Grupės „Brainstorm“ koncerto akimirka. Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Nors nuo mano pirmojo „BrainStorm“ koncerto prabėgo bemaž 20 metų, vis dar puikiai pamenu tą jausmą. Buvo maždaug 1999-ieji, šilta diena, Vilniaus Vingio parkas, grupės „Naktinės personos“ gimtadienis ir vienintelė nežinoma man grupė dienos programoje.
„BrainStorm“? Gal kokie metalistai?
Vis dar juokiuosi iš to pirmojo įspūdžio, kilusio, žinoma, dar prieš išgirstant bent vieną grupės dainą. Atleistina – iki jų sėkmės Eurovizijoje, kuomet, grupės žodžiais tariant, „jie atsibudo ir suprato, kad tapo žvaigždėmis“, buvo likę dar metai.
O tada jie užlipa į sceną ir judantis greičiau už šviesą vokalistas uždainuoja „hop hop la la la la la la“. Ir visiškai pavergia publiką. Na, bent jau mane.
Nuo to laiko, žinoma, nutekėjo nemažai vandens. Keitėsi mano muzikinis skonis, keitėsi ir „BrainStorm“ skambesys. Kas nepakito – tai ta nežemiška, neišsemiama Reinarso Kauperso energija ir charizma. Manau, kad vien dėl jos ryžausi nueiti į šios grupės koncertą, net jei jie nebėra man aktualūs.
Ir žinote ką? Viskas su jais gerai. Grupė nuo debiutinio albumo laikų tapo akivaizdžiai turtingesnė, todėl scenoje su jais pasirodo ne tik trys žavios merginos, bet ir prodiuseris ir muzikantas iš Švedijos. Šviesos, vaizdo projekcijos ir skambesys – viskas byloja apie tai, kad grupei sekasi gerai. Grupės vokalistas – toks pat šarmingas ir, atrodo, amžinai jaunas. Ir jei kas paseno, tai publika.
Kalbant apie publiką… Joje dominavo – jei ne skaičiumi, tai bent jau aktyvumu – atvykėliai iš kaimyninės Latvijos. Salėje plevėsavo bent kelios Latvijos vėliavos. Grupė „BrainStorm“ savo gimtinėje labai populiari – tokia populiari, kad jų gerbėjai pasiryžę keliauti paskui juos kad ir į pragarą. Ar į Lietuvą.
Ir tai yra nuostabu. Ir pavydėtina. Nežinau, ar kuri Lietuvos grupė turi tokių gerbėjų – greičiausiai ne. Bet… šių gerbėjų pirmose eilėse buvo tiek daug, kad grupės vokalistas su publika bendravo latviškai. Žinote tą jausmą, kai dalyvauji vakarėlyje ir staiga kažkas pradeda tarpusavyje kalbėtis tau nežinoma kalba? Ir tau atrodo, kad jie tave, nesuprantantį nė žodžio, apkalbinėja? Taigi.
Kaip toje jų dainoje, „this is such a lonely feeling“.
Kita vertus, nėra nieko gražesnio už grupę, kuri vertina savo ištikimiausius gerbėjus ir jų pastangas. Be to, nepaneigsi – multikultūriškumas „BrainStormams“ visuomet buvo svarbus. Savo debiutinį albumą (ir daugybę albumų po jo) jie išleisdavo dviem versijomis – latviškai ir angliškai, kartais pridedami ir rusiškąjį variantą. Ir jų koncertas Vilniuje puikiai tą iliustravo. Posmas angliškai, posmas latviškai, posmas rusiškai – ne, tai nebuvo grupės kalbinių gebėjimų demonstravimas, greičiau bandymas apjungti visus esančius salėje. Reikia pripažinti – visai vykęs bandymas. Net jei ne visi viską suprato.
Grupės koncertas Vilniuje – jų naujausio albumo „About the Boy Who Plays the Tin Drum” pristatomojo turo dalis. Nors singlai „My Heart’s So Lost (On You)”, „Wonderful Day” ir „Nothing Lasts Forever“ jau kurį laiką sukasi radijo stočių eteryje, fizinės šio albumo kopijos buvo pradėtos platinti tik šį šeštadienį – į koncertą Vilniuje atėję grupės gerbėjai galėjo juos įsigyti pirmieji. Bet net jei publika maloningai priėmė naujuosius kūrinius, labiausiai laukiamas buvo vienas paskutiniųjų šeštadienio vakarą nuskambėjusių kūrinių – 1999-aisiais išleisto debiutinio albumo „Among the Suns“ hitas „Weekends are not my happy days“. Kaip sakė grupės vokalistas, nors šią dainą koncertuose jie atlieka retokai, be jos neapsieina nė vienas jų koncertas Lietuvoje.
Ir už tai jiems – liels paldies.
