Geriausi gabalai gimsta organiškai. Puikus to pavyzdys – naujas „Despotin’ FAM” kūrinys „Susiskambinam”. Grupe kartu su „G&G Sindikato” nariais Kastetu ir Mamania pirmojo karantino metu 2020-ųjų balandį jį įrašė tarp Vilniaus ir Berlyno.
Nedaugžodžiausime. Kūrinio gimimą už mus daug geriau nušviečia patys autoriai savo Facebook paskyrose.
Vitalijus Puzyriov (Vaiper):
Kastytis Sarnickas (Kastetas):
Albumo viršelis
Ne kartą esame viešai deklaravę savo meilę sostinės hiphopo kolektyvui „G&G Sindikatas„. Todėl visiškai nenuostabu, kad akylai sekame tiek pačios grupės, tiek ir jos narių veiklą.
Vakar mūsų akis (ir ausis) užkliuvo už kolektyvo nario Kastyčio Sarnicko – Kasteto įrašo facebooke, kuriame jis pasidalino savo nauja soline kūryba. Atlikėjas, reperis, rašytojas (ne taip seniai į pasaulį paleidęs savo debiutinę knygą „Turne”) šįkart pristato savo pirmą pilną solinį albumą ironišku pavadinimu „Bueno Kasteto Social Club. Nouvellės”. Pilnas albumas – apačioje.
Naujame įraše – 9 naujos dainos. Apie ką? Nagi, tradiciškai apie tai, kas vyksta aplink mus.
„Albumas gimė iš liūdesio ir pasimetimo, iš nuovargio kai stebi kovą dėl like’ų ir youtube peržiūrų ar matavimosi sekėjų skaičiumi. Gimė iš noro daryti viską kitaip, kiek tai yra įmanoma, atmetant visus šiuolaikinius muzikinės (ir ne tik) kultūros sklaidos atributus. Daryti viską tiesiog savo malonumui, tikintis, kad tik vienas kitas kūrinys galbūt kada nors išvys dienos šviesą, o likusieji dūlės kietojo disko kamputyje, drauge su ten jau esančiais „demo32“, „demo 0421“, „demo lėtas nepriot“ ir kitais”, – portalui manoMUZIKA sakė Kastetas.
K. Sarnickas – Kastetas
„Niekada neturėjau ambicijų vystyti solinę karjerą, nes tai niekada neatstos buvimo kartu su grupe. Todėl jei ne tas velnio neštas karantinas, visi tie „demo lėtas nepriot“ tikriausiai ir būtų sudūlėję kažkur kamputyje. Bet nutiko taip, kaip nutiko. Visi įstrigom ir tai buvo momentas dar kartą pabandyti nupūsti dulkes nuo to, kas sukurta. Nuo to, ką rašydamas įsivaizdavau save po dvidešimties metų, sėdintį prirūkytame tamsiame bare, panašiame kaip kažkada buvau Kartagenos mieste (Kolumbijoj), kartu su keliais muzikantais, linksint galva ir gergždženčiu balsu blevyzgojant į mikrofoną „Va taip vat mane parišo….“ – pridėjo K. Sarnickas.
Pasak jo, iš čia kilo ir albumo pavadinimas, „Gerojo Kasteto Bendravimo Klubas“. „Tai savotiška aliuzija į mano savu laiku labai mėgtus kubiečius. Norėjau, kad būtų kiek įmanoma gyvesnis skambesys, šiek tiek negrabus ir atmestinis atlikimas. Taip, tarytum viskas vyktų minėtojo baro scenoje, tarp posmelių gurkšnojant viskį ir į mikrofoną pasakojant juokingas istorijas apie seimo narį, draugelį kuriam kažkas iškrėtė „bajerį“, ar nacionalinės premijos laureatą, kuris bando pragyvent vairuodamas Boltą. Žinoma, galbūt čia aš jau pritempinėju pasiteisinimą, dėl skambesio ir minimalių aranžuočių, nes visi kūriniai beveik kaip pas Bili Eliš sukurti ir suvesti virtuvėje. Tik galutiniam masteringui tik pasitelkta pagalba”, – atviravo Kastetas.
Nuo vakar „Bueno Kasteto Social Club. Nouvellės” – visose muzikos transliacijos platformose. Atlikėjo Bandcamp paskyroje albumą galite įsigyti itin geros kokybės. Tuo pačiu šiuo itin sudėtingu visai industrijai laikmečiu prisidėsite ir prie tolimesnės atlikėjo veiklos.
K. Sarknickas – Kastetas (nuotr. V. Dranginio)
Grupė „G&G Sindikatas” jau seniai turi užtikrintą, saugią ir nepajudinamą vietą po Lietuvos muzikinę saule. Visada taiklūs, ironiški, pašiepiantys ir aktualūs – tokie jie buvo beveik prieš 20 metų išleidę savo pirmąjį albumą, tokie jie išliko ir dabar. Vienas pagrindinių šios grupės sėkmės kalvių – grupės narys, vienas iš muzikos ir tekstų autorių Kastytis Sarnickas – Kastetas.
Savo įgimtą (o gal ir išlavintą) dovaną rašyti Kastetas šįkart nusprendė įamžinti ne tik grupės tekstuose, bet ir netrukus knygynuose pasirodysiančioje pirmoje jo knygoje „Turnė̃“. Pasak muzikanto, tai romanas apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas”, kuri, sukaupusi 15 metų patirtį, leidžiasi į 10 dienų koncertinį turą po Airijos ir Didžiosios Britanijos mietus.
Knyga pasirodys lapkričio pradžioje, o jau lapkričio 6 dieną pats K.Sarknickas – Kastetas ją pristatys Mažvydo bibliotekoje. Nekantriausieji (prisipažįstame, mes – vieni iš jų) knygą jau dabar gali užsisakyti ČIA .
Apie savo „Turnė̃“ specialiai manoMUZIKAI papakojo ir pats Kastetas. Apie tai, kas įkvėpė knygą, apie tai, kaip gimė jos idėja ir apie tai, kodėl ji turėtų patikti muzikos mylėtojams ir ja besidomintiems žmonėms.
Taigi, apie ką knyga ir kodėl ji gimė?
Maždaug prieš devynis mėnesius, vieną žvarbų ir darganotą rytmetį nubudau kažkurio didelio Dublino viešbučio kambaryje. Galvą skėlė pagirių skausmas, tikriausiai iš vakaro neblogai užsisėdėjau lobyje bandydamas į save susiurbti kuo daugiau vietinio gineso. Dar vienas toks rytas, kai gaili savęs ir mąstai, kokio velnio buvo tiek sėdėta, kokio velnio aplamai čia atsitrenkta. Priežastis paprasta – su savo grupe, mes turime koncertą. Fak! Tik ne tokią dieną, kai norisi verstis ant kito šono ir nesikelt iš lovos, bet dar akimirka ir supranti, kad jau sėdi Uberyje, su atkimštu 0.33 buteliu heinekeno ir važiuoji į miesto centrą su kolegomis.
Ginesas, Stela, Heinekenas.. Pakeliui dar užbėgame į plokštelių parduotuvę. Laiko iki soundčeko lieka visai nedaug. Greitai nusičiumpu Neil Youngo vinilą. Plokštelę įsimetu į mašinos bagažinę ir kol judame link klubo, kuriame vakare grosime, įsispraudžiu ausines į ausis. Per Spotify pasileidžiu paklausyti kokį aš čia vinilą ką tik nugriebiau. Draugas iš gretimos sėdynės perduoda dar vieną atkimštą alaus butelį. Gurkšteliu. Pasigirsta pirmieji „Cortez The Killer“ akordai. Užsimerkiu. Neilas Youngas lėtai užkabina stygas. Viską užmirštu – galvos skausmą, pagirias, alkį, besismelkiantį šaltį, nemiegotą naktį. Galiu garantuotI, kad veide net per tamsintus autobusiuko langus galima įžiūrėti mano šypseną.
Tuo momentu tikriausiai buvau laimingiausias žmogus Dubline. Nežinau kodėl – ar todėl, kad buvau su savo geriausiais draugais, ar todėl kad galėjau mėgautis savo mėgiama muzika, ar todėl, kad mes dar kartą išvykome į „Turnė“.
Vėliau, jau grįžus į Lietuvą ir pradėjus rašyti knygą, aš dar kartą ir dar kartą atsukdavau šį momentą. Aš diena iš dienos klausiau Dubline pirkto vinilo. Norėjau parašyti apie tai. Apie tuos jausmus, kurie lydi mane koncertiniame ture. Apie muziką ir muzikantus. Apie tikrą grupę. Apie jų nusivylimus ir euforiją, nerimą ir šokius ant stalų, džiaugsmą ir abejingumą, šaltus viešbučio kambarius ir karščiu alsuojančias koncertų salės.
Ši knygą, tai lyg ir atsiminimai, bet daugiau tokie išplaukiantys iš pasąmonės, nelabai ką turintys bendro su tikrais įvykiais. Nemažai istorijų gali būti realios, tik labai dažnai taip nutinka, kad metai iš metų jos perpasakojamos hiperbolizuojasi, keičiasi, spalvos tirštėja. Taip ir „Turnė“ – čia fikcija persipina su tikrove.
Keturi kultinės Lietuvos roko grupės „Alkūninis velenas“ nariai, kartu su savo vadybininku skrenda į salas. Priešakyje – dešimties dienų turas. Dešimt miestų, dešimt koncertinių salių, dešimt viešbučių, dešimt audringų naktų ir pagiringų rytų. Kartais atrodo, kad jau viskas, pabaiga ir daugiau tai tęstis nebegali. Bet kažkur viduje slypi varomasis motyvas, vedanti idėja. Kokia ji?
Šalia visų nuotykių, alkoholio, nesibaigiančių blevyzgų ir keiksmažodžių man buvo įdomu pažvelgti į visa tai pačiam. Panagrinėti ir galbūt kažkiek atskleisti tai, ką išgyvena jau į ketvirtą dešimtį įkopę šios grupės nariai, kurie jaučia, kad muzikinės mados pasikeitė, jų kūryba tampa vis mažiau aktuali publikai, kaip pasikeitė jie patys nuo tų laikų, kai žengė pirmuosius karjeros žingsnius, kuo tikėjo ir kaip galų gale vėl susigrąžinti tą meilę. Tiek kuriamai muzikai, tiek ir vienas kitam.
Žinau, kad tiems žmonėms, kurie yra bent šiek tiek muzikaliai išprusę ir kurie sugeba bent šiek tiek skaityti tarp eilučių, tai bus viena įdomiausių ir juokingiausių knygų išleistų lietuvių kalba.
Knygos viršelis
Grupės archyvo nuotrauka
Prieš mėnesį grupė „G&G Sindikatas“ išleido albumą „99“. Naujame vilniečių įraše – dešimt dainų. Kūrinių sąraše galima rasti ir anksčiau pristatytas kolektyvo kompozicijas – „365 O.D.M.“, „Tiems, kurie nieko nebijo“, „Tu ne karalius“ ir „Saugokit šviesą“.
„99“ pasirodo praėjus beveik 20 metų nuo pirmosios „Sindikato“ plokštelės „Tavo sielos vagiz“, kurią įrašinėjant ir susiformavo dabartinė grupės sudėtis: Gabrielius Liaudanskas-Svaras, Artūras Matkevičius-DJ Mamania, Donatas Juršėnas-Donciavas ir Kastytis Sarnickas-Kastetas. 2001 m. šalies hip hopo ketvertas išleidžia antrąjį albumą – stogą nunešusią „Gatvės lygą“. Čia esančios dainos „Tomas“ ir „Darome Hip-Hop“ atsiduria radijo topuose, o stiprus grupės pasirodymas pelno jai „Metų debiuto“ titulą.
Praėjus metams „Sindikatas“ sugrįžtai su dar vienu disku, kuriame – ypač sėkmingi kūriniai „1‘as Kraujaz“ ir „Vokiečių gatvė“. Pastarasis, pasirodęs kaip atsakas į Vilniaus savivaldybės draudimą gurkšnoti alkoholinius gėrimus tradicinėse, viešose, miesto vietose, galiausiai tampa kultiniu, prieš bandymus riboti laisvę nukreiptu simboliu, o netikėtai – ir neoficialiu Vokiečių gatvėje studijuojančių politikos mokslus studentų himnu.
Po šių įrašų „Sindikatas“ neabejotinai įtvirtina savo, kaip geriausios šalies hiphopo grupės titulą.
2004 m. išleidžiamas ketvirtasis vilniečių albumas. „Alchemija“ – dar vienas neprastas hitų rinkinys, kurių gretose tokie kūriniai kaip „Degantis sniegas“, „Rytojui reikia nedaug“ ir „Muzika, kuri saugo“. Visgi kontempliatyviajame kūrybos etape grupė neužsilaiko ir sukuria dar vieną vienareikšmišką ir maištingą atsaką nesąmonėms – dainą „Pasaka apie du brolius“. Kūrinys nesunkiai pasiekia klausytojus ir pelno „Metų dainos“ apdovanojimą.
„Sindikatas“ toliau drumsčia užsistovėjusį vandenį repuodamas apie tai, kas jam nepriimtina, ir išleidžia kelis dar plačiau kabinančius, ydas kritikuojančius, tačiau taip pat buriančius ir įkvepiančius įrašus. 2008 m. pasirodo „Išvien“, o 2014 m. – „Revoliucijos garso takelis su kūriniu „Laikas keistis“.
Naujasis „G&G” darbas „99“ – jau aštuntasis grupės diskografijoje. Plokštelė pasirodo praėjus vos metams nuo grupės „Unplugged“ koncertų eksperimento – su būriu muzikantų atliktų dainų, išleistų to paties pavadinimo koncertiniame įraše.
Pristatydamas „99“, G&G Sindikatas“ surengs du koncertus didžiausiose arenose. Abu jie vadinasi labai paprastai, bet aiškiai, – „Uždegti šviesą”. Kovo 16 d., „Sindikatas“ koncertuoja Kauno „Žalgirio“ arenoje, o kovo 24 d. – sostinės „Siemens“ arenoje. Apie šiuos pasirodymus, naująjį grupės albumą, kūrybinį kelią, procesą ir planus manoMUZIKA išskirtiniame interviu kalbina grupės narius.
Koncerto simbolis
Koncertai ambicingai pavadinti „Uždegti šviesą“. Ar tai nuoroda į jūsų dainas „Laikas keistis“ ir „Saugokit šviesą“? Kokią šviesą „Sindikatas“ siekia uždegti ir saugoti savo muzika?
Svaras: „Sindikatas“ turi savo nuomonę visais klausimais ir dalijasi ja su bendraminčiais. „Uždegti šviesą“ yra metafora, kuri sujungs mus su visais žmonėmis, ateisiančiais į arenas.
Pastaruoju metu nevengėte drąsių eksperimentų – pasirodymas su muzikantais Rusų dramos teatre, išskirtinis koncertas Vilniaus „Žalgirio“ stadione prieš jo nugriovimą. Ko galime tikėtis iš „Uždengti šviesą“ koncertų Vilniuje ir Kaune? Ar planuojate „Uždengti šviesą“ pasirodymų kituose Lietuvos miestuose?
Donciavas: „Drąsūs eksperimentai“ – tai būdas išlikti. Sunku būtų gyvuoti 20 metų be jų. Visada įdomu išsikelti netikėtus tikslus ar išeiti iš komforto zonos. Nors bilietai į koncertus sparčiai tirpsta, netikriname, ar jau pasiekėme sold outą, ar ne. Mūsu pasirodymas niekada nesikeičia dėl žmonių kiekio.
Kol kas kituose miestuose tokių koncertų neplanuojam. Tai didelio biudžeto pasirodymai ir įgyvendinti juos techniškai yra sudėtinga. Kituose miestuose mes koncertuosime ir toliau, bet su kitokia programa.
Kastetas: Mes jau beveik 20 metų aktyviai koncertuojame. Tai darome tiek Lietuvoje, tiek lietuvių bendruomenėms užsienyje. Per tuos visus metus stengdavomės daryti kažką įdomaus, tačiau pažvelgus atgal kartais vis tiek atrodo, kad bijojome išeiti iš savo komforto zonos. Nebeatsimenu, ar konkrečiai apie tai kalbėjome tarpusavyje, tačiau manau, jog visi supratome: jei norime būt kartu ir toliau groti, privalome persilaužt, nieko nebebijot ir daryt viską su dviguba energija, jei tik šauna į galvą koks sumanymas. Pvz., „Unplugged“ idėją su savimi vežiojomės 10 metų, bet neišdrįsome įgyvendint, pasiūlymai groti arenose irgi tęsėsi. Bet vis kamuodavo dvejonės. O galbūt tai buvo tiesiog nepasitikėjimas savimi…
„Būtų į temą, jei kokią dieną, kaip anksčiau susirinktume į kiemą/
Kada svajojom prisiminti tą dieną, rajono suolus pakeist į areną/
Norėjom būti tikras undergroundas Vilniaus miegamųjų rajonų groundas/
Lazdynų hoodas, Šeškinės gruntas, įrašėm gabalą, sako – čia komercinis šūdas/
Bet mano būdas, kad man nusispaust, ko linksi galvą į taktą?/
Aš pasiruošęs dar vieną rhyme’ą iššaut“
Tai ištrauka iš jūsų naujos dainos „Linksi galvą“. Atrodo, kad čia atspindėtas „Sindikato“ nueitas kelias nuo grupės įsikūrimo iki dabar. O kelias iš tiesų buvo ilgas ir prasmingas. Šiandien renkate pilnas arenas, daug kartų buvote įvardyti kaip geriausia Lietuvos hiphopo grupė, daug grupių atsirado ir išsiskirstė, o „Sindikatas“ išliko, keitėsi, maištavo, provokavo, eksperimentavo…
Kas jus tebeveža į priekį, skatina kurti savo ir keisti nusistovėjusias hiphopo taisykles? Juk savo jėgos nei kitiems reperiams, nei klausytojams įrodinėti nebereikia. Koks priešas skatina „dar vieną rhyme’ą iššaut“? Kuri kova – su pačiu savimi ir savo ydomis ar visuomenės nesąmonėmis yra didesnis įkvėpimas kurti savo tekstus?
Kastetas: Nežinau, ko gero kiekvienas savyje turi savo „varomąjį motyvą“. Būna tokių rytų (ir labai dažnai), kai aš keliuosi iš lovos ir galvoju: „gana“. Tačiau vis tiek visą dieną vaikštau su ausinuku ir stengiuosi sukurt kokį stulpelį. Būna netgi taip, kad pirmą valandą nakties sėdi kur nors Klaipėdoje už scenos ir mąstai. Tada pažiūri į laikrodį, suvoki, kad koncertas už valandos, kad ketvirtą ryto pajudėsim namo, pateksime į kamščius Vilniuje, o 9 ryto jau reiks eiti į darbą. (Taip, aš turiu darbą, nuo 9-18 val., ) Tokiomis akimirkomis irgi galvoji: po velnių, ką aš čia veikiu? Bet viskas pasikeičia, kai nulipi nuo scenos. Galbūt tai priklauso nuo žmogaus. O gal čia koks narkotikas…Galbūt būnant scenoj tikrai išsiskiria koks adrenalinas ar endorfinas. Net nežinau. Gal tiesiog, smegenų centrą pasiekia informacija, kad tai yra dar viena laimėta kova. O gal taip yra todėl, kad aš esu intravertas – kiekvienąkart pasirodyti publikai man yra iššūkis, kurį aš priimu ir su juo susitvarkau.
Donciavas: Man šitos Kasteto eilutės primena „Marihuanos“ (mūsų pirma grupė su Kasčiu) koncertą mokykloje. Sceną atstojo mokyklos suolai. Mes užsilipę ant jų turėjom pirmą koncertą. Geografijos kabinete, 50-oj vidurinėj. Susirinko grupelė klasioku. Aišku, tuo metu „rajone“ daug diskutavom apie muziką ir kūrybą. Būtų buvę sunku net pasvajot kad po 20 metų rinksim arenas solo koncertuose.
Kova prieš kažką, kas asmeniškai tau nepriimtina, visada buvo varikliukas muzikoje. Paauglystėj tai tiesiog pačios visuomenės kritika. Normų nepaisymas. Protestas prieš bet kokią valdžią. Vėliau viskas pasikeičia. Patys tampam tėvais ir auklėjam vaikus. Pradedam kitaip žvelgti į tuos pačius dalykus. Surandi kompromisus. Tačiau išlieka dalykų, kurie bado akis visą laiką. Mūsų pamatinės vertybės formavosi dar sovietiniu laikotarpiu. Mes matėm, kaip buvo varžomos žmonių teisės. Todėl laisvės siekiamybės idėja visada buvo ir bus mumyse aktuali. Mes tapom laisvi nuo Sovietų Sąjungos, tačiau esam įkalinti savo pačių kalėjimuose. Susigalvojam draudimų ir stengiamės vėl atsisakyti laisvių, kurias taip sunkiai išsikovojome.
Jūsų naujas albumas vadinasi „99“. Ar tai aliuzija į G&G (grupę įkūrusių Gabrieliaus ir Gigos vardus)? O gal – į albumo „Tavo sielos vagiz“ pasirodymo metus? Albumo viršelio nuotrauka – tai iš miegamųjų rajonų daugiabučių „sudėliotas“ skaičius 99. Rajono undergroundas – ar norite parodyti, iš ko atsirado „Sindikatas“, hiphopas? Kas jungia albumo dainas?
Donciavas: Albumas vadinasi „99“. Tai ir skaičių simbolika, bet kartu ir dvi raidės GG. Mūsų kūryboj daug kas turi kelias prasmes. Dažnai žodžiuose yra palikta daug vietos interpretacijai. Man asmeniškai šis albumas yra GG. Būtent čia mes atsisukom į save, dar kartą pasitikrinom savo kūrybinius pamatus ir vertybes. Gal dėl to, kad buvom visiškai išėję iš savo komforto zonos su „Unplugged“, o dabar norėjosi kažko, kas grąžintų mums mūsų pačių veidą.
Albumas labai „sindikatiškas“. Su visais „Sindikatui“ būdingais elementais. O „rajonas“ mums visada bus tai, iš kur atėjom. Mes buvom rajonų vaikai. Kažkuria dalimi jais ir likom, ir liksim visą gyvenimą. Daug kam yra nesuprantamas tas rajonu „romantizavimas“. Tačiau mano vaikystė bėgo tuose niūriuose kiemuose. Mes ten formavomės ir turėjom „rajoninę“ tapatybę. Lazdynai, Koralai Šeškinė. Tada tai turėjo visai kitokias prasmes. Tai viršelio veidas. Tai GG „rajonas“. Tai sumontuota fotografija. Tokio rajono realybėj nėra.
Kastetas: Albumas, kurį įrašinėjome turėjo vadintis kitaip. Tik likus mėnesiui iki išleidimo, kai jau buvo įrašyti beveik visi kūriniai, atėjo ši idėja. Man ji patiko tuo, kad tai buvo savotiški visos albumo koncepcijos klijai. Šis albumas yra labai asmeniškas. Labai daug jame esančių kūrinių yra apie mus. O mes esame visi iš tų susiraičiusių kaip dvi G raidės namų kiemų. Daugumą tų namų yra apsilupę, aptriušę, negražūs, bet aš tikiu kad ten viduje yra labai daug šviesos. Galbūt aš jaučiuosi šiek tiek panašus į juos (šypsosi)
Sindikatas Unplugged
Įpratome prie tam tikrų personažų – ironiškas Kastetas, autoritetas Svaras. Nors jūsų tekstų ironija, kandumas, pasitikėjimas ir jėga išliko, tačiau klausytojai nėra kurti besikeičiantiems tekstams, naujiems siužetams.
Turbūt savaime suprantama, kad suaugote, o branda palietė ir kūrybą. Tai atsiskleidžia ne tik „Sindikato“, bet ir kitų jūsų projektų tekstuose (Svaro solinis „O jeigu aš numirčiau“, Donciavo ir Kasteto Dogmos „Amžinai jaunas“ ar „Išeinu“), kurie, sakykime, nėra tipiniai agresyvaus hiphopo siužetai. Reikia drąsos repuoti apie mirtį, reflektuoti netikėtai atėjusią „brandą“, pasibaigusius santykius…
Svaras: Ne, man niekada nebuvo problemų repuoti jokiomis temomis, kuriomis norėjau pasisakyti. Dariau tai, darau ir darysiu.
Donciavas: Iš esmės klausime yra ir atsakymas. „Dogmai“ Kastetas parašė, mano manymu, geriausius savo tekstus. „Sindikate“ visur vyrauja komandinis darbas ir kompromisas. „Dogmai“ nereikėjo eiti į kompromisus. Ir taip buvo galima labiau susitelkt į tai, ką iš tikrųjų norėjom pasakyt. Manau, kad rimtesnės temos, liečiančios mirtį ar prasmę, yra labiau atskleidžiamos tada, kai nereikia savo dainos skelti ir dalintis su kažkuo. Šiuo atveju didžioji dalis „Sindikato“ „lyrinių“ ar „rimtų“ gabalų yra Svaro arba Kasteto solinės dainos. Tai asmeniškos ir gal savos skaudžios patirties turintys kūriniai, kurie išgyvenami ne bendrai. Todėl solo projektai tokiom dainom tinka labiausiai.
Kastetas: Ironija, manau, atsiranda todėl, kad, kaip minėjau, aš esu intravertas. Labai, labai retai aš galiu atverti kam nors save tokį, koks esu. Dar sunkiau tai padaryti tekstuose. Žinoma, kiekviename jų yra dalelė manęs – tokio, koks esu iš tikrųjų. Netgi imant paskutinio albumo kūrinius „Grįšiu vėlai“ ar „Alkotesteris“. Juose tikriausiai niekas, kas mane pažįsta, nerastų nieko apie mane, bet juose galbūt gausu tų minčių, kurios mane lanko kur nors vienam sėdint pirmą nakties prie baro ir geriant ketvirtą bokalą alaus. Nežinau, liūdėt ar džiaugtis, bet tokie pasisėdėjimai būna gana reti. Sėdėčiau dažniau, gal daugiau atsirastų tokių dainų. Atsakant į klausimą, ironija yra mano vidinis skydas, aš jį bandau laužyti rašydamas ką nors asmeniško, bet labai dažnai tai nueina į šiukšlių dėžę. Bet gal kada nors… 😉
Ar dabar, kai išleidote „Sindikato“ albumą, turite planų pribrendusiems soliniams Svaro, Kasteto albumams, naujam „Dogmos“ albumui ar bendriems darbams su kitais atlikėjais (pvz., Kasteto daina su Happyendless „Iškritęs iš mėnulio“)?
Donciavas: Tiek Svaras, tiek „Dogma“ jau turi naujų dainų soliniams projektams. Jokių datų ar tolimų planų nėra. Bet greitu laiku kažkas iš viso šito pasileis į erdves.
Kastetas: Mes visi kažką visada darome paraleliai. Donciavas, kiek žinau, padeda su prodiusavimu ir muzika kitiems, Svaras taip pat nuolat kažką krapšto. Aš irgi kažką nuolat rašau. Kol kas dar nieko labai nešnekėjome, kada vėl pradėsime įrašinėti su grupe. „Dogma“ turi neišleistų kūrinių, bet kaip bus toliau, tikrai nežinau. Labai sunku rimtai dirbti prie kelių albumų vienu metu. Viena žinau, kad šiais metais tikrai dar bus muzikinių naujienų iš mūsų fronto. Gal pilnaverčių albumų ir nebus, bet kažką tikrai išgirsite.
Pastaruoju metu nešiojuosi idėją fix ir gyvenu mintimi, kad reik parašyti knygą. Ir jau turiu pririnkęs labai daug medžiagos. Tai nebūtų autobiografinė knyga ir ji neturėtų nieko bendro su „Sindikatu“, bet aš bandau į ją sudėti tai, ką mačiau ir ką pats patyriau per tuos 20 koncertinių kelionių metų.
Cha, cha, cha, – skamba tikrai juokingai, kai tai pasakoju. To dar niekam nesakiau. Jūs pirmieji (šypsosi)
Koncertas „Siemens arenoje”
Kūrinys „Vokiečių gatvė“, pasirodęs uždraudus vartoti alkoholinius gėrimus viešose vietose, iki šiol yra atpažįstamas kaip laisvės, nepasidavimo draudimams, suvaržymams ar bandymui reguliuoti žmones simbolis. Akivaizdu, kad bandymai riboti laisvę jums yra skaudūs. Apie tai – naujojo albumo daina „Tu ne karalius“, apie tai ir klouno karikatūra „Sindikato“ pasirodyme M.A.M.A. apdovanojimuose. Ar šiandien, kai šalyje kalbama ir praktiškai įgyvendami įvairūs draudimai, nekyla noro didesniam maištui ir dainų tekstuose? Ar šiandiena nėra dar tinkamesnis laikas revoliucijos garso takeliui?
Donciavas: Bet koks bandymas apriboti žmogaus teises mums būdavo nepriimtinas. Kadangi pastaruoju metu tokių bandymų itin daug, visa tai irgi yra viena iš inspiracijų kurti. Dažnai mūsų laisves žmonės supranta kaip skatinimą gerti alkoholį. Taip tikrai nėra. Problema yra kur kas didesnė ir nesiplėsiu. Pats nevartoju jokio alkoholio daugiau nei 3 metus, todėl man tikrai nėra aktualus pardavimo laiko trumpinimas (šypsosi)
Kastetas: „Revoliucijos garso takelio“ albumo pavadinimas atsirado tikriausiai tuomet, kai mūsų pačių gyvenime vyko įvairios revoliucijos ar evoliucijos. Bet dabar galvoju, kad ši antraštė galėjo tapti grupės „skandalingų politinių“ dainų rinkinio pavadinimu. O dėl tekstų situacija paprasta – labiausiai nesinori kartotis ir pradėti save kopijuoti. Aišku, kiekvieną dieną keičiasi situacija, atsiranda naujų temų, todėl nežinau, ar atsitiktinai ar kaip, bet mums pavyksta sukurti dainas, kurios galbūt pralenkia laikmetį temų prasme, o prieš 15 metų pasakyti žodžiai tampa ir būna aktualūs ir šiais laikais. Čia šnekant apie „Vokiečių gatvę“. Tačiau lygiai taip pat jaučiamės dabar, pavyzdžiui, repuodami „Tomą“. Turbūt pirmąkart pradėjau vizualizuoti šios dainos personažus ir supratau apie ką ji (šypsosi)
Galiu atskleist, aš vis dar nežinau, apie ką yra „Darome Hip Hop“, bet tikiu, kažkada ateis ta diena, kai ir tai suprasiu. Nors, kaip sakė vienas klasikas, „Lietuvai laisvę atnešė rokas, o į Europos Sąjungą atvedė Hip popas“ – prieš mūsų pasirodymą Katedros aikštėje. Tai gal šis kūrinys apie tai (juokiasi)
Praskleiskite šydą į kūrybą procesą. Nuo ko prasideda Jūsų dainos – žodžių, beato, melodijos, priedainio, idėjos? Ar žinote iš anksto, apie ką bus daina – ar tai sąmoninga kūrybinė pastanga ar daugiau improvizacija?
Kastetas: Dažniausiai viskas prasideda nuo muzikos. Donciavas išsiunčia ir tada mes jau žiūrim. Dažniausiai su Svaru pasitariam, kas turi kokių minčių, idėjų. Kartais Svaras mato, kad jam nelimpa arba aš matau, kad aš nesugebėsiu ant tokio kūrinio nieko užrašyt. Viską šnekam atvirai. Galbūt anksčiau būdavo momentų, kai matai, kad nesigauna, bet rašai. Tik tam kad rašyt.. Manau, kad atsisakėm šios praktikos. Kuriant „99“ ne vienas kūrinys buvo išmestas į šiukšliadėžę, nors ankstesniais laikais gal būtume prie jo kamavęsi ir gimdę. O po to klausydami tiesiog praskipintume.
Be dainų, kurios kritikuoja ar šiepia visuomenės ydas, „Sindikatas“ turi dainų, kurios įkvepia – „Uždengti šviesą“, „Laikas keistis“ ir kt. Jūs dainuojate apie tiesą ir tai didelė atsakomybė. Ar minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį būtų per daug sukurti kažką panašaus į dainą šaukiančią tautą – himną?
Kastetas: Kadangi GG amžinai (dainos žodžiai, – aut. past), tai manau himnams dar laikas ateis (šypsosi). Na o jeigu atvirai, tai mes negalime kurti kūrinių pagal užsakymą. Turiu minty nebūtinai finansinį užsakymą, bet pagal formulę „Davai padarom dabar himną“. Tai labai įtempia. Tiesiog kuriame dainas, o tada jos jau tampa himnais arba ne. Manau šį penktadienį Kaune ir kitą savaitgalį Vilniuje klausytojai išgirs kelių dainų netikėtas transformacijas, kurios tikrai vertos būti himnais.
GG Sindikatas
Su „Sindikatu“ Lietuvoje užaugo ištisa hiphopo kultūros narių, atlikėjų karta. Įdėjote daug, kad hiphopo idėjos šalyje stiprėtų, daugiau nei 15 metų vedate radijo laidą „Gatvės lyga“. Ar šiandien hiphopo kultūra įsitvirtinusi geriau nei tada, kai pradėjote kurti, ar tebėra aktuali?
Svaras: Hiphopo kultūra šiandien Lietuvoje išgyvena aukso amžių. Net dvi jos grupės groja arenose, betarpiškai dalyvauja visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Hiphopas yra realistiškiausia subkultūra, kalbanti apie žmogaus realijas.
Kokie tolesni „Sindikato“ planai? Ar kito studijinio albumo reikės laukti tradicinius 4-6 metus? Kitais metais sueis 20 metų „Sindikato“ pirmajam albumui „Tavo sielos vagiz”, 2021 m. – 20 metų stogą nunešusiam albumui „Gatvės lyga“. Ar atiduosite duoklę Jo Didenybei Miestui?
Donciavas: Na, mes ką tik per du metus išleidom 2 albumus. Jeigu priskaičiuotume „Dogmos“ albumą, tai per 3 metus – tris albumus. Energija ir minčių srautai nėra begaliniai. Tam, kad išspinduliuotume energiją, ją pradžioje turime sugerti. Kada ateis ta stadija, kai jau norėsis kažką sukurti, sunku nuspėt. Nelabai mes taikomės į amžiaus akcentus. 20 metų ar mažiau…? Nežinau. Kai neturi, ką pasakyt, geriau patylėt. Todėl neprognozuojame, kas gali nutikti 2021 m. Kai susikaups medžiagos ar emocijų, tada jas ir paleisim.
Kastetas: Nežinau ir aš. Dabar visos mintys kitur. Apie naujus įrašus dar nesikalbėjome. Tikiu, kad mes neišeisime atostogų ir tikrai kažką darysime ir kursime. Nors, tiesą sakant, kartais atrodo, kad norėtųsi pasiimti kokį pusmetį atostogų. Bet žinau, kad jau po savaitės ar dviejų, rašysiu draugams: chebra, gal susibėgam, a? Gal kokį repuką įrašom, gal kur kokį mažą koncertuką? (šypsosi)
AČIŪ UŽ POKALBĮ.
______
Pernai Siemens arenoje vykusio grupės koncerto apžvalgą skaitykite ČIA