Šiandien elektroninio roko duetas „Abii“ pristato savo trečiąjį solinį darbą – „Ex Animo“. Albumą sudaro devyni nauji kūriniai, iš kurių du – gerbėjų jau pamėgti „Abnorma“ ir „Arkanai“.
Šiandien prasideda naujasis grupės „Abii“ etapas, kuris bus tikrai gražus.
Prieš savaitę dainykloje ESTRADA vyko šio albumo išankstinė perklausa ir jau joje žinojau, kad albumas ausinėse skambės minimum savaitę. O jau gegužės 29 dieną albumą „Ex Animo“ eisime klausyti gyvai – Tamsta klube, Vilniuje, bet…
Šiandien devyni albumo kūriniai jau visose muzikos pasiklausymo platformose. Kviečiam klausyti, įvertinti ir mėgautis muzika!
P.S. pilnai patirčiai rekomenduojame – daugiau garso ir klausyti visą albumą nuo pradžios iki pabaigos.
Muzikos kūrėjas, prodiuseris, multiinstrumentalistas VECERA (Paulius Večeris) pristato naują singlą „Make Yo Parents Proud“. Tai jau antrasis singlas iš pasirodysiančių ir pristatančių ketvirtąjį VECERA albumą „FLUX“.
Naująjį albumą išgirsime birželio 12d., o kol kas rekomenduojame paklausyti netradicinių elektroninės muzikos kūrinių ir atrasti VECERA kūrybą. Gero klausymo ir užsidegimo šiai savaitei!
P.S. Geriausia VECERA kūrybą sekti youtube platformoje, nes kitose rasite tik nedidelę dalį jo kūrybos
Kol orai nelepina, mėgaukimės šviesia vasariška muzika. Šiandien šviesi vasariška naujiena skrieją iš „Saulės Kliošas“. Grupė pristato naujausią savo kūrinį – „Nida“ .
Kaip pranešime spaudai pasakoja dainos bendraautoriai, Laurynas Šarkinas ir Justė Starinskaitė – „ „Nida“ – nauja daina iš mūsų gyvenimiškų muzikinių atvirukų serijos. Apie kelionę į mums svarbią vietą ir tą nekantrumą, kurį vežiesi kartu, norėdamas kuo greičiau atsidurti ten, kur užmato akys, kur lekia širdys – ten, kur Neringa ir Nida su visomis pasakomis, vaizdiniais ir istorijomis“.
Daina sudaryta iš dviejų dalių – tarsi mini muzikinis serialas, kurio dalys susijungia į vieną emocinę kelionę. Truputis šokių ritmo, truputis vasaros ilgesio ir daug gražių garsų.
Ar gali būti, kad „Saulės Kliošas“, šalia dainos, vasarėjant pažers daugiau naujienų? Palauksim ir pamatysim, bet nauja daina jau visose muzikos pasiklausymo platformose.
Grupė kviečia išgirsti ne tik jose, bet ir susitikti gyvai birželį bei liepą suplanuotuose koncertuose Vilniuje, Palangoje, Nidoje, Klaipėdos raj. ir Juodkrantėje.
Grupė „Superkoloritas“ praneša, kad netrukus gerbėjams pristatys naują mini albumą „Ritmo!“. Kol jo laukiame – duetas dalinasi pirmuoju EP kūriniu – „Širdie“. Dainą lydi ir įspūdingas šokių kupinas vaizdo klipas.
Nauja dueto daina savyje turi „Superkoloritui“ nebūdingos, šiek tiek nuožmesnės, griežtesnės energijos, stipresnio ritmo, tačiau grupė liko ištikima jų kuriamos Naujosios Elektrinės Estrados dvasiai. O kūrinį „Širdie“ lydintis vaizdo klipas tapo savotišku socialiniu eksperimentu, nes klipe šokantys keturi šokėjai prieš kamerą stojo negirdėję šio grupės kūrinio. Klipas buvo kurtas kartu su režisieriumi Arnu Mažyliu. Režisierius ir duetas norėjo šokėjų atsipalaidavimo, atsidavimo gaivališkam laisvam judesiui ir laisvos improvizacijos.
Klausom, žiūrim, vertinam ir laukiam daugiau naujienų!
Gegužė orais ir šiluma nelepina, tad nuotaiką praskaidrins graži muzika. Kad jos netrūktų, manoMuzika komanda siūlo penkis komandos atrinktus albumus, kurie pasirodė balandžio mėnesį. Visi skirtingi, tad neabejojame, kad rasite kažką artimo, o įdomius garsus ir atradimus pažadame! Gero klausymo!
Panchiko – Ginkgo
Britų indie roko grupė „Panchiko“, apie kurios atsiradimą muzikos pasaulyje pasakojome manoATRADIME, sugrįžta su ilgai lauktu antruoju albumu „Ginkgo“. Naujasis albumas ne tik pateisina, bet ir pranoksta jų kultinio debiuto „D>E>A>T>H>M>E>T>A>L“ sukeltus lūkesčius. Jei pirmasis jų darbas buvo tarsi užšaldyta laiko kapsulė iš 2000-ųjų pradžios lo-fi pasaulio, tai „Ginkgo“ – brandus, sąmoningas ir išjaustas albumas, kuriame melancholija dera su subtilia muzikine drąsa.
Albumas alsuoja eksperimentinės muzikos dvasia, tačiau kartu skamba šiuolaikiškai bei aktualiai. Dainos kaip „Florida“ ar „Shelled and Cooked“ žavi švelniomis, beveik trapiai skambančiomis melodijomis ir tekstais, kurie tarsi atkeliauja iš pasąmonės – migloti, bet jaudinantys. „Chapel of Salt“ suskamba it užburiantis, ilgesingas himnas, o „Vinegar“ savo lo-fi estetika ir tekstūromis primena senus „Radiohead“ ar „Boards of Canada“ darbus.
Vienas stipriausių albumo momentų – bendradarbiavimas su alternatyvaus repo atstovu Billy Woods kūrinyje „Shandy In The Graveyard“. Tai netikėtas, bet organiškas duetas, kuriame niūri poezija įsilieja į sapnišką „Panchiko“ garso foną, suteikdama kūriniui dar daugiau svorio.
„Ginkgo“ – tai ne tik muzikos albumas, bet ir emocinė kelionė. Tarsi prisiminimas, kurį nešiojiesi visą gyvenimą – kartais neryškus, bet visada brangus.
BON IVER – SABLE, fABLE
Naujasis „Bon Iver“ albumas „SABLE, fABLE“ yra seniai lauktas sugrįžimas prie kūrybinės šios grupės esmės – švelniai skambančios gitaros ir aiškiai tariamų žodžių. Po poros eksperimentinių ir techniškai sunkių albumų, Justin Vernon pagaliau vėl leido sau daryti tai, kas jam sekasi geriausia – groti akustine gitara ir jos fone leisti atsiskleisti savo balsui. Kartais juk tik to ir tereikia! Naujajame albume nebėra vocoderių. Beveik neišgirsite ir visų kitų efektų, kurių pastaruoju metu prisotinta buvo „Bon Iver“ kūryba.
Naujajame albume skamba minimalios instrumentuotės ir… balsas – paprastas, artimas, žmogiškas. Tai itin primena pirmuosius du „Bon Iver“ albumus, kai melancholija ir intymumas kalbėjo tyliai, bet stipriai. Visgi „SABLE, fABLE“ neatrodo kaip bandymas atkartoti praeitį. Veikiau tai brandus sugrįžimas prie šaknų – švelnios dainos, minimalios aranžuotės, …bet kiekviena detalė svarbi!
„SABLE, fABLE“ – nuoširdus, ramus, bet labai stiprus darbas. Rekomenduojame klausytis ryte, saulei tekant.
Ghost – Skeleta
Kai kurie žmonės mano, kad senieji ir labiausia „true” grupės „Ghost“ gerbėjai yra nusivylę naujausiu jų albumu „Skeleta“, nes tai nepakankamai sunkus, nepakankamai metal dainų rinkinys. Tačiau tikroji problema ne ta. Yra daugybė sunkių, screamo ir growlo, šėtoniškų motyvų muzikoje turinčių grupių su perkrautais gitarų rifais ir piktais tekstais. Jei nori būti super „true“ – eik klausytis „Venom“, „Immortal“ arba „Emperor“.
„Ghost“ visada buvo kitokie. Nuo pat pradžių jie maišė tamsiąją „Mercyful Fate“ dvasią su atsipalaidavusia „Blue Öyster Cult“ atmosfera. Tai nebuvo tipiška – žmonės buvo įpratę, kad „šėtoniška“ muzika būtų agresyvi, ekstremali ir netgi chaotiška. Tuo ji visada mane ir traukė. Jie visada buvo išskirtiniai.
„Skeleta“ yra solidus albumas. Galbūt net vienas geriausių 2025-ųjų pagal industrijos standartus. Ar tai puikus „Ghost“ albumas? Nemanau. Galbūt jis paprasčiausiai neskirtas tokiems klausytojams kaip aš – galbūt jis buvo sukurtas naujai „TikTok“ ir „Instagram“ kartai. Negaliu kaltinti frontmeno ir vokalisto Tobiaso, kad jis nori būti popžvaigžde. Šlovė užvaldo mus visus.
Bet muzika yra asmeniška. Man „Skeleta“ ne tik skamba kitaip – atrodo, kad tai visiškai kitos grupės muzika. Daug minkštesnė, švelnesnė, baladiška – ypač paskutinio albumo daina „Excelsis“, kurią laikyčiau gražiausia rinkinio daina ir net savotiška lopšine. Bet ar tai „Ghost“muzika? Jei ne Tobiaso vokalas, gal net palaikyčiau tai visai kita grupe.
Viagra Boys – Cave World
Ketvirtajame savo albume „Viagra Boys“ vyrukai grąžina mus atgal į ankstesniojo savo darbo „Cave World“ pasaulį. Bent iš dalies, nes čia vėl apstu to pirmykščio vyriškumo, scum estetikos (think „Sleaford Mods“ – juk ne be reikalo „Viagra Boys“ lyderis Sebiastian Murphy vadina sleafordų Jasoną Williamsoną savo „dvasiniu gyvūnu“).
Jų protagonistai – paprasti vyrukai („If it was 1970 I’d have a job at a factory“), su cigarete ir šiltu alumi pusryčiams – 15, gal 25 skardinių, priklausomai nuo jų dydžio. Jie išvaromi iš parduotuvių, o laisvalaikiu žiūri teliką, gal apžiūrinėja pėdas internete. Ir rašo liūdnus pirmykščius sms‘us buvusioms merginoms. Tokį pasaulį mums kuria albumas „viagr aboys“.
Tačiau nepaisant panašumų, naujasis „Viagra Boys“ albumas skamba kitaip – daug tirščiau, brandžiau, klampiau. Taip – jie vis dar tyrinėja vyriškumą ir kartu juokiasi iš jo. Taip – jų muzika vis dar skamba kaip garso takelis penktadienio nakties muštynėms. Bet joje (ypač tekstuose) – daug gylio. Ir šis miksas tampa tikrai atominiu – iš vienos pusės turime „I’m subscribed to your mom’s OnlyFans…“ („Man Made of Meat“), o iš kitos nenugludintą mirties (savižudybės?) romantizavimą („Medicine For Horses“) – mano absoliutų favoritą šiame albume, dar kartą įrodantį, kad „Viagra Boys“ nėra trogloditai – jie keičiasi, evoliucionuoja, ir dar grįš mums „suspardyti užpakalių“.
Black Country, New Road – Forever Howlong
Grupė iš Londono „Black Country, New Road“ savo trečiuoju albumu „Forever Howlong“ pateikia brandų, meniškai išbaigtą darbą, sukurtą per pirmą kartą turėtą ilgesnį, ramesnį kūrybinį laikotarpį. Po chaotiškų pokyčių ir vokalisto Isaac Wood pasitraukimo, grupė kaip šešių narių kolektyvas atrado pastovumą, leidžiantį peržvelgti savo skambesio raidą.
Albumas atsisako bandymų išradinėti save iš naujo, vietoj to įtraukdamas elementų iš ankstesnių darbų, tokių kaip post punk ir indie rock, taip pat įtraukiant folk ir teatrinius akcentus. Man jų muzika visada skambėjo lyg iš Brodvėjaus ir tik geraja prasme!
„Forever Howlong“– daug šviesesnis, nei 2022 m. pasirodęs „Ants From Up There“, kur jautėsi kažkokios grėsmės nuojautos ir girdėjome daugiau pučiamųjų.
Šis albumas – šviesus, pozityvus, o gėrio, šilumos ir švelnumo prideda moteriškas vokalas, tačiau jame netrūksta ir melancholijos…
Kiekvienas iš trijų dainų autorių (Tyler Hyde, May Kershaw ir Georgia Ellery) į albumą įneša unikalų stilių, tačiau jų kūriniai išlieka darnūs ir ambicingi. Tikėkimės, kad „Forever Howlong“ bus tvirtas pagrindas grupei, suteiks savitą balsą ir atneš ilgą bei sėkmingą ateitį.
Alternatyviosios muzikos atlikėjas Kristijonas Ribaitis nudžiugino dar 2023 m. kovą, pristatydamas savo albumą „SATURNAS“. Jame jis derina indie, elektroniką, šiek tiek post-punko bei kitus artimus muzikos stilius. Vos pasirodęs, albumas „SATURNAS“ buvo maloniai ir ne kartą klausomas.
Šiandien Kristijonas Ribaitis kartu su grupės kolegomis pristato naują kūrinį – „DIEVULIS KVIEČIA TAKSĄ“. Jame vis dar juntama apokaliptinė nuotaika ir chaoso pasaulyje jausmas, bet kūrėjas ir atlikėjas skamba dar aštriau ir grubiau.
Tai – pirmasis singlas iš artėjančio albumo, tad neabejotinai sulauksime daugiau naujienų.
O kol kas – mėgaukimės nauju kūriniu, kurį gyvai galima bus išgirsti birželio 3 d. , „Downtown forest“
Muzikos kūrėjas ir prodiuseris Adas Gecevičius gerbėjams gerai pažįstamas kaip „Sheep Got Waxed“, „Vilniaus energija“ ir Alinos Orlovos grupės narys. Savo solinę kūrybą jis pristato po paprastu pseudonimu – ADAS. Pasikviečiau Adą išgerti kavos ir pasikalbėti apie daugybę jo muzikinių darbų su savo ir kitų atlikėjų kūryba, svajonių projektus. Gėrėme kavą, džiaugėmės gražia saulėta diena ir taip pat aptarėme spalį pasirodžiusį jo naują solinį albumą „Playground“. Klausiausi Ado pasakojimų apie naujų kūrinių atsiradimą ir pasidžiaugėme jo kūrinio „Pasišildyti saulytėj“ sėkme.
Kviečiu pasileisti Ado žaismingą ir pozityvo kupiną albumą „Playground“ paskaityti pokalbį ir, pasikrovus geros energijos, pasimėgauti gera muzika.
– Pradėkime nuo tavo skirtingų projektų, prie kurių tikrai daug darbuojiesi… Turi „Sheep Got Waxed“, „Vilniaus energija“ projektus ir neseniai pristatei savo jau antrąjį solo albumą. Taip pat groji Alinos Orlovos grupėje ir daug prodiusuoji. Kokie tavo naujausi projektai/darbai į kuriuos fokusuojiesi?
Adas: Vienas iš tokių didesnių darbų – Jurgos Šeduikytės naujas albumas „Tik aš ir tu“, prie kurio dirbome metus. Iš Alinos Orlovos taip pat laukia nauji kūriniai, prie kurių daug dirbome. Turiu jau pabaigęs albumą su reperiu iš Amsterdamo. Bus gana įdomus, netipinis repo albumas anglų kalba. Jis kiek kitokio stiliaus, pakankamai eksperimentinis – toks, koks man ir šiam reperiu patinka. Taip pat išleidau ir pristačiau savo solo albumą „Playground“. Smagu ir kiek netikėta, kad M.AM.A. apdovanojimai pastebėjo ir mano, ir Jurgos albumą. Tuo pačiu tai įrodymas, kad nuoseklumas svarbiausia.
Būna kūrėjai kažką sukuria ir nepasiseka, tada nukabina nosį ir imasi kažko kito ir vėl nepavyksta ir vėl ir vėl… Ir taip pasimeta žmonės. Manau, jog taip blaškytis neverta, nes vėliau gali trūkti profesionalų, kurie kažką daro jau 20 metų ir su tuo pačiu užsidegimu. Reikia laiko pilnai įsigilinti į kažkokią sritį ir tik per laiką išbandai daug dalykų, ateina patirtis, įgūdžiai ir žinios.
Aš kaip japonai, visą gyvenimą vienoje srityje ir, kaip sakau, kad ir po tūkstančio metų pažiūrėjus negėda.
– Prisilieti prie daug skirtingų žanrų – džiazas, elektronika, repas… Kaip tau padeda darbas su skirtingais žanrais? Įsivaizduoju, kad, kaip prodiuseriui, labai naudinga tokia patirtis…
Adas: Ir kaip žmogui, ir kaip prodiuseriui man įdomūs visi muzikos žanrai, nes kiekviename yra kažkas gero. Jei nesi išbandęs ir nori tobulėti, visada gali išbandyti savo jėgas kitame žanre, bet reikia tuo domėtis ir tuo gyventi.
Daug stilių ir daug projektų, nes dirbu su žmonėmis, kuriuos labai gerbiu, myliu ir su jais labai smagu dalintis kūrybine energija, taip pat iš to atsiranda kažkas gražaus, ką kiti gali klausyti ir vertinti. Niekada nežinai, kas tavęs klausys, kaip, kokioj nuotaikoj… Sukuriame kūrinį iš širdies, mums jis gražus, išleidžiame ir niekada nežinai kada kažkam tas kūrinys gali pakelti nuotaiką ar pakeisti gyvenimą.
Muzika yra labai platus menas ir žiūrėti vienareikšmiškai, man yra neįdomu. Aš į muziką noriu žiūrėti plačiai. Taip pat skirtingi stiliai ir projektai man duoda motyvacijos. Aš vis dar tai darau ir man nenuobodu. Reikia perprasti ir save. Esu dirbęs ir standartiniuose darbuose, bet supratau, kad tą patį daryti kiekvieną dieną nuo 9 iki 5 aš negaliu. Kad ir kokio įdomumo tas darbas būtų, vis tiek man norisi naujumo, šviežumo, naujų idėjų, norisi tuo gyvent. Nežinau, gal čia tipinio menininko požymis, bet tokiu būdu aš randu save.
– Kaip gimė naujausias tavo solo darbas „Playground“?
Adas: Išleidus „Mikroritmiką“, jau buvo sukurta pusė „Playground“ albumo. Daugiau nei pusė jo ilgai gulėjo stalčiuje ir vis galvojau, kad ta kūrybą nedingtų. Pavyzdžiui, kūrinys „Pasišildyti saulytėj“ gal penkerius metus buvo stalčiuje, bet nebūtų smagu kurti ir niekam neparodyti. Mane tai taip pat inspiravo išleisti šį albumą, nors buvo minčių, kad bus nesąmonė ir visi juoksis iš manęs, mano dainavimo…
Nepretenduoju būti vokalistu, bet turime akademinę bendruomenę, kuri maniau, jog mane išjuoks. Visgi gavosi atvirkštinis efektas – LRT Opus pripažino savaitės albumų, albumas grojamas ir klausomas, o „Pasišildyti saulytėj“ kūrinys tapo tam tikru hitukų. Susitikus Darių Užkuraitį, jis dainuoja tą „…pasišildyti saulytėj…“ ir labai smagu. Turėjau solo koncertą „Estada“ dainykloje, kur grojau „Playground“ albumą. Buvo labai smagu, visi atsipalaidavo, šoko… Nieko gražiau negali būti nei groti savo muziką žmonėms, kuriems tai nuoširdžiai patinka. Tai yra siekiamybė ir didžiausias malonumas.
– Kaip gimė „Playground“ ir kaip atrodė jo kūrybinis procesas?
Adas: Albumą pavadinau „Playground“, nes man muzika yra kaip žaidimų aikštelė. Albumas taip pat buvo žaidimų aikštelė išbandyti savo idėjas – padainuoti, sukurti dainą apie džintoniką ir pan. Albumo pagrindinė mintis kilo, kai pasižiūrėjau video apie mumble rap‘o istoriją. Mumble rap žanras yra, kai mumblinį ir niekam neaišku, ką repuoji. Tada pagalvojau – kas būtų post mumble? Kilo mintis, tiesiog, kartoti tą patį sakinį, kuris turi prasmę. Pavyzdžiui, „… pasišildyti saulytėj…“, yra vienintelis viso gabalo tekstas. Arba kūrinio „5in1“ idėja buvo padaryti jam sesiją pačiam su savimi – pačiam įgroti kiekvienu instrumentu – trimitu, gitara, klavišais, būgnais, ir lipdyti, nekopijuoti, o įgroti tarsi pats su savimi džeminčiau.
Tai albumo kūrybinis procesas buvo fainas, įdomus ir visiškas pasidavimas minčių srautui, negalvojimas kas ar kam patiks. Man šis albumas skleidžia vasarišką energiją ir šviesą, jame daug linksmumo ir žaismingumo. Kaip jau minėjau, muzika yra žaidimo aikštelė – smėlio dėžė, kur paimi ir kombinuoji, kažką statai, darai…
– Taip, kaip sakei, albumas labai vasariškas… Ką planuoji vasarą? Bus koncertų?
Adas: Taip, bus pasirodymų ir albumas dar keliaus. Noriu jį groti, bet neturiu didelių ambicijų užkariauti Europą. Norisi atsidurt reikiamoj vietoj, reikiamų laiku ir pagroti savo kūrybą. Jau nebesiveržiu koncertuoti kaip anksčiau.
– Daug dirbi ir su kitais atlikėjais.. Turbūt skiriasi darbas su atlikėjais ir savo solo kūryba?
Adas: Man tai nėra labai skirtingi dalykai. Labai stengiuosi orientuotis ne į rezultatą, o į procesą. Taip pat noriu, kad man ir kitiems tas procesas būtų maksimaliai malonus – visa įranga veikianti, visada pajungta, kad jei kyla įkvėpimas iškart gali įrašyti.
Viskas prasideda nuo susitikimo studijoje, kavos puodelio ir pokalbio, o tada jau seka idėjų generavimas ir įgyvendinimas. Viskas vyksta paprastai, bet kai yra geras vaibas / gera atmosfera, tada didesnė tikimybė, kad ir gera muzika gims. Neturime tikslo, kad dabar reikia hito. Darome tai, ką mylime, kas galvoje ir kas nuoširdu.
– Kaip atrodo stadijos ar taisyklės, kuriomis vadovaujiesi dirbant su atlikėjais?
Adas: Dažniausiai yra naujas tekstas ar harmonija, man ją pagroja arba pradedame kartu groti ir įsirašom, po kurio laiko perklausome. Kiekvieną kartą atlikėjais iš studijos išsineša audio failą, kurio klausant namuose gali ramiai daryti sprendimus, į kurią pusę nori judėti. Pas mane kūryba vyksta labiau on the spot – kyla idėją kažkam ir iškart darom, kyla kita – irgi darom, o vėliau jau bus apmąstymai ir tobulinimas. Kad nebūtų – „Ai, gal vėliau padarysiu“ ir neužpūsti tos ugnies.
Nėra jokio forsavimo ir skubėjimo, kaip tik daug apmąstymo. Stengiuosi, kad procesas būtų maksimaliai malonus ir visi iš studijos išeitų laimingi.
– O kaip derinate kūrybines nuomones ir jų išsiskyrimus? Juk kartais nuomonės skiriasi…
Adas: Man visada pirmoje vietoje yra atlikėjas. Jei jis klausia mano nuomonės, tada ją pasakau, bet stengiuosi nekišti savo požiūrio. Kaip aš sakau, noriu, jog atlikėjas būtų savimi, tik HD, tai yra maksimaliai kokybiškai. Mano nuomonė gali užblokuoti kūrybą, o to niekas nenori. Visą laiką reikia būti atviram.
Savo nuomonę reiškiu, kai kuriu sau. Kai dirbu su atlikėju ir jis pasimeta ties vienu ar kitu klausimu, tada nuomonės natūraliai atsiranda ir padedu išsakant savo mintimis. Labai vertinu ir gerbiu atlikėjo pasirinkimą, savitumą ir noriu, kad jis būtų savimi, o ir tuo pačiu aš galėčiau būti savimi.
– Tau svarbu procesas kūryboje, bet kaip apie rezultatus? Kaip vertini kada tas albumas geras ir jau gali būti pristatytas klausytojams? Kokius kriterijus turi?
Adas: Dažniausiai nusprendžiame visų bendrų sutarimu, kai kelintą kartą perklausę nebeturime prie ko prisikabinti / ką keisti. Yra labai gera frazė, jog menas nėra baigiamas, menas yra metamas. Kiekvienas kūrėjas gali tobulinti kūrinį amžių amžius ir dalis taip daro, bet mano nuomone, jei jau nebeturi arba nebesupranti ką padaryti geriau, tada kūrinys gali būti baigtas.
Laikausi minčių higienos. Stengiuosi nedaryti tik tam, kad daryti, o daryti tik tada, kai suprantu ką galiu padaryti geriau. Pirmiausia turiu suprasti ką padaryti ir tada daryti, o ne daryti ir galbūt kažkas pavyks. Dažnai žmonės sako – „sėdžiu“ keturias valandas prie muzikos per dieną ir nesiseka… Ar tu išgirsti ką reikia padaryti ir keturias valandas tą darai, ar sėdi tam, kad sėdėtum? Čia didelis skirtumas. Dažnai žmonės pavargsta, nes daro tam, kad darytų.
Jeigu turi idėją, techniką, įrankius ir visa patirtis yra šalia, tai viskas greitai ir gerai gaunasi.
– Ar kada skaičiavai prie kiek projektų / kūrinių dirbai?
Adas: Jau reikia Wikipedijos puslapio, nes tuoj pasimesiu kiek prie ko dirbęs. (Juokiasi) Gal ir gerai. Kitiems tokie dalykai labai svarbu, bet man svarbiausia procesas. Kai klausosi paliestų į pasaulį kūrinių yra gera, bet jei galvosiu, kad prieš du metus išleidau gerą albumą ir vaikščiosiu pakėlęs nosį, bet toliau nieko nebedarysiu… Aš netoks ir stengsiuosi niekada tokiu nebūti. Vėlgi, man yra smagu tą daryti – smagu klausytis, smagu kurti ir tai yra mano gyvenimas.
– Turbūt šis tavo požiūris ir duoda energijos prie tiek projektų dirbti…
Adas: Reikia laikytis ir tam tikros minčių higienos, kad neužsiparinti. Tikrai sudėtinga ir daug kas nusivilia. Man taip pat būna momentų, kai galvoju, jog viskas ką darau yra bereikšmiai dalykai ir niekam neįdomu. Pavyzdžiui, prieš koronos bangą buvo vidutiniškai dešimt šalių per metus aplankoma, o dabar tik viena ar dvi šalys per metus. Galiu nervuotis, kodėl tiek stengiausi ir vėl viskas iš naujo, bet reikia pailsėti, paveikti kažką kito, pasidžiaugti, vat, saulyte ir kavyte, ir vėl grįžti prie darbo, nes viskas iš tikro yra gerai. Svarbiausiai požiūris.
Daug galvojam apie kritiką, kaip ir aš galvojau, jog dėl vokalo pasijuoks, kritikuos ir tai stabdė. Visgi parodžiau draugams, kurie myli muziką ir žinojau, kad pasakys tiesiai, jei nesąmonė. Labai džiaugiuosi draugais, kurie gali prieiti, padėti ir pasakyti kažką atvirai.
Pavyzdžiui, prie „Playground“ man padėjo Andrius Kauklys iš „Happyendless“ ir Domas Strupinskas. Tai labai įdomūs žmonės, geri draugai ir aš taip pat prašau, kad jie parodytų savo kūrybą, tad mes turim tą „draugo – profesionalo“ ranką, jeigu jos reikia.
Svarbu aplink save susikurti tokių draugų ir kolegų ratą, kurie galėtų padrąsinti arba pasakyti nuomonę ir patarti. Reikia bendrauti, traukti iš stalčiaus muziką ir rodyti. Tai labai svarbu ir suteikia daugiau jėgų bei pasitikėjimo savimi.
– Esi dirbęs su daug projektų ir daug albumų išleidęs, gal buvo kurie išskirtiniai? Gal kažkokie iššūkiai kankino?
Adas: Visi turi savo iššūkių. O išskirtinio? Gal visi išskirtiniai? Tiek „Vilniaus energija“ yra išskirtinė – pats procesas, idėjos… Alina Orlova irgi išskirtinė Lietuvos scenoje. Negalėčiau pasakyti vieno. Stengiuosi būti su tais žmonėmis, kurie siekia aukščiausio rezultato, bet per procesą.
Kiekvienas projektas turi savų iššūkių, kurie padaro tą projektą išskirtinių. Tarkime, Alinos Orlovos albume „Laumžirgis“, norėjau panaudoti visas įmanomas žinias ir techniką, kad būtų labai geras įrašas. Su „Vilniaus energija“ norėjausi labiausiai crazyinstrumentalų kokius imanoma padaryti. O su savo muziką norėjosi į darbą pajungti minčių srautą.
Tai visame kame yra idėjų, kurios tą projektą daro išskirtinį, o ne darome dabar taip, nes dabar tas populiaru.
– Ką patartum jauniesiems kūrėjams?
Adas: Galiu pasakyti – būk savimi ir būk savimi ilgai. Nesitaikykit, būkit gerais žmonėm, darykit tai ką mylit ir darykit tai pastoviai. Tas pastovus darymas atneša rezultatus. Šlovė, pinigai – šitie dalykai ateina ir praeina.
– Kokie tavo svajonių projektai? Pavyzdžiui, kurti muziką teatrui, kinui… Apie ką esi pasvajojęs?
Adas: Esu truputėlį kūręs muzikos filmams ir labai patinka tą daryti. Žinoma, norėčiau ir yra kontaktų, su kuriais palaikome ryšį. Pavyzdžiui, neseniai dirbau prie vieno ukrainiečių filmo „Little People“. Kartu dirbo ir ukrainiečių kompozitorius, o aš dar kartą peržiūrėjau garsą ir padėjau kaip muzikos režisierius. Buvo labai įdomu. Filmo režisierius taip pat buvo ukrainietis, kartu sėdėjome pas mane studijoje ir dirbome prie filmo.
O norėčiau sukurti muziką žaidimui, kurį galėčiau pažaisti per PlayStation konsolę. Bet rimtam / kokybiškam žaidimui ir padaryti tai savitame stiliuje, su savo idėjom ir kurti kartu su kūrėjais, kurie irgi būtų saviti. Žaidimų industrija tokia didelė, kad ten kopijuoti kažką yra beprasmiška, nes geriau nepadarysi, nebent turi daug didesnį biudžetą. Manau tas pats ir su filmais.
Dar kažkodėl norėčiau įrašyti bent vieną dainą su Andriumi Mamontovu. Nežinau… Būtų labai įdomu, nes manau, kad jis turi savo nuomonę, daug perėjęs visko…
Bet, žinoma, pagrindinė svajonė – tai kurti savo muziką, ją rodyti, groti ir džiaugtis gyvenimu.
– Kokie dabar tolimesni planai?
Adas: Albumas su vienu reperiu, tada naujienos iš Alinos, vėliau iš manęs ir iš „Vilniaus Energijos“ dar irgi turėtų būti naujienų… Vis naujų dalykų vyksta ir norisi išleisti.
Vienas momentas yra sukurti muziką ir ją išbaigti, ką galiu padaryti tikrai gerai ir gana greitai, bet kitas dalykas yra išleidimas, marketingas ir visa kita. Šioje vietoje norėtųsi tobulėti ir ne vienam tą daryti, nes viską vienam – sudėtinga. Yra žmonių, kurie padeda, bet norėčiau stabiliai turėti kūrybos namus.
Kaune susibūrusi post-punk / industrinio roko grupė „Akli“, per beveik penkerius metus kūrybos, išleido tris pilno metro albumus ir surengė daug stiprių pasirodymų įvairiose scenose. Šiandien „Akli“ trio nesustojo kurti ir pradeda naują kūrybos etapą.
Vyrai pristato singlą „Per Saldu“ bei jį lydintį vaizdo klipą, prie kurio kūrybos dirbo ir gerai repo pasaulyje žinomas vardas – Vitalijus Puzyriov-Vaiper bei „Baltas Production“. Klipas buvo filmuojamas dvi dienas ir jame filmavosi visi trys grupės nariai. Pirmieji klipą išvysti galėjo vakar išankstinėje peržiūroje Lukiškių kalėjime dalyvavę gerbėjai.
Apie dainą ir jos reikšmę „Akli“ nedaugžodžiauja ir tiek dainą, tiek klipą interpretuoti palieka klausytojui.
Tačiau grupės „Akli“ nariai atskleidžia, jog laukia ir daugiau naujienų – kūrybos procese esantis antrasis singlas, kolaboracijos su kitais gerai žinomais atlikėjais bei grupės penkmečio paminėjimas… ir, žinoma, ketvirtasis albumas.
Tad seksime grupės naujienas, o Jums dabar rekomenduojame mėgautis nauju grupės kūriniu!
Klipą „Per Saldu“ režisavo Vytautas Adomaitis, filmavimą iš dalies finansavo LATGA ir AGATA.
Pirmasis pavasario mėnuo pralėkė labai greitai ir skubame pasidalinti mūsų albumų rekomendacijomis. Šį kartą rekomenduojame net tris puikius albumus iš Lietuvos scenos kūrėjų – „Solo Ansamblis“ pristatė albumą „SCENOS“ , duetas „Kyla vėjas!“ pristatė savo antrąjį albumą „Niaukias Dangus“, o grupė „jauti“ – naują savo minialbumą „Meilė II“. Iš užsienio kūrėjų parinkome „Deafheaven“ ir „Mumford & Sons“ darbus. Dabar kolegos trumpai apie juos:
Solo Ansamblis – Scenos
Naujausias grupės „Solo Ansamblis“ albumas „Scenos“ – tai stiprus, emocionalus ir konceptualiai vientisas darbas, kuris dar kartą patvirtina, kodėl ši grupė yra viena svarbiausių šiuolaikinės lietuviškos muzikos scenoje. Nuo pirmųjų garsų „Scenos“ kviečia pasinerti į kelionę po egzistencinius apmąstymus, urbanistinius peizažus ir emocijų tankmę.
Grupės firminis melancholijos ir elektronikos derinys albume „Scenos“ skamba brandžiau, nei bet kada anksčiau. Lyginant su ankstesniais albumais, „Scenos“ atrodo intymesnis ir introspektyvesnis. Dainų tekstai – poetiški, atviri ir taiklūs. Skambesys – subtiliai sluoksniuotas, jame elektroniniai ritmai dera su mechanine analoginių sintezatorių šiluma, o vokalas aidi tarsi žmogiškojo trapumo inkaras chaotiškame „Scenų“ peizaže.
„Scenos“ – tai ne tik dar vienas puikus „Solo Ansamblis“ vyrų albumas. Tai galimai vienas stipriausių lietuviškos muzikos leidinių šiemet. Retai kada lietuviškos muzikos albumas sukelia tokį gilų rezonansą – tiek sonariai, tiek jausmiškai. „Scenos“ – tai patirtis, į kurią norisi sugrįžti dar ir dar kartą. Ne kitaip. Primename, kad gyvai grupė albumą pristatys gegužės 3 d., Vilniuje.
KYLA VĖJAS! – Niaukias Dangus
Jau rašėme, kad post punk duetas „Kyla vėjas!“ kovą pristatė savo antrąjį albumą „Niaukias Dangus“. Kaip priklauso, prieš išeinant albumui, galėjome išgirsti kelis singlus, kurie išėjo kartu su jiems skirtais vaizdo klipais. Rekomenduojame juos peržiūrėti, nes klipai tikrai gražiai estetiškai atspindi melancholišką dueto kūrybą.
Dar viena ypatinga patirtis iš grupės – tai, jog albumą pirmiausia galima buvo įsigyti ir išgirsti kasetės pavidale, o tik vėliau klausyti pasiklausymo platformose. Pati įsigijusi kasetę nesusilaikiau ir susiradusi paauglystės laikų ausinuką/ kasečių grotuvą, pasimėgavau nostalgija ir puikia muzika.
Antrasis „Kyla vėjas!“ albumas yra brandesnis, vientisas ir labai tinka melancholiškiems ir ilgesio kupiniems šokiams. Daug melancholijos, gilūs tekstai ir nori nenori kojas judėti priverčiantys garsai – dueto tam tikras išskirtinumas, kuris tikrai užburia gerbėjus. Naują grupės kūrybą jau ryt galėsime išgirsti ir gyvai t.y. balandžio 11 dieną, albumo pristatymo koncerte.
jauti – Meilė II
Kovo 14 d. roko grupė „jauti“ išleido minialbumą „Meilė II“. Po meilės ir bendrystės vėliava įrašytos 8 dainos kartu su tokiais Lietuvos atlikėjais, kaip Gabrielė Vilkickytė, Justinas Jarutis, Monique, Monika Liu, (pirmoji „MEILĖ“ dalis) ir „Velvet“, „Garbanotas“, „Katarsis“ bei Gamka (antrajame „Meilė II“ minialbume).
Visos dainos albume labai skirtingos ir unikalios, o kūrinių žanrai labai įvairūs. Tačiau visus juos jungia bendra tema – meilė, kuri ir yra pagrindinė albumo jungiamoji linija.
Su grupe „Velvet“ gimė liūdniausia daina, o su „Katarsis“ – emociškai sunkiausia. Su „Garbanotas“ nariais sukurta nostalgiškiausia albumo daina, o „Katarsio“ ir „jauti“ bendras kūrinys „Išliesiu“ tikrai labai tinkama išsilieti. Paskutinė albumo daina „Meilė Amžina“, kuri sukurta su atlikėju Gamka puikiai apjungia visą albumą.
Albumas „Meilė II“ tai puikus kolaboracijos pavyzdys, kuris galėtų būti išleistas vinilinės plokštelės pavidalu. Tokį dainų rinkinį būtų galima dovanoti visiems užsienyje gyvenantiems draugams, kad supažindinti su puikia lietuvių atlikėjų kūryba.
Deafheaven – Lonely People With Power
„Deafheaven“ yra įnirtingo juodojo metalo, degančio post metalo ir kerinčio shoegaze derinys, sumaišytas su tikro ilgesio lašeliu. Jų muzika mane užkerėjo prieš gerus 12 metų, todėl rašyti šaltos ir itin objektyvios analizės negaliu – paprasčiausiai nepajėgiu. Tai nereiškia, kad šios grupės kūrybą vertinu vien teigiamai. Man visai nepatiko jų 2021 metų įrašas „Infinite Granite“, nes skambėjo kaip dar viena neįdomi post-rock grupė, niekam neįdomus eksperimentas.
Todėl naujasis amerikiečių albumas mane be galo nudžiugino. Taip gera girdėti, kad „Deafheaven“ neprarado savasties. Jie vis dar groja sunkią, be galo įtraukiančią ir širdį ilgesiu perveriančią muziką.
„Lonely People With Power“ – naujausias kolektyvo albumas. Jis prasideda daina „Magnolia“, kuri yra vienas niūresnių „Deafheaven“ kūrybos vaisių ir neturi jokio blizgesio iš „Infinite Granite“, įskaitant švarų vokalą. Pirmą kartą perklausiusi šio singlo susimąsčiau, ar tai yra to eksperimento, to „per lengvo“ garso atsisakymas ir viešas pripažinimas, kad tokia muzika ne jiems. Visgi, kai daina „Heathen“ pasiekia savo priedainį, supranti, kad naujausias kolektyvo albumas dar kitoks. „Infinite Granite“ postroko skambesiai nebuvo apleisti; jie tik buvo sujungti su ta tikrąją, unikaliąją „Deafheaven“ estetika, kuri užbūrė mane su pirmuoju jų įrašu „Sunbather“.
MUMFORD & SONS – Rushmere
Apie tai, kaip „Mumford & Sons“ iš ilgą laiką buvusio ketverto tapo trio , rašė visa pasaulio spauda ir mes nesikartosime. Tiesiog, su „Rushmere“ pasirodymu galime konstatuoti vieną paprastą faktą – po to, kai grupę paliko Winstonas Marshalas, britų folkroko kolektyvas, regis, grįžo prie savo šaknų. Jeigu įsimylėjote juos dar 2009-aisiais, kai pasaulį išvydo jų debiutinis „Sigh No More“, o po to laukėte kol grupė sukurs kažką panašaus, tai „Rushmere“ yra kaip tik jums.
Tikras, neeksperimentinis ir kartu labai grynas britiškas folk rokas Marcuso Mumfordo ir kompanijos muzikoje skamba taip, kaip skambėjo tada, kai jie pradėjo savo muzikinį kelią populiariojoje jūroje. Ieškote „Little Lion Man“ analogo? Paklausykite „Surrender“. Ieškote labai lyriško garso lietingam sekmadieniui? „Blood On The Page“ ar „Carry On“ kaip tik jums. „Rushmere“ – penktas studijinis Londono grupės albumas. Jis, beje, pasirodo praėjus 7 metams nuo paskutinio darbo „Delta“. Svarbu paminėti ir tai, kad septyneri metai – ilgiausia pertrauka tarp albumų „Mumford & Sons“ muzikinėje istorijoje. Įdomu ir tai, kad „Rushmere“ akimirksniu debiutavo UK TOP 40 viršūnėje ir tapo trečiuoju grupės albumu, pasiekusiu šią poziciją. Taigi, sudėjus visas šias dedamąsias ir, svarbiausia, gryną, trapų, muzikalų ir labai žavų skambesį, akivaizdu, kad jei tik tokio grožio reikėtų laukti dar septynerius metus – lauktume ir tiek. Juk geros muzikos neįmanoma „kepti konvejeriu“. O mums gera muzika patinka. Todėl tegyvuoja Mamfordai, jų muzika ir jos laukimas.
Vėluojam vėluojam, bet negalim nepaminėti, jog „dadcap“ į pasaulį paleido naują albumą „DDCP2“. Turit jį išgirsti, nes tai game rock albumas ir su juo grupė pažėrė krūvą naujienų.
Pimoji didelė naujiena yra tai, kad prie grupės jungiasi „Akli” vokalistas ir frontmenas Kristijonas Valančius.
antroji naujiena, kurių negaliu specialiai nepagirti, tai labai labai fainos įdėjos albumo pristatymui – game charakteriai kiekvienam grupės nariui, smagūs reals ir ypatinga išankstinė albumo perklausa. Man net kažkokia smagi 90-ųjų nostalgija užplūdo pačia geriausia prasme!
Ir žinoma – albumas. Apie antrąjį savo albumą grupė pasakoja, jog skambesį šį kartą formavo šiuolaikinė roko muzika ir gaminimo hobis. „Albume galima išgirsti „dadcap“ narių mėgstamos grupės „DIIV“ motyvus, nevalingai stiprų „Basement“, „Linkin Park“ ir „1000 Gecs“ muzikinio stiliaus poveikį, o Nikitos vokalai kartais nuskamba kaip iš japoniškų anime. ” – kviesdami į išankstinę perklausą albumą pristatė grupės nariai.
Taip pat „dadcap“ albumą pristatė CD formatu ir parengė spcialų žurnalą prie jo. Tiražas itin limituotas – vos 100 vienetų! Pasižiūrėki plačiau čia: https://www.facebook.com/share/r/1A2XC3GeYa/
Tikrai matosi įdėtas didelis darbas, daug entuziazmo ir geras rezultatas.
Jau bene 15 metų Lietuvos muzikos scenoje esantys „liūdnų šokių“ ambasadoriai „Solo Ansamblis“ šiandien pristato savo trečiąjį albumą „Scenos”.
Šį albumą grupė išleidžia su Kanados įrašų kompanija „Artoffact Records“. Pristatoma, jog albumas kur kas ekstravertiškesnis ir atviresnis nei ankstesni grupės įrašai – „Kiekviena „scena“ – žvilgsnis į asmeninį pasakojimą, iš pirmo žvilgsnio padriką, tačiau subtiliai susijusį, fiksuojantį trumpalaikių emocijų ir išgyvenimų esmę“. O pats albumas nagrinėja suvokimo, savianalizės ir siurrealistinio gyvenimo laikinumo temas.
Tik primename, kad pirmą kartą gyvai naujos dainos „Solo Ansamblis“ bus atliktos gegužės 3 d. Vilniaus „Twinsbet“ arenoje. Svarbu, kad tai bus vienintelis albumo pristatymo koncertas. Grupė su visa komanda prie jo išpildymo dirba tikrai daug ir neabejoju, kad laukia ypatinga patirtis. Nepraleiskite progos ir vilniečiai, ir kitų miestų gyventojai!
Post punk duetas „Kyla vėjas!“, kurį sudaro grupėje „EGOMAŠINA“ grojantis Antanas Jakutis ir „Eurovizijos“ atranką laimėjusios grupės „Katarsis“ narė Emilija Kandratavičiūtė, pateikia naujienų! 2023 m. pristatę debiutinį albumą, grupė išleido du naujus singlus su juos lydinčiais vaizdo klipais ir kviečia į naujo albumo pristatymo koncertą.
Rokenrolo grupė „Twin Dive“ pristato debiutinį albumą „Metai“.
Grupė dirbo intensyviai visus metus ir to rezultatas – albume pristatomi dešimt kūrinių, tarp kurių – klausytojų pamėgtas kūrinys „Vorele“, su Erica Jennings įrašytas „Matau tave“ ir „Nepalaidos“ su Luku Malinausku iš grupė „McLoud“.
Grupė pasakoja, jog pavadinimą sugalvoti neužtruko, nes įrašymo procesas užtruko būtent vienerius metus. O viršelio vizualas – danų grafikos dizainerio Marko Vesterlundo darbas, kurio istorija kiek ilgesnė.
Grupės vokalistas ir bosistas Robertas pasakoja, jog dėliojant kūrinius pastebėjo vis pasikartojančias G ir E tonacijas. Atrado, jog GE yra ir cheminio elemento germanio trumpinys, kuris turi metalų ir nemetalų savybių. Taip germaniumo gabalėlis atsirado ant albumo viršelio.
Tiesa, Roberto, Johnatano ir Eglės trijulę albumo kūrybos procese papildė dainininkė Rūta Liutkutė bei multiinstrumentalistas Borisas Kulenovičius. Pirmąjį visos penkeriukės pasirodymą ir visą albumą gyvai galėsite išgirsti jau šį šeštadienį (02.22 d.) ESTRADA dainykloje.
„Twin Dive“ | N. Koškarovos nuotr.
Albume – greiti ritmai, ryškus vokalas ir nestandartiniai gitaros bei elektronikos garsai. Dainų temos įvairios, tačiau viską susumuoja – meilė. Meilė muzikai, laisvei, žmogui… Taip pat nagrinėjamos ir jautrios smurto prieš moteris bei narcisizmo temos.
Išgirskite ir išvyskite keletą pristatytų vaizdų klipų:
Solo ansamblis ruošiasi pristatyti savo trečiajį albumą SCENOS. Albumo pristatymo koncertas – gegužės 3 d. TWINSBET arenoje. Artėjant koncertui grupė jau atskleidė keletą naujojo albumo kūrinių.
Pirmasis pasirodė kūrinys ŠVELNŪS JAUSMAI, vėliau atskleistas ir kūrinys ŠERMUKŠNIS, o Valentino dienos / vasario 14-os d. proga pasirodė daina MEILĖS MAŠINA. Visi trys kūriniai pasirodė su jiems skirtais vaizdo klipais. Kol laukiame SOLO ANSAMBLIO koncerto ir pilno albumo pasirodymo, vaizdo klipus galite pasižiūrėti ir išgirsti čia:
Dar nepamiršau ir noriu pasidalinti įspūdžiais iš koncerto, kuriuo užbaigiau 2024 metus. Tai buvo grupės „Akli“ akustinis koncertas, vykęs gruodžio 27 d. Lukiškių kalėjime, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje.
Buvau ten pat vykusiame jų akustiniame koncerte ir 2022 m. kovą. Šiaip esu grupės „Akli“ fanė ir jų koncertuose mane galima sutikti tikrai dažnai. Turiu su kuo palyginti ir mėgstu jų koncertus, visgi akustiniai yra kažkas tookio! Labai laukiau šio koncerto, nes jau žinojau, jog bus gražu, bet kad taip…
Garsas buvo tikrai puikus, šviesos su žvakėmis scenoje papildė atmosferą jaukumu, o „Akli“ vyrai buvo nuostabios sceninės formos. Skambėjo ir senesnių, ir albumo „III“ kūrinių. Būgnai, bosas, gitara ir Kristijono vokalas smelkė, nešė… Tai buvo bene geriausias mano matytas jų koncertas. Spėliojau, kad vyrai tikrai buvo pailsėję ir išsiilgę scenos, o susirinkę tikri jų fanai papildė energiją.
AKLI koncerto akimirka (manomuzika.lt nuotr.)
Koncerte ir juokiausi iš vokalisto bei vyrukų standupo tarp dainų, ir riedėjo ašaros klausant kūrinių. Tokia buvau ne viena. Didžioji dalis koncerto metu taip pat ir juokės, ir verkė. Šypsojausi ir iš netoli sėdinčio berniuko, kuris viso koncerto metu klausėsi muzikos ir keliavo nuo mamos kelių, ant tėtės ir atgal. Po vienos dainos jis buvo tas, kuris garsiausiai palaikė grupę. Ir buvo dėl ko. Grupė sugrojo puikų koncertą!
Ačiū grupei! Visiems, kurie praleido šį koncertą, rekomenduoju sekti, kada kitas.
Atmosferą galite truputį pajusti ir mažoje ištraukoje iš 2022 m. koncerto, bet žinote, kad gyvai geriau:
Gerai Lietuvos scenoje pažįstamos grupės JAUTI ir Garbanotas pristato gerbėjams naują bendrą kūrinį „Burės burtas”. Grupės šį kūrinį pristato, kaip vyrų meilės dainą. „Burės burtas” pasirodė kartu su tikrai ypatingu vaizdo klipu. Kviečiame pasižiūrėti.
Taip pat grupės dalinasi ir kūrybinio proceso akimirkomis:
Beje, tai pirma daina iš artėjančio JAUTI albumo MEILĖ II ir neabejojame, kad ją išgirsite balandžio 4 d. Compensa salėje.
Grupės “ba.” kūrybą tikrai mėgstu, bet nepavadinčiau savęs didele fane. Visgi buvau “ba.” koncertuose ir Vingio parke, ir Lukiškių kalėjime, kuriuose skambėjo „H8“ bei „NAUTO“ kūriniai, bet tikrai labiausiai laukiau „TURTO“ pristatymo.
Vos pasirodžius albumui pradžiugino pokytis. Albumas labiau skirtas klausymui ir mėgavimuisi muzika, ne trankiam tūsui. Nors man tai patiko, bet grupei šis pokytis buvo rizikingas. Ar jaunesniems “ba.” fanams nepritrūks trankumo, mošpito ir tūso? Juk „TURTE“ to tikrai mažiau…
Nežinau, kaip jaunieji fanai ir naujai grupės koncertuose matomi veidai, bet aš šiam koncertui turėjau aukštus lūkesčius. Ne veltui, nes koncertui buvo stipriai pasiruošta – tiek garsas, tiek apšvietimas. „Twinsbet“ arena, skirtingais pavadinimais, bet niekada negarsėjo geru garsu, veikiau atvirkščiai, o šiame koncerte viskas skambėjo taip, kaip turėjo. Apšvietimui taip pat skirta nemažai dėmesio. Vaizdas ir garsas – labai gerai. O kaip toliau?
Koncertas, kaip ir priklausė, prasidėjo sugrotais visais albumo „TURTAS“ kūriniais. Klausiau tų kūrinių ir mintyse džiaugiausi, kaip grupė subrendo. Atrodė, jog grupė nebenori tik trankumo, tūsų ir moshpitų. Jie nori būti klausomi, išgirsti/suprasti.
Benas daug kartų dėkojo atėjusiems. Taip pat ne kartą sakė, jog gera po keleto metų vėl mėgautis koncertu ir buvimu scenoje. Šis nuoširdus mėgavimasis scena ir dėkingumas fanams matėsi, jautėsi ir buvo didelė dalis koncerto grožio.
Koncertas pasibaigė duokle grupės gerbėjams – kiek kitaip aranžuotais mylimiausiais gerbėjų kūriniais. Grupė sugrojo „Ramune pt.1“, „Pažadai“, „Išnara“, „Vitrina“, „Skęstam“, „Šokis“ ir „Auka“… Už tai gerbėjai atsidėkojo moshpitu, palaikymu ir dainavimu kartu. Po biso pasibaigus koncertui visi pradėjo skirstytis.
Išeinant iš arenos – daug patenkintų veidų po tikrai gero ir profesionalaus koncerto. Einant pro duris netyčia nugirdau, kaip vienas fanas draugui sakė, kad pirmoji dalis tarsi nuobodoka buvo… Norėjosi stabtelėti ir oponuoti, kad man ji kaip tik labiau patiko, bet juk dėl skonio nesiginčijama. .. Ėjom toliau namo po gero koncerto ir džiaugiausi pati patapusi dar didesne “ba.” gerbėja bei į pirmąjį, bet ne paskutinį „ba.“ koncertą atsivedusi būsimą gerbėją.
Smagu žmogų supažindinti su gera muzika ir nauja mylima grupe. Jei negirdėjai, paklausyk, atrask ir apsilankyk būsimuose grupės koncertuose!
Siaubingai vėluoju, bet tiktai labai noriu pasidalinti savo atradimu ir įkvėpimu klausyti ne tik sunkesnės, bet labai įvairios muzikos – kūrėja MEXENY ir jos debiutiniu pilno metro albumu „Siaubo pasakos“.
Po MEXENY slapyvardžiu slepiasi kūrėja ir komunikacijos specialistė Laura Kešytė. Kūrėja groja smuiku ir turi klasikinės muzikos backgroundą, bet jos kūryboje maišosi labai įvairūs stiliai, nes ji taip pat grojo ir dainavo grupėse „Kiauras kibiras“ bei „Cats in cosmos“.
Jau nuo 2018 m. Laura po MEXENY vardu pristato savo autorinę kūrybą. 2024 m. gegužę pasirodė jos pirmasis studijinis albumas „Siaubo pasakos“.
Albumas konceptualus ir jame kiekviena daina turi savo istoriją. Tų istorijų paklausyti visai netikėtai lapkričio pabaigoje ir užklydau į MEXENY albumo pristatymo koncertą. Nuo tada galvoje vis suskamba jos daina „Raganai“ arba „Ant ribos“…
Koncerte Laura prieš beveik kiekvieną dainą pasakodavo jos istoriją ar kažkokį intarpą ir taip įvesdavo į dainą. Tas nuostabiai tiko albumui ir buvo tarsi koncepcijos papildymas ir galutinis išpildymas – Laura „Siaubo pasakų“ pasakotoja. (Juk kiekviena pasaka turi tą pasakotoją, kuris žino ir veda herojų pasakos keliu… 🙂 )
Buvau klausiusi jos albumą prieš tai „Spotify“ platformoje, tačiau koncerte jis suskambo dar gražiau ir pilniau. Artimiausių gerbėjų palaikymas, Lauros balsas, bosas, gyvi būgnai bei pritariančios vokalistės tikrai užbūrė ir paskleidė tą gyvo pasirodymo magiją. Ne veltui dar galvoje vis suskamba jos daina „Raganai“…
Sakiau tą ir Laurai, kad albumas taip gerai per ausines neskamba, kaip koncerte. Man tai didžiausias komplimentas kūrėjui/ atlikėjui, nes gyvas atlikimas turi įnešti ir paskleisti savo burtus. O visas Lauros iki detalių apgalvotas išpildymas tikrai tą įnešė ir paskleidė.
„Siaubo pasakos“ – truputis siaubo su lengvumu, švelnumu ir vilties šviesa…
