnerį, religiją, politines tiesas ar kitus elementarius gyvenimiškus dalykus, buvo baudžiama, engiama, tardoma ar žudoma jau seniai liko praeity.
Labai tikimės, kad Marijus mano taip pat. Todėl viliamės, kad laikui viską sustačius į vietas, jo įrašą galėsime pavadinti pilnaties padiktuotu netyčiniu atsitiktinumu.
O kol kas tiesiog tikimės, kad ši informacinė sumaištis iššauks dar daugiau pozityvių diskusijų ir į Lietuvą atves daugiau tolerancijos kitaip mąstantiems, kitais dievais tikintiems, kitaip atrodantiems ir kitus mylintiems.
