Vaidas Stackevičius

Stingo koncertas Kaune: neblėstančios lietuvių simpatijos britų legendai

Sting

Stingo koncertas Kaune

Pasakysiu paslaptį – lietuviai mėgsta Stingą. Per savo karjerą mūsų šalyje jau šeštą kartą apsilankęs dainininkas/boso gitaristas į savo koncertus surenka vis daugiau žiūrovų. Ir realiai pretenduoja į dažniausiai ir sėkmingiausiai Lietuvoje koncertavusio Vakarų Europos atlikėjo titulą. Praėjus penkeriems metams nuo ankstesnio koncerto į Kauno „Žalgirio“ areną sugrįžusi britų įžymybė nepaliko abejonių dėl to, kad mūsų publika jį labai mėgsta. Buvo parduoti visi bilietai viršutinėse ir žemutinėse tribūnose, ir tik parteryje, kur stovimos vietos, ne visi bilietai buvo išpirkti. Akivaizdu, Stingo publika labiau linkusi sėdėti, bet čia jau pats dainininkas nenorėjo, kad parteris būtų sėdimas.

Iš naujojo albumo į koncertą pasiėmęs keturias dainas, Stingo pseudonimu žinomas Gordonas Sumneris (66) publikai tradiciškai pateikė visus didžiausius savo ir grupės „The Police“ hitus. Jei Stingo koncertuose teko lankytis anksčiau, didžiąją dalį kūrinių garantuotai girdėjote ankstesniuose pasirodymuose. Tačiau jei aplankyti Stingo dar neturėjote galimybės, tuomet šis koncertas yra kone privalomas. Ypač jei klausėtės muzikos aštuoniasdešimtaisiais ir devyniasdešimtaisiais.

„Apšildymui“ pasiėmęs savo sūnų Joe Sumnerį (kuris su grupe „Fiction Plane“ tėvą Lietuvoje „apšildė“ ir 2006 metais „Siemens“ arenoje Vilniuje, o šiemet taip pat pradėjo solinę karjerą), Stingas paruošė programą, prieš kurią išskystų ir didžiausi skeptikai. Tokiam koncertui recenzijos rašyti beveik nereikia… Pakanka išvardinti skambėjusias dainas ir visiems viskas aišku. Bet apie jas kiek vėliau.

Sting 2

Stingo koncertas Kaune

Koncerto metu buvo smagu ne tik sekti setlistą, bet ir prisiminti neatliktų hitų pavadinimus. Tapo aišku, kad Stingas galėtų surengti du iš eilės vienodai sėkmingus koncertus su skirtinga programa. Neskambėjusių kūrinių rezerve liko „When We Dance“, „It’s Probably Me“, „Send Your Love“, „Moon Over Bourbon Street“, „If You Love Somebody Set Them Free“, „All This Time“, „Let Your Soul Be Your Pilot“, „Seven Days“, „Stolen Car (Take Me Dancing)“, „Brand New Day“, „This Cowboy Song“…

Tačiau visgi susitelkime ties tuo, kas buvo „Žalgirio“ arenoje, o ne ko pasigedome:) Vieną pirmųjų savo kūrinių dainininkas publikos džiaugsmui atidavė „Grammy“ apdovanotą „If I Ever Lose My Faith in You“. Atsipūtimui – „The Police“ daina „Spirits in the Material World“ ir tada pasipylė… „Englishman in New York“, „Every Little Thing She Does Is Magic“ („The Police“), „Mad About You“, „Fields of Gold“, „Shape of My Heart“, „She’s Too Good for Me“. Viena po kitos. Be galimybės atsipūsti.

Tai buvo mano ketvirtasis Stingo koncertas, tad labiausiai laukiau kas jame bus naujo, netikėto. Ir, būkime atviri, nieko naujo nebuvo. Na, gal išskyrus vieną staigmeną. Tai – Stingo tribute’as Davidui Bowie „Ashes to Ashes“, kurią dainuodamas jis net savo balsą meistriškai atitaikė pagal Bowie dainavimo manierą. Ši daina sinergiškai peraugo į kūrinį „50,000“ iš naujo Stingo albumo „57th & 9th“, kurį dainininkas pernai parašė mirus Prince’ui ir skyrė įvairių muzikos atlikėjų, kurių netekome 2015-2016-aisiais, atminimui — Prince’o, Davido Bowie’io, Glenno Frey’aus, Lemmy’io Kilmisterio.

Sting23

Stingo koncertas kaune

Likusią koncerto dalį jau vienur ar kitur teko girdėti ir ne kartą. Žinoma, išskyrus kitas naujas dainas „Heading South on the Great North Road“, „Petrol Head“, „I Can’t Stop Thinking About You“. Dar nusišypsoti privertė žaismingas „Roxanne“ ir „Ain’t No Sunshine“ apjungimas į vieną kūrinį. Tai ir tiek tų staigmenų. Kita vertus, nesiginčysiu, kad tokias dainas kaip „Fields of Gold“, „Mad About You“, „Fragile“ (kuri ir pabaigė koncertą) galima klausytis be galo.

Ankstesnį kartą Stingo koncerte lankiausi 2011 metų birželį, kai iš Minsko dėl finansų krizės Baltarusijoje į Vilniaus Vingio parką buvo perkeltas koncertas su simfoniniu orkestru. Tąkart Stingas taip susiklosčius aplinkybėms per devynis mėnesius su tuo pačiu koncertu Lietuvą aplankė dukart (prieš tai 2010 metų rugsėjį buvo „Siemense“). Bet tai savaime buvo gana išskirtinis turas. Tuo tarpu kiti jo koncertai nepaisant to, kad keičiasi turų pavadinimai, yra 80-90 procentų panašūs vienas į kitą. Bet, jei jau publika mėgsta, turbūt tai niekaip nėra blogai.

Aš pats naujus Stingo įrašus sekti nustojau apie 2003 metus po albumo „Sacred Love“. Ne dėl to, kad nepatiko. Tas albumas buvo ganėtinai vykęs, nors Stingo kūrybos viršūnę man žymi albumai „…Nothing Like the Sun“ (1987), „The Soul Cages“ (1991) ir „Ten Summoner’s Tales“ (1993). Net ir dabar rašydamas tekstą juos su malonumu vieną po kito perklausiau. Tiesiog Stingas po albumo „Sacred Love“, išskyrus „Symphonicities“ (2010) su Londono karališkuoju filharmonijos orkestru, sąmoningai ar ne pasitraukė į šešėlį įrašydamas gana specifinius tolimesnius albumus. Jis tapo mažiau matomas, mažiau girdimas, mažiau grojamas radijo stočių. Turbūt mažai kas klausėtės viduramžių muzika dvelkiančio „Songs from the Labyrinth“ (2006), kalėdinio „If on a Winter’s Night…“ (2009), miuziklui skirto „The Last Ship“ (2013). Bet, kas svarbiausia, Stingas išliko vis taip pat mylimas koncertuose!

Sting4

Stingo koncertas Kaune

Nesakyčiau, kad žinia pernai apie naująjį albumą „57th & 9th“ būtų mane labai sudominusi. Nors ruošiantis koncertui perklausiau dainas iš šių pastarųjų albumų, turiu pripažinti, kad darbas „57th & 9th“ yra toks, kokio gerbėjai laukė ir ilgėjosi trylika metų. Jame vėl suskambo roko gitaros, ankstesnei kūrybai būdingos melodijos ir aranžuotės. Dvyliktąjį savo albumą „57th & 9th“ dainininkas pavadino Niujorko sankryžos garbei, kurią kiekvieną dieną kirsdavo pakeliui į įrašų studiją. Albume galima išgirsti (ir scenoje pamatyti) gitaristą Dominicą Millerį, kuris kelis kartus į Lietuvą buvo atvykęs su savo soliniais koncertais.

Pernai lapkričio 12 dieną Stingas surengė koncertą Paryžiaus teatre „Bataclan“, kuris po metų pertraukos naujai atsidarė po ten surengto teroristų išpuolio. Šių metų vasarį naujojo albumo turą dainininkas pradėjo Vankuveryje, Kanadoje. Lietuva – viena paskutinių šio turo stotelių. Po pasirodymo Kaune muzikantai iškeliavo į Lenkiją, Vengriją, Makedoniją ir šią savaitę turą baigs Rumunijoje.

Kaip minėjau, tai buvo šeštasis Stingo vizitas Lietuvoje. Prisiminkime… Pirmą savo pasirodymą mūsų šalyje jis surengė dar 2001 metų birželį Vilniuje a.a. „Žalgirio“ stadione (turbūt šis koncertas man labiausiai ir paliko įspūdį iš visų Stingo pasirodymų Lietuvoje). Tuomet 2006 ir 2010 metais koncertavo Vilniaus „Siemens“ arenoje, 2011-ais Vingio parke, 2012 metais ir šiemet Kaune „Žalgirio“ arenoje. Pastarojo koncerto sėkmė neleidžia abejoti, kad praeis keleri metai ir, kai Stingas išsiruoš į kitą turą, Lietuva turėtų vėl būti jo žemėlapyje.

Bryan Ferry koncertai Krokuvoje ir Taline: kažkur visai šalia muzikos tobulybės

B. Ferry koncertas Krokuvoje

B. Ferry koncertas Krokuvoje

Kas gali būti geriau už Bryano Ferry koncertą? Nebent tik du Bryano Ferry koncertai! Šiai muzikos šventei parašyti recenziją galėjau iš anksto. Nes joje jau buvau. Yra žmonių, kurie aplanko du to paties turo koncertus. Gegužę teko būti pas Bryaną Ferry Krokuvoje ir tas koncertas buvo toks geras, kad turėjau tuo įsitikinti dar kartą. Todėl šią savaitę keliavau pažiūrėti šio turo ir į Taliną. Taip, jis tikrai toks geras!

Ko gero, nepristatinėsiu Bryano Ferry (72) atskirai – tam reikėtų paskirti atskirą rašinį. Asmenybė įdomi ir labai spalvinga. Šiemet skaičiau Davido Bowie biografiją „Strange Fascination“, joje Bryanas Ferry yra dažnai minimas atlikėjas, jie abu keliavo panašiu keliu tik paralelinėmis trajektorijomis, kurias šiek tiek apjungia Brianas Eno (kartu su Bryanu Ferry buvęs grupėje „Roxy Music“, vėliau prodiusavęs kelis Davido Bowie albumus). Bet norint pažinti Bryaną Ferry kaip asmenybę visgi rekomenduočiau ne skaityti albumų ar koncertų recenzijas, bet labiau pasidomėti moterimis iš „Roxy Music“ albumų viršelių.

Buvęs šios grupės lyderis naujausiam savo turui rinkosi tik tam tikras erdves. Vidutinio dydžio (maždaug dviejų tūkstančių žmonių talpos), sėdimas, kamerines, su gera akustika. Krokuvoje tai buvo kongresų centras „ICE Kraków“, Taline – „Nordea“ koncertų salė. Tokias, kurios leistų muzikai atsiskleisti maksimaliai gerai. Vilniuje tam tinkamos turbūt net nebūtų (nebent sėdimas „Compensos“ variantas, Kongresų rūmai tam per maži).

B. Ferry koncertas Taline

B. Ferry koncertas Taline

Šiame ture koncertus pusvalandžio trukmės pasirodymu pradėjo Velso dainininkė-dainų kūrėja Judith Owen. Po pertraukos publika sulaukė ir pagrindinio vakaro kaltininko. Bryanas su žiūrovais pasisveikino „Roxy Music“ daina „The Main Thing“ ir jau antras kūrinys buvo vienas didžiausių jo hitų – „Slave to Love“. Nuo pirmųjų dainų publika galėjo mėgautis kiekvienu garsu. Koncertas buvo labai komfortabilus muzikine prasme. Jokių efektų, tik muzika, instrumentais turtingas skambesys, geras garsas, subtilus apšvietimas ir nuo dainininko sklindanti elegancija. Šią recenziją turėtų rašyti moteris, pojūčius aprašytų gerokai geriau už mane.

Tokius koncertus labai mėgstu. Kai atlikėjas nieko neįrodinėja (jau viskas įrodyta), kai nepardavinėja ir nebando įsiūlyti naujų dainų, tiesiog atlieka savo kūrinius, kuriuos labiausiai mėgsta publika, o muzikos neužgožia efektai, ji yra dėmesio centre. Bryano Ferry muzikoje – daug muzikos, bet nieko nereikalingo. Dešimt muzikantų, kai kurie dar groja keliais instrumentais. Pats dainininkas keliskart prisėdo prie sintezatoriaus ir į rankas paėmė lūpinę armonikėlę. Atskirai norisi paminėti nuostabią saksofonistę-klavišininkę Jorją Chalmers, kurios puikios solo partijos ar subtilūs melodijos padailinimai ne kartą sulaukė publikos ovacijų.

Visas dainininko repertuaras – tai melodingi, lengvai plaukiantys kūriniai, dažniausiai apie meilę ir jausmus. Be nervo, su kažkokia ramybe savyje ir tokiu grožiu, kad abiejuose koncertuose pravirkė moteris. Tik kelis kartus muzikantai panėrė į kiek tamsesnius ar meditacinius kūrinius („A Waste Land“, „In Every Dream Home a Heartache“), bet juose neužsibuvo. Atliko ir nuotaikingesnės kūrybos dainas „Do the Strand“, „Let’s Stick Together“.

B. Ferry koncertas Krokuvoje II

B. Ferry koncertas Krokuvoje

Kai įpusėjus koncertui viena po kitos pradėjo skambėti „Don’t Stop the Dance“, „More Than This“, „Avalon“, „Love Is the Drug“ – gerbėjų širdys tokio krūvio galėjo ir neatlaikyti. Bet dainininkas neleido publikai užsižaisti plojimais. Rodos, žiūrovai tik įsismarkavo reikšti savo susižavėjimą, o jis jau pradeda naują dainą. Buvo akimirka, kai muzikantai kiek užsiklausę plojimų nepradėjo naujos dainos, dainininkas griežtu rankos mostelėjimu lyg žaibu parodė – grojam toliau.

Dar viena „Roxy Music“ daina, nuskambėjusi koncerto viduryje, „Stronger Through the Years“, ko gero, geriausiai tinka pačiam atlikėjui, kuris jau net ne kaip vynas, o tarsi brendis yra subrendęs su metais ir pasiekęs savo skonio viršūnę. Vienintelis dalykas, kuris išduoda solidų šio dainininko amžių yra kiek senstelėjęs balsas. Bet išlaikęs visas savo spalvas, gal tik ne toks stiprus, kartas nuo karto suvirpantis. Bet savo dainas Bryanas Ferry labiau pasakoja, nei dainuoja, tad ir tai niekaip netrukdė mėgautis koncertais.

Iš naujausio dainininko albumo „Avonmore“ nebuvo nei vienos dainos. Tik senesnė solinė ir grupės „Roxy Music“ kūryba, taip pat keli „koveriai“. Bobo Dylano „Simple Twist of Fate“ (šiam atlikėjui Bryanas Ferry yra paskyręs visą albumą „Dylanesque“). Krokuvoje jis dar atliko Neilo Youngo „Like a Hurricane“. Savo vietą koncerto pabaigoje turi Johno Lennono „Jealous Guy“ „koveris“ (vienintelis Bryano Ferry solinis Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje 1981 metais). Taline kaip tik tą dieną buvo ir Johno Lennono 77-asis gimtadienis, tačiau užuominos į tai nuo scenos nebuvo.

B. Ferry koncertas Taline II

B. Ferry koncertas Taline

Apskritai dainininkas su žiūrovais bendravo nedaug, į publiką kreipėsi tik du ar tris kartus. Koncertą muzikantai baigė vieną kartą sugrįžę bisui. Žiūrovų išsiskirstymui salėje jau įsižiebus šviesoms ėmė skambėti norvegų didžėjaus Toddo Terje kartu su Bryanu Ferry įrašyta Roberto Palmerio „Johnny and Mary“ interpretacija būtent iš 2014 metų albumo „Avonmore“, kurią mielai būčiau išgirdęs ir koncerto programoje.

Iš Talino prisiminimui parsivežiau dvigubą koncertinį Bryano Ferry albumą „Live 2015“ ir vienoje muzikos parduotuvėje nusipirktą „Roxy Music“ vinilą. Iš Krokuvos – marškinėlius su „Roxy Music“ albumo „Country Life“ viršeliu. Pasigailėjęs, kad ten nenusipirkau skėčio su šio albumo viršeliu, tą padariau vėliau internetu:) Ir gerai padariau, nes turo pabaigoje Taline atributikos asortimentas jau buvo gerokai sumažėjęs.

Koncerto Taline organizatoriai vieną „Roxy Music“ plokštelę ir kompaktinio disko viršelį sutiko perduoti dainininkui pasirašyti (buvo sudėtinga užduotis atsirinkti TĄ vinilo plokštelę, kurią papuoš autografas), viską sėkmingai pavyko įgyvendinti. Šiemet Bryanui Ferry koncertiniai metai jau pasibaigė, tačiau 2018 metų pavasarį jau yra suplanuota koncertų Jungtinėje Karalystėje.

Praėjus kelioms dienoms ir prisiminus įspūdžius iš Bryano Ferry lietingame Taline bei sugrįžus į besibeldžiančią vasarą Krokuvoje ant širdies ramu, kad pasitempęs ir elegantiškas Bryanas Ferry sėkmingai išlaiko aukštus kokybės standartus. Per savo karjerą vieną kartą (2007 metais) jis lankėsi ir Vilniuje pristatydamas albumą „Dylanesque“. Būtų nepaprastai nuostabu, jei koncertų rengėjai Lietuvoje šį dainininką pakviestų ir dar kartą. Jei muzikoje egzistuoja tobulybė, Bryanas Ferry yra kažkur visai netoli jos.

Sparks koncertas Londone: amžinas entuziazmas ant scenos ir dovanos iš Lietuvos

20170928_212620

Sparks koncertas Londone

– Sveiki! Mano vardas Vaidas. Man patinka „Sparks“.

– Laaaabas, Vaidai!
Maždaug taip turėtų prasidėti mano rašinys apie „Sparks“. Tiesą sakant, jis taip ir prasideda:) Ir, berods, tai yra pirmasis rašinys apie „Sparks“ „manoMUZIKOJE“. Todėl apie viską nuo pradžių.
Broliukų Rono (72) ir Russello (68) Maelų duetas „Sparks“ šiuo pavadinimu veiklą pradėjo 1972-aisiais, kai turbūt kokie 95% „manoMUZIKOS“ skaitytojų dar nė nebuvo gimę. Nebuvo gimęs ir šių eilučių autorius.
Grupės muzika klausytojus Lietuvoje pasiekė dviem būdais:
1) iš senų laikų kažkur nuo albumo „Kimono My House“ (1974), kai vakarietiška muzika kažkokiais būdais vis prasiskverbdavo per geležinę uždangą;
2) kai 1994 metais MTV pradėjo rodyti vaizdo klipą „When Do I Get to Sing „My Way“, o netrukus „Radioshow“ šios grupės dainą „Now That I Own the BBC“ perdarė į „Man dabar priklauso LNK“ (abi paminėtos „sparksų“ dainos yra nepaprasto gėrio ir grožio albume „Gratuitous Sax & Senseless Violins“). Esu prie pastarųjų.
Priežastys mėgti „Sparks“:
– įdomios, keistos, „kreivos“ popdainos su šmaikščiais tekstais (pvz. „I married myself we’re so happy together“);
– kartais jiems pasiseka sukurti kai ką nuostabiai melodingo, širdį veriančio ir taiklaus – kaip kad europinį hitą „When Do I Get to Sing „My Way“, Rojaus vertą „The Number One Song in Heaven“, Nr. 1 Prancūzijoje „When I’m With You“, Nr. 2 Jungtinėje Karalystėje „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“;
– galima atsirinkti kas kam patinka – per keturis dešimtmečius trunkančią karjerą grupės stilius varijavo nuo artroko, glamroko iki disco, new wave ar syntpop;
– kaip įtaką savo kūrybai „Sparks“ yra minėję „New Order“, „Depeche Mode“, „Erasure“, „The Smiths“, Giorgio Moroderis, „Siouxsie and the Banshees“, „Sonic Youth“, „Nirvana“, Björk, „Faith No More“;
– Martinas L. Gore’as iš „Depeche Mode“ yra įrašęs „Sparks“ „Never Turn Your Back on Mother Earth“ „koverį“, kuris išleistas 1989 metų „Counterfeit e.p.“;
– 2008 metais grupė Londone surengė projektą „Sparks Spectacular“, kurio metu 20 vakarų iš eilės sugrojo pilnus savo dvidešimt išleistų albumų (kiekvieną vakarą chronologiškai vis kitą + didžiausius hitus), o 21-ą vakarą pristatė naujausią albumą „Exotic Creatures of the Deep“ (praėjusią savaitę susipažinau su žmonėmis, kurie buvo nusipirkę bilietus į visus 21 koncertą);
– daina „Perfume“ 2009 metais sunuskambėjo „Dolce & Gabbana“ TV reklamoje;
– 2015 metais „Sparks“ įrašė bendrą albumą su britais „Franz Ferdinand“ (projektas ir albumas vadinosi „FFS“, #17 vieta Jungtinės Karalystės albumų tope);
– grupės narys Ronas Maelas yra krepšinio gerbėjas, renka su krepšiniu susijusią atributiką ir nepamiršta pasidomėti, kaip sekasi Lietuvos krepšinio rinktinei;
– tokie veikėjai, kaip Algis Ramanauskas-Greitai, Andrius Mamontovas ar Igoris Kofas jums mielai padės „like“ už „sparksus“.
20170928_212653

Sparks koncertas Londone

Lietuvoje „Sparks“ pirmą kartą lankėsi 2008 metais pristatydami albumą „Exotic Creatures of the Deep“, kai surinko anšlagą šviesaus atminimo „Forum Palace“ „Galaxy“ salėje (juos tada apšildė irgi šviesaus atminimo grupė „Suicide DJs“). Po dvejų metų sekusį turą 2010 metais „Two Hands One Mouth“ „Sparks“ pradėjo būtent nuo Lietuvos.
Tai štai, po aštuonerių metų nuo albumo „The Seduction of Ingmar Bergman“ (2009) „Sparks“ sugrįžo su nauju dvidešimt trečiuoju diskografijoje albumu „Hippopotamus“. Atrodytų, kad viskas jau sukurta ir išgrota, tad kažkokio ypatingo entuziazmo dėl naujų dainų neturėjau. Bet vienas po kito pasirodę trys singlai mano nuomonę greitai pakeitė. Jie skambėjo energingai, įdomiai, bet tuo pačiu pasižymėjo sugrįžimu prie klasikinio „Sparks“ skambesio, už ką grupė ir pelnė gerbėjų simpatijas.
20170928_223323

Sparks koncertas Londone

„Hippopotamus“ išleistas su leidybos kompanija BMG, o ne, kaip pastaruoju metu buvo įprasta, per broliams Maelams priklausantį „leiblą“ „Lil’ Beethoven“. Kaip pasakoja vokalistas Ronas Maelas, BMG įsigijo ankstesnių „Sparks“ albumų teises ir, išgirdę apie naujo albumo planus, nuvyko į JAV paklausyti įrašų, liko sužavėti ir jį išleido. Šį albumą ramia sąžine rekomenduoju visiems seniems „Sparks“ fanams, man asmeniškai jis geriausias nuo „Balls“ (2000) laikų.
Prieš kelias savaites rugsėjį albumas „Hippopotamus“ pakilo į Nr. 7 Jungtinėje Karalystėje. Ir tai yra geriausias grupės pasiekimas per pastaruosius 40 su trupučiu metų. Ant šios bangos suplanuoti turą Jungtinėje Karalystėje buvo toliaregiškas ir labai geras sprendimas. Koncertai praėjo su pasisekimu, o pabaigai Londone „O2 Shepherd’s Bush Empire“ salėje grupė surengė du anšlaginius koncertus iš eilės. Tai buvo priešpaskutiniai koncertai Europoje, po jų – tik Paryžius, dar vienas kitas promo judesys Europoje ir tolimesnis turas JAV. Antrąjame „Sparks“ koncerte Londone praėjusią savaitę ir teko apsilankyti.
„Sparks“ driokstelėjo nuostabų koncertą. Naujasis albumas pilnas įdomių ir vykusių kūrinių, kaip kad singlai „Hippopotamus“, „What the Hell Is It This Time?“, „Édith Piaf (Said It Better Than Me)“. Taip pat pasislėpusių perliukų, kaip „Scandinavian Design“, „I Wish You Were Fun“, „Missionary Position“. Visus šiuos kūrinius ir dar kelis naujus kitus grupė ir sudėjo į savo setlistą.
Prie jų prijungė When I’m With You“, „When Do I Get to Sing „My Way“ (šios dainos atlikimas yra vienas labiausiai jaudinančių momentų per mano ilgametį lankymąsį koncertuose), „Never Turn Your Back on Mother Earth“, „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“, bisui pasilikdami FFS singlą „Johnny Delusional“ ir 1974 metų savo klasiką „Amateru Hour“ – štai ir nepralošiamas pavykusio vakaro receptas!
20170928_222826

Sparks koncertas Londone

„Sparksus“ bijojau pamatyti susenusius, bet likau maloniai nustebintas ir įkvėptas. Septyni užtikrintai skambantys muzikantai lengvai šokinėjo nuo vienos dainos prie kitos ir publikai, kurioje buvau prie jauniausių, suteikė daug džiaugsmo. Savitas Russello Maelo vokalas, iš atminties be suflerio beriamas tekstas, gera koncerto dinamika, kuklusis daugumos dainų autorius ir klavišininkas Ronas Maelas, kuris į scenos priekį nusilenkti brolio buvo tiesiog stumte išstumtas, kerėjo ir neleido nei akimirkos nuobodžiauti, o Rono vaizduojamo personažo (balti marškiniai sukišti į per plačias kostiumines kelnes, gerokai per ilgas kaklaraištis) atliktas šokis prilygsta Arnoldo Lukošiaus „LT United“ performansui.
20170928_223449

Sparks koncertas Londone

Koncertas ne tik neprailgo, bet ir nesinorėjo kad pasibaigtų. Grupė garbingai nutarė tame pačiame mieste negroti dviejų vienodų koncertų, tad setlistai buvo skirtingi. Pirmąjį vakarą į programą įtrauktą 2008 metų dainą „Good Morning“ kitą vakarą keitė klasikinis „When I’m With You“.
„Sparks“ svajonę išpildžiau dukart – prieš devynerius metus Vilniuje ir šiemet Londone. Tikrai norėčiau dar. Ir aš ne vienas toks entuziastingas. Už Londono koncertą penkias žvaigždutes „sparksams“ savo recenzijoje parašė ir santūrusis „The Times“.
the times_sparks review

The Times recenzija

Maloni ir jaudinanti patirtis buvo po koncerto apsilankyti grupės užkulisuose, kur jie sulaukė lauktuvių iš Lietuvos – Jono Valančiūno Lietuvos rinktinės marškinėlių ir trispalvio šaliko, su kuriais noriai pozavo nuotraukoms. Broliukai gyvai atrodo kur kas geriau nei nuotraukose (kaip ir pvz. „Depeche Mode“), puikiai atsimena savo viešnages Lietuvoje ir tikisi vėl aplankyti mūsų šalį. Albumas ir turas „Hippopotamus“ tapo puikiu liudijimu, kad „Sparks“ istorija nesibaigia. Ir labai norisi tikėti, kad juos keliai vėl atves į Lietuvą.
20170928_230133

Grupei Sparks – dovanos iš Lietuvos

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge: lūkesčius sužadinęs sugrįžimas

roliai Gallagheriai. Apie juos prirašyta knygų ir bus rašoma dar. Devyniasdešimtaisiais, kai jie kartu buvo toje pačioje grupėje, muzikos pasaulis patyrė psichozę, kokios turbūt nematė nuo „The Beatles“ laikų. Tačiau laikas ėjo, viskas keitėsi ir 2009-aisiais neapsikentę vienas kito broliukai Liamas ir Noelis išformavo savo geriausią kūrinį – grupę „Oasis“ – ir pasuko skirtingais keliais. Kaip savo savo „Twitter“ paskyroje rašė Noelis, „su šiek tiek liūdesio ir dideliu palengvėjimu… aš palieku „Oasis“ šįvakar. Žmonės rašys ir kalbės ką nori, bet aš paprasčiausiai negaliu dirbti su Liamu daugiau nei vienos dienos“.

Liamas vs. Noelis? Ir vienas, ir kitas netruko sukurti naujas grupes, įrašė albumus, pradėjo koncertuoti. Aš asmeniškai išsirinkau Noelį kaip brandesnį ir talentingesnį kūrėją. Jo įkurta grupė „Noel Gallagher’s High Flying Birds“, kurioje be kitų groja ir buvę „Oasis“ muzikantai Gemas Archeris bei Chrisas Sharrockas, gana sėkmingai išleido du albumus ir dar vieną planuoja šių metų lapkritį. 2012-ais pasisekė juos pamatyti Kijeve – to koncerto pilnai užteko suprasti, kad ši grupė užtikrintai atėjo ilgam.

20170922_145918

Hamburgo gatvėse

Tuo tarpu Liamo istorija kiek kitokia. Pilna savęs ieškojimų. Jis anksčiau už brolį startavo su nauja grupe „Beady Eye“, su ja irgi išleido du albumus, tik didelės sėkmės nesulaukė. Turbūt ryškiausiai „Beady Eye“ buvo pastebėta 2012 metais, kai atliko dainą „Wonderwall“ Londono olimpinių žaidinių uždarymo ceremonijoje. 2014 metais grupė iširo. Nepaisant to, Liamas iki šiol išliko viena labiausiai atpažįstamų šiuolaikinės britų muzikos figūrų, o žurnalo Q skaitytojai jį yra net rinkę didžiausiu visų laikų frontmenu muzikos istorijoje.

Tad buvo tik laiko klausimas, kuo nauju nustebins Liamas Gallagheris. Pasklidusios kalbos apie jo solo karjerą netruko pasitvirtinti. 2015 metais pradėjęs nuo pasirodymo pube jis šiemet jau lipo į „Glastonbury“, „Exit“, „Lallapaloozos“, „Bergenfest“, „Benicassim“ ir kitų festivalių scenas. Birželį su „Coldplay“ nariais Chrisu Martinu ir Jonny’iu Bucklandu pasirodė Arianos Grande inicijuotame renginyje „One Love Manchester“. Visa tai buvo apšildymas prieš šiemet pasirodysiantį solinį albumą.

Šią savaitę atvykus į Hamburgą, pramogomis garsėjančioje Reeperbahno gatvėje, kur didžiausias „Reeperbahn“ festivalio šurmulys, kur pripildytos įvairaus žanro atlikėjų klubų, teatrų bei atviros scenos įsimaišiusios tarp erotikos barų, kabaretų ir St. Pauli raudonųjų žibintų, nebuvo negalima nepastebėti namo dydžio plakato, skelbiančio apie solinio Liamo Gallagherio albumo „As You Were“ pasirodymą spalio 6 dieną.

Nuo 2005-ųjų rengiamas „Reeperbahn“ festivalis jau spėjo pagarsėti kaip didžiausias klubinis festivalis Vokietijoje. Dešimtyse klubų vyksta šimtai pop, roko, elektronikos atlikėjų pasirodymų (šiemet festivalyje pasirodė ir lietuviai ba. bei „Deep Shoq“), į jį susirenka daug muzikos verslo atstovų iš viso pasaulio. Vokietija yra ketvirtoji muzikos rinka pasaulyje po JAV, Japonijos, vos vos atsiliekanti nuo Jungtinės Karalystės. Tuo pačiu tai turbūt yra didžiausia fizinės laikmenos pardavimų rinka pasaulyje šiuo metu.

„Reeperbahn“ festivalyje dėl dėmesio kaunasi ne tik jaunos grupės, bet ir didžiosios leidybinės kompanijos „Warner“, „Universal“, „Sony“. Tradiciškai šiame festivalyje buvo surengtas „Warner Music Night“ vakaras, kuris vyksta nuo pat pirmojo „Reeperbahn“ festivalio. Informacija skelbė, kad penktadienį vakare maždaug du tūkstančius žmonių talpinančiame klube „Docks“ pasirodys jaunėliai iš Berlyno KLAN, australų dainininkas-dainų kūrėjas Vance Joy ir „įslaptintas top headlineris“. Ir tik išvakarėse, ketvirtadienį vėlai vakare, festivalio kanalais buvo pranešta, kad tai ne kas kitas, o Liamas Gallagheris.

20170922_221046

Eilės į Liamo koncertą

Per naktį ant Liamo albumo plakatų Reeperbahne atsirado informacija apie šį koncertinį pasirodymą. Puikus marketinginis žingsnis, iškart privertęs visus festivalio dalyvius susimąstyti kaip patekti į šį išskirtinį koncertą. Tačiau paklausa buvo kelis kartus didesnė, nei klubas pajėgus priimti. Prieš koncertą susiformavo šimtus metrų besitęsiančios eilės. Ir ten patekti niekaip nebūtų pavykę, jei vienos eilės pradžioje nebūtų stovėję draugai, kurie geranoriškai priėmė pas save.

Bet net ir taip palankiai susiklosčius aplinkybėms, per 40 minučių eilė pasistūmėjo kokius dvidešimt metrų. Atsidūrėme prie pat apsauginių, per žingsnį nuo įėjimo. Tačiau judesys sustojo, apsauginiai uždarė praėjimą, viltys patekti į vidų su kiekviena minute darėsi mažesnės, kai iš klubo išėjęs apsauginis davė nurodymą įleisti dar penkis, su kuriais į vidų patekau ir aš. Salėje tvyrojo nervingas laukimo šurmulys, koncerto pradžia vėlavo 10 minučių, kol nuskambėjo pirmieji akordai ir scenoje pasirodė Liamas Gallagheris.

20170922_225738

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge

Chuliganiška povyza, iššaukiantis elgesys ir milžiniška charizma, kuri kažkada padėjo formuotis net ir Robbie Williamsui – Liamas Gallagheris į Hamburgą atvyko puikios formos. Dieną prieš tai Paryžiuje atšventęs savo 45-ą gimtadienį publikai dainininkas prisistatė „Oasis“ daina „Rock ‘n’ Roll Star“ ir tuoj pat negailestingai į paširdžius smogė „Morning Glory“ gitaromis. „Dabar, kai turime jūsų dėmesį, mes apsistosime ties naujomis dainomis“, – tarė ir atliko savo debiutinį solo singlą „Wall of Glass“.

Kiek daugiau nei valandą trukusio koncerto metu Liamas su penkių muzikantų grupe sugrojo didžiąją dalį savo būsimo albumo kūrinių. Be minėto „Wall of Glass“ nuskambėjo „Greedy Soul“, „Bold“, naujausias Liamo singlas „For What It’s Worth“, „I Get By“, „You Better Run“ ir „Universal Gleam“. Įdomu, kad dainininkas neatliko rugpjūtį išleisto singlo „Chinatown“. Programą paįvairino savo brolio Noelio sukurta „Oasis“ klasika – „D’You Know What I Mean?“, „Slide Away“, „Be Here Now“ (pastarąją skyrė visiems „Oasis“ fanams), bisui pasiliko kultinę „Wonderwall“. Koncerte nuskambėjo ir vienas buvusios Liamo grupės „Beady Eye“ kūrinys, paskutinysis šios grupės singlas „Soul Love“.

20170922_230240

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge

Liamą stebėti buvo labai įdomu. Judesių nedaug, bet viskas tikslu, atpažįstama. Dainininkas bendravo santūriai, kartais paimdavo į rankas tamburiną, rodos, nieko ypatingo nedaro, tačiau publikos kontrolė – totali. Ir su kiekviena daina stiprėjantis įspūdis, kad Liamas pagaliau atrado save. Nauji jo kūriniai pakankamai galingi, įdomūs, su įsimenančiomis melodijomis. Nuo skambių roko dainų iki ramesnių baladžių. Ši kūryba teikia vilčių, kad albumas „As You Were“ nuveiks daugiau, nei ankstesni Liamo eksperimentai su „Beady Eye“. Prilygti Noelio gebėjimams rašyti dainas bet kuriam rokeriui būtų sunku, tačiau tikėtina, kad naujasis Liamo albumas bus stipriausia, ką jis bus nuveikęs po „Oasis“ išsiskyrimo. O tai jau nemažas žingsnis į priekį.

20170922_234130

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge

Rugsėjo 22 dienos Liamo Gallagherio koncertą „Reeperbahn“ festivalyje galima pažiūrėti čia. Deja, garso kokybė įraše neatspindi tos, kuri buvo salėje koncerto metu.

Zucchero koncertas Vilniuje: nesaldus ir nekenksmingas sveikatai itališkas cukrus

20170915_201736

Zucchero koncertas Vilniuje

Jei nusikelsime į devyniasdešimtųjų pradžią, kai Lietuvoje pradėjo rodyti MTV, tuo metu ten skambėję hitai tapo nemirtingais Lietuvoje. Tarp jų buvo R.E.M. „Losing My Religion“, „Enigma“ „Sadness“, Sealo „Crazy“, „Roxette“ „Joyride“, EMF „Unbelievable“, KLF „Last Train to Trancentral“ ir daugybė kitų. Tarp jų buvo ir Zucchero su Paulu Youngu baladė „Senza una donna (Without a Woman)“. Nepretenduosiu į Zucchero kūrybos žinovą (toks tikrai nesu) – ši daina ilgą laiką man buvo vienintelis dalykas, kurį žinojau apie šį italų bliuzroko atlikėją. Na, bet ji išties verta dėmesio.

Kitą kartą Zucchero patraukė mano dėmesį dar po dešimtmečio 2001-aisiais išleidęs smagų hitą „Baila (Sexy Thing)“, kuris gal net labiau žinomas „Baila morena“ pavadinimu. Mūsų radijo stočių šis atlikėjas nėra dažnai grojamas, bet nuo šio kūrinio nepavyko pabėgti ir joms. Taip pat Zucchero nuolat šmėkštelėdavo įvairiuose duetuose su tokiais grandais kaip Luciano Pavarotti, Stingas, Ericas Claptonas, B. B. Kingas, Bryanas Adamsas, Sheryl Crow, Sinead O’Connor, Macy Gray, Bono, Markas Knopfleris ir kitais. Tai turbūt ir visos mano žinios apie šį veikėją. Ne per daugiausiai… Tuo labiau, kad nuo 1983 metų jis išleido trylika studijinių, tris rinktinius albumus bei pardavė 60 milijonų įrašų.

Pirmą kartą Lietuvoje Zucchero apsilankė, berods, 2007 metais. Buvau tame koncerte Pramogų arenoje iš smalsumo, tąkart dainininkas su savo komanda viską padarė labai profesionaliai ir kokybiškai, tad įspūdis pasiliko geras. Nuo tada jis surengė dar kelis vizitus į kitus Lietuvos miestus ir dabar po dešimtmečio grįžo į Vilnių. Kaip tik šiuo metu ruošiuosi kelionei į Romą, tad dalinai dėl gerų prisiminimų iš ankstesnio koncerto, dalinai dėl pasiruošimo kelionei į Italiją apsilankyti Zucchero koncerte penktadienį vakare pasirodė visai įdomi perspektyva.

20170915_213514

Zucchero koncertas Vilniuje

Viena didžiausių Italijos popmuzikos žvaigždžių Adelmo Fornaciari (žinomas sceniniu slapyvardžiu Zucchero Fornaciari arba tiesiog Zucchero), ko gero, yra vienas geriausių dalykų nutikusių Italijos popmuzikai. Jis yra vienas tų, kurie išvadavo savo šalį nuo ją persekiojusio itališko disco stereotipų. Pati Zucchero muzika (atsargiai, pseudonimas gali suklaidinti) nėra saldi. Sakyčiau, jis yra visiškai kitoje skalės pusėje, jei lygintume su kartais ant koktumo ribos balansuojančiu saldžiabalsiu Erosu Ramazzotti.

Prikimęs Zucchero tembras kai kuriose dainose žaviai primena amžinatilsį Joe Cockerį, o kai jis pradeda ore mosikuoti rankomis, jau ne tik ausys girdi, bet ir akys mato, jog senas, geras, pliktelėjęs Joe turbūt reinkarnavosi į šį skrybėlėtą italą. Lyginant su lietuvių atlikėjais Zucchero Italijoje būtų kažkas tarp Gyčio Paškevičiaus ir Andriaus Mamontovo.

Pasitiesęs kilimuką po kojomis savo koncertą Zucchero pradėjo dainomis iš naujojo albumo „Black Cat“ (ši frazė yra pirmieji žodžiai albume, beje, nereiškiantys to, ką juoda katė reiškia pas mus, kaip tik turėta omenyje, kad tai geras ženklas). Nors dažnai pagyvenusių atlikėjų naujos dainos būna mažai įdomios, bet šiuo atveju kūriniai maloniai nustebino, ne tik skaniai susiklausė, bet kad ir kaip keistai beskambėtų net privertė nusipirkti naująjį albumą.

Pasikabinęs užuolaidą su didele širdimi Zucchero publiką užbūrė skambiomis, išbaigtomis dainomis, kokybišku garsu ir skoningomis šviesomis. Kartais atrodė, kad jis visą koncertą dainuoja tą pačią dainą, bet tai tik liudija, kad dainininkas yra atradęs savo skambesį. Dauguma kūrinių jis atlieka italų kalba, juose kartas nuo karto įterpdamas angliškų eilučių. Ir vos kelios dainos yra angliškos. Kaip sako pats Zucchero, jo kūrinius labai sunku išversti į anglų (nebent jie iškart gimsta angliškai), nes jų tekstai kilo iš gatvės kalbos.

20170915_214253

Zucchero koncertas Vilniuje

Į koncertą „Compensoje“ susirinko apie pustrečio tūkstančio žmonių. Planuota, kad šis koncertas turėjo įvykti rugsėjo 9 dieną, bet buvo šešiomis dienomis pavėlintas, nes dainininkas nutarė į turą įterpti koncertus Tartu, Odesoje ir Kijeve. Vilniaus koncertas buvo paskutinis prieš šešių iš eilės koncertų seriją Veronoje, po kurios Zucchero persikels į Lotynų Ameriką, kur ir baigs savo „Black Cat World Tour“ gastroles per 2016-2017 metus sugrojęs daugiau kaip 130 koncertų keturiuose žemynuose.

Panašu, kad Zucchero yra tiesiog įsimylėjęs Veronos areną, 15 tūkstančių talpinantį romėnų amfiteatrą, kuris pastatytas dar 30 metais po Kristaus. Pernai rugsėjį vos tik išleidęs albumą „Black Cat“ jis ten surengė 11 iš eilės koncertų, šių metų pavasarį pridėjo dar penkis, o po šio mėnesio koncertų serijos iš viso šiame ture ten sugros — teisingai! – 22 koncertus.

Na, bet grįžkime į Vilnių… Įsitaisęs patogiai tarp smuikininkės ir gitaristės Zucchero užtikrintai keliavo savo setlistu. Skambant „Vedo nero“ (vyrams siūlau susirasti ir pažiūrėti šios dainos vaizdo klipą), kaip tik vieną dainą prieš „Baila morena“, dainininkas pakėlė visą publiką ant kojų ir pašokdino per abi šias dainas. Vėliau apsiraminimui sugrojo balades „Iruben me“ ir nuostabią „Il volo“. Atskiro paminėjimo vertas Zucchero lydinčios grupės solo pasirodymas koncerto pabaigoje, kai jie atliko Mileso Daviso išpopuliarintą Eddie Harriso „Freedom Jazz Dance“ ir iškart po jo sekusį Avicii „Wake Me Up“ „koverį“.

Jautrus momentas – didžiojo italų tenoro Luciano Pavarotti pagerbimas koncertui einant į pabaigą. Tai buvo vienintelis kartas, kai koncerte įsijungė ekranas, dainą „Miserere“ Zucchero atliko duetu su Luciano, kuris dainavo iš projekcijos ekrane. Tapo akivaizdu, kad pasaulyje taip ir neatsirado, kas pakeistų prieš dešimt metų šį pasaulį palikusį operos grandą.

20170915_212045

Zucchero koncertas Vilniuje

Pagrindinės programos dalies pabaigoje Zucchero atliko vienus didžiausių savo hitų „Diamante“, „Diavolo in me“, bisui pasilikdamas Black dainos „Wonderfull Life“ „koverį“ ir savo didžiausią hitą „Senza una donna (Without a Woman)“. Koncertas baigėsi švente – publika vėl stovėjo, kas entuziastingai dainavo kartu, kas plojo, kas šoko lėtą. „Grazie, Vilnius, ačiū!“, – tarė Zucchero į viršų iškėlęs gautas rožes ir be didelių ceremonijų nulipo nuo scenos. Kad publikai nekiltų mintis prašyti dar vieno biso, po sekundės salėje užsidegė šviesos ir suskambo foninė muzika.

Nors nepriskirčiau savęs prie Zucchero klausytojų, patiko ir koncertas, ir buvo įdomu rašant šią apžvalgą pasidomėti jo kūryba plačiau. Zucchero tikrai pelnė mano pagarbą, norėtųsi, kad daugiau atlikėjų sentų taip gražiai ir brandžiai, išlaikydami kokybės kartelę kaip tai daro jis. Ir būtų labai įdomu šį dainininką pamatyti koncertuojant namų aplinkoje, kad ir toje pačioje Veronoje. O pabaigai, klausimas – ką labiausiai tinka gerti po Zucchero koncerto? Atsakymų variantai: a) alų, b) šampaną, c) tequilą boom boom? Teisingas atsakymas yra žemiau.

Pavykęs Rugpjūčio vakaras su Robbie Williams ir Erasure

RW_3

Robbie Williamso koncertas Vilniuje

Dar pernai lapkritį paskelbtas Robbie Williamso turo koncertas „The Heavy Entertainment Show“ šią savaitę visu pajėgumu driokstelėjo Vilniaus Vingio parke. Turiu prisipažinti, kad didelio susižavėjimo paskelbtu koncertu nerodžiau, nes RW teko matyti anksčiau kelis kartus populiarumo viršūnėje, tad nustebintas būti nebesitikėjau. Tačiau nuomonė pasikeitė sužinojus, kad apšildančia grupe Robbie atsiveža Lietuvoje dar nesilankiusius „Erasure“, tad į koncertą ėjau daugiausia dėl jų. Ir nepasigailėjau. Pasenę britų romantikai sugrojo nostalgišką savo aštuoniasdešimtųjų repertuarą, o RW trinktelėjo vieną įstabiausių koncertų Marijos žemėje. Bet apie viską iš pradžių.

Pagal iš anksto paskelbtą line-upą, Vingio parko įėjimai atsivėrė 17 val., „Erasure“ koncertas buvo paskelbtas nuo 20 val., o Robbie pasirodymo pradžia – kai tik prasidės pirmosios prietemos 21:15 val. (viskas minučių tikslumu ir įvyko). Kelias Vingio parko estrados link priminė Lietuvos-Baltarusijos pasienį, nusėtą furomis, kurių ten buvo apie 50. Buvo ką joms vežti – atlikėjai už Vingio parko estrados įkūrė savo miestelį, o parke akį džiugino įspūdinga scena ir dekoracijos.

Šiltas rugpjūčio vakaras. Maždaug apie pusę aštuonių Vingio parke prie įėjimų nutįso kilometrinės eilės. Vėliau atėjusieji pamatyti „Erasure“ tikriausiai nebesuspėjo. Andy Bello ir Vince’o Clarke’o duetą pirmą kartą atsivežti į Lietuvą buvo mėginta dar 2000-aisiais ir smagu, kad tai pagaliau įvyko. Pirmąją dainą „Victim of Love“ man taip pat teko išklausyti dar bilietų patikrinimo punkte, tačiau antrąja – „Drama!“ – jau mėgavausi prie scenos. Trečioji, naujojo šiemet išleisto albumo „World Be Gone“ singlas „Love You to the Sky“, buvo puiki proga nubėgti alaus ir per likusį laiką išklausyti kūrinius, tarp kurių skambėjo „Oh L’Amour“, „Blue Savannah“, „Sometimes“, „Love to Hate You“, „A Little Respect“ ir kiti.

Neužsižaidę naujomis dainomis (iš naujojo albumo atliko vos vieną) britai duoklę atidavė daugiausia aštuoniasdešimtųjų hitams. Gerbėjai galbūt galėjo pasigesti albumo „I Say I Say I Say“ kūrinių (kad ir didžiausio šio albumo hito „Always“), nenuskambėjo ir mano asmeninis favoritas „Breath of Life“ iš albumo „Chorus“. Bet bendro nusiteikimo tai netemdė – savaime suprantama, kad per tam skirtas 45 minutes visų per tris dešimtmečius sukurtų hitų sugroti nepavyks.

RW_1

Grupės veidas vis ekstravagantiškiau atrodantis Andy Bellas publikai ir padainavo, ir nesibodėjo pašokti, juodu kostiumu ir kaklaraiščiu pasipuošęs grupės smegenys Vince’as Clarke’as nesitraukė nuo savo sintezatorių, o savo sudėtį muzikantai papildė dviem pritariančiomis vokalistėmis. „Erasure“ skambėjo nepretenzingai, bet mielai. Grupė savo pasirodymui gavo centrinį ekraną ir dainas atliko dienos šviesoje po truputį pilnėjant Vingio parko pievai. Gal ir nedėkinga pozicija, bet savarankiškai stadionų „Erasure“ jau nebesurenka. Tam tikras tęstinumas – „Take That“ turą 2011 m., kuriame dalyvavo ir Robbie Williamsas, apšildė kitas britų synthpop duetas „Pet Shop Boys“. Visai gražu, kai muzikantai tokiu būdu atiduoda pagarbą juos įkvėpusiems atlikėjams.

Baigus pasirodymą „Erasure“, teko pusvalandį luktelėti ir užgrojo Robbie Williamso koncerto pradžią skelbiantis himnas „God Bless Our Robbie“ – skambus, humoristinis, sveikai saviironiškas kūrinys (štai vienas jo stulpelis: „God bless our Robbie / He can swing both ways / He is totally global / Except in U S of A“).

RW pasirodymą „atidarė“ titulinė naujojo albumo daina „The Heavy Entertainment Show“ ir tradicinis „openeris“ – „Let Me Entertain You“. Koncerto programoje negailėjęs hitų dainininkas tarp dainų (ar jų metu) darė tai, ką moka geriausiai – maivėsi, flirtavo su publika, linksmino ją, erzino, provokavo, šaipėsi iš savęs ir buvusios savo grupės „Take That“, bet visą laiką išliko įdomus, nei akimirkai nepaleidžiantis publikos dėmesio. Sudainavęs po kelias eilutes iš įvairių garsių kūrinių nuo „Can’t Touch This“ ir „Take on Me“ iki „Kiss“ ir „Stayin’ Alive“ patikrino kaip šios dainos žinomos pas mus.

RW_2

Robbie Williamso koncertas

Įsibėgėjus koncertui, Robbie atidavė pagarbą, kaip jis pats pasakė, savo herojui George’ui Michelui, ir, williamsiškai pridėjęs „Aš ne gėjus, bet jam būčiau pačiulpęs“, atliko dainą „Freedom“. „Freedom“ buvo pirmasis solinis Robbie Williamso singlas, išleistas 1996-ų rugpjūtį. Tokiu būdu dainininkas tuomet pažymėjo savo išėjimą iš prieš metus paliktos grupės „Take That“.

Robbie noriai kalbino lietuvaites, koncerto viduryje tradiciškai vieną jų užsivedė į sceną ir sudainavo „Somethin’ Stupid“, pavertęs šią dainą tiesiog pokštu. Jau kelintą turą kartu su dainininku galima išvysti ir keliaujantį jo tėvą, su kuriuo nuskambėjo Neilo Diamondo „koveris“ „Sweet Caroline“.

„Feel“, „Angels“ „Rock DJ“, „Kids“, „Millennium“, grupės „World Party“ koveris „She’s the One“, vienas naujausių singlų „Love My Life“… Robbie Williamsas turi pakankamai hitų, kad jų užtektų dviems koncertams. Daina „Come Undone“ buvo sumaniai supinta su „Take That“ kūriniu „Never Forget“. Puikiai priderintas apšvietimas ir efektai praturtino žiūrovų dėmesį prikausčiusį pasirodymą. Koncertą vainikavo Franko Sinatra’os išpopuliarinta daina „My Way“. Po jos pakartojęs kelias „Angels“ eilutes pagrindinis vakaro kaltininkas pradingo nuo scenos, palikęs publiką dainuoti.

Apmaudoka, kad kai kurie didieji portalai po šio koncerto mirgėjo antraštėmis apie kelis kartus rusų kalba ištartą „spasibo“, kuris yra rusų oligarchus pašiepiančios dainos „Party Like a Russian“ dalis. Nesu šio singlo gerbėjas, man asmeniškai tai vienas neįdomiausių RW kūrinių (o ir šiaip, būkim atviri, jo dainos jau retokai kuo nustebina). Ši daina – keistas pasirinkimas pirmam albumo „The Heavy Entertainment Show“ singlui, kuris taip ir netapo hitu, didelio radijo stočių dėmesio nesulaukė ir publikai yra palyginus mažai žinoma. Tad, kai kurie žiūrovai iš netikėtumo (o labiau iš nežinojimo) galbūt ir „nuščiuvo“, bet kad tai taps pagrindine antraščių tema yra tiesiog dirbtinis skandalo pūtimas ir paprasčiausias atlikėjo repertuaro neišmanymas. Geriau būtų antraštėje parašę: „Robbie Williamsas prisipažino, ką būtų padaręs George’ui Michaelui“.

RW_5

Robbie Williamso koncertas

Robbie Williamso koncertas susirinkusiai publikai praėjo kaip smagus šou, su derama jai pagarba. Tokį techninio įgyvendinimo lygį Lietuvoje nedažnai pavyksta išvysti. RW negailėjo šovinių, todėl jau koncerto pradžioje į viršų šovė konfeti, sproginėjo pirotechnika, stebino vizualiniai sprendimai, apšvietimas, koncertą užbaigė fejerverko salvės. Be abejonės, tarp šio koncerto žiūrovų atsiras tokių, kurie jį pavadins geriausiu koncertu savo gyvenime. Ir jis tikrai toks gali būti.

Šiuo turu Robbie Williamsas parodė, kad išlieka pramogų pasaulio sunkiasvoriu. Aš pats kiek įtariai koncertuose žiūriu į specialiuosius efektus, nes jie neretai pridengia muzikos skurdumą. Robbie Williamsas tikrai nėra pats geriausias dainininkas, tačiau publika žino ir mėgsta daug jo kūrinių, dainos jam yra komfortabilios, jų skambesys koncerte turtingas, o sceniniai sprendimai sumaniai priderinti, kad sustiprintų muzikos efektą. Ir, žinoma, Vingio parko estrados dydžio dainininko charizma, kuria jis galėtų pasidalinti su dešimčia atlikėjų ir dar liktų jam pačiam. Tai, kaip jis jaučiasi ir elgiasi scenoje, yra net įdomiau už jo dainavimą ir pamatyti tai bent kartą gyvenime yra tiesiog būtina.

RW_6

Robbie Williamso koncertas Vilniuje

Man tai buvo jau… penktas RW koncertas. Ne, tikrai nesu jo gerbėjas, nors savo fonotekoje turiu kelis, daugiausia ankstyvuosius jo albumus ir singlus. Retokai juos išsitraukiu. Labiausiai mėgstu „Feel“, „Supreme“, „No Regrets“, „Tripping“, „Old Before I Die“ (pastarųjų keturių šiame ture nėra). Visgi koncertai yra ta terpė, kur šį atlikėją galima įvertinti geriausiai. Todėl iš visų pamatytų Robbie koncertų šiam skirčiau garbingą antrąją vietą. Pirmoji atitektų įspūdingam 2011 m. „Progress“ turui su „Take That“ (tame ture Robbie Williamsas turėjo daugiau kaip pusvalandžio trukmės savo solinę dalį). Antroje vietoje – puikus šios savaitės vakaras Vilniuje. Trečioje vietoje būtų koncertas pačiame RW jėgų žydėjime 2003 m. Katovicuose su apšildančia dainininke Skin. Toliau sektų 2013 m. turo pasirodymas Taline ir paskutinėje vietoje – areninis koncertas Kaune 2015 m., kuris tikrai nebuvo kuo nors blogas, tiesiog po jo man atrodė, kad tai, ką galėjo parodyti geriausio, Robbie Williamsas jau parodė ir tuo mes greičiausiai su juo ir atsisveikinsime. Pasirodo, dar ne.

Ką gi, galbūt jis suras būdų mane prisivilioti į savo koncertą ir dar kartą.

Apie tai, kaip Robbie Williamsas flirtavo su lietuvaite ir tirpdė estų santūrumą

Robbie Williams koncertas Taline

Tai ėmė ir pagaliau įvyko! Didžiausias šią vasarą koncertas Baltijos šalyse nutiko praėjusį sekmadienį Talino dainų slėnyje, kur griaudėjo Robbie Williamso atsivežtos kolonėlės, o jo dainų paklausyti susirinko apie 63 000 žiūrovų.

Ne tik iš Estijos. Buvo čia ir penki tūkstančiai lietuvių, šiek tiek daugiau latvių, taip pat rusų ir suomių. Net vokiškų numerių teko matyti. Ir visa tai nenuostabu, nes šis koncertas tapo vieninteliu Robbio pasirodymu Rytų Europoje.

„Artimiausias dvi valandas jūsų užpakalis bus mano!“, – iš karto pareiškė scenoje pasirodęs dainininkas, pristatęs save Robbie F**king Williamsu. Pala pala. Anksčiau jis sakydavo, „sveiki atvykę į geriausią šou pasaulyje!“ Na, bet viską tuoj pamatysime patys.

Kai „manoMUZIKA“ paprašė parašyti šio koncerto apžvalgą ir nustebau (iš netikėtumo), ir nudžiugau (nes gera priežastis šį koncertą stebėti atidžiau, prisiminti ankstesnius Robbio turus, juos palyginti).

Po koncertų britų salyne pirmoje šios vasaros pusėje (Anglijoje, Škotijoje, Airijoje) liepos viduryje į kontinentinę Europą ištrūkęs Robbie čia surengė 15 iš 26 savo „Take The Crown Stadium Tour“ koncertų. Geografija apsiribojo galima sakyti vien Vakarų Europa ir Skandinavija – Vokietija, Austrija, Italija, Šveicarija, Belgija, Danija, Švedija, Norvegija. Plius dar vienas koncertas Balkanuose (Kroatijoje) ir vienas Šiaurės – Rytų Europoje (Estijoje). Nors estai save, ko gero, irgi priskirtų skandinavams.

Tačiau estams ne tik pasisekė išplėsti RW turo geografiją… Jie sugebėjo nukonkuruoti „Wembley“ stadioną ir pasiekti susitarimą nufilmuoti Robbio koncertą ne tik šimtams kino teatrų visame pasaulyje tiesioginei transliacijai, bet ir būsimam dainininko DVD. Tad daugelis koncerto dalyvių po kelių mėnesių turės puikų prisiminimą apie šį vakarėlį.

R. Williamso koncertas Taline

Visa ši epopėja užtruko dvejus metus, dar nuo 2011 m. liepos, kai į grupę „Take That“ sugrįžęs Robbie su ja koncertavo Kopenhagoje (taip taip, tą patį vakarą jis Kopenhagoje apsinuodijo 1500 JAV dolerių vertės krabu ir kitą dieną turėjęs įvykti antrasis „Take That“ koncertas Danijos sostinėje buvo atšauktas).

„Take That“ turo svečiai „Pet Shop Boys“, savo karjeroje irgi bendradarbiavę su Robbie Williamsu (tai jų pritariantys balsai skamba Robbio dainoje „No Regrets“), ir ne kartą su koncertais lankęsi Baltijos šalyse, savo draugus ir koncertų organizatorius iš Estijos Kopenhagoje suvedė su Robiu, tuo metu jau planavusiu savo solo albumą ir turą. Ir štai visų tų ilgų derybų rezultato liudininkai ką tik buvo susirinkę Talino Dainų slėnyje, kur galėjo įvertinti vieno žinomiausių Europos atlikėjų gebėjimus.

Apie Robio sugebėjimus daug kalbėti nėra prasmės. Jį tikrai verta pamatyti. Nesunkiai atpažįstamo balso tembro ir per kraštus trykštančia charizma, puikiai (neretai stačiokiškai, bet taikliai) bendraujantis dainininkas ne be pagrindo yra vienas sėkmingiausių Europoje.

Pasimokyti bendravimo meno (laisvumo, humoro, saviironijos ir drąsos) iš jo turbūt galėtų bet kuris lipantis į sceną. Prisiminimai iš 2011 m. Robbio solinio pusvalandžio „Take That“ turo metu ir 2003 m. jo koncerto Katovicuose (reklamuojančio albumą „Escapology“, atsimenamą iš singlų „Feel“, „Come Undone“ ir „Sexed Up“, kurie, beje, gyvai nuskambėjo ir šiame ture) kėlė lūkesčius į padanges.

Pirmą kartą nuo 2006 m. savo solinį turą surengęs Robbie Williamsas kartu su vienuolikos muzikantų grupe naujomis dainomis neužsižaidė, jų atliko penkias. Pradėjo nuo intro su „Hey Wow Yeah Yeah“ (po kurios, žinoma, driokstelėjo savo „Let Me Entertain You“), koncerto eigoje dar atliko „Gospel“, „Be a Boy“, „Foo Fighters“ dainos „Pretender“ kloną „Not Like the Others“ ir, žinoma, vienintelį savo naujausio albumo hitą „Candy“.

„Aukščiausiasis sakė, Robbie, tu turi pradėti nuo „Let Me Entertain You“ ir baigti „Angels“,  – sakė dainininkas prieš pradėdamas baigiamąją koncerto dainą, kuri nuskambėjo išties įspūdingai. Tuo galite įsitikinti iš „YouTube“ jau paskelbto 33 kameromis nufilmuoto įrašo.

Šiek tiek tuktelėjęs (bet koks gi skirtumas) dainininkas žavėjo publiką tuo, kad nesistengia komiškai kaip Madonna vaikytis jaunystės. Kiek padusęs, kelis kartus nugaros skausmais pasiskundęs dainininkas perspėjo, kad trūko labai nedaug, kad šis koncertas dėl sveikatos problemų būtų neįvykęs. „But you have some really good drugs, Estonia!“ pasakė dainininkas žaisdamas žodžio „drugs“ dviguba reikšme.

R. Williamso koncertas Taline

Koncerto įspūdžius teko aptarti ir su įvairiais bičiuliais. Įdomus faktas – kam tai buvo pirmasis RW koncertas, buvo susižavėję ir vadino jį vienu geriausiu gyvenime, tačiau tie, kas matė Robbie anksčiau, atsargiai užsimindavo, kad… šiuo koncertu kažkiek gal ir nusivylė. Vienas bičiulis, matęs šio turo koncertą Danijoje, sakė, kad ten jam koncertas irgi paliko didesnį įspūdį, buvo visai kita atmosfera ir,  jeigu ten būtų už koncertą parašęs dešimtuką, tai koncertą Taline vertintų… septynetu.

Kaip ir visur, tam faktoriai gali būti objektyvūs ir subjektyvūs. Robbie galbūt jau kiek ir praranda savo formą, tačiau reikia nepamiršti ir kad koncertas vyko Taline, kur publika turbūt buvo santūriausia per visą šį jo turą (Estijoje mačiau „The Prodigy“ koncertą, todėl, patikėkite, labai lengva pasakyti, kas iš publikos yra ne estai). Buvo vietų, kur publiką jam reikėjo tempti paskui save. Tai atima jėgų ir gali būti, kad Robbie energijos 60 000 žmonių ne visada užtenka, ypač jei ta publika pasyvesnė.

Visgi dainininkas scenoje jautėsi tikrai puikiai ir buvo neišmušamas iš vėžių. Užgrojęs vieną savo hitų „Millenium“ Robbie atkišo mikrofoną publikos chorui, tačiau tuoj pat pajuokavo, kad ši daina, ko gero, čia buvo nedidelis hitas.

Noras įtikti publikai kartais buvo per didelis – kiekviena proga kartojama „Estonia“ ar „Eesti“ kiek pabodo jau ir patiems estams. Bet buvo išties geras pokštas, kartojamas kiekvienoje šalyje, kur po prisipažinimo, kad myli publiką Robbie sako, turintis pasakyti tuos tris žodžius žiūrovams gimtąja kalba ir juos jam užrašė viešbutyje. „Mano didelis b****“ – ši estiškai nuskambėjusi frazė irgi buvo sutikta audringai.

Lietuviams smagiausias koncerto momentas buvo tada, kai pasiskundęs nugara ir tuo, kad yra vienišas ant scenos, jis iš publikos pasikvietė merginą. „Patikėk, esu labiau sužavėtas nei tu. Nebijok, čia tik aš Robbie Williamsas, tarptautinė superžvaigždė ir 70 000 mano geriausių draugų Estijoje“, – juokavo dainininkas.

Tolimesnis dialogas vertas stenografavimo, bet čia bent nedidelė jo dalis:

„Pasakyk man, gražioji panele, kuo tu vardu?“

„Jurgita“.

„Jurgita, kai tavęs paklausiu kito klausimo, sakyk Estija. Iš kur tu esi?“

„Lietuvos!“

Publika suošė. Tiesą sakant kilusios ovacijos, buvo vienos didžiausių per visą koncertą, lietuviai buvo triukšmingi.

R. Williamso koncertas Taline

„Ok. Tai buvo sutikta garsiai. Labas, Lietuva!“, – pasilabino su lietuviais Robbie Williamsas ir papriekaištavo, kad Lietuva duoda nulį taškų britų atlikėjams „Eurovizijoje“. Pasislėpęs už lovos dekoracijos Jurgitai Robbie atliko „Everything Changes“ iš „Take That“ laikų ir savo solinį kūrinį „Strong“, o palydėdamas nuo scenos sugebėjo pasakyti, kad Džein (kaip jis ją vėliau vadino) yra iš Latvijos (lygiai taip pat Katovicuose 2003 m. jis sveikinosi „Labas, Varšuva!“).

Beje, 2006 m. praėjusiame Robbie Williamso ture „Eurovizijos“ ir Lietuvos motyvas buvo šmėkštelėjęs Belgijoje, kai Briuselyje „Stade Roi Baudoin“ stadione dainininkas publikai tarp savo dainų netikėtai uždainavo „LT United“ „We Are the Winners“ motyvą.

Robio koncertas Taline buvo geras. Formulė nepralošiama – didelė ir įspūdinga scena, patrauklios dekoracijos ir efektai, fejerverkas pabaigoje, daug žinomų kūrinių ir žodžio kišenėje neieškantis dainininkas. Kaip jis pats sako, „turiu geriausią darbą pasaulyje“.

Jeigu pastebėjote, šiuose įspūdžiuose daugiau kalbėjome apie dainininko bendravimą, nei apie muziką. Bet taip jau yra, kad charizma kartais ją užgožia, o muzika čia skambėjo kokybiškai ir sklandžiai.

Kaip ten bebūtų, Robbie yra paruošęs sau dirvą solidžiai bręsti, ir, jeigu įvyks taip, kad vieną dieną jis nustos lakstyti po sceną, galėsime tapti gana įdomios reinkarnacijos liudininkais. Radijo stotis „BBC Radio 1“ jau mažiau groja jo dainas, neva jis per senas jaunąjai kartai (nepaisant to „Candy“ užlipo į pirmąją vietą britų hitparade), bet 2001 m. albumas „Swing When You’re Winning“ ir ankstesniuose jo koncertuose šiam albumui skirta dalis įrodo, kad pvz. net ir Franko Sinatros amplua jis irgi jausis visai neblogai.