Talentingieji britai „Alt-J” jau tapo reguliariais manomuzika.lt svečiais – ne taip senai dalinomės jų gyvai atliekamomis dainomis „Slow Dre” ir „Tessellate„. Šiandien dalinamės dar viena akustiškai grupės atliekama daina – „Matilda„, kuri buvo nufilmuota kaip „The Bowery Presents” gyvų pasirodymų ciklo dalis.
Kai sužinojau, kad „Fink” atkeliauja į Varšuvą, iškart supratau, kad šaltas ruduo taps nebe tokiu šaltu, o artėjanti žiema nebekels tokio didelio nerimo. Žinia apie tai, kad turėsiu progos dar kartą scenoje išvysti vieną mylimiausių savo grupių šildė kur kas geriau nei armėniškas konjakas, Mamos megztas šalikas ar šiltos vilnonės kojinės. Muzika, kuri nuginkluoja net ir pačius didžiausius šalčius, lapkričio pabaigoje ir vėl išėjo į priešakines gretas.
„Fink” lyderį Finą Greenalą jau esu kalbinęs. Galbūt tai ir suvaidino svarbiausią vaidmenį tariantis dėl interviu su muzikanto vadybininkais. Šiuo metu itin intensyviai koncertuojantis kolektyvas savo grafiko knygoje laiko interviu randa itin retai. Laimei, patekau į lalimingųjų gretas ir sutartu metu atvykau į Varšuvos koncertų salę „Stodolą”, kurioje, be kita ko, turėjau progos pabūti ir paskutinių grupės repeticijos akordų liudininku (beje, visą koncerto recenziją skaitykite ČIA).
Finas Greenalas (nuotr. manoMUZIKOS)
Penkis studijinius albumus išleidęs ir daugelio muzikos kritikų tamsos genijumi vadinamas Finas nuo praėjusio karto, kuomet jį kalbinau, atrodė visiškai nepasikeitęs – pasakiškai mielas barzdočius paliko tikrai betarpiško ir labai malonaus žmogaus įspūdį. Pokalbio metu rūkęs cigaretes tik iš sukamojo tabako, muzikantas ne tik pasidomėjo kaip laikosi Lietuva, bet ir prisipažino, kad surengti koncertą Baltijos šalyse yra sena neįgyvendinta jo svajonė.
Tačiau dabar ne apie tai… Šįkart į kaimyninę šalį „Fink” sugrįžo norėdami pristatyti savo šiemet išleistą gyvo garso albumą „The Wheels Turn Beneath My Feet”. Nuostabus įrašas, kuriame be muzikinių šedevrų grupės gerbėjai gali rasti ir išskirtinių, dar niekur nepublikuotų kolektyvo nuotraukų iš „Perfect Darkness” turo, be jokios abejonės, turėtų būti įtrauktas į muzikos aukso fondą. Perklausius visą darbą tikrai nekyla nuostaba dėl ko britai ryžosi dar kartą keliauti po pasaulį.
Tad jeigu tikitės šiame pokalbyje išgirsti subtilių detalių apie Fino požiūrį į gyvenimą, turėtumėte bandyti tikėtis darkart, mat pirmoji pažintis su juo įvyko kiek daugiau nei prieš metus. Ir įspūdžius apie tai galite pasiskaityti paspaudę ČIA. Tuo tarpu šįkart su Finu kalbėjomės apie muziką ir įvykius, kurie grupę lydėjo pastaraisiais metais. Beje, metais, kurie, mano – žmogaus, itin akylai sekančio kolektyvo kūrybą – nuomone, buvo vieni derlingiausių per visą beveik trylikos metų grupės gyvavimo istoriją…
„Fink” muzikos padangėje yra jau daug metų. Kodėl gyvas jūsų albumas dienos šviesą išvydo tik šiemet?
Pristatinėdami savo praėjusiais metais išleistą diską „Perfect Darkness“ supratome, kad gyvam įrašui laikas atėjo būtent dabar (šypsosi). Visi mūsų koncertai buvo labai skirtingi, todėl norėjome surinkti pačius geriausius kūrinius, sudėti juos į vientisą albumą ir padovanoti savo gerbėjams.
Kitaip tariant, supratome, kad turime daug gerų dainų (tiek iš disko „Perfect Darkness”, tiek iš ankstesnių albumų), kurias norime sudėti į vieną „gyvą” albumą. Taip gimė „Wheels Turn Beneath My Feet”.
Kaip atrinkote į albumą patekusius kūrinius? Visgi per daugiau nei dešimtmetį esi sukūręs ne vieną dešimtį tokio albumo vertų dainų…
Tiesą sakant mes net nesirinkome. Tai buvo savalaikis mūsų koncertų dainų sąrašas.
Įrašai buvo daromi ne tik didžiosiose Europos sostinėse, bet ir mažesniuose miestuose. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl albume nėra kūrinių, atliktų Romoje ar Berlyne, tačiau manau, kad tai, ką „Fink” gerbėjai girdi mūsų „gyvame“ įraše ir yra geriausia, kas vyko “Perfect Darkness” turo metu.
Viskas vyko labai paprastai: baigėsi albumo pristatymo turas, grįžome namo, perklausėme viską, ką buvome įrašę ir pradėjome dėlioti albumą…Tai buvo labai panašu į muzikinį sudoku (šypsosi).
Vienas geriausių pasirodymo „Perfect Darkness“ turo metu įvyko „Paradiso” klube Amsterdame. Tačiau puikiai žinojome, kad negalime visos muzikos imti tik iš ten, todėl albume atsirado kūriniai iš Vienos, Paryžiaus ir kitų miestų…
Fink koncertas (nuotr. LIVE NATION)
APIE „GYVO GARSO” SVAJONES
Kai tave kalbinau praėjusiais metais, klausiau kuris kūrinys iš albumo „Perfect Darkness” tau patiko labiausiai…
Primink, ką aš tada atsakiau?
Sakei, kad kiekvieną dieną įsimyli vis kitą šio albumo dainą.
Sakiau visišką tiesą (kvatoja)
Dabar turiu tą patį klausimą, tik jau susijusį nebe su „Perfect Darkness”, o su „Wheels Turn Beneath My Feet”…
(juokiasi)
Jau seniai neklausiau šito albumo… Bet jeigu turiu atsakyti būtinai, išskirčiau Lijone įrašytą „Warm Shadow”. Šią dainą groti yra velniškai sunku, todėl labai savimi didžiuojamės kai kūrinį pavyksta „įveikti”. Koncerto Lijone metu būtent taip ir atsitiko.
Jei jau prakalbome apie konkrečius kūrinius, noriu tavęs paklausti apie dainą, kurios aranžuotė gyvame albume skamba visiškai kitaip nei 2007 metais išleistame studijiniame diske „Distance And Time”. Tai kompozicija „Trouble’s What You’re In”. Kokiu būdu jūs sugebėjote ją taip pakeisti?
Bet prisipažink, tau patinka, ar ne… ? (juokiasi)
Velniškai…
Man irgi (šypsosi)
Mes perrašėme viską dėl vienos paprastos priežasties – atlikti dainą tokią, kokia yra albume – praktiškai neįmanoma. Todėl gyvam atlikimui sukūrėme naują klavišinių partiją, pakeitėme gitaros akordus. Žinojome, kad „Fink“ gerbėjai nėra abejingi šiai dainai, todėl negalėjome numoti į tai ranka ir palikti ją nuošalyje… Beje, naujosios „Trouble‘s What You‘re Inn“ debiutas įvyko Italijos radijo stotyje „Rai”. Kiek atsimenu, fanams ši versija patiko.
Albume „Wheels Turn Beneath Your Feet” dainos „Sort Of Revolution“ pabaigoje tu prisipažinai, kad koncertuodamas Paryžiaus klube „Cigar“ įgyvendinai savo seną svajonę. Ar turi dar kokių nors svajonių, kur norėtum surengi „Fink“ pasirodymą?
O tu, kaip matau, mūsų kūrybą išnarstėj iki smulkiausio kaulo (juokiasi).
Jau minėjau, kad „Paradiso” klubas Amsterdame yra nuostabi vieta koncertuoti, todėl ją taip pat įtraukčiau į savo svajonių sąrašą. Na ir žinoma Lietuva (šypsosi). Tikrai norėčiau koncertuoti pas jus.
Kur dar…? (mąsto) Norėčiau surengti „Fink“ pasirodymą Malyje. Tai ypatinga vieta.
APIE ATEITĮ, GERESNĘ NEI „PERFECT DARKNESS”
Šie metai grupei ypatingi ne tik dėl gyvo albumo įrašo, bet ir dėl stulbinančio koncerto Olandijoje su Karališkuoju šios šalies simfoniniu orkestru. Kaip gimė idėja surengti tokį koncertą?
Tiesą sakant, šio pasirodymo priešistorė labai paprasta. Orkestro vadybininkai norėjo klasikine muzika „užkrėsti“ kuo daugiau jaunų žmonių. Jų tikslas buvo padaryti taip, kad į Amsterdamo Filharmoniją susirinktų įvairaus amžiaus klausytojų. Tame koncerte buvo dalis “Fink” muzikos, atliktos kartu su orkestru, bei dalis klasikinės muzikos, kurią jie atliko be mūsų.
Galiu visai atvirai prisipažinti: šis koncertas mums buvo neįkainojama patirtis, kurią iki šiol saugome labai svarbioje savo širdies vietoje. Gaila, tačiau jį galima atsisiųsti tik turint iPAD’ą. Vienintelis viešojoje erdvėje pasirodęs kūrinys iš šio koncerto yra „Yesterday Was Hard On All Of Us”.
Nežinau, ar kada nors visas įrašas pasieks platesnę auditoriją, tačiau galiu patikinti, kad ten „Fink” skamba visiškai kitaip… Dainos su orkestrinėmis aranžuotėmis mūsų muzikai prideda užburiantį prieskonį. Tikrai manau, kad tie žmonės, kurie myli mūsų muziką, šį koncertinį įrašą tiesiog privalo išgirsti. Ten mes skambame taip, kaip „Fink” neskambėjo niekada iki šiol.
Šis koncertas – tai galimybė, kuri pasitaiko vieną kartą gyvenime. Esu beprotiškai laimingas, kad “Fink” šią galimybę turėjo.
Klausantis tavęs neapleidžia jausmas, kad esate „juodadarbiai”, vienoje vietoje negalintys nusėdėti žmonės. Pastaruosius kelerius metus nuolat keliaujate – pristatinėjote „Perfect Darkness”, dabar važiuojate per pasaulį, savo turą pavadinę „Wheels”. Kas toliau?
Toliau…?(mąsto). Baigsime „Wheels” turą čia, tada grįšime į Indiją ir ten užbaigsime „Perfect Darkness” pristatymą. O tada pagaliau grįšime namo į Angliją. Namuose praleisiu dešimt dienų, po kurių trims mėnesiams važiuosiu į Los Andželą. Ten ieškosiu įkvėpimo, ilsėsiuosi ir mėgausiuos amžina saule… Ir, žinoma, pradėsiu galvoti apie vasaros festivalius.
O kaip su naujom dainom?
Jau turiu šį tą sukūręs. Ir žinau, kad tai bus kur kas geriau nei „Perfect Darkness”…
Per šį turą daug ko išmokome. Žinome ką reikia tobulinti ir kuo mėgaujasi „Fink“ klausantys žmonės.
Taip pat puikiai žinau, kad tiesiog privalome bent jau trumpam sustoti, atsigręžti į netolimą praeitį, susisteminti tai, ką padarėme per pastaruosius kelerius metus ir… ir tik tada sėsti prie naujo įrašo.
Galbūt vėl bandysi kurti su John Legendu? Visgi su juo praleidai nemažai laiko kurdamas savo didžiausio populiarumo sulaukusį albumą “Sort Of Revolution”?
Nežinau…dirbome prie vienas kito įrašų, tačiau šiandien Johnas labiau orientuojasi į populiariosios muzikos rinką. Tuo tarpu aš visada buvau ir būsiu tas žmogus, kuris ne tik nesugebės, bet ir nenorės rašyti pop hitų.
Jo albume sukūriau du kūrinius – „Green Light” ir „Set Me Free”. Pirmoji daina skambėjo labai lengvai, tuo tarpu antroji buvo pakankamai organiška. „Fink” albume „Sort Of Revolution“ kartu sukūrėme „Move On Me”. Ji taip pat buvo pakankamai lengva, prisotinta gospelio garsų… Johnas sukūrė priedainį mūsų kūriniui „Maker”.
Matydamas visus šiuos faktus dabarties veidrodyje, tieisog negaliu būti tikras dėl ateities. Manau, kad artimiausiu metu mūsų muzikiniai keliai (bent jau trumpam) pasuks skirtingomis kryptimis.
Fink koncertas (nuotr. Live Nation)
APIE TOBULĄ MUZIKINĮ SĄSTATĄ
Artėja Kalėdos. Ar tavo gerbėjai gali tikėtis kadana nors pamatyti grupę „Fink”, ant scenos traukiančią tokius kūrinius kaip „Have Yourself a Merry Little Christmas”, „White Christmas” ir kitas…?
Niekada! Tai tau kainuotų likimą (juokiasi).
Tavo itin mylimas Sufjan Stevens kažkada irgi sakė „NIEKADA”, tačiau prieš keletą savaičių išleido itin gerai skambantį kalėdiniį albumą, kuriame, be keletos originalių dainų, galima rasti ir ne vienos senos (netgi iki kaulų smegenų įgrysusios) kalėdinės dainos koverį?
Sufjan Stevens muzika – atskira istorijos dalis. Jis – absoliutus genijus. Jo gyvi pasirodymai – neįtikėtini muzikiniai šedevrai. Negaliu pasakyti, kad namuose klausausi daug Sufjan Stevens kūrybos, tačiau pagarba, kurią jaučiame šiam atlikėjui yra didžiulė. Jis dirba atkakliai ir sunkiai. Džiugu, kad toks darbas duoda apčiuopiamų rezultatų.
Žinai, tobulas sąstatas ant scenos man būtų toks: Chilly Gonzales prie pianino, o aplink – „Fink”, Sufjan Stevens ir „Bon Iver“.
Ir pabaigai… Ar galėtum tobuloje tamsoje suorganizuoti kažką panašaus į revoliuciją, valgydamas mėlynių blynus (aut. Past. „Sort Of Revolution”, „Perfect Darkness” ir „Blueberry Panckakes” – tai trys skirtinguose „Fink” albumuose esantys grupės kūriniai)?
(mąsto) Ne….visų jų raktai skirtingi. Galiu tobuloje tamsoje suorganizuoti kažką panašaus į revoliuciją su keliais ratais („Wheels” – dar viena „Fink” daina – aut.past). Tačiau mėlynių blynus valgyčiau po visko…
Dalianamės oficialia, neseniai išleista akustine bene vieno ryškiausių šių metų manoATRADIMŲ, atlikėjos „Rhye” singlo „The Fall” versija.
Miela, romantiška, ramu ir paprasta.
Neseniai Paryžiuje vyko JAV muzikos naujienų portalo „Pitchfork.com” rengtas muzikos festivalis, kuriame dalyvavo visa galybė puikiausių atlikėjų iš viso pasaulio.
Šia proga pasinaudojo gerai pažįstamas, gyvus akustinius pasirodymus netikėtose vietose įrašinėjantis muzikinis projektas „La Blogotheque„, nufilmavęs daug išskirtinių į festivalį atvykusių atlikėjų pasirodymų.
Šiandien dalinamės britų vokalistės Jessie Ware gyvu kūrinio „Running” atlikimu Paryžiaus gatvėse.
manoMUZIKOS atrastas ir labai mylimas išeivio iš Vokietijos Johanneso Mayerio projektas „The Late Call” vakar pasirodė vienoje muzikanto gimtosios šalies televizijoje. Čia buvo atliktas grupės kūrinys „Nevermore”.
Kaip visada labai subtiliai, labai jautriai ir ypatingai muzikaliai nuskambėjusią dainą siūlome perklausyti ir Jums.
Mėgstantiems akustinės gitaros skambesį ir lyrinius už širdies griebiančius muzikinius pasažus turime gražios muzikos.
Ne kartą manoMUZIKOS aprašytas sentimentalusis Jacko Hooperis sugrįžta su akustiniu pasirodymų ‘gyvų’ įrašų sesijoje „Another Lazy Sunday„.
Puikiai tingiam sekmadieniui tinkantis lyriškas Jacko darbas „Common Sense”, tikimės, patiks ne tik muzikantą jau girdėjusiems žmonėms, bet ir tiems, kurie be sentimentalios muzikinės ramybės negali praleisti nei vienos dienos.
Nuostabaus kūrinio „The Old Pine” atlikėjas, Anglijos lyrikas ir folk muzikos dainius Benas Howardas, kurio debiutinis albumas „Every Kingdome” pretenduoja rytoj laimėti prestižinį „Mercury” apdovanojimą, šiandien išleidžia savo nepilną albumą „The Burgh Island”. EP pasirodys tik vinilo formatu, todėl kompaktinių diskų kolekcionieriams teks nusivilti. Tiesa, gera žinia yra ta, kad „The Burgh Island” internetinėse parduotuvėse jau galite įsigyti MP3 ir kitais skaitmeniniais formatais.
Nepilną albumą Howardas nusprendė pažymėti šiandien pristatydamas vaizdo klipą diske esančiai dainai „Esmeralda”. Negana to, savo profilyje youtube svetainėje muzikantas pasidalino ir likusiais EP kūriniais (jie – apačioje).
Taigi, rudenėjančiai lyrikai manoMUZIKA siūlo žavų muzikinį lašą sentimentalaus indie folko.
„Burgh Island”
„Oats In The Water”
„To Be Alone”
Grupės „Grizzly Bear” vokalistas Danielis Rossenas pradėjo reikštis internetinėje muzikos kūrinių dalinimosi erdvėje „Soundcloud” ir pristatė savo 2009 gruodį įrašytą kūrinį, kuriam, deja, nesugalvojo pavadinimo. Tiesa, kūrinys nėra baigtas, tačiau, kaip rašo pats kūrėjas, „jis yra per senas, kad su juo būtų dirbama toliau, todėl tikrai nebus pristatytas pasauliui jokiame kitame formate”.
Kai tik išgirstame kažką apie grupę „Clock Opera” – iškart puolame garsintis imtuvus ir įdėmiai klausytis ką gi ši Londono grupė mums pateikė.
Šįkart britai dovanojo vieno įsimintiniausio savo kūrinio – dainos „Belongings” – akustinę versiją.
Beje, jei negirdėjote jos originalo – spauskite ČIA.
Pasirodė naujas video amerikiečių atlikėjos, gitaros virtuozės „Kaki King” kūriniui „Cargo Cult” iš neseniai pasirodžiusio jos albumo „Glow”.
Dalinamės akustiniu grupės „Hot Chip” pasirodymu internetinio projekto „Black Cab Sessions” metu.
Kolektyvas atliko akustinę kūrinio „Now There Is Nothing” versiją. Kūrinį galite rasti paskutiniame grupės albume „In Our Heads”.
manoMUZIKOS itin vertinamas ‘leiblas’ „4AD” (po kurio sparneliu yra ‘priglausti’ tokie atlikėjai kaip „Bon Iver„, „National„, „Efterklang” ir kiti) šiandien pristatė dar vieno unikalaus projekto naują kūrinį.
„Daughter” – dar mažai Lietuvoje girdėtas kolektyvas. Tai – Londono trio, iki šiol išleidęs viso labo porą paprastų EP.
Panašu, kad sukirtę rankomis su „4AD” kolektyvo nariai patyliukais ėmė ruoštis naują albumą, apie kurį pusę lūpų prabilo ir jų leidėjai.
Šiandien „Daughter” pristato dainą „Smother”, kuri vinilo formatu muzikos parduotuves pasieks spalio pirmą dieną.
Turime prisipažinti, kad nepaisant to, jog jau anksčiau esame šią grupę girdėję, „Smother” tapo nemenku šiandienos atradimu, kurį perklausėme tikrai ne vieną kartą…ir, tiesą sakant, klausyti nenustojame ir toliau…
Unikalaus lietuviškos muzikos dueto „mmpsuf“ vokalistė Eglė Sirvydytė šiandien internete pasidalino ypatingu kūriniu „I Am The Noise“. Ypatingas šis kūrinys vien jau tuo, jog įrašytas jis buvo gyvai ant upės kranto, festivalyje „Pievos“.
Beveik septynios minutės nuostabaus triukšmo tarp vasariško lietaus.
Šįryt su Jumis pasidalinę „Fink” koncertu, skubame pasidalinti dar vienu ypatingu kūriniu iš šios nuostabios Anglijos grupės stovyklos.
Viešėdamas Olandijoje „Fink” su karališkuoju Amsterdamo orkestru įrašė savo paskutinio albumo „Perfect Darkness” lyriškąją baladę „Yesterday Was Hard On All Of Us”.
Beje, manoMUZIKOS interviu su „Fink” galite rasti ČIA.
Fink (nuotr. Ronald Knapp)
Praėjusią savaitę Australijoje savo antrą albumą išleidusi grupė „The Temper Trap” vienoje Škotijos radijo stotyje atliko akustinę dainos „Trembling Hands” versiją.
The Temper Trap (nuotr. David Black)
Frederika Stahl (nuotr. atlikėjos archyvo)
Švedijos dainininkės Fredrikos Stahl muzikos kelias primena filmo scenarijų. Anglijos bare atlikėjos darbo metu sutiktas prodiuseris pasiūlė bendradarbiauti ir padėjo Fredrikai įrašyti pirmus du solinius albumus. Pirmasis diskas išleistas dar 2006 metais. Tuomet jai tebuvo dvidešimt dveji…
Fredrika Stahl gimė 1984 m. spalio 24 d. Stokholme. 7 metus pragyvenusi Prancūzijoje ji puikiai išmoko prancūzų kalbą. Muzikantės vaikystė buvo skirta baletui ir pianinui. Turėjusi nuspręsti kurį kelią pasirinkti, švedė suprato, kad jai skirta muzika. Atlikėja prisipažįsta, kad yra perfekcionistė: “Visada norėjau, kad viskas būtų tobula”. Ir tai juntama ne tik jos muzikoje, bet ir pasiekimuose: Fredrika jau yra išleidusi tris albumus, turi sutartį su „Sony/Columbia“ įrašų kompanija ir toliau sėkmingai žengia tarptautinio pripažinimo link.
Klausant “Nissan Juke” automobilio reklamoje skambėjusią „Twinkle, Twinkle Little Star“, Frederiką Stahl, dėl panašios dainavimo manieros, galima palyginti su visai Lietuvai gerai žinoma Alina Orlova. Iš tiesų panašus ne tik abiejų atlikėjų dainavimo stilius, bet ir rami, lyriška, klavišinių dėka sukuriama melodija.
Abi šias muzikantes taip pat vienija ir bendradarbiavimas su prancūzų “Le Hiboo” muzikiniu kanalu.
Kaip teigia pati atlikėja, muzikos nereikia įrėminti; jai nebūtina užklijuoti tam tikro stiliaus etiketę ir kurti remiantis tik ta viena pasirinkta kryptimi. Muzika, pasak švedės, turi būti laisva.
Iš tiesų, išklausius atlikėjos albumą „Tributaries“ (išleistą 2008 metais), galima suprasti kodėl šis diskas yra priskiriamas džiazo kategorijai. Plokštelėje jaučiamas itin ryškus šio muzikos žanro elementų skambesys, kurio, beje, nėra tiek daug po dvejų metų pasirodžiusiame diske „Sweep Me Away“. Šis, kol kas paskutinis Fredrikos Stahl darbas, nudažytas išskirtiniu atlikėjos balsu, klavišinių ir kitų muzikos instrumentų melodija, yra tiesiog subalansuotas tokiems vakarams kaip šis.
Kalbant apie šį atlikėją, pasakyti, kad tai – tituluotas kompozitorius ir autorius būtų negana. Visam gyvenimui „užsiklijavęs” nenurimstančio lyriko-romantiko etiketę, Glenas Hansardas yra kur kas geriau tarptautinei visuomenei pažįstamas kaip muzikinio kino filmo „Once” pagrindinis aktorius.
Kūrybingas, subtilus, romantiškas ir tikrai gilus – tai apibūdinimai, puikiai tinkantys ir dabartinei Airijos dainiaus Gleno Hansardo kūrybai.
manoMUZIKA primena, kad debiutinis muzikanto solinis albumas, kuris vadinsis „Rhythm And Response” parduotuvėse pasirodys birželio 19 dieną.
Čia – vienas iš naujojo muzikanto disko kūrinių „Love Don’t Leave Me Waiting” ir vos vakar pasirodęs jo vaizdo klipas.
Glen Hansard albumo Rhythm And Response viršelis
manoMUZIKA.lt kolektyvas jau yra dalinęsis amerikiečių atlikėjo Grey Reverendo muzika, tačiau nuo to laiko „laik’ų” skaičius jo facebook puslapyje ne pernelyg ir paaugo. Tačiau tai nereiškia, kad jo muzika neverta dėmesio – tai reiškia, jog trūksta žmonių, kurie jo muziką skleistų, todėl labai nekukliai sau leidžiame save pavadinti puikios akustinės solo atlikėjo Grey Reverendo muzikos „šaukliais”.
Grey Reverend (nuotr. iš atlikėjo facebook profilio)
Grey Reverendas iš tiesų yra tik L. D. Browno, kilusio iš Pensilvanijos, JAV, pseudonimas. Vaikystėje pamėgęs džiazą ir „ankstųjį” indie roką („My Bloody Valantine”, „Dinosaur Jr.”), Grey Reverendas nusprendė studijuoti muziką. Pradėjęs studijuoti saksofoną, netrukus „persimetė ant gitaros” ir tobulino savo įgudžius grojant būtent šiuo instrumentu.
Deja, didelis susidomėjimas instrumentu ir pernelyg intensyvios repeticijos po kelių metų tapo dažnos pianistų ir gitaristų „ligos” – ketvirtojo piršto patempimo (esame tikri, jog liga turi normalų lotynišką atitikmenį) – priežastimi. Tiesa, atlikėjas nepuolė į neviltį ir prisitaikė prie savo fizinės negalios – sukūrė unikalią savo grojimo gitara techniką.
Puikiai išdirbęs naująją techniką ir persikaustęs gyventi bei kurti į Niujorką, Grey Reverendas greitai buvo pastebėtas. 2006 metais jis susipažino su britų kolektyvo „The Cinematic Orchestra” lyderiu Jasonu Swinscoe, kuris L. D. Browną pasikvietė į savo grupės pasaulinį koncertinį turą puikiam albumui „Ma Fleur” (būtent šiame albume buvo išleistas grupės šedevras „To Build A Home„).
Nors Brown’as jau kiek daugiau nei 4 metus yra „The Cinematic Orchestra” narys, jis niekada nenustojo kurti savo muzikos, kurią dažniausiai atlieka dainuodamas ir grodamas akustine gitara. Praėjusiais metais atlikėjas išleido savo debiutinį albumą „Of The Days”.
Šiandien Grey Reverendas viešai (vos prieš porą valandų) paskelbė, jog baigė įrašinėti dar vieną solinį albumą, kurį išleis kažkada vėliau, bet tikrai dar šiais, 2012-aisiais metais.
Viršuje pristatome naujausią jo singlą – „My Hands”, kuris, tiesa, dar nėra iki galo „garsiškai” sureguliuotas. Šią dainą iki šiol yra girdėję dar labai mažai žmonių, todėl džiaugiamės ja dalindamiesi būtent su Jumis.
Apačioje – dar pora lengvų ir paprastų nuoširdžiojo Grey Reverendo kūrinių:
Šiandien jums pristatome gyvą amerikiečių atlikėjos Julia Holter kūrinio „Moni Mon Amie” atlikimą. Dainininkė kūrinį iš naujausio savo albumo „Ekstasis” atliko muzikinio video projekto „Yours Truly” metu.
Tai labai lengva, intymi ir ilgesinga baladė, kurią subtiliai užpildo nuostabus Julia Holter vokalas ir senovinis pianino skambesys. Nors kūrinys skamba liūdnokai, tačiau tai yra tikras džiaugsmas kokybiškos muzikos išsiilgusioms ausims.
