„Gus Gus” – puikiai pažįstamas ir Lietuvoje ypatingai mylimas vardas. Per septyniolika savo gyvenimo metų islandai ne tik išleido 8 albumus, bet ir spėjo tapti savotišku elektroninės muzikos kultu visame pasaulyje.

Kovo 16 d.  „Gus Gus” ir vėl sugrįžta į Lietuvą. Teatro arenoje Vilniuje vienintėlį koncertą Baltijos šalyse surengsiantys šokių muzikos dievai pasirodymo metu žada sugroti ne tik pernai metais išleisto kritikų puikiai įvertinto albumo „Arabian Horse” dainų, bet ir kūrinius, kurie milijonams žemės rutulio mindytojų tapo pirminiais meilės grupei „Gus Gus” impulsais.

manoMUZIKAI pavyko pakalbinti pagrindinį grupės „Gus Gus” narį ir idėjinį lyderį Birgirą Þórarinssoną, plačiajai masei geriau pažįstamą Biggi Veira vardu.

Biggi, Į Lietuvą atvažiuojate anaiptol ne pirmą ir ne antrą kartą. Kas jus nuolat atgina į mūsų šalį?

(juokiasi). Priežastis paprasta – lietuviai nori išgirsti mūsų muziką gyvai. Jūsų publika yra tikrai puiki. Mums smagu žinoti, kad lietuviai mėgsta „Gus Gus”.

Kai paskutinį kartą koncertavote mūsų šalyje, jūsų pasirodymo laikas sutapo su Lietuvos krepšininkų pasirodymu Europos čempionate. Tuomet mūsų rinktinė žaidė su turkais, o jūs koncertavote katedros aikštėje. Akivaizdu, kad „Gus Gus” koncerto nepamatė tiek žmonių, kiek norėjo….

Žinau jūsų pamišimą dėl krepšinio, tačiau net ir tada žmonių susirinko labai daug. Sugrojome puikų koncertą, o tiems keliems tūkstančiams katedros aikštėje susirinkusių žmonių, regis, mūsų pasirodymas patiko.

Ar apskritai yra publika, kuriai „Gus Gus” groti smagiausia?

Neskirstau publikos į „gerą” ir „blogą”. Tačiau jei reikėtų atsakyti konkrečiau, galiu prisipažinti, kad mieliausia groti tiems žmonėms, kurie šoka ir įsijaučia į mūsų muziką.

Per „Gus Gus” gyvavimo laiką publika mus visada priimdavo nuoširžiai. Galbūt todėl, kad kiekviename koncerte atiduodame viską, ką galime.

Žinoma, publika skiriasi jei grojame festivaliuose, tik savo koncertuose ar keistuose vakarėliuose (kaip kad grojome praėjusį savaitgalį), tačiau kiekvieno pasirodymo metu mes mėgaujamės savo darbu. Pasitikime savimi, žinome, ką darome.

Gus Gus (nuotr. facebook profilio)

Per septynioliką „Gus Gus” gyvavimo metų, grupė ne kartą buvo susidūrusi su rimtomis problemomis: 2000 – aisiais grupę paliko net septyni nariai, o po septynių metų „pabėgo” ir „Earth” – pagrindinė grupės vokalistė. Ar tokių išgyvenimų metų nekilo noras mesti muziką šalin?

Tikrai ne. Sutinku, kad „Gus Gus” gyvenime buvo pavojų (o tie, kuriuos tu paminėjai, buvo išties labai rimti), tačiau niekada nemaniau, kad išgyvenimai gali mus paskatinti mesti muzikuoti.  Man patinka muzika ir aš visą laiką norėjau ją kurti. Muzika yra mano savirealizacija.

Žinoma, jei rinkoje pasikeistų situacija ir dėl vienų ar kitų priežasčių mūsų muzika taptų nebereikalinga, tuomet kažką galvočiau. Tačiau kol kas tikrai neįsivaizduoju savęs veikiančio ką nors kitą.

Biggi, tu „Gus Gus” narys esi nuo pat pirmos grupės įsikūrimo akimirkos. Prisipažink, ar per tuos septynioliką metų įvyko kokių nors esminių permainų (neskaitant minėtų kolektyvo išgyvenimų)?

Ko gero, esmines permainas galima įvardinti žodžiu „branda”. Mes suaugome ir sukaupėme kur kas daugiau patirties.

O kas nors liko nepakitę lyginant šiandieną ir „Gus Gus” gimimą 1995-  aisiais?

Tikrai taip. Tiek prieš septyniolika metų, tiek dabar mes žinome pačius geriausius būdus, kaip groti gyvai.

Ar „Gus Gus” turi savo mėgstamiausią muzikos sceną?

Geriausia vieta, kurioje man yra tekę koncertuoti – tai „Flex” klubas Vienoje. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį vertinu vietas – tai garso kokybė. „Flex” klube ji – neįtikėtina.

Ko niekada nepadarytum (net jeigu tau sumokėtų milijardą)?

Nežinau (mąsto).

Nors visgi žinau: aš negalėčiau ko nors nužudyti.

Tačiau tai nesusiję su muzika.

(juokiasi) tuomet nežinau. Matyt, kad muzikoje galėčiau padaryti bet ką.

GusGus (nuotr. H. Ragnarsson ir B. Kristjánsson)

Netgi sukurtum dainą Enrique Iglesias?

Aišku, o kodėl gi ne. Galėčiau sukurti dainą net ir Julio Iglesias (juokiasi)

Jeigu turėtum galimybę čia ir dabar išpildyti vieną su muzika susijusią svajonę – ko panorėtum?

Na ir paklausei… (mąsto). Ko gero, aš nebeturiu didelių muzikinių norų… (ilgai mąsto).

Norėčiau, kad į topus patektų įvairesnė muzika. Kaip ankstyvaisiais aštuoniasdešimtaisiais. Dabar topai yra labai monotoniški ir pernelyg komerciški.

Tai kilni ir globali svajonė.

Tikrai taip. Man tai tiesiog rūpi. Būtų įdomu, jei visos komercinės grupės padarytų metų laiko pertrauką ir užleistų vietą mažiau žinomiems kolektyvams topų sąrašuose.

Jei jau prakalbome apie muzikos industriją, tai papasakok, kokia buvo tavo reakcija į pokyčius muzikos rinkoje. Kalbu ne tik apie pasikeitusias muzikos distribucijos formas, bet ir apie muzikos komunikaciją, piratavimą ir kitus dalykus.

Geras klausimas. Žinai, man atrodo, kad tie pokyčiai vis dar vyksta. Reikia dar šiek tiek palūkėti ir pamatyti, koks bus galutinis šių pokyčių evoliucijos taškas.

Be abejo, visoms grupėms dėl akivaizdžiai nukritusių pardavimų atėjo ne patys lengviausi laikai. Man kaip muzikantui yra skaudu, kad žmonės siunčiasi muziką nelegaliai ir taip vagia iš savo mėgstamų atlikėjų, kurių fanais jie dedasi esą. Kita vertus, tokie muzikos vartojimo pokyčiai pastumėjo grupes rengti daugiau koncertų.

Na ir galiausiai – komunikacija. Net neabejoju, kad tiesioginė rinkodara  – tai nebetolima, bet pamatinė muzikos komunikacijos ateitis.

Paminėjai muzikos piratavimą. Ar pats siuntiesi muziką nelegaliai?

Tikrai ne. Aš perku muziką. Žinoma, atsitiktiniais būdais esu gavęs ‘nelegalios muzikos’, tačiau pats sąmoningai tikrai to nedarau. Kas mėnesį išleidžiu maždaug 100 eurų legaliai produkcijai. Manau, kad visi muziką mylintis žmonės turėtų turėti bent jau minimalų biudžetą, skirtą savo mėgstamai muziką įsigyti. Mane, kaip muzikantą, tikrai liūdina požiūris, kad muzika turi būti visiškai nemokama.

Šiuo klausimu esu velniškai laimingas, kad gyvenu Islandijoje. Mano šalies gyventojai visada mylėjo muziką, o pernai metais čia buvo nupirkta daugiau albumų nei bet kuriais kitais metais. Tai buvo rekordinis kompaktinių diskų pardavimo metas.

Keista… Juk Islandija, kaip ir didžioji dauguma pasaulio valstybių, susidūrė su nemaža finansine krize…

Esi teisus. Tačiau vogti iš kaimynų..? Ne. Tai ne islandų bruožas.

Jei jau prakalbome apie Islandiją, tuomet paklausiu tavęs apie šios šalies fenomenalumą: iš kur tokioje mažoje šalyje tiek daug nuostabių grupių? Nuo „Sigur Ros” – iki „Agent Fresco”, nuo „Gus Gus” iki „Feldberg”. Galima vardinti  ir  vardinti… Šalies, kurioje gyvena tik 300 tūkstančių žmonių, muzikos scena gali didžiuotis nesuskaičiuojama gausa dėmesio vertų atlikėjų.

Islandija – puiki terpė kūrybai. Kodėl? Net neįsivaizduoju. Galbūt dėl to, kad esame atskirti nuo likusios žemyno dalies… Mums reikia kažkokiu būdu realizuoti savo menines svajones ir savo tikslus (juokiasi).

Tu kalbi tik apie muziką, tačiau aš galiu pasakyti, jog Islandija gali didžiuotis savo literatūra ir kitomis meno šakomis.

Mano šalis yra tikrai labai kūrybinga ir kūrybiška, tačiau vieno universalaus atsakymo į klausimą „kodėl” – tikrai neturiu.

Lietuva Islandijai visuomet ne tik puoselės šiltus jausmus, bet ir bus dėkingi už Lietuvos  nepriklausomybės pripažinimą. Jūs buvote pirmieji, kurie tai padarė tarptautinėje erdvėje. Ar atsimeni tuos laikus, kai tai įvyko?

Žinoma atsimenu. Nors tada buvau jaunas ir dar mokiausi universitete, jau sekiau sovietų imperijos žlugimą. Vyko dideli ir įsimintini įvykiai. Atsimenu, kad islandai jautėsi labai pakiliai… Juk mes buvome vienu žingsniu priekyje ir pirmi pasaulyje pripažinome Lietuvą. Tai buvo svarbu ne tik jums, bet ir mums.

Netrukus ir vėl apsilankysi Lietuvoje, kur „Gus Gus” pasitiks tūkstantinė jūsų muziką dievinančių žmonių minia. Turi puikią progą perduoti savo fanams mūsų šalyje linkėjimus…

Pasakysiu labai paprastai: bičiuliai, RUOŠKITĖS puikiam vakarui!!! Aš jam jau ruošiuosi. Labai laukiame susitikimo su jumis.

Ačiū už pokalbį. Susitiksime koncerte.