Lietuvos heavy metalo grandai “Katedra” muzikiniame radare šmėsčioja bene pusę mano gyvenimo – turbūt nuo 2005 metų, kai pirmą kartą juos išvydau festivalyje “Roko naktys”. Tada iš visų plaučių rėkiau “Mes jėga”, purčiau galvą ir šokau su visa minia pagal jų muziką. Tikrai nesitikėjau, kad kada nors gyvenime sėdėsiu “Katedros” vokalisto, gitaristo ir įkūrėjo Ričardo Laginausko virtuvėje ir gersiu arbatą, klausydamasi legendinės Lietuvos metalo grupės istorijos iš pirmų lūpų.
Tiems, kas pamiršo, primenu, kad “Katedra” susikūrė 1986 metų pabaigoje, kai gitaristas Ričardas Laginauskas pasiūlė savo vaikystės draugams – bosistui Algimantui Radavičiui bei būgnininkui Mariui Giedriui – kartu groti sunkųjį metalą. Netrukus prie kolektyvo prisijungė buvęs “Foje” gitaristas Romas Rainys ir tuomet dar nelabai žinomas vokalistas Povilas Meškėla.
Grupė akimirksniu sulaukė didžiulės sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Nuolat kviečiami į užsienio festivalius, tokius kaip „Rock Panorama“ (Maskva), „Rock Summer“ ir „Rock Winter“ (Estija), „Liepajas Dzintars ’88 ir ‘89“ (Latvija), „Sopot“ (Lenkija), „Ilosaari Pop“ (Suomija), „Baltic Sea Music Fest ’91“ (Švedija) ir Lietuvos kultūros dienos Leipcige ’94 (Vokietija), jie savo muzikinę karjerą tęsė net trisdešimt tris metus, iki pat 2019-ųjų birželio.
Nulipusi nuo scenos ”Katedra“ paliko tam tikrą heavy metalo vakuumą Lietuvoje. Jų muzikinio kelio pabaiga mažai aprašyta tinklaraščiuose ar socialinėje medijoje. Todėl nenuostabu, jog mano pokalbis su Ričardu prasidėjo klausimais apie paskutinįjį grupės koncertą festivalyje “Kilkim žaibu”.
“Katedra” savo paskutinįjį koncertą atgrojo prieš kiek daugiau nei ketverius metus – 2019 m. birželio 23 dieną festivalyje “Kilkim žaibu”. Visgi informacijos spaudoje ar socialinėse medijose apie jūsų sprendimą užbaigti grupės veiklą nėra daug. Turbūt ne tik man, bet ir kitiems jūsų muzikos klausytojams knieti sužinoti, kodėl ir kaip nusprendėte padėti tašką?
Tiesą sakant, šiame festivalyje mes jau buvome dalyvavę ir anksčiau – 2012 metais scenoje pasirodėme kartu su Povilu Meškėla (“Katedra Lead Duet”). O 2019 metais Varniuose buvo mūsų paskutinis festivalis, taip pat dar prieš “Kilkim žaibu” atgrojome paskutinį koncertą “Lemmy” klube Kaune.
O kodėl nusprendžiau, kad laikas užbaigti “Katedros” veiklą būtent tada? Gal nuskambės keistai, tačiau turėjau nuojautą. Žinoma, negalėjau nutuokti, kad įvyks kovido pandemija, tačiau paprasčiausiai žinojau, kad bus visiškas štilis su grojimu. Supratau, kad reikia sustoti ir persiorientuoti. Aš ir 1986 metais nujaučiau, jog bus metalo pakilimas – kad reikia rasti vokalistą, dar vieną gitaristą ir suderinti tinkamą sceninę aprangą. Taip ir buvo – tie laikai buvo “Katedros” aukso amžius. Lipau per galvas, dariau viską, kad pasiekčiau savo tikslus – ir tai pasiteisino.
Lygiai toks pats vidinis balsas, nuojauta, intuicija – nežinau kaip tai tiksliai įvardinti – mane aplankė 2019 metais. Supratau, kad, grupei merdėjant, kažką bandyti su ja dar daryti bus blogas sprendimas, geriau visai nutraukti jos veiklą. Galvojau, kad gal kada nors vėliau dar prikelsiu “Katedrą”, o gal pradėsiu solinį projektą.
Tiesa, mus groti kažkada kvietėsi ir festivalis “Velnio akmuo”, prašė susiburti visiems penkiems ir pagroti. Mes atsisakėme, nes nepavyko susikalbėti tarpusavyje. Visai neseniai svarstėme, kad gal vertėtų padaryti “Katedros” sugrįžimą, bet paskui sužinojau, jog “Velnio akmuo” apskirtai daugiau nebeįvyks – po trylikos metų jie nusprendė nutraukti festivalio veiklą.
Iš tiesų tai man turbūt net nekiltų mintys apie jokius papildomus “Katedros” koncertus, jeigu retkarčiais nesulaukčiau pasiūlymų vėl pagroti – net jei tie pasiūlymai neretai būna visai nerimti.
Ar tai reiškia, jog jūsų gerbėjai turėtų palaidoti paskutines viltis dar kartą pamatyti “Katedrą” ant scenos?
Nežinau. Aš dar turėjau minčių apie solinį projektą. “Katedra” ir heavy metal stilius mane įpareigojo laikytis tam tikrų muzikinių rėmų, kurių peržengti aš negalėjau. Soliniame variante galėčiau realizuoti visas grupėje taip ir neįgyvendintas kūrybines idėjas – galėčiau grįžti prie hard roko ar net stonerio. Stoner roką išmanau tikrai gerai, nes nuo jo pradėjau muzikuoti. Netgi iki “Black Sabbath” sužibėjimo buvo neblogų stonerio grupelių, iš kurių mokėsi pats Ozis. Taigi galėčiau groti tokio stiliaus muziką. Visgi nedarysiu to šiaip sau, jeigu nejausiu, jog atėjo tam laikas, jog galiu imti, daryti ir padaryti gerai.
Neradau spaudoje daug informacijos apie tai, kuo gyvenote ir kas vyko prieš suburiant “Katedrą”. Kokia gi buvo grupės priešistorė?
Mes pradėjome groti mokykloje, tuometinėje septintoje vidurinėje, Žirmūnuose, Vilniuje. Tada irgi grojome trise. Man šitas variantas patiko labiausiai, nes prieš tai grojau didžiuliame ansamblyje, į kurį per vargus papuoliau kaip bosistas. Bosu groti nenorėjau, norėjau būti gitaristu. Man pasisekė. Į ansamblį atsivedžiau ir savo bosistą, tad galėjau pagaliau pereiti prie grojimo gitara. Minėtame ansamblyje dvi merginos dainavo “Abbos” dainas ir mus mokytojas vertė groti tą popsą. Jau tuo metu supratau vieną svarbią taisyklę, kurią pastebėjo ir mūsų muzikos mokytojas. Jis matė, kad mes – būsimi rokeriai, todėl tyčia vertė groti popsą ar kažką kito, tik ne roką, o likusius narius priešingai – vertė groti roką. Mes pykome, todėl tas mūsų grojamas popsas buvo įdomesnis. Nenuostabu, kad ėmėme maištauti.
Dabar aš pats mokytojauju ir pats kartais taikau tokią pačią taktiką. Vis dėlto šiuolaikinis jaunimas nėra linkęs maištauti. Jis viską turi: tokie jaunuoliai yra sotūs ir jiems nėra ko priešgyniauti. Mes buvome alkani, o tas alkis duoda savo rezultatą: naudojiesi progomis, viską imi plėšriai. Buvome jauni, galėjome nemiegoti po tris paras, šūkauti, rėkauti ir vis tiek puikiai atgroti scenoje. Man ne vienas profesionalus vokalistas sakė, jog nuo tokio nemiegojimo pasąmonė pasidaro labiau jautri ir pradedi kitaip, geriau girdėti muziką.
O kaip gi rutuliojosi jau oficiali “Katedros” veikla? Ir kodėl išsiskyrė jūsų keliai su R. Rainiu ir P. Meškėla?
Mes “Katedros” karjerą pradėjome trise 1986 metais (Algimantas, Marius ir aš), tačiau aš stebėjau tuo metu populiarumo viršūnėje buvusius atlikėjus, nagrinėjau kitų grupių kūrybą – pavyzdžiui, “AC/DC” grojo penkiese. Ten buvo trys gitaros: viena soluoja, dvi akomponuoja, yra atskiras vokalistas, kuris dainuoja atskirą partiją. Trise mes to padaryti negalėjome. Aš negalėjau pasidalinti į dvi dalis ir atlikti dviejų labai skirtingų partijų tuo pačiu ir dainuodamas, ir grodamas gitara. Tada ėmiau galvoti apie dar du muzikantus. “Iron Maiden”, “Judas Priest” taip pat turėjo atskirą vokalistą ir gitaristus, tad susiradau gitaristą Romą Rainį, tačiau dar reikėjo ir vokalisto.
Būgnininkas į vieną repeticiją atsivedė Povilą Meškėlą, o aš iškart nusivedžiau jį prie fortepijono ir prašiau parodyti savo balso galimybes. Jam bedainuojant “atsivėrė plaučiai” ir aš supratau, kad jis turi kažką labai stipraus. Pamenu, jog repeticijų metu mes jam ant galvos uždėdavome didžiulę rankinę, kad jo balsas nesigirdėtų aplinkui, o jis ten iš visų jėgų dainuodavo, rėkdavo ir taip lavindavo savo balsą. Scenoje jis mus visus nustebino puikiu atlikimu.
R. Rainys grojo labai aistringai, o aš – agresyviai. Kartu mes buvome jėga. Visgi R. Rainys ir P. Meškėla ėmė kurti savo atskirą muzikinį rokenrolo projektą ir 1991 metais mūsų keliai išsiskyrė dėl asmeninių nesutarimų. Todėl P. Meškėlai palikus grupę, Lietuvoje atrankų metu neradau kito tokio kaip jis – vienas traukė pro šalį, kitas spiegė, nebuvo to auksinio vidurio varianto. Galiausiai Darius Mickus iš “Rebelheart” patarė man dainuoti pačiam, tad paklausiau jo – nuo to laiko vokalo partijas atlikau pats. Neradau ir kito tokio gitaristo kaip Romas.
Antra, tuo metu tiesiog baigėsi mūsų – ir ne tik mūsų, bet ir kitų panašią muziką grojusių grupių – aukso amžius. Griuvo sovietų sąjunga, Lietuva atgavo neepriklausomybę, po kurios atėjo visiškas sąstingis ir letargas.
Visada buvau griežtas ir tvirtai laikiau grupės vadžias, nes joje grojo labai didelės asmenybės. Tais laikais rokeriams ir metalistams „priklausė“ būti išgėrusiems, todėl man teko laviruoti tarp dviejų ugnių: kiek palaido, metalistams būdingo būdo, ir absoliučios disciplinos. Buvau tikrai griežtas, bet turėjau tam priežastį: tikrai nuoširdžiai tikėjau tuo, ką dariau. Galėjau lipti visiems per galvas, nes žinojau, kad galiu pasiekti muzikinių aukštumų. Ir pasiekiau. Ilgainiui tos įtampos neatlaikė ir Marius Giedrys, o galiausiai grupę paliko ir Algimantas Radavičius.
Aš gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje, tad man labai sunku suvokti, ką teko patirti to meto muzikantams. Ar cenzūra sovietmečiu jūsų veiklą labai ribojo?
Buvo sunku, nors mums dar, galima sakyti, sekėsi. Po visų tų koncertinių reikalų ir “Roko maršų” mums leido išleisti plokštelę! Tada prasidėjo visokiausi tvirtinimai – mums teko eiti į tuo metu veikusį Metodinį centrą, kur reikėjo “gintis” savo kūrybą.
Tame centre dirbo ir toks gudrus poetas, kuris netinkamus, “liaudiškų” žodžių tekstus pakeisdavo savais ir už tai gaudavo honorarą. Visgi mačiau jo korekcijose tam tikrą atotrūkį – jo suvokimas neatitiko laikmečio tematikos. Argi solidus poetas gali suprasti pankų idėjas ir parašyti jiems tinkamus dainų tekstus? “Katedros” tekstai kiek kitokie – tai ir dvasių šėlsmas, ir siaubo filmų tematika. Man kažkaip pavyko prasprūsti pro cenzūros gniaužtus – radau su tuo centro atstovu bendrą kalbą. Kai kur susitardavome, kai kur mėginome rašyti bendrus tekstus – aš jį įspėdavau, kad šį bei tą pakeisiu, kitose vietose leisdavau reikštis ir tekstus keisti jam pačiam.
Galiausiai susipažinau su a.a. poetu T. A. Rudoku, kuris, mano galva, buvo tikrai iškilus poetas, profesionalas. Jis man padėjo pataisyti ir “Mors Ultima Ratio” dainų tekstus, nes, jo žodžiais, man “stigo poetinės išraiškos priemonių”.
Minėjote, kad jums visada buvo svarbus muzikinis meistriškumas, kad visada sąmoningai ieškojote tikrai gerų muzikantų. Visgi ne paslaptis, jog nemažai dėmesio “Katedra” skyrė ir sceniniam įvaizdžiui – odai, spygliams, pašiauštiems plaukams. O kas jums buvo svarbiau – muzika ar teatrališkumas?
Muzika visada buvo svarbesnė. Pirmųjų koncertų metu, dar sovietmečiu, buvo problematiška gauti odos. Teko sumokėti daug pinigų, kad jos gautume. Pusę Vilniaus gamyklų apėjome, kol mums pagamino spyglius. Visi penki tuo metu plušėjome kaip reikiant, kad apranga būtų tinkama metalo grupei. Vis dėlto ne visi vilkėjome vienodus drabužius – mes kažkaip išsidalinome, kas dėvės apyrankes, kas ne. Vėlesnių koncertų metu puošėmės jau visi.
Po poros metų taip rengėsi jau visi muzikantai ir man pasidarė nuobodu. Tuo metu išplito thrash metalas ir jis man patiko netgi labiau nei heavy metalas, nes thrash’ą grojo kietesni gitaristai. Tada buvo gal 1990-ieji metai ir tarp mūsų, grupės narių, pradėjo ryškėti skirtumai. Romas Rainys atėjo į „Katedrą“ iš „Foje“. Jis buvo kitoks – gilesnis, ramesnis. Jam tie mano speed metalo arpeggio nebuvo tokie artimi. Ėmė matytis, kad jis jautėsi spaudžiamas.
Pamenu, kad “Sopot” festivalyje, Lenkijoje, 1991 metų vasarą mus stebėjo penki grupių vadybininkai iš Vokietijos. Po koncerto vienas iš jų priėjo prie mūsų ir pasiteiravo, ar čia atgrojome senus grupės kūrinius. Taip pat pareiškė, kad iš “Katedros” tikisi thrash metalo ir kitokio, riaumojančio vokalo. Povilas “growlinti” nesutiko, nenorėjo eikvoti savo balso. Kaip jau žinote, vėliau išsiskyrė mūsų keliai, bet geresnio vokalisto taip ir nesuradau. Tad gyvenimas galiausiai privertė dainuoti mane patį.
Kai grupėje likome trise, man teko didesnis krūvis ir su gitaros, ir su vokalo partija. Antrąjį albumą “Natus in Articulo Mortis” teko pergalvoti pačiam. Kai kurie kritikai sako, kad jis net geresnis už pirmąjį (“Mors Ultima Ratio”). Iš tiesų, antroji mūsų plokštelė daug piktesnė. Vadybininkai įkalbino mane dainuoti angliškai, nors lietuviškai dainuoti sekėsi geriau. Vertimas buvo padarytas tik dieną prieš įrašymą, o pačioje studijoje tuo metu vyko remontas. Buvo daug pašalinio triukšmo, sunku susikaupti.
Grojant trise reikėjo ne tik padaryti gerą įrašą, tačiau ir sukurti tokias aranžuotes, kad atliekant tą muziką gyvai klausytojas nepastebėtų skirtumo. Kai groja mažiau gitarų, nėra tiek akomponimento, atsiranda tam tikros tuštumos, kurias reikia permąstyti, rasti kompromisų. Tai dar viena priežastis, kodėl man muzikos meistriškumas visada buvo toks svarbus.
“Katedros” kūrybiniame kelyje tarp 1994 ir 1999 metų buvo pauzė. Kas tuo metu vyko jūsų gyvenimuose?
1994 metais Leipcige, Vokietijoje, atgrojome koncertą. Iki tol visą laiką repetavome, bendravome, užsiėmėme kūrybine veikla “Kino studijoje”, Antakalnyje. Ten turėjome apie 200 kvadratinių metrų patalpas. Visgi apie du metus iki koncerto Leipcige nebeturėjome sau vietos – malėmės tai šen, tai ten, nes “Kino studijoje” repetuoti jau nebegalėjome.
Nebekoncertavome užsienyje, sumažėjo pajamos. Tuo pačiu metu Lietuvoje vyko ekonominis nuosmukis ir teko savo muzikinę veiklą sustabdyti. Marius apsikirpo ir pradėjo dirbti muitinėje. Joje dirbti siūlė ir man su Algiu, bet mes atsisakėme: nenorėjome landžioti po svetimas rankines ir kirptis plaukų, kurie tuo metu siekė krūtinę. Negana to, aš pats dalį laiko praleisdavau Švedijoje, tad apskritai atitrūkome vienas nuo kito.
Muzikinė pauzė visgi baigėsi. Po 1999 metų išleidote dar du albumus – “III” (2006 m.) ir “Ugnikalnis” (2008 m.). Kodėl pratęsėte “Katedros” veiklą?
Mes kartais vis dėlto repetuodavome ir sumąstėme, jog reikia persitvarkyti. Aš vėl pradėjau tikrinti vokalistus. Kurį laiką pas mus buvo užsilaikęs Ąžuolas Stanevičius iš “AC/DC” projekto. Buvo visko. Eksperimentavome su stiliumi, net prie industrinio metalo buvome priėję, kažko panašaus į “Rammstein”. Galiausiai susibūrėme vėl, bet jau buvome kitokie nei iki tol, labiau subrendę.
Tuo metu pasikeitė ir muzikinės tendencijos. Išpopuliarėjo džiazrokas, koncertai persikėlė į barus ir muzikinius klubus. Visi norėjo groti “Brodvėjuje”. Klubų vadybininkai man siūlė groti tuo metu populiarių MTV hitų koverius. Aš koverių negrodavau, bet reikėjo kažkaip užsidirbti. Pamatėme, kad mūsų muzika vadinamiesiems “kabakams” buvo per sunki. Gal dėl to trečiasis mūsų albumas “III” daug lengvesnis nei pirmieji du – gal net per lengvas.
Su ketvirtuoju albumu “Ugnikalnis” bandžiau keisti kryptį, sunkinti muziką, bet tuo metu jau buvome atitrūkę nuo liaudies. Nebežinojau, ko klausosi žmonės. 1986 metais, kai man buvo dar dvidešimt keli, buvau arčiau žmonių, daugiau su jais bendravau, leidau laiko kartu. Vėliau išsiskirstėme į savo grupeles.
Po kiek laiko, kai grupėje jau nebebuvo nei Mariaus, nei Algio, pasikeitė tarpusavio dinamika, ryšys su naujaisiais muzikantais. Su Mariumi ir Algiu galėdavome groti valandų valandas – tarp mūsų ore tvyrojo kažkokia chemija. Vėliau to nebeatkartojome, nors teko groti su be galo talentingais ir profesionaliais muzikantais. Net bandžiau groti su sūnumi (jis būgnininkas), bet vis tiek nebuvo tokio ryšio.
Kokia gi buvo “Katedros” sėkmės ir populiarumo paslaptis
Visada buvau nelankstus, neprisitaikantis, siekiau savo ir lipau per galvas, nes betarpiškai tikėjau tuo, ką dariau. Tai davė savo rezultatą. Tik pagalvok: didžioji visuomenės dalis žiūri į rokerius ir metalistus kaip į marginalus, kurių muzikos tesiklauso kokie 2 procentai jaunimo. O čia atsirado kažkokia metalo grupė, kuri įsitrynė tarp visų pop scenos žvaigždžių ir trukdė jiems praeiti. Kalbu ir apie “Antį”, ir apie “Bix” – mes labai stipriai su jais konkuravome, niekada nedarydami kompromiso dėl muzikos. Kokia gi metalo grupė stumdytųsi su dabartiniais popscenos gigantais?
Niekada neaukojau muzikos vien tam, kad įtikčiau publikai – visada sau leidau daryti tai, ką noriu. Man buvo vienodai – būčiau grojęs nors ir penkiems žmonėms. Visgi devyniasdešimtaisiais mus kviesdavo į Sporto rūmus Vilniuje, nes klausytojai pilnai užpildydavo salę. Vienu metu festivalyje “Lituanika” stovėjo apie 12 tūkstančių žiūrovų.
Tiesą sakant, užsienio festivaliuose matėme ir dar daugiau klausytojų. Daug jų būdavo ir lietuviškuose roko festivaliuose. Jausmas buvo neblogas, bet mes to nevertinome, nes manėme, jog taip bus visada. 1994 metų pabaigoje praėjo šita banga, Sporto rūmuose susirinkdavo vos 300 žmonių, tad atrodė, kad ten visiškai tuščia. Visgi, toks žmonių skaičius sutapo su sąstingiu Lietuvoje, tad klausytojų mažai buvo visur.
Alternatyva, kuri galėjo pritraukti daugiau žmonių į mūsų koncertas, buvo šou elementai, teatrališkumas scenoje. Aš to nenorėjau, nenorėjau daryti tokių pasirodymų kaip “Rammstein”. Norėjau atlikti muziką, tad pasirinkau eiti thrash metalo keliu, be jokių ypatingų sceninių kostiumų, pompastikos, be spyglių. Visgi po to, kai iš grupės išėjo ir Marius, ir Algis, nusprendžiau, kad muziką teks ne tobulinti, o kaip tik paprastinti – kad ją būtų lengviau atlikti.
Ar jums niekada nekilo minčių perleisti pirmųjų dviejų plokštelių – ”Mors Ultima Ratio“ bei ”Natus in Articulo Mortis“? Neabeoju, kad akimirksniu atsirastų pirkėjų tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Kiek kartų mums jau tą siūlė! Kiek vadybininkų kreipėsi į mane… Niekada pakankamai nesidomėjau pačiomis plokštelėmis ir jų leidyba. Visada koncentravausi į muziką: kaip ją įrašyti, kaip ji skambės, kaip sudėlioti aranžuotes įrašų metu. Kai plokštelė išvysdavo dienos šviesą – viskas, man tai nebebūdavo įdomu. Nei jokie perleidimai, nei jokie panašūs dalykai. Be to, abiejų įrašų kokybė labai prasta, nieko iš jų neištrauksi. Paprasčiau būtų sugroti iš naujo – bet dabar jau mes taip nebesugrosime kaip devyniasdešimtaisiais – nebebus širdies. Tegu lieka taip, kaip yra.
“Katedros” nariai ne tik muzikavo, tačiau pasirodė ir kine, pavyzdžiui, vokiečių siaubo filme “Žiurkės II”. Kokia šio filmavimo istorija?
Viskas čia buvo labai paprasta. Mes repetuodavome “Kino studijoje”, kurioje visada vykdavo kokie nors filmavimai, į kuriuos kartais įsitraukdavome ir mes. Mes ten ir serialui “Robinzonas” būgną mušėme, ir “Žiurkėse II” pasirodėme. Pastarajame filme vaidinome vestuvių muzikantus. Smagiausia dalis buvo ta, jog filmavimas vyko Trakų pilyje. Aš pats ir kažkokiame animaciniame filme grojau, tik nepamenu jo pavadinimo. Fragmentiškai pasirodėme ne viename lietuviškame filme, kurie dabar guli kažkur ant lentynų visų primiršti.
Beje, režisierius Algimantas Mikutėnas yra geras mano draugas, kuris filmavo ir “Katedros” vaizdo klipus “Žvaigždelė” bei “Kalinys”. Gali pastebėti, kad klipai beveik nemontuoti, nes jis visada turėjo tokį kūrybinį tikslą – nufilmuoti klipus jų nemontuodamas.
“Kino studijoje” rinkosi kūrybiški žmonės, todėl ir sudalyvavome ne viename ten organizuotame projekte. Gaila, kad 1991 metais mus iš jos išmetė už itin blogą elgesį. Tuo pačiu metu grupę paliko R. Rainys ir P. Meškėla. Po sąstingio mes į ją grįžome repetuoti 1996 metais, kur atgrojome dar dešimt metų. Po to persikėlėme į Karininkų Ramovę, tačiau tai nebebuvo ta pati kūrybinių jėgų vieta. Mums sekėsi tol, kol buvome “Kino studijoje”.
Kas, jūsų nuomone, buvo nepelnytai mažiausiai įvertinta publikos jūsų muzikoje?
Manau, kad ketvirtasis mūsų albumas. “Ugnikalnis” buvo kompromisas tarp visko mūsų kūryboje. Man patinka jo kokybė, bet jis nesulaukė pakankamo įvertinimo.
Nepakankamai įvertintas ir antrasis albumas ”Natus in Articulo Mortis“. Gal būtų kitaip, jei įrašo kokybė būtų buvusi geresnis. Tuo metu, kai įrašinėjome, studija eksperimentavo su Nauju aparatu. Ten buvo ir naujas pultas, ir naujas magnetofonas, tad prasikankinome su ta seseija. Tai buvo it laboratorinis darbas. Reikėjo palikti viską ir sugrįžti po kiek laiko vėliau, ir pataisyti arba perdaryti. Mes to nepadarėme. Gal dėl šios priežasties įrašinėdamas trečiąjį ir ketvirtąjį albumus buvau kategoriškas – tik iš vieno dublio.
Tad nenuostabu, kadtrečiąjį albumą “III” įrašėme gal per valandą “Tamstoje”. Po įrašų sesijos pasakiau, kad jeigu reikės ko nors papildomai, atvažiuosiu asmeniškai ir įrašysiu gitarą vėliau. Žinoma, buvo ką taisyti, bet tiek nebeprasikankinome.
O kuri daina jūsų paties mėgstamiausia?
Iš pirmojo albumo – tai “Dvasių šėlsmas”. Taip pat ir “Prarastas rojus” – liaudies visiškai neįvertinta daina. Šiaip tai visos dainos man kaip vaikai – jos visos patinka, visos brangios.
“Dvasių šėlsme” man pavyko išspręsti tam tikrus kompozicinius harmonijų klausimus, pereiti iš vienos tonacijos į kitą švelniai, nelaužant jokių taisyklių, netgi meistriškai. Dabar gal pasielgčiau kiek kitaip, bet tuo metu tai buvo mano laimėjimas, todėl šią dainą labai mėgstu. Pačioje nepriklausomybės pradžioje ši daina ilgai buvo topuose, dešimtukuose. Vienu metu M1 dešimtuke mums tetrūko užpildyti vos kelias vietas – jame buvo praktiškai vien “Katedros” dainos.
Tuo metu sulaukėme pripažinimo ir iš užsienio kritikų: kultiniame leidinyje „Metal Hammer“ 1989-aisiais metais pasirodė straipsnis apie mus – ten rašoma, kad esame techniškesnė ir muzikaliai stipresnė grupė už 90 procentų Vakarų Europos kolektyvų. Vokiečių žurnalistas, su kuriuo tada bendravau, prognozavo mums trumpą gyvenimą, nes tuo metu dar buvome už geležinės uždangos, tačiau jis suklydo. “Katedra” savo veiklą pabaigė po dar dvidešimties metų nuo to interviu!
Ačiū už pokalbį!
