Death Cab For Cutie

VIDEO: Death Cab For Cutie – Stay Young, Go Dancing

manoNAUJIENA

vaizdas iš "Death Cab For Cutie" dainos "Stay Young, Go Dancing" vaizdo klipo

Amerikos indie roko grupė „Death Cab For Cutie„, šiemet išleidusi net trejus metus brandintą albumą „Codes And Keys”, pristato dar vieną vaizdo klipą. Šįkart naujam video pasirinktas puikus grupės kūrinys „Stay Young, Go Dancing”.

Vaizdo klipas, kuriame galima išvysti  ir grupės lyderio Beno Gibbardo žmoną Zoey Deschanel pasirodė vos rieš keletą valandų ir gali būti drąsiai vadinamas įdomiausia šiandienos naujiena.

ManoMUZIKA primena, kad puikiai kritikų įvertintas albumas „Codes And Keys” – jau septintas įrašas kolektyvo diskografijoje. Per keturiolika muzikavimo metų „Death Cab For Cutie” buvo ne kartą nominuota ir apdovanota muzikiniais apdovanojimais (tarp kurių galima rasti ir prestižiniais vadinamus „Grammy”).

Beje, manoMUZIKA pabuvojo ir „Death Cab For Cutie” koncerte. Visu įspūdžius rasite čia.

The Williamsburg Waterfront festivalyje – nuoširdus „Sonic Youth“ pasirodymas

manoISTORIJA

„Sonic Youth“ koncertas Niujorko East River State parke Brukline  – tai visą vasarą trunkančio muzikinio open-air festivalio pavadinimu „The Williamsburg Waterfront“ dalis. Beveik kiekvieną šios vasaros savaitę čia skamba gyva muzika, vyksta aktyvi menų prekyba ir liejasi šaltas alus. Čia neseniai jau pabuvojau – prieš porą savaičių grojo „Death Cab for Cutie“. Kadangi jie man yra labai svarbūs, tai stovėjau pirmoje eilėje ir visą savo dėmesį skyriau būtent muzikai. Esu pakankamai susipažinęs su gausia „Sonic Youth“ diskografija, bet į mano mėgstamiausiųjų trejetuką jie turbūt nepatektų. Todėl šįkart nusprendžiu pakeisti taktiką – verčiau nesigrūsiu prie scenos be galimybės išlysti iš minios, o pasivaikščiosiu po parko teritoriją, pasigėrėsiu naktine Manheteno panorama, atsigersiu alaus, pabendrausiu su žmonėmis ir tiesiog pasidžiaugsiu festivaliu. O visam šiam vakarui akomponuos „Sonic Youth“ ir dar du apšildantys ansambliai: iš Filadelfijos kilęs muzikantas Kurtas Vile su savo grupe bei Portlando indie scenos atstovės „Wild Flag“.

Sonic Youth (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Vartai atveriami pavėlavus, bet taip nutinka dažnai. Tradicinis krepšių patikrinimas, bilieto nuskanavimas, pažymėjimo patikrinimas (ant riešo užklijuota popierinė juostelė leidžia man pirkti alkoholį), ir aš jau parko viduje. Visų pirma, apžiūriu prekystalius – čia pardavinėjami rankdarbiai, juvelyrika, įvairaus dizaino marškinėliai… Čia pat įsikūręs ir didelio pasirinkimo šįkart nesiūlantis atributikos kioskelis. Neradęs nieko traukiančio akį keliauju toliau.

Parkas padalintas į dvi dalis – scenos aikštelę ir savotišką vasarinį barą. Į baro teritoriją patekti gali tik ryšintys popierines apyrankes, leidžiančias girtuokliauti. Čia – savos taisyklės. Atstovėjus eilę turi nusipirkti bilietėlius, kuriuos vėliau išsikeisi į alų, vyną ir kitus gėrimus. Iš pradžių tokia sistema atrodo absurdiška, bet vėliau ji visai pasiteisina, mat vakarui įsibėgėjus nereikia stumdytis prie baro ir plėšyti gerklės per kitų galvas šūkaujant barmenui užsakymus.

Patraukiu link Rytų upės, kuri plauna parko pakrantę. Čia veja jau tirštai nusėsta – publika mėgaujasi saulute, gurkšnoja alų, juokiasi. Visi atsipalaidavę, nėra girtų. Nuo scenos pusės ataidi pirmieji akordai. Kurtas Vile ir grupė jau scenoje! Su pasigėrėjimu nužvelgiu kitoje upės pusėje saulėje skendintį Manheteną ir suku muzikos link.

Kurto Vile ansamblio pasirodymas neilgas, bet ilgesnio ir nereikėtų. Būgnininkas ir keturi gitaristai (ir nei vieno bosisto!) profesionaliai groja paprasčiausią roko muziką, papildytą vokalu, kartkartėmis primenančiu Bobo Dylano kniaukimą jaunystėje. Gal ir neblogai. Pasiklausau jų, pasivaikštau po negausią minią, pasidairau į veidus. Kurtą Vile netrukus scenoje pakeičia „Wild Flag“, bet jų pasirodymas vėlgi niekuo nepasižymi. Na, keturios mokančios groti ir rašyti dainas panelės, ir tik tiek. Merginoms baigus groti jas palydi plojimai, o aš einu link alaus palapinės. Džiaugiuosi bilietėliais apsirūpinęs iš anksto, mat dabar prie palapinės jau nusirangiusi eilė. Sutemę, bet pievutėje prie vandens – dar aktyvesnis gyvenimas nei ankščiau: susėdę klausytojai dalinasi hot dog‘ais, Manheteno panorama gėrisi gausus tuntas porelių, o nuo alaus įkaušusieji – neagresyvūs. Pakvimpa saldžiarūgštis kažkur slapčia pučiamas marihuanos dūmas. Kažkas dainuoja. Žodžiu, kiekvienas linksminasi kaip tik išmano. Pagaliau nuo scenos ataidi garsūs plojimai ir „Sonic Youth“ pradeda savo pasirodymą.

Sonic Youth (nuotr. iš oficialaus Facebook puslapio)

1981-aisiais Niujorke susikūrusi eksperimentinio roko grupe „Sonic Youth“ per tris savo gyvavimo dešimtmečius išleido penkiolika albumų, nesuskaičiuojamą kiekį kartų keitė savo sudėtį, ir padarė žymią įtaką galybei indie roko muzikantų visame pasaulyje. Šį vakarą scenoje – visas solidus grupės branduolys. Priekyje šypsosi raudona suknele dėvinti bosistė Kim Gordon, šmėžuoja šviesi Thurstono Moore ševeliūra, Lee Ranaldo ir kadaise mano mėgstamiems „Pavement“ priklausęs gitaristas Markas Iboldas mojuoja gitarų grifais, o Steve Shelley „kala“ būgnais. Viskas taip, kaip ir tikėjausi. Trylikos dainų setlist‘as, papildytas dar trimis trumpais sugrįžimais į sceną, apima toli gražu ne visą grupės diskografiją. Tai nieko nuostabaus, juk „Sonic Youth“ kataloge – ir alternatyvaus roko perliukai, ir ilgi psichodeliniai jam‘ai, ir triukšmingi eksperimentai, ir dar daug visko. Šį vakarą grupė apsistoja prie kuo paprastesnės roko muzikos sampratos. Skamba dainos iš albumų „Daydream Nation“, „Bad Moon Rising“, „Sister“, ir kitų. Nepamirštamas ir naujausias (nors jau senokai nebe naujas) grupės darbas „The Eternal“ – jį šįvakar atstovauja net trys skambėję kūriniai.

Neslėpsiu, kad galbūt troškau pamatyti daugiau eksperimentų ir netradicinių instrumentų. Galbūt norėjosi dar ir daugiau psichodelikos apšvietime. Bet gavau nuoširdumą ir kruopščias pastangas linksminti publiką, ir turiu pasakyti, kad galutiniu rezultatu esu labai patenkintas. Juk atėjau čia ne kažko kritikuoti, o mėgautis vasariška festivalio atmosfera, ar ne? Geriu ją kaip kempinė, pernelyg ilgai išgulėjusi saulės atokaitoje. Minia šoka ir apima magiškas bendrumo jausmas, kuriuo akivaizdžiai mėgaujuosi ne tik aš vienas, bet dar ir daugelis koncerto lankytojų. Plojame muzikantams, keliame rankas į viršų ir kartu klausome dainų, kurios įtakojo tiek daug gyvenimų. Gaila tik, kad net ir giedrą naktį čia neregėti rugpjūčio nakties žvaigždžių – jas užgožia Niujorko miesto šviesų gausa. Na, bet tiek jau to, juk ne į žvaigždes šiuo metu reikia dairytis. Scenoje – „Sonic Youth“!

Koncertui pasibaigus apsauga atveria vartus ir minia po truputuką pajuda palikdama parko teritoriją. Netrukus čia liks tik baltais marškinėliais vilkinčių savanorių armija, kurie užsiims parko tvarkymu, valymu ir šiukšlių rinkimu. Renginys pasibaigė pakankamai anksti, bet gyvai atliekamos alternatyvios muzikos šiame rajone apstu, todėl didelė minios dalis netrukus ištirpsta Williamsburgo gatvelėse ir baruose, kur sėkmingai tęs naktines linksmybes ligi ryto.

Frightened Rabbit perdainavo Death Cab For Cutie kūrinį

manoNAUJIENA

Škotų roko grupės „Frightened Rabbit” lyderis Scottas Hutchinsonas perdainavo amerikiečių „Death Cab For Cutie” dainą „Different Names For The Same Things”.

Kalbėdamas su „Spin” apie šį kūrinį, Hutchinsonas sakė: „Kadangi ši daina turi nuostabią pagrindinę melodiją, stengiausi jai pridėti šiek tiek country skambesio. Savo esme kūrinys yra ganėtinai paprastas, todėl aš tiesiog kiek kitaip interpretavau pagrindinę temą ir tai leido dainai būti liūdnai”.

„Different Names For The Same Things” interpretacija – tai buvo grupės padėka savo gerbėjams už jų indėlį į labdaros akciją „Invisible Children”.

„Invisible Children” – tai organizacija, siekianti sustabdyti vaikų išnaudojimą karo reikmėms centrinėje Afrikoje.

„Frightened Rabbit” interpretaciją kūriniui „Different Names For The Same Things” galite išvysti viršuje.

 

 

Grupė Buckley Ward dalinasi nemokamu kūriniu

manoNAUJIENA

Buckley Ward (nuotr. iš grupės oficialaus Facebook puslapio)

Indie pop penkiukę „Buckley Ward“ iš Australijos, gyvuojančią pusantrų metų, subūrė idėjinis vadas Jimmy Allenas. Šiuo metu kolektyve dar groja Justinas Sproules, Renas Pidgeonas, Georgie Emselle bei Timas Hobday.

Grupė dar vis ieško savęs ir nuolat eksperimentuoja. Tiek savo skambesį, tiek stilių „Buckley Ward“ apibūdina kaip „muzikinį chameleoną“ – čia galima rasti ir nedidelių kasdieninių dramų, ir optimizmo.

Kalbėdami apie mėgstamus atlikėjus australai pirmiausiai pamini „Wilco“, „Death Cab For Cutie“, „The National“, „Something For Kate“ bei „Turin Brakes“.

Na, o jeigu viršuje esantis kūrinys „So Pretend“, kurį išgirdote pirmą kartą, jus privertė pasijusti „lyg namie“, „Buckley Ward“ tikslas pasiektas.

Nemokamai šį kūrinį galite atsisiųsti grupės oficialiame puslapyje įrašę savo elektroninio pašto adresą ir užsiprenumeravę naujienlaiškius.

Death Cab for Cutie besileidžiančioje Manheteno saulėje

manoISTORIJA

Death Cab for Cutie (nuotr. iš asmeninio archyvo)

„Death Cab for Cutie“  pasirodymas Bruklino (Niujorkas, JAV) „East River State“ parke – labai svarbus čia vykstančio vasarinio muzikos open-air festivalio „Williamsburg Waterfront“ akcentas. Čia, akmeninėje parko pakrantėje, kurią plauna Rytų upė, šią vasarą jau griaudėjo „Coheed and Cambria“, „Thievery Corporation“, „Kid CuDi“, „Death From Above 1979“, „Stone Temple Pilots“ ir „They Might Be Giants“. O šio vakaro kaltininkai – neabejotinai laukiami išskėstomis rankomis ir vilčių kupinomis akimis. Tai liudija prie įėjimo jau nuo dvyliktos valandos ryto besibūriuojantis gerbėjų pulkas. Publika šįkart stebėtinai mišri – paaugliai ir vyresnė karta, hipsteriai ir studenčiokai, jaunos mergytės ir vyresnės jų seserys. Melancholiškos, ilgesingos „Death Cab for Cutie“ muzikos klauso daugelis. Deja, toli gražu ne visiems norintiems pavyko juos pamatyti birželio penktąją, kai grupė viešėjo itin mažoje Niujorko „Bowery Ballroom“ salėje. Šiąnakt – atsiskaitymas dėl tokios perdėtos neteisybės.

Vartai atveriami lygiai 17:30. Apsauginiai ima krėsti lankytojų krepšius, kad šie į parko teritoriją neįsineštų savo alkoholio ar šiaip ko nors pavojingo. Iš anksto džiaugiuosi paklausęs savo jaunesnės sesers ir atėjęs palūkuriuoti prie įėjimo ankstėliau. Puspenktos valandos saulėje kaitinta eilė, nusidriekusi kiek akys užmato, iš lėto pradeda judėti parko vidun. Užsiėmęs gretas prie pat scenos atsisuku ir su pasimėgavimu gurkšteliu Manheteno saulės šviesos grožio. Netrukus aplink didžiulę sceną susispiečia visa minia ir gig‘as prasideda.

Frightened Rabbit (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Apšildantieji – škotai man nieko nesakančiu pavadinimu „Frightened Rabbit“. „Ryža“, barzdota penkiukė pristato devynių dainų (kaip vėlesnis tyrimas parodė, apimančių visą trijų albumų diskografiją) setlistą ir palieka visai neprastą įspūdį. Pasirodymą apibūdinčiau fraze „vietoje ir laiku“. Šis (vis dar) saulėtas antradienio vakaras – visai tinkamas laikas tokiai muzikai.

Škotai atsisveikina, personalas kurį laiką lieja prakaitą sujungdami laidus ir ruošdami galutinį „Death Cab for Cutie“ arsenalo variantą, ir štai, pagaliau, jie scenoje! Koncertas prasideda energingu „I Will Possess Your Heart“ jam’u kurio metu grupės idėjinis vedlys Benas Gibbardas groja net trim instrumentais (deja, turiu nuvilti, ne vienu metu). Albumą „Codes and Keys“ pristatančio turo programoje – šeši kūriniai iš naujojo albumo, ir senesnės, gerai žinomos dainos. Sugrojusi „A Movie Script Ending“ grupė paragina visus atsisukti ir pasigrožėti Manheteno panorama skęstančia saulėlydyje. Miesto siluetas atsispindi upės tėkmėje ir mirguliuoja įvairiaspalvėmis bangelėmis. “Pirmąkart groju tokiam nuostabiam vaizdui,“ – sako Benas. – „Štai koks gražus jūsų miestas!”

Williamsburg Waterfront (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Siurprizas, kurio laukiau nei daug nei mažai – jau šešerius metus – akustinė baladė „I Will Follow You Into the Dark“,  kurią Benas atlieka vienui vienas, apgaubtas mėlynos šviesos ir liejantis širdį kartu dainuojančiai miniai. Pakvimpa nuoširdumu. Rodos prieisi, paplekšnosi jam per petį ir pasakysi: „Žinau kaip tu jautiesi, vyruk, žinau…” Likusi grupės sudėtis grįžta į sceną, Benas pakeičia akustinę gitarą elektrine ir drioksteli naujasis hitas „You are a Tourist”, lydimas šniokščiančio raudonų lempučių krioklio. This… fire… grows… higher! Net nepastebėjau, kad jau sutemo.

Link pirmosios klausytojų eilės atskrieja Beno mestas mediatorius ir švelniai kresteli ant šalia scenos stovinčios kolonėlės viršaus. Tai pastebėję pirmoje eilėje stovintys gerbėjai puola kaulyti apsauginio – stambaus vyruko intelekto nesužalota fizionomija – kad šis jiems jį paduotų. Šis pavarto mediatorių tarp pirštų ir su lūpose žaidžiančia I-Am-Better-Than-You šypsenėle meta jį kažkur į minios vidurį. „Na ir šiknius“ – pagalvoju sau. Gerai, kad tokių balvonų kaip šis – mažuma, ir geros nuotaikos nesugeba sugadinti niekas. Pirmosios programos dalies pabaigai dainos, kurios niekada nespės atsibosti – „The New Year“, „Soul Meets Body“, „Cath“… įspūdingasis „We Looked Like Giants“ jam‘as, trunkantis net dešimt minučių, ir, žinoma, mano asmeninė meilė – „Marching Bands of Manhattan“. Atsisveikinę muzikantai pamojuoja ir palieka sceną.

Death Cab for Cutie (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Grupė ilsisi, o minia lūkuriuoja. Taip juk būna visuomet. Minutė viena, antra, trečia, ir jie sugrįš. Taip įvyksta ir šįkart. „Atsisukite ir pasigrožėkite savo miestu dabar, mielieji!” – sako visiems Benas, – „O mes grosime toliau. Juk nesame tinginiai!” Atsigrįžus šįkart išvystu naktinę Manheteno panoramą. Skirtingu paros metu regėti skirtingas miesto grožis. Dabar šis – temperamentingas ir kartu mįslingas. Toks ir grupės pateiktas keturių kūrinių bisas – naujojo albumo pristatomoji daina „Home is a Fire“, nostalgiškoji „Title and Registration“, ir nuotaikingoji „The Sound of Settling“, kurios taip trūko pirmojoje koncerto dalyje. Absoliutus koncertą karūnavęs laimėtojas – himnas vienatvei „Transatlanticism“. „I need you so much closer“ – dainuoja Benas, bet štai taip netikėtai ateina pabaiga.

Valandinė mano laikrodžio rodyklė rodo vos dešimtą valandą vakaro. Kadangi koncertas baigėsi anksti – minia skirstosi, bet visi kaip susitarę pajuda centrinės Williamsburgo gatvės Badford Avenue link. Čia jaunimėlio, studentijos ir hipsterių rajone jie apsės barus, valgys restoranuose ir ūš iki ryto. Nesvarbu, kad šiandien tik antradienio naktis. Geros  nuotaikos nėr ko eikvoti veltui! This… fire… grows… higher!

Kitokie Death Cab For Cutie

manoISTORIJA

Septintasis „Death Cab for Cutie” albumas „Codes and Keys“ gali drąsiai būti vadinamas vienu laukiamiausių šių metų indie scenos įrašu. Nieko nuostabaus, juk gerbėjams jo laukti reikejo nei daug nei mažai – net trejetą metų. Grupė paskelbusi apie savo veiklos pertrauką neliko pamiršta, o filmo „Saulėlydis: Jaunatis“ garso takelyje figuravęs kolektyvo kūrinys „Meet Me on the Equinox“ tik sustiprino lūkesčius.

Šiandien grupės lyderis ir vokalistas Ben’as Gibbard’as „vakarėlių liūto” titulą yra perdavęs kažkam kitam. „Codes and Keys“ kūrybinį procesą lydėjo radikalūs pokyčiai muzikanto gyvenime, apie kuriuos jis nevengia kalbėti viešai. Per tuos trejetą metų tylos Gibbard’as nustojo vartoti alkoholį, pradėjo sportuoti bei žaisti beisbolą, iškeitė gyvenamąją vietą į Los Andželą ir prisiekė amžiną meilę aktorei Zoe Deschanel: „Kai supranti, kad pozityvūs pokyčiai gan greit nustelbia negatyvumą, atrandi daugiau motyvacijos bei emocinį balansą. Tuo aš ir mėgaujuosi“. – sako jis.

Ben‘a šiomis dienomis lydi puiki nuotaika. Galbūt todėl „Codes and Keys“ yra bene pats linksmiausias albumas visoje grupės diskografijoje. Žinoma toks pokytis gali kažkam ir nepatikti, bet liūdnus gitarų rifus iškeitęs į daug smagesnį klavišų skambesį Gibbard’as nesisieloja: „Jei klausai mūsų vien todėl, kad mėgsti depresyvią muzika, tai mūsu ankstesnieji albumai niekur nepradings! Gali jais ir toliau sėkmingai mėgautis,“ – sako jis. „Juk kai 2005-aisiais pasirašėme sutartį su „Atlantic Records„, buvo tokių, kurie prisiekė niekada nebepirkti mūsų „komercinės“ muzikos. Bet juk tai absurdiška, todėl aš dėl to tikrai nepergyvensiu”.

Vos pasirodžius naujajam albumui grupe leidosi į ilgą koncertinį turą po Europą ir Šiaurės Ameriką. Apie dėl pokyčių kartais paburnojančius, bet niekur nedingstančius grupės gerbėjus byloja per keletą minučių išgraibstomi bilietai į kiekvieną grupės pasirodymą. Akivaizdu – melomanai išsiilgę senų kūrinių ir su džiaugsmu sutinka naujus.

Šio Rugpjūčio pradžioje „Death Cab for Cutie” koncertuos ir Niujorke, Bruklino Williamsburg Waterfront scenoje po atviru dangumi. Pažadu Jums tikrai išsamų reportažą iš šio nepaprasto įvykio vietos!!!

The Joy Formidable – Austere

manoDAINA

Trijulė „The Joy Formidable“ iš Velso (UK) džiaugiasi šių metų pradžioje išleidę debiutinį pilną studijinį albumą „The Big Roar“, kuris dienos šviesą „išvydo“ įrašų amerikiečių kompanijos „Atlantic Records“ dėka. Beje, pastaroji kuruoja tokias grupes bei atlikėjus kaip James Blunt, T.I., Jason Mraz, Lenny Kravitz, Phil Collins, Missy Elliot, „Death Cab For Cutie“ ir kt.

Nuo 2007-tųjų indie roką grojantis kolektyvas šiuo metu keliauja po koncertinį turą ir rengia pasirodymus ne tik Europoje, bet ir už jos ribų.

Viršuje esantis kūrinys „Austere“ yra tikrų tikriausias grupės „startas“ – tai pirmasis singlas, oficialiai pristatytas 2008 metais, tapęs savotiška „The Joy Formidable“ vizitine kortele. „Austere“ galima rasti tiek pirmajame grupės mini albume „A Balloon Called Moaning“, tiek ir šviežiausiame darbe – „The Big Roar“.

VIDEO: Death Cab For Cutie – Home Is A Fire

manoNAUJIENA

Vos prieš kelias dienas pasirodė naujas ir tikrai puikus vaizdo klipas amerikiečių indie rock grupės Death Cab For Cutie kūriniui „Home Is A Fire”.

Šis kūrinys yra jau antrasis singlas iš gegužės 31 dieną pasirodysiančio naujausio grupės albumo „Codes And Keys”. Pirmasis singlas „You Are A Tourist” pasirodė kovo gale.

Labai ramų ir savotiškai hipnotizuojantį muzikinį klipą kūrė bei režisavo grupės bosistas Nicholas Harmer kartu su vaizdinio meno kūrėju Shepard Fairey (sukūrusiu milžiniško susidomėjimo sulaukusius agitacinius JAV Prezidento Barack Obama rinkiminės kampanijos plakatus (dešinėje)).

Savotišką karaoke primenantis video viršuje.

NAUJIENA: Death Cab For Cutie – Some Boys

manoDAINA

Apie ilgai laukiamą amerikiečių „Death Cab For Cutie” albumą per pastarąjį mėnesį yra paršę ko gero visi žinomi muzikiniai portalai, savo skiltyse apžvelgiantys ir indie muziką.

Ne kartą apie gegužės 30 dieną pasirodysiantį darbą rašė ir ManoMUZIKA. Todėl ilgai nepilstę iš tuščio į kiaurą norime pasidalinti dar vienu nauju singlu iš amerikiečių labai laukiamo albumo „Codes & Keys”.

Protingai „sudėlioję” piarinius žingsnius, grupės nariai, pristatydami vis naujesnes dainas tik dar labiau sužadina apetitą. Ko gero po kūrinio „Some Boys” galime drąsiai teigti, kad „Codes & Keys” neabejotinai taps vienu laukiamiausių mūsų šio pavasario albumų.

Beje, jei negirdėjote anksčiau pristatyto „Death Cab For Cutie” singlo „You’re A Tourist” – jį galite išgirsti čia.

VIDEO: Death Cab For Cutie – You Are A Tourist

manoNAUJIENA

Death Cab For Cutie albumo "Codes & Keys" viršelis

ManoMUZIKA jau rašė apie tai, kad  amerikiečių grupė „Death Cab For Cutie” vasaros išvakarėse pasauliui dovanos net trejus metus brandintą naują albumą, kuris vadinsis „Codes & Keys”.

Neseniai pristatę pirmąjį albumo singlą, amerikiečiai netruko jam „susukti” ir vaizdo klipą, kurį tik vakar pristatė didžiausiuose pasauliniuose muzikos portaluose.

Taigi, ManoMUZIKA siūlo pamatyti ir (negirdėjusiems) išgirsti naujausia „Death Cab For Cutie” darbą „You Are A Tourist”.