Savo debiutinį albumą prieš porą metų išleidęs saldžios RnB muzikos virtuozas Gallant pripažinimo sulaukė ne iškart. Visgi neilgai trukus pasaulio muzikos kritikai atsitokėjo ir atkreipė dėmesį į puikų balsą turintį atlikėją, o tuomet Gallant populiarumo kreivė tiesiog šovė aukštyn.
Per porą metų Gallant toliau tyliai dirbo ir įrašinėjo, o pastaruoju metu pradėjo tyzinti savo gerbėjus.
Panašu, kad antrasis Gallant albumas jau ne už kalnų, o šiandien pristatytas naujas muzikinis video singlui „Doesn’t Matter” rodo, kad šįkart susidomėjimo banga atlikėją užplūs iškart.
Savaitgalį muzikinį pasaulio internetą sudrebino naujas netikėtas muzikinis vaizdo klipas „This Is America”, kurį pristatė JAV aktorius ir muzikos kūrėjas Donald Glover, garsų pasaulyje vadinamas „Childish Gambino„.
Provokuojantį, chaotišką ir iki šiandien jau beveik 14 milijonų peržiūrų surinkusį video režisavo Hiro Murai.
Beje, melodingąją kūrinio „This Is America” dalį atlieka žinomi vardai – Young Thug, 21 Savage, Quavo, Rae Sremmurd’s Slim Jxmmi bei BlocBoy JB.
Įvardinti muzikos žanrą, kokį kuria britų atlikėja Tirzah, yra sudėtinga, tačiau pasakyti, jog jis nėra įtraukiantis, prikaustantis ar kitaip imponuojantis, galėtų retas.
Prieš kelis metus kelis itin sėkmingus singlus, pavyzdžiui, „Make It Up” ir „No Romance„, išleidusi Tirzah šiandien grįžta su žinia apie pagaliau pribrendusį debiutinį albumą ir pirmąja daina „Gladly”.
Debiutinis Tirzah albumas vadinsis „Devotion” ir bus išleistas rugpjūčio 10 dieną.
Beje, pirmasis singlas „Gladly” pristatomas kartu su muzikiniu video, kurį kūrė Hannah Perry.
Prieš keletą metų savo atvirumu ir į kompromisus nesileidžiančiu nuoširdumu visą pasaulį sužavėjęs belgų muzikos kūrėjas Stromae jau gerus tris metus buvo dingęs iš didžiųjų muzikos radarų aprėpties zonos.
Iki šiandien.
Stromae pasidalino beveik 10 minučių trukmės muzikiniu video, kuriuo pristato savo paties kurtą drabužių kolekciją prekiniam ženklui „Mosaert”. Kartu su šiuo video Stromae pasidalino ir nauja muzikine kūryba – vienu ilgu lyg iš dviejų dainų sudarytu kūriniu.
Jokios informacijos apie būsimą Stromae sugrįžimą kol kas nėra pateikiama, bet prieš kelias dienas pasirodžiusiame trumpame vaizdo klipe jis patvirtino, kad bus naujienų.
Žavioji Kali Uchis, kuri prieš porą savaičių pristatė daug aiktelėjimų sulaukusį debiutinį albumą „Isolation”, šiandien dalinasi savo pačios režisuotą muzikinį vaizdo klipą dainai „Get Up”.
Prieš beveik du metus netikėtai pasaulį palikęs kultinis muzikos kūrėjas Prince po savęs paliko milžiniškus niekada nematytos ir negirdėtos kūrybinės medžiagos klodus.
Prince buvo labai kruopštus ir archyvavo kiekvieną savo judesį. Jo kūrybos lobyną sudaro daugybė vaizdo įrašų iš repeticijų, demo sesijų ir koncertų bei galybė taip niekada ir neišleistos muzikos.
Atlikėjo atstovai pastaruosius porą metų kiaurai ir išilgai narstę Prince „ola” tapusią saugyklą paskelbė, kad rudenį išleis naują dar negirdėtos muzikos albumą. Albumas pasirodys rugsėjo 28 dieną. Prince atstovai žada, kad šis albumas bus tik ilgo kelio į susipažinimą su „tikruoju” Prince pradžia.
Prince niekada nebuvo skaitmenizacijos ir kompiuterizacijos gerbėjas, todėl saugykloje esanti medžiaga daugiausia laikoma senosiose laikmenose – plokštelėse, VHS kasetėse ir panašiai.
Beje, apačioje nedidelė Prince muzikinės „olos” galerija, o viršuje – neseniai pristatyta kitokia jo hito „Nothing Compares 2 You” versija.
Praėjusiais metais dėl nėštumo neturėjusi galimybės būti pirmąja moterimi, tapusia pagrindine festivalio „Coachella” atlikėja, šiemet Beyoncé grįžo su atominiu pasirodymu.
Beveik dviejų valandų trukmės Beyoncé pasirodymas netruko užkariauti internetą, o itin efektingą pasirodymą neretas „Coachella” stebėtojas pavadino vienu geriausiu visų laikų festivalio pasirodymu.
Geriausia yra tai, kad visas pasirodymas jau internete. Dabar jį galime peržiūrėti ir mes.
Per porą valandų trukusį koncertą Beyoncé ne tik nepaliko abejingų, bet visą efektą sustiprino į sceną pasikvietusi „Jay-Z”, savo pirmąją grupę „Destiny’s Child” bei seserį Solange.
Į pasirodymą tilpo visą Beyoncé karjeros retrospektyva – nuo „Destiny’s Child” hitų, kultinėmis tapusių dainų iki naujausių solinių kūrinių.
Jūsų dėmesiui – visas pasirodymas apačioje. Dvi dalys:
Prieš penkis metus Rhye surengė intymų pasirodymą Niujorke ir taip į „NPR Tiny Desk Concert” istoriją įsirašė kaip vienas seksualiausių pasirodymų.
Šiandien Rhye jau nebe duetas, o ir jo muzika kiek kitokia, bet nemažiau intymi.
Pakartodamas savo muzikos gerbėjų internetinius duomenis „išeikvojusį” koncertą, Rhye Niujorke surengė naują koncertą, kurio metu žvakių šviesoje atliko naujausias dainas „Please”,”Taste” ir „Song For You”.
Visa apimantis internetas nesiliauja stebinti – socialiniuose tinkluose masiškai išplitęs juokelis, kuriame skamba vienas didžiausių grupės „Fleetwood Mac” hitų „Dreams”, padėjo šiai 1977 metų dainai grįžti į pasaulio muzikos topus.
Dainą į dėmesio centrą sugrąžinusi meme, rodanti pagal ganėtinai ramią „Fleetwood Mac” dainą šokančias šokėjas, atvėrė kelią „Dreams” į „Billboard Hot Rock Songs” topo 14 vietą. Aukščiau daina pakilusi buvo tik 1977 metais, kada karaliavo „Billboard Hot 100” viršūnėje.
Tam, kad „Dreams” vėl būtų pastebėta plačiosios visuomenės, pakako virš 100 tūkst. „Twitter” pasidalinimų bei šiek tiek daugiau nei 300 tūkst. like’ų. Visa tai vedė link beveik 2 milijonų naujų dainos perklausų muzikos transliavimo platformose ir virš 2 tūkst. mokamų atsisiuntimų.
Apačioje – visa ko kaltininkė meme, ironiškai skelbianti, jog „Fleetwood Mac muzika yra tokia nuobodi, kad pagal ją net neišeina šokti; Tuo tarpu aš, kaip intelektualė, (atrodau taip)”
“Fleetwood Mac’s music is so boring, you can’t even dance to it”
Australijos radijo stotis ir apskritai muzikinės žiniasklaidos fenomenas „Triple J” garsėja laidomis, kurių metu radijo studijoje viešintys įvairiausi atlikėjai perdainuoja žinomus kitų kūrėjų kūrinius.
Šįkart perdainavimas įvyko didelėje scenoje, „Triple J” renginio „Good Az Friday” metu, kai kylančios tolimojo žemyno žvaigždės Alice Ivy, E^ST ir Miss Blanks gyvai perdainavo Estelle hitą „American Boy”.
Kiekvieną kartą išgirdus muziką, kuri užkabina savo emocija, kyla klausimas „kas čia groja?” ir „kodėl anksčiau nieko nežinojau apie šitą grupę?”
Šįkart tokie klausimai kyla išgirdus britų kūrėjo Westerman naują dainą „I Turned Away”.
Tiesa, Westerman muzikos vandenyne yra pakankamai naujas vardas, aktyviau kurti pradėjęs prieš mažiau nei porą metų ir iki šio laiko išleidęs vos kelias dienas. Visgi galima neabejoti, kad artimiausiu metu Westerman girdėsime vis dažniau ir dažniau.
Paskutinė jo naujiena – neseniai pasirodęs singlas „Confirmation/I Turned Away”.
Vienas ryškiausių naujo „Rhye” albumo „Blood” kūrinių, melodinga ir jauki daina „Song For You”, sulaukė jautraus muzikinio video, kurio herojų emocijos radikaliai keičiasi su kiekviena muzikinio vaizdo klipo sekunde.
Klipą kūrė ir režisavo pats „Rhye” – Miloshas (jau be pirmąjį albumą kartu kūrusio Robino Hannibalo), su savo mergina Geneviève Medow Jenkins.
Vaidmenis atliko Nathalie Kelley bei Christopher Brochu.
Australų kilmės (bet jau kelerius metus Jungtinės Karalystės pasą turinčios) dainininkės ir aktorės Natalie Imbruglia (43) vardą šiuo metu retokai sutiksite laikraščių puslapiuose ar muzikos svetainėse, tačiau ji savo metu paliko ryškų pėdsaką popmuzikos istorijoje. Kūriniai „Torn“, „Big Mistake“, „Smoke“, „Wrong Impression“ ir „Shiver“ pasiekė Jungtinės Karalystės singlų dešimtuką, o albumas „Counting Down the Days“ (2005) pakilo iki Nr. 1 šios šalies albumų tope.
Visgi pats sėkmingiausias dainininkės darbas buvo debiutinis „Left of the Middle“ (1997), kuris Jungtinės Karalystės albumų tope pasiekė Nr. 5 ir praleido jame net 101 savaitę. Pasaulyje šio įrašo parduota per 7 milijonus vienetų. 1998-2006 metais Natalie Imbruglia laimėjo MTV video muzikos, MTV Europos, ARIA, „Billboard“, „Brit“, NME, IFPI ir įvairius kitus apdovanojimus, buvo nominuota „Grammy“, „Ivor Novello“, o 2004 metais vienuose rinkimuose buvo pripažinta viena gražiausių visų laikų moterų.
Nepaisant to, pastaruoju metu Natalie gana nesėkmingai mėgino naujai aktualizuoti savo muzikinę karjerą. Per kažkokią nesusipratimų seriją, jos priešpaskutinis albumas „Come to Life“ (2009) Jungtinėje Karalystėje nebuvo išleistas ir nuskendo net gimtosios Australijos čartuose (nors tarp kelių dainų bendraautorių buvo ir Chrisas Martinas iš „Coldplay“), o naujausias darbas – kiek keistokas „koverių“ rinkinys „Male“ (2015), kuriame Natalie perdainavo originaliai vyrų atlikėjų įrašytas dainas – šmėkštelėjo Jungtinės Karalystės tope vos savaitę ir pasiekė gana kuklią dvidešimtą vietą.
Vis dėlto, Los Andžele pastaruoju metu aktorystės įgūdžius tobulinusi Natalie Imbruglia nuo muzikos nebėga ir kartas nuo karto sugalvoja kaip pamaloninti savo klausytojus. Vienas tokių sumanymų – šį mėnesį Jungtinėje Karalystėje surengtas akustinis turas, kuriame ir teko apsilankyti. Vasario 2 dieną Oksforde pradėjusi gastroles, per Bristolį ir Birmingemą ji atkeliavo iki Londono. Dar šį mėnesį aplankys Liverpulį, Glazgą, Edinburgą, Mančesterį ir vasario 27 dieną pabaigtuvėms vėl sugrįš į Londoną, tik jau į kitą salę.
Natalie Imbruglios koncertą kartą jau teko matyti 2015 metų vasarą Rygoje, du mėnesius prieš albumo „Male“ išleidimą. Tą koncertą apšildė Tanita Tikaram, kas pridavė papildomo žavesio. Visgi „koveriais“ iš būsimo albumo papildytas Natalie Imbruglia pasirodymas vienoje Mežaparko proskynų didesnio įspūdžio tada nepaliko, sutraukė apie tris tūkstančius žiūrovų (tiesa, galėjo būti bent keliais mažiau – tais, kurie rusiškai ragino „Nataša, pavaryk“). Visgi reikia pripažinti, didžiausi jos hitai nuskambėjo įtaigiai ir klausėsi maloniai. Antra vertus, susidarė įspūdis, kad nuo didelės scenos dainininkė yra atpratusi, todėl internete pamačius jos akustinio turo reklamą kilo mintis pažiūrėti, kaip jai seksis kitokiame amplua. Ir šis sprendimas pranoko lūkesčius.
Jau įpusėjęs Natalie turas britų salyne vyksta gana sėkmingai. Londone buvo paskelbti du koncertai, bet teko pridėti trečią ir ketvirtą. Aš lankiausi pačiame pirmame iš jų. Ieškodamas renginio vietos jau buvau pradėjęs jaudintis. Mano surastas „Union Chappel“ šalia „Highbury & Islington“ metro stotelės niekaip nepriminė koncerto vietos. Tai yra iki šiol aktyvi devyniolikto amžiaus statybos gotikinės architektūros bažnyčia, veikianti ir kaip prieglauda benamiams, bet kartas nuo karto į savo erdvę įsileidžianti koncertus ar komedijinius renginius. Lauke jokios iškabos ar reklamos. Net suabejojau, ar neteks paskubom ieškoti kito „Union Chappel“, nes garantuotai ne ten būsiu nuklydęs. Visgi intensyviai panaršęs internetą įsitikinau, kad esu būtent reikiamoje vietoje. Dar daugiau, paaiškejo, kad žurnalas „Time Out“ šią vietą 2012 metais rinko geriausia gyvos muzikos koncertine vieta visame Londone.
Taigi, viskas tvarkoje – aš viduje. Kasininkai patikrina bilietą ir patenku į salę. Salė jauki, nedidelė, 900 vietų talpos, bet elegantiška ir fotogeniška. Puikus matomumas. Ant scenos esančios dekoracijos – šviestuvai ir girliandos – kuria kažkokią užburiančią kalėdinę atmosferą. Trūksta tik cinamono, apelsinų ar pyragų kvapo. Veikia ir baras, tik į jį patekimas per lauką ir gėrimų negalima išsinešti.
Tyliai ir jaukiai koncertą pradeda apšildantis atlikėjas Henrikas, sudainavęs pusvalandį savo kūrybos dainų ir akomponavęs sau gitara. Po pertraukėlės publika jau laukia to, dėl ko čia susirinko, tačiau muzikantai vėluoja apie penkiolika minučių. Bet štai nutyla foninė muzika (kaip tik pasibaigia ties „this is ground control to Major Tom…“) ir scenoje pasirodo muzikantai. Pradeda groti įžangą ir į sceną išeina Natalie. Scenoje – keturiese. Dvi gitaros (elektrinė ir akustinė), klavišai, kajonas ir balsai. Nusimato ramus vakaras su muzika.
Pasirodymo įžanga išsivysto į vieną didžiausių Natalie hitų „Wrong Impression“ ir koncertas įsivažiuoja. Įspūdis labai geras. Viskas arti, puikiai girdisi ir matosi visos muzikantų emocijos. Tokius koncertus labiau mėgstu už tuos, kai esi didelėje minioje ir pasirodymą žiūri per ekraną. Muzikantai įsitaisę ant kėdžių, kartas nuo karto nuo jų pakyla tik pasikeisti instrumentą. O Natalie užvaldo visą likusią sceną. Tradiciškai ji su aukštakulniais. Nedidukė (vos 1,60 m ūgio), tad mėgsta „prisidurti“ keliolika centimetrų.
Sudainavusi „Satisfied“ dainininkė prabyla į publiką ir prisipažįsta, kad „Union Chapel“ yra jos mėgstamiausia vieta groti akustinius koncertus. Praleidęs šioje salėje vos daugiau nei valandą, pilnai tikiu šiais žodžiais. Nuskamba „Beauty on the Fire“, „Counting Down the Days“ ir jaučiu, kad šis koncertas bus per trumpas.
„Neįtikėtina, bet praėjusiais metais albumui „Left of the Middle“ sukako dvidešimt metų“, – sako Natalie. „Ką gi, tai puiki priežastis iš jo atlikti daugiau dainų“. Ir sudainuoja singlu neišleistą, bet labai gražią kompoziciją, kurią interviu Officialcharts.com yra pavadinusi vienu mėgstamiausių savo kūrinių – „Pigeons and Crumbs“. Po jo atėjo metas tituliniam geriausių dainų albumo kūriniui „Glorious“ ir dar vienam karjeros hitui „Shiver“.
Prieš pristatydama dainą „That Day“, kurią kažkada prieš leidybos kompanijos norą pasirinko pirmuoju albumo „White Lilies Island“ (2001) singlu, papasakojo istoriją apie tai, kaip nervavosi ir jautė spaudimą kurdama antrą albumą Los Andžele ir šis tekstas buvo tiesiog jos sąmonės srautas. Ji net nustebo, kad iš šių žodžių su prodiuseriais pavyko padaryti dainą. Nors kūrinys neturi priedainio, ji norėjo būtent šios dainos albumo „White Lilies Island“ pristatymui, nes jis geriausiai perteikia albumo emociją. Daina pasiekė Nr. 11 Jungtinėje Karalystėje, bet leidėjai to sėkme nelaikė.
Nuskamba ir dar du tik su Imbruglia albumais susipažinusiems klausytojams žinomi kūriniai „City“ bei melancholiškas „On the Run“. Pastarojo emociją pratęsė „Smoke“, nepaprasto grožio singlas iš debiutinio albumo, mano pats mėgstamiausias šios dainininkės kūrinys. Atliktas nepriekaištingai, bet tampa aišku, kad koncertas artėja prie pabaigos.
„Ar čia yra „Daft Punk“ gerbėjų?“, – klausia Natalie ir lengva nuspėti, kad dabar skambės „Daft Punk“ „koveris“ „Instant Crush“, bene sėkmingiausias albume „Male“. Pakyla kelios rankos. „Instant Crush“ susiklauso nuostabiai. Natalie Imbruglia dėka šiame atlikime žodžiai įgauna daugiau svorio, nei originalioje dainos versijoje. Šiai dainai tinka akustinis formatas su gitara, mat ne kiekvienas elektroninės muzikos kūrinys yra toks įvairiapusis. Turbūt tik patys geriausieji.
Pasigirsta „Torn“ akordai, dainos, su kuria visame pasaulyje Natalie Imbruglia ir išgarsėjo. Publika laiminga. Laimingi ir muzikantai. Ko gero, tai vienas gražiausių singlų popmuzikos istorijoje, kuris iki šiol dažnai skamba radijo stotyse. „Žinau, kad „Torn“ dainuosiu visą gyvenimą“, – interviu yra sakiusi dainininkė. Per šią savaitę „Torn“ skambant išgirdau dar bent dukart – kirpykloje Sevilijoje ir autobuse Varšuvoje.
Savo laiku ši daina pakilo iki Nr. 1 Belgijoje, Kanadoje, Danijoje, Ispanijoje, Švedijoje. Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje buvo grojamiausia 1998 metais. Australijoje tai tebėra grojamiausia daina nuo tada, kai ši statistika pradėta fiksuoti. Kitą rytą po koncerto Natalie pralinksmino, kai įsijungęs rytinę ITV laidą pamačiau interviu su ja, kur ji pasakojo apie turą. Pasisukus kalbai apie „Torn“, dainininkė neteisingai pataisė vedėją, kad pasiekti pirmą vietą Jungtinėje Karalystėje šiam kūriniui sutrukdė… Mr. Blobby – iš tiesų visas tris savaites jį antroje vietoje pralaikė „Aqua – Barbie Girl“.
Bet grįžkime prie koncerto… Po gausių plojimų ir išlaikytos pauzės nuskamba dar du kūriniai iš pirmojo albumo – titulinis „Left of the Middle“ ir antrasis šio albumo singlas „Big Mistake“. Ir tuo viskas ir baigiasi. Koncertas iš tiesų buvo gerokai per trumpas. Ir kažkoks netikėtai kalėdiškas. Iš penkių savo išleistų studijinių albumų Natalie nieko neatliko tik iš „Come to Life“ (nors „Want“ tikrai būtų tikęs šiai programai), bet nepulkime už ją sudarinėti koncerto programos. Kabinėtis prie šio pasirodymo galėtų tik bambekliai, o mes tokie nesame.
Natalie Imbruglia turas tapo malonia staigmena ir gera motyvacija vėl aktyviau sekti jos karjerą. Tuo pačiu tai buvo savotiška dainininkės dovana gerbėjams jos pačios gimtadienio proga. Paaiškėjo, kad Natalie gimtadienį švenčia tą pačią dieną, kaip ir „manoMUZIKA“, vasario 4-ąją. Su tuo vieni kitus ir sveikiname:)
JAV synth poperiai „MGMT” po ilgos 5 metų pertraukos grįžta su nauju albumu „Little Dark Age”, kuris oficialiai pasirodys vasario 9, ir dalinasi nostalgiška daina „Me and Michael”.
Visgi įdomiausia šio kūrinio dalis yra jo pristatymas, kuris yra taip pat keistas, kaip ir „MGMT„: šią dainą vos kelios dienos prieš šiandien į „Youtube” patalpino kažkokia Filipinų pop grupė „True Faith”, o dabar ir „MGMT„. Esmė, kad dainą visgi sukūrė MGMT, o toks keistas pristatymas tėra aplodismentų vertas būdas pristatyti naujieną, neva, iš interneto pavogti savo dainą ir apie dar susukti video klipą.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Šią savaitę norvegų trijulė „a-ha“ padarė tai, ko per trisdešimt gyvavimo metų dar nebuvo dariusi. Lydima būrio kviestinių muzikantų Štutgarte pradėjo akustinį koncertų turą „MTV Unplugged“. Iš viso įvyks trylika šio turo koncertų – aštuoni Vokietijoje, du Norvegijoje, po vieną Austrijoje, Šveicarijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Turas baigsis vasario 14 dieną O2 arenoje Londone.
1985 metais išpopuliarėjusi „a-ha“ yra viena įdomiausių populiariosios muzikos grupių. Jai teko įveikti ne vieną iššūkį. Pradedant tuo, kad keturių milijonų gyventojų Norvegija tais laikais negarsėjo savo muzikos eksportu (išskyrus devyniolikto amžiaus genijų Edwardą Griegą). Arba debiutinio grupės hito „Take On Me“ sulaukta pasaulinė sėkmė kėsinosi užgožti viską, ką šie muzikantai darė po to. Ir pagaliau, plačiajai auditorijai „a-ha“ leidėjų buvo tiražuojama (ir gana sėkmingai) kaip „berniukų grupė“, nors grupės dainos buvo gerokai įmantresnės už standartinę popmuziką.
Daugelį kūrėjų tokie iššūkiai palaužtų, tik ne vikingų palikuonis. Dainos „Take On Me“ kelias į sėkmę buvo ilgas ir atkaklus. Iš pradžių ją pavadinimu „The Juicy Fruit Song“ grojo grupė „Bridges“, iš kurios ir išaugo „a-ha“. Vėliau daina demo pavidalu transformavosi į „Lesson One“ ir pagaliau buvo išleista singlu kaip „Take On Me“, bet iš pradžių didelio pasisekimo nesulaukė. Tuomet dar kartą buvo perrašyta ir lydima inovatyvaus pusiau animacinio vaizdo klipo galų gale tapo vienu žinomiausių pophitų pasaulyje. Nepaisant rezervuoto santykio su šia daina patys muzikantai sako, kad visgi geriau tokią dainą kaip „Take On Me“ turėti, nei neturėti. Ilgainiui „a-ha“ muzikantams pavyko pabėgti (ar bent jau nutolti) ir nuo „berniukų grupės“ įvaizdžio.
„Boybandai“ paprastai nesuteikia galimybės stebėti tokio įdomaus ir turtingo kūrybinio kelio. Po skambaus debiutinio „a-ha“ albumo „Hunting High and Low“ (1985), sekė nuo stereotipų bėgantis „Scoundrel Days“ (1986), įvairialypis „Stay on These Roads“ (1988), su stadioniniu roku susidraugavęs „East of the Sun West of the Moon“ (1990), tamsus ir net šiek tiek alternatyvus „Memorial Beach“ (1993).
Po septynerių metų grupė optimistiškai sugrįžo su „Minor Earth | Major Sky“ (2000), ieškojo savęs su „Lifelines“ (2002), sugrįžimą įtvirtino su „Analogue“ (2005), susitelkė į tai, ką daro geriausiai, su „Foot of the Mountain“ (2009). Tada išsiskirstė, bet po penkerių metų išleido „Cast in Steel“ (2015) ir štai dabar komfortabiliai ir solidžiai suskambo naujame amplua su „MTV Unplugged – Summer Solstice“ (2017).
Grupės „a-ha“ pasirodymų esu matęs įvairių: ir atviruose stadionuose, ir uždarose arenose, ir dviejų tūkstančių vietų klube, ir iš žiūrovų salės, ir iš užkulisių. Nuo 2000-ųjų aplankiau vienuolika jų koncertų. Berlyne, Taline, Minske, Vilniuje, Osle, Lodzėje, Briuselyje, Rygoje ir Frankfurte teko matyti turus „Minor Earth Major Tour“, „Lifelines“, „Analogue“, „Foot of the Mountain“, „Ending on a High Note“, „Cast in Steel“ ir dabar „MTV Unplugged“.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Geriausias iš jų man buvo 2000-aisiais „Minor Earth Major Tour“, skirtas albumui „Minor Earth | Major Sky“. Po šešerių neturavimo metų grupė tuomet buvo išssiilgusi koncertinių salių, tad vis prasimušdavo nesuvaidintas entuziazmas, kokį retai kada pamatysi scenoje. Ypač iš skandinavų. Koncertas buvo toks geras, kad iki šiol jį prisimenu kaip vieną geriausių koncertinių patirčių savo gyvenime.
Prasčiausias man pasirodė 2016 metų turas „Cast in Steel“. Visiškai priešingas įspūdis. Jautėsi, kad grupė scenoje nebėra vientisas darinys. Nebuvo muzikantų bendrumo jausmo – scenoje jie išlaikė atstumą, nepriėjo vienas prie kito, nenusilenkė pabaigoje kartu. Viskas tarsi pabodę, neįdomu, nedžiugina. Jautėsi Morteno Harketo atskilimas nuo Magne Furuholmeno ir Pålo Waaktaaro-Savoy.
Atrodė, kad grupei jau nebeliko ką veikti – viskas tarsi padaryta, tarpusavio kombinacijos išsemtos. O jei muzikantams kartu nesibūna, tai kam kankintis? Bet šioje vietoje kažkam šovė puiki mintis – padarom akustinį turą! Atsižvelgiant į visą priešistorę, muzikantų tarpusavio santykius ir sudėtingą kūrybinį procesą – sumanymas idealus. Reikia atsirinkti dainas, perdaryti aranžuotes, ištraukti kai ką seno, sugroti kai ką naujo. Koncertus galima daryti sėdimus (tiek publikai, tiek muzikantams), nereikia blaškytis po sceną, glėbesčiuotis.
Atsispyrę nuo santykių krizės dugno „a-ha“ kibo į darbą ir pernai vasarą Giskėje ant Norvegijos jūros kranto esančioje salėje surengė du jaukius koncertus, kuriuos apsilankė vos po 250 žiūrovų. Tai buvo labiausiai kameriniai koncertai grupės istorijoje. Svečiuose sudalyvavo Ianas McCullochas (iš „Echo & the Bunnymen“), Alison Moyet (ex-„Yazoo“), Ingrid Helene Håvik (iš „Highasakite“) bei Lissie.
MTV irgi savo ruožtu kartas nuo karto vis įpūsdavo gyvybės savo vos alsuojančiai legendinei „unplugged“ serijai, kuri pasauliui kadaise davė tokio gėrio, kaip akustiniai „Nirvanos“ ar Erico Claptono pasirodymai. Ir, ko gero, pastarųjų metų sėkmingiausias šios serijos projektas būtent ir yra „a-ha“. Kaip juokauja patys norvegai, MTV trisdešimt metų juos kalbino šiam projektui, jau prarado visas viltis ir štai „here we are“.
Įrašyta medžiaga sugulė į pernai rudenį išleistą albumą „MTV Unplugged Summer Solstice“ (Nr. 3 Vokietijoje, Nr. 6 Jungtinėje Karalystėje). Grupė nustebino sugebėjusi atsitraukti ir į savo dainas pažvelgti visiškai naujai. Išrengti jas, sukurti naujas orkestrines aranžuotes, į programą įtraukė kelis singlais neišleistus kūrinius iš įvairių albumų, ir štai mes susitinkame koncerte Frankfurte.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Tai – antrasis turo koncertas po atidarymo Štutgarte. „a-ha“ dėmesys Vokietijai – ne atsitiktinis. Šioje šalyje grupei pastaruoju metu sekasi net geriau nei gimtojoje Norvegijoje. Albumai „Minor Earth | Major Sky“, „Lifelines“, „Foot of the Mountain“ Vokietijoje pasiekė pačią viršūnę. Žiūrovų atsiliepimai socialiniuose tinkluose po pirmojo koncerto – puikūs, recenzijos geros. Grupė scenoje jaučiasi užtikrintai. Pastebėjusi kelis setlisto patobulinimus Štutgarte juos pakoreguoja Frankfurte. Koncertas vyksta labai įdomioje „Festhalle“ arenoje, kuri kažkuo man primena koncertams pritaikytą halės turgų. Tik kelis kartus didesnį ir su kupolu. Arena artipilnė, kartu su manimi apie 8 000 žiūrovų. Vieta tinka ir konceptualiai – čia 2001-ais ir 2012-ais vyko MTV Europos muzikos apdovanojimai.
Apšildantis atlikėjas Alexanderis Knappe, prieš septynerius metus išgarsėjęs vokiškame „X faktoriuje“, atliko apie dvidešimt minučių pasirodymą dviese formatu balsas+gitara ir užleido vietą norvegų grupei. Po pertraukėlės scenoje pasirodė dešimt muzikantų ir savo programą pradėjo iškart nuo vienos iš naujų dainų – „This Is Our Home“. Iškart po to publika sulaukė ir senesnės kūrybos „Lifelines“ bei „a-ha“ klasikos „I’ve Been Losing You“ su nuostabaus grožio outro.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Per pirmąsias dvi dainas sureguliavus garsą buvo malonu mėgautis nauju dainų skambesiu. Koncerto viduryje nuskambėjo ir dar vienas tik „unplugged“ albume išleistas kūrinys „Break in the Clouds“. Nieko nebuvo iš ankstesnio albumo „Cast in Steel“, tačiau jei naujesne kūryba laikysime antrąjį grupės aktyvumo etapą po sugrįžimo 2000 metais, iš jo klausytojai išgirdo „Summer Moved On“, „Lifelines“, „Forever Not Yours“, „Analogue (All I Want)“, „Over the Treetops“ ir „Foot of the Mountain“.
Grupė subalansavo programą, kad užtektų ir hitų, ir mažai žinomų kūrinių. Nuskambėjo singlais neišleistos dainos „This Alone Is Love“ (iš „Stay on These Roads“), jau minėtas „Over the Treetops“ (iš „Analogue“), „Living A Boy’s Adventure Tale“ (iš „Hunting High and Low“) ir tituliniai albumų „Scoundrel Days“ bei „Memorial Beach“ kūriniai. Dar viena staigmena – grupė akustiniame albume įrašė ir koncerte atliko jau šiame rašinyje minėtos grupės „Bridges“, kurioje prieš „a-ha“ grojo Magne Furuholmenas ir Pålas Waaktaaras, dainą „Sox of the Fox“. Ją Mortenas Harketas pristatė kaip kūrinį, kai suprato, jog su „šitais dviem“ reikia susidėti ir iš to gimė „a-ha“.
Galbūt Mortenas Harketas koncerte per dažnai užsižaisdavo savo aukštu vokalu, tačiau jis išlieka vienu geriausių vokalistų popmuzikoje. Moteriškus pritariančius vokalus jam koncerte pridainavo ne kas kitas, o smuikininkės. Kartais aktyviau pasireikšdavo ir žiūrovai, ypač per hitus „The Living Daylights“, „Hunting High and Low“. Ne vienam šiurpuliukus sukėlė „Stay on These Roads“.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Tačiau publiką iš kėdžių pakėlė „The Sun Always Shines on TV“ – puikiai perdirbta daina su nauja aranžuote (beje, ši versija yra ir manoMUZIKOS geriausių praėjusių metų kūrinių grojaraštyje). Ir, žinoma, antro biso metu nuskambėjusi „Take On Me“, atlikta minimalistiškai tik trijų „a-ha“ muzikantų, bet nei kiek nepraradusi savo žavesio. Grupė atrado naują santykį su šia daina ir džiaugiasi ją atlikdama. Ji puikiai tiko „užglostyti“ publiką, kad trečio biso nebereiktų. Žiūrovai dainavo kartu, kai kas braukė ašaras. Tiesa, vokiškas „Bild“ savo apžvalgoje šmaikštavo, jog kad išklausytum naują šios dainos versiją reikia sugerti bent du energetinius gėrimus 🙂
Koncertas truko beveik dvi valandas. Bet galėjo tęstis ir gerokai ilgiau. Puikios aranžuotės, neperkrautos instrumentais, pakeista kai kurių dainų nuotaika, gražios melodijos, skoningos šviesos. Programoje galėjo atsirasti tokios dainos kaip „Crying in the Rain“ (iš albumo „East of the Sun West of the Moon“), „Angel in the Snow“ (iš „Memorial Beach“) ar „Mother Nature Goes to Heaven“ (iš „Foot of the Mountain“), tačiau visų kūrinių iš ilgo „a-ha“ katalogo į vieną programą nesudėsi.
Koncerto energetika buvo pozityvi ir be jokio ankstesnio slogučio. Norvegų trijulė sukūrė šiuo metu jiems bene labiausiai tinkantį projektą, kuris įkvepia grupei naujos jėgos. Vasarą „a-ha“ koncertuos jau su elektrine programa „Electric Summer“, liepos 16 dieną apsilankys Trakų pilyje. Tai bus kitas turas, greičiausiai ir kita programa. Grupė atrado save naujai ir pelnytai mėgaujasi populiarumu bei parduotais bilietais. Galime pagrįstai tikėtis pavykusio vakaro vasarą. Juolab, kad nuo ankstesnės grupės viešnagės mūsų šalyje bus praėję beveik aštuoneri metai. Per juos daug kas nutiko, tačiau „a-ha“ įrodė, kad šiuo metu yra puikios formos ir klausytojams gali suteikti daug gerų emocijų.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Seras Eltonas Johnas muzikos pasaulyje sukasi jau beveik 50 metų. Nuo debiutinio albumo „Goodbye Yellow Brick Road” (1969) iki pat šių dienų atlikėjas savo paveldą praturtino žanrų įvairove, pompastiškumų nestingančiu stiliumi su ekstravagantiškais akiniais bei nuopelnų ir apdovanojimų sąrašu. Tačiau viskam ateina savas laikas, o tuo labiau – legendoms.
Ne už kalnų besiartinant 71 gimtadieniui, Eltonas Johnas galiausiai priėmė sprendimą, jog pats metas skirti laiką šeimai ir paskutinį kartą žengti ant didžiųjų pasaulio scenų. Nors tokią žinią jau buvo pranešęs dar 1977 metais, tačiau, kaip laikas parodė, klaidinančiai. Panašu, kad šįkart sero pasisakymas yra galutinis. Bet per daug liūdėti visgi neverta – sukaupus tiekos metų bagažą, turas, prasidedantis rugsėjo mėnesį, truks maždaug trejus metus, o ką jau kalbėti apie paties sero rašomą memuarą pasirodysiantį sekančiais metais.
Ta proga, žvelgiant į turbūt paskutiniuosius sero metus koncertuojant, galima papildyti kiekvieno iš mūsų žinomų Elton John dainų bagažą su „The Guardian” pateiktu top 10 dainų sąrašu, kuriame nerasite „Nikita” ar „Don’t Go Breaking My Heart”, bet, žinoma, rasite „Your Song” ir „Sorry Seems to Be the Hardest Word”. Jų originalus, o ne atnaujintas ar dar kitaip pakoreguotas versijas, turėtų paklausyti net ir XXI amžiaus vaikai turėtų originalus.
JAV gyvenanti muzikos kūrėja iš Pietų Korėjos Kathy Yaeji Lee, šiemet pristatčiusi savo debiutinį EP, toliau nuosekliai žengia elektroninės house muzikos aukštumų link.
Dalinamės nauju jos pačios režisuotu ir filmuotu muzikiniu video kūriniui korėjiečių kalba „Last Breath”, kurį atlikdama Yaeji tiesiog dažosi.
Šiemet ilgai lauktą albumą išleidęs Damon Albarn superprojektas „Gorillaz” tik ką pasidalino nauju muzikiniu vaizdo klipu kūriniui „Strobelight”, kurį įrašė kartu su house, jazz bei rnb muzikos vokalistu Peven Everett.
Nuotaikingame animuotame klipe be Peven Everett pasirodo ir kiti naujame „Gorillaz” albume esantys atlikėjai – reperis Vince Staples ir Jehnny Beth iš grupės „Savages”.
