Dar vasarą manoMUZIKOS kalbintas Didžiosios Britanijos atlikėjas Michaelas Kiwanuka ruošiasi antrojo savo albumo pristatymui. Šiandien „BBC’s Sound Of 2012” laimėtojas pristato pirmą naujojo albumo kūrinį „You’ve Got Nothing To Lose” ir jo vaizdo klipą.
Tiesa, kada pasirodys Michaelo naujas diskas kol kas dar neaišku.
Nuotr. atlikėjo archyvo
Jeigu kas nors pasakytų, kad Michaelo Kiwanukos gyvenimas buvo rožėmis klotas – tai būtų netiesa. Neiškentę Ugandos diktatoriaus rėžimo Michaelo tėvai buvo priversti bėgti iš savo šalies ir taip su šeima atsidūrė kosmopolitiniame Londone. Tačiau net ir tai talentingajam atlikėjui nebuvo kliūtis. Mokyklą Michaelas dar 2005 metais baigė aukščiausiais įvertinimais, o jo muzikinį talentą netruko pastebėti ir industrijos atstovai.
Pernai kovą muzikos parduotuves pasiekė Kiwanukos diskas „Home Again”. Tiesiai į melomanų sielas pataikiusi nuoširdi ir nepretenzinga akustinė soul muzika ne vienam lyrikui tapo metų muzikiniu kelrodžiu, todėl ne veltui Kiwanukos debiutas buvo pažymėtas išskirtinumu: diskas pasiekė UK TOP 40 penketuką, buvo nominuotas „Mercury” apdovanojimui, o pats muzikantas tapo BBC Sound of 2012 laimėtoju.
Bėglio iš Ugandos žvaigždė, regis, sėkmnigai sužibo ir Anglijos muzikos žvaigždyne. Muzikos kritikai jo kūrybai iki šiol negaili gerų žodžių, o melomanai Kiwanuką lygina su tokiais muzikos istorijos talentais, kaip Marvin Gaye, Bill Withers ar Van Morrison.
Po dvejų savaičių Michaelo Kiwanukos gerbėjai iš Baltijos šalių turės progą švęsti: XXI amžiaus Ugandos dainius savo pasirodymą surengs Latvijoje vykstančiame festivalyje „Positivus„. Pats muzikantas prisipažino šio koncerto labai laukiantis ne tik dėl to, kad niekada nebuvo Latvijoje, Lietuvoje ar Estijoje, bet ir dėl to, kad visiškai nežino ko galima tikėtis iš…Baltijos brolių publikos.
Tad šįkart – išskirtinis trumpas manoMUZIKOS pokalbis su šiaurės Londono atlikėju Michaelu Kiwanuka. Apie muziką, kūrybą ir… paskutinę gyvenimo dieną.
Sveikas Michaelai, kelintą interviu jau šiandien duodi?
Tau pasisekė, nes tu – pirmasis eilėje. Po tavęs turiu dar keletą (šypsosi)
Tuomet būsiu solidarus ir pasistengsiu per daug tavęs neklausinėti.
(juokiasi). Pirmas visada laimi, todėl aš visas – Lietuvos.
Smagu girdėti. Papasakok kuo šiandien gyveni?
Gyvenu, kaip visada, muzika. Praėjusį savaitgalį grojau „Glastonbury” festivalyje, o tai – mano senos svajonės išsipildymas. Buvo puikus oras, nuostabi publika, nereali nuotaika ir neįtikėtinas jausmas.
Taip pat turėjau progos klausytis kitų atlikėjų pasirodymų. Labai patiko „Mumford And Sons” ir Laura Mvula. Žodžiu, savaitgalį praleidau tikrai neprastai.
Jau netrukus lankysies didžiausiame Baltijos šalių festivalyje „Positivus”. Ar teko apie jį ką nors girdėti?
Tiesą sakant, žinau, kad toks festivalis egzistuoja, tačiau šiame taške mano žinojimas ir užsibaigia. Nežinau nei kas jame gros, nei kokie žmonės mūsų koncerto klausysis. Todėl labai laukiu savo pasirodymo jame ir nekantrauju pamatyti Baltijos šalių melomanus.
Išleidęs debiutinį (ir kol kas vienintelį albumą) „Home Again” nuolat keliauji. Ar užtenka laiko naujai kūrybai?
Negaliu sakyti, kad laiko turiu daug, tačiau kūryba mane lydi nuolat. Labai norėčiau, kad kitais metais pilnas įrašas atsidurtų parduotuvėse, tačiau galvos dėl to tikrai nedėčiau. Nemoku „kepti” dainų. Kūrybinis procesas – tai ilgas ir sudėtingas kelias. Įsivaizduok, kol kas netgi neturiu albumo skambėjimo vizijos… Žinau tik tiek, kad jame bus šiek tiek daugiau gitarų, tačiau bendros visumos dar, toli gražu, nematau.
Nori pasakyti, kad iki kitų metų nesulauksime nė vienos muzikinės naujienos iš Michaelo Kiwanukos?
Labai jau tu mane spaudi (juokiasi). Gerai, prisipažinsiu: rugsėjį ketinu išleisti mini albumą (EP), bet kol kas tai – tik ketinimai. Turiu įrašęs keletą naujų kūrinių ir galbūt jie rudenį išvys dienos šviesą.
Tavo pernai išleisto debiutinio albumo sėkmės gali pavydėti praktiškai kiekvienas pradedantysis muzikantas. „Home Again” pasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topo penketuką, diskas buvo nominuotas „Mercury” prizui laimėti, o rubrikoje “BBC Sound of 2012” tapai nugalėtoju. Ar gali debiutas būti dar sėkmingesnis?
Esu patenkintas savo debiuto sėkme. Visgi kuriu labai tvirtas šaknis turinčioje muzikinėje rinkoje, kur atrasti savo vietą tikrai nėra lengva. Tačiau nekeliu sau klausimo ar galėjo būti geriau. Visada klausiu savęs kurlink aš eisiu rytoj, kokie yra mano ateities tikslai. Ir žinai, keisčiausia yra tai, kad visada savyje randu tą patį atsakymą: mano vienintelė ambicija – muzika. Noriu ją kurti, atlikti ir noriu, kad ji rastų vietą klausytojų širdyje. Noriu, kad mano muzika perteiktų emociją ir kažką reikštų ne tik man, bet ir kitiems. Kiekvieną dieną aš kovoju už savo dainą. Kaskart aš iš savęs reikalauju vis gražesnio, kokybiškesnio ir geresnio kūrinio.
Ar apdovanojimai tau ką nors reiškia?
Tai sudėtingas klausimas. Galėčiau į jį atsakyti klausimu “kurie apdovanojimai?”. Galbūt jie ir prideda populiarumo, tačiau tai nėra įvertinimas. Didžiausias įvertinimas muzikantui – tai žmonės, ateinantys į jo koncertą. Apdovanojimas – gražus daiktas, tačiau didžiausia dovana kūrėjui – tai matyti ir jausti, kad jo muzika pasiekia žmones. Deja, bet apdovanojimai dažniausiai to neįrodo. Žmonės leidžia muzikai gyventi. O tai svarbiau už bet kokį apdovanojimą.
Kaip apibūdintum savo muzikos klausytoją?
Dar vienas sunkus klausimas (šypsosi). Tikrai nežinau. Sakyčiau, kad tai žmogus, besidomintis muzika, vaikštantis į koncertus ir vis dar perkantis albumus. Skirtingo amžiaus, skirtingos lyties, skirtingų tautybių ar rasių. Mano publika – labai įvairi, netelpanti į jokius rėmus.
Esi lyginamas su galybe nuostabių atlikėjų pradedant Bill Withersu ir Marvinu Gaye ir baigiant tokiais legendiniais šiandienos muzikantais kaip Van Morrisonas. Kaip tau atrodo, ar būti lyginamam su tokiais muzikos genijais yra gerai?
Net neįsivaizduoju. Manau, kad yra labai svarbu atrasti savo unikalų garsą. Geriausia – tiesiog būti išskirtiniu muzikoje. Žinoma, kartais smagu būti lyginamam su tokiais talentais, bet muzikoje reikia būti savimi. Mano muzika – soul ir folk žanrų mišinys. Tikiuosi, kad joje aš savo vietą atradau arba bent jau pradedu atrasti.
Kas tau padarė didžiausią įtaką?
(mąsto). Geras klausimas, tačiau tai – nuolat besikeičiantys muzikantai. Jei būtinai reikia įvardinti, sakyčiau, jog Marvin Gaye ir Neil Young. Žinoma, yra daug atlikėjų, be kurių mano muzika nebūtų tokia, kokia ji yra, tačiau jei jau privalau įvardinti keletą – rinkčiausi būtent šiuos du. Kita vertus yra nemažai šiandienos atlikėjų, kuriais žaviuosi ir su kuriais mielai sukurčiau ką nors gražaus. Kad ir „Alabama Shakes” vokalistė Brittany Howard.
Pokalbio pradžioje minėjai, kad „Glastonbury” scena buvo viena iš tavo svajonių. Ar turi dar kokių nors svajonių vietų, kurios norėtum surengti koncertą.
Tokių vietų yra tikrai daug. Mielai pakoncertuočiau „Madison Square Garden” arba “Fillmore East” (koncertų arenos Niujorke – L.Z.).
Ką veiktum jeigu sužinotum, kad tavo gyvenime lieka vienintelė diena…?
Įrašyčiau viską, ką esu sukūręs ir neįrašęs (šypsosi). Man nereikia daugiau nieko – tik muzikos.
Ačiū už pokalbį
„Aš noriu, kad į mane būtų žiūrima kaip į Bruce Springsteeną ir Jimi Hendrixą, Peterį Gabrielį ir Kate Bush. Mano kuriame folk stilistikos muzika yra tik 10-15% visko, ką aš dar atskleisiu ateityje.”
Taip nekukliai ir užtikrintai kalba Joe Banfis – 23 metų trubadūras iš Northwicho miestelio Anglijoje. Savo pirmąją dainą ir, kaip pats teigia, labai tragišką dainą sukūręs būdamas vos 7 metų amžiaus, Joe praėjusiais metais išleido savo solinį „Iron” EP, o jo kūriniai skambėjo net ir tokių radijo stočių kaip „XFM” ir „BBC Radio 6” eteriuose.
Šiuo metu britišką indie muziką su folk elementais grojantis ir filosofiją neseniai baigęs vaikinas yra sudaręs sutartį su „Communion” įrašų kompanija, su kuria dirba ir labai panašiai solo atlikėjų kategorijai priklausantys „BBC Sound of 2012” laimėtojas Michael Kiwanuka ir po truputį Lietuvoje pamilstamas Benas Howardas. Tai gali reikšti tik tai, kad į jį dedamos ypatingos viltys, ką liudija ir ypatinga Joe Banfi muzika.
Tarp savo įkvėpėjų Joe Banfi įvardija grupę „Deftones”, Nicką Drake, „Nirvana”, Bruce Springsteeną ir kitus roko grandus. Jis teigia, kad šie kūrėjai labiausiai žavi savo lyriniais sugebėjimais ir ypatingus tekstus perteikti savo kuriama tik jiems būdinga muzika.
Artimiausi Joe Banfi planai – dar vienas EP, kuris vadinsis „Nomads”. Be to, atlikėjas ketina išleisti ir debiutinį albumą, tačiau tai įvyks ne anksčiau nei iki šių metų galo, mat, kaip teigia pats atlikėjas, iki to laiko jis nori savo muzikoje pasiekti harmoniją tarp triukšmo ir ramybės – sujungti metalo stilistikos ekspresiją ir folk muzikos sudėtingumą.
Mes savo ruožtu tikimės, kad Joe Banfi įgyvendins savo kūrybines svajones ir nebus įtrauktas į šlykštų populiarumo verpetą.
Joe Banfi (nuotr. iš atlikėjo facebook profilio)
Pristatome britų soul muzikos atlikėjo Michael Kiwanuka pasirodymą „Mercury” apdovanojimų scenoje. Prestižinės ceremonijos metu atliekamas „Tell Me A Tale” kūrinys iš šiais metais išleisto, debiutinio, studijinio, pagrindiniam „Mercury” prizui nominuoto albumo „Home Again”.
Britų soul muzikos atlikėjas Michael Kiwanuka, pristato kūrinio „Tell A Tale“ iš šiais metais išleisto debiutinio albumo „Home Again“ gyvą pasirodymą.
manoMUZIKA primena, kad šis tarsi iš senų laikų nužengęs muzikantas tapo „BBC Sound of 2012” nugalėtoju.
Vakar fenomenalusis akustinių pasirodymų prancūziškas tinklalapis „La Blogotheque” pristatė naują įrašą, kuriame nufilmuotas britų soul muzikos atlikėjas Michaelas Kiwanuka.
manoMUZIKA primena, kad Michaelas Kiwanuka tapo „BBC Sound of 2012” nugalėtoju.
Apie Michael Kiwanuka manoMUZIKA jau rašė prieš kelis mėnesius. Maždaug tada, kai pasirodė jo pirmasis EP „The Isle of Wight Sessions”, tačiau šiandien jau galima įsigyti ir antrąjį visai šviežią jo EP „I’m Getting Ready”.
Ta proga viršuje siūlome peržiūrėti ir paklausyti trumpos akustinės kūrinio „I’m Getting Ready” versijos.
Kaip ir pirmąjį kartą, kai apie jį rašėme, taip ir dabar, atrodo, jog šis britų soul, blues dainininkas yra ne iš mūsų laikų. Ir balsas, ir maniera, regis, sklinda iš praeities, bet tai tik suteikia jam žavesio. O ir tekstai nuoširdūs, paprasti, kažkiek primena Ben Harperį.
Pirmą kartą išgirdus šią dainą, atrodo, jog ji buvo sukurta jau gerokai prieš tris dešimtmečius. O ir klipas, kaip ir muzika, yra gan apgaulingas.
Iš tiesų, šis kūrinys pasirodė dar visai neseniai, o sulig jo išleidimu manoMUZIKA atrado šį naują ir nuostabų britų soul muzikos atlikėją – Michael Kiwanuka.
Iki šiol muzikantas yra išleidęs vos vieną EP pavadinimu „The Isle of Wight Sessions”, o jį sudaro vos 3 dainos – tarp kurių ir „Tell Me A Tale”.