Benjamin Clementine koncerto akimirka
Prisipažinsiu – nors jau praėjo beveik dvi dienos po šio širdį, sielą ir visą materiją aplink suvirpinusio koncerto, įspūdžiai dar tokie šviežūs ir plevenantys ore, jog net baisu užsimerkti. Galima pagalvoti, jog tai buvo sapnas, kurio realybėje nepatirsi, o praėjus kuriam laikui sunkiai suvoksi ir smegenų kertelėse stengsiesi pagauti kiekvieną užfiksuotą kadrą.
Atrodo, kad ausyse dar skamba ką tik išgirstos melodijos, akyse žybsi nuoširdžios, perpildytos nesuvaidintos laimės žiūrovų ir atlikėjų šypsenos, tačiau visas bendras vaizdas ir įspūdžiai dar tik ieško vietos smegenyse esančiose lentynose, kur nuguls neabejotinai ilgam laiko tarpui. Tikėtina – amžinai. Abejonių čia daug nereikia – trečiadienio vakarą „Compensa“ koncertų salėje karaliavęs muzikos genijus, prestižinio „Mercury“ prizo laimėtojas Benjamin Clementine‘as sugeba palikti ryškią žymę sieloje, kurios nenuplaus joks magiškas valiklis.
Benjamin Clementine
Keliaudama į koncertą kone visą kelią mąsčiau, jog pirmą kartą Lietuvoje prieš pusantrų metų apsilankęs gegužę, šį kartą Benjaminas į Lietuvą grįžo pačiu tinkamiausiu metu, kuris geriausiai atspindi jo asmenybę. Trapūs lietaus lašai skalauja gatves, tamsiausias ir niūriausias metas dažnai verčia pasikeisti ne tik gamtą, bet ir mus visus perkratyti savo vertybių skalę, kurią savo dainose itin jautriai bei neperdėtai paliečia ir Benjaminas. Žmonės vaikšto susisupę į rudeninius paltus, kurių ant scenos nevengia ir pats liūdesio dainiumi pramintas atlikėjas. Tačiau prasidėjus koncertui iš anksto suformuotą nuomonę teko paslėpti po sutrūnijusiais rudenio lapais – Clementine‘as grįžo ir įpūtė naujos dvasios.
Avangardinės nuotaikos ir eksperimentinės muzikos persmelktą antrąjį albumą „I Tell A Fly“ programos „The Wandering Tour“ metu trapios kaip drugelio sparnai sielos savininkas B. Clementine‘as pristatė pilnutėlėje salėje. Ant durų prie įėjimo išdidžiai kabėjęs užrašas „Sold Out“ tarsi tik patvirtino šį faktą – lietuviams reikia muzikos, kurią galima ne tik girdėti, bet ir jausti. Reikia muzikos, atkeliavusios iš patirties, kuria norima pasidalinti su klausytojais. Būtent toks yra Benjaminas, ne kartą akcentavęs, jog muziką kuria ne dėl pinigų, o dėl emocijų, kurios jam padeda išlikti šiame negandų kupiname pasaulyje. Pamačius, kaip šis menininkas įsijautęs atlieka kiekvieną dainą, kuri tarsi įaugusi į jo sielą ir pulsuoja venomis, nereikia didelio mokslo, kad suvoktum – jokiu būdu net nesinori ieškoti panašumo su kitais atlikėjais, nes šis sielų virpintojas unikalus ir su niekuo nesulyginamas mūsų planetos reiškinys.
Koncerto akimirka
Kaip ir reikėjo tikėtis, visa didžioji koncerto dalis buvo duoklė naujajam, vos prieš pusantro mėnesio išleistam antrajam albumui „If I Tell A Fly“. Pradėjęs koncertą kūriniu „Farewell Sonata“ sodraus tenoro savininkas klausytojams dovanojo tokius kūrinius kaip „Better Sorry Than Asafe“, „God Save The Jungle“, „One Awkward Fish“, „Ave Dreamer“, „Jupiter“, „Phantom of Allepoville“, „Paris Cor Blimey“. Daina keitė viena kitą, o iš susižavėjimo tarsi laike sustingę žiūrovų veidai nori nenori piršo tik vieną išvadą – Benjaminas čia be galo pasiilgtas.
Vakaro kaltininkas savo ištikimą draugą pianiną didžiąją koncerto dalį išmainė į kone spektakliu tapusį performansą. Stebint šį reiškinį, kilo šiek tiek dvejopi jausmai – koncerto metu norėjosi matyti daugiau pianinu grojantį Benjaminą, tačiau, žvelgiant iš kitos perspektyvos, vakaras virto spektakliu, kurio pagrindiniu aktoriumi ir tapo istorijų pasakotoju per muziką pramintas atlikėjas.
Judėjo projekcijos, buvo sunku atitraukti akis nuo scenoje stovinčių manekenų, kurių didžiąją dalį sudarė nėščios moterys ir vaikai. Pats Benjaminas paaiškino, jog visi manekenai jam pačiam turi didelę simbolinę reikšmę – šie tarsi atspindi patį atlikėją bei jo vidinę būseną prieš keletą metų, kai jam atrodė, jog jis yra pats svarbiausias pasaulyje, visi turi juo rūpintis bei atkreipti dėmesį. Manekenai pačiam Clementine‘ui šiandien yra tik šaltos, bejausmės figūros, neturinčios jokio ryšio su išoriniu ir vidiniu pasauliu. Vakaro metu manekenų scenoje vis daugėjo ir daugėjo, o pats Benjaminas nevengė jų nešioti bei apkabinti, taip dar labiau sukurdamas savitą atmosferą. Tiesa – vienas manekenas netikėtai buvo apgobtas Lietuvos vėliava. Šis gestas sulaukė gausybės ovacijų.
Tiesiog neįmanoma nepaminėti vieno siaubingai stipraus momento, kuris atmintyje išliks dar labai ilgai – tai žodžiais nepaaiškinama magiška aura ir ryšys, kuris tvyrojo tarp publikos ir B. Clementine. Koncerto pradžioje kiek vengęs bendrauti su susirinkusiais, vakarui įsivažiavus atlikėjas su žmonėmis šnekėjo taip, lyg sėdėtų jaukiame bare artimų draugų kompanijoje. Temos išsirutuliojo net į gilesnius egzistencinius pamąstymus: Benjaminas palietė pabėgėlių temą, psichologiškai sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį, materialaus pasaulio problemas.
Benjamin Clementine koncerto akimirka
Ką jau kalbėti apie tai, jog dainos „By The Ports Of Europe“ metu publika dalyvavo Benjamino sukurtose improvizacijose, o baladė „Condolence“ truko kone tris kartus ilgiau, nes vyrai ir moterys dainavimui tarsi buvo suskirstyti rolėmis, o „Compensos“ atmosfera prisipildė tokios stiprios energijos, jog net gniaužė kvapą. Žmonės bent trumpam pamiršo kasdienę rutiną, rūpesčius ir gyveno stebuklingoje akimirkoje.
Vakarą vainikavo visų labai laukti ir į širdį įsirėžę kūriniai kaip „Cornerstone“, Nemesis“, „Gone“, „London“. Klausytojų Benjaminas paprašė ateiti kuo arčiau scenos, pats galiausiai sėdo prie pianino ir užbūrė visus savo magiškais garsais. Susirinkusieji užmerkę akis dainavo žodis į žodį ir mėgavosi kiekviena akimirka. Mėgavosi ir pats Clementine‘as, vis šypsodamasis ir mesteldamas kokią smagią repliką publikai. Nuojauta stipriai kužda, kad tai tikrai dar ne paskutinis kartas, kai turime tokią išskirtinę progą išgirsti šį užburiantį atlikėją, kurio lūpomis šneka pati gryniausia poezija.
Tradiciškai artėjant prie rašymo pabaigos, dažniausiai visada tikimasi konkrečių įžvalgų ir išvadų. Šio vakaro neįsprausi į jokius rėmus, apibrėžimus, sąvokas ir konkrečias patirtis. Vieną, ką tikrai suvokiau po šio koncerto – Benjamin Clementine‘as man yra vienu metu pats žemiškiausias ir kartu nežemiškiausias žmogus pasaulyje. Negali neužburti ir nepaliesti jo nuoširdumas, noras individualiai suprasti kiekvieną klausytoją ir tuo pačiu dovanoti aukščiausios formos muzikinę bei meninę kokybę. Kalbant apie nežemiškąją šio brito pusę, sunku sąmoningai suvokti, kad tiek vienu metu jaučiantis ir gebantis taip jautriai bei subtiliai perteikti žmogus gali apskritai egzistuoti.
Tikiu, kad kiekvienas žmogus, tą vakarą po koncerto išėjęs į lietingą rudenio žvarbą išsinešė kažką labai brangaus. Nesvarbu, jei tai iki šios akimirkos dar nelabai apčiuopiama ir suvokiama. Svarbiausia, kad to nenuplautų joks lietus.
