Vaidas Stackevičius

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte: mintis ir pramoga

Public Service Broadcasting_1

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte

Šiais laikais, kai rodos viskas jau sukurta ir taip sunku išsiskirti, trys vaikinai iš Londono kuria kai ką originalaus ir sėkmingai raško šio sumanymo vaisius. Grupę „Public Service Broadcasting“ įsimylėjau jau po pirmo pamatymo 2013 metais festivalyje „Eurosonic“ Olandijoje. Tuo metu tai buvo dviejų muzikantų projektas, jie scenoje grojo ne tik įvairiais „semplais“, bet ir gyvais instrumentais – gitara, mušamaisiais. Vietoj vokalo dainose jie naudojo „semplus“ iš įvairių filmų ar radijo pranešimų, kuriuos traukia iš Britanijos archyvo ar britų filmų instituto, o jų kūrinių temos apima įvairius praėjusio amžiaus istorinius įvykius (pirmą ekspediciją į Everestą, spalvotos televizijos išradimą, madas, lėktuvo „Spitfire“ sukūrimą, antrą pasaulinį karą ir taip toliau), tik visa tai įvilkta į gražų muzikinį rūbą, o koncerto metu ekrane papildyta dokumentiniais vaizdais.

Dar kartą PSB pamatyti pasisekė kiek daugiau nei po metų 2014-ų pavasarį festivalyje „Tallinn Music Week“ Estijoje, ten įsigyjau ir jų debiutinį albumą „Inform-Educate-Entertain“ (2013). Albumas tik užtvirtino simpatijas šiai muzikai. Šis darbas sulaukė sėkmės ir gimtinėje, pakilęs iki Nr. 21 Jungtinės Karalystės albumų tope. Po pusmečio lankydamasis Vokietijoje „Reeperbahn“ festivalyje ir tarp atlikėjų pamatęs PSB su malonumu vėl užsukau pas juos, po koncerto turėjome galimybę pabendrauti, kur jie prasitarė apie ruošiamą naują albumą ir kad iš dueto netrukus taps trio.

Taip ir nutiko. Prie konceptualų J. Willgoose’o, Esq. (gitara, bandža, styginiai instrumentai, „semplai“, elektronika) ir Wriggleswortho (mušamieji, klavišiniai, elektronika) prisijungė J F Abrahamas (fliugelhornas, bosinė gitara, mušamieji, vibraslapas). 2015 metais „Public Service Broadcasting“ išleido antrąjį albumą „The Race for Space“ (2015), kuris pasiekė Nr. 11 Juntinėje Karalystėje ir tope praleido solidžias 14 savaičių. Deja, nuo tada mūsų su grupe koncertiniai keliai nesusikirto, nors ir svarsčiau 2015-ais aplankyti jų didžiausią solinį karjeros koncertą „Brixton Academy“ Londone (pernai jie išleido šio koncerto įrašą „Live at Brixton“).

Public Service Broadcasting_2

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte

Šiemet pasirodė trečiasis grupės albumą „Every Valley“, šįkart apie angliakasius Velse. Na, tai tikrai ne ta tema, kurią asocijuotum su populiariąja kultūra ir topais, tačiau vaikinams vėl pasisekė. Albumas, kuriame galima išgirsti ir duetą su garsiausios Velso grupės „Manic Street Preachers“ vokalistu Jamesu Deanu Bradfieldu („Turn No More“ ), pasiekė Nr. 4 Jungtinėje Karalystėje. Ko gero, su kitu albumu PSB jau šturmuos ir britų topo viršūnę.

Pamatęs, kad PSB šią savaitę koncertuos Budapešte, kaip tik tuo metu, kai ten lankysiuosi, supratau, kad negaliu praleisti progos pamatyti jų pasirodymo po trejų metų pertraukos. Tuo labiau, kad grupės koncertas vyko Dunojaus upėje esančiame klube-laive A38, kurį irgi norėjosi aplankyti. Į koncertą susirinko apie septynis šimtus žiūrovų, pagrindinė klubo salė buvo artipilnė. Šiame koncertų ture „Public Service Broadcasting“ kaip tik ir pristato naujausią albumą „Every Valley“, kurį jau baigiu prisijaukinti.

Muzikantai pasirodymą pradėjo naujausiais kūriniais „The Pit“, „People Will Always Need Coal“. Vėliau sugrojo savo prisistatymo temą „Theme from PSB“, ankstesnius kūrinius „Signal 30“ (iš „Inform-Educate-Entertain“) bei „Korolev“ (iš singlo „Sputnik/Korolev“) ir vėl sugrįžo prie naujausių dainų – „Go to the Road“ ir albumo „Every Valley“ pirmojo singlo „Progress“ , kurį įrašant nuostabiai pasirodė škotų grupės „Camera Obscura“ vokalistė Tracyanne Campbell.

Public Service Broadcasting_3

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte

Grupė į turą pasikvietė dar vieną muzikantą, tad scenoje buvo keturiese. Kaip ir įprasta, muzikos pasakojamas istorijas papildė vaizdo projekcijos. Įpusėjus koncertui vaikinai perėjo prie savo žymiausių kūrinių. Nuskambėjo istorija apie spalvotos televizijos atsiradimą „ROYGBIV“, apie pašto tarnybos darbą „Night Mail“, lėktuvą, kuris, kaip teigiama, laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, „Spitfire“, pirmą kartą apskrietą tamsiąją mėnulio pusę „The Other Side“.

Tarp jų muzikantai įpynė naujojo albumo kūrinius „They Gave Me a Lamp“ ir „All Out“. Programai užbaigti pasirinko energingą singlą „Go!“, kuris pasakoja apie „Apollo 11“ misiją, pasibaigusią nusileidimu mėnulyje. Tačiau publika žinojo, kad dar ne viskas sugrota, ir pareikalavusi biso sulaukė „Gagarin“ apie pirmąjį žmogų kosmose ir, ko gero, žymiausio PSB kūrinio „Everest“ apie pirmąją ekspediciją į pasaulio stogu vadinamą kalną.

PBS

Public Service Broadcasting

Po koncerto muzikantai išėjo dalinti autografų, tad vėl pavyko juos šiek tiek pakalbinti. Vaikinų nuotaika buvo pakili, jie pirmą kartą Budapešte grojo solinį koncertą (prieš tai čia jie lankėsi kaip grupės „Editors“ apšildytojai), todėl buvo labai patenkinti publikos priėmimu bei pilnu klubu. Jiems tinka įvairūs netradiciniai, konceptualūs sprendimai. Pristatydami albumą „The Race for Space“ jie buvo surengę koncertą Lesteryje Jungtinėje Karalystėje esančiame nacionaliniame kosmoso centre. Gruodžio mėnesį grupė planuoja pasirodymą pas angliakasius šachtose Lenkijoje, kelis šimtus metrų po žeme.

„Public Service Broadcasting“ užsirekomendavo kaip įdomi ir konceptuali grupė, sekti jos kūrybinį kelią įdomu. Visada intriguoja klausimas – kokia bus sekanti jų pasirinkta tema? Atsakymo į šį klausimą dar reikės palaukti, tačiau muzikantai kartelę užkėlė aukštai ir turės pasistengti ją išlaikyti. Tačiau publikos dėmesiu, bent jau kol kas, grupė skųstis neturėtų. Ypač tiems, kurie muzikoje ieško ne tik pramogos, bet ir minties – „Public Service Broadcasting“ yra pats tas!

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune: prisilietimas prie legendos

Queen_1

Queen+Adam Lambert koncertas kaune

Tai, kas nutiko penktadienį Kaune, daugeliui buvo svajonės išsipildymas. Viena geriausių ir žymiausių pasaulio grupių „Queen“ pirmą kartą apsilankė mūsų šalyje. Reto kalibro įvykis mums, jau baigiantiems išlepti nuo atvykstančių žvaigždžių. Dar ypatingiau – koncertas pilnutėlėje „Žalgirio“ arenoje įvyko tą pačią dieną, kai albumo „News of the World“ (1977) keturiasdešimtmečio proga pasaulyje pasirodė jo proginis leidimas. O tai ir yra šio „Queen + Adam Lambert“ turo priežastis. Savo pasaulines gastroles muzikantai pradėjo birželį Arizonoje, JAV, pabaigs – kitų metų kovą Australijoje. Šiemet dar mėnesį laiko iki gruodžio vidurio juos galima išvysti Europoje.

Kelionė į šį koncertą buvo ilga. Tiek grupei, tiek man. Visi žinome, kad originalią „Queen“ sudėtį sudarė keturi nariai. Dainas rašė taip pat visi keturi – daugiausia jų sukūrė Freddie’is Mercury’is ir grupės gitaristas Brianas May’us (70). Kalbant apie žmones, kuriuos pamatėme scenoje Kaune, būgininkas Rogeris Tayloras (68) yra parašęs tokias dainas kaip „Radio Ga Ga“, „The Invisible Man“, „A Kind of Magic“, „I’m in Love with My Car“ ir kitas. Tuo tarpu Brianas May’us yra „We Will Rock You“, „Who Wants to Live Forever“, „Too Much Love Will Kill You“, „The Show Must Go On“, „Hammer to Fall“, „Fat Bottomed Girls“, „Tie Your Mother Down“ – visų ir neišvardinsi – autorius. Dar daugelio dainų autoriai yra iškart keli grupės nariai arba visa grupė.

Į ką aš lenkiu? Freddie Mercury’io scenoje, deja, jau nebeišvysime (kitą savaitę sueis 26-eri metai nuo jo mirties). Bosistas Johnas Deaconas (66) jau senokai apsisprendė nebesieti savo gyvenimo su muzika. Tačiau neprieštaravo, kad likę muzikantai tęstų veiklą „Queen“ pavadinimu. Kiti du grupės nariai Brianas May’us (gitara, vokalas) ir Rogeris Tayloras (mušamieji, vokalas) ilgai buvo „palaidoję“ „Queen“, užsiiminėjo soliniais projektais ar kitokiom veiklom.

Queen_2

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Mintį vėl koncertuoti jiems pasiūlė Eltonas Johnas po to, kai 1997-aisiais su visais trimis „Queen“ nariais Freddy Mercury’io pagerbimo koncerte Paryžiuje atliko „The Show Must Go On“ – tai buvo vos antras kartas, kai grupės muzikantai pasirodė po Freddie mirties (pirmasis, žinoma, buvo „The Freddie Mercury Tribute“ koncertas 1992-aisiais Londono „Wembley“ stadione). Nors Johnas Deaconas po renginio Paryžiuje apsisprendė, kad jam muzikos jau gana, Brianas ir Rogeris sutiko pagroti keliose apdovanojimų ceremonijose, labdaros renginiuose (tarp jų 1998 ir 2003 metais garsiuosiuose „Pavarotti & Friends“ Modenoje). Pirmą kartą pavadinimas „Queen +“ pasirodė dar 1999 metais, kai buvo išleistas albumas „Greatest Hits III“, kuriame svečiavosi Eltonas Johnas, Wyclefas Jeanas, George’as Michaelas, Montserrat Caballé.

2001-aisiais kino ekranus pasiekė filmas „Riterio žvaigždė“ (A Knight’s Tale), kuriame nuskambėjo dainos „We Will Rock You“ ir „We Are the Champions“, šiai vokalą įrašė Robbie Williamsas. Pradėjo sklisti kalbos, kad Robbie’is gali tapti naujuoju „Queen“ frontmenu – tiesą sakant, tam jis atrodė idealus kandidatas. Visgi įvykiai susiklostė kitaip, bet visa tai kryptingai, žingsnis po žingsnio artino Brianą May’ų ir Rogerį Taylorą prie apsisprendimo grąžinti „Queen“ dainas į koncertų sales ir stadionus. Ne tik jiedu, bet ir publika jautė, kad aplinkybės tam nutikti bręsta.

Queen_3

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Subręsti prireikė dar kelerių metų ir į pagalbą buvo pakviestas grupių „Free“ ir „Bad Company“ vokalistas Paulas Rodgersas. Pasivadinus „Queen + Paul Rodgers“ (kad būtų aišku, jog Paulas Rodgersas nepakeičia Freddie Mercury’io grupėje), įvyko gastrolės su geriausių grupės dainų programa. Tai buvo pirmosios „Queen“ gastrolės nuo… 1986 metų „Magic“ turo (kurį įamžino albumas „Live at Wembley“ (1990) ir kino teatruose parodytas koncertinis filmas „Hungarian Rhapsody: Queen Live in Budapest“ (2012)). Būtent su Paulu Rodgersu „Queen“ pasirodė arčiausiai Lietuvos 2008 metų rudenį Rygoje. Nors susidomėjimas Rygos koncertu Lietuvoje buvo didelis, aš į jį taip ir nenukeliavau dėl panašių priežasčių, kaip ir daugelis – nes Freddie Mercury’is nepakeičiamas. Net neįsigilindamas į tai, kad niekas jo ir nebandė pakeisti.

Netrukus Briano May’aus ir Rogerio Tayloro akiratyje pasirodė Adamas Lambertas (35). 2009-aisiais jie dalyvavo „American Idol“ finale, kuriame dainą „We Are the Champions“ atliko bendrai su konkurso finalistais – laimėtoju tapusiu Krisu Allenu ir antroje vietoje likusiu Adamu. Visgi Adamas Brianui su Rogeriu prilipo labiausiai iš visų, su kuriais tuo metu teko dalintis scena, ir po kiek laiko jie su Adamu pasirodė MTV Europos muzikos apdovanojimuose. Būtent po šio renginio jie ir prikalbino Adamą tapti naujuoju jų frontmenu.

Queen_4

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Dar vieną galimybę pamatyti „Queen“ praleidau 2012 metais Kijeve, kai ten vykusio Europos futbolo čempionato finalo išvakarėse Nepriklausomybės aikštėje (geriau žinomoje Maidanu) jie su Eltonu Johnu surengė bendrą koncertą. Šį renginį oficialioje „Euro 2012“ fanų zonoje, Kreščiatike ir aplinkinėse gatvėse stebėjo apie ketvirtis milijono žiūrovų. Tai, beje, buvo pirmas pilnas Briano May’aus ir Rogerio Tayloro koncertas su Adamu Lambertu. Išbuvęs Kijeve kelias savaites, kurios buvo skirtos čempionato rungtynių žiūrėjimui, šio koncerto taip ir neišlaukiau, o ir abejojau ar ką nors labai pavyks tokioje minioje ir pamatyti.

2011-2012 metais „Queen + Adam Lambert“ rengė pavienius koncertus, o 2014-2015 metais jų pasaulinis turas jau apėmė penkis žemynus. Pernai vasarą grupė sugrojo keliolika koncertų Europoje ir Azijoje (pagaliau pavyko juos pamatyti Talino Dainų slėnyje!). Ir štai 2017-2018 metais jie išsiruošė į antrą pasaulinį turą, su kuriuo ir atvyko į Kauną. Po matytų koncertų Taline ir Kaune galiu tik pasidžiaugti, kad nepaisant išankstinio skepticizmo darinys „Queen + Adam Lambert“ yra išties sėkmingas. Iš esmės nutiko stebuklas, kokio niekas nesitikėjo – Brianas May’us ir Rogeris Tayloras susirado naują, jiems puikiai tinkantį frontmeną.

Queen_5

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Tokio stebuklo nepavyko sukurti, pavyzdžiui, grupei INXS. Kai ji liko be Michaelo Hutchence’o, muzikantų ieškojimai ir eksperimentai truko net keliolika metų, kol teko pasiduoti ir išformuoti grupę. Dabartinė „Queen + Adam Lambert“ sudėtis yra gana pavykusi reinkarnacija, kurią turime branginti ir vertinti. Nes tai yra arčiausiai to, kiek mes šiame pasaulyje galime prisiliesti prie „Queen“ ir Freddie Mercury’io legendos.

Nebuvau „Queen“ ture su Paulu Rodgersu, bet, pasak buvusių, tai buvo senų rokerių formato koncertas, ko tikrai negalima pasakyti apie šį turą. Neteisinga būtų teigti, kad vietoj Adamo scenoje galėtų būti bet kas. Teoriškai taip, bet praktiškai užsidirbti Briano ir Rogerio pasitikėjimą yra velniškai sunku ir užtrunka daug laiko. Menkai tikėtina, kad kada dar atsiras tinkamas kandidatas, kuriuo būtų taip pasitikima ir jam tiek daug leidžiama.

Prieš pusantrų metų Taline manęs nepaliko mintis, kad „Queen“ muzikantai nepakankamai dirba Adamui kaip frontmenui. Smagu konstatuoti, kad dabar Kaune tokio jausmo nebebuvo. Į koncerto programą net buvo įtrauktas didžiausias solinis Adamo hitas „Whataya Want from Me“. Jis yra ne tik geras, įdomus vokalistas, kuris koncerte atlieka daug veiksmo ir tuo pačiu išdainuoja visas natas, bet ir įlieja taip reikalingo šviežio kraujo, yra šios grupės jaunystė ir teatras. Kažkuria prasme kaip Freddie’is. Kiekviename koncerte Adamas prisipažįsta esantis Freddie gerbėju (ir tai yra tiesa, nes „Bohemian Rhapsody“ jis dainavo dar ankstyvoje atrankoje į „American Idol“) ir kviečia publiką tiesiog švęsti grupę „Queen“ ir Freddie kartu.

Queen_6

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Šių metų „Queen“ turas skiriasi nuo pernai metų koncertų ir programa, ir šou pastatymu. Grupė pristato „News of the World“ keturiasdešimtmetį, todėl ir sceniniai sprendimai atitinkami. Visą įrangą ir dekoracijas „Queen“ į Kauną atsivežė beveik dviem dešimtimis sunkvežimių. Pagrindine šou dekoracija tapo robotas „Frenkas“, būtent iš albumo „News of the World“ viršelio. Pasirodymo metu jį buvo galima išvysti ir dar kelis kartus – ne tik ekrane, bet ir išlendant iš grindų ar solo partijai į viršų pakeliant gitaristą Brianą May’ų.

Koncerto pradžioje atlikę kelių eilučių „tyzerį“ „We Will Rock You“ muzikantai sugrojo „Hammer to Fall“, „Stone Cold Crazy“, „Tie Your Mother Down“. Sušildę publiką netruko pradžiuginti ir labiau žinomais kūriniais – „Another One Bites the Dust“, „Fat Bottomed Girls“, „Killer Queen“, „Don’t Stop Me Now“, „Bicycle Race“. „Queen“ dainų sąrašas – nesibaigianti hitų virtinė! Nedažnai koncertuose pamatysi, kad mūsų publika taip gerai mokėtų jų tekstus.

Rogeris Tayloras sudainavo iš pokšto gimusią dainą „I’m in Love With My Car“. Po jos skambėjo albumo „News of the World“ kūrinys „Get Down, Make Love“ (iš viso jų šiame koncerte buvo trys). Tolimesnes dainas vėl publika mokėjo mintinai: „ I Want It All“, „Love of My Life“, „Somebody to Love“, „Crazy Little Thing Called Love“, „Under Pressure“, „A Kind of Magic“, „I Want to Break Free“.

Queen_7

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Nesu Adamo Lamberto gerbėjas, bet negaliu nesižavėti, kaip tvarkėsi šis prieš išankstinį publikos nusistatymą pastatytas dainininkas. Adamas žino, kad jis niekada nepakeis Freddie, nebando to padaryti, dainuoja savo maniera, kuri šiek tiek nebent primena švedų grupęs „The Ark“ vokalistą Ola Salo, ir viskas puikiai veikia. Be to, Brianą ir Rogerį jis padaro laimingus, kad jie vėl gali atlikti „Queen“ dainas. Freddie mirus, jie ne tik neteko draugo, kurį laikė šeimos nariu, bet ir savo gyvenimo projekto – grupės „Queen“. Vėl pasinerti į šią magiją ne tik gerbėjams, bet ir jiems patiems, yra didelis džiaugsmas. „Queen“ muzikantai artėja prie garbaus amžiaus, o Brianui May’ui neseniai teko grumtis su sudėtinga liga, tad iš publikos pusės neleisti jiems rengti koncertų, dainuoti dainų, kurias jie yra sukūrę ar prie jų prisidėję, būtų nesąžininga.

„Love of My Life“ Brianas May’us dainavo vienas (tiksliau gausiai pritariant publikai) sau akomponuodamas akustine gitara ir uždegęs švieseles publikos mobiliuosiuose telefonuose. Taip pat pasidarė su žiūrovais stereo-selfį, kurio pasirodymo laukiame socialiniuose tinkluose. Dainos pabaigoje prie jo iš ekrano dainuoti prisijungė Freddie Mercury’is, išspaudęs ašaras ne vienam stebėjusiam koncertą. Prieš kūrinį „Under Pressure“ įvyko dviejų būgnininkų dvikova (beje, Talino koncerte Rogeris Tayloras jos metu „rungėsi“ su savo sūnumi Rufusu, grojančiu būgnais anglų grupėje „The Darkness“, bet šį kartą tai buvo turo perkusininkas Tyleris Warrenas, pasiimtas iš oficialios „Queen“ „trubute“ grupės „Queen Extravaganza“).

Queen_8

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Iš viso scenoje buvo šeši muzikantai, grupės sudėtį papildė bosinė gitara, klavišai ir perkusija. Dainos „A Kind of Magic“ metu pagrindinę vokalo partiją vėl atliko Rogeris Tayloras. Koncertui einant į pabaigą nuskambėjo „You Take My Breath Away“, „Who Wants to Live Forever“, Briano May’aus gitarinis kūrinys „Last Horizon“. Koncerto pabaiga atėjo anksčiau, nei publika to būtų norėjusi – vakarą vainikavo „Radio Ga Ga“ bei „Bohemian Rhapsody“. Po gausių plojimų bisui ekrane vėl pasirodė Freddie’is. Paflirtavęs su publika, jai mestelėjo „f••k you all“ tuo visus labai pralinksmindamas ir dingo iš ekrano. Biso metu nuskambėjo du didžiausi albumo „News of the World“ hitai – „We Will Rock You“ (kuris dabar jau buvo atliktas pilnai) ir „We Are the Champions“, palydėtas gausių konfeti blizgučių ir ovacijų. Žiūrovams skirstantis dar užgrojo „God Save the Queen“ įrašas.

Koncerto programa apėmė grupės kūrybą nuo 1974 iki 1989 metų. Buvo bent po dainą iš dešimties grupės albumų. Neišgirdome kūrinių iš dviejų pirmųjų albumų „Queen“ (1973) ir „Queen II“ (1974), garso takelio „Flash Gordon“ (1980) ir dviejų paskutiniųjų albumų „Innuendo“ (1991) bei „Made in Heaven“ (1995), pastarasis, kaip žinia, išleistas jau po Freddie Mercury’io mirties. Muzikantai scenoje buvo puikiai nusiteikę, jautėsi labai komfortabiliai. Santykis su publika buvo toks tarsi visi matytųsi pirmą kartą, bet būtų geri pažįstami. Koncerto metu ne kartą girdėjome lietuvišką „ačiū“, taip pat „labas vakaras“, „kaip laikotės“. Brianas May’us pasidžiaugė pirmuoju grupės koncertu Lietuvoje ir dėkojo už šiltą priėmimą. Krentant konfeti, muzikantai į sceną išsinešė ir Lietuvos vėliavą.

Queen_9

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Be abejonės, tai buvo geriausias šių metų koncertas Lietuvoje ir, ko gero, vienas geriausių apskritai kada įvykusių mūsų šalyje. Viskas tobulai išbaigta, apgalvota, kokybiška, tačiau tuo pačiu lengva, žaisminga ir dera tarpusavyje. Nuo pirmų roboto „Frenko“ kumščio smūgių į koncerto ekraną iki paskutiniųjų „We Are the Champions“ akordų šis koncertas tapo įtraukiančiu šou, kuris nepaleidžia iki uždegamos šviesos. Iš techninės pusės pasirodymas buvo sudėtingas – scena gitaros formos, judanti apšvietimo ir vaizdo įranga, sudėtingos dekoracijos. Keli kūriniai nuskambėjo iš koncerto viduryje esančios scenos.

Klausytis „Queen“ dainų yra didelis malonumas ir grupė bei koncertą organizavusi komanda padarė viską, kad jos skambėtų kaip galima geriau. Labai džiaugiuosi apsilankęs koncertuose Kaune ir Taline ir paraginęs tai padaryti draugus. Savo gyvenime gyvai koncertuojant jau nebeišvysiu Davido Bowie’io, Michaelo Jacksono, „Nirvanos“, INXS, Leonardo Coheno… Būtų buvę labai gaila į šį sąrašą įtraukti „Queen“. Taip, Freddie Mercury’io nebėra su mumis, tačiau galimybę prisiliesti prie „Queen“ legendos gavau ir net dukart, ir tai buvo „kind of magic“.

Chris Rea koncertas Vilniuje: keliu per gyvenimą

Chris Rea_1

Chris Rea koncertas Vilniuje

Atrodė, kad toks vakaras nebeįmanomas. 2006-aisiais britų dainininkas ir gitaristas Chrisas Rea surengė atsisveikinimo turą, kurio metu apsilankė ir Vilniaus „Siemens“ arenoje. Su kasos vėžiu kovojęs muzikantas savo koncertus tuomet pavadino „The Road to Hell & Back – The Farewell Tour“. Nuotaika buvo tokia, kad atrodė tikrai daugiau nesusitiksime. Vis dėlto kova su liga buvo sėkminga. Taip pat ji muzikantą išmokė daryti gyvenime tai, ko labiausiai norisi, taigi Chrisas pasinėrė į mėgstamą bliuzą ir po dvejų metų sugrįžo su „The Return of the Fabulous Hofner Blue Notes Tour“. Tačiau trečiojo apsilankymo mūsų šalyje laukti reikėjo beveik dešimtmetį.

Pavasarį paskelbus apie Chriso Rea koncertą šiemet Vilniuje, žiūrovai sparčiai pirko bilietus. Nedažnas atvejis, kai likus dviems mėnesiams iki renginio mūsų šalyje jau būtų paskelbtas „sold-outas“. Tad, šį savaitgalį per pustrečio tūkstančio žiūrovų užpildė koncertų salę „Compensa“. Žinoma, koncertas buvo su sėdimu parteriu, ši muzika skirta vyresnei publikai.

Chrisas Rea (66) yra keliautojas per gyvenimą ir dauguma jo dainų yra būtent apie tai. Jis mėgsta kelionę, automobilius, greitį. Pats kolekcionuoja istorinius lenktyninius automobilius (albumo „Auberge“ (1991) viršelyje yra jam priklausęs „Caterham 7“ modelis), jis pats dar neseniai dalyvaudavo lenktynėse, o kažkada net sugebėjo įsiprašyti į vieną „Formulės 1“ komandą pabūti mechaniku „Monaco Grand Prix“ metu. Rodos, net jo prikimęs balsas savyje turi kažkokio kelio žvyro girgždėjimo.

Net šešios iš septyniolikos koncerto dainų – apie kelią: „The Last Open Road“, „Happy on the Road“, „Stony Road“, „The Road Ahead“, „The Road to Hell (Part 1)“, „The Road to Hell (Part 2)“. Prie jų pridėjus dukroms skirtas dainas „Josephine“ ir „Julia“, gausime pilną vaizdą, kas dainininkui svarbiausia gyvenime.

Chris Rea 2

Chris Rea koncertas Vilniuje

Praėjusiais metais greta ankstesnių negandų Chrisas Rea patyrė insultą. Scenoje dainininkas atrodė atsigavęs, tiesa, judėjo nedaug, bet jautėsi tvirtai – duokite jam gitarą ir mikrofoną ir jis žinos, ką daryti, galėtų ir vienas užpildyti visą vakaro programą. Scenoje jam talkino penki muzikos bendražygiai. Koncertas plaukė ramiai, dainose netrūko Chriso taip mėgstamo bliuzo elementų, kai kurie kūriniai stebino naujomis aranžuotėmis, puikiai nuskambėjo solo partija per „Stony Road“. Aš labiausiai laukiau ne trankesnių dainų, bet baladžių „Looking for the Summer“ ir „On the Beach“. Pastaroji nuskambėjo gerokai perdirbta, tačiau klausėsi taip pat maloniai. Koncerto scenografiją papildė vaizdo ekranas ir dekoracijos su gitaromis abiejose scenos pusėse.

Iš Midlsbro Jungtinėje Karalystėje kilusio Chriso Rea karjeros pikas buvo aštuoniasdešimtųjų pabaiga-devyniasdešimtųjų pradžia, kai albumai „The Road to Hell“ (1989) ir „Auberge“ (1991) pakilo į Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje. Trejus metus iš eilės 1988-1990 dainininkas pretendavo laimėti geriausio vyro atlikėjo nominacijoje „Brit Awards“. Prisiminus savo pažintį su Chriso Rea kūryba, pirmiausia prieš akis iškyla MTV Europos Top 20 metu gana dažnai rodyto vaizdo klipo „Auberge“ ir keleriais metais anksčiau pro sovietinę cenzūrą prasprūdusio vaizdo klipo „The Road to Hell“ vaizdai. Pastarasis kūrinys – jo didžiausias hitas Jungtinėje Karalystėje, vienintelis pasiekęs singlų dešimtuką. Šia daina jau daug metų dažniausiai ir baigiami Chriso Rea pasirodymai.

Ir tik dainininkui nulipus nuo scenos matėsi, kad jam sunku vaiščioti. Ligos ne pagal metus suraukšlėjo ir atlikėjo veidą. Tačiau ne tai svarbiausia. Koncertas buvo jaukus. Iš naujojo šį rudenį išleisto albumo „Road Songs for Lovers“ nuskambėjo penkios dainos, jas publika priėmė taip pat šiltai, kaip ir savo pamėgtus hitus.

Chris Rea 3

Chris Rea koncertas Vilniuje

Žinoma, dvidešimt keturis solinius albumus išleidusiam atlikėjui neįmanoma į programą sutalpinti visų publikos pageidaujamų kūrinių. Tad, už borto liko ne tik minėtas „Auberge“, bet ir „The Blue Cafe“, „I Can Hear Your Heartbeat“ ar galų gale „Driving Home for Christmas“ (kodėl gi ne, juk jau ne už kalnų ir metų pabaigos šventės). Pastarasis kūrinys, beje, pastaruoju metu yra populiariausias Chriso Rea hitas, originaliai išleistas dar 1988 metais nuo 2007-ųjų kasmet kelioms savaitėms jis sugrįžta į perkamiausių Jungtinės Karalystės singlų sąrašus, o praėjusiais metais net pagerino savo aukščiausią poziciją juose – Nr. 26.

Pusantros valandos pasirodymą dainininkas baigė dainomis „On the Beach“ ir „Let’s Dance“. Visą vakarą besimėgavusi muzika ir išskirtiniu dainininko balsu publika nedrąsiai sukruto stotis šokti, tačiau dauguma taip ir liko sėdėti savo vietose, tačiau ovacijų muzikantams negailėjo. Pats dainininkas nulipęs nuo scenos vienmarškinis iškart sėdo į automobilį ir išvyko į viešbutį.

Viename interviu prieš penkerius metus Ukrainoje, Chrisas Rea prisipažino, kad pirmoji jo aistra buvo žurnalistika ir jis norėjęs rašyti apie automobilių lenktynes. Tačiau viskas pasisuko kitaip ir 21-erių metų (gana vėlokai) jis pradėjo muzikuoti. „Kažkur giliai viduje manau, kad būčiau buvęs visai neblogas žurnalistas“, – šypsosi dainininkas, vengiantis popmuzikos pasaulio blizgesio. Tačiau bent jau publika tikrai neliūdi dėl keturis dešimtmečius besitęsiančios jo muzikinės karjeros. Ir didžiausia Chriso Rea pergalė yra tai, kad po tiek įvairių išbandymų jis vis dar yra scenoje ir džiugina publiką savo dainomis.

Hurts koncertas Vilniuje: be mėginimo nustebinti

HURTS_1

Hurts koncertas Vilniuje

Lietuvos publika mėgsta šią muziką. Dar nuo tų laikų, kai „depešistai“ pas mus suformavo atskirą subkultūrą, synthpop ir new wave muzika turi ir turės savo klausytoją. „Hurts“ pataiko į šią kategoriją. Tad, nenuostabu, kad grupė nuolat kviečiama koncertuoti į Lietuvą. Ankstesnį kartą „Hurts“ Vilniuje viešėjo prieš pusantrų metų, o iš viso į Lietuvą atvyko jau penktą sykį. Pirmasis jų koncertas mūsų šalyje įvyko 2011 metų spalį Kaune „Žalgirio“ arenoje.

Mano pažintis su „Hurts“ tais metais ir prasidėjo – vasarą, festivalyje „Heineker Open’er“. Pasirodymas buvo stiprus, energingas, įtraukiantis, tad natūraliai susidomėjau šių muzikantų kūryba. Pasauliui šią grupę pardavė jų 2010 metų hitas „Wonderful Life“ ir, be abejo, jo vaizdo klipas. Pasirodymo metu šią dainą grupė atliko dar pasirodymo pradžioje. „Open’eryje“ neturėdami daug repertuaro jie sugrojo visą savo debiutinį albumą „Happiness“, į programą taip pat įtraukė pavykusį Kylie Minogue hito „Confide in Me“ „koverį“ (kuris yra išleistas kaip singlo „Stay“ B-pusė).

Albumas „Happiness“ (2010) yra tikrai puikus darbas ir vis dar geriausia, ką ši grupė yra sukūrusi. Singlai „Wonderful Life“, „Stay“, „Sunday“ yra dainos, kurias, ko gero, mielai savo repertuare turėtų „The Killers“, „a-ha“ ar „Camouflage“. Po trejų metų sekęs albumas „Exile“ (2013) nepakartojo tokio pasisekimo, tačiau buvo pakankamai sėkmingas. Šie abu albumai pateko į Jungtinės Karalystės perkamiausių albumų dešimtuką. Tais pačiais 2013 metais grupė užsidirbo savo pirmą ir kol kas vienintelį Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje, kai didžėjų Calvino Harriso & Alesso (ft. „Hurts“) kūrinys „Under Control“ pakilo į singlų topo viršūnę.

HURTS_3

Hurts koncertas Vilniuje

Tačiau po sėkmingų 2013-ųjų susidomėjimas „hurtsais“ ėmė mažėti, su kiekvienu albumu grupės įrašų parduodama vis mažiau. Paskutinysis darbas „Desire“ (2017) Jungtinės Karalystės albumų tope šiemet apskritai šmėkštelėjo vos vieną savaitę ir pasiekęs 21 vietą jau kitą savaitę nebepateko net į šimtuką. Tačiau Rytų Europoje grupei sekasi išlaikyti savo statusą. „Hurts“ rengia daug pasirodymų Rusijoje (vien pastarojo turo koncertų ten buvo septyni), tuo pačiu aplanko aplinkines šalis.

Šiame ture grupė į Vilnių atvyko iš Rygos ir iškeliavo koncertuoti į Minską. Po Baltarusijos jie koncertuos Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, net… Moldovoje, į kurią tiesą sakant dar labai neįprasta važiuoti su koncertais. Žinoma, „Desire“ turas ne vien sukoncentruotas į Centrinę ir Rytų Europą, jis apima Vokietiją, Italiją, Olandiją, Jungtinę Karalystę. Gruodžio 9 dieną „Hurts“ savo gastroles baigs gimtąjame Mančesteryje.

Tai buvo penktas kartas, kai mačiau „Hurts“ scenoje. Be minėto „Open’erio“ dar yra tekę matyti juos Kaune, Palangos paplūdimyje ir festivalyje „Most“ Minske, kaip tik po albumo „Exile“ išleidimo. Pastaruosius kelerius metus grupe nesidomėjau, nes jie tapo labai jau nuspėjami ir neįdomūs. Dabar į koncertą atvedė paprasčiausias smalsumas pasižiūrėti, ar kas pasikeitė. Nepasikeitė – grupės fronte nieko naujo.

HURTS_2

Hurts koncertas Vilniuje

Į koncertą „Compensoje“ susirinko apie du tūkstančius žiūrovų. Parteris pilnas, tačiau balkonai uždaryti. Anksčiau „Hurts“ surinkdavo daugiau. Akivaizdu, kad atėjusi publika – lojali ir turbūt nedaug iš jų „Hurts“ koncerte lankėsi pirmą kartą (tačiau turbūt daug kas iš jų pirmą kartą išvydo koncertą apšildžiusius lietuvaičius „Deeper Upper“, kurie nusipelno didesnio dėmesio, nei kol kas yra sulaukę).

Kalbant apie „Hurts“, jų pasirodymas buvo dinamiškas, neprailgo, buvo papuoštas jaukiomis dekoracijomis, setlistas papildytas naujomis dainomis. Didesnę publikos dalį, kaip visuomet, sudarė moteriška auditorija, kuriai vokalistas Theo Hutchcraftas tradiciškai dalino rožes. Koncertą muzikantai pradėjo naujesnėmis dainomis „Ready to Go“ ir „Some Kind of Heaven“. Laukti ankstyvosios kūrybos nereikėjo ilgai, iškart po jų nuskambėjo „Sunday“, „Silver Lining“.

Programoje buvo galima išgirsti dainų iš visų keturių grupės albumų. Įsiminė koncerto vidury akustiškai atlikta „Somebody to Die For“. Įdomus sprendimas pagrindinę koncerto dalį pabaigti albumo „Surrender“ (2015) dainomis „Nothing Will Be Bigger than Us“ ir „Wings“, kurios net nebuvo išleistos singlais. Prieš jas nuskambėjo ir didžiausias grupės hitas „Wonderful Life“, sulaukęs filmuojančių mobiliųjų telefonų jūros. Sugrįžusi bisui grupė atliko savo naujausio albumo singlą „Beautiful Ones“ ir vieną didžiausių hitų „Stay“.

Koncertas patiko savo tempu, dinamika, buvo ir aistros kaip diktuoja naujo albumo pavadinimas. Nors niekuo nestebino, bet ir neprailgo. Kiek užkliuvo, kad grupė nemažai pasirodyme metu naudojo „playbacko“, nors ant scenos buvo septyniese. Publika grupę priėmė puikiai, tačiau matant „Hurts“ po kelerių metų pertraukos kilo kiek kitokių, ne su koncertu susijusių minčių. Grupė užsistovėjo. Turėti ištikimą klausytoją kiekvienam atlikėjui yra džiaugsmas, kurį reikia užsidirbti. „Hurtsams“ tai pavyko. Bet nesugebėjimas pritraukti naujos publikos siunčia nerimo signalus.

Nick Cave & The Bad Seeds koncertas Romoje: šiurpus žavesys

Nick_ROMA_3

Nick Cave koncertas Romoje

Ar įmanoma parašyti recenziją mišioms? Sunku, bet teks pamėginti. Nes niekaip kitaip Nicko Cave’o ir „The Bad Seeds“ koncerto apibūdinti negaliu, kaip tik ritualinėmis apeigomis. Braitone gyvenantis australų dainininkas, kaip žinia, šiuo metu su grupe turuoja per Europą su naujausio savo albumo „Skeleton Tree“ programa. „manoMUZIKA“ jau aprašė įspūdžius iš koncerto Varšuvoje, tačiau tai yra turas, apie kurį galima rašyti dar ir dar.

Nickas Cave’as buvo vienas iš paskutiniųjų atlikėjų, kurio albumus „The Good Son“ (1990) ir „Let Love In“ (1994) iš kursiokų dar persirašinėjau į kasetes. Po to pasibaigė kasečių laikai, perėjome prie kompaktų, sekė gana mainstreamiškas „Murder Ballads“ etapas (1996). Dar po kelerių metų nuo Nicko Cave’o kūrybos šiek tiek nutolau (arba tiksliau ne taip kruopščiai ją sekiau), nepavyko jo pamatyti ir 2006-aisiais Rygoje, būtų buvę įdomu. Tačiau paskutinieji jo albumai „Push the Sky Away“ (2013) ir „Skeleton Tree“ (2016) šį dainininką vėl grąžino į mano akiratį, tad abejonių keliauti į jo koncertą nebuvo. Susitikimui su Nicku Cave’u pasirinkau ne dažnai lankomą Varšuvą, bet vieną paskutinių Europos turo stotelių Romą.

Į koncertą amžinąjame mieste esančioje „PalaLottomatica“ arenoje, skirtoje sportui ir renginiams, susirinko apie septynis tūkstančius žiūrovų. Salė nebuvo pilnai užpildyta, bilietų buvo galima įsigyti ir prieš renginį. Nickas Cave’as – specifinis atlikėjas, didžioji dalis mano draugų turbūt koncerto metu neišklausytų kelių jo dainų iš eilės. Jo klausytojų ratas nemažas, bet gana uždaras, migracija į jį ir iš jo – nedidelė. Tačiau tie, kas įsigilinę į šią kūrybą (tikimės tarp jų daug ir „manoMUZIKOS“ skaitytojų), atsidavę jai visa širdimi.

Nick_ROMA

Nick cave koncertas Romoje

Jokių apšildančių atlikėjų. Kaip ir skelbė savo „Facebook“ paskyroje, dainininkas su grupe scenoje pasirodė dešimt po devynių. Ir iškart panardino į ten, iš kur negrįžome pustrečios valandos. Įsiviešpatavo melancholija, sielvartas, tamsa, psichodelika. Koncertas slėgė ir tuo pačiu kerėjo. Programa prasidėjo naujo albumo kūriniais „Anthrocene“, „Jesus Alone“, „Magneto“ ir beveik dešimt minučių trunkančia priešpaskutinio albumo daina „Higgs Boson Blues“. Tuomet pasigirdo titulinis pirmojo Nicko Cave’o albumo su „The Bad Seeds“ kūrinys „From Her to Eternity“, seniausia koncerte skambėjusi daina.

Koncertas buvo sunkus, bet stiprus ir įdomus. Nickas Cave’as ant aukuro dėjo vieną dainą po kitos, o publika jas priėmė besąlygiškai. Senesi hitai ir naujos dainos išsirikiavo į vieną eilę kaip lygios. Momentais tai buvo malda, momentais meditacija, kartais Nickas Cave’as panašėjo į besiguodžiantį žmogų, kartais jautriai kalbino tave, bet jau po minutės šaukdavo lyg pamišėlis, dar vėliau riaumojo tarsi narve uždarytas liūtas, o jam pritariantys muzikantai tuo metu keldavo tikrą audrą. „From Her to Eternity“ vienas pirmųjų pademonstravo šį emocijų spektrą.

Įsibėgėjus koncertui dainininkas ištraukė singlą „Tupelo“ iš antrojo albumo „The Firstborn Is Dead“ (1985). Tolimesnius hitus „The Ship Song“, „Into My Arms“, „Red Right Hand“ atskiedė paskutinių dviejų albumų kūriniai „Jubilee Street“, „Girl in Amber“, „I Need You“. Pagrindinę koncerto dalį pabaigė naujojo albumo dainos „Distant Sky“ (užburiančiai nuostabus duetas su danų soprane Else Torp, kuri pasirodė ekrano projekcijoje) bei titulinis naujausio albumo ir tuo pačiu turo kūrinys „Skeleton Tree“.

Vos penkiolika dainų, bet pagrindinė koncerto dalis truko dvi valandas, kurios neprailgo. Išlaukę pauzę muzikantai sugrįžo į sceną. Per tą laiką buvo galima galvoje pradėti dėlioti įspūdžius. Turiu pripažinti, nieko panašaus neteko matyti. Nicko Cave’o bendravimas su publika – labai savotiškas. Koncerto metu jis vaikščiojo scenos pakraščiais, kad žiūrovai jį paliestų ar beveik paliestų, todėl viso koncerto metu į jį tiesėsi rankos. Neužsižaidė projekcijomis, kurias emocijos sustiprinimui naudojo subtiliai, bet taikliai. Jokių efektų, jokių dekoracijų, specifiniai judesiai. Viskas išgryninta iki esmės.

NICK_ROma_2

Nick Cave koncertas Romoje

Nicko Cave’o tamsa ne deklaratyvi, be banalių dekoracijų, kurias dažnai mėgsta naudoti metalo grupės, ji ėjo iš vidaus ir publika ją sėmė saujomis. Viskas scenoje buvo tikra, išgyventa, vaizdas ir garsas – užburiantys. Tai buvo kažkas per vidurį tarp šiurpinimo ir žavėjimo. Nepasakosiu aplinkybių, kaip gimė albumas „Skeleton Tree“, jos turėtų būti puikiai žinomos ir jau ne kartą buvo aprašytos „manoMUZIKOJE“. Bet tik nepaprastai stiprios valios žmogus sugeba išeiti į sceną ir dainuoti apie tai. Lietuvoje irgi yra toks žmogus. Algirdas Kaušpėdas.

Per bisą Nickas pademonstravo, kaip labai pasitiki savo klausytojais. Nuskambėjo dar trys dainos. Pirmo kūrinio „The Weeping Song“ metu (dainos, kurios labiausiai laukiau šiame koncerte) Nickas nulipo nuo scenos į minią ir lydimas vos vieno einančio iš paskos apsauginio vaikščiojo po ją, po to užlipo ant pakylos ir ten pabaigė kūrinį. Dainininkas nesibodėjo kelis kartus išmušti iš gerbėjų rankų mobiliuosius telefonus, kurie lindo artyn fotografuoti ar pasidaryti selfį. Per antrąją biso dainą „Stagger Lee“ (vienintelį koncerte skambėjusį kūrinį iš albumo „Murder Ballads“) į sceną sukvietė kokį šimtą žiūrovų ir šią dainą atliko bendrame šėlsme. Trečiai biso ir paskutinei koncerto dainai „Push the Sky Away“ visus scenoje nuramino, susodino ir koncertą pabaigė meditacija. „You’ve gotta just keep on pushing, keep on pushing, push the sky away…“ – lyg maldą kartojo Nickas Cave’as.

Iš viso koncerte nuskambėjo septynios iš aštuonių naujojo albumo kūrinių. Maloniai stebino senųjų kūrinių pasirinkimas. Setliste iš senų dainų pasigedau (ir, mano galva, čia būtų labai suskambėjusi) „Do You Love Me?“ – tikėkimės ją sugros kitame ture. O iš Nicko Cave’o laukti „Where the Wild Roses Grow“ būtų tas pats, kas iš „The Cure“ tikėtis „Friday I’m in Love“. Kartais jas atlieka, bet gerokai rečiau, nei to pageidautų publika. Kaip ten bebūtų – nuostabu, kad turime tokių atlikėjų, kaip Nickas Cave’as & „The Bad Seeds“, nes jie muzikos pasaulį smarkiai praturtina savimi.

Šiame ture muzikantams liko vos keli koncertai – Ciuriche, Ženevoje, Atėnuose ir du Tel Avive. Bet jau dabar pradėtos dėlioti kitų metų datos ir jau paskelbti pasirodymai ateinančią vasarą Airijoje (kocertas išparduotas), Norvegijoje (Bergene), Švedijoje (užburiančio grožio „Dalhalla“ amfiteatre), vėl Graikijoje (festivalyje „Ejekt“ Atėnuose). Bus jų ir daugiau, sekite informaciją. Nes jei jūs perskaitėte šį rašinį iki galo, labai tikėtina, kad šį koncertą jums reikia pamatyti savomis akimis.

Nick_ROMA_4

Nick Cave koncertas Romoje

Stingo koncertas Kaune: neblėstančios lietuvių simpatijos britų legendai

Sting

Stingo koncertas Kaune

Pasakysiu paslaptį – lietuviai mėgsta Stingą. Per savo karjerą mūsų šalyje jau šeštą kartą apsilankęs dainininkas/boso gitaristas į savo koncertus surenka vis daugiau žiūrovų. Ir realiai pretenduoja į dažniausiai ir sėkmingiausiai Lietuvoje koncertavusio Vakarų Europos atlikėjo titulą. Praėjus penkeriems metams nuo ankstesnio koncerto į Kauno „Žalgirio“ areną sugrįžusi britų įžymybė nepaliko abejonių dėl to, kad mūsų publika jį labai mėgsta. Buvo parduoti visi bilietai viršutinėse ir žemutinėse tribūnose, ir tik parteryje, kur stovimos vietos, ne visi bilietai buvo išpirkti. Akivaizdu, Stingo publika labiau linkusi sėdėti, bet čia jau pats dainininkas nenorėjo, kad parteris būtų sėdimas.

Iš naujojo albumo į koncertą pasiėmęs keturias dainas, Stingo pseudonimu žinomas Gordonas Sumneris (66) publikai tradiciškai pateikė visus didžiausius savo ir grupės „The Police“ hitus. Jei Stingo koncertuose teko lankytis anksčiau, didžiąją dalį kūrinių garantuotai girdėjote ankstesniuose pasirodymuose. Tačiau jei aplankyti Stingo dar neturėjote galimybės, tuomet šis koncertas yra kone privalomas. Ypač jei klausėtės muzikos aštuoniasdešimtaisiais ir devyniasdešimtaisiais.

„Apšildymui“ pasiėmęs savo sūnų Joe Sumnerį (kuris su grupe „Fiction Plane“ tėvą Lietuvoje „apšildė“ ir 2006 metais „Siemens“ arenoje Vilniuje, o šiemet taip pat pradėjo solinę karjerą), Stingas paruošė programą, prieš kurią išskystų ir didžiausi skeptikai. Tokiam koncertui recenzijos rašyti beveik nereikia… Pakanka išvardinti skambėjusias dainas ir visiems viskas aišku. Bet apie jas kiek vėliau.

Sting 2

Stingo koncertas Kaune

Koncerto metu buvo smagu ne tik sekti setlistą, bet ir prisiminti neatliktų hitų pavadinimus. Tapo aišku, kad Stingas galėtų surengti du iš eilės vienodai sėkmingus koncertus su skirtinga programa. Neskambėjusių kūrinių rezerve liko „When We Dance“, „It’s Probably Me“, „Send Your Love“, „Moon Over Bourbon Street“, „If You Love Somebody Set Them Free“, „All This Time“, „Let Your Soul Be Your Pilot“, „Seven Days“, „Stolen Car (Take Me Dancing)“, „Brand New Day“, „This Cowboy Song“…

Tačiau visgi susitelkime ties tuo, kas buvo „Žalgirio“ arenoje, o ne ko pasigedome:) Vieną pirmųjų savo kūrinių dainininkas publikos džiaugsmui atidavė „Grammy“ apdovanotą „If I Ever Lose My Faith in You“. Atsipūtimui – „The Police“ daina „Spirits in the Material World“ ir tada pasipylė… „Englishman in New York“, „Every Little Thing She Does Is Magic“ („The Police“), „Mad About You“, „Fields of Gold“, „Shape of My Heart“, „She’s Too Good for Me“. Viena po kitos. Be galimybės atsipūsti.

Tai buvo mano ketvirtasis Stingo koncertas, tad labiausiai laukiau kas jame bus naujo, netikėto. Ir, būkime atviri, nieko naujo nebuvo. Na, gal išskyrus vieną staigmeną. Tai – Stingo tribute’as Davidui Bowie „Ashes to Ashes“, kurią dainuodamas jis net savo balsą meistriškai atitaikė pagal Bowie dainavimo manierą. Ši daina sinergiškai peraugo į kūrinį „50,000“ iš naujo Stingo albumo „57th & 9th“, kurį dainininkas pernai parašė mirus Prince’ui ir skyrė įvairių muzikos atlikėjų, kurių netekome 2015-2016-aisiais, atminimui — Prince’o, Davido Bowie’io, Glenno Frey’aus, Lemmy’io Kilmisterio.

Sting23

Stingo koncertas kaune

Likusią koncerto dalį jau vienur ar kitur teko girdėti ir ne kartą. Žinoma, išskyrus kitas naujas dainas „Heading South on the Great North Road“, „Petrol Head“, „I Can’t Stop Thinking About You“. Dar nusišypsoti privertė žaismingas „Roxanne“ ir „Ain’t No Sunshine“ apjungimas į vieną kūrinį. Tai ir tiek tų staigmenų. Kita vertus, nesiginčysiu, kad tokias dainas kaip „Fields of Gold“, „Mad About You“, „Fragile“ (kuri ir pabaigė koncertą) galima klausytis be galo.

Ankstesnį kartą Stingo koncerte lankiausi 2011 metų birželį, kai iš Minsko dėl finansų krizės Baltarusijoje į Vilniaus Vingio parką buvo perkeltas koncertas su simfoniniu orkestru. Tąkart Stingas taip susiklosčius aplinkybėms per devynis mėnesius su tuo pačiu koncertu Lietuvą aplankė dukart (prieš tai 2010 metų rugsėjį buvo „Siemense“). Bet tai savaime buvo gana išskirtinis turas. Tuo tarpu kiti jo koncertai nepaisant to, kad keičiasi turų pavadinimai, yra 80-90 procentų panašūs vienas į kitą. Bet, jei jau publika mėgsta, turbūt tai niekaip nėra blogai.

Aš pats naujus Stingo įrašus sekti nustojau apie 2003 metus po albumo „Sacred Love“. Ne dėl to, kad nepatiko. Tas albumas buvo ganėtinai vykęs, nors Stingo kūrybos viršūnę man žymi albumai „…Nothing Like the Sun“ (1987), „The Soul Cages“ (1991) ir „Ten Summoner’s Tales“ (1993). Net ir dabar rašydamas tekstą juos su malonumu vieną po kito perklausiau. Tiesiog Stingas po albumo „Sacred Love“, išskyrus „Symphonicities“ (2010) su Londono karališkuoju filharmonijos orkestru, sąmoningai ar ne pasitraukė į šešėlį įrašydamas gana specifinius tolimesnius albumus. Jis tapo mažiau matomas, mažiau girdimas, mažiau grojamas radijo stočių. Turbūt mažai kas klausėtės viduramžių muzika dvelkiančio „Songs from the Labyrinth“ (2006), kalėdinio „If on a Winter’s Night…“ (2009), miuziklui skirto „The Last Ship“ (2013). Bet, kas svarbiausia, Stingas išliko vis taip pat mylimas koncertuose!

Sting4

Stingo koncertas Kaune

Nesakyčiau, kad žinia pernai apie naująjį albumą „57th & 9th“ būtų mane labai sudominusi. Nors ruošiantis koncertui perklausiau dainas iš šių pastarųjų albumų, turiu pripažinti, kad darbas „57th & 9th“ yra toks, kokio gerbėjai laukė ir ilgėjosi trylika metų. Jame vėl suskambo roko gitaros, ankstesnei kūrybai būdingos melodijos ir aranžuotės. Dvyliktąjį savo albumą „57th & 9th“ dainininkas pavadino Niujorko sankryžos garbei, kurią kiekvieną dieną kirsdavo pakeliui į įrašų studiją. Albume galima išgirsti (ir scenoje pamatyti) gitaristą Dominicą Millerį, kuris kelis kartus į Lietuvą buvo atvykęs su savo soliniais koncertais.

Pernai lapkričio 12 dieną Stingas surengė koncertą Paryžiaus teatre „Bataclan“, kuris po metų pertraukos naujai atsidarė po ten surengto teroristų išpuolio. Šių metų vasarį naujojo albumo turą dainininkas pradėjo Vankuveryje, Kanadoje. Lietuva – viena paskutinių šio turo stotelių. Po pasirodymo Kaune muzikantai iškeliavo į Lenkiją, Vengriją, Makedoniją ir šią savaitę turą baigs Rumunijoje.

Kaip minėjau, tai buvo šeštasis Stingo vizitas Lietuvoje. Prisiminkime… Pirmą savo pasirodymą mūsų šalyje jis surengė dar 2001 metų birželį Vilniuje a.a. „Žalgirio“ stadione (turbūt šis koncertas man labiausiai ir paliko įspūdį iš visų Stingo pasirodymų Lietuvoje). Tuomet 2006 ir 2010 metais koncertavo Vilniaus „Siemens“ arenoje, 2011-ais Vingio parke, 2012 metais ir šiemet Kaune „Žalgirio“ arenoje. Pastarojo koncerto sėkmė neleidžia abejoti, kad praeis keleri metai ir, kai Stingas išsiruoš į kitą turą, Lietuva turėtų vėl būti jo žemėlapyje.

Bryan Ferry koncertai Krokuvoje ir Taline: kažkur visai šalia muzikos tobulybės

B. Ferry koncertas Krokuvoje

B. Ferry koncertas Krokuvoje

Kas gali būti geriau už Bryano Ferry koncertą? Nebent tik du Bryano Ferry koncertai! Šiai muzikos šventei parašyti recenziją galėjau iš anksto. Nes joje jau buvau. Yra žmonių, kurie aplanko du to paties turo koncertus. Gegužę teko būti pas Bryaną Ferry Krokuvoje ir tas koncertas buvo toks geras, kad turėjau tuo įsitikinti dar kartą. Todėl šią savaitę keliavau pažiūrėti šio turo ir į Taliną. Taip, jis tikrai toks geras!

Ko gero, nepristatinėsiu Bryano Ferry (72) atskirai – tam reikėtų paskirti atskirą rašinį. Asmenybė įdomi ir labai spalvinga. Šiemet skaičiau Davido Bowie biografiją „Strange Fascination“, joje Bryanas Ferry yra dažnai minimas atlikėjas, jie abu keliavo panašiu keliu tik paralelinėmis trajektorijomis, kurias šiek tiek apjungia Brianas Eno (kartu su Bryanu Ferry buvęs grupėje „Roxy Music“, vėliau prodiusavęs kelis Davido Bowie albumus). Bet norint pažinti Bryaną Ferry kaip asmenybę visgi rekomenduočiau ne skaityti albumų ar koncertų recenzijas, bet labiau pasidomėti moterimis iš „Roxy Music“ albumų viršelių.

Buvęs šios grupės lyderis naujausiam savo turui rinkosi tik tam tikras erdves. Vidutinio dydžio (maždaug dviejų tūkstančių žmonių talpos), sėdimas, kamerines, su gera akustika. Krokuvoje tai buvo kongresų centras „ICE Kraków“, Taline – „Nordea“ koncertų salė. Tokias, kurios leistų muzikai atsiskleisti maksimaliai gerai. Vilniuje tam tinkamos turbūt net nebūtų (nebent sėdimas „Compensos“ variantas, Kongresų rūmai tam per maži).

B. Ferry koncertas Taline

B. Ferry koncertas Taline

Šiame ture koncertus pusvalandžio trukmės pasirodymu pradėjo Velso dainininkė-dainų kūrėja Judith Owen. Po pertraukos publika sulaukė ir pagrindinio vakaro kaltininko. Bryanas su žiūrovais pasisveikino „Roxy Music“ daina „The Main Thing“ ir jau antras kūrinys buvo vienas didžiausių jo hitų – „Slave to Love“. Nuo pirmųjų dainų publika galėjo mėgautis kiekvienu garsu. Koncertas buvo labai komfortabilus muzikine prasme. Jokių efektų, tik muzika, instrumentais turtingas skambesys, geras garsas, subtilus apšvietimas ir nuo dainininko sklindanti elegancija. Šią recenziją turėtų rašyti moteris, pojūčius aprašytų gerokai geriau už mane.

Tokius koncertus labai mėgstu. Kai atlikėjas nieko neįrodinėja (jau viskas įrodyta), kai nepardavinėja ir nebando įsiūlyti naujų dainų, tiesiog atlieka savo kūrinius, kuriuos labiausiai mėgsta publika, o muzikos neužgožia efektai, ji yra dėmesio centre. Bryano Ferry muzikoje – daug muzikos, bet nieko nereikalingo. Dešimt muzikantų, kai kurie dar groja keliais instrumentais. Pats dainininkas keliskart prisėdo prie sintezatoriaus ir į rankas paėmė lūpinę armonikėlę. Atskirai norisi paminėti nuostabią saksofonistę-klavišininkę Jorją Chalmers, kurios puikios solo partijos ar subtilūs melodijos padailinimai ne kartą sulaukė publikos ovacijų.

Visas dainininko repertuaras – tai melodingi, lengvai plaukiantys kūriniai, dažniausiai apie meilę ir jausmus. Be nervo, su kažkokia ramybe savyje ir tokiu grožiu, kad abiejuose koncertuose pravirkė moteris. Tik kelis kartus muzikantai panėrė į kiek tamsesnius ar meditacinius kūrinius („A Waste Land“, „In Every Dream Home a Heartache“), bet juose neužsibuvo. Atliko ir nuotaikingesnės kūrybos dainas „Do the Strand“, „Let’s Stick Together“.

B. Ferry koncertas Krokuvoje II

B. Ferry koncertas Krokuvoje

Kai įpusėjus koncertui viena po kitos pradėjo skambėti „Don’t Stop the Dance“, „More Than This“, „Avalon“, „Love Is the Drug“ – gerbėjų širdys tokio krūvio galėjo ir neatlaikyti. Bet dainininkas neleido publikai užsižaisti plojimais. Rodos, žiūrovai tik įsismarkavo reikšti savo susižavėjimą, o jis jau pradeda naują dainą. Buvo akimirka, kai muzikantai kiek užsiklausę plojimų nepradėjo naujos dainos, dainininkas griežtu rankos mostelėjimu lyg žaibu parodė – grojam toliau.

Dar viena „Roxy Music“ daina, nuskambėjusi koncerto viduryje, „Stronger Through the Years“, ko gero, geriausiai tinka pačiam atlikėjui, kuris jau net ne kaip vynas, o tarsi brendis yra subrendęs su metais ir pasiekęs savo skonio viršūnę. Vienintelis dalykas, kuris išduoda solidų šio dainininko amžių yra kiek senstelėjęs balsas. Bet išlaikęs visas savo spalvas, gal tik ne toks stiprus, kartas nuo karto suvirpantis. Bet savo dainas Bryanas Ferry labiau pasakoja, nei dainuoja, tad ir tai niekaip netrukdė mėgautis koncertais.

Iš naujausio dainininko albumo „Avonmore“ nebuvo nei vienos dainos. Tik senesnė solinė ir grupės „Roxy Music“ kūryba, taip pat keli „koveriai“. Bobo Dylano „Simple Twist of Fate“ (šiam atlikėjui Bryanas Ferry yra paskyręs visą albumą „Dylanesque“). Krokuvoje jis dar atliko Neilo Youngo „Like a Hurricane“. Savo vietą koncerto pabaigoje turi Johno Lennono „Jealous Guy“ „koveris“ (vienintelis Bryano Ferry solinis Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje 1981 metais). Taline kaip tik tą dieną buvo ir Johno Lennono 77-asis gimtadienis, tačiau užuominos į tai nuo scenos nebuvo.

B. Ferry koncertas Taline II

B. Ferry koncertas Taline

Apskritai dainininkas su žiūrovais bendravo nedaug, į publiką kreipėsi tik du ar tris kartus. Koncertą muzikantai baigė vieną kartą sugrįžę bisui. Žiūrovų išsiskirstymui salėje jau įsižiebus šviesoms ėmė skambėti norvegų didžėjaus Toddo Terje kartu su Bryanu Ferry įrašyta Roberto Palmerio „Johnny and Mary“ interpretacija būtent iš 2014 metų albumo „Avonmore“, kurią mielai būčiau išgirdęs ir koncerto programoje.

Iš Talino prisiminimui parsivežiau dvigubą koncertinį Bryano Ferry albumą „Live 2015“ ir vienoje muzikos parduotuvėje nusipirktą „Roxy Music“ vinilą. Iš Krokuvos – marškinėlius su „Roxy Music“ albumo „Country Life“ viršeliu. Pasigailėjęs, kad ten nenusipirkau skėčio su šio albumo viršeliu, tą padariau vėliau internetu:) Ir gerai padariau, nes turo pabaigoje Taline atributikos asortimentas jau buvo gerokai sumažėjęs.

Koncerto Taline organizatoriai vieną „Roxy Music“ plokštelę ir kompaktinio disko viršelį sutiko perduoti dainininkui pasirašyti (buvo sudėtinga užduotis atsirinkti TĄ vinilo plokštelę, kurią papuoš autografas), viską sėkmingai pavyko įgyvendinti. Šiemet Bryanui Ferry koncertiniai metai jau pasibaigė, tačiau 2018 metų pavasarį jau yra suplanuota koncertų Jungtinėje Karalystėje.

Praėjus kelioms dienoms ir prisiminus įspūdžius iš Bryano Ferry lietingame Taline bei sugrįžus į besibeldžiančią vasarą Krokuvoje ant širdies ramu, kad pasitempęs ir elegantiškas Bryanas Ferry sėkmingai išlaiko aukštus kokybės standartus. Per savo karjerą vieną kartą (2007 metais) jis lankėsi ir Vilniuje pristatydamas albumą „Dylanesque“. Būtų nepaprastai nuostabu, jei koncertų rengėjai Lietuvoje šį dainininką pakviestų ir dar kartą. Jei muzikoje egzistuoja tobulybė, Bryanas Ferry yra kažkur visai netoli jos.

Sparks koncertas Londone: amžinas entuziazmas ant scenos ir dovanos iš Lietuvos

20170928_212620

Sparks koncertas Londone

– Sveiki! Mano vardas Vaidas. Man patinka „Sparks“.

– Laaaabas, Vaidai!
Maždaug taip turėtų prasidėti mano rašinys apie „Sparks“. Tiesą sakant, jis taip ir prasideda:) Ir, berods, tai yra pirmasis rašinys apie „Sparks“ „manoMUZIKOJE“. Todėl apie viską nuo pradžių.
Broliukų Rono (72) ir Russello (68) Maelų duetas „Sparks“ šiuo pavadinimu veiklą pradėjo 1972-aisiais, kai turbūt kokie 95% „manoMUZIKOS“ skaitytojų dar nė nebuvo gimę. Nebuvo gimęs ir šių eilučių autorius.
Grupės muzika klausytojus Lietuvoje pasiekė dviem būdais:
1) iš senų laikų kažkur nuo albumo „Kimono My House“ (1974), kai vakarietiška muzika kažkokiais būdais vis prasiskverbdavo per geležinę uždangą;
2) kai 1994 metais MTV pradėjo rodyti vaizdo klipą „When Do I Get to Sing „My Way“, o netrukus „Radioshow“ šios grupės dainą „Now That I Own the BBC“ perdarė į „Man dabar priklauso LNK“ (abi paminėtos „sparksų“ dainos yra nepaprasto gėrio ir grožio albume „Gratuitous Sax & Senseless Violins“). Esu prie pastarųjų.
Priežastys mėgti „Sparks“:
– įdomios, keistos, „kreivos“ popdainos su šmaikščiais tekstais (pvz. „I married myself we’re so happy together“);
– kartais jiems pasiseka sukurti kai ką nuostabiai melodingo, širdį veriančio ir taiklaus – kaip kad europinį hitą „When Do I Get to Sing „My Way“, Rojaus vertą „The Number One Song in Heaven“, Nr. 1 Prancūzijoje „When I’m With You“, Nr. 2 Jungtinėje Karalystėje „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“;
– galima atsirinkti kas kam patinka – per keturis dešimtmečius trunkančią karjerą grupės stilius varijavo nuo artroko, glamroko iki disco, new wave ar syntpop;
– kaip įtaką savo kūrybai „Sparks“ yra minėję „New Order“, „Depeche Mode“, „Erasure“, „The Smiths“, Giorgio Moroderis, „Siouxsie and the Banshees“, „Sonic Youth“, „Nirvana“, Björk, „Faith No More“;
– Martinas L. Gore’as iš „Depeche Mode“ yra įrašęs „Sparks“ „Never Turn Your Back on Mother Earth“ „koverį“, kuris išleistas 1989 metų „Counterfeit e.p.“;
– 2008 metais grupė Londone surengė projektą „Sparks Spectacular“, kurio metu 20 vakarų iš eilės sugrojo pilnus savo dvidešimt išleistų albumų (kiekvieną vakarą chronologiškai vis kitą + didžiausius hitus), o 21-ą vakarą pristatė naujausią albumą „Exotic Creatures of the Deep“ (praėjusią savaitę susipažinau su žmonėmis, kurie buvo nusipirkę bilietus į visus 21 koncertą);
– daina „Perfume“ 2009 metais sunuskambėjo „Dolce & Gabbana“ TV reklamoje;
– 2015 metais „Sparks“ įrašė bendrą albumą su britais „Franz Ferdinand“ (projektas ir albumas vadinosi „FFS“, #17 vieta Jungtinės Karalystės albumų tope);
– grupės narys Ronas Maelas yra krepšinio gerbėjas, renka su krepšiniu susijusią atributiką ir nepamiršta pasidomėti, kaip sekasi Lietuvos krepšinio rinktinei;
– tokie veikėjai, kaip Algis Ramanauskas-Greitai, Andrius Mamontovas ar Igoris Kofas jums mielai padės „like“ už „sparksus“.
20170928_212653

Sparks koncertas Londone

Lietuvoje „Sparks“ pirmą kartą lankėsi 2008 metais pristatydami albumą „Exotic Creatures of the Deep“, kai surinko anšlagą šviesaus atminimo „Forum Palace“ „Galaxy“ salėje (juos tada apšildė irgi šviesaus atminimo grupė „Suicide DJs“). Po dvejų metų sekusį turą 2010 metais „Two Hands One Mouth“ „Sparks“ pradėjo būtent nuo Lietuvos.
Tai štai, po aštuonerių metų nuo albumo „The Seduction of Ingmar Bergman“ (2009) „Sparks“ sugrįžo su nauju dvidešimt trečiuoju diskografijoje albumu „Hippopotamus“. Atrodytų, kad viskas jau sukurta ir išgrota, tad kažkokio ypatingo entuziazmo dėl naujų dainų neturėjau. Bet vienas po kito pasirodę trys singlai mano nuomonę greitai pakeitė. Jie skambėjo energingai, įdomiai, bet tuo pačiu pasižymėjo sugrįžimu prie klasikinio „Sparks“ skambesio, už ką grupė ir pelnė gerbėjų simpatijas.
20170928_223323

Sparks koncertas Londone

„Hippopotamus“ išleistas su leidybos kompanija BMG, o ne, kaip pastaruoju metu buvo įprasta, per broliams Maelams priklausantį „leiblą“ „Lil’ Beethoven“. Kaip pasakoja vokalistas Ronas Maelas, BMG įsigijo ankstesnių „Sparks“ albumų teises ir, išgirdę apie naujo albumo planus, nuvyko į JAV paklausyti įrašų, liko sužavėti ir jį išleido. Šį albumą ramia sąžine rekomenduoju visiems seniems „Sparks“ fanams, man asmeniškai jis geriausias nuo „Balls“ (2000) laikų.
Prieš kelias savaites rugsėjį albumas „Hippopotamus“ pakilo į Nr. 7 Jungtinėje Karalystėje. Ir tai yra geriausias grupės pasiekimas per pastaruosius 40 su trupučiu metų. Ant šios bangos suplanuoti turą Jungtinėje Karalystėje buvo toliaregiškas ir labai geras sprendimas. Koncertai praėjo su pasisekimu, o pabaigai Londone „O2 Shepherd’s Bush Empire“ salėje grupė surengė du anšlaginius koncertus iš eilės. Tai buvo priešpaskutiniai koncertai Europoje, po jų – tik Paryžius, dar vienas kitas promo judesys Europoje ir tolimesnis turas JAV. Antrąjame „Sparks“ koncerte Londone praėjusią savaitę ir teko apsilankyti.
„Sparks“ driokstelėjo nuostabų koncertą. Naujasis albumas pilnas įdomių ir vykusių kūrinių, kaip kad singlai „Hippopotamus“, „What the Hell Is It This Time?“, „Édith Piaf (Said It Better Than Me)“. Taip pat pasislėpusių perliukų, kaip „Scandinavian Design“, „I Wish You Were Fun“, „Missionary Position“. Visus šiuos kūrinius ir dar kelis naujus kitus grupė ir sudėjo į savo setlistą.
Prie jų prijungė When I’m With You“, „When Do I Get to Sing „My Way“ (šios dainos atlikimas yra vienas labiausiai jaudinančių momentų per mano ilgametį lankymąsį koncertuose), „Never Turn Your Back on Mother Earth“, „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“, bisui pasilikdami FFS singlą „Johnny Delusional“ ir 1974 metų savo klasiką „Amateru Hour“ – štai ir nepralošiamas pavykusio vakaro receptas!
20170928_222826

Sparks koncertas Londone

„Sparksus“ bijojau pamatyti susenusius, bet likau maloniai nustebintas ir įkvėptas. Septyni užtikrintai skambantys muzikantai lengvai šokinėjo nuo vienos dainos prie kitos ir publikai, kurioje buvau prie jauniausių, suteikė daug džiaugsmo. Savitas Russello Maelo vokalas, iš atminties be suflerio beriamas tekstas, gera koncerto dinamika, kuklusis daugumos dainų autorius ir klavišininkas Ronas Maelas, kuris į scenos priekį nusilenkti brolio buvo tiesiog stumte išstumtas, kerėjo ir neleido nei akimirkos nuobodžiauti, o Rono vaizduojamo personažo (balti marškiniai sukišti į per plačias kostiumines kelnes, gerokai per ilgas kaklaraištis) atliktas šokis prilygsta Arnoldo Lukošiaus „LT United“ performansui.
20170928_223449

Sparks koncertas Londone

Koncertas ne tik neprailgo, bet ir nesinorėjo kad pasibaigtų. Grupė garbingai nutarė tame pačiame mieste negroti dviejų vienodų koncertų, tad setlistai buvo skirtingi. Pirmąjį vakarą į programą įtrauktą 2008 metų dainą „Good Morning“ kitą vakarą keitė klasikinis „When I’m With You“.
„Sparks“ svajonę išpildžiau dukart – prieš devynerius metus Vilniuje ir šiemet Londone. Tikrai norėčiau dar. Ir aš ne vienas toks entuziastingas. Už Londono koncertą penkias žvaigždutes „sparksams“ savo recenzijoje parašė ir santūrusis „The Times“.
the times_sparks review

The Times recenzija

Maloni ir jaudinanti patirtis buvo po koncerto apsilankyti grupės užkulisuose, kur jie sulaukė lauktuvių iš Lietuvos – Jono Valančiūno Lietuvos rinktinės marškinėlių ir trispalvio šaliko, su kuriais noriai pozavo nuotraukoms. Broliukai gyvai atrodo kur kas geriau nei nuotraukose (kaip ir pvz. „Depeche Mode“), puikiai atsimena savo viešnages Lietuvoje ir tikisi vėl aplankyti mūsų šalį. Albumas ir turas „Hippopotamus“ tapo puikiu liudijimu, kad „Sparks“ istorija nesibaigia. Ir labai norisi tikėti, kad juos keliai vėl atves į Lietuvą.
20170928_230133

Grupei Sparks – dovanos iš Lietuvos

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge: lūkesčius sužadinęs sugrįžimas

roliai Gallagheriai. Apie juos prirašyta knygų ir bus rašoma dar. Devyniasdešimtaisiais, kai jie kartu buvo toje pačioje grupėje, muzikos pasaulis patyrė psichozę, kokios turbūt nematė nuo „The Beatles“ laikų. Tačiau laikas ėjo, viskas keitėsi ir 2009-aisiais neapsikentę vienas kito broliukai Liamas ir Noelis išformavo savo geriausią kūrinį – grupę „Oasis“ – ir pasuko skirtingais keliais. Kaip savo savo „Twitter“ paskyroje rašė Noelis, „su šiek tiek liūdesio ir dideliu palengvėjimu… aš palieku „Oasis“ šįvakar. Žmonės rašys ir kalbės ką nori, bet aš paprasčiausiai negaliu dirbti su Liamu daugiau nei vienos dienos“.

Liamas vs. Noelis? Ir vienas, ir kitas netruko sukurti naujas grupes, įrašė albumus, pradėjo koncertuoti. Aš asmeniškai išsirinkau Noelį kaip brandesnį ir talentingesnį kūrėją. Jo įkurta grupė „Noel Gallagher’s High Flying Birds“, kurioje be kitų groja ir buvę „Oasis“ muzikantai Gemas Archeris bei Chrisas Sharrockas, gana sėkmingai išleido du albumus ir dar vieną planuoja šių metų lapkritį. 2012-ais pasisekė juos pamatyti Kijeve – to koncerto pilnai užteko suprasti, kad ši grupė užtikrintai atėjo ilgam.

20170922_145918

Hamburgo gatvėse

Tuo tarpu Liamo istorija kiek kitokia. Pilna savęs ieškojimų. Jis anksčiau už brolį startavo su nauja grupe „Beady Eye“, su ja irgi išleido du albumus, tik didelės sėkmės nesulaukė. Turbūt ryškiausiai „Beady Eye“ buvo pastebėta 2012 metais, kai atliko dainą „Wonderwall“ Londono olimpinių žaidinių uždarymo ceremonijoje. 2014 metais grupė iširo. Nepaisant to, Liamas iki šiol išliko viena labiausiai atpažįstamų šiuolaikinės britų muzikos figūrų, o žurnalo Q skaitytojai jį yra net rinkę didžiausiu visų laikų frontmenu muzikos istorijoje.

Tad buvo tik laiko klausimas, kuo nauju nustebins Liamas Gallagheris. Pasklidusios kalbos apie jo solo karjerą netruko pasitvirtinti. 2015 metais pradėjęs nuo pasirodymo pube jis šiemet jau lipo į „Glastonbury“, „Exit“, „Lallapaloozos“, „Bergenfest“, „Benicassim“ ir kitų festivalių scenas. Birželį su „Coldplay“ nariais Chrisu Martinu ir Jonny’iu Bucklandu pasirodė Arianos Grande inicijuotame renginyje „One Love Manchester“. Visa tai buvo apšildymas prieš šiemet pasirodysiantį solinį albumą.

Šią savaitę atvykus į Hamburgą, pramogomis garsėjančioje Reeperbahno gatvėje, kur didžiausias „Reeperbahn“ festivalio šurmulys, kur pripildytos įvairaus žanro atlikėjų klubų, teatrų bei atviros scenos įsimaišiusios tarp erotikos barų, kabaretų ir St. Pauli raudonųjų žibintų, nebuvo negalima nepastebėti namo dydžio plakato, skelbiančio apie solinio Liamo Gallagherio albumo „As You Were“ pasirodymą spalio 6 dieną.

Nuo 2005-ųjų rengiamas „Reeperbahn“ festivalis jau spėjo pagarsėti kaip didžiausias klubinis festivalis Vokietijoje. Dešimtyse klubų vyksta šimtai pop, roko, elektronikos atlikėjų pasirodymų (šiemet festivalyje pasirodė ir lietuviai ba. bei „Deep Shoq“), į jį susirenka daug muzikos verslo atstovų iš viso pasaulio. Vokietija yra ketvirtoji muzikos rinka pasaulyje po JAV, Japonijos, vos vos atsiliekanti nuo Jungtinės Karalystės. Tuo pačiu tai turbūt yra didžiausia fizinės laikmenos pardavimų rinka pasaulyje šiuo metu.

„Reeperbahn“ festivalyje dėl dėmesio kaunasi ne tik jaunos grupės, bet ir didžiosios leidybinės kompanijos „Warner“, „Universal“, „Sony“. Tradiciškai šiame festivalyje buvo surengtas „Warner Music Night“ vakaras, kuris vyksta nuo pat pirmojo „Reeperbahn“ festivalio. Informacija skelbė, kad penktadienį vakare maždaug du tūkstančius žmonių talpinančiame klube „Docks“ pasirodys jaunėliai iš Berlyno KLAN, australų dainininkas-dainų kūrėjas Vance Joy ir „įslaptintas top headlineris“. Ir tik išvakarėse, ketvirtadienį vėlai vakare, festivalio kanalais buvo pranešta, kad tai ne kas kitas, o Liamas Gallagheris.

20170922_221046

Eilės į Liamo koncertą

Per naktį ant Liamo albumo plakatų Reeperbahne atsirado informacija apie šį koncertinį pasirodymą. Puikus marketinginis žingsnis, iškart privertęs visus festivalio dalyvius susimąstyti kaip patekti į šį išskirtinį koncertą. Tačiau paklausa buvo kelis kartus didesnė, nei klubas pajėgus priimti. Prieš koncertą susiformavo šimtus metrų besitęsiančios eilės. Ir ten patekti niekaip nebūtų pavykę, jei vienos eilės pradžioje nebūtų stovėję draugai, kurie geranoriškai priėmė pas save.

Bet net ir taip palankiai susiklosčius aplinkybėms, per 40 minučių eilė pasistūmėjo kokius dvidešimt metrų. Atsidūrėme prie pat apsauginių, per žingsnį nuo įėjimo. Tačiau judesys sustojo, apsauginiai uždarė praėjimą, viltys patekti į vidų su kiekviena minute darėsi mažesnės, kai iš klubo išėjęs apsauginis davė nurodymą įleisti dar penkis, su kuriais į vidų patekau ir aš. Salėje tvyrojo nervingas laukimo šurmulys, koncerto pradžia vėlavo 10 minučių, kol nuskambėjo pirmieji akordai ir scenoje pasirodė Liamas Gallagheris.

20170922_225738

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge

Chuliganiška povyza, iššaukiantis elgesys ir milžiniška charizma, kuri kažkada padėjo formuotis net ir Robbie Williamsui – Liamas Gallagheris į Hamburgą atvyko puikios formos. Dieną prieš tai Paryžiuje atšventęs savo 45-ą gimtadienį publikai dainininkas prisistatė „Oasis“ daina „Rock ‘n’ Roll Star“ ir tuoj pat negailestingai į paširdžius smogė „Morning Glory“ gitaromis. „Dabar, kai turime jūsų dėmesį, mes apsistosime ties naujomis dainomis“, – tarė ir atliko savo debiutinį solo singlą „Wall of Glass“.

Kiek daugiau nei valandą trukusio koncerto metu Liamas su penkių muzikantų grupe sugrojo didžiąją dalį savo būsimo albumo kūrinių. Be minėto „Wall of Glass“ nuskambėjo „Greedy Soul“, „Bold“, naujausias Liamo singlas „For What It’s Worth“, „I Get By“, „You Better Run“ ir „Universal Gleam“. Įdomu, kad dainininkas neatliko rugpjūtį išleisto singlo „Chinatown“. Programą paįvairino savo brolio Noelio sukurta „Oasis“ klasika – „D’You Know What I Mean?“, „Slide Away“, „Be Here Now“ (pastarąją skyrė visiems „Oasis“ fanams), bisui pasiliko kultinę „Wonderwall“. Koncerte nuskambėjo ir vienas buvusios Liamo grupės „Beady Eye“ kūrinys, paskutinysis šios grupės singlas „Soul Love“.

20170922_230240

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge

Liamą stebėti buvo labai įdomu. Judesių nedaug, bet viskas tikslu, atpažįstama. Dainininkas bendravo santūriai, kartais paimdavo į rankas tamburiną, rodos, nieko ypatingo nedaro, tačiau publikos kontrolė – totali. Ir su kiekviena daina stiprėjantis įspūdis, kad Liamas pagaliau atrado save. Nauji jo kūriniai pakankamai galingi, įdomūs, su įsimenančiomis melodijomis. Nuo skambių roko dainų iki ramesnių baladžių. Ši kūryba teikia vilčių, kad albumas „As You Were“ nuveiks daugiau, nei ankstesni Liamo eksperimentai su „Beady Eye“. Prilygti Noelio gebėjimams rašyti dainas bet kuriam rokeriui būtų sunku, tačiau tikėtina, kad naujasis Liamo albumas bus stipriausia, ką jis bus nuveikęs po „Oasis“ išsiskyrimo. O tai jau nemažas žingsnis į priekį.

20170922_234130

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge

Rugsėjo 22 dienos Liamo Gallagherio koncertą „Reeperbahn“ festivalyje galima pažiūrėti čia. Deja, garso kokybė įraše neatspindi tos, kuri buvo salėje koncerto metu.

Zucchero koncertas Vilniuje: nesaldus ir nekenksmingas sveikatai itališkas cukrus

20170915_201736

Zucchero koncertas Vilniuje

Jei nusikelsime į devyniasdešimtųjų pradžią, kai Lietuvoje pradėjo rodyti MTV, tuo metu ten skambėję hitai tapo nemirtingais Lietuvoje. Tarp jų buvo R.E.M. „Losing My Religion“, „Enigma“ „Sadness“, Sealo „Crazy“, „Roxette“ „Joyride“, EMF „Unbelievable“, KLF „Last Train to Trancentral“ ir daugybė kitų. Tarp jų buvo ir Zucchero su Paulu Youngu baladė „Senza una donna (Without a Woman)“. Nepretenduosiu į Zucchero kūrybos žinovą (toks tikrai nesu) – ši daina ilgą laiką man buvo vienintelis dalykas, kurį žinojau apie šį italų bliuzroko atlikėją. Na, bet ji išties verta dėmesio.

Kitą kartą Zucchero patraukė mano dėmesį dar po dešimtmečio 2001-aisiais išleidęs smagų hitą „Baila (Sexy Thing)“, kuris gal net labiau žinomas „Baila morena“ pavadinimu. Mūsų radijo stočių šis atlikėjas nėra dažnai grojamas, bet nuo šio kūrinio nepavyko pabėgti ir joms. Taip pat Zucchero nuolat šmėkštelėdavo įvairiuose duetuose su tokiais grandais kaip Luciano Pavarotti, Stingas, Ericas Claptonas, B. B. Kingas, Bryanas Adamsas, Sheryl Crow, Sinead O’Connor, Macy Gray, Bono, Markas Knopfleris ir kitais. Tai turbūt ir visos mano žinios apie šį veikėją. Ne per daugiausiai… Tuo labiau, kad nuo 1983 metų jis išleido trylika studijinių, tris rinktinius albumus bei pardavė 60 milijonų įrašų.

Pirmą kartą Lietuvoje Zucchero apsilankė, berods, 2007 metais. Buvau tame koncerte Pramogų arenoje iš smalsumo, tąkart dainininkas su savo komanda viską padarė labai profesionaliai ir kokybiškai, tad įspūdis pasiliko geras. Nuo tada jis surengė dar kelis vizitus į kitus Lietuvos miestus ir dabar po dešimtmečio grįžo į Vilnių. Kaip tik šiuo metu ruošiuosi kelionei į Romą, tad dalinai dėl gerų prisiminimų iš ankstesnio koncerto, dalinai dėl pasiruošimo kelionei į Italiją apsilankyti Zucchero koncerte penktadienį vakare pasirodė visai įdomi perspektyva.

20170915_213514

Zucchero koncertas Vilniuje

Viena didžiausių Italijos popmuzikos žvaigždžių Adelmo Fornaciari (žinomas sceniniu slapyvardžiu Zucchero Fornaciari arba tiesiog Zucchero), ko gero, yra vienas geriausių dalykų nutikusių Italijos popmuzikai. Jis yra vienas tų, kurie išvadavo savo šalį nuo ją persekiojusio itališko disco stereotipų. Pati Zucchero muzika (atsargiai, pseudonimas gali suklaidinti) nėra saldi. Sakyčiau, jis yra visiškai kitoje skalės pusėje, jei lygintume su kartais ant koktumo ribos balansuojančiu saldžiabalsiu Erosu Ramazzotti.

Prikimęs Zucchero tembras kai kuriose dainose žaviai primena amžinatilsį Joe Cockerį, o kai jis pradeda ore mosikuoti rankomis, jau ne tik ausys girdi, bet ir akys mato, jog senas, geras, pliktelėjęs Joe turbūt reinkarnavosi į šį skrybėlėtą italą. Lyginant su lietuvių atlikėjais Zucchero Italijoje būtų kažkas tarp Gyčio Paškevičiaus ir Andriaus Mamontovo.

Pasitiesęs kilimuką po kojomis savo koncertą Zucchero pradėjo dainomis iš naujojo albumo „Black Cat“ (ši frazė yra pirmieji žodžiai albume, beje, nereiškiantys to, ką juoda katė reiškia pas mus, kaip tik turėta omenyje, kad tai geras ženklas). Nors dažnai pagyvenusių atlikėjų naujos dainos būna mažai įdomios, bet šiuo atveju kūriniai maloniai nustebino, ne tik skaniai susiklausė, bet kad ir kaip keistai beskambėtų net privertė nusipirkti naująjį albumą.

Pasikabinęs užuolaidą su didele širdimi Zucchero publiką užbūrė skambiomis, išbaigtomis dainomis, kokybišku garsu ir skoningomis šviesomis. Kartais atrodė, kad jis visą koncertą dainuoja tą pačią dainą, bet tai tik liudija, kad dainininkas yra atradęs savo skambesį. Dauguma kūrinių jis atlieka italų kalba, juose kartas nuo karto įterpdamas angliškų eilučių. Ir vos kelios dainos yra angliškos. Kaip sako pats Zucchero, jo kūrinius labai sunku išversti į anglų (nebent jie iškart gimsta angliškai), nes jų tekstai kilo iš gatvės kalbos.

20170915_214253

Zucchero koncertas Vilniuje

Į koncertą „Compensoje“ susirinko apie pustrečio tūkstančio žmonių. Planuota, kad šis koncertas turėjo įvykti rugsėjo 9 dieną, bet buvo šešiomis dienomis pavėlintas, nes dainininkas nutarė į turą įterpti koncertus Tartu, Odesoje ir Kijeve. Vilniaus koncertas buvo paskutinis prieš šešių iš eilės koncertų seriją Veronoje, po kurios Zucchero persikels į Lotynų Ameriką, kur ir baigs savo „Black Cat World Tour“ gastroles per 2016-2017 metus sugrojęs daugiau kaip 130 koncertų keturiuose žemynuose.

Panašu, kad Zucchero yra tiesiog įsimylėjęs Veronos areną, 15 tūkstančių talpinantį romėnų amfiteatrą, kuris pastatytas dar 30 metais po Kristaus. Pernai rugsėjį vos tik išleidęs albumą „Black Cat“ jis ten surengė 11 iš eilės koncertų, šių metų pavasarį pridėjo dar penkis, o po šio mėnesio koncertų serijos iš viso šiame ture ten sugros — teisingai! – 22 koncertus.

Na, bet grįžkime į Vilnių… Įsitaisęs patogiai tarp smuikininkės ir gitaristės Zucchero užtikrintai keliavo savo setlistu. Skambant „Vedo nero“ (vyrams siūlau susirasti ir pažiūrėti šios dainos vaizdo klipą), kaip tik vieną dainą prieš „Baila morena“, dainininkas pakėlė visą publiką ant kojų ir pašokdino per abi šias dainas. Vėliau apsiraminimui sugrojo balades „Iruben me“ ir nuostabią „Il volo“. Atskiro paminėjimo vertas Zucchero lydinčios grupės solo pasirodymas koncerto pabaigoje, kai jie atliko Mileso Daviso išpopuliarintą Eddie Harriso „Freedom Jazz Dance“ ir iškart po jo sekusį Avicii „Wake Me Up“ „koverį“.

Jautrus momentas – didžiojo italų tenoro Luciano Pavarotti pagerbimas koncertui einant į pabaigą. Tai buvo vienintelis kartas, kai koncerte įsijungė ekranas, dainą „Miserere“ Zucchero atliko duetu su Luciano, kuris dainavo iš projekcijos ekrane. Tapo akivaizdu, kad pasaulyje taip ir neatsirado, kas pakeistų prieš dešimt metų šį pasaulį palikusį operos grandą.

20170915_212045

Zucchero koncertas Vilniuje

Pagrindinės programos dalies pabaigoje Zucchero atliko vienus didžiausių savo hitų „Diamante“, „Diavolo in me“, bisui pasilikdamas Black dainos „Wonderfull Life“ „koverį“ ir savo didžiausią hitą „Senza una donna (Without a Woman)“. Koncertas baigėsi švente – publika vėl stovėjo, kas entuziastingai dainavo kartu, kas plojo, kas šoko lėtą. „Grazie, Vilnius, ačiū!“, – tarė Zucchero į viršų iškėlęs gautas rožes ir be didelių ceremonijų nulipo nuo scenos. Kad publikai nekiltų mintis prašyti dar vieno biso, po sekundės salėje užsidegė šviesos ir suskambo foninė muzika.

Nors nepriskirčiau savęs prie Zucchero klausytojų, patiko ir koncertas, ir buvo įdomu rašant šią apžvalgą pasidomėti jo kūryba plačiau. Zucchero tikrai pelnė mano pagarbą, norėtųsi, kad daugiau atlikėjų sentų taip gražiai ir brandžiai, išlaikydami kokybės kartelę kaip tai daro jis. Ir būtų labai įdomu šį dainininką pamatyti koncertuojant namų aplinkoje, kad ir toje pačioje Veronoje. O pabaigai, klausimas – ką labiausiai tinka gerti po Zucchero koncerto? Atsakymų variantai: a) alų, b) šampaną, c) tequilą boom boom? Teisingas atsakymas yra žemiau.

Pavykęs Rugpjūčio vakaras su Robbie Williams ir Erasure

RW_3

Robbie Williamso koncertas Vilniuje

Dar pernai lapkritį paskelbtas Robbie Williamso turo koncertas „The Heavy Entertainment Show“ šią savaitę visu pajėgumu driokstelėjo Vilniaus Vingio parke. Turiu prisipažinti, kad didelio susižavėjimo paskelbtu koncertu nerodžiau, nes RW teko matyti anksčiau kelis kartus populiarumo viršūnėje, tad nustebintas būti nebesitikėjau. Tačiau nuomonė pasikeitė sužinojus, kad apšildančia grupe Robbie atsiveža Lietuvoje dar nesilankiusius „Erasure“, tad į koncertą ėjau daugiausia dėl jų. Ir nepasigailėjau. Pasenę britų romantikai sugrojo nostalgišką savo aštuoniasdešimtųjų repertuarą, o RW trinktelėjo vieną įstabiausių koncertų Marijos žemėje. Bet apie viską iš pradžių.

Pagal iš anksto paskelbtą line-upą, Vingio parko įėjimai atsivėrė 17 val., „Erasure“ koncertas buvo paskelbtas nuo 20 val., o Robbie pasirodymo pradžia – kai tik prasidės pirmosios prietemos 21:15 val. (viskas minučių tikslumu ir įvyko). Kelias Vingio parko estrados link priminė Lietuvos-Baltarusijos pasienį, nusėtą furomis, kurių ten buvo apie 50. Buvo ką joms vežti – atlikėjai už Vingio parko estrados įkūrė savo miestelį, o parke akį džiugino įspūdinga scena ir dekoracijos.

Šiltas rugpjūčio vakaras. Maždaug apie pusę aštuonių Vingio parke prie įėjimų nutįso kilometrinės eilės. Vėliau atėjusieji pamatyti „Erasure“ tikriausiai nebesuspėjo. Andy Bello ir Vince’o Clarke’o duetą pirmą kartą atsivežti į Lietuvą buvo mėginta dar 2000-aisiais ir smagu, kad tai pagaliau įvyko. Pirmąją dainą „Victim of Love“ man taip pat teko išklausyti dar bilietų patikrinimo punkte, tačiau antrąja – „Drama!“ – jau mėgavausi prie scenos. Trečioji, naujojo šiemet išleisto albumo „World Be Gone“ singlas „Love You to the Sky“, buvo puiki proga nubėgti alaus ir per likusį laiką išklausyti kūrinius, tarp kurių skambėjo „Oh L’Amour“, „Blue Savannah“, „Sometimes“, „Love to Hate You“, „A Little Respect“ ir kiti.

Neužsižaidę naujomis dainomis (iš naujojo albumo atliko vos vieną) britai duoklę atidavė daugiausia aštuoniasdešimtųjų hitams. Gerbėjai galbūt galėjo pasigesti albumo „I Say I Say I Say“ kūrinių (kad ir didžiausio šio albumo hito „Always“), nenuskambėjo ir mano asmeninis favoritas „Breath of Life“ iš albumo „Chorus“. Bet bendro nusiteikimo tai netemdė – savaime suprantama, kad per tam skirtas 45 minutes visų per tris dešimtmečius sukurtų hitų sugroti nepavyks.

RW_1

Grupės veidas vis ekstravagantiškiau atrodantis Andy Bellas publikai ir padainavo, ir nesibodėjo pašokti, juodu kostiumu ir kaklaraiščiu pasipuošęs grupės smegenys Vince’as Clarke’as nesitraukė nuo savo sintezatorių, o savo sudėtį muzikantai papildė dviem pritariančiomis vokalistėmis. „Erasure“ skambėjo nepretenzingai, bet mielai. Grupė savo pasirodymui gavo centrinį ekraną ir dainas atliko dienos šviesoje po truputį pilnėjant Vingio parko pievai. Gal ir nedėkinga pozicija, bet savarankiškai stadionų „Erasure“ jau nebesurenka. Tam tikras tęstinumas – „Take That“ turą 2011 m., kuriame dalyvavo ir Robbie Williamsas, apšildė kitas britų synthpop duetas „Pet Shop Boys“. Visai gražu, kai muzikantai tokiu būdu atiduoda pagarbą juos įkvėpusiems atlikėjams.

Baigus pasirodymą „Erasure“, teko pusvalandį luktelėti ir užgrojo Robbie Williamso koncerto pradžią skelbiantis himnas „God Bless Our Robbie“ – skambus, humoristinis, sveikai saviironiškas kūrinys (štai vienas jo stulpelis: „God bless our Robbie / He can swing both ways / He is totally global / Except in U S of A“).

RW pasirodymą „atidarė“ titulinė naujojo albumo daina „The Heavy Entertainment Show“ ir tradicinis „openeris“ – „Let Me Entertain You“. Koncerto programoje negailėjęs hitų dainininkas tarp dainų (ar jų metu) darė tai, ką moka geriausiai – maivėsi, flirtavo su publika, linksmino ją, erzino, provokavo, šaipėsi iš savęs ir buvusios savo grupės „Take That“, bet visą laiką išliko įdomus, nei akimirkai nepaleidžiantis publikos dėmesio. Sudainavęs po kelias eilutes iš įvairių garsių kūrinių nuo „Can’t Touch This“ ir „Take on Me“ iki „Kiss“ ir „Stayin’ Alive“ patikrino kaip šios dainos žinomos pas mus.

RW_2

Robbie Williamso koncertas

Įsibėgėjus koncertui, Robbie atidavė pagarbą, kaip jis pats pasakė, savo herojui George’ui Michelui, ir, williamsiškai pridėjęs „Aš ne gėjus, bet jam būčiau pačiulpęs“, atliko dainą „Freedom“. „Freedom“ buvo pirmasis solinis Robbie Williamso singlas, išleistas 1996-ų rugpjūtį. Tokiu būdu dainininkas tuomet pažymėjo savo išėjimą iš prieš metus paliktos grupės „Take That“.

Robbie noriai kalbino lietuvaites, koncerto viduryje tradiciškai vieną jų užsivedė į sceną ir sudainavo „Somethin’ Stupid“, pavertęs šią dainą tiesiog pokštu. Jau kelintą turą kartu su dainininku galima išvysti ir keliaujantį jo tėvą, su kuriuo nuskambėjo Neilo Diamondo „koveris“ „Sweet Caroline“.

„Feel“, „Angels“ „Rock DJ“, „Kids“, „Millennium“, grupės „World Party“ koveris „She’s the One“, vienas naujausių singlų „Love My Life“… Robbie Williamsas turi pakankamai hitų, kad jų užtektų dviems koncertams. Daina „Come Undone“ buvo sumaniai supinta su „Take That“ kūriniu „Never Forget“. Puikiai priderintas apšvietimas ir efektai praturtino žiūrovų dėmesį prikausčiusį pasirodymą. Koncertą vainikavo Franko Sinatra’os išpopuliarinta daina „My Way“. Po jos pakartojęs kelias „Angels“ eilutes pagrindinis vakaro kaltininkas pradingo nuo scenos, palikęs publiką dainuoti.

Apmaudoka, kad kai kurie didieji portalai po šio koncerto mirgėjo antraštėmis apie kelis kartus rusų kalba ištartą „spasibo“, kuris yra rusų oligarchus pašiepiančios dainos „Party Like a Russian“ dalis. Nesu šio singlo gerbėjas, man asmeniškai tai vienas neįdomiausių RW kūrinių (o ir šiaip, būkim atviri, jo dainos jau retokai kuo nustebina). Ši daina – keistas pasirinkimas pirmam albumo „The Heavy Entertainment Show“ singlui, kuris taip ir netapo hitu, didelio radijo stočių dėmesio nesulaukė ir publikai yra palyginus mažai žinoma. Tad, kai kurie žiūrovai iš netikėtumo (o labiau iš nežinojimo) galbūt ir „nuščiuvo“, bet kad tai taps pagrindine antraščių tema yra tiesiog dirbtinis skandalo pūtimas ir paprasčiausias atlikėjo repertuaro neišmanymas. Geriau būtų antraštėje parašę: „Robbie Williamsas prisipažino, ką būtų padaręs George’ui Michaelui“.

RW_5

Robbie Williamso koncertas

Robbie Williamso koncertas susirinkusiai publikai praėjo kaip smagus šou, su derama jai pagarba. Tokį techninio įgyvendinimo lygį Lietuvoje nedažnai pavyksta išvysti. RW negailėjo šovinių, todėl jau koncerto pradžioje į viršų šovė konfeti, sproginėjo pirotechnika, stebino vizualiniai sprendimai, apšvietimas, koncertą užbaigė fejerverko salvės. Be abejonės, tarp šio koncerto žiūrovų atsiras tokių, kurie jį pavadins geriausiu koncertu savo gyvenime. Ir jis tikrai toks gali būti.

Šiuo turu Robbie Williamsas parodė, kad išlieka pramogų pasaulio sunkiasvoriu. Aš pats kiek įtariai koncertuose žiūriu į specialiuosius efektus, nes jie neretai pridengia muzikos skurdumą. Robbie Williamsas tikrai nėra pats geriausias dainininkas, tačiau publika žino ir mėgsta daug jo kūrinių, dainos jam yra komfortabilios, jų skambesys koncerte turtingas, o sceniniai sprendimai sumaniai priderinti, kad sustiprintų muzikos efektą. Ir, žinoma, Vingio parko estrados dydžio dainininko charizma, kuria jis galėtų pasidalinti su dešimčia atlikėjų ir dar liktų jam pačiam. Tai, kaip jis jaučiasi ir elgiasi scenoje, yra net įdomiau už jo dainavimą ir pamatyti tai bent kartą gyvenime yra tiesiog būtina.

RW_6

Robbie Williamso koncertas Vilniuje

Man tai buvo jau… penktas RW koncertas. Ne, tikrai nesu jo gerbėjas, nors savo fonotekoje turiu kelis, daugiausia ankstyvuosius jo albumus ir singlus. Retokai juos išsitraukiu. Labiausiai mėgstu „Feel“, „Supreme“, „No Regrets“, „Tripping“, „Old Before I Die“ (pastarųjų keturių šiame ture nėra). Visgi koncertai yra ta terpė, kur šį atlikėją galima įvertinti geriausiai. Todėl iš visų pamatytų Robbie koncertų šiam skirčiau garbingą antrąją vietą. Pirmoji atitektų įspūdingam 2011 m. „Progress“ turui su „Take That“ (tame ture Robbie Williamsas turėjo daugiau kaip pusvalandžio trukmės savo solinę dalį). Antroje vietoje – puikus šios savaitės vakaras Vilniuje. Trečioje vietoje būtų koncertas pačiame RW jėgų žydėjime 2003 m. Katovicuose su apšildančia dainininke Skin. Toliau sektų 2013 m. turo pasirodymas Taline ir paskutinėje vietoje – areninis koncertas Kaune 2015 m., kuris tikrai nebuvo kuo nors blogas, tiesiog po jo man atrodė, kad tai, ką galėjo parodyti geriausio, Robbie Williamsas jau parodė ir tuo mes greičiausiai su juo ir atsisveikinsime. Pasirodo, dar ne.

Ką gi, galbūt jis suras būdų mane prisivilioti į savo koncertą ir dar kartą.

Apie tai, kaip Robbie Williamsas flirtavo su lietuvaite ir tirpdė estų santūrumą

Robbie Williams koncertas Taline

Tai ėmė ir pagaliau įvyko! Didžiausias šią vasarą koncertas Baltijos šalyse nutiko praėjusį sekmadienį Talino dainų slėnyje, kur griaudėjo Robbie Williamso atsivežtos kolonėlės, o jo dainų paklausyti susirinko apie 63 000 žiūrovų.

Ne tik iš Estijos. Buvo čia ir penki tūkstančiai lietuvių, šiek tiek daugiau latvių, taip pat rusų ir suomių. Net vokiškų numerių teko matyti. Ir visa tai nenuostabu, nes šis koncertas tapo vieninteliu Robbio pasirodymu Rytų Europoje.

„Artimiausias dvi valandas jūsų užpakalis bus mano!“, – iš karto pareiškė scenoje pasirodęs dainininkas, pristatęs save Robbie F**king Williamsu. Pala pala. Anksčiau jis sakydavo, „sveiki atvykę į geriausią šou pasaulyje!“ Na, bet viską tuoj pamatysime patys.

Kai „manoMUZIKA“ paprašė parašyti šio koncerto apžvalgą ir nustebau (iš netikėtumo), ir nudžiugau (nes gera priežastis šį koncertą stebėti atidžiau, prisiminti ankstesnius Robbio turus, juos palyginti).

Po koncertų britų salyne pirmoje šios vasaros pusėje (Anglijoje, Škotijoje, Airijoje) liepos viduryje į kontinentinę Europą ištrūkęs Robbie čia surengė 15 iš 26 savo „Take The Crown Stadium Tour“ koncertų. Geografija apsiribojo galima sakyti vien Vakarų Europa ir Skandinavija – Vokietija, Austrija, Italija, Šveicarija, Belgija, Danija, Švedija, Norvegija. Plius dar vienas koncertas Balkanuose (Kroatijoje) ir vienas Šiaurės – Rytų Europoje (Estijoje). Nors estai save, ko gero, irgi priskirtų skandinavams.

Tačiau estams ne tik pasisekė išplėsti RW turo geografiją… Jie sugebėjo nukonkuruoti „Wembley“ stadioną ir pasiekti susitarimą nufilmuoti Robbio koncertą ne tik šimtams kino teatrų visame pasaulyje tiesioginei transliacijai, bet ir būsimam dainininko DVD. Tad daugelis koncerto dalyvių po kelių mėnesių turės puikų prisiminimą apie šį vakarėlį.

R. Williamso koncertas Taline

Visa ši epopėja užtruko dvejus metus, dar nuo 2011 m. liepos, kai į grupę „Take That“ sugrįžęs Robbie su ja koncertavo Kopenhagoje (taip taip, tą patį vakarą jis Kopenhagoje apsinuodijo 1500 JAV dolerių vertės krabu ir kitą dieną turėjęs įvykti antrasis „Take That“ koncertas Danijos sostinėje buvo atšauktas).

„Take That“ turo svečiai „Pet Shop Boys“, savo karjeroje irgi bendradarbiavę su Robbie Williamsu (tai jų pritariantys balsai skamba Robbio dainoje „No Regrets“), ir ne kartą su koncertais lankęsi Baltijos šalyse, savo draugus ir koncertų organizatorius iš Estijos Kopenhagoje suvedė su Robiu, tuo metu jau planavusiu savo solo albumą ir turą. Ir štai visų tų ilgų derybų rezultato liudininkai ką tik buvo susirinkę Talino Dainų slėnyje, kur galėjo įvertinti vieno žinomiausių Europos atlikėjų gebėjimus.

Apie Robio sugebėjimus daug kalbėti nėra prasmės. Jį tikrai verta pamatyti. Nesunkiai atpažįstamo balso tembro ir per kraštus trykštančia charizma, puikiai (neretai stačiokiškai, bet taikliai) bendraujantis dainininkas ne be pagrindo yra vienas sėkmingiausių Europoje.

Pasimokyti bendravimo meno (laisvumo, humoro, saviironijos ir drąsos) iš jo turbūt galėtų bet kuris lipantis į sceną. Prisiminimai iš 2011 m. Robbio solinio pusvalandžio „Take That“ turo metu ir 2003 m. jo koncerto Katovicuose (reklamuojančio albumą „Escapology“, atsimenamą iš singlų „Feel“, „Come Undone“ ir „Sexed Up“, kurie, beje, gyvai nuskambėjo ir šiame ture) kėlė lūkesčius į padanges.

Pirmą kartą nuo 2006 m. savo solinį turą surengęs Robbie Williamsas kartu su vienuolikos muzikantų grupe naujomis dainomis neužsižaidė, jų atliko penkias. Pradėjo nuo intro su „Hey Wow Yeah Yeah“ (po kurios, žinoma, driokstelėjo savo „Let Me Entertain You“), koncerto eigoje dar atliko „Gospel“, „Be a Boy“, „Foo Fighters“ dainos „Pretender“ kloną „Not Like the Others“ ir, žinoma, vienintelį savo naujausio albumo hitą „Candy“.

„Aukščiausiasis sakė, Robbie, tu turi pradėti nuo „Let Me Entertain You“ ir baigti „Angels“,  – sakė dainininkas prieš pradėdamas baigiamąją koncerto dainą, kuri nuskambėjo išties įspūdingai. Tuo galite įsitikinti iš „YouTube“ jau paskelbto 33 kameromis nufilmuoto įrašo.

Šiek tiek tuktelėjęs (bet koks gi skirtumas) dainininkas žavėjo publiką tuo, kad nesistengia komiškai kaip Madonna vaikytis jaunystės. Kiek padusęs, kelis kartus nugaros skausmais pasiskundęs dainininkas perspėjo, kad trūko labai nedaug, kad šis koncertas dėl sveikatos problemų būtų neįvykęs. „But you have some really good drugs, Estonia!“ pasakė dainininkas žaisdamas žodžio „drugs“ dviguba reikšme.

R. Williamso koncertas Taline

Koncerto įspūdžius teko aptarti ir su įvairiais bičiuliais. Įdomus faktas – kam tai buvo pirmasis RW koncertas, buvo susižavėję ir vadino jį vienu geriausiu gyvenime, tačiau tie, kas matė Robbie anksčiau, atsargiai užsimindavo, kad… šiuo koncertu kažkiek gal ir nusivylė. Vienas bičiulis, matęs šio turo koncertą Danijoje, sakė, kad ten jam koncertas irgi paliko didesnį įspūdį, buvo visai kita atmosfera ir,  jeigu ten būtų už koncertą parašęs dešimtuką, tai koncertą Taline vertintų… septynetu.

Kaip ir visur, tam faktoriai gali būti objektyvūs ir subjektyvūs. Robbie galbūt jau kiek ir praranda savo formą, tačiau reikia nepamiršti ir kad koncertas vyko Taline, kur publika turbūt buvo santūriausia per visą šį jo turą (Estijoje mačiau „The Prodigy“ koncertą, todėl, patikėkite, labai lengva pasakyti, kas iš publikos yra ne estai). Buvo vietų, kur publiką jam reikėjo tempti paskui save. Tai atima jėgų ir gali būti, kad Robbie energijos 60 000 žmonių ne visada užtenka, ypač jei ta publika pasyvesnė.

Visgi dainininkas scenoje jautėsi tikrai puikiai ir buvo neišmušamas iš vėžių. Užgrojęs vieną savo hitų „Millenium“ Robbie atkišo mikrofoną publikos chorui, tačiau tuoj pat pajuokavo, kad ši daina, ko gero, čia buvo nedidelis hitas.

Noras įtikti publikai kartais buvo per didelis – kiekviena proga kartojama „Estonia“ ar „Eesti“ kiek pabodo jau ir patiems estams. Bet buvo išties geras pokštas, kartojamas kiekvienoje šalyje, kur po prisipažinimo, kad myli publiką Robbie sako, turintis pasakyti tuos tris žodžius žiūrovams gimtąja kalba ir juos jam užrašė viešbutyje. „Mano didelis b****“ – ši estiškai nuskambėjusi frazė irgi buvo sutikta audringai.

Lietuviams smagiausias koncerto momentas buvo tada, kai pasiskundęs nugara ir tuo, kad yra vienišas ant scenos, jis iš publikos pasikvietė merginą. „Patikėk, esu labiau sužavėtas nei tu. Nebijok, čia tik aš Robbie Williamsas, tarptautinė superžvaigždė ir 70 000 mano geriausių draugų Estijoje“, – juokavo dainininkas.

Tolimesnis dialogas vertas stenografavimo, bet čia bent nedidelė jo dalis:

„Pasakyk man, gražioji panele, kuo tu vardu?“

„Jurgita“.

„Jurgita, kai tavęs paklausiu kito klausimo, sakyk Estija. Iš kur tu esi?“

„Lietuvos!“

Publika suošė. Tiesą sakant kilusios ovacijos, buvo vienos didžiausių per visą koncertą, lietuviai buvo triukšmingi.

R. Williamso koncertas Taline

„Ok. Tai buvo sutikta garsiai. Labas, Lietuva!“, – pasilabino su lietuviais Robbie Williamsas ir papriekaištavo, kad Lietuva duoda nulį taškų britų atlikėjams „Eurovizijoje“. Pasislėpęs už lovos dekoracijos Jurgitai Robbie atliko „Everything Changes“ iš „Take That“ laikų ir savo solinį kūrinį „Strong“, o palydėdamas nuo scenos sugebėjo pasakyti, kad Džein (kaip jis ją vėliau vadino) yra iš Latvijos (lygiai taip pat Katovicuose 2003 m. jis sveikinosi „Labas, Varšuva!“).

Beje, 2006 m. praėjusiame Robbie Williamso ture „Eurovizijos“ ir Lietuvos motyvas buvo šmėkštelėjęs Belgijoje, kai Briuselyje „Stade Roi Baudoin“ stadione dainininkas publikai tarp savo dainų netikėtai uždainavo „LT United“ „We Are the Winners“ motyvą.

Robio koncertas Taline buvo geras. Formulė nepralošiama – didelė ir įspūdinga scena, patrauklios dekoracijos ir efektai, fejerverkas pabaigoje, daug žinomų kūrinių ir žodžio kišenėje neieškantis dainininkas. Kaip jis pats sako, „turiu geriausią darbą pasaulyje“.

Jeigu pastebėjote, šiuose įspūdžiuose daugiau kalbėjome apie dainininko bendravimą, nei apie muziką. Bet taip jau yra, kad charizma kartais ją užgožia, o muzika čia skambėjo kokybiškai ir sklandžiai.

Kaip ten bebūtų, Robbie yra paruošęs sau dirvą solidžiai bręsti, ir, jeigu įvyks taip, kad vieną dieną jis nustos lakstyti po sceną, galėsime tapti gana įdomios reinkarnacijos liudininkais. Radijo stotis „BBC Radio 1“ jau mažiau groja jo dainas, neva jis per senas jaunąjai kartai (nepaisant to „Candy“ užlipo į pirmąją vietą britų hitparade), bet 2001 m. albumas „Swing When You’re Winning“ ir ankstesniuose jo koncertuose šiam albumui skirta dalis įrodo, kad pvz. net ir Franko Sinatros amplua jis irgi jausis visai neblogai.