Po kelerių metų pertraukos grįžta alternatyvios muzikos duetas Abii ir pristato pirmąjį singlą „Aequo Animo“. Singlas anonsuoja albumą „Metanoiia“,pasirodysiantį kovo 16 dieną.
Duetas Abii savo muzikinį kelią pradėjo dar 2016 – taisiais metais. Tada duetas netikėtai laimėjo jaunų grupių konkursą Garažas ir keliavo tiesiai prie albumo „Vinegar“ įrašų. Po albumo išleidimo ir keleto pasirodymų gyvai, duetas nutilo.
Buvo nuspręsta atsitraukti, duoti laiko pasiekti norimą lygį ir kelerius metus tyloje tūnoję Abii pripažįsta, kad nebuvo tikri, ar grįš į muzikinį kelią.
Nuotraukos autorius: Miglė Buinevičiūtė
Visgi labai džiaugiamės, kad grįžo ir pristato pirmąjį antrojo albumo singlą.
„Norėjosi išeiti į dienos šviesą tuomet, kai dainos taps pakankamai jautrios, galingos bei kontrastingos. Kantriai dirbom, kantriai ir laukiam parodyti, ką išgyvenom bei įamžininom dainose” – albumo procesą analizuoja grupės vokalistas ir gitaristas Andrius Šarka.
„Pirmasis albumo singlas „Aequo Animo“ – nauja Abii pradžia, savotiškas atgimimas. Mūsų požiūris į muziką kardinaliai pasikeitė, todėl atsiradęs albumas suteikia vilties drąsiau save realizuoti“, – dalinasi rašymo filosofija būgnininkas Tautvydas Tomkus.
Pirmąjį singlą „Aequo Animo“ galima išgirsti YouTube pplatformoje. Kiti du albumo singlai pasirodys kovo 1 ir kovo 9 dieną. O kovo 16 dieną pasirodys ir antrasis grupės Abii albumas „Metanoiia“.
Albumo leidyba dalinai finansuota Agatos muzikos leidybos fondo.
Šių metų kovą ketveriukė iš Vilniaus „Local Blood“ pristatė savo albumą ir vinilą pavadinimu „Dystopian Disco” (rašėmę čia), vasarą grojo visuose žinomiausiuose Lietuvos roko muzikos renginiuose ir festivaliuose, apšildė garsiausius Lietuvos rokerius „ba.” jų gyvenimo koncerte Vingio parke… Drąsiai sakome, kad sugrįžimas po pertraukos tikrai stiprus.
Visgi metams artėjant į pabaigą „Local Blood“ nestabdo – pristato naują singlą „Lovesong”.
Nauja daina grupė pasakoja apie buitinius santykius – apie konfliktus, kurie vyksta už uždarų durų, kartais girdint kaimynams, o kartais paliečiančius tik šeimos vaikų ausis.
„Ši daina yra pirmas žvilgsnis į mūsų naują kūrybos etapą. Su ja, baigiame distopinę diskoteką ir keliaujam į labiau intymius, tik už uždarų durų, dėl gėdos ar dar kažkokių priežasčių, kalbamus dalykus” – apie naujausią savo dainą sako grupė.
Taip pat „Local Blood“ vyrukai nekantriai laukia ir visus alternatyvos mėgėjus kviečia gruodžio 8 d. užsukti į jų ypatingą koncertą „Lofte“, Vilniuje. Artėjantis koncertas bus absoliutus „Local Blood“ vaikinų dabartinio įvaizdžio ir jų grojamos muzikos atspindys, o jame apšildys perspektyvi grupė iš Kauno „Rūmai”.
Atlikėjas Kristijonas Ribaitis pristato naują kūrinį „Karamelinis Betonas” ir kviečia į „Karamelinius” elektronikos šokių su post-punk’o prieskoniais vakarėlius Kaune, Vilniuje, Palangoje irAlytuje.
Naujasis kūrinys „Karamelinis Betonas” yra pirmasis singlas iš būsimo trečiojo Kristijono albumo „Saturnas”. „Tai daina apie užsispyrimą išlikti savimi ir baimes, kurios sukyla, kai iš vidaus ir išorės girdime aiškinimus kuo turėtume būti.” – teigia atlikėjas ir kartu kviečia pasižiūrėti antrąjį jo režisuoją vaizdo klipą.
Įkvėpimas muzikiniam vaizdo klipui kilo iš 90-ųjų ,,Late Night” pokalbių laidų, kuriose net kiek daugiau nei dabar, vedėjai ir svečiai bendraudavo užsidėję savotiškas ,,kaukes”, nes atskleisti savo tikrąjį charakterį buvo nemadinga.
Klipe, šalia jau K. Ribaičio grupės narių Dovydo Stoškaus ir Igno Juzoko prisijungia jaunoji muzikantė Kamilė Juzokaitė, pirmosios K. Ribaičio grupės narys Jonas Jankauskas ir „Keistuolių Teatro” aktorius Andrius Kaniava.
„Šio klipo idėja jau keletą metų sukosi mano galvoje. Pačio klipo vizualą ir estetiką taip pat įkvėpė „Keistuolių Teatro” spektakliai, bei jų filmai, tokie kaip ,,Pulkininko Haroldo Praradimų Klubas” ar ,,Paskutiniai Brėmeno Muzikantai”. Todėl pirmoji kilusi mintis buvo šiam siužetui pasikviesti Andrių Kaniavą – ir vis dar negaliu patikėti, kad jis sutiko ir koks siurrealus rezultatas gavosi to pasėkoje.” – pasakoja K. Ribaitis.
Viena ryškiausių kylančių Lietuvos elektroninės muzikos atlikėjų –Monikaze (tikrasis vardas – Monika Zenkevičiūtė) 2019 m. lapkritį išleido debiutinį albumą „Chicken Wings“, o 2021 m. spalį pasirodė jos antrasis albumas „Waste Of Space“ (apie albumą ir atsiliepimus iš pristatymo koncerto rašėme čia). Tikrai rekomenduoju perklausyti šios atlikėjos pirmuosius du darbus, o jei dar trūksta iki visiško susižavėjimo jaunos kūrėjos/kompozitorės talentu – trečiasis albumas tikrai neleis likti abejingais.
Neilgai trukus, po antrojo albumo pasirodymo, 2021 m. gruodį, youtube platformoje pasirodė dar vienas beprotiškai gražus Monikaze darbas su Šv . Kristoforo kameriniu orkestru – „Laws of Distraction“. Beveik metus gyvai atliktą ir nufilmuotą kūrinį buvo galima išvysti tik youtube platformoje ir porą kartų gyvai, tačiau dabar atlikėją albumą pristato pilnai viešumai kartu su leidybine kampanija „Moshi Moshi Records “ ir visą albumą jau galite išgirsti pasiklausymo platformose.
O nuostabiausia, kad jau šį ketvirtadienį (lapkričio 24 d.), Vilniuje, 1986_gallery_ erdvėje, galėsite visą pasirodymą išgirsti gyvai.
Dviejų metų sukaktį vasarą paminėjusi grupė „Akli“ gerbėjams jau pristatė du albumus, tačiau nenustoja kurti. Šį kartą vyrukai pristato naują kūrinį iš jau ruošiamo trečiojo grupės albumo – singlą „Švari sąžinė“.
„Švari sąžinė“ – įžanga į naują „Akli“ etapą, ir pažadas gerbėjams, kad 2023 metais jie sulauks dar daugiau naujos muzikos. Daugiau nebevaržomi pandemijos, kurios metu ir gimė pirmosios dainos, Kristijonas Valančius, Benas Kalinauskas ir Jokūbas Andriulis naują grupės skambesį kuria kartu. „Savo sukurtas dainų demo versijas atsinešu į studiją, kur kartu toliau vystome idėjas. Kiekvienas prisideda prie dainos išpildymo“, – apie naują grupės etapą pasakoja Kristijonas.
Du albumus „Taika“ ir „Refleksija“ išleidę 2020 ir 2021 metais, šiais metais post-punk / industrial roko atstovai „Akli“ koncentravosi į gyvus koncertus – apšildė legendinę amerikiečių grupę „Pixies“, sugrojo itin sėkmingus pasirodymus pagrindiniuose Lietuvos festivaliuose, taip pat savo muziką pristatė Prahoje ir Berlyne. Šis šaltasis sezonas bus skirtas trečiojo albumo kūrybai bei įrašams, „Akli“ yra numatę surengti turą Baltijos šalyse, neaplenkiant ir Vilniaus.
Laukiame koncertų ir klausomės jauno grupės darbo:
Alternatyvų roką grojanti grupė „Monkey Tank“ – Alanas Segalis, Mantas Imbrasas ir Vytautas Petkus – rugpjūtį pristatė savo naują albumą „Field Notes“. Antrajame grupės albume – sintezatorių garsais papildytas grupės skambesys ir 11 kūrinių. „Field Notes“ jau pasiklausymo platformose, net keletas naujų vaizdo klipų – grupės youtube kanale ir pats metas pakalbinti grupę. Su „Monkey Tank“ vokalistu ir gitaristu Mantu bei bosistu Alanu pasikalbėjome apie pakitusį grupės skambesį,
Gyvuojat jau dešimt metų. Kokie buvot pradžioje? Kokius tikslus sau tada kėlėt?
Alanas: Asmeniškai man buvo tik stuktelėjusi pilnametystė ir dar pati studijų pradžia. Manau, kad visas kolektyvas tada buvom kupini jaunatviško maksimalizmo ir gal kiekybė tada buvo svarbiau nei kokybė, bet visus tuometinius tikslus įgyvendinom – didžioji dalis festivalių ir nemažai koncertų sugrota, albumas, tada dar ir EP…
Mantas: Visi vieningai sutarėme kokia muzikine kryptimi norime eiti. Norėjom nešti alt roko vėliavą Lietuvoje, bet tuo pačiu ir neskambėti banaliai. Buvo svarbu save nustebinti. Nesivaikėm madų, bet tuo pačiu ir stengėmės neužsibūti viename skambesyje. Per dešimt metų daug visko buvo, bet tikslai liko panašūs – groti visus įmanomus koncus ir dar įrašyti kelis albumus, tik laiko kiek mažiau nei kadaise. (Šypsosi)
Grupei jau 10 metų.Kaip per tuos metus keitėsi grupė, jos tikslai, skambesys? Kas lėmė tuos pokyčius?
Mantas: Patyrėm nemažai pakilimų ir nuopuolių – savotiška karuselė. Po to kai 2016 m. išleidome savo EP „Continue“, keletą kartų bandėm save išrasti iš naujo, bet nepavyko to įamžinti. Matyt, reikėjo laiko ir neforsuoti kūrybos.
Alanas: Lygiai taip pat kaip keičiasi žmogus, keitėsi ir grupė. Atėjo branda. Tikslai nepasikeitė ir noras būti visur, skambėti visur vis dar galioja. Skambesio pokyčius lėmė tai, kad visada norėjome išbandyti elektroninius garsus savo muzikoje, o kai įvyko pasaulinė pandemija, galėjom sau leisti niekur neskubant eksperimentuoti.
Kaip per tą laiką keitėsi LT muzikos scena ir klausytojai?
Alanas: Prieš 10 metų roko muzika nebuvo tokia gyva, kokia ji yra dabar. Paaugliai ir jauni suaugę žmonės dabar atrodo visiškai kitaip – grįžo neformalai, visi išsiilgę koncertų… Geriausias pavyzdys to, kad dabar paaugliai yra labiau išprotėję nei prieš 10 metų yra tai, kad ankščiau, norint pamatyti „mosh’ą“ ar „pogą“, reikėjo groti punk rock’ą arba metalą, o dabar tą mačiau per „Solo Ansamblio“ koncertą, kur grupė toli gražu negroja sunkiosios muzikos, bet jaunimui nesvarbu. Laukiu nesulaukiu, kai mes grįšim ant scenos…
Mantas: Visiškai pritariu Alanui. Net sakyčiau, kad Lietuvos scena išgyvena alt roko aukso amžių. Tikriausiai reikėtų už tai dėkoti „ba.“ ar „jauti“, suaktyvėjusiai nostalgijai 90-ųjų muzikai… Dabar daug jaunų grupių, dauguma jų yra savaip originalios, įdomios ar bent labai nuoširdžios.
Kokia grupei ir kiekvienam asmeniškai buvo ta pertrauka ir dar besitęsiantis kovido periodas?
Mantas: Man karantinas prasidėjo gan sudėtingai – netekau darbo. Bet priėmiau tai kaip pozityvų dalyką, nes tuo pačiu gavau daugiau laiko kūrybai, įkvėpimo paieškoms ir muzikinės vizijos išgryninimui. Atrodo, kad mums reikėjo stabtelti akimirkai ir viskas susidėliojo į vietas. Tuo pačiu buvo keista matyti sustojusį pasaulį. Na, o kai atrodė, jog blogiau nebus, prasidėjo karas Ukrainoje. Tamsūs lakai.
Alanas: Aš pasinėriau į muziką – jos klausimą ir kūrimą. Ieškojau įvairių žanrų – punkroko, metalo, techno – negirdėtų grupių. Aišku, kompiuteriniai žaidimai, serialai ir filmai buvo neatsiejama pandemijos dalis, kaip ir, turbūt, daugumai.
Kuo dar gyvenate be muzikos? Kokius hobius turite?
Mantas: Karantino įkvėptas, kartu su būgnininku Vytu vėl pradėjau važinėti riedlente. To nedariau tikriausiai nuo tada, kai įrašinėjom dar pirmąjį albumą. O šiaip manau mūsų pomėgiai yra eiliniai geekų dalykai – komiksai, sci-fi filmai, kompiuteriniai žaidimai… Va, per savo 10-mečio minėjimą, kartu perėjom naują vėžliukų nindzių žaidimą. (juokiasi)
Alanas: Aš neseniai išbandžiau banglentes ir labai patiko. Manau, jog tai bus mano naujas pomėgis, bet pritarsiu Mantui, kad mes esam totalūs geekai/nerdai.
Albumas „Field Notes“ (Nuotr. aut. Kostas-Kanapeckas)
Rugpjūtį pristatėte savo antrąjį albumą „Field Notes“. Kaip sekėsi jį kurti?
Mantas: Lėtai, ramiai, be spaudimo… Karantinas labai pagelbėjo ir kūrybai turėjome daug daugiau laiko nei įprastai. Buvom gal šiek tiek įstrigę prie poros dainų, bet tikrai ne daugiau.
Alanas: Albumas rašėsi labai smagiai. Buvo neįprasta, nes visas dainas rašėm klaviatūra (aš kartais kompiuterio klaviatūra), savo naujai įrengtoje studijoje, prietemoje, po darbų ir savaitgaliais. Parašius dainos pagrindą, susijungdavome gitarą, bosą ir ant pagrindo lupdavom naujas partijas arba pakeisdavom sintezatorių skambesį į gitarų. Sukūrėm labai daug dainų ir kiekviena daina turėjo po keletą variantų. Į galutinį leidinį nugulė mūsų manymu geriausios dainos.
Apie ką albumas? Kas buvo svarbu jį kuriant?
Alanas: Kai įsijungi „Animal planet“ ir matai kokį gyvūnėlį, kuris bando išgyventi toje laukinėje aplinkoje, o žmogus sodriu balsu komentuoja ką jis daro… Mūsų albume tas gyvūnėlis esame kiekvienas iš mūsų, o tas balsas – albumas.
Mantas: Garso prasme mums buvo svarbu išlaikyti dinamiką. Norėjom „didelio garso“ albumo, su smarkiais, melodingais, kabinančiais priedainiais. Stengėmės įtraukti tiek „sunkių“, tiek „lengvesnių“ ar lėtesnių kūrinių. Na, o kalbant apie žinutes – nevengėm sunkių temų apie priklausomybes, netektis, socialinių tinklų absurdą ir pan. Tikimės, kad klausytojas kuriam, galbūt, sunku – išsirėks kartu ir ras moralinę užuovėją šiuose kūriniuose.
Kito ir Jūsų skambesys šiame albume…
Mantas: Įtraukėme daug naujų garsų – naudojom tiek įvairius styginius instrumentus, tiek sintezatorius, kitus klavišinius bei būgnų mašinas. Skambesys tapo „susintetintas“, bet gerąja prasme. Kažkaip pavyko sujungti visa tai su gyvais instrumentais į vieną tvirtą „garso sieną“.
Kokie tikslai dabar? Kuria muzikine kryptimi norite eiti?
Alanas: „- Ką veiksime šią naktį, Makaule?
– Tą patį, ką ir kiekvieną naktį – bandysime užvaldyti pasaulį“
*įterpkite muziką* krepšt (juokiasi)
Mantas: Dabar pagrindinis tikslas kuo daugiau groti/ koncertuoti ir supažindinti klausytojus su naujais mumis. Visgi, visuomet buvom ne studijinė, o gyvo pasirodymo grupė, tad nekantraujam vėl lipti ant scenos.
Artimiausias koncertas įvyks spalio 20 d., Lofto didžiojoje scenoje. Jame pristatysime savo naujausią albumą „Field Notes” ir tai bus didžiausias mūsų koncertas up to this date, tad laukiam visų ir kiekvieno! Tą vakarą scenoje pasirodys ir grupė „dadcap” (emogaze / post-punk).
Na, o tada judėsim toliau link sekančio albumo. Viziją jam jau turim. (šypsosi)
Po intensyvaus darbo studijoje ir kūrybinių ieškojimų grupė „Monkey Tank” kviečia kartu su jais švęsti jų dešimtmetį ir išgirsti naujausią jų albumą „Field Notes”.
“Norime, jog klausytojas šiame albume rastų ir didelių įkvepiančių priedainių, ir chaotiško pankroko, ir ramių melancholiškų melodijų. Skirtingai nei ankstesnėje mūsų kūryboje, dainos žodžiai gimė ne tiek iš asmeninės patirties, kiek stebint aplinkoje vykstančius procesus. Tai dainos su drąsia nuomone, skatinančios diskusiją su klausytojų.” — apie albumą pasakoja grupės nariai.
Šiame albume, skirtingai nei ankstesnėje kūryboje, grupė įtraukia ne tik įvairius gyvus instrumentus, bet daug eksperimentuoja su elektronikos garsais.
Garsus, griežtas, sintetika praturtintas skambesys ir naujasis „Monkey Tank” grupės albumas „Field Notes” Jūsų vertinimui.
Taip pat keletas pasirodžiusių vaizdo klipų naujiems grupės kūriniams:
Intelektualūs roko scenos chuliganai „McLoud“ gerbėjams pristato savo naują kūrinį „Lengvi pinigai“, kurį gerbėjai jau gali išgirsti pasiklausymo platformose, o gyvai išgirs koncerte Vilniuje jau ryt (rugpjūčio 12 d.).
„Čia viena iš tu dainų kaip „Rose“ ar „Jeigu bučiau dievas“. Kuriant dainą cezario pjūvio nereikėjo. Daina gimė greitai, lengvai, labai sveiko svorio, ne per daug kraujo ir iš kart su charakteriu. Pirmomis karo dienomis susirašinėjau su rusais. Bandžiau suvokti, kas tai tautai negerai? Ko jie ten zirzia? Ši daina yra kaip dialogas su ta savivertę ir vertybes praradusia žmonių grupe ir tuo pačiu palinkėjimas nebeklūpėti prieš nužmogėjimą. Tačiau daina tinka ir šokti. Kitaip tariant, kol jie klupi – mes šokame“ – apie dainą ir jos atsiradimo istoriją pasakoja grupės lyderis Lukas Malinauskas.
Šis kūrinys – užuomina į naują grupės „McLoud“ skambesį ir kartu – į būsimą grupės albumą.
u„Lengvi pinigai“ gyvai nuskambės Vilniuje, atnaujintame Lukiškių kalėjime, didžiojoje scenoje, kur jau šį penktadienį jėgas sujungs postpunkeriai „Akli“ ir scenos chuliganai „McLoud“. Abu kolektyvai gerbėjams ruošia gerai žinomos ir naujos kūrybos mišinį. Žinoma, netrūks ir kitų staigmenų.
Labai atsiprašome, nes tikrai buvome apleidę mėnesio albumų apžvalgas, bet… Grįžtame. Gyvenimas blaško, bet ausinėse muzika netyla ir leidžia įkvėpti lengviau, atitolti nuo kasdienybės. Jau eina paskutinis vasaros mėnesis, bet išnaudokime jį kuo geriau ir pasimėgaukime puikia muzika bei muzikiniais atradimais. Mūsų rekomendacija nebijantiems eklektikos ir keistų garsų – Jack White „Fear Of The Dawn“ albumas. Tradiciškesnio roko mėgėjams siūlome „The Black Keys“ albumą „Dropout Boogie“ arba „The Brian Jonestown Massacre“ albumą „Fire Doesn’t Grow On Trees“. World ir šiaip įdomių garsų ieškantiems – „Afrodelic“ albumas „Dusunkun Hakili“.
Jack White – Fear Of The Dawn (pasirodė balandžio 8 d.)
Dar praėjusį lapkritį rašėme, kad Jack White, po ketverių metų pertraukos, 2022- aisiais žada grįžti net su dviem naujais albumais. Pirmasis jų, pavadinimu „Fear Of The Dawn“ pasirodė balandžio 8 d. (apie jo pasirodymą rašėme čia). Šis, jau ketvirtasis Jack White solo albumas ir jis tęsia trečiojo jo albumo „Boarding House Reach“ pradėtą „temą“. „Boarding House Reach“ susilaukė labai daug įvairių nuomonių iš melomanų ir daliai jų albumas nepatiko, tačiau kūrėjas ir su ketvirtuoju albumu toliau tęsė eksperimentus ir kūrė „lengvą chaosiuką“ visuose kūriniuose.
„Fear Of The Dawn“ yra tarsi „Boarding House Reach“ tęsinys. Jis tikrai yra chaotiškas ir stebinantis blues-rock‘o ir prog mišinys, kurį sudaro 11 kūrinių, o išleido, žinoma, „Third Man Records“. Albume sutalpinta daug tikrai įspūdingų/įdomių Jack White eksperimentų ir nestandartinių sprendimų, kurių kviečiam paklausyti ir įvertinti ar pasiteisino. Greičiausia kiekvienam atrodys skirtingai ir tai natūralu. Tiek „Boarding House Reach“, tiek ir „Fear Of The Dawn“ albumus asmeniškai pamėgau, bet drąsiai sakau, kad tai albumas, kurį reikia „prisijaukinti“. Vienos perklausos jam neužtenka. Pirma perklausa jis kiek išgąsdina chaosu, antra perklausa – sudomina, o trečiojoje – mėgaujiesi albumo kūrinių energija ir nuo pirmų akordų „pasikrauni“.
The Black Keys – Dropout Boogie (pasirodė gegužės 13 d.)
Su naujausiu studijiniu albumu „Dropout Boogie“ rokeriai „The Black Keys“ mini savo kūrybos dvidešimtmetį. Būtent prieš tiek laiko – 2002-aisiais – jie išleido savo debiutinį albumą „The Big Come Up“. Tuomet tai buvo didelės šlovės sulaukęs įrašas – o koks likimas laukia „Dropout Boogie”?
Kalbant apie muziką, pirmoji albumo pusė turi stiprių dainų. Dėmesį iškart pritraukia pirmoji daina – singlas „Wild Child“, kurio besiklausant neįmanoma nejudinti kojų. Be to, daina „Good Love“ priverčia mus suklusti, nes čia svečiuojasi „ZZ Top“ muzikantas Billy F Gibbonsas, atlikdamas žavingą gitaros partiją. Šio kūrinio lėtas tempas, ir bliuzinis skambesys primena išskirtinį „ZZ Top“ kūrinį „I Need You Tonight“.
„Dropout Boogie“ taip pat yra du stilistiškai išsiskiriantys kūriniai: „It Ain’t Over“ ir „How Long“. Šios dainos nutolsta nuo muzikantams būdingo pietietiško roko ir priartėja septintojo dešimtmečio soul’o. Deja, šiame albume taip pat yra labai daug nuobodžios muzikos, kuri visiškai neįstringa atmintyje. Mano galva, antrajai albumo pusei trūksta cinko – dainos niekuo neišsiskiria ir tiesiog skamba kaip fonas.
Didžioji dalis albumo dainų įrašytos panaudojant pirmąsias, mažai redaguotas kūrinių versijas, kad būtų užfiksuota natūrali chemija tarp atlikėjų Auerbacho ir Carney. Pirmosios dainos priverčia trypti, soul’o kūriniai – linguoti, o likę kūriniai – nusižiovauti. Visgi tenka pripažinti, jog „Dropout Boogie“ tikrai turi tą organišką gyvybingumą, dėl kurio „The Black Keys“ gyvuoja jau dvidešimt metų.
The Brian Jonestown Massacre – Fire Doesn’t Grow On Trees (pasirodė birželio 24 d.)
Naujausias Anton Newcombe’o projekto „The Brian Jonestown Massacre“ studijinis albumas „Fire Doesn’t Grow On Trees“ buvo įrašytas nuotoliniu būdu Berlyne. Po trijų metų pertraukos grupė surinko dešimt kūrinių iš daugiau nei 60-ties įrašų, sukurtų COVID karantino metu.
Albumas prasideda nuo dainos „The Real “su transą keliančiais gitaros ir būgnų garsais, kurie visą laiką kartojasi. Daugelis „Fire Doesn’t Grow On Trees“ kūrinių yra garažinio roko dainos, kurios leidžia klausytojui atsipalaiduoti ir panirti į transo būseną. Visgi pirmoji jo pusė gana sunki ir kelia iššūkį klausytojui, nes nėra itin lengva tokios muzikos klausyti. Antrosios albumo pusės dainos yra lengvesnės už pirmąsias. Kitaip tariant, iš pradžių muzikos garsai priverčia klausytoją pasijausti kiek nepatogiai, o paskui šis jausmas nuslūgsta ir apima ramybė.
„Fire Doesn’t Grow On Trees“ iš tiesų yra puikus albumas, radęs savo vietą didžiulėse „The Brian Jonestown Massacre“ diskografijos lentynose. Kolektyvas čia tęsia savo pagrindinį tikslą – griauti indie roko sceną ir kaip visada plaukti prieš srovę. To rezultatas – ausiai malonus dainų rinkinys, kurio nuoširdžiai rekomenduojame pasiklausyti.
Afrodelic – Dusunkun Hakili (pasirodė birželio 5 d.)
Viktoro Diawaros projektas „Afrodelic“ birželio mėnesį išleido ilgai brandintą ir mano labai lauktą debiutinį albumą. Keista, jog debiutinis albumas pasirodo tik dabar. Man visuomet atrodė, jog šis projektas jau nemažai metų aktyviai koncertuoja ir dalyvauja įvairiuose festivaliuose. Bet, matyt, įrašus tinkamai subrandinti reikėjo laiko. Ir štai pagaliau turime albumą ir galime „Afrodelic“ klausytis ne tik koncertuose, bet ir namuose ar ausinėse.
Debiutinis „Afrodelic“ albumas „Dusunkun Hakili“ (maliečių kalba tai reiškia „Širdies atmintis“) yra skirtas dar visai neseniai anapilin iškeliavusiam Viktoro tėčiui, žymiam Malio rašytojui Gaoussou Diawara. Šis albumas, tai Viktoro meilės laiškas savo tėčiui, gimtajam Maliui ir visai Afrikos muzikinei kultūrai. Ir drįstu teigti, kad meilės laiškas pavyko. „Afrodelic“ – brandžiausias ir be jokios abejonės įdomiausias Viktoro muzikinis projektas. Bus be galo įdomu išgirsti, kaip Viktoras jį plėtos ateityje ir kokių naujų spalvų ir atspalvių atsiras šio muzikinio projekto kūryboje. Tuo tarpu labai laukiu šio albumo fiziniu pavidalu. Mielai įsigyčiau vinilinę plokštelę.
Dar metų pradžioje Jack White pranešė, kad 2022 m. pristatys net du albumus. (Rašėmė čia)
Pirmasis iš jų – „Fear Of The Dawn“ pasirodė balandžio 8 d. (rašėme čia) ir tęsė „Boarding House Reach“ albumo temą. Albumas trykšte trykšta drive‘u ir energija.
Antrasis šių metų Jack White albumas „Entering Heaven Alive“ pasirodė šiandien (t.y. liepos 22 d.) ir jau nuo pirmųjų singlų (rašėme čia) užburia lyrika.
Pabiro tikrai nemažas krepšelis naujienų iš grupės „ba.“ stovyklos.
Neseniai pasirodė grupės „ba.“ daina „ŠOKIS“ ir jai skirtas vaizdo klipas, kuris yra ir grupės „ba.“ lyderio Beno Aleksandravičiaus režisūrinis debiutas. Klipą Benas kūrė su Arnu Užkuraičiu ir Vincu Vinkevičiu.
Bet tai tikrai dar ne visos naujienos. Jų yra dar daugiau ir dar didesnių. Singlas „ŠOKIS“ – pirmasis kūrinys iš dešimties, kurie jau rudenį pasirodys, kaip naujas „ba.“ grupės albumas.
Naują savo albumą grupė kūrė ir pirmą kartą dirbo kartu su prodiuseriu bei kompozitoriumi Domu Strupinsku. O albumas bus išleistas kartu su pasauline įrašų kompanija „Sony Music Entertainment“.
Džiaugiamės dėl stipraus įvertinimo grupei ir klausome naujo grupės kūrinio.
Šį trečiadienį atlikėjas Jonas Narbutas, kuriantis po „Kabloonak“ pseudonimu, klausytojams pristato naują mini albumą „Miniature“.
„Albumas „Miniature“ – asmeniškas, bet turintis daug erdvės klausančiojo interpretacijoms, paprastas, tačiau išieškotas, svajingas, bet apie gyvenimą“, – apie naują leidinį pasakoja jo autorius.
Prie „Miniature“ leidybos prisidėjo ir dalinai jį finansuoja asociacijos AGATA ir LATGA. Kaip ir ankstesni darbai, EP išleistas po muzikos agentūros „Tilto namai“ stogu.
Septynios naujos dainos, nugulusios į albumą, jau visose skaitmeninėse platformose. Gyvai išgirsti jo dainas bus galima jau visai netrukus, balandžio 27 d. Vilniuje, Menų spaustuvės scenoje. Šalia scenoje matysite Šaruką ir Mantą Joneikius, Alaną Guriną, Augustą Baroną ir saksofonistą Danielių Pancerovą, kurio melodijos įrašytos ir naujajame EP.
Truputį vėluodami, po ilgojo Velykų savaitgalio grįžtame su kovo albumų apžvalga. Į darbo savaitę kviečiame žengti su nauju „Placebo“ ar „Red Hot Chili Peppers“ albumu. Šiek tiek sunkesnės muzikos gerbėjams siūlome „Ghost“ arba „Drug Church“ albumus. Kad ir kokią muziką mėgtumėte, tikime, kad rasite puikų garso takelį šiai savaitei ir jos darbams.
Placebo – „Never Let Me Go“
„Placebo“ – abejingų nepaliekanti grupė. Tik paprastai ji arba labai patinka, arba labai nepatinka, o to priežastis dažniausiai būna specifinis, unikalus Brian Molko balsas. Vieniems jis limpa, o kitus erzina. Kad ir kaip būtų, ką tik išleidę naują, ilgai lauktą albumą „Never Let Me Go“ grupė „Placebo“ jau sulaukė itin daug dėmesio.
Šio įrašo kolektyvo gerbėjai laukė beveik dešimtmetį. Bet laukti tikrai buvo verta! Jau išgirdus pirmąjį naujojo įrašo singlą „Beautiful James“ supratome, kad naujasis albumas tikrai bus kažko vertas. Ir neklydome! „Never Let Me Go“ sulaukė puikių muzikos kritikų įvertinimo ir labai pradžiugino ištikimiausius grupės gerbėjus. Galbūt net pritraukė naujų!
Visą bendrą pasaulyje vykstantį chaosą apibendrinantis darbas savyje talpina daug gitarų ir aštresnių žodžių. Įraše yra visko – ir išsitaškymui taip reikalingą energiją kūriniuose „Hugz“ ar „Twin Demons“, ir ramybės gurkšnį albumą karūnuojančiuose „This is What You Wanted“, „Went Missing“ ir „Fix Yourself“. Visgi daugiausia čia rasite tos „Placebo“ sielos, kuri nepalieka abejingų ir verčia šį albumą sukti dar ir dar kartą.
Red Hot Chili Peppers – „Unlimited Love“
„Red Hot Chili Peppers“ sąstato kaita yra nuolatinė šios grupės raidos dalis. Tačiau nepaisant to, kokie muzikantai grojo grupėje iki 1988-ųjų, didžiajai daliai grupės gerbėjų (ypač vėlyvųjų) „Red Hot Chili Peppers“ yra ir amžinai liks Anthony Kiedis, Flea, Chad Smith ir John Frusciante. Šio ketverto kuriama energija iškėlė grupę į jiems anuomet dar neregėtas aukštumas. Deja, šis ikoninis muzikantų ketvertas taip pat yra be galo nestabilus. Frusciante paliko grupę 1992-aisiais, grįžo 1998-aisiais, įrašė net tris fantastiškus albumus ir vėl paliko grupę 2009-aisiais. Nors tada iš sesijinio pagrindiniu tapęs grupės gitaristas Josh Klinghoffer buvo ne tik logiškas ir labai stiprus pasirinkimas, bet išeidamas Frusciante išsinešė ir visą šio ketverto muzikinę magiją. Taip, jie grojo. Taip, skambėjo puikiai, bet kažko trūko.
Ne paslaptis, jog didžiausias naujojo albumo „Unlimited Love“ koziris – į grupę sugrįžęs esminis jos gitaristas. Panašu, jog kartu su John Frusciante grįžo ir šios grupės magija. Tiesa, įspėju, kad naujovių naujajame albume neišgirsime ir tai gali daug kam nepatikti.
„Unlimited Love“ pipirų fanams yra tarsi nostalgijos pliūpsnis. Tos pačios isteriškos Flea boso natos. Tie patys atsipalaidavę, bet taiklūs būgnų ritmai. Tuštumą tarp jų užpildančios gitaros soluotės. Ir tas unikalus, iš karto atpažįstamas Anthony Kiedis balsas – kartais melodingai dainuojantis, o kartais repuojantis tekstą, kuris niekada neturėtų būti cituojamas be konteksto. Viskas pažįstama. Viskas jau girdėta anksčiau. Viskas taip maloniai šilta, kad klausantis net saulė regis ima ryškiau šviesti. Būtent šis atpažįstamumas yra šio albumo žavesys.
Stebuklų nesitikėkite. „Unlimited Love“ nėra pats geriausias grupės albumas, bet jis ir nesiekia tokiu būti. Tikėtina, kad ateityje norėdami kam nors rekomenduoti geriausius „Red Hot Chili Peppers“ albumus nepradėsite jų vardinti nuo „Unlimited Love“. Tačiau po gero dešimtmečio per radiją išgirdę pirmąjį albumo singlą „Black Summer“ – tikrai suklusite. Na, o kalbantiems, jog „senukai išsisėmė. Tas pats per tą patį, viskas jau girdėta, nieko naujo nebesukuria ir anksčiau buvo geriau“, primenu, jog lygiai tą patį kažkas dar 2002-aisiais kalbėjo apie tuomet naujausią piprų darbą „By the Way“. Šiandien tai – vienas iš ikoninių šio tūkstantmečio roko muzikos albumų. Galbūt tokiu kažkada taps ir „Unlimited Love“. Sužinosime vėliau.
Ghost – „IMPERA“
Klysta tie, kurie sako, jog rokas mirė. Nei velnio! Jis tiesiog apsigyveno Švedijoje. Toje šalyje tikriausiai yra kažkas unikalaus, nes ten, tiesiog, knibždėte knibžda krūvos geros muzikos atstovų. Visgi dauguma šių grupių tikrai nepasiekia tokios pasaulinės sėkmės ir tokio žinomumo lygio, kokį Tobiasas Forge’as susikrovė su „Ghost“. Ir ne veltui.
Grupę „Ghost“ girdėjo klausytojai visame pasaulyje – ne tik Europoje ir JAV. Jie ne tik leidžia muziką, koncertuoja, bet ir kuria garso takelius siaubo filmams. O kovą jie išleido dar vieną studijinį albumą magišku pavadinimu „Impera“.
„Impera“ albume rasite ne tik jau standartu tapusių gitarų aranžuočių, tačiau ir septintąjį praeito amžiaus dešimtmetį primenančių akustinių gitaros baladžių („Darkness At The Heart Of My Love“). Palinguosite ir patrepsėsite grojant „Hunter’s Moon“, „Twenties“ bei „Kaisarion“, o vyšnia ant torto taps paskutinysis albumo kūrinys „Respite On The Spitefields“.
Taip, „Ghost“ išleido dar vieną sėkmingą įrašą. Tai nėra tobulas albumas ir gerai paieškojusi, rasčiau prie ko prisikabinti. Kita vertus, tai tikrai įtraukiantis okultinio roko įrašas, kuriame cikliškai tyrinėjamas imperijų pobūdis, ir nuo kurio velniškai norisi šokti. Tikiuosi, kad jo perklausai padovanosite valandėlę savo brangaus laiko.
Drug Church – „Hygiene“
2011 m. savo veiklą pradėjusi hardcore grupė iš Amerikos – „Drug Church“ kovo 11 d. išleido ketvirtąjį savo albumą „Hygiene“. Albumas pasirodė po ketverių metų pertraukos, pasirodęs po „Pure Noise Records“ vėliava. Albume grupė tikrai puikiai sumaišo grunge‘ą ir hardcoro‘ą. Gaunasi tikrai įdomus derinys, ko verta paklausyti.
Albume – dešimt naujų grupės kūrinių, kurie traukia dėmesį ne tik muzikos stilių kombinacija, garsais, bet ir frontman‘o Patrick Kindlon lyrics‘ais. Klausant albumo, norisi Patrick‘ą pagirti ne tik už dainų žodžius, bet ir už vokalą. Kūriniuose daug įdomių sprendimų, bet kviečiu paklausyti ir spręsti ar patinka.
Tai blues-rock ir prog mišinys, kurį sudaro 11 kūrinių, o išleido, žinoma, „Third Man Records“. Albume daug eksperimentų/ nestandartinių sprendimų, tad kviečiam paklausyti ir įvertinti ar pasiteisino?
Šiandien pasirodė naujas grupės „Garbanotas“ pilno metro albumas „Heart in a Plastic Bag“. Devynių kūrinių albumas, kaip sako patys grupės nariai, yra apie gyvenimo sunkumus, kuriuos norisi įveikti, pakeisti ar pasikeisti.
Albumas sudėtingesnis tiek muzikaliai, tiek ir idėjiškai. Su „Heart in a Plastic Bag“ muzikantai grįžta prie aštresnės gitarinės muzikos. Taip pat jame daugiau teksto, daug gitarų skambesio ir spoken word. Naujų garsų nuo šiandien galima klausytis visose skaitmeninėse plaftormose.
Albumą grupė įrašė savo studijoje. Už garso suvedimą muzikantai dėkoja Alvydui Mačiulskui, o viso albumo kūrybinį procesą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba, asociacijos AGATA ir LATGA. Kviečiame paklausyti pasiklausymo platformose arba šiandien vakare grupės organizuojamoje albumo perklausoje:
Neseniai įvykusioje Oskarų teikimo ceremonijoje Billie Eilish ir vyresniojo jos brolio FINNEAS daina „No Time to Die“ laimėjo „Geriausios dainos“ (Best Original Song) kategorijoje. Daina nurungė Beyonce filme „King Richard“ skambėjusį kūrinį „Be Alive“, Lin-Manuel Miranda „Encanto“ filmui skirtą dainą „Dos Oruguitas“ Van Morrison kūrinį „Down to Joy“ iš „Belfast“ bei Diane Warren dainą „Somehow You Do“ iš filmo „Four Good Days“.
Prieš tai daina iškovojo ir Grammy apdovanojimą „Best Song Written for Visual Media“ bei Auksinį gaublį „Best Original Song“ nominacijose.
Kovo 18 d. muzikos kūrėjas ir atlikėjas Kristijonas Ribaitis pristatė savo naujausią EP, pavadinimu „EPilogas“. Pats pavadinimas sako, kad tai kūriniai, užbaigiantys anksčiau atlikėjo pasakotą istoriją ir kūrybinį periodą, ką girdėjome EP ,,Preliudas“ bei albume „Laimingi“. (Kristijono interviu apie albumą apie „Laimingi“)
Trijuose kūriniuose – jau Kristijono „parašu“ patapusi indie ir elektroninės muzikos žanrų samplaika bei cinizmo ir ironijos nestokojantys tekstai.
Kūrėjas pasakoja, kad šiame minialbume – istorijos, kurios nepakliuvo į albumą „Laimingi“. Albume pasakota vieno vakaro istorija po truputį nyksta ir „EPiloge“ ją keičia diena po jos.
Jau kurį laiką Kristijonas Ribaitis kuria ir scenoje pasirodo kartu su prodiuseriu Ignu Juzoku. Šį EP jie taip pat kūrė kartu ir jame galima išgirsti pirmuosius K. Ribaičio postpanko eksperimentus.
Minialbumą jau galite išgirsti pasiklausymo platformose, o gyvai – jau šį penktadienį albumo pristatymo koncerte Vilniuje, Menų spaustuvės juodojoje salėje, kur šalia Kristijono Ribaičio išvysime ne tik Igną Juzoką, bet ir būgnininką Dovydą Stoškų. Gero klausymo!
Grupė „Planeta Polar” (nuotr. Visvaldas Morkevicius)
„Planeta Polar“ kviečia išgirsti naują grupės dainą „Mi Niña“ (liet. Mieloji mano) iš netrukus pasirodysiančio debiutinio albumo.
„Mi Niña“ – daina apie skaudančią meilę ir išvis, jeigu santykiuose vien tiktai skausmas, argi tai iš tiesų meilė?“, – taip kūrinį pristato muzikantas, grupės „Planeta Polar“ balsas ir širdis Adomas Koreniukas.
Naują kūrinį, kartu su daugybe kitų tropinių melodijų, gyvai paklausyti bus galima jau šį penktadienį, vasario 25 dieną klube „Tamsta“, Vilniuje.
Šis singlas – paskutinis prieš didžiąją premjerą. Padedami Meksikoje bei Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios leidybinės kompanijos „Some Other Planets“ muzikantai jau kovo 25 dieną žada pristatyti savo debiutinį albumą „Puro Carnaval“.
Po šešių metų leidybinės pertraukos grįžta post džiazo trio „Sheep Got Waxed“. Šiandien muzikantai pristato ilgai kurtą trečiąjį grupės albumą „More Chews“.
„More Chews“ pradėtas kurti Anglijoje, „Big Jelly Studios“ studijoje. „Kaip ir seniau, prisirinkome turimų muzikinių idėjų, frazyčių, vaibukų ir keliavome jas išpildyti pas vaškavimo mokslų daktarą Andrių Kačanovą“, – pasakoja grupė. Tačiau pirmųjų įrašų metu perteikti muzikos taip, kaip ji skambėjo galvose, muzikantams nepavyko, tad sekė ilgas ieškojimų kelias.
Albumo „More Chews“ pavadinimas gimė turo Kinijoje metu, važiuojant traukiniu: „Kad kelionės neprailgtų, mėgstame aktyviai nusišnekėti, o kartais viena ar kita nesąmonė tampa sąmone. Taip atsitiko ir su „More Chews“. Albumas jaudinantis, smarkiai perkramtytas, kąsnių daugiau, negu burnoje telpa, atrodo, kad groja daugiau negu 3 „bičai”, o dar ir Judžinas ant viršelio…“
Jūsų dėmesio laukiantys aštuoni „Sheep Got Waxed“ kūriniai sudėlioti, kad atskleistų albumo kelionę. „Mums visada svarbus muzikinis naratyvas, programiškumas“, – sako muzikantai Simonas Šipavičius, Adas Gecevičius ir Paulius Vaškas.
Albumo viršelį puošia maskviečio Eugene Korolev tapybos darbas. Naują grupės albumą dalinai finansuoja asociacijos LATGA ir AGATA bei Lietuvos Kultūros Taryba.
