K. Sarknickas – Kastetas (nuotr. V. Dranginio)

Grupė „G&G Sindikatas” jau seniai turi užtikrintą, saugią ir nepajudinamą vietą po Lietuvos muzikinę saule. Visada taiklūs, ironiški, pašiepiantys ir aktualūs – tokie jie buvo beveik prieš 20 metų išleidę savo pirmąjį albumą, tokie jie išliko ir dabar. Vienas pagrindinių šios grupės sėkmės kalvių – grupės narys, vienas iš muzikos ir tekstų autorių Kastytis Sarnickas – Kastetas.

Savo įgimtą (o gal ir išlavintą) dovaną rašyti Kastetas šįkart nusprendė įamžinti ne tik grupės tekstuose, bet ir netrukus knygynuose pasirodysiančioje pirmoje jo knygoje „Turnė̃“. Pasak muzikanto, tai romanas apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas”, kuri, sukaupusi 15 metų patirtį, leidžiasi į 10 dienų koncertinį turą po Airijos ir Didžiosios Britanijos mietus.

Knyga pasirodys lapkričio pradžioje, o jau lapkričio 6 dieną pats K.Sarknickas – Kastetas ją pristatys Mažvydo bibliotekoje. Nekantriausieji (prisipažįstame, mes – vieni iš jų) knygą jau dabar gali užsisakyti ČIA .

Apie savo „Turnė̃“ specialiai manoMUZIKAI papakojo ir pats Kastetas. Apie tai, kas įkvėpė knygą, apie tai, kaip gimė jos idėja ir apie tai, kodėl ji turėtų patikti muzikos mylėtojams ir ja besidomintiems žmonėms.

Taigi, apie ką knyga ir kodėl ji gimė?

Maždaug prieš devynis mėnesius, vieną žvarbų ir darganotą rytmetį nubudau kažkurio didelio Dublino viešbučio kambaryje. Galvą skėlė pagirių skausmas, tikriausiai iš vakaro neblogai užsisėdėjau lobyje bandydamas į save susiurbti kuo daugiau vietinio gineso. Dar vienas toks rytas, kai gaili savęs ir mąstai, kokio velnio buvo tiek sėdėta, kokio velnio aplamai čia atsitrenkta. Priežastis paprasta – su savo grupe, mes turime koncertą. Fak! Tik ne tokią dieną, kai norisi verstis ant kito šono ir nesikelt iš lovos, bet dar akimirka ir supranti, kad jau sėdi Uberyje, su atkimštu 0.33 buteliu heinekeno ir važiuoji į miesto centrą su kolegomis.

Ginesas, Stela, Heinekenas.. Pakeliui dar užbėgame į plokštelių parduotuvę. Laiko iki soundčeko lieka visai nedaug. Greitai nusičiumpu Neil Youngo vinilą. Plokštelę įsimetu į mašinos bagažinę ir kol judame link klubo, kuriame vakare grosime, įsispraudžiu ausines į ausis. Per Spotify pasileidžiu paklausyti kokį aš čia vinilą ką tik nugriebiau. Draugas iš gretimos sėdynės perduoda dar vieną atkimštą alaus butelį. Gurkšteliu. Pasigirsta pirmieji „Cortez The Killer“ akordai. Užsimerkiu. Neilas Youngas lėtai užkabina stygas. Viską užmirštu – galvos skausmą, pagirias, alkį, besismelkiantį šaltį, nemiegotą naktį. Galiu garantuotI, kad veide net per tamsintus autobusiuko langus galima įžiūrėti mano šypseną.

Tuo momentu tikriausiai  buvau laimingiausias žmogus Dubline. Nežinau kodėl – ar todėl, kad buvau su savo geriausiais draugais, ar todėl kad galėjau mėgautis savo mėgiama muzika, ar todėl, kad mes dar kartą išvykome į „Turnė“.

Vėliau, jau grįžus į Lietuvą ir pradėjus rašyti knygą, aš dar kartą ir dar kartą atsukdavau šį momentą. Aš diena iš dienos klausiau Dubline pirkto vinilo. Norėjau parašyti apie tai. Apie tuos jausmus, kurie lydi mane koncertiniame ture. Apie muziką ir muzikantus. Apie tikrą grupę. Apie jų nusivylimus ir euforiją, nerimą ir šokius ant stalų, džiaugsmą ir abejingumą, šaltus viešbučio kambarius ir karščiu alsuojančias koncertų salės.

Ši knygą, tai lyg ir atsiminimai, bet daugiau tokie išplaukiantys iš pasąmonės, nelabai ką turintys bendro su tikrais įvykiais. Nemažai istorijų gali būti realios, tik labai dažnai taip nutinka, kad metai iš metų jos perpasakojamos hiperbolizuojasi, keičiasi, spalvos tirštėja. Taip ir „Turnė“ – čia fikcija persipina su tikrove.

Keturi kultinės Lietuvos roko grupės „Alkūninis velenas“ nariai, kartu su savo vadybininku skrenda į salas. Priešakyje – dešimties dienų turas. Dešimt miestų, dešimt koncertinių salių, dešimt viešbučių, dešimt audringų naktų ir pagiringų rytų. Kartais atrodo, kad jau viskas, pabaiga ir daugiau tai tęstis nebegali. Bet kažkur viduje slypi varomasis motyvas, vedanti idėja. Kokia ji?

Šalia visų nuotykių, alkoholio, nesibaigiančių blevyzgų ir keiksmažodžių man buvo įdomu pažvelgti į visa tai pačiam. Panagrinėti ir galbūt kažkiek atskleisti tai, ką išgyvena jau į ketvirtą dešimtį įkopę šios grupės nariai, kurie jaučia, kad muzikinės mados pasikeitė, jų kūryba tampa vis mažiau aktuali publikai, kaip pasikeitė jie patys nuo tų laikų, kai žengė pirmuosius karjeros žingsnius, kuo tikėjo ir kaip galų gale vėl susigrąžinti tą meilę. Tiek kuriamai muzikai, tiek ir vienas kitam.

Žinau, kad tiems žmonėms, kurie yra bent šiek tiek muzikaliai išprusę ir kurie sugeba bent šiek tiek skaityti tarp eilučių, tai bus viena įdomiausių ir juokingiausių knygų išleistų lietuvių kalba.

Knygos viršelis