Į Lietuvą atvyksta duetas „Rhye„. Grupė, kurią sudaro Kanados dainininkas Miloshas ir Danijos instrumentalistas Robinas Hannibalas, savo pasirodymą rugpjūčio 19 dieną surengs sostinės menų fabrike „LOFTAS„.
Kol kas „Rhye” savo diskografijoje teturi vieną albumą – 2012 metais išleistą įrašą „Woman”. Įrašą puikiai įvertino dauguma muzikos kritikų, prilipdę jam „Sade” skambesio etiketę. Kiek moterišką vokalą primenantis Milosho falcetas ir itin išraiškingos bei muzikalios Hannibalo kompozicijos prieš dvejus metus tapo tikru atradimu muzikos pasaulyje.
Kai termometro stulpelis vis dažniau leidžia pagalvoti apie karštas vasaros dienas, o žaliuojantis miestas užmarštin nugramzdina tamsias rudens naktis, į pirmą planą ir vėl sugrįžta lengva, ritminga, saulėta, šilta ir nepretenzinga muzika. Viena – tinkama klausyti saulėlydžio fone gurkšnojant vasariškus kokteilius, kita – pakeičianti žadintuvą šiltą vasaros rytą.
Šįkart manoMIKSO vietoje – trečia muzikinė kategorija. Ta, kuri tinkama nuotaikos kėlimui ir neįpareigotam minties srautui. Tai yra ta muzika, kurios ypač gera klausyti šiltą vasaros pavakarę bėgiojant Neries pakrante Vilniuje. Kadangi kai kurie iš manoMUZIKOS autorių bėgimo manijai pasiduoda jau kelerius metus iš eilės, jie puikiai žino koks svarbus bėgant yra muzikinis fonas.
Taigi, kad bėgti būtų malonu; kad bėgimas nemigdytų; kad nuovargis nekankintų ir kad akyse ir širdyse būtų šviesu;) Beje, šiltam savaitgalio vakarui su draugais šis miksas taip pat gali būti geras muzikinis palydovas.
Toks tas naujasis mūsų manoMIKSAS. Su lašeliui lengvos house ir pop muzikos, su lengvu up-tempo ritmu ir, žinoma, su pasakišku kiekiu nuoširdaus pozityvo. Jo tikrai turėtų užtekti 13 – 15 kilometrų arba porai lengvų Cuba Libre;)
Visas „Running” grojaraštis – apačioje.
1. Lissie – Everywhere I Go (Julius Abel Remix)
2. Autograf – Dream (Original Mix)
3. J. Viewz – Into the Light (ft Wild Cub)
4. Two Door Cinema Club – Next Year (RAC mix)
5. Nora en Pure – You Are My Pride
6. Honne – Costal Love
7. Justin Timberlake – Suit & Tie (Oliver Nelson Remix)
8. Giraffage – Music Sounds Better With You
9. Rhye – 3 Days
10. Paul Kalkbrenner – Sky And Sand (Feat. Fritz Kalkbrenner)
11. Spandau Ballet – True (Lane 8 Edit)
12. Parra for Cuva & Anna Naklab – True Thoughts (Original Mix)
13. Laid Back – Beautiful Day (Trentemøller vs. Banzai Radio Edit)
ManoMUZIKAI įpusėjus metų pabaigoje dėlioti taškus ant i aš, atsivertusi baltą lapą naujam įrašui ir susiruošusi tradiciškai skaičiuoti muzikinius viščiukus, staiga suprantu, jog kas kartą, pildydama blogo įrašą, kuriu dialogą. Ne monologą stovint ant apverstos dėžės ir dėstant tiesas susirinkusiai įsivaizduojamai miniai, o menamą pokalbį tarp dviejų žmonių. Kol psichikos mokslų atstovai nejučiom ima svarstyti, kuri iš šių formų yra sunkesnė, aš šypsausi, nes šiandieninio mano pasikalbėjimo dalyvis rankose jau laiko didelį arbatos puodą ir, sukryžiavęs kojas, patoginasi aptarimui.
manoALBUMAI Startuojame nuo geriausių šių metų albumų. Iš karto turiu pastebėti, jog nei aš, nei mano įsivaizduojamas kompanionas šiais metais nebuvome mistiškai pranykę už žiniasklaidos priemonių ribų, todėl neatsikvėpdama galiu išberti gausiai interneto erdvėje eskaluojamus muzikinius įrašus, kurie mano įsivaizduojamam klausytojui yra puikiai pažįstami.
Prizinę vietą be menkiausio lašo abejonės iš karto priskiriu brito Simon Green, t.y. „Bonobo“ penktajam studijiniam darbui „The North Borders“, pametusiam kartojimų skaičių mano grotuve. Verčiausiųjų sąrašą tęsia alternatyvių rokerių „Editors“ svarus priminimas apie save po 4 metų pertraukos „The Weight of Your Love“, amerikiečių „Kings Of Leon“ sugrįžimo dovana „Mechanical Bull“, „Mercury“ nuskynusio James Blake debiuto antrasis dublis, tačiau dėl to jo talento nemažinantis darbas „Overgrown“, indie rokerių „Foals“ trečiasis studijinis įrašas, tapęs auksiniu Jungtinėje Karalystėje „Holy Fire“, „Stereophonics“ metus ilgiau nei planuota užtrukęs aštuntasis įrašas „Graffiti on the Train“, kanadiečių „Arcade Fire“ ilgai lauktas ir neapvylęs rezultatas „Reflektor“. Vietą tope rastų net ir iki neskanumo radijų nuzulinti „Daft Punk“, „Disclosure“, „Rudimental“ ir Laura Mvula įrašai.
Visgi, šiandien manoTOPE renku antrąją kovos kategoriją ir noriu tęsti tai, ką manoMUZIKA prieš trejus metus apsiėmė skleisti – muzikinius vardus, kurie gal ir nėra tokie populiarūs, bet yra neabejotinai verti pasiekti jūsų ausis.
Jaunoji mergaičiukė iš Naujosios Zelandijos šiemet tikrai įnešė gerąją sumaištį į muzikos pasaulį. Septyniolikmetės kūrinius mielai groti ėmė radijo stotys, o tėvynainiai puolė ją nešioti ant rankų, ir ne veltui – naujokės debiutinis darbas „Pure Heroine“ buvo įvertintas „Grammy“ nominacijomis. Sodriai skambanti tamsa ir šviežus požiūris į indie pop.
Aštuntajam studijiniam albumui originalusis Devendra Banhart pakeitė įrašų kompaniją – ėmė bendradarbiauti su „Nanosuch Records“ . Darbas startavo JAV „Billboard“ pristatomos pardavimų kategorijos „Top Heatseekers Albums“ 2-oje vietoje, pagyrų negailėjo ir muzikos kritikai. Brandus, laiką nejučiom suryjantis įrašas, paskanintas tik Banhartui būdingu muzikos ir pasaulio suvokimu.
Po trijų metų pertraukos išleistas antrasis Airijos indie folkerių „Villagers“ darbas „{Awayland}“ kaip ir debiutinis įrašas, buvo nominuotas „Mercury Prize“. Visgi, nors šiuo įrašu Conor O‘Brien suburtas kolektyvas ir vėl nesulaukė savo šlovės kulminacijos, antrasis darbas buvo itin palankiai įvertintas muzikos kritikų. Mano nuomone, „{Awayland}“ yra kur kas įvairesnis, novatoriškesnis, tačiau „Villagers“ kuriamą magiją išlaikęs įrašas.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad jeigu penktasis studijinis amerikiečių sesučių „CocoRosie“ darbas būtų skambėjęs taip pat, kaip 4 prieš tai – įrašas nebūtų patekęs į topą. Originaliosios „CocoRosie“ neabejotinai žengė žingsnį į priekį, pridėjo dar daugiau ritmo, elektronikos, tačiau išlaikė savo tapatumą. „Tales of a GrassWidow“ tapo vienu iš labiausiai pradžiuginusių metų įrašų.
Kanadiečio Milosh ir danų instrumentalistės Robin Hannibal duetas, reziduojantis Kalifornijoje, pavasarį išleido išties dėmesio vertą debiutą „Woman“, kurį itin teigiamai įvertino muzikinė visuomenė. Beje, po gero pusmečio Milosh pristatė ir solinį darbą „Jetlag“, kuris savo vienodumu gerokai nublanko prieš duete kurtą rezultatą. „Woman“ – vientisas, ne migdantis, vertas jūsų ausų downtempo.
Ne taip jau retai vertinant naujus atlikėjų albumus išgirstame nuosprendį „praėjusio įrašo kopija“. Viena vertus, suprantama, kad išskirtinis atlikėjo kūrimo stilius yra būdingas tik jam pačiam, nuo kurio pabėgus rizikuojama prarasti tapatumą, kita vertus, progresas muzikoje turėtų tapti būtina dalimi. Skandinaviškoji melancholijos karalienė Ane Brun nenutoldama nuo savęs septintajame diske „Rarities“ sugeba judėti pirmyn. Malonus ausiai raiškus vokalas ir į depresiją nevedantis melodingas folk.
Prancūzų synthpop/indie rock atstovai „Phoenix“ pristatydami penktąjį studijinį įrašą „Bankrupt!“ žadėjo visiškai kitokį skambesį ir į eksperimentus orientuotą diską. Ar tai jiems pavyko, diskusijos kyla iki šiol. Visgi, albumas pelnė palankius kritikų vertinimus ir puikius pardavimų skaičius ir įsitaisė tarp mano klausomiausių.
Britų trip hopo atstovai „London Grammar“ debiutavo su pilnu albumu „If You Wait“ tik šiemet, tačiau jau spėjo muzikos pasauliui pranešti tinkamą žinutę – jaunasis trio yra vertas didžiosios scenos. Ir nors kai kurie kritikai negailėjo ironijos, sakydami, kad visos kūrinių istorijos yra apie sunkią paauglystę, ir trijulė tėra nesubrendusi „The XX“ versija, įrašas debiutavo 2 UK parduodamų albumų vietoje. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad gyvai „London Grammar“ skamba kur kas nepriekaištingiau negu įraše.
Popsiškiausias skambesys, patekęs į topą, priklauso dar vieniems debiutantams, vertiems pagyrų. Tai – britai „Bastille“. Ketveriukė 2010 metais buvo suburta idėjinio vado Dan Smith, o išpopuliarėjo po dainos „Flaws“ pasirodymo. Albumas „Bad Blood“ startavo nuo pirmosios UK parduodamų albumų pozicijos. Puikus pavyzdys, kur link galėtų sukti pop muzikos scena.
Dream pop atstovų iš Australijos „Snakadaktal“ pirmasis studijinis blynas „Sleep In The Water“ buvo įskaičiuotas visiškai netikėtai, bet užtikrintai. Albumėlis niekaip nenustojo suktis grotuve, kol pagaliau teko pripažinti – labai maloniai ir šviežiai besiklausantis darbas, vertas į save atkreipti prožektorių šviesas.
Penktus metus sceną mindžiojantys indie rokeriai „Everything Everything“ su antruoju įrašu „Arc“ gal ir neperspjovė patys savęs nuo debiuto „Man Alive“ laikų, tačiau savo antrąjame studijiniam įraše „Arc“ pateikė tikrai labai paperkantį elektro pop mišinį, užtikrinusį vietą po saule ne tik tarp perkamiausių UK albumų, bet ir manoTOPE.
Ambientą ir eksperimentinės elektroniką gliaudantis islandas Ólafur Arnalds šiemet pradžiugino trečiuoju studijiniu įrašu „For Now I Am Winter“, Atlikėjo muzika, skambėjusi daugelyje filmų, reklamų, televizijos laidų, nė kiek nenusizulina ir išlaiko islandiškai muzikai būdingą kokybę, dvelkiančią vėsa.
Britų jaunasis genijus Archy Marshall, scenoje skirtinguose projektuose įkūnijantis „King Krule“, „Zoo Kid“, „Edgar The Beatmaker“, „Dj JD Sports“, rodos, netelpa savo kailyje, nekantraudamas griauti suvokimą apie muziką ir atbukusioms ausims tiekti naujojo pasaulio garsus. Ateities garsus. Gal ne visada ir tikrai ne visiems „patogus“ debiutinis „King Krule“ darbas „6 Feet Beneath The Moon“ yra tai, ko klausysis mūsų vaikai, pasakodami apie naujosios muzikos srovės pradininką. Neabejotinas manoTOPO dalyvis.
Turiu prisipažinti, jog prieš įsijungdama ketvirtąjį studijinį Jungtinės Karalystės atstovės Laura Marling darbą, iš to perdėto noro nusiteikti skeptiškai (ne objektyviai, o skeptiškai), net sąmoningai suraukiau nosį. Visgi, kūno kalba nepadėjo nulemti emocijų, genialioji 23-jų metų atlikėja mane palaužė. Laura naujajame įraše ir vėl paaugo, ir vėl pasiūlė muzikos grynuolį, ir vėl jos diskas buvo nominuotas „Mercury Prize“.
Pabaigoje – visuomet muzikinius saldainius dalinantis Justin Vernon su vienu iš savo projektų – „Volcano Choir“. Antrajame studijiniame grupės darbe – tik vykę ir labai vykę eksperimentai su muzikos genijui būdingu užtikrintumu. Tiesa, nuoširdus perspėjimas „Bon Iver“ gerbėjams – ieškokite atsargiai, galite ir nerasti. Skirtinguose muzikiniuose amplua Vernonas neria į kitus vandenis.
manoSINGLAI Be didelių įžangų dalinuosi šių metų pavieniais singlais, kažkur kažką manyje neatitaisomai užkabinusiais:
manoLIVE
Ir…. penki įsimintiniausi gyvi kūrinių atlikimai, nenulipę nuo ausų ir minčių:
Štai taip atrodo mano asmeninis 2013 metų rinkinukas.
„Tie, kurie nemoka kurti muzikos – apie ją rašo“, – ne kartą yra nuskambėję interneto erdvėje, ir, reikia pasakyti, mes velniškai džiaugiamės galėdami tai daryti. Ačiū, kad esate tie, kas skaito.
Dueto „Rhye” vedlys Michael Milosh, tik vakar pristatęs savo debiutinį diską „Jetlag” dalinasi vaizdo klipu „This Time” kūriniui. Tai video, kurį kūrė pats atlikėjas keliaudamas kartu su „Rhye” koncertiniu turu. Buvo aplankyta 40 skirtingų vietų. Atlikėjo teigimu buvo stengiamasi rasti laiko sau, siekiant pamatyti jį džiuginančius dalykus. Vėliau, peržiūrėjus nufilmuotus vaizdus pastebėta, kad video nuostabiai atitinka „This Time” kūrinį. Kviečiame pakeliauti kartu.
Šiais metais smarkiai išpopuliarėjusio dueto „Rhye” narys „Milosh” randa laiko ir savo solo karjerai. Lapkričio 26 dieną pasirodys jo albumas „Jetlag”, kuriame bus ir daina „This Time”, kurią ir kviečiame išgirsti.
Vienas didžiausių šių metų manoMUZIKOS atradimų – Los Andželo duetas „Rhye” – dalinasi naujausiu vaizdo klipu. Metų pradžioje nuostabų debiutinį albumą „Woman” išleidę amerikiečiai šiandien dovanoja vienos gražiausių diske esančios dainos „3 Days” vaizdo klipą.
Kviečiame pamatyti puikios garso ir vaizdo kokybės „Rhye“ pusvalandžio trukmės pasirodymą, kurio metu išgirsite keturis kolektyvo kūrinius iš debiutinio grupės albumo „Woman“. Menko apšvietimo, žvakių liepsnos ir styginių instrumentų apsupta „Rhye“ muzika suskamba dar garsiau ir atsiskleidžia visu gražumu. Labai kviečiame išgirsti!
Ne kartą išreiškę savo beatodairišką meilę naujo dueto „Rhye” kūrybai, šiandien dalinamės gyvai atlikta jų daina. Šis kūrinys nėra nauja interpretacija. Tai – pirmoji vienos gražiausių debiutinio grupės albumo „Woman” dainos „3 Days” versija. Čia kūrinį „Rhye” atlieka kartu su Mocky ir Lucky Paul.
Kažin ar yra buvę tokie muzikaliai derlingi metai, kurių vien per pirmą ketvirtį išleistų albumų pilnai pakaktų sudaryti geriausių metų albumų sąrašą. Kažin ar per pastarąjį dešimtmetį yra pakakę pirmų trijų metų mėnesių tam, kad drąsiai atsipūtę galėtumėme sakyti: muzikinis derlius yra toks vaisingas, kad vargu ar įmanoma tikėtis kažko daugiau… Žinoma, sunkiai atsimenu savo jausmą praėjusių metų balandį apmąstant 2012-ųjų metų kovą, vasarį ir sausį, tačiau emocija, kurią nešiojuosi apie šių metų pradžią yra tokia didelė, kad neparašyti apie pirmųjų mėnesių muziką tiesiog negaliu.
Taigi, šiame rašinyje – trumpas ekskursas į 6 geriausius pirmojo metų ketvirčio albumus. Užbėgdamas galimam nepasitenkinimui už akių galiu iškart „pasiteisinti” prieš tuos, kurie tikėjosi šiame „mini-sąraše” išvysti Nicko Cave’ o diską „Push The Sky Away” ir po dešimties metų pertraukos į didžiąją sceną sugrįžusio Davido Bowie plokštelę „The Next Day”. Taip, abu albumai iš tiesų yra neįtikėtinai geri, tačiau lyginant su tais, kuriuos paminėsiu čia – pirmieji du nebuvo grotuve „zulinami iki negaliu”, todėl pirminiame sąraše vietos jiems tiesiog neatsirado. Kita vertus, klausydamas muzikos, noriu to ar ne, visuomet vadovaujuosi ir subjektyvumo kriterijumi, tad posakis „širdžiai – neįsakysi” šiuo atveju ir buvo vienas svarbiausių apibendrinant pirmąjį metų ketvirtį.
Net nemirktelėdamas šį duetą galėčiau pavadinti asmeniniu 2013-ųjų metų atradimu. Jų muzika varijuoja nuo Sade iki „Satin Jackets” remiksų, o pagrindinio atlikėjo balsas kur kas labiau primena akustinio džiazo improvizacijoje paskendusį moterišką vokalo pasažą nei į trečiąją dešimtį įkopusio tvirto Amerikos vyro tembrą. Daug falceto, daug romantikos, įvairiapusė lyrika ir muzika tinkanti visoms gyvenimo akimirkoms – nuo romantiškos vakarienės žvakių šviesoje iki kelionės išsvajoto ir saulėto paplūdimio link. „Woman” – neabejotinai nuoseklus dueto eksperimentas. Būsiu egoistas, tačiau „Rhye” palinkėsiu taip ir neatrasti savo vientiso muzikinio žanro, mat grožis, kurį jie atranda pasileidę į muzikos paieškas yra toks įtikinamas, kad norisi tikėtis, jog vyrukai likusį gyvenimą tik ieškos… Ir apie savo paieškas mums pasakos muzikine kalba.
Galiu visai atvirai prisipažinti: ilgą laiką Kelly Joneso kolektyvas mano mėgiamiausiųjų sąraše turėjo tvirtas pozicijas aukščiausiame dešimtuke, o tokios dainos, kaip „Mr. Writer„, „It Means Nothing„, „Have A Nice Day„, „Dacota” ar „Maybe Tomorrow” XXI amžiuje buvo neatsiejami mano muzikiniai palydovai . Tačiau čia atėjo 2007-ieji: Kelly išleidžia ribotos muzikinės vertės savo solinį albumą, o kartu su grupe tėkšteli diską „Pull The Pin”. Abu įrašai man, iki kaulų smegenų mylinčiam šią Velso grupę, – toli gražu ne patys geriausi. Po poros metų dienos šviesą išvysta „Stereophonics” diskas „Keep Calm And Carry On”, po kurio pasirodymo teko savo vidinei Aldonai pripažinti: virš šitos liaudies atėjo metas dėti kryžių. Visgi, prisipažįstu, kad vos išgirdusi žinias apie tai, kad šie senstelėję piliečiai leidžia naują albumą, nubudo ir mano vidinė Aldona. Po pirmųjų žinių pasirodymo ji man pradėjo atkakliai piršti mintį „o gal šįkart viskas bus kitaip…”.
Laimei šįkart ji buvo teisi…
„Stereophonics” sugrįžo. Sugrįžo sėkmingai. Ir tai padarė taip tvirtai, kaip darydavo iki 2007-ųjų. Albume „Graffiti On The Train” – vos pora „vidutiniškų” kūrinių, o tokios dainos kaip „We Share The Same Sun„, bitliškoji „Been Caught Cheating” ar titulinis kūrinys – neabejotinai gali pretenduoti ir į geriausių britų salyno šio pusmečio dainų sąrašą.
Taigi, mano akimis savireabilitacija užsiėmę „Stereophonics” vyrukai turi pagrindo švęsti. Tikrai netikėjau, kad jų sugrįžimas bus toks stiprus.
Apie šį Amerikoje gyvenantį pusiau amerikietį, pusiau venesualietį pastaruoju metu kalba visi, kas netingi. Jo ketverius metus kurtas albumas „Mala” vadinamas šedevru (ir su tuo aš visiškai sutinku), o jo muzika ne vieno muzikos kritiko įvardijama kaip jokių atitikmenų neturinti nauja socialinė – edukacinė kalba. Taip, Devendra – itin keistas ir itin pretenzingas kūrėjas. Tačiau jo kūryba išties žavi. Į jokius žanro rėmus netelpantis muzikinis piešinys, įprasmintas jo aštuntajame diske, tikrai nepaliks abejingų. Ar jam įtaką daro viena iš CocoRosie sesučių, su kuria muzikantas jau ilgą laiką draugauja? Gal nestandartinio muzikinio piešinio link jį pastūmėja tamsioji „Antony And The Johnsons” siela Anthony Hegarty? Galbūt. Spėliokime, kurkime teorijas ir bandykime įminti neįmenamą Devendra Banhart muzikinę mįslę. Kol kas aišku viena: „Mala” – tikra muzikinė pasaka, be kurios 2013 metai muzikos enciklopedijose bus sunkiai įsivaizduojami.
„Holy Fire” – vienas laukiamiausių mano šių metų įrašų. Po neįtikėtino disko „Total Life Forever”, kurio koncerto specialiai skridau žiūrėti į Paryžių, trečio britų indie rokerių įrašo teko laukti trejus metus. Tačiau laukti buvo verta. Ar „Foals” sukūrė kažką naujo? Tikrai ne. Ne tik albumo promo kampanija, bet ir pačioje plokštelėje esančios dainos labai primena kai kurių „Total Life Forever” albumo kūrinių „sukirpimą”. Toli ieškoti nereikia – „My Number” sukurta pagal tą patį šabloną kaip ir „Total Life Forever„, „Stepson” – naujasias „Spanish Sahara” atitikmuo. Tačiau tai „Holy Fire” nepaverčia prastesniu. Yannio Phillippakio kolekyvas – šiuolaikinio indie roko skambesio kelrodis ne vienai jaunai britų grupei. Net neabejoju, kad savo būvimo kelrodžiu statusą po šio įrašo pasirodymo jie tik sustiprins. Ir netgi nepaisant to, kad jiems taip ir nepavyko okupuoti Jungtinės karalystės perkamiausių albumų sąrašo viršūnės (albumas pasiekė antrą vietą – aut. past), galėčiau duoti galvą nukirsti, kad „Holy Fire” bus vienas realiausių pretendentų laimėti prestižinį „Mercury” apdovanojimą ir tuziną kitų prizų Didžiojoje Britanijoje šiemet.
Kai kažką išleidžia „Ninja Tune” (leiblas, leidžiantis grupę „Fink„) – tai automatiškai tampa verta dėmesio. Tačiau kai dienos šviesą išvysta „Bonobo” darbas – žinia tampa dvigubai aktualesnė. Simonas Greene’as naujos muzikos LP pavidalu nebuvo sukūręs nuo 2010 metų. Šis faktas, neabejotinai dar labiau padidino britų prodiuserio naujo įrašo laukimą.
Džiazas, elektronika, trip-hopas, downtempo ir netgi elementariausi pop motyvai – visa tai susipina naujausiame Bonobo diske. Tokio vientiso, o kartu ir labai įvairaus muzikinio įrašo jau senokai neteko girdėti. Subtilus, labai išbaigtas ir itin gilus „The North Border” bent jau mano akimis – vienas pagrindinių pretendentų į metų albumo sąrašo viršūnę.
Jeigu kas nors galvojo, kad šiuolaikinis ritmenbliuzas negali skambėti moderniau – galvokite dar kartą. Broliai iš Amerikos, anksčiau pasivadinę „Teen Inc.” sumoderninę stagnacijoje paskendusį nūdienos R&B žanrą gali drąsiai vadintis šiandienos prometėjais. Jeigu neįsivaizduojate kaip skambėtų vėlyvoji Stevie Wonderio kūryba, sumaišyta su Maxwello ir Robino Thicke muzika – tuomet perklausyti naują „Inc.” albumą – tiesiog privalote. Ši muzika dar niekada neskambėjo taip naujai.
Taigi, toks trumpas žvilgsnis į kelis (iš visos galybės) gerus šiemet išleistus muzikinius albumus. Antras ketvirtis žada būti taip pat itin dėkingas. Vien tik ko verti naujus įrašus išleisiantys tokie vardai kaip James Blake, „Phoenix” ar „The National„. Tad baigdamas šį trumpą įrašą nenoriu dėti taško.
Puiki žinia paslaptingojo „Rhye” kolektyvo gerbėjams! Nors oficiali grupės debiutinio albumo „Woman” išleidimo data kovo 4 diena, kolektyvas dalinasi nemokama disko perklausa internete. Patys pirmieji išgirskite dešimt puikių dainų, tarp kurių ir nuostabūs „The Fall”, „Open” kūriniai.
Ramybe dvelkiantis, vakarui puikiai tinkantis albumas slepiasi ČIA.
Nors šį antradienį jau rašėme apie gyvą „Rhye” pasirodymą laidoje „Boiler Room” šiandien turime dar vieną naujieną susijusią su šiuo puikiu duetu. Prie jų nuostabaus singlo „Open” rankas prikišo ir savo interpretaciją pateikė vienas iš įdomiausių dabartinių elektronikos muzikos prodiuserių „Ryan Hemsworth„.
Paslaptingasis kolektyvas „Rhye” dalinasi puikiu pasirodymu, kuris vyko „Boiler Room” klube Los Andžele. Pasirodymo metu atliekami „The Fall”, „Open” ir kiti užburiantys kūriniai iš kovo 4 d. išleidžiamo, debiutinio grupės albumo „Woman”.
Viršuje galite pamatyti video iš pasirodymo, o apačioje pateikiamas geresnės garso kokybės audio įrašas.
Dalinamės prieš kelias akimirkas pasirodžiusiu paslaptingojo kolektyvo „Rhye” vaizdo klipu kūriniui „Open”. Tai daina iš pirmojo dueto EP „Open”, kuriame be pačio singlo galima rasti dar du kūrinius ir jų remiksus.
Labai malonu pristatyti ką nors, kas dar yra šviežia, neatrasta ir menkai žinoma. Čia gal panašiai, kaip rasti lobį ar grandinėlę su vos matomais kažkokiais įspaustais inicialais ir visiems pasakoti, kad ta grandinėlė beveik 100% yra „auksinė”. Būtent taip šiuo metu skamba ir atrodo ne taip seniai atrastas Los Andžele, JAV, gyvenantis duetas „Rhye„.
Apie juos ne tiek ko daugiau ir yra žinoma, mat kolektyvas gan kruopščiai slepia savo tikrąsias tapatybes. Yra manoma, jog abu atlikėjai (-jos) yra tikrai gerai žinomų grupių nariai (-ės), yra kilę iš Europos. Daugiau apie „Rhye” nėra jokios informacijos. Reikia skambinti ir klausti 🙂
Beje, vasario 7 dieną pasirodė debiutinis „Rhye” EP „Open”, kuriame be paties singlo galima rasti dar du kitus kūrinius ir jų remiksus.
Viršuje pristatome debiutinį „Rhye” muzikinį video klipą debiutiniam singlui „Open”. Be to, apačioje galite išgirsti akustinę šio kūrinio versiją.
