Vaidas Stackevičius

„Kraftwerk“ 3D Kaune: tarsi geras filmas

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Kalbėdami apie koncertus, vis rečiau galime pasakyti, kad kažko Lietuvoje dar nematėme. Šią savaitę šis sąrašas sutrumpėjo dar vienu pavadinimu. Elektroninės muzikos pionieriai iš Diuseldorfo „Kraftwerk“ per beveik penkis dešimtmečius besitęsiančią karjerą pirmą kartą surengė koncertą mūsų šalyje, „Žalgirio“ arenoje Kaune. Šįkart grupės turas „3D“ stabtelėjo visose trijose Baltijos šalyse.

Kraftwerk“ – specifinė grupė. Abipus Atlanto ji išpopuliarėjo 1974 metais albumu „Autobahn“. Sunku patikėti, kad tais laikais JAV ir Kanados radijas galėjo groti titulinį šio albumo kūrinį, dar ir vokiečių kalba, tačiau grupės kūryba buvo tokia išskirtinė, kad būtent taip ir nutiko. Apie atlikėjus, kurių kūrybai įtakos turėjo „Kraftwerk“ neverta išsiplėsti, jų yra neišvardinama gausybė – nuo Davido Bowie’io, „Blondie“, Björk iki „Rammstein“, „New Order“, „Lemon Joy“.

Koncertas Kaune pirmadienio vakarą sutraukė apie tris tūkstančius žiūrovų. Ko gero, bent pusė auditorijos atvyko iš Vilniaus. „Žalgirio“ arena buvo sumažinta iki amfiteatro, todėl koncertu mėgautis buvo galima visiškai iš arti. Atsitiktinės publikos tą vakarą turbūt nebuvo, tik besidomintys šių vokiečių kūryba. Nors norėjosi kiek didesnio publikos dėmesio šiam renginiui.

Kraftwerk“ sulaukėme labai įdomiu momentu. Vos prieš kelias savaites, sausio pabaigoje, grupė laimėjo savo trečiąjį „Grammy“ už albumą „3-D The Catalogue“ (geriausias šokių/elektronikos albumas), o šią savaitę Vilniuje išvysime stipriai jų kūrybos paliestus „Depeche Mode“. Taip gerai kortos nedažnai sukrenta :) Šį mėnesį man teko matyti ir dar vienus „Kraftwerk“ pasekėjus – „Orchestral Manoeuvres in the Dark“, tad vasaris man tapo labai mielu elektroninės muzikos legendų mėnesiu.

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Preciziškai 20 valandą „Žalgirio“ arenoje įsijungė vaizdo projekcija ir po dešimties minučių nuskambėjo pirmieji „Numbers“ akordai. „Kraftwerk“ pirmą kartą teko matyti 2004-aisiais Rygoje, kai jie pristatė vis dar paskutinį savo studijinį albumą „Tour de France Soundtracks“ (2003) ir iš to turo išleido koncertinį albumą „Minimum-Maximum“ (2005). Kitą kartą juos pagauti pavyko 2014 metais Salacgrivoje, kur jie buvo vieni festivalio „Postivus“ „headlinerių“, beje, ten taip pat atliko 3D programą.

Iš esmės visi grupės pasirodymai labai panašūs, skiriasi tik atliekamų dainų sąrašas: keturi pagyvenę vyriškiai stovi ant pakylos prie jiems sukonstruotų stalų ir, tiesą pasakius, nelabai aišku, ką ten daro (galėtų atsakinėti e-mailus ar žiūrėti mėgstamos komandos futbolo rungtynes), vienas dar ir padainuoja, o už nugaros keičiasi su muzika sinchronizuoti vaizdai. Grupės pasirodymas visiškai statiškas, po savo pasirodymų muzikantai kažin ar braukia prakaitą nuo kaktos, dinamiką koncertui suteikia tik vaizdo projekcijos. Toks galėtų būti pirmas įspūdis. Tačiau, reikia pripažinti, „Kraftwerk“ pasirodymas – tobulai išbaigtas, muzikos architektūra preciziška, o grupė iki šiol žavi savo išskirtinumu.

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Kraftwerk“ muzika ir koncertuose, ir įrašuose skamba visiškai taip pat (naujausio koncertinio albumo „3-D The Catalogue“ (2017) įraše net nėra girdėti žiūrovų keliamo šurmulio), tačiau koncertas hipnotizuoja ir kuria visiškai savitą pasaulį, kuo ši grupė ir yra vertinga bei įdomi. Taigi, ką jie ten ant scenos veikia?

Trys muzikantai groja sintezatoriumi, elektroniniais vargonais, elektronine perkusija, įvairių instrumentų semplais, vienas jų valdo video techniką (Falkas Grieffenhagenas, prie grupės prisijungęs 2012 metais). Iki šiol grupėje esantis vienas jos įkūrėjų Ralfas Hütteris (71) yra vokalistas, didžiąja dalimi jo balsas skamba per vokoderį. Likusius du grupės narius galima pavadinti senbuviais, nors jie atsirado jau po sėkmingiausių grupei septyniasdešimtųjų-aštuoniasdešimtųjų – Fritzas Hilpertas (61) grupėje yra nuo 1989 metų, Henningas Schmitzas (64) – nuo 1991.

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Vienas bičiulis muzikantas po koncerto „Facebooke“ dalinosi tokiais įspūdžiais: „Įkvepiantys tekstai, jei nori sukurti gerą „Google“ searcho kampaniją. Raktažodžių parinkimas pagal temą beveik tobulas, dar reikia pasigilinti į match type’ų užkodavimą tuose tekstuose, bet šiaip tikrai rekomenduoju SEM specams.“ Ir išties, didelė dalis „Kraftwerk“ kūrinių padaryti iš vos kelių taiklių žodžių ar frazių, bet atrodo, kad šiai muzikai daugiau nieko ir nereikia.

Koncerte skambėjo visi didžiausi „Kratwerk“ hitai, nes naujos kūrybos grupė jau penkiolika metų neišleido. Tarp jų buvo ir mėgstamiausi mano kūriniai – „Radioactivity“, „The Model“, „The Robots“, „Computer World“, „Trans Europe Express“, per kuriuos buvo sunku nusėdėti ant kėdės.

Nuskambėjęs „Computer World“ priminė žurnale „Q“ perskaitytą istoriją, kaip „Kraftwerk“ tapo „Coldplay“ dainos „Talk“ (iš 2005 metų albumo „X&Y“) bendraautoriais – Chrisas Martinas kreipėsi į vokiečius dėl leidimo panaudoti „Computer World“ melodiją savo kūryboje nusiųsdamas laišką per abiejų pusių teisininkus ir po kelių savaičių gavo voką, kuriame tiesiog ranka buvo parašytas atsakymas „Taip“. Tokiu būdu „Computer World“ klavišų partija tapo „Talk“ gitaros linija.

Su dviem bisais „Kraftwerk“ pasirodymas tęsėsi apie dvi valandas, prieš akis koncertas prabėgo gražiai, tarsi geras filmas kino teatre. Vienas emocingiausių koncerto momentų buvo, kai vietoj muzikantų per kūrinį „The Robots“ pasirodė keturi robotai. Per šią koncerto dalį muzikantai puikiausiai galėtų išeiti į salę ir pasižiūrėti, kaipgi jų pasirodymas atrodo iš šalies – ne kiekviena grupė turi tokią prabangą.

„Good night! Auf Wiedersehen!“, – skambant baigiamąjam kūriniui „Music Non Stop“ pasakė Ralfas Hütteris ir paskutinis iš muzikantų nulipo nuo scenos. Atsižvelgiant į muzikantų amžių, gali nutikti ir taip, kad pirmasis „Kraftwerk“ koncertas Lietuvoje gali tapti ir paskutiniu. Kita vertus, niekas jiems netrukdo vietoj savęs į turą imti ir išsiųsti robotus.

Šie metai „Kraftwerk“ nusimato gana intensyvūs – po pasirodymo Kaune grupė išvyko į Budapeštą, po to keliaus į Liublijaną ir giliau į Balkanus, taip pat Rumuniją, Bulgariją, Graikiją. Vasarą yra suplanavuoti koncertai įvairiuose festivaliuose. Bet man asmeniškai labai džiugu, kad šių muzikos ikonų geografijoje atsirado ir Lietuva.

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Kraftwerk“ pasirodymą Kaune man taikliausiai apibūdino šis bičiulio postas „Facebooke“, kurį jis maloniai leido pasiskolinti: „Kosmoso turistai. Dar nebuvo „Black Mirror”, bet jau buvo „Kraftwerk“. Dar nebuvo Snowdeno, bet jau buvo „Computer World“. Dar nebuvo Černobylio, bet jau buvo „Radioactivity“. Dar nebuvo Šengeno, bet jau važiavo „Trans-Europe ekspresas“. Šiandien keturi muzikos futuristai iš Diuseldorfo savo skraidančią lėkštę nutupdė Kaune. Ketvirtadienį Vilniuje nusileis šitos lėkštės apšvitinti „Depeche Mode“.

Koncerto programa („Žalgirio“ arena, Kaunas, 2018 vasario 19 d.): „Numbers / Computer World“, „It’s More Fun to Compute / Home Computer“, „Computer Love“, „The Man Machine“, „Spacelab“, „The Model“, „Neon Lights“, „Autobahn“, „Airwaves“, „Geiger Counter / Radioactivity“, „Electric Café“, „Tour De France / Prologue / Etape 1 / Chrono / Etape 2“, „Trans Europe Express / Metal on Metal / Abzug“ // „The Robots“ // „Aéro Dynamik“, „Planet of Visions“, „Boing Boom Tschak / Techno Pop / Music Non Stop“.

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

„Kraftwerk“ pasirodymas Kaune (nuotr. Vaidas Stackevičius)

„Orchestral Maneuvres in the Dark“ Varšuvoje: ✔

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Seniai neturėjau tokio keisto koncerto. Labai jo laukiau. Į Vilnių iš atostogų keliavau specialiai per Varšuvą, kad pamatyčiau šią aštuoniasdešimtųjų synthpop legendą. „Orchestral Manoeuvres in the Dark“ (arba OMD) yra viena tų paauglystės meilių, kurios išliko iki šiol. „Sailing on the Seven Seas“, „Call My Name“, „Enola Gay“, „Electricity“, „Dream of Me (Based on „Loves Theme“)“ turbūt turi savo atskiras rieves mano smegenyse. Dar labiau pastaruoju metu grupė džiugino tuo, kad lepino visai neprastais studijiniais albumais – „History of Modern“ (2010), „English Electric“ (2013), „The Punishment of Luxury“ (2017).

Paskutinysis jų „The Punishment of Luxury“ pernai rudenį pasiekė Nr. 4 Jungtinėje Karalystėje, tiesa albumų šimtuke teišbuvo vos dvi savaites. Nepaisant to, albumas kupinas gerų kompozicijų, grupė surengė jo pristatymo turą, todėl „pagauti“ juos koncertuojant tikrai labai magėjo. Varšuva tam buvo bene patogiausia lokacija. Kelionę į šį koncertą „palaimino“ taksistas Madride, kuris vešdamas iš viešbučio į oro uostą automobilyje grojo OMD dainas. Jis kalbėjo tik ispaniškai, bet aš angliškai su keliais ispaniškais žodžiais jam paaiškinau, kad skrendu kaip tik į šios grupės koncertą. „Seni jie, bet geri“, – pasakė taksistas, nusistebėjęs, kad grupė dar gyva.

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Sekmadienio vakare „uberis“ Varšuvoje veža į „Progresją“. Tai „Lofto“ tipo, maždaug dviejų tūkstančių žiūrovų talpos klubas. Artipilnis. Apšidančią grupę „Decadent Fun Club“ nemandagiai praleidžiu. Iš tiesų aš čia tik dėl OMD. Scenoje jie pasirodo dviese: grupės steigėjai – vokalistas, bosistas Andy’is McCluskey’is ir klavišininkas, kompozitorius Paulas Humphreys.

Pirmos pasirodymo dainos (naujo albumo kūriniai „Ghost Star“, „Isotype“ ir hitai „Messages“, „Tesla Girls“ praėjo kone euforiškai iki… atėjo suvokimas – kiek daug fonogramos naudoja ši grupė. Skamba beveik vien „playbackas“ ir net vokalas ne visuomet gyvas. Ir po ketvirtos dainos pradėjau laukti koncerto pabaigos. Nesupraskite neteisingai. Koncertas buvo visai neblogas. Jame beveik viskas buvo gerai, išskyrus… grupę. Geros dainos, tvarkingas garsas, geras setlistas, puiki publika (ji nusipelno atskiro komplimento), bet silpniausia grandis koncerte tapo patys OMD.

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Žiūrovai grupę priėmė entuziastingai, kėlė rankas į viršų, palaikė per dainas, skandavo „OMD! OMD!“. Muzikantai negailėjo hitų, kuriuos buvo miela išgirsti, bet koncertas panašėjo į diskoteką tiems, kam virš keturiasdešimt. Neapleido mintis, kad grupė pati save devalvuoja. Nepersistengę su koncertiniu atlikimu muzikantai save keliais laipteliais žemyn nuleido patys. Kitos to laikmečio grupės (pvz. „Depeche Mode“, „a-ha“, „New Order“) atrodo oriai. Turint tokį dainų katalogą, kokį turi OMD, būtų galima lygiuotis į jas.

Naujausiems kūriniams grupė irgi atidavė duoklę, iš naujausio disko atliko „Ghost Star“, „Isotype“, „One More Time“, „What Have We Done“, „The Punishment of Luxury“, taip pat iš naujesnės kūrybos nuskambėjo „History of Modern (Part 1)“. Toliau – kelionė per hitus. O jų sukaupę yra daugiau nei pakankamai. Kaip supratote, mano jausmai koncerte buvo dvilypiai. „Sailing on the Seven Seas“, „Pandora’s Box“, „Souvenir“, „So in Love“, „(Forever) Live And Die“ ar baigiamasis kultinis „Electricity“ tikrai rado atgarsį sieloje. Tačiau buvo apmaudu dėl tokio „biudžetinio“ pasirodymo ir neišnaudoto grupės potencialo.

 

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

OMD yra puiki studijinė grupė, bet, pasirodo, ne koncertinė. Vis sprendžiau, ar geriau jos dainų klausytis savo aplinkoje, ar gauti fonogramą klube su ant scenos šokinėjančiais atlikėjais. Ir neturiu į šį klausimą atsakymo :) Patys muzikantai priėmimo Varšuvoje buvo sujaudinti ir žadėjo neužilgo sugrįžti. Nepaisant visko, neabejoju, kad didžioji dalis klausytojų iš renginio skirstėsi patenkinti. Didelį savo norą pamatyti „Orchestral Manoeuvres in the Dark“ išpildžiau ir aš ir dėl to jaučiuosi patenkintas.

Kiekvienas koncertas yra puiki proga prisiminti grupės kūrybą. Pastarąją savaitę suklausiau visus savo turimus OMD albumus ir tikrai prie jų grįšiu ir ateityje. Savo arsenale grupė koncerto metu pasiliko „Walking on the Milky Way“, „Call My Name“, „Dream of Me (Based on Love’s Theme)“ ir dar kelis širdžiai mielus kūrinius. Reikia tikėtis, juos išsitrauks ateityje, nors tai, kad jų sukūrime nedalyvavo Paulas Humphreys, turbūt kiek apsunkina jų patekimą į setlistą.

Muzikantai moka rašyti dainas, yra tikri garso architektai. Nepaisant to, kad jiems patiems su OMD taip ir nepavyko pasiekti pirmosios vietos Jungtinėje Karalystėje (didžiausiais grupės hitais tapo singlai „Sailing on the Seven Seas“ ir „Souvenir“, pakilę iki Nr. 3, albumas „The Best of OMD“ pakilo iki Nr. 2), dainas jie rašo puikias. Šį gebėjimą Andy’is McCluskey’is kartu su buvusiu grupės būgnininku Stuartu Kershaw sėkmingai realizavo sukūrę… merginų grupę „Atomic Kitten“.

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Kai 1996 metais OMD iširo, Karlas Bartosas iš „Kraftwerk“ patarė Andy’žiui McCluskey’iui sukurti naują grupę, kaip platformą savo dainoms, kurios dėl britpop įtakos tapo nebemadingos. 1998-2003 metais Andy’žiui su Stuartu „Atomic Kitten“ buvo sėkmingas projektas savirealizacijai, su šios grupės singlais ir albumais jie ne kartą pasiekė Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse. Kol dėl įtampos su leidybos kompanija, kuri iš autorių reikalavo, kaip jie patys sakė, „Whole Again“, „Whole Again“ ir dar daugiau f*cking „Whole Again“, jie pasitraukė iš šios grupės veiklos. Ir tada po kelerių metų vėl atgimė OMD, kuriuos tik dabar pavyko pamatyti pirmą kartą koncertuojant. ✔

Po naujausią albumą „The Punishment of Luxury“ pristatančio turo Europoje, muzikantai jau šį mėnesį persikelia į Kanadą ir JAV, kur turuos iki balandžio vidurio. Bet nuo gegužės iki spalio jie jau turi paskelbę penkiolika koncertų Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje, šis sąrašas turėtų dar pasipildyti, taigi ketina aktyviai veikti ir toliau. Jei OMD šiame ture užsidirbs pinigų ir juos panaudos kilstelėti savo pasirodymą į aukštesnį lygmenį, mielai esu pasiruošęs atleisti šio turo „chaltūrą“. Jų muzika turi puikių melodijų, savitą, atpažįstamą skambesį, specifinį, malonų Andy’žio McCluskey’io vokalą. Manau, OMD yra vienas geriausių dalykų, kas nutiko popmuzikai aštuoniasdešimtaisiais-devyniasdešimtųjų pirmoje pusėje.

Koncerto programa („Progresja“ Varšuva, 2018 vasario 11 d.): „Ghost Star“, „Isotype“, „Messages“, „Tesla Girls“, „History of Modern (Part 1)“, „One More Time“, „(Forever) Live and Die“, „If You Leave“, „Souvenir“, „Joan of Arc“, „Joan of Arc (Maid of Orleans)“, „Talking Loud and Clear“, „What Have We Done“, „So in Love“, „Locomotion“, „The Punishment of Luxury“, „Sailing on the Seven Seas“, „Enola Gay“ // „Pandora’s Box“, „Dreaming“, „Electricity“.

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Natalie Imbruglia Londone: akustinės Kalėdos vasarį

Australų kilmės (bet jau kelerius metus Jungtinės Karalystės pasą turinčios) dainininkės ir aktorės Natalie Imbruglia (43) vardą šiuo metu retokai sutiksite laikraščių puslapiuose ar muzikos svetainėse, tačiau ji savo metu paliko ryškų pėdsaką popmuzikos istorijoje. Kūriniai „Torn“, „Big Mistake“, „Smoke“, „Wrong Impression“ ir „Shiver“ pasiekė Jungtinės Karalystės singlų dešimtuką, o albumas „Counting Down the Days“ (2005) pakilo iki Nr. 1 šios šalies albumų tope.

Visgi pats sėkmingiausias dainininkės darbas buvo debiutinis „Left of the Middle“ (1997), kuris Jungtinės Karalystės albumų tope pasiekė Nr. 5 ir praleido jame net 101 savaitę. Pasaulyje šio įrašo parduota per 7 milijonus vienetų. 1998-2006 metais Natalie Imbruglia laimėjo MTV video muzikos, MTV Europos, ARIA, „Billboard“, „Brit“, NME, IFPI ir įvairius kitus apdovanojimus, buvo nominuota „Grammy“, „Ivor Novello“, o 2004 metais vienuose rinkimuose buvo pripažinta viena gražiausių visų laikų moterų.

Nepaisant to, pastaruoju metu Natalie gana nesėkmingai mėgino naujai aktualizuoti savo muzikinę karjerą. Per kažkokią nesusipratimų seriją, jos priešpaskutinis albumas „Come to Life“ (2009) Jungtinėje Karalystėje nebuvo išleistas ir nuskendo net gimtosios Australijos čartuose (nors tarp kelių dainų bendraautorių buvo ir Chrisas Martinas iš „Coldplay“), o naujausias darbas – kiek keistokas „koverių“ rinkinys „Male“ (2015), kuriame Natalie perdainavo originaliai vyrų atlikėjų įrašytas dainas – šmėkštelėjo Jungtinės Karalystės tope vos savaitę ir pasiekė gana kuklią dvidešimtą vietą.

Vis dėlto, Los Andžele pastaruoju metu aktorystės įgūdžius tobulinusi Natalie Imbruglia nuo muzikos nebėga ir kartas nuo karto sugalvoja kaip pamaloninti savo klausytojus. Vienas tokių sumanymų – šį mėnesį Jungtinėje Karalystėje surengtas akustinis turas, kuriame ir teko apsilankyti. Vasario 2 dieną Oksforde pradėjusi gastroles, per Bristolį ir Birmingemą ji atkeliavo iki Londono. Dar šį mėnesį aplankys Liverpulį, Glazgą, Edinburgą, Mančesterį ir vasario 27 dieną pabaigtuvėms vėl sugrįš į Londoną, tik jau į kitą salę.

Natalie Imbruglios koncertą kartą jau teko matyti 2015 metų vasarą Rygoje, du mėnesius prieš albumo „Male“ išleidimą. Tą koncertą apšildė Tanita Tikaram, kas pridavė papildomo žavesio. Visgi „koveriais“ iš būsimo albumo papildytas Natalie Imbruglia pasirodymas vienoje Mežaparko proskynų didesnio įspūdžio tada nepaliko, sutraukė apie tris tūkstančius žiūrovų (tiesa, galėjo būti bent keliais mažiau – tais, kurie rusiškai ragino „Nataša, pavaryk“). Visgi reikia pripažinti, didžiausi jos hitai nuskambėjo įtaigiai ir klausėsi maloniai. Antra vertus, susidarė įspūdis, kad nuo didelės scenos dainininkė yra atpratusi, todėl internete pamačius jos akustinio turo reklamą kilo mintis pažiūrėti, kaip jai seksis kitokiame amplua. Ir šis sprendimas pranoko lūkesčius.

Natalie Imbruglia koncertas Londone (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Natalie Imbruglia koncertas Londone (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Jau įpusėjęs Natalie turas britų salyne vyksta gana sėkmingai. Londone buvo paskelbti du koncertai, bet teko pridėti trečią ir ketvirtą. Aš lankiausi pačiame pirmame iš jų. Ieškodamas renginio vietos jau buvau pradėjęs jaudintis. Mano surastas „Union Chappel“ šalia „Highbury & Islington“ metro stotelės niekaip nepriminė koncerto vietos. Tai yra iki šiol aktyvi devyniolikto amžiaus statybos gotikinės architektūros bažnyčia, veikianti ir kaip prieglauda benamiams, bet kartas nuo karto į savo erdvę įsileidžianti koncertus ar komedijinius renginius. Lauke jokios iškabos ar reklamos. Net suabejojau, ar neteks paskubom ieškoti kito „Union Chappel“, nes garantuotai ne ten būsiu nuklydęs. Visgi intensyviai panaršęs internetą įsitikinau, kad esu būtent reikiamoje vietoje. Dar daugiau, paaiškejo, kad žurnalas „Time Out“ šią vietą 2012 metais rinko geriausia gyvos muzikos koncertine vieta visame Londone.

Natalie Imbruglia koncertas Londone (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Natalie Imbruglia koncertas Londone (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Taigi, viskas tvarkoje – aš viduje. Kasininkai patikrina bilietą ir patenku į salę. Salė jauki, nedidelė, 900 vietų talpos, bet elegantiška ir fotogeniška. Puikus matomumas. Ant scenos esančios dekoracijos – šviestuvai ir girliandos – kuria kažkokią užburiančią kalėdinę atmosferą. Trūksta tik cinamono, apelsinų ar pyragų kvapo. Veikia ir baras, tik į jį patekimas per lauką ir gėrimų negalima išsinešti.

Tyliai ir jaukiai koncertą pradeda apšildantis atlikėjas Henrikas, sudainavęs pusvalandį savo kūrybos dainų ir akomponavęs sau gitara. Po pertraukėlės publika jau laukia to, dėl ko čia susirinko, tačiau muzikantai vėluoja apie penkiolika minučių. Bet štai nutyla foninė muzika (kaip tik pasibaigia ties „this is ground control to Major Tom…“) ir scenoje pasirodo muzikantai. Pradeda groti įžangą ir į sceną išeina Natalie. Scenoje – keturiese. Dvi gitaros (elektrinė ir akustinė), klavišai, kajonas ir balsai. Nusimato ramus vakaras su muzika.

Pasirodymo įžanga išsivysto į vieną didžiausių Natalie hitų „Wrong Impression“ ir koncertas įsivažiuoja. Įspūdis labai geras. Viskas arti, puikiai girdisi ir matosi visos muzikantų emocijos. Tokius koncertus labiau mėgstu už tuos, kai esi didelėje minioje ir pasirodymą žiūri per ekraną. Muzikantai įsitaisę ant kėdžių, kartas nuo karto nuo jų pakyla tik pasikeisti instrumentą. O Natalie užvaldo visą likusią sceną. Tradiciškai ji su aukštakulniais. Nedidukė (vos 1,60 m ūgio), tad mėgsta „prisidurti“ keliolika centimetrų.

Natalie Imbruglia koncertas Londone (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Natalie Imbruglia koncertas Londone (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Sudainavusi „Satisfied“ dainininkė prabyla į publiką ir prisipažįsta, kad „Union Chapel“ yra jos mėgstamiausia vieta groti akustinius koncertus. Praleidęs šioje salėje vos daugiau nei valandą, pilnai tikiu šiais žodžiais. Nuskamba „Beauty on the Fire“, „Counting Down the Days“ ir jaučiu, kad šis koncertas bus per trumpas.

„Neįtikėtina, bet praėjusiais metais albumui „Left of the Middle“ sukako dvidešimt metų“, – sako Natalie. „Ką gi, tai puiki priežastis iš jo atlikti daugiau dainų“. Ir sudainuoja singlu neišleistą, bet labai gražią kompoziciją, kurią interviu Officialcharts.com yra pavadinusi vienu mėgstamiausių savo kūrinių – „Pigeons and Crumbs“. Po jo atėjo metas tituliniam geriausių dainų albumo kūriniui „Glorious“ ir dar vienam karjeros hitui „Shiver“.

Prieš pristatydama dainą „That Day“, kurią kažkada prieš leidybos kompanijos norą pasirinko pirmuoju albumo „White Lilies Island“ (2001) singlu, papasakojo istoriją apie tai, kaip nervavosi ir jautė spaudimą kurdama antrą albumą Los Andžele ir šis tekstas buvo tiesiog jos sąmonės srautas. Ji net nustebo, kad iš šių žodžių su prodiuseriais pavyko padaryti dainą. Nors kūrinys neturi priedainio, ji norėjo būtent šios dainos albumo „White Lilies Island“ pristatymui, nes jis geriausiai perteikia albumo emociją. Daina pasiekė Nr. 11 Jungtinėje Karalystėje, bet leidėjai to sėkme nelaikė.

Natalie Imbruglia koncertas Londone (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Natalie Imbruglia koncertas Londone (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Nuskamba ir dar du tik su Imbruglia albumais susipažinusiems klausytojams žinomi kūriniai „City“ bei melancholiškas „On the Run“. Pastarojo emociją pratęsė „Smoke“, nepaprasto grožio singlas iš debiutinio albumo, mano pats mėgstamiausias šios dainininkės kūrinys. Atliktas nepriekaištingai, bet tampa aišku, kad koncertas artėja prie pabaigos.

„Ar čia yra „Daft Punk“ gerbėjų?“, – klausia Natalie ir lengva nuspėti, kad dabar skambės „Daft Punk“ „koveris“ „Instant Crush“, bene sėkmingiausias albume „Male“. Pakyla kelios rankos. „Instant Crush“ susiklauso nuostabiai. Natalie Imbruglia dėka šiame atlikime žodžiai įgauna daugiau svorio, nei originalioje dainos versijoje. Šiai dainai tinka akustinis formatas su gitara, mat ne kiekvienas elektroninės muzikos kūrinys yra toks įvairiapusis. Turbūt tik patys geriausieji.

Pasigirsta „Torn“ akordai, dainos, su kuria visame pasaulyje Natalie Imbruglia ir išgarsėjo. Publika laiminga. Laimingi ir muzikantai. Ko gero, tai vienas gražiausių singlų popmuzikos istorijoje, kuris iki šiol dažnai skamba radijo stotyse. „Žinau, kad „Torn“ dainuosiu visą gyvenimą“, – interviu yra sakiusi dainininkė. Per šią savaitę „Torn“ skambant išgirdau dar bent dukart – kirpykloje Sevilijoje ir autobuse Varšuvoje.

Natalie Imbruglia koncertas Londone (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Natalie Imbruglia koncertas Londone (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Savo laiku ši daina pakilo iki Nr. 1 Belgijoje, Kanadoje, Danijoje, Ispanijoje, Švedijoje. Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje buvo grojamiausia 1998 metais. Australijoje tai tebėra grojamiausia daina nuo tada, kai ši statistika pradėta fiksuoti. Kitą rytą po koncerto Natalie pralinksmino, kai įsijungęs rytinę ITV laidą pamačiau interviu su ja, kur ji pasakojo apie turą. Pasisukus kalbai apie „Torn“, dainininkė neteisingai pataisė vedėją, kad pasiekti pirmą vietą Jungtinėje Karalystėje šiam kūriniui sutrukdė… Mr. Blobby – iš tiesų visas tris savaites jį antroje vietoje pralaikė „Aqua – Barbie Girl“.

Bet grįžkime prie koncerto… Po gausių plojimų ir išlaikytos pauzės nuskamba dar du kūriniai iš pirmojo albumo – titulinis „Left of the Middle“ ir antrasis šio albumo singlas „Big Mistake“. Ir tuo viskas ir baigiasi. Koncertas iš tiesų buvo gerokai per trumpas. Ir kažkoks netikėtai kalėdiškas. Iš penkių savo išleistų studijinių albumų Natalie nieko neatliko tik iš „Come to Life“ (nors „Want“ tikrai būtų tikęs šiai programai), bet nepulkime už ją sudarinėti koncerto programos. Kabinėtis prie šio pasirodymo galėtų tik bambekliai, o mes tokie nesame.

Natalie Imbruglia turas tapo malonia staigmena ir gera motyvacija vėl aktyviau sekti jos karjerą. Tuo pačiu tai buvo savotiška dainininkės dovana gerbėjams jos pačios gimtadienio proga. Paaiškėjo, kad Natalie gimtadienį švenčia tą pačią dieną, kaip ir „manoMUZIKA“, vasario 4-ąją. Su tuo vieni kitus ir sveikiname:)

„a-ha“ Frankfurte: norvegų trio save atranda iš naujo

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Šią savaitę norvegų trijulė „a-ha“ padarė tai, ko per trisdešimt gyvavimo metų dar nebuvo dariusi. Lydima būrio kviestinių muzikantų Štutgarte pradėjo akustinį koncertų turą „MTV Unplugged“. Iš viso įvyks trylika šio turo koncertų – aštuoni Vokietijoje, du Norvegijoje, po vieną Austrijoje, Šveicarijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Turas baigsis vasario 14 dieną O2 arenoje Londone.

1985 metais išpopuliarėjusi „a-ha“ yra viena įdomiausių populiariosios muzikos grupių. Jai teko įveikti ne vieną iššūkį. Pradedant tuo, kad keturių milijonų gyventojų Norvegija tais laikais negarsėjo savo muzikos eksportu (išskyrus devyniolikto amžiaus genijų Edwardą Griegą). Arba debiutinio grupės hito „Take On Me“ sulaukta pasaulinė sėkmė kėsinosi užgožti viską, ką šie muzikantai darė po to. Ir pagaliau, plačiajai auditorijai „a-ha“ leidėjų buvo tiražuojama (ir gana sėkmingai) kaip „berniukų grupė“, nors grupės dainos buvo gerokai įmantresnės už standartinę popmuziką.

Daugelį kūrėjų tokie iššūkiai palaužtų, tik ne vikingų palikuonis. Dainos „Take On Me“ kelias į sėkmę buvo ilgas ir atkaklus. Iš pradžių ją pavadinimu „The Juicy Fruit Song“ grojo grupė „Bridges“, iš kurios ir išaugo „a-ha“. Vėliau daina demo pavidalu transformavosi į „Lesson One“ ir pagaliau buvo išleista singlu kaip „Take On Me“, bet iš pradžių didelio pasisekimo nesulaukė. Tuomet dar kartą buvo perrašyta ir lydima inovatyvaus pusiau animacinio vaizdo klipo galų gale tapo vienu žinomiausių pophitų pasaulyje. Nepaisant rezervuoto santykio su šia daina patys muzikantai sako, kad visgi geriau tokią dainą kaip „Take On Me“ turėti, nei neturėti. Ilgainiui „a-ha“ muzikantams pavyko pabėgti (ar bent jau nutolti) ir nuo „berniukų grupės“ įvaizdžio.

„Boybandai“ paprastai nesuteikia galimybės stebėti tokio įdomaus ir turtingo kūrybinio kelio. Po skambaus debiutinio „a-ha“ albumo „Hunting High and Low“ (1985), sekė nuo stereotipų bėgantis „Scoundrel Days“ (1986), įvairialypis „Stay on These Roads“ (1988), su stadioniniu roku susidraugavęs „East of the Sun West of the Moon“ (1990), tamsus ir net šiek tiek alternatyvus „Memorial Beach“ (1993).

Po septynerių metų grupė optimistiškai sugrįžo su „Minor Earth | Major Sky“ (2000), ieškojo savęs su „Lifelines“ (2002), sugrįžimą įtvirtino su „Analogue“ (2005), susitelkė į tai, ką daro geriausiai, su „Foot of the Mountain“ (2009). Tada išsiskirstė, bet po penkerių metų išleido „Cast in Steel“ (2015) ir štai dabar komfortabiliai ir solidžiai suskambo naujame amplua su „MTV Unplugged – Summer Solstice“ (2017).

Grupės „a-ha“ pasirodymų esu matęs įvairių: ir atviruose stadionuose, ir uždarose arenose, ir dviejų tūkstančių vietų klube, ir iš žiūrovų salės, ir iš užkulisių. Nuo 2000-ųjų aplankiau vienuolika jų koncertų. Berlyne, Taline, Minske, Vilniuje, Osle, Lodzėje, Briuselyje, Rygoje ir Frankfurte teko matyti turus „Minor Earth Major Tour“, „Lifelines“, „Analogue“, „Foot of the Mountain“, „Ending on a High Note“, „Cast in Steel“ ir dabar „MTV Unplugged“.

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Geriausias iš jų man buvo 2000-aisiais „Minor Earth Major Tour“, skirtas albumui „Minor Earth | Major Sky“. Po šešerių neturavimo metų grupė tuomet buvo išssiilgusi koncertinių salių, tad vis prasimušdavo nesuvaidintas entuziazmas, kokį retai kada pamatysi scenoje. Ypač iš skandinavų. Koncertas buvo toks geras, kad iki šiol jį prisimenu kaip vieną geriausių koncertinių patirčių savo gyvenime.

Prasčiausias man pasirodė 2016 metų turas „Cast in Steel“. Visiškai priešingas įspūdis. Jautėsi, kad grupė scenoje nebėra vientisas darinys. Nebuvo muzikantų bendrumo jausmo – scenoje jie išlaikė atstumą, nepriėjo vienas prie kito, nenusilenkė pabaigoje kartu. Viskas tarsi pabodę, neįdomu, nedžiugina. Jautėsi Morteno Harketo atskilimas nuo Magne Furuholmeno ir Pålo Waaktaaro-Savoy.

Atrodė, kad grupei jau nebeliko ką veikti – viskas tarsi padaryta, tarpusavio kombinacijos išsemtos. O jei muzikantams kartu nesibūna, tai kam kankintis? Bet šioje vietoje kažkam šovė puiki mintis – padarom akustinį turą! Atsižvelgiant į visą priešistorę, muzikantų tarpusavio santykius ir sudėtingą kūrybinį procesą – sumanymas idealus. Reikia atsirinkti dainas, perdaryti aranžuotes, ištraukti kai ką seno, sugroti kai ką naujo. Koncertus galima daryti sėdimus (tiek publikai, tiek muzikantams), nereikia blaškytis po sceną, glėbesčiuotis.

Atsispyrę nuo santykių krizės dugno „a-ha“ kibo į darbą ir pernai vasarą Giskėje ant Norvegijos jūros kranto esančioje salėje surengė du jaukius koncertus, kuriuos apsilankė vos po 250 žiūrovų. Tai buvo labiausiai kameriniai koncertai grupės istorijoje. Svečiuose sudalyvavo Ianas McCullochas (iš „Echo & the Bunnymen“), Alison Moyet (ex-„Yazoo“), Ingrid Helene Håvik (iš „Highasakite“) bei Lissie.

MTV irgi savo ruožtu kartas nuo karto vis įpūsdavo gyvybės savo vos alsuojančiai legendinei „unplugged“ serijai, kuri pasauliui kadaise davė tokio gėrio, kaip akustiniai „Nirvanos“ ar Erico Claptono pasirodymai. Ir, ko gero, pastarųjų metų sėkmingiausias šios serijos projektas būtent ir yra „a-ha“. Kaip juokauja patys norvegai, MTV trisdešimt metų juos kalbino šiam projektui, jau prarado visas viltis ir štai „here we are“.

Įrašyta medžiaga sugulė į pernai rudenį išleistą albumą „MTV Unplugged Summer Solstice“ (Nr. 3 Vokietijoje, Nr. 6 Jungtinėje Karalystėje). Grupė nustebino sugebėjusi atsitraukti ir į savo dainas pažvelgti visiškai naujai. Išrengti jas, sukurti naujas orkestrines aranžuotes, į programą įtraukė kelis singlais neišleistus kūrinius iš įvairių albumų, ir štai mes susitinkame koncerte Frankfurte.

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Tai – antrasis turo koncertas po atidarymo Štutgarte. „a-ha“ dėmesys Vokietijai – ne atsitiktinis. Šioje šalyje grupei pastaruoju metu sekasi net geriau nei gimtojoje Norvegijoje. Albumai „Minor Earth | Major Sky“, „Lifelines“, „Foot of the Mountain“ Vokietijoje pasiekė pačią viršūnę. Žiūrovų atsiliepimai socialiniuose tinkluose po pirmojo koncerto – puikūs, recenzijos geros. Grupė scenoje jaučiasi užtikrintai. Pastebėjusi kelis setlisto patobulinimus Štutgarte juos pakoreguoja Frankfurte. Koncertas vyksta labai įdomioje „Festhalle“ arenoje, kuri kažkuo man primena koncertams pritaikytą halės turgų. Tik kelis kartus didesnį ir su kupolu. Arena artipilnė, kartu su manimi apie 8 000 žiūrovų. Vieta tinka ir konceptualiai – čia 2001-ais ir 2012-ais vyko MTV Europos muzikos apdovanojimai.

Apšildantis atlikėjas Alexanderis Knappe, prieš septynerius metus išgarsėjęs vokiškame „X faktoriuje“, atliko apie dvidešimt minučių pasirodymą dviese formatu balsas+gitara ir užleido vietą norvegų grupei. Po pertraukėlės scenoje pasirodė dešimt muzikantų ir savo programą pradėjo iškart nuo vienos iš naujų dainų – „This Is Our Home“. Iškart po to publika sulaukė ir senesnės kūrybos „Lifelines“ bei „a-ha“ klasikos „I’ve Been Losing You“ su nuostabaus grožio outro.

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Per pirmąsias dvi dainas sureguliavus garsą buvo malonu mėgautis nauju dainų skambesiu. Koncerto viduryje nuskambėjo ir dar vienas tik „unplugged“ albume išleistas kūrinys „Break in the Clouds“. Nieko nebuvo iš ankstesnio albumo „Cast in Steel“, tačiau jei naujesne kūryba laikysime antrąjį grupės aktyvumo etapą po sugrįžimo 2000 metais, iš jo klausytojai išgirdo „Summer Moved On“, „Lifelines“, „Forever Not Yours“, „Analogue (All I Want)“, „Over the Treetops“ ir „Foot of the Mountain“.

Grupė subalansavo programą, kad užtektų ir hitų, ir mažai žinomų kūrinių. Nuskambėjo singlais neišleistos dainos „This Alone Is Love“ (iš „Stay on These Roads“), jau minėtas „Over the Treetops“ (iš „Analogue“), „Living A Boy’s Adventure Tale“ (iš „Hunting High and Low“) ir tituliniai albumų „Scoundrel Days“ bei „Memorial Beach“ kūriniai. Dar viena staigmena – grupė akustiniame albume įrašė ir koncerte atliko jau šiame rašinyje minėtos grupės „Bridges“, kurioje prieš „a-ha“ grojo Magne Furuholmenas ir Pålas Waaktaaras, dainą „Sox of the Fox“. Ją Mortenas Harketas pristatė kaip kūrinį, kai suprato, jog su „šitais dviem“ reikia susidėti ir iš to gimė „a-ha“.

Galbūt Mortenas Harketas koncerte per dažnai užsižaisdavo savo aukštu vokalu, tačiau jis išlieka vienu geriausių vokalistų popmuzikoje. Moteriškus pritariančius vokalus jam koncerte pridainavo ne kas kitas, o smuikininkės. Kartais aktyviau pasireikšdavo ir žiūrovai, ypač per hitus „The Living Daylights“, „Hunting High and Low“. Ne vienam šiurpuliukus sukėlė „Stay on These Roads“.

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Tačiau publiką iš kėdžių pakėlė „The Sun Always Shines on TV“ – puikiai perdirbta daina su nauja aranžuote (beje, ši versija yra ir manoMUZIKOS geriausių praėjusių metų kūrinių grojaraštyje). Ir, žinoma, antro biso metu nuskambėjusi „Take On Me“, atlikta minimalistiškai tik trijų „a-ha“ muzikantų, bet nei kiek nepraradusi savo žavesio. Grupė atrado naują santykį su šia daina ir džiaugiasi ją atlikdama. Ji puikiai tiko „užglostyti“ publiką, kad trečio biso nebereiktų. Žiūrovai dainavo kartu, kai kas braukė ašaras. Tiesa, vokiškas „Bild“ savo apžvalgoje šmaikštavo, jog kad išklausytum naują šios dainos versiją reikia sugerti bent du energetinius gėrimus :)

Koncertas truko beveik dvi valandas. Bet galėjo tęstis ir gerokai ilgiau. Puikios aranžuotės, neperkrautos instrumentais, pakeista kai kurių dainų nuotaika, gražios melodijos, skoningos šviesos. Programoje galėjo atsirasti tokios dainos kaip „Crying in the Rain“ (iš albumo „East of the Sun West of the Moon“), „Angel in the Snow“ (iš „Memorial Beach“) ar „Mother Nature Goes to Heaven“ (iš „Foot of the Mountain“), tačiau visų kūrinių iš ilgo „a-ha“ katalogo į vieną programą nesudėsi.

Koncerto energetika buvo pozityvi ir be jokio ankstesnio slogučio. Norvegų trijulė sukūrė šiuo metu jiems bene labiausiai tinkantį projektą, kuris įkvepia grupei naujos jėgos. Vasarą „a-ha“ koncertuos jau su elektrine programa „Electric Summer“, liepos 16 dieną apsilankys Trakų pilyje. Tai bus kitas turas, greičiausiai ir kita programa. Grupė atrado save naujai ir pelnytai mėgaujasi populiarumu bei parduotais bilietais. Galime pagrįstai tikėtis pavykusio vakaro vasarą. Juolab, kad nuo ankstesnės grupės viešnagės mūsų šalyje bus praėję beveik aštuoneri metai. Per juos daug kas nutiko, tačiau „a-ha“ įrodė, kad šiuo metu yra puikios formos ir klausytojams gali suteikti daug gerų emocijų.

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

„The Cranberries“ Londone (1999): ant karjeros lūžio ribos

In memoriam Doloresai O’Riordan (46), grupės „The Cranberries“ vokalistei, vienam įsimintiniausių balsų devyniasdešimtųjų populiariojoje muzikoje

Šiandien Balibrikene, Airijoje, muzikos pasaulis laidoja praėjusią savaitę netikėtai mirusią airių dainininkę Doloresą O’Riordan. Vyksta užsakytos mišios ir privačios šeimos laidotuvės. Dainininkės mirties priežastis „Hilton Park Lane“ viešbutyje Londone bus paskelbta balandį, jei artimieji sutiks. Muzikos pasaulis jau savaitę gedi ir pagerbia dramatiško likimo talentingą muzikantę. Prie jų prisijungia ir manoMUZIKA.lt.

Iš nedidelio Airijos miestelio Limeriko (Balibrikenas nuo jo nutolęs per 11 kilometrų) kilusią „The Cranberries“ ketveriukę be a.a. Doloresos sudarė broliai Hoganai – gitaristas, kompozitorius Noelis (46) ir bosistas Mike’as (44) – bei būgnininkas Fergalas Lawleris (46). Kalbėti apie šią grupę jautru, nes tai buvo viena grupių, lydėjusių mane paauglystėje ir Doloresos O’Riordan balso tembras yra neatsiejama jos dalis. Teko su šia grupe augti, o praėjusio tūkstantmečio pabaigoje apsilankymas sėkmingiausiame šios grupės koncertų ture buvo ypatinga patirtis. Tuo pačiu tai buvo itin sudėtingas etapas grupės istorijoje. Apie tai ir šis rašinys.

The Cranberries“ muzika buvo viena svarbiausių devyniasdešimtaisiais formuojančių tuometinių 14-20 metų jaunuolių skonį ir pasaulėžiūrą, padedanti susivokti vertybėse. Grupės kūryba turėjo kažkokio sveiko „spanguoliško“ rūgštumo, kurio reikėjo jaunai sielai. Turbūt kaip ir daugeliui tuo metu besidomėjusių muzika, pirmiausia „The Cranberries“ mano dėmesį patraukė su „Linger“, o galutinai grupę „pardavė“ MTV ir radijo eterį užkariavę hitai „Zombie“ ir „Ode to My Family“. Buvau tarp tų, kurie sekmadienį naktimis užsirašinėdavo M-1 topus (prisimenu džiaugsmą, kai, berods, dvi savaites „Ode to My Family“ praleido pirmoje vietoje). Žinoma, už „The Cranberries“ ir pabalsuodavau (tuo metu tai buvo daroma atvirlaiškiais).

Antrasis grupės albumas „No Need to Argue“ (1994) buvo nuostabus nuo pirmos iki paskutinės kompozicijos. Kaip ir debiutinis darbas „Everybody Else Is Doing It, So Why Can’t We?“ (1993). Šie įrašai buvo švieži ir gaivūs to meto scenoje. Tai buvo laikai, kai Jungtinę Karalystę ištiko britpopo bumas, o JAV – grunge’as, sugriovęs ir perstatęs visą muzikos pasaulį. Tačiau „The Cranberries“ jaukiai rado sau vietą kažkur per vidurį tarp jų. Aktualūs tekstai, savitas skambesys ir su niekuo nesupainiojamas, įtaigus ir iki skausmo jautrus Doloresos vokalas airių grupės vardą išgarsino visame pasaulyje.

Tačiau sulaukta sėkme grupė neturėjo galimybės pasidžiaugti. Populiarumas tapo ir grupės nuosmūkio priežastimi, muzikantai tapo savo sėkmės įkaitais. Nuoširdūs ir kuklūs jaunuoliai iš nedidelio Airijos miestelio iki išpopuliarėjimo buvo keliavę nedaug, todėl subręsti buvo priversti labai greitai. Ypatingas iššūkis teko vokalistei, prie jos kibo bulvarinė spauda, sekusi kone kiekvieną žingsnį ir neleidusi atsipalaiduoti. Išbandymu tapo ir turtas (vienu metu Doloresa O’Riordan buvo tarp penkių turtingiausių moterų britų salose).

1993-1996 metais muzikantai išleido tris albumus ir vieną po kito surengė tris pasaulinius turus (1993 – 126 koncertai, 1994 – 72, 1995 – 118, 1996 – 50). Tai nepraėjo be pasekmių, grupė perdegė ir, deja, taip ir neatsigavo. Atsirado psichologinių problemų, vidinių nesutarimų, nervų priepuolių, pykčio protrūkių, visa tai lydėjo depresija, o kūrybinga veikla tapo darbu, jei ne našta. 1996 metų pabaigoje muzikantai neatlaikė ir atšaukė Australijos ir Europos turus. Tai pakurstė kalbas apie „The Cranberries“ išsiskyrimą arba Doloresos O’Riordan solinės karjeros pradžią. Bet grupės nariai tenorėjo tik poilsio, tad išleido tam tinkantį singlą „When You’re Gone“ ir keliems metams dingo iš akiračio (ir daugiau niekada taip intensyviai neturavo).

Netekęs koncertinio palaikymo albumas „To the Faithful Departed“ (1996), nors neginčytinai pavykęs ir sėkmingas, pagal pardavimus neprilygo fenomenaliems ankstesnių albumų pasiekimams. Nepaisant to, padovanojo „spanguolėms“ aukščiausią poziciją Jungtinės Karalystės singlų tope – Nr. 13 su „Salvation“ (iki tol aukščiausiai buvo pakilę singlai „Linger“ ir „Zombie“ iki Nr. 14, nors be abejonės yra verti gerokai daugiau).

Trečiąjį „The Cranberries“ albumą mėgstu ir vertinu ne mažiau nei pirmuosius. Nors jame ir pasigendu pirmų albumų viršelių sofutės (beje, ją galima išvysti „Supergrass“ vaizdo klipe „Alright“), bet žinant kokioje koncertinėje beprotybėje buvo muzikantai, „To the Faithful Departed“ stebina kaip nepaprastai „blaivus“ albumas, jei galima taip išsireikšti. Neabejoju, kad jį parašyti (dainas sukūrė pagrindiniai grupės kompozitoriai Doloresa O’Riordan ir Noelis Hoganas) ir įrašyti buvo labai sudėtinga, tačiau vienintelis albumo trūkumas, mano nuomone, turbūt yra tik tas, kad jis viena kita daina per ilgas.

1999 metais šiek tiek pailsėjusi grupė pamėgino susigrąžinti pozicijas užkasdama karo kirvį su praeitimi nauju darbu „Bury the Hatchet“. Bet ir klausytojai jau buvo pasikeitę, ir grupės energetika buvo nebe ta. Subrendę po gyvenimo pamokų, ne tokie idealistai, racionalesni, kiek stabilesni psichologiškai, bet, kas blogiausia, praradę dalį šarmo. Atsivertęs seną žurnalą „Q“ (1999 metų balandžio rašinį pavadinimu „The Undead“) matau, kad vis dar ir šiek tiek išbalansuoti.

Naujoje kūryboje melodijos išliko, bet pasikeitė dainų temos. Tekstai tapo sunkiai suprantami ar, švelniai tariant, keistoki. Nors albumo singlas „Promises“ pakartojo aukščiausią „Salvation“ pasiekimą Jungtinėje Karalystėje (Nr. 13), albumas tikslų neįgyvendino. Jo viršelis puikiai atspindi tuometinę grupės būklę – milžiniška akis stebi nuogą vyriškį, kurį akivaizdžiai tai glumina ir jis bando nuo jos slėptis. Kelerius metus per padidinamąjį stiklą stebėta grupė viską tarsi pradėjo nuo nulio. Ir tai nebuvo lengva…

Būtent 1999-aisiais teko semestrą studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Todėl pamatęs paskelbtus „The Cranberries“ koncertus griebiau bilietą į koncertą Londone. Šis pasirodymas (prieš pat išleidžiant albumą „Bury the Hatchet“) buvo mano pirmasis apsilankymas „Shepherd’s Bush Empire“. Grupė tų metų balandį pradėjo naujas pasaulines gastroles, kurias baigė 2000-ųjų liepą. Nors albumas paliko daugiau klaustukų nei atsakymų, publika grupės koncertų akivaizdžiai buvo pasiilgusi. „Bury the Hatchet“ turas tapo didžiausiu ir sėkmingiausiu per grupės karjerą! Koncertams Jungtinėje Karalystėje grupė bendradarbiavo su „Ticketmaster“ ir buvo viena pirmųjų, prekiavusių bilietais į koncertus išskirtinai internete. Atrodo, tai buvo ir mano pirmasis internetu nusipirktas bilietas į koncertą.

Airių pasirodymas jaukioje „Shepherd’s Bush Empire“ salėje paliko didelį įspūdį ir sukėlė daug minčių. Nudžiugino kaip gerbėją, kuris nebesitikėjo šių muzikantų pamatyti scenoje, kokybiškai suskambusi programa kuteno melomaniškus jausmus. Visada norėjosi gyvai išgirsti savitą Doloresos balsą. Bet tuo pačiu koncertas šiek tiek priminė po ligos atsigaunančio ligonio aplankymą, kuris jaučiasi gerokai geriau, bet pasekmės dar nepraėjusios. Pasirodymui pritrūko šviežumo ir buvimo kartu džiaugsmo. O dar labiau – naujų stiprių dainų. Bet ar galima tikėtis daugiau iš reabilitacijos proceso?

Savo pasirodymą muzikantai pradėjo naujojo albumo kūriniais „Promises“, „Animal Instinct“, „Loud and Clear“. Po jų jaukiai ir įtikinamai nuskambėjo „Ode to My Family“. Koncertui renginio vieta labai tiko. Įsitaisęs stovimame parteryje turėjau galimybę muzikantus stebėti gana iš arti. Jų veiduose didelio buvimo scenoje džiaugsmo neišskaičiau, daugiau profesionalų susikaupimą, o Doloresos veide ir rūpesčių paliktus pėdsakus.

Naujose dainose temos pasisuko apie jos aktualijas – motinystę, vaikus ir su tuo susijusius išgyvenimus. Kažkada kuklumą pamynusi drąsi išsišokėlė „persijungė“ dainuoti apie motiniškas problemas ir klausytojui tai tapo tam tikru iššūkiu. Grupės kūryboje nebeliko to originalumo, kuris visus tuos metus varė juos į priekį (tuo pačiu ir prapultin). Nepaisant to, kokybiškas, komortabilus ir melomaniškas koncertas liudijo brandumą ir išpildė svajonę pamatyti paauglystės dievukus scenoje. „The Cranberries“ kūrė save iš naujo, vyko transformacijos etapas. Dar buvo galima paragauti senųjų „spanguolių“ skonio, bet tuo pačiu pajausti judėjimą nauja kryptimi.

Energijos pliūpsnį koncerte ištransliavo piktesni kūriniai „Salvation“, „Promises“, širdis daužėsi klausant „Zombie“, „I Can’t Be With You“, „Linger“ ar „Daffodil Lament“. Programą pakiliai pabaigė taikliai parinkta daina „Dreams“. Iš pirmą kartą išgirstų kūrinių labiausiai įsiminė „Shattered“.

The Cranberries“ koncerto programa („Shepherd’s Bush Empire“ Londonas, 1999 balandžio 12 d.): „Promises“, „Animal Instinct“, „Loud and Clear“, „Ode to My Family“, „Sunday“, „Linger“, „Wanted“, „Still Can’t…“, „Salvation“, „Saving Grace“, „You and Me“, „Daffodil Lament“, „I Can’t Be With You“, „Waltzing Back“, „Ridiculous Thoughts“, „Delilah“, „Zombie“, „Pretty“, „Shattered“, „Desperate Andy“, „Dreams“.

Albumas „Bury the Hatchet“ nėra toks blogas, kaip gali pasirodyti paskaičius. Dainos „Promises“, „Loud and Clear“, „Just My Imagination“ ar „Shattered“ lygiaverčiai gali skambėti su bet kuria ankstesnių albumų klasika, tačiau kiek per daug naujų kūrinių jautėsi diską užpildančiais „filleriais“. Pradedant albumu „Bury the Hatchet“ pirmą kartą „The Cranberries“ gerbėjų ratas nebesiplėtė ir tolimesnėje veikloje liko gana uždaras.

Nors „Wake Up and Smell the Coffee“ (2001) yra stipresnis, įdomesnis ir pozityvesnis albumas, pirkėjų jis inertiškai buvo priimtas dar prasčiau už ankstesnį darbą. Gerbėjai šį įrašą vertina kaip neblogai pavykusį, kurio malonu klausytis, tačiau plačiajai auditorijai jis nebebuvo aktualus. Dideliu hitu netapo ir pagrindinis šio albumo singlas „Analyse“ (Nr. 28 Airijoje, Nr. 89 Jungtinėje Karalystėje, bet pakilo į Portugalijos, Ispanijos ir Italijos topų penketukus). Po metų leidėjai išleido geriausių „The Cranberries“ dainų rinkinį „Stars: The Best of 1992-2002“ ir tuo įdomiausias ir aktyviausias grupės kūrybinis etapas buvo uždarytas. Kiek vėliau „The Cranberries“ nutraukė šeštojo albumo įrašus ir pranešė, kad ima pertrauką ir dirbs nebent prie solinių projektų.

Visgi po įvairių solinių bandymų 2009 metais grupė sugrįžo ir dar po kelerių metų išleido albumą „Roses“ (2012), sulaukusį ganėtinai mažai dėmesio. Pernai balandį pasirodė akustinis albumas „Something Else“. Jame orkestrinėmis aranžuotėmis suskambėjo įvairūs seni grupės kūriniai ir trys naujos dainos – „Why“, „The Glory“ ir „Rupture“, kuriuos, o ypač „Why“, „The Cranberries“ gerbėjai tikrai perklausys su malonumu.

Šiems metams grupė kūrė naujus koncertinius planus. Pernai problemų su nugara (dėl daug metų kilnotų jai per sunkių gitarų) turėjusi vokalistė su gerbėjais prieš kelias savaites dalinosi gera žinia, kad šiemet susitiks koncertuose. Deja, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Turėjau vilčių kada nors aplankyti „The Cranberries“ koncertą vėl arba dar daugiau – išvysti grupę ir mūsų šalyje… Esu tikras, kad ši muzika Lietuvoje turi daug gerbėjų.

Ketveriukės įtaką galime išgirsti grupės „Airija“ kūryboje, šiek tiek juos girdžiu ir „Foje“ albume „Kai perplauksi upę…“ (1995). Kalbama, kad 1989 metais vietoj pasikeitusių planų į festivalyje Loriente Prancūzijoje neatvykusios grupės „Cranberry Saw Us“ (toks buvo pradinis „The Cranberries“ pavadinimas), prancūzai pasikvietė byrančios Sovietų Sąjungos kolektyvą „Antis“ (ir tai buvo vienas paskutiniųjų „Anties“ koncertų prieš išsiskyrimą 1990-aisiais). Prieš keliolika metų kelis „The Cranberries“ koncertus apšildė ir iki šiol šią grupę gerais žodžiais mini latviai „BrainStorm“.
Iš Baltijos šalių grupė 2011-ais planavo sugroti Estijoje alaus festivalyje „Õllesummer“, tačiau pasirodymą atšaukė. Pernai grupė koncertavo Vroclave, o 2012 metais lankėsi Varšuvoje. Paskutiniu „The Cranberries“ pasirodymu tapo gruodžio 14 dienos pasirodymas „Billboard Music Group’s 2017 holiday party“ renginyje, Niujorke.

Pastarąją savaitę muzikos topuose buvo galima išvysti seniai nematytą „The Cranberries“ kūrinių atgimimą. Štai Jungtinėje Karalystėje grupės įrašų pardavimai išaugo beveik 1000 procentų, į singlų topą sugrįžo „Zombie“ (Nr. 44), „Linger“ (Nr. 47), „Dreams“ (Nr. 66). Albumų tope galima rasti „Stars: The Best of 1992–2002“ (Nr. 16), „No Need to Argue“ (Nr. 61), „Roses“ (Nr. 73). Dar didesnį bumą grupės įrašai sukėlė JAV, kur muzikos pardavimai ir klausymas išaugo per 11000%.

Populiariausias grupės hitas „Zombie“ „YouTube“ šiuo metu yra peržiūrėtas 680 milijonų kartų. Per savo karjerą „The Cranberries“ pardavė per 40 milijonų įrašų, laimėjo Ivor Novello (1997), MTV Europos muzikos apdovanojimą (1995), tačiau, kas kur kas svarbiau – pelnė milijonų klausytojų simpatijas įvairiose pasaulio šalyse. Tikėtina, kad po Doloresos netekties „The Cranberries“ nebeliks, nebent mus pasieks įvairūs neišleisti kūriniai ar kompiliacijos. Kaip ten bebūtų, grupės muzikantai per savo dramatišką karjerą nuveikė nepaprastai daug, buvo vieni tų, kurie savimi praturtino muzikos pasaulį ir didelis, ačiū, jiems už tai! Klausyti „The Cranberries“ muzikos yra labai gera ir kuo daugiau žmonių jos klausysis, tuo daugiau šiame pasaulyje bus jautrių, susivokusių ir supratingų žmonių. Doloresa, „we miss you, when you’re gone…“

„Sigur Rós“ Reikjavike: šiaurės pašvaistės muzikos pasaka

Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)

2017 buvo geri metai muzikai. Iš visų galimų muzikos patirčių metų pabaigai nutariau aplankyti „Sigur Rós“ koncertą Reikjavike. Tuo pačiu ir jų suorganizuotą festivalį „Norður og niður“.

Gerbiu ir mėgstu „Sigur Rós“, bet negalėčiau savęs priskirti prie užkietėjusių šios grupės gerbėjų. Man patinka albumai „Von“ (1997), „Með suð í eyrum við spilum endalaust“ (2007) ir „Valtari“ (2012), nepaprasto grožio filmas „Heima“ (2006) ir jo garso takelis, mačiau šią grupę 2013 metais festivalyje „Positivus“. Tačiau būtent perspektyva aplankyti „Sigur Rós“ gimtojoje Islandijoje nukonkuravo visus kitus metų pabaigos pasirinkimus. Ir kaip paaiškėjo, tai buvo labai labai geras sprendimas.

Grupę „Sigur Rós“ vertina muzikantai ir muzikos industrijos žmonės. Tai turbūt yra antras didžiausias Islandijos muzikos eksportas po Björk. Gruodžio pabaigoje keliavau į Islandiją pirmą kartą po 11 metų (nuo ten įvykusio „LT United“ pasirodymo Reikjavike). Šįkart su dviem lūkesčiais – pamatyti „Sigur Rós“ ir Šiaurės pašvaistę.

Tarp nuobodaus ir įdomaus balansuojantis jaukus, nedidelis ir pustuštis Reikjavikas iškart persmelkė savo atmosfera. Lagūnos krantinėje pastatyta koncertų ir konferencijų salė „Harpa“ tapo „Sigur Rós“ ir „Norður og niður“ (kas tiesiogiai išvertus šį pavadinimą reikštų„ į šiaurę ir žemyn“, o netiesiogiai – „viskas eina velniop“) namais.

Koncertų ir konferencijų salė „Harpa“ Islandijoje (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Koncertų ir konferencijų salė „Harpa“ Islandijoje (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Po vizito nuostabiojoje „Blue Lagoon“ teko suskubti į „Sigur Rós“ pasirodymą. Man teko pirmasis iš keturių grupės pasirodymų Reikjavike. Maniau, kad esu žmogus, kuris moka rašyti. Tačiau perteikti tą atmosferą, kurią sukūrė „Sigur Rós“ ir jos komanda, man trūksta žodžių. Buvo labai įtaigu, kosmiška, siurrealu… „X failai“, „Mulholland Drive“ ir „Twin Peaks“ susitiko čia ir dabar po Šiaurės dangaus skliautu.

Tikrai negalvojau, kad mano metų koncerto titulas spręsis paskutinėmis gruodžio dienomis. Jau ketinau geriausią 2017 metų koncertą rinkti iš Nicko Cave’o & „The Bad Seeds“, Bryano Ferry’io ar „Guns N’ Roses“ turų, tačiau paskutinę akimirką visus taškus ant „i“ sudėliojo… „Sigur Rós“. Pergalės rožės.

Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Po šio koncerto prireikė kelių dienų susivokti ir atsigauti, susirinkti galvą atgal… Hipnozė, trapumas, jėga, meditacija, įtaiga, Deividas Lynčas, transcendentinė kelionė paraleliniais išmatavimais, Eyjafjallajökullio išsiveržimas ir Šiaurės pašvaistė – viskas viename ir su kaupu! Koncerto apšvietimas apskritai buvo iš kito pasaulio, jo atmosferos ir sprendimų nuotraukos net nepajėgios perteikti.

Grupė žaidė garsais nuo visiško minimalizmo iki orgazmo. Ji vienodai gerai klausėsi tiek užsimerkus, tiek atmerktomis akimis. Paprastai man nepatinka muzika be stuburo, ritmo, priedainių ir pragrojimų, tačiau „Sigur Rós“ turbūt yra geriausia grupė pasaulyje, kuriai tai tinka. Mano bičiulis iš „Ore.lt“ Domininkas Kunčinas „Sigur Rós“ pavadino ne tiek muzika, kiek audio patirtimi. Negaliu ginčytis, tik pritariamai linktelėti galva.

Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Taip pat negaliu šiame rašinyje žongliruoti kūrinių pavadinimais, nes kai kuriuos sunku atskirti vieną nuo kito, bet visi jie vienodai įtaigūs, hipnotizuojantys, o ir islandiški pavadinimai nepadeda atsirinkti. Visgi ne pavadinimuose esmė – grupė pateikė dviejų dalių gurmanišką koncertinį išgyvenimą. Jei „Positivuse“ tarp ošiančių medžių ir jūros dvelksmo grupės pasirodymas labai patiko, tai čia jis buvo dar kelis kartus stipresnis. Neatremiamas.

Pirma dalis: „Á“, „Ekki Múkk“, „Glósóli“, „E-Bow“, „Dauðalagið“, „Fljótavík“, „Niður“, „Varða“. Antra dalis: „Óveður“, „Sæglópur“, „Ný Batterí“, „Vaka“, „Festival“, „Kveikur“, „Popplagið“. Penkiolika kūrinių. Bet dvi valandos magijos. Muzikos skambesys – nepriekaištingas, apšvietimas – tobulas. Prieš akis prabėgo gyvenimas, pažintys ir kelionės. Pabaigoje, kai grupė nusilenkė gerbėjams, plojimai netilo ilgai, o ekrane užsidegė islandiškas „Takk“ (taip, beje, vadinasi ir 2005 metų „Sigur Rós“ albumas).

Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Likusias dienas Reikjavike buvo galimybė pasimėgauti eklektiška festivalio „Norður og niður“ programa – Kevino Shieldso (iš „My Bloody Valentine“), „Mogwai“, „Mammút“, „Peaches“, Mary Lattimore, Reikjanesbero muzikos mokyklos varpelių choro ir kitais pasirodymais, Jarviso Cockerio (iš „Pulp“) paskaita. Net imbierinių sausainių pasaulio čempionatu.

Islandijos laikas nuo Lietuvos skiriasi dviem valandomis. Net keista, bet praėjus beveik dviems savaitėms vis dar negaliu persijungti iš islandiško ritmo, kai vėlai teka saulė ir anksti leidžiasi, kai diena trunka keturias su trupučiu valandos. Ir, ko gero, geriausias laikas surašyti mintis apie koncertą būtent ir buvo pirma-antra valanda nakties islandišku laiku tyliai užsidėjus „Sigur Rós“ plokštelę fone. Tikiuosi, grįžti į lietuvišką laiko zoną būsiu užsidirbęs šiuo rašiniu.

Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Tiesa… Ir apie Šiaurės pašvaistę. Svajonę pamatyti „Sigur Rós“ koncertą Islandijoje pavyko išpildyti, tačiau Šiaurės pašvaistės šios kelionės metu taip ir nepamačiau. Nors beveik visos naktys buvo giedros, bet Saulės vėjo aktyvumas tuo metu nebuvo pakankamas. Tačiau, turiu pripažinti, kad po „Sigur Rós“ koncerto jaučiuosi… ne tik pamatęs Šiaurės pašvaistę, bet ir ją pilnai išgyvenęs. Šios grupės muzika yra geriausias garso takelis šiam kosminiam šou. Ir net jei jo nepamatai akimis, muzika perteikia tą stebuklingą atmosferą. Grįžau į Lietuvą įsimylėjęs. Takk, „Sigur Rós“! Lauksiu kito karto.

Čia galima pamatyti „Sigur Rós“ koncerto „Harpoje“ ištrauką: manomuzika.lt/pusvalandis-su-sigur-ros-muzika/

„Gorillaz“ koncertas Budapešte: iš animacijos į žmonez?

Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Damonas Albarnas jau seniai užsitarnavo vietą popmuzikos panteone. Vien grupės „Blur“ kūrybos pakaktų, kad muzikos rojuje turėtų atsirasti jam skirta žvaigždė. Tačiau jam pavyko sukurti net ne vieną supergrupę – greta „Blur“ tokia pavadinčiau ir „Gorillaz“. Taip pat Damonas muzikos pasaulį praturtino „The Good, the Bad & the Queen“, įvairiais kitais soliniais ir bendradarbiavimo projektais. Tačiau šįkart – apie „Gorillaz“.

Šiemet pavasarį grupė išleido naują albumą „Humanz“ ir po septynerių metų išsiruošė į koncertų gastroles. „Gorillaz“ koncertą Budapešte teko aplankyti dar lapkritį. Darbų krūvis sutrukdė įspūdžius aprašyti anksčiau, bet tai, kad jie kitiemet lankysis Lenkijoje „Open’eryje“, buvo puiki motyvacija tam atrasti laiko.

Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Gorillaz“ idėja kambariokams Damonui Albarnui (49) ir dizaineriui Jamie’ui Hewlettui (49) gimė apie 1997-uosius metus, tačiau sumanymui prireikė laiko subręsti ir aktyvią veiklą „Gorillaz“ pradėjo 2000-aisiais. Singlai „Clint Eastwood“, „19-2000“ ir albumas „Gorillaz“ (2001) grupę išpopuliarino visame pasaulyje. Per savo karjerą iki šiol „Gorillaz“ sugrojo apie 130 koncertų. Ne tiek ir daug per septyniolika karjeros metų, ar ne?

Šiuo metu į priekį suplanuota dar keliolika – kitais metais paskelbtos datos Lotynų Amerikoje ir Europoje. Artimiausiai Lietuvai grupė bus festivaliuose Roskildėje, „Open’er“ šalia Gdansko ir „U-Park“ Kijeve. Jei nesate buvę, neatidėliokit. Besidominties muzika (taigi, visiems manoMUZIKA.lt skaitytojams) šios grupės koncertas turėtų patikti. Tai – įdomus ir savotiškas projektas. Ir, kaip rašo Guinnesso rekordų knyga, pati sėkmingiausia virtuali grupė pasaulyje.

Pačiame pirmame savo ture 2001-2002 metais „Gorillaz“ prisistatė animaciniais personažais, o muzikantai grojo už ekrano. Originalu, nors pačiam Damonui Albarnui tai nelabai patiko (jis su muzikantais norėjo išsikrapštyti iš už ekrano), bet sumanymas puikiai ištransliavo virtualios grupės idėją. „Gorillaz“ pasirodė kaip labai išskirtinis projektas – tiek TV ekranuose, tiek koncertuose.
Antrojo albumo „Demon Days“ (2005) pristatymui „Gorillaz“ surengė po penkis koncertus Mančesteryje ir Niujorke. Verta prisiminti nuskambėjusį virtualų pasirodymą 2005 metų MTV Europos muzikos apdovanojimuose ir 2006 metais „Grammy“ (su Madonna). Iš esmės savo veikla grupė trynė takoskyrą tarp virtualaus pasaulio ir realybės.

Tik po albumo „Plastic Beach“ (2010) „Gorillaz“ surengė pirmas pasaulines gastroles „Escape to Plastic Beach Tour“. Teko šį turą aplankyti Londone. Muzikinis veiksmas su gausybe svečių scenoje (nuo Neneh’os Cherry iki Yukimi Nagano iš „Little Dragon“ ar „De La Soul“) buvo papildytas vaizdo projekcijomis ekrane. Grupės pavidalas jau buvo gana žmogiškas, ne tik animacinių personažų, nors ir jų nuosekliai lydimas iš ekrano.

Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Albumo „Humanz“ ture to virtualumo jausmo buvo dar mažiau. Tiesą pasakius, naujausią „Gorillaz“ darbą kol kas perklausiau lygiai du kartus. Pirmą kartą – susipažinimui, su pasiilgimu, antrą kartą – kad įsitikinčiau, jog jis manęs neužkabino. Darbas pasirodė išsibarstęs, perkrautas kūriniais, dalinai netgi išsikvėpęs. Arba tiesiog jo dar nesupratau – juk yra įrašų, kuriems prisijaukinti prireikia daugiau laiko. Nepaisant to, ilgametis grupės įdirbis, simpatijos Damonui Albarnui ir visa krūva mėgiamų kūrinių neleido abejoti, jog susikirtus keliams Budapešte reikia būtinai apsilankyti pas „gorilas“.

Šis turas lyginant su ankstesniu – kiek paprastenis. Naujasis albumas ir įprasmina tai, kas vyksta grupės gyvenime. „Humanz“. Animacija išlipo iš ekrano ir bent jau scenoje pirmą planą užleidžia muzikantams ir jų atliekamai muzikai. Nors jų scenoje keliolika (įskaitant gospelo chorą), nustebino nemažai naudojamas „playbackas“. Su projekcijomis nepersistengta. Jų pagrindą sudarė jau „gatavi“ vaizdo klipai, matyti internete arba per televiziją.

Koncertas prasidėjo kiek atsargiai, tarsi apšylant. Gal prie to prisidėjo ir tai, kad Pappo László sporto arena nebuvo pilnai užpildyta. Turiu pripažinti, kad naujausio albumo dainos, kurios skambėjo koncerte („Andromeda“, „Strobelite“, „Saturnz Barz“, „Sex Murder Party“) atlikime nuskambėjo įtaigiau už įrašą. Pradėję kūriniais iš pirmų trijų albumų „M1A1“, „Last Living Souls“, „Rhinestone Eyes“ muzikantai publikai pateikė ir pirmą hitą „Tomorrow Comes Today“.

Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Dar pirmoje koncerto pusėje programa nudžiugino nuostabiaisiais „19-2000“ ir „On Melancholy Hill“. Po jų publikai leidę atsipūsti naujomis dainomis, „Gorillaz“ pabaigai ištraukė sunkiausią savo artileriją, kuriai negali likti atsparūs jokie skepticizmo šarvai – „Stylo“ ir „Clint Eastwood“. Grupės pasirodymą scenoje papildė Zebra Katz ir „De La Soul“. Grupės sudėtyje įspūdingi gitaristai, nuo kurių sklido daug energijos. Gražių spalvų skambesiui suteikė gospelo choro pritariantys balsai.

Kaipgi be biso? Į sceną sugrįžę muzikantai publikai pateikė dar kelis naujesnius kūrinius ir senuosius hitus. Bisą pradėjo šio turo debiutas, pirmą kartą nuo 2010 metų gyvai atliktas kūrinys „Hong Kong“ iš kompiliacinio retų įrašų ir remiksų albumo „D-Sides“ (2007). Pasirodymą muzikantai vainikavo trimis albumo „Demon Days“ kūriniais, kuriuos labai mėgsta traukti į bisą – „Feel Good Inc.“ (su De La Soul), „Don’t Get Lost in Heaven“ ir titulinį „Demon Days“.

Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Negaliu pasakyti, kad koncertas kažkuo nustebino, tačiau savo repertuare grupė turi tokių dainų, kurios įtrauks ir pateisins tam sugaištą laiką ir pinigus. Labiausiai teko liūdėti, kad šiame ture programoje vietos neatsirado vienam didžiausių jų hitų „Dare“ (ankstesniame ture jis skambėjo koncerte). Tai – kol kas vienintelis „Gorillaz“ singlas pasiekęs Nr. 1 gimtojoje Jungtinėje Karalystėje ir, kur kas svarbiau, didelis publikos favoritas koncertuose. Teks palaukti kito karto.

Gorillaz“ šiuo metu flirtuoja su riba tarp animacijos personažų ir žmonių. Galima tik spėlioti kurlink grupė suks po „Humanz“. Toks jausmas, kad projektas priartėjo prie kryžkelės ir, tarsi „a-ha“ vaizdo klipo „Take on Me“ personažas už realybės veidrodžio, svarsto pasilikti animacijoje ar virsti žmogumi. Arba ir tai, ir tai – koncertuose gyvybės atsiranda vis daugiau, tačiau šią savaitę paskelbta, kad su animaciniais grupės personažais netrukus pasirodys televizijos serialas.

Bet kokiu atveju, laukti kito albumo bus smalsu. Suprantu, kad „Humanz“ reikės perklausyti dar kartą. Tuo per šias šventes ir užsiimsiu. Tik šį kartą jau kitomis ausimis.

LP koncertas Vilniuje: kai muzika svarbiau už blizgučius

LP koncertas Vilniuje (nuotr. Vaidas Stackevičius)

LP koncertas Vilniuje (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Šios savaitės pradžioje Vilniuje nutiko kai kas malonaus. Amerikiečių dainininkė LP (Laura Pergolizzi) su savo koncertiniu turu apsilankė „Compensoje“. Tai, kad į šį koncertą buvo parduoti visi bilietai – puiki žinia ne tik koncerto organizatoriams, bet ir visai koncertų rinkai. Jaukiu ir paprastu koncertu dainininkė pavergė Lietuvos publiką. Dar maloniau, kad į LP koncertą rinkosi ne atsitiktiniai, bet šią dainininkę žinantys ir mėgstantys žiūrovai. Rugpjūčio pabaigoje paskelbus apie šį pasirodymą, turbūt nedaug kas būtų ėjęs lažybų, kad bilietų į jį neliks, tačiau dar lapkričio pabaigoje visi bilietai buvo išpirkti.

Didžioji mūsų dauguma apie Laurą Pergolizzi (36) išgirdome prieš dvejus metus, kai ji išleido dainą „Lost on You“. Nors jau ir iki tol ji buvo tapusi dainų bendraautore įvairiems žymiems atlikėjams. Sąrašas įspūdingas – „Backstreet Boys“ („Love Will Keep You Up All Night“, 2007), Rihanna („Cheers (Drink to That)“, 2010), Christina Aguilera („Beautiful People“, 2010), Rita Ora („Shine Ya Light“, 2012), Leona Lewis („Fingerprint“, 2012), Cher („Red“, 2013).

Taip pat LP buvo išleidusi tris solinius albumus „Heart-Shaped Scar“ (2001), „Suburban Sprawl & Alcohol“ (2004), „Forever for Now“ (2014), tačiau visgi buvo žinoma nebent tik labai siauram gerbėjų ratui. Tokiam siauram, kad į savo kaip atlikėjos karjerą LP lūkesčių jau nedėjo, o matė save labiau kaip dainų autorę. Tačiau nenustojo rengti koncertų su grupe mažame Holivudo klube, kur grojo savo kūrybą ir daug „koverių“, klube apsilankydavo ir garsių dainininkų, o po truputį žmonės pradėjo rinktis tiesiog į jos koncertus. Taip viskas ir įsisiūbavo.

Po kiek laiko LP pasirašė naują sutartį su leidybos kompanija. Po to sekęs albumas „Forever for Now“ netapo proveržiu, tačiau dar po metų sėkmė pagaliau didele plačia šypsena nusišypsojo „Lost on You“. Ilgainiui ši daina buvo išleista šešių dainų EP „Death Valley“ (2016 birželis), tačiau leidėjai laiku susizgribo ir netrukus pasirodė ir pilnas albumas „Lost on You“ (2016 gruodis). Visi penki studijiniai „Death Valley“ kūriniai pateko į šį albumą, taip pat kelios naujos dainos.

Albumas tapo auksiniu Italijoje ir platininiu Lenkijoje bei Prancūzijoje, o titulinė šio albumo daina triumfavo Prancūzijos, Šveicarijos, Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, Graikijos, Slovėnijos, Slovakijos, Izraelio, Belgijos, net Baltarusijos topuose, pakilo į dešimtukus Australijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse. Prisimenant lietuvių grupę „IR“, kurią būdavo sudėtinga „išsigūglinti“ dėl specifinio pvadinimo, ši istorija nepasikartojo su LP. Šiuo metu „Lost on You“ „YouTube“ yra perklausyta arti 175 milijonų kartų.

Kiti dainininkės singlai „Other People“, „Tightrope“, „When We’re High“, „No Witness“ irgi vienur kitur sulaukė sėkmės, nors ir netapo dideliais hitais, bet nepagadino reikalo, tad LP apie save ėmė burti pakankamai lojalią auditoriją (ypač Centrinėje, Pietų ir Rytų Europoje), kas šiais blaškymosi nuo vienos dainos prie kitos ir nuo vieno atlikėjo prie kito laikais yra beveik retenybė. Prisimindama patirtį rašyti kitiems dainas šiemet LP prisidėjo prie „The Kooks“ dainos „Broken Vow“ (išleistos albume „The Best of… So Far“).

LP koncertas Vilniuje (nuotr. Vaidas Stackevičius)

LP koncertas Vilniuje (nuotr. Vaidas Stackevičius)

LP koncertas Vilniuje (nuotr. Vaidas Stackevičius)

LP koncertas Vilniuje (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Maloniai šurmuliuojant pilnai salei Vilniuje scenoje išvydome padaužą berniūkštį primenančią dainininkę. Ypač šis įvaizdis sustiprėdavo LP atliekant savo firminiu tapusį švilpavimą. Jai pritarė trys muzikantai. Nebuvo jokių triukų ir efektų. Tik dvi gitaros, bosas, mušamieji ir vokalas (vietomis gitarą dainininkė keitė į ukulelę). Ir už nugaros didelės raidės LP. Tačiau ir tokiomis minimalistinėmis priemonėmis galima publiką padaryti laimingą. Šis koncertas buvo vienas tų, kurie grąžina viltį, kad į koncertą žmonės eina dėl muzikos, o ne tik dėl garso, šviesų ar efektų.
Koncertas nebuvo ilgas – šešiolika dainų įskaitant bisą. LP vokalas kartais švelniai priminė Gwen Stefani tembrą. Jau koncerto pradžioje nuskambėjo žiūrovų pamėgtas singlas „Other People“.

Publika mokėjo dainų žodžius ir prisijungdavo dainuoti kartu. Koncerto metu LP sudainavo visą albumo „Lost on You“ programą ir net jo deluxe versijoje esančius kūrinius. Iš ankstesnės kūrybos skambėjo tik trys albumo „Forever for Now“ kūriniai – „Tokyo Sunrise“, „Levitator“, „Someday“. Žinoma, „Lost on You“ „Compensą“ pavertė mobiliųjų telefonų jūra ir pakėlė ant kojų publiką balkone.

Paprastas, jaukus, nepretenzingas pasirodymas užmezgė stiprų ryšį su žiūrovais, kurių gerokai didesnę dalį sudarė moterys. Tuo pačiu pasirodymą galima pavadinti brandžiu ir net kažkiek santūriu. LP jau nebe paauglė, todėl į savo sėkmę žiūri ramiai. Jos dainos skambios, melodingos, kažkiek panašios viena į kitą, turinčios savitą braižą. Ne kartą įrodytas gebėjimas kurti (kitiems ir sau) leidžia tikėtis, kad LP netaps „one hit wonderiu“. Dainininkė turėjo likti patenkinta priėmimu Lietuvoje, pasirodymo pabaigoje pasidarė su publika selfį ir iš mūsų šalies turėtų išsivežti prisiminimą apie entuziastingą publiką bei degančias žiūrovų akis.

Šią savaitę LP surengė koncertus Kijeve ir Kišiniove ir jais pabaigė savo koncertinius metus. Toliau – nedidelis poilsis ir kitų metų vasarį-kovą suplanuoti tolimesni pasirodymai JAV, Kanadoje ir Rusijoje. LP koncerto sėkmė neleidžia abejoti, kad šią dainininkę Lietuvoje dar išvysime. Ir, ko gero, ilgai laukti nereikės.

Naujausias LP vaizdo klipas „No Witness“.

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte: mintis ir pramoga

Public Service Broadcasting_1

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte

Šiais laikais, kai rodos viskas jau sukurta ir taip sunku išsiskirti, trys vaikinai iš Londono kuria kai ką originalaus ir sėkmingai raško šio sumanymo vaisius. Grupę „Public Service Broadcasting“ įsimylėjau jau po pirmo pamatymo 2013 metais festivalyje „Eurosonic“ Olandijoje. Tuo metu tai buvo dviejų muzikantų projektas, jie scenoje grojo ne tik įvairiais „semplais“, bet ir gyvais instrumentais – gitara, mušamaisiais. Vietoj vokalo dainose jie naudojo „semplus“ iš įvairių filmų ar radijo pranešimų, kuriuos traukia iš Britanijos archyvo ar britų filmų instituto, o jų kūrinių temos apima įvairius praėjusio amžiaus istorinius įvykius (pirmą ekspediciją į Everestą, spalvotos televizijos išradimą, madas, lėktuvo „Spitfire“ sukūrimą, antrą pasaulinį karą ir taip toliau), tik visa tai įvilkta į gražų muzikinį rūbą, o koncerto metu ekrane papildyta dokumentiniais vaizdais.

Dar kartą PSB pamatyti pasisekė kiek daugiau nei po metų 2014-ų pavasarį festivalyje „Tallinn Music Week“ Estijoje, ten įsigyjau ir jų debiutinį albumą „Inform-Educate-Entertain“ (2013). Albumas tik užtvirtino simpatijas šiai muzikai. Šis darbas sulaukė sėkmės ir gimtinėje, pakilęs iki Nr. 21 Jungtinės Karalystės albumų tope. Po pusmečio lankydamasis Vokietijoje „Reeperbahn“ festivalyje ir tarp atlikėjų pamatęs PSB su malonumu vėl užsukau pas juos, po koncerto turėjome galimybę pabendrauti, kur jie prasitarė apie ruošiamą naują albumą ir kad iš dueto netrukus taps trio.

Taip ir nutiko. Prie konceptualų J. Willgoose’o, Esq. (gitara, bandža, styginiai instrumentai, „semplai“, elektronika) ir Wriggleswortho (mušamieji, klavišiniai, elektronika) prisijungė J F Abrahamas (fliugelhornas, bosinė gitara, mušamieji, vibraslapas). 2015 metais „Public Service Broadcasting“ išleido antrąjį albumą „The Race for Space“ (2015), kuris pasiekė Nr. 11 Juntinėje Karalystėje ir tope praleido solidžias 14 savaičių. Deja, nuo tada mūsų su grupe koncertiniai keliai nesusikirto, nors ir svarsčiau 2015-ais aplankyti jų didžiausią solinį karjeros koncertą „Brixton Academy“ Londone (pernai jie išleido šio koncerto įrašą „Live at Brixton“).

Public Service Broadcasting_2

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte

Šiemet pasirodė trečiasis grupės albumą „Every Valley“, šįkart apie angliakasius Velse. Na, tai tikrai ne ta tema, kurią asocijuotum su populiariąja kultūra ir topais, tačiau vaikinams vėl pasisekė. Albumas, kuriame galima išgirsti ir duetą su garsiausios Velso grupės „Manic Street Preachers“ vokalistu Jamesu Deanu Bradfieldu („Turn No More“ ), pasiekė Nr. 4 Jungtinėje Karalystėje. Ko gero, su kitu albumu PSB jau šturmuos ir britų topo viršūnę.

Pamatęs, kad PSB šią savaitę koncertuos Budapešte, kaip tik tuo metu, kai ten lankysiuosi, supratau, kad negaliu praleisti progos pamatyti jų pasirodymo po trejų metų pertraukos. Tuo labiau, kad grupės koncertas vyko Dunojaus upėje esančiame klube-laive A38, kurį irgi norėjosi aplankyti. Į koncertą susirinko apie septynis šimtus žiūrovų, pagrindinė klubo salė buvo artipilnė. Šiame koncertų ture „Public Service Broadcasting“ kaip tik ir pristato naujausią albumą „Every Valley“, kurį jau baigiu prisijaukinti.

Muzikantai pasirodymą pradėjo naujausiais kūriniais „The Pit“, „People Will Always Need Coal“. Vėliau sugrojo savo prisistatymo temą „Theme from PSB“, ankstesnius kūrinius „Signal 30“ (iš „Inform-Educate-Entertain“) bei „Korolev“ (iš singlo „Sputnik/Korolev“) ir vėl sugrįžo prie naujausių dainų – „Go to the Road“ ir albumo „Every Valley“ pirmojo singlo „Progress“ , kurį įrašant nuostabiai pasirodė škotų grupės „Camera Obscura“ vokalistė Tracyanne Campbell.

Public Service Broadcasting_3

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte

Grupė į turą pasikvietė dar vieną muzikantą, tad scenoje buvo keturiese. Kaip ir įprasta, muzikos pasakojamas istorijas papildė vaizdo projekcijos. Įpusėjus koncertui vaikinai perėjo prie savo žymiausių kūrinių. Nuskambėjo istorija apie spalvotos televizijos atsiradimą „ROYGBIV“, apie pašto tarnybos darbą „Night Mail“, lėktuvą, kuris, kaip teigiama, laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, „Spitfire“, pirmą kartą apskrietą tamsiąją mėnulio pusę „The Other Side“.

Tarp jų muzikantai įpynė naujojo albumo kūrinius „They Gave Me a Lamp“ ir „All Out“. Programai užbaigti pasirinko energingą singlą „Go!“, kuris pasakoja apie „Apollo 11“ misiją, pasibaigusią nusileidimu mėnulyje. Tačiau publika žinojo, kad dar ne viskas sugrota, ir pareikalavusi biso sulaukė „Gagarin“ apie pirmąjį žmogų kosmose ir, ko gero, žymiausio PSB kūrinio „Everest“ apie pirmąją ekspediciją į pasaulio stogu vadinamą kalną.

PBS

Public Service Broadcasting

Po koncerto muzikantai išėjo dalinti autografų, tad vėl pavyko juos šiek tiek pakalbinti. Vaikinų nuotaika buvo pakili, jie pirmą kartą Budapešte grojo solinį koncertą (prieš tai čia jie lankėsi kaip grupės „Editors“ apšildytojai), todėl buvo labai patenkinti publikos priėmimu bei pilnu klubu. Jiems tinka įvairūs netradiciniai, konceptualūs sprendimai. Pristatydami albumą „The Race for Space“ jie buvo surengę koncertą Lesteryje Jungtinėje Karalystėje esančiame nacionaliniame kosmoso centre. Gruodžio mėnesį grupė planuoja pasirodymą pas angliakasius šachtose Lenkijoje, kelis šimtus metrų po žeme.

„Public Service Broadcasting“ užsirekomendavo kaip įdomi ir konceptuali grupė, sekti jos kūrybinį kelią įdomu. Visada intriguoja klausimas – kokia bus sekanti jų pasirinkta tema? Atsakymo į šį klausimą dar reikės palaukti, tačiau muzikantai kartelę užkėlė aukštai ir turės pasistengti ją išlaikyti. Tačiau publikos dėmesiu, bent jau kol kas, grupė skųstis neturėtų. Ypač tiems, kurie muzikoje ieško ne tik pramogos, bet ir minties – „Public Service Broadcasting“ yra pats tas!

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune: prisilietimas prie legendos

Queen_1

Queen+Adam Lambert koncertas kaune

Tai, kas nutiko penktadienį Kaune, daugeliui buvo svajonės išsipildymas. Viena geriausių ir žymiausių pasaulio grupių „Queen“ pirmą kartą apsilankė mūsų šalyje. Reto kalibro įvykis mums, jau baigiantiems išlepti nuo atvykstančių žvaigždžių. Dar ypatingiau – koncertas pilnutėlėje „Žalgirio“ arenoje įvyko tą pačią dieną, kai albumo „News of the World“ (1977) keturiasdešimtmečio proga pasaulyje pasirodė jo proginis leidimas. O tai ir yra šio „Queen + Adam Lambert“ turo priežastis. Savo pasaulines gastroles muzikantai pradėjo birželį Arizonoje, JAV, pabaigs – kitų metų kovą Australijoje. Šiemet dar mėnesį laiko iki gruodžio vidurio juos galima išvysti Europoje.

Kelionė į šį koncertą buvo ilga. Tiek grupei, tiek man. Visi žinome, kad originalią „Queen“ sudėtį sudarė keturi nariai. Dainas rašė taip pat visi keturi – daugiausia jų sukūrė Freddie’is Mercury’is ir grupės gitaristas Brianas May’us (70). Kalbant apie žmones, kuriuos pamatėme scenoje Kaune, būgininkas Rogeris Tayloras (68) yra parašęs tokias dainas kaip „Radio Ga Ga“, „The Invisible Man“, „A Kind of Magic“, „I’m in Love with My Car“ ir kitas. Tuo tarpu Brianas May’us yra „We Will Rock You“, „Who Wants to Live Forever“, „Too Much Love Will Kill You“, „The Show Must Go On“, „Hammer to Fall“, „Fat Bottomed Girls“, „Tie Your Mother Down“ – visų ir neišvardinsi – autorius. Dar daugelio dainų autoriai yra iškart keli grupės nariai arba visa grupė.

Į ką aš lenkiu? Freddie Mercury’io scenoje, deja, jau nebeišvysime (kitą savaitę sueis 26-eri metai nuo jo mirties). Bosistas Johnas Deaconas (66) jau senokai apsisprendė nebesieti savo gyvenimo su muzika. Tačiau neprieštaravo, kad likę muzikantai tęstų veiklą „Queen“ pavadinimu. Kiti du grupės nariai Brianas May’us (gitara, vokalas) ir Rogeris Tayloras (mušamieji, vokalas) ilgai buvo „palaidoję“ „Queen“, užsiiminėjo soliniais projektais ar kitokiom veiklom.

Queen_2

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Mintį vėl koncertuoti jiems pasiūlė Eltonas Johnas po to, kai 1997-aisiais su visais trimis „Queen“ nariais Freddy Mercury’io pagerbimo koncerte Paryžiuje atliko „The Show Must Go On“ – tai buvo vos antras kartas, kai grupės muzikantai pasirodė po Freddie mirties (pirmasis, žinoma, buvo „The Freddie Mercury Tribute“ koncertas 1992-aisiais Londono „Wembley“ stadione). Nors Johnas Deaconas po renginio Paryžiuje apsisprendė, kad jam muzikos jau gana, Brianas ir Rogeris sutiko pagroti keliose apdovanojimų ceremonijose, labdaros renginiuose (tarp jų 1998 ir 2003 metais garsiuosiuose „Pavarotti & Friends“ Modenoje). Pirmą kartą pavadinimas „Queen +“ pasirodė dar 1999 metais, kai buvo išleistas albumas „Greatest Hits III“, kuriame svečiavosi Eltonas Johnas, Wyclefas Jeanas, George’as Michaelas, Montserrat Caballé.

2001-aisiais kino ekranus pasiekė filmas „Riterio žvaigždė“ (A Knight’s Tale), kuriame nuskambėjo dainos „We Will Rock You“ ir „We Are the Champions“, šiai vokalą įrašė Robbie Williamsas. Pradėjo sklisti kalbos, kad Robbie’is gali tapti naujuoju „Queen“ frontmenu – tiesą sakant, tam jis atrodė idealus kandidatas. Visgi įvykiai susiklostė kitaip, bet visa tai kryptingai, žingsnis po žingsnio artino Brianą May’ų ir Rogerį Taylorą prie apsisprendimo grąžinti „Queen“ dainas į koncertų sales ir stadionus. Ne tik jiedu, bet ir publika jautė, kad aplinkybės tam nutikti bręsta.

Queen_3

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Subręsti prireikė dar kelerių metų ir į pagalbą buvo pakviestas grupių „Free“ ir „Bad Company“ vokalistas Paulas Rodgersas. Pasivadinus „Queen + Paul Rodgers“ (kad būtų aišku, jog Paulas Rodgersas nepakeičia Freddie Mercury’io grupėje), įvyko gastrolės su geriausių grupės dainų programa. Tai buvo pirmosios „Queen“ gastrolės nuo… 1986 metų „Magic“ turo (kurį įamžino albumas „Live at Wembley“ (1990) ir kino teatruose parodytas koncertinis filmas „Hungarian Rhapsody: Queen Live in Budapest“ (2012)). Būtent su Paulu Rodgersu „Queen“ pasirodė arčiausiai Lietuvos 2008 metų rudenį Rygoje. Nors susidomėjimas Rygos koncertu Lietuvoje buvo didelis, aš į jį taip ir nenukeliavau dėl panašių priežasčių, kaip ir daugelis – nes Freddie Mercury’is nepakeičiamas. Net neįsigilindamas į tai, kad niekas jo ir nebandė pakeisti.

Netrukus Briano May’aus ir Rogerio Tayloro akiratyje pasirodė Adamas Lambertas (35). 2009-aisiais jie dalyvavo „American Idol“ finale, kuriame dainą „We Are the Champions“ atliko bendrai su konkurso finalistais – laimėtoju tapusiu Krisu Allenu ir antroje vietoje likusiu Adamu. Visgi Adamas Brianui su Rogeriu prilipo labiausiai iš visų, su kuriais tuo metu teko dalintis scena, ir po kiek laiko jie su Adamu pasirodė MTV Europos muzikos apdovanojimuose. Būtent po šio renginio jie ir prikalbino Adamą tapti naujuoju jų frontmenu.

Queen_4

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Dar vieną galimybę pamatyti „Queen“ praleidau 2012 metais Kijeve, kai ten vykusio Europos futbolo čempionato finalo išvakarėse Nepriklausomybės aikštėje (geriau žinomoje Maidanu) jie su Eltonu Johnu surengė bendrą koncertą. Šį renginį oficialioje „Euro 2012“ fanų zonoje, Kreščiatike ir aplinkinėse gatvėse stebėjo apie ketvirtis milijono žiūrovų. Tai, beje, buvo pirmas pilnas Briano May’aus ir Rogerio Tayloro koncertas su Adamu Lambertu. Išbuvęs Kijeve kelias savaites, kurios buvo skirtos čempionato rungtynių žiūrėjimui, šio koncerto taip ir neišlaukiau, o ir abejojau ar ką nors labai pavyks tokioje minioje ir pamatyti.

2011-2012 metais „Queen + Adam Lambert“ rengė pavienius koncertus, o 2014-2015 metais jų pasaulinis turas jau apėmė penkis žemynus. Pernai vasarą grupė sugrojo keliolika koncertų Europoje ir Azijoje (pagaliau pavyko juos pamatyti Talino Dainų slėnyje!). Ir štai 2017-2018 metais jie išsiruošė į antrą pasaulinį turą, su kuriuo ir atvyko į Kauną. Po matytų koncertų Taline ir Kaune galiu tik pasidžiaugti, kad nepaisant išankstinio skepticizmo darinys „Queen + Adam Lambert“ yra išties sėkmingas. Iš esmės nutiko stebuklas, kokio niekas nesitikėjo – Brianas May’us ir Rogeris Tayloras susirado naują, jiems puikiai tinkantį frontmeną.

Queen_5

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Tokio stebuklo nepavyko sukurti, pavyzdžiui, grupei INXS. Kai ji liko be Michaelo Hutchence’o, muzikantų ieškojimai ir eksperimentai truko net keliolika metų, kol teko pasiduoti ir išformuoti grupę. Dabartinė „Queen + Adam Lambert“ sudėtis yra gana pavykusi reinkarnacija, kurią turime branginti ir vertinti. Nes tai yra arčiausiai to, kiek mes šiame pasaulyje galime prisiliesti prie „Queen“ ir Freddie Mercury’io legendos.

Nebuvau „Queen“ ture su Paulu Rodgersu, bet, pasak buvusių, tai buvo senų rokerių formato koncertas, ko tikrai negalima pasakyti apie šį turą. Neteisinga būtų teigti, kad vietoj Adamo scenoje galėtų būti bet kas. Teoriškai taip, bet praktiškai užsidirbti Briano ir Rogerio pasitikėjimą yra velniškai sunku ir užtrunka daug laiko. Menkai tikėtina, kad kada dar atsiras tinkamas kandidatas, kuriuo būtų taip pasitikima ir jam tiek daug leidžiama.

Prieš pusantrų metų Taline manęs nepaliko mintis, kad „Queen“ muzikantai nepakankamai dirba Adamui kaip frontmenui. Smagu konstatuoti, kad dabar Kaune tokio jausmo nebebuvo. Į koncerto programą net buvo įtrauktas didžiausias solinis Adamo hitas „Whataya Want from Me“. Jis yra ne tik geras, įdomus vokalistas, kuris koncerte atlieka daug veiksmo ir tuo pačiu išdainuoja visas natas, bet ir įlieja taip reikalingo šviežio kraujo, yra šios grupės jaunystė ir teatras. Kažkuria prasme kaip Freddie’is. Kiekviename koncerte Adamas prisipažįsta esantis Freddie gerbėju (ir tai yra tiesa, nes „Bohemian Rhapsody“ jis dainavo dar ankstyvoje atrankoje į „American Idol“) ir kviečia publiką tiesiog švęsti grupę „Queen“ ir Freddie kartu.

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Šių metų „Queen“ turas skiriasi nuo pernai metų koncertų ir programa, ir šou pastatymu. Grupė pristato „News of the World“ keturiasdešimtmetį, todėl ir sceniniai sprendimai atitinkami. Visą įrangą ir dekoracijas „Queen“ į Kauną atsivežė beveik dviem dešimtimis sunkvežimių. Pagrindine šou dekoracija tapo robotas „Frenkas“, būtent iš albumo „News of the World“ viršelio. Pasirodymo metu jį buvo galima išvysti ir dar kelis kartus – ne tik ekrane, bet ir išlendant iš grindų ar solo partijai į viršų pakeliant gitaristą Brianą May’ų.

Koncerto pradžioje atlikę kelių eilučių „tyzerį“ „We Will Rock You“ muzikantai sugrojo „Hammer to Fall“, „Stone Cold Crazy“, „Tie Your Mother Down“. Sušildę publiką netruko pradžiuginti ir labiau žinomais kūriniais – „Another One Bites the Dust“, „Fat Bottomed Girls“, „Killer Queen“, „Don’t Stop Me Now“, „Bicycle Race“. „Queen“ dainų sąrašas – nesibaigianti hitų virtinė! Nedažnai koncertuose pamatysi, kad mūsų publika taip gerai mokėtų jų tekstus.

Rogeris Tayloras sudainavo iš pokšto gimusią dainą „I’m in Love With My Car“. Po jos skambėjo albumo „News of the World“ kūrinys „Get Down, Make Love“ (iš viso jų šiame koncerte buvo trys). Tolimesnes dainas vėl publika mokėjo mintinai: „ I Want It All“, „Love of My Life“, „Somebody to Love“, „Crazy Little Thing Called Love“, „Under Pressure“, „A Kind of Magic“, „I Want to Break Free“.

Queen_7

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Nesu Adamo Lamberto gerbėjas, bet negaliu nesižavėti, kaip tvarkėsi šis prieš išankstinį publikos nusistatymą pastatytas dainininkas. Adamas žino, kad jis niekada nepakeis Freddie, nebando to padaryti, dainuoja savo maniera, kuri šiek tiek nebent primena švedų grupęs „The Ark“ vokalistą Ola Salo, ir viskas puikiai veikia. Be to, Brianą ir Rogerį jis padaro laimingus, kad jie vėl gali atlikti „Queen“ dainas. Freddie mirus, jie ne tik neteko draugo, kurį laikė šeimos nariu, bet ir savo gyvenimo projekto – grupės „Queen“. Vėl pasinerti į šią magiją ne tik gerbėjams, bet ir jiems patiems, yra didelis džiaugsmas. „Queen“ muzikantai artėja prie garbaus amžiaus, o Brianui May’ui neseniai teko grumtis su sudėtinga liga, tad iš publikos pusės neleisti jiems rengti koncertų, dainuoti dainų, kurias jie yra sukūrę ar prie jų prisidėję, būtų nesąžininga.

„Love of My Life“ Brianas May’us dainavo vienas (tiksliau gausiai pritariant publikai) sau akomponuodamas akustine gitara ir uždegęs švieseles publikos mobiliuosiuose telefonuose. Taip pat pasidarė su žiūrovais stereo-selfį, kurio pasidalino socialiniuose tinkluose (žiūrėkite čia). Dainos pabaigoje prie jo iš ekrano dainuoti prisijungė Freddie Mercury’is, išspaudęs ašaras ne vienam stebėjusiam koncertą. Prieš kūrinį „Under Pressure“ įvyko dviejų būgnininkų dvikova (beje, Talino koncerte Rogeris Tayloras jos metu „rungėsi“ su savo sūnumi Rufusu, grojančiu būgnais anglų grupėje „The Darkness“, bet šį kartą tai buvo turo perkusininkas Tyleris Warrenas, pasiimtas iš oficialios „Queen“ „tribute“ grupės „Queen Extravaganza“).

Queen_8

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Iš viso scenoje buvo šeši muzikantai, grupės sudėtį papildė bosinė gitara, klavišai ir perkusija. Dainos „A Kind of Magic“ metu pagrindinę vokalo partiją vėl atliko Rogeris Tayloras. Koncertui einant į pabaigą nuskambėjo „You Take My Breath Away“, „Who Wants to Live Forever“, Briano May’aus gitarinis kūrinys „Last Horizon“. Koncerto pabaiga atėjo anksčiau, nei publika to būtų norėjusi – vakarą vainikavo „Radio Ga Ga“ bei „Bohemian Rhapsody“. Po gausių plojimų bisui ekrane vėl pasirodė Freddie’is. Paflirtavęs su publika, jai mestelėjo „f••k you all“ tuo visus labai pralinksmindamas ir dingo iš ekrano. Biso metu nuskambėjo du didžiausi albumo „News of the World“ hitai – „We Will Rock You“ (kuris dabar jau buvo atliktas pilnai) ir „We Are the Champions“, palydėtas gausių konfeti blizgučių ir ovacijų. Žiūrovams skirstantis dar užgrojo „God Save the Queen“ įrašas.

Koncerto programa apėmė grupės kūrybą nuo 1974 iki 1989 metų. Buvo bent po dainą iš dešimties grupės albumų. Neišgirdome kūrinių iš dviejų pirmųjų albumų „Queen“ (1973) ir „Queen II“ (1974), garso takelio „Flash Gordon“ (1980) ir dviejų paskutiniųjų albumų „Innuendo“ (1991) bei „Made in Heaven“ (1995), pastarasis, kaip žinia, išleistas jau po Freddie Mercury’io mirties. Muzikantai scenoje buvo puikiai nusiteikę, jautėsi labai komfortabiliai. Santykis su publika buvo toks tarsi visi matytųsi pirmą kartą, bet būtų geri pažįstami. Koncerto metu ne kartą girdėjome lietuvišką „ačiū“, taip pat „labas vakaras“, „kaip laikotės“. Brianas May’us pasidžiaugė pirmuoju grupės koncertu Lietuvoje ir dėkojo už šiltą priėmimą. Krentant konfeti, muzikantai į sceną išsinešė ir Lietuvos vėliavą.

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Be abejonės, tai buvo geriausias šių metų koncertas Lietuvoje ir, ko gero, vienas geriausių apskritai kada įvykusių mūsų šalyje. Viskas tobulai išbaigta, apgalvota, kokybiška, tačiau tuo pačiu lengva, žaisminga ir dera tarpusavyje. Nuo pirmų roboto „Frenko“ kumščio smūgių į koncerto ekraną iki paskutiniųjų „We Are the Champions“ akordų šis koncertas tapo įtraukiančiu šou, kuris nepaleidžia iki uždegamos šviesos. Iš techninės pusės pasirodymas buvo sudėtingas – scena gitaros formos, judanti apšvietimo ir vaizdo įranga, sudėtingos dekoracijos. Keli kūriniai nuskambėjo iš koncerto viduryje esančios scenos.

Klausytis „Queen“ dainų yra didelis malonumas ir grupė bei koncertą organizavusi komanda padarė viską, kad jos skambėtų kaip galima geriau. Labai džiaugiuosi apsilankęs koncertuose Kaune ir Taline ir paraginęs tai padaryti draugus. Savo gyvenime gyvai koncertuojant jau nebeišvysiu Davido Bowie’io, Michaelo Jacksono, „Nirvanos“, INXS, Leonardo Coheno… Būtų buvę labai gaila į šį sąrašą įtraukti „Queen“. Taip, Freddie Mercury’io nebėra su mumis, tačiau galimybę prisiliesti prie „Queen“ legendos gavau ir net dukart, ir tai buvo „kind of magic“.

Chris Rea koncertas Vilniuje: keliu per gyvenimą

Chris Rea_1

Chris Rea koncertas Vilniuje

Atrodė, kad toks vakaras nebeįmanomas. 2006-aisiais britų dainininkas ir gitaristas Chrisas Rea surengė atsisveikinimo turą, kurio metu apsilankė ir Vilniaus „Siemens“ arenoje. Su kasos vėžiu kovojęs muzikantas savo koncertus tuomet pavadino „The Road to Hell & Back – The Farewell Tour“. Nuotaika buvo tokia, kad atrodė tikrai daugiau nesusitiksime. Vis dėlto kova su liga buvo sėkminga. Taip pat ji muzikantą išmokė daryti gyvenime tai, ko labiausiai norisi, taigi Chrisas pasinėrė į mėgstamą bliuzą ir po dvejų metų sugrįžo su „The Return of the Fabulous Hofner Blue Notes Tour“. Tačiau trečiojo apsilankymo mūsų šalyje laukti reikėjo beveik dešimtmetį.

Pavasarį paskelbus apie Chriso Rea koncertą šiemet Vilniuje, žiūrovai sparčiai pirko bilietus. Nedažnas atvejis, kai likus dviems mėnesiams iki renginio mūsų šalyje jau būtų paskelbtas „sold-outas“. Tad, šį savaitgalį per pustrečio tūkstančio žiūrovų užpildė koncertų salę „Compensa“. Žinoma, koncertas buvo su sėdimu parteriu, ši muzika skirta vyresnei publikai.

Chrisas Rea (66) yra keliautojas per gyvenimą ir dauguma jo dainų yra būtent apie tai. Jis mėgsta kelionę, automobilius, greitį. Pats kolekcionuoja istorinius lenktyninius automobilius (albumo „Auberge“ (1991) viršelyje yra jam priklausęs „Caterham 7“ modelis), jis pats dar neseniai dalyvaudavo lenktynėse, o kažkada net sugebėjo įsiprašyti į vieną „Formulės 1“ komandą pabūti mechaniku „Monaco Grand Prix“ metu. Rodos, net jo prikimęs balsas savyje turi kažkokio kelio žvyro girgždėjimo.

Net šešios iš septyniolikos koncerto dainų – apie kelią: „The Last Open Road“, „Happy on the Road“, „Stony Road“, „The Road Ahead“, „The Road to Hell (Part 1)“, „The Road to Hell (Part 2)“. Prie jų pridėjus dukroms skirtas dainas „Josephine“ ir „Julia“, gausime pilną vaizdą, kas dainininkui svarbiausia gyvenime.

Chris Rea 2

Chris Rea koncertas Vilniuje

Praėjusiais metais greta ankstesnių negandų Chrisas Rea patyrė insultą. Scenoje dainininkas atrodė atsigavęs, tiesa, judėjo nedaug, bet jautėsi tvirtai – duokite jam gitarą ir mikrofoną ir jis žinos, ką daryti, galėtų ir vienas užpildyti visą vakaro programą. Scenoje jam talkino penki muzikos bendražygiai. Koncertas plaukė ramiai, dainose netrūko Chriso taip mėgstamo bliuzo elementų, kai kurie kūriniai stebino naujomis aranžuotėmis, puikiai nuskambėjo solo partija per „Stony Road“. Aš labiausiai laukiau ne trankesnių dainų, bet baladžių „Looking for the Summer“ ir „On the Beach“. Pastaroji nuskambėjo gerokai perdirbta, tačiau klausėsi taip pat maloniai. Koncerto scenografiją papildė vaizdo ekranas ir dekoracijos su gitaromis abiejose scenos pusėse.

Iš Midlsbro Jungtinėje Karalystėje kilusio Chriso Rea karjeros pikas buvo aštuoniasdešimtųjų pabaiga-devyniasdešimtųjų pradžia, kai albumai „The Road to Hell“ (1989) ir „Auberge“ (1991) pakilo į Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje. Trejus metus iš eilės 1988-1990 dainininkas pretendavo laimėti geriausio vyro atlikėjo nominacijoje „Brit Awards“. Prisiminus savo pažintį su Chriso Rea kūryba, pirmiausia prieš akis iškyla MTV Europos Top 20 metu gana dažnai rodyto vaizdo klipo „Auberge“ ir keleriais metais anksčiau pro sovietinę cenzūrą prasprūdusio vaizdo klipo „The Road to Hell“ vaizdai. Pastarasis kūrinys – jo didžiausias hitas Jungtinėje Karalystėje, vienintelis pasiekęs singlų dešimtuką. Šia daina jau daug metų dažniausiai ir baigiami Chriso Rea pasirodymai.

Ir tik dainininkui nulipus nuo scenos matėsi, kad jam sunku vaiščioti. Ligos ne pagal metus suraukšlėjo ir atlikėjo veidą. Tačiau ne tai svarbiausia. Koncertas buvo jaukus. Iš naujojo šį rudenį išleisto albumo „Road Songs for Lovers“ nuskambėjo penkios dainos, jas publika priėmė taip pat šiltai, kaip ir savo pamėgtus hitus.

Chris Rea 3

Chris Rea koncertas Vilniuje

Žinoma, dvidešimt keturis solinius albumus išleidusiam atlikėjui neįmanoma į programą sutalpinti visų publikos pageidaujamų kūrinių. Tad, už borto liko ne tik minėtas „Auberge“, bet ir „The Blue Cafe“, „I Can Hear Your Heartbeat“ ar galų gale „Driving Home for Christmas“ (kodėl gi ne, juk jau ne už kalnų ir metų pabaigos šventės). Pastarasis kūrinys, beje, pastaruoju metu yra populiariausias Chriso Rea hitas, originaliai išleistas dar 1988 metais nuo 2007-ųjų kasmet kelioms savaitėms jis sugrįžta į perkamiausių Jungtinės Karalystės singlų sąrašus, o praėjusiais metais net pagerino savo aukščiausią poziciją juose – Nr. 26.

Pusantros valandos pasirodymą dainininkas baigė dainomis „On the Beach“ ir „Let’s Dance“. Visą vakarą besimėgavusi muzika ir išskirtiniu dainininko balsu publika nedrąsiai sukruto stotis šokti, tačiau dauguma taip ir liko sėdėti savo vietose, tačiau ovacijų muzikantams negailėjo. Pats dainininkas nulipęs nuo scenos vienmarškinis iškart sėdo į automobilį ir išvyko į viešbutį.

Viename interviu prieš penkerius metus Ukrainoje, Chrisas Rea prisipažino, kad pirmoji jo aistra buvo žurnalistika ir jis norėjęs rašyti apie automobilių lenktynes. Tačiau viskas pasisuko kitaip ir 21-erių metų (gana vėlokai) jis pradėjo muzikuoti. „Kažkur giliai viduje manau, kad būčiau buvęs visai neblogas žurnalistas“, – šypsosi dainininkas, vengiantis popmuzikos pasaulio blizgesio. Tačiau bent jau publika tikrai neliūdi dėl keturis dešimtmečius besitęsiančios jo muzikinės karjeros. Ir didžiausia Chriso Rea pergalė yra tai, kad po tiek įvairių išbandymų jis vis dar yra scenoje ir džiugina publiką savo dainomis.

Hurts koncertas Vilniuje: be mėginimo nustebinti

HURTS_1

Hurts koncertas Vilniuje

Lietuvos publika mėgsta šią muziką. Dar nuo tų laikų, kai „depešistai“ pas mus suformavo atskirą subkultūrą, synthpop ir new wave muzika turi ir turės savo klausytoją. „Hurts“ pataiko į šią kategoriją. Tad, nenuostabu, kad grupė nuolat kviečiama koncertuoti į Lietuvą. Ankstesnį kartą „Hurts“ Vilniuje viešėjo prieš pusantrų metų, o iš viso į Lietuvą atvyko jau penktą sykį. Pirmasis jų koncertas mūsų šalyje įvyko 2011 metų spalį Kaune „Žalgirio“ arenoje.

Mano pažintis su „Hurts“ tais metais ir prasidėjo – vasarą, festivalyje „Heineker Open’er“. Pasirodymas buvo stiprus, energingas, įtraukiantis, tad natūraliai susidomėjau šių muzikantų kūryba. Pasauliui šią grupę pardavė jų 2010 metų hitas „Wonderful Life“ ir, be abejo, jo vaizdo klipas. Pasirodymo metu šią dainą grupė atliko dar pasirodymo pradžioje. „Open’eryje“ neturėdami daug repertuaro jie sugrojo visą savo debiutinį albumą „Happiness“, į programą taip pat įtraukė pavykusį Kylie Minogue hito „Confide in Me“ „koverį“ (kuris yra išleistas kaip singlo „Stay“ B-pusė).

Albumas „Happiness“ (2010) yra tikrai puikus darbas ir vis dar geriausia, ką ši grupė yra sukūrusi. Singlai „Wonderful Life“, „Stay“, „Sunday“ yra dainos, kurias, ko gero, mielai savo repertuare turėtų „The Killers“, „a-ha“ ar „Camouflage“. Po trejų metų sekęs albumas „Exile“ (2013) nepakartojo tokio pasisekimo, tačiau buvo pakankamai sėkmingas. Šie abu albumai pateko į Jungtinės Karalystės perkamiausių albumų dešimtuką. Tais pačiais 2013 metais grupė užsidirbo savo pirmą ir kol kas vienintelį Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje, kai didžėjų Calvino Harriso & Alesso (ft. „Hurts“) kūrinys „Under Control“ pakilo į singlų topo viršūnę.

HURTS_3

Hurts koncertas Vilniuje

Tačiau po sėkmingų 2013-ųjų susidomėjimas „hurtsais“ ėmė mažėti, su kiekvienu albumu grupės įrašų parduodama vis mažiau. Paskutinysis darbas „Desire“ (2017) Jungtinės Karalystės albumų tope šiemet apskritai šmėkštelėjo vos vieną savaitę ir pasiekęs 21 vietą jau kitą savaitę nebepateko net į šimtuką. Tačiau Rytų Europoje grupei sekasi išlaikyti savo statusą. „Hurts“ rengia daug pasirodymų Rusijoje (vien pastarojo turo koncertų ten buvo septyni), tuo pačiu aplanko aplinkines šalis.

Šiame ture grupė į Vilnių atvyko iš Rygos ir iškeliavo koncertuoti į Minską. Po Baltarusijos jie koncertuos Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, net… Moldovoje, į kurią tiesą sakant dar labai neįprasta važiuoti su koncertais. Žinoma, „Desire“ turas ne vien sukoncentruotas į Centrinę ir Rytų Europą, jis apima Vokietiją, Italiją, Olandiją, Jungtinę Karalystę. Gruodžio 9 dieną „Hurts“ savo gastroles baigs gimtąjame Mančesteryje.

Tai buvo penktas kartas, kai mačiau „Hurts“ scenoje. Be minėto „Open’erio“ dar yra tekę matyti juos Kaune, Palangos paplūdimyje ir festivalyje „Most“ Minske, kaip tik po albumo „Exile“ išleidimo. Pastaruosius kelerius metus grupe nesidomėjau, nes jie tapo labai jau nuspėjami ir neįdomūs. Dabar į koncertą atvedė paprasčiausias smalsumas pasižiūrėti, ar kas pasikeitė. Nepasikeitė – grupės fronte nieko naujo.

HURTS_2

Hurts koncertas Vilniuje

Į koncertą „Compensoje“ susirinko apie du tūkstančius žiūrovų. Parteris pilnas, tačiau balkonai uždaryti. Anksčiau „Hurts“ surinkdavo daugiau. Akivaizdu, kad atėjusi publika – lojali ir turbūt nedaug iš jų „Hurts“ koncerte lankėsi pirmą kartą (tačiau turbūt daug kas iš jų pirmą kartą išvydo koncertą apšildžiusius lietuvaičius „Deeper Upper“, kurie nusipelno didesnio dėmesio, nei kol kas yra sulaukę).

Kalbant apie „Hurts“, jų pasirodymas buvo dinamiškas, neprailgo, buvo papuoštas jaukiomis dekoracijomis, setlistas papildytas naujomis dainomis. Didesnę publikos dalį, kaip visuomet, sudarė moteriška auditorija, kuriai vokalistas Theo Hutchcraftas tradiciškai dalino rožes. Koncertą muzikantai pradėjo naujesnėmis dainomis „Ready to Go“ ir „Some Kind of Heaven“. Laukti ankstyvosios kūrybos nereikėjo ilgai, iškart po jų nuskambėjo „Sunday“, „Silver Lining“.

Programoje buvo galima išgirsti dainų iš visų keturių grupės albumų. Įsiminė koncerto vidury akustiškai atlikta „Somebody to Die For“. Įdomus sprendimas pagrindinę koncerto dalį pabaigti albumo „Surrender“ (2015) dainomis „Nothing Will Be Bigger than Us“ ir „Wings“, kurios net nebuvo išleistos singlais. Prieš jas nuskambėjo ir didžiausias grupės hitas „Wonderful Life“, sulaukęs filmuojančių mobiliųjų telefonų jūros. Sugrįžusi bisui grupė atliko savo naujausio albumo singlą „Beautiful Ones“ ir vieną didžiausių hitų „Stay“.

Koncertas patiko savo tempu, dinamika, buvo ir aistros kaip diktuoja naujo albumo pavadinimas. Nors niekuo nestebino, bet ir neprailgo. Kiek užkliuvo, kad grupė nemažai pasirodyme metu naudojo „playbacko“, nors ant scenos buvo septyniese. Publika grupę priėmė puikiai, tačiau matant „Hurts“ po kelerių metų pertraukos kilo kiek kitokių, ne su koncertu susijusių minčių. Grupė užsistovėjo. Turėti ištikimą klausytoją kiekvienam atlikėjui yra džiaugsmas, kurį reikia užsidirbti. „Hurtsams“ tai pavyko. Bet nesugebėjimas pritraukti naujos publikos siunčia nerimo signalus.

Nick Cave & The Bad Seeds koncertas Romoje: šiurpus žavesys

Nick_ROMA_3

Nick Cave koncertas Romoje

Ar įmanoma parašyti recenziją mišioms? Sunku, bet teks pamėginti. Nes niekaip kitaip Nicko Cave’o ir „The Bad Seeds“ koncerto apibūdinti negaliu, kaip tik ritualinėmis apeigomis. Braitone gyvenantis australų dainininkas, kaip žinia, šiuo metu su grupe turuoja per Europą su naujausio savo albumo „Skeleton Tree“ programa. „manoMUZIKA“ jau aprašė įspūdžius iš koncerto Varšuvoje, tačiau tai yra turas, apie kurį galima rašyti dar ir dar.

Nickas Cave’as buvo vienas iš paskutiniųjų atlikėjų, kurio albumus „The Good Son“ (1990) ir „Let Love In“ (1994) iš kursiokų dar persirašinėjau į kasetes. Po to pasibaigė kasečių laikai, perėjome prie kompaktų, sekė gana mainstreamiškas „Murder Ballads“ etapas (1996). Dar po kelerių metų nuo Nicko Cave’o kūrybos šiek tiek nutolau (arba tiksliau ne taip kruopščiai ją sekiau), nepavyko jo pamatyti ir 2006-aisiais Rygoje, būtų buvę įdomu. Tačiau paskutinieji jo albumai „Push the Sky Away“ (2013) ir „Skeleton Tree“ (2016) šį dainininką vėl grąžino į mano akiratį, tad abejonių keliauti į jo koncertą nebuvo. Susitikimui su Nicku Cave’u pasirinkau ne dažnai lankomą Varšuvą, bet vieną paskutinių Europos turo stotelių Romą.

Į koncertą amžinąjame mieste esančioje „PalaLottomatica“ arenoje, skirtoje sportui ir renginiams, susirinko apie septynis tūkstančius žiūrovų. Salė nebuvo pilnai užpildyta, bilietų buvo galima įsigyti ir prieš renginį. Nickas Cave’as – specifinis atlikėjas, didžioji dalis mano draugų turbūt koncerto metu neišklausytų kelių jo dainų iš eilės. Jo klausytojų ratas nemažas, bet gana uždaras, migracija į jį ir iš jo – nedidelė. Tačiau tie, kas įsigilinę į šią kūrybą (tikimės tarp jų daug ir „manoMUZIKOS“ skaitytojų), atsidavę jai visa širdimi.

Nick_ROMA

Nick cave koncertas Romoje

Jokių apšildančių atlikėjų. Kaip ir skelbė savo „Facebook“ paskyroje, dainininkas su grupe scenoje pasirodė dešimt po devynių. Ir iškart panardino į ten, iš kur negrįžome pustrečios valandos. Įsiviešpatavo melancholija, sielvartas, tamsa, psichodelika. Koncertas slėgė ir tuo pačiu kerėjo. Programa prasidėjo naujo albumo kūriniais „Anthrocene“, „Jesus Alone“, „Magneto“ ir beveik dešimt minučių trunkančia priešpaskutinio albumo daina „Higgs Boson Blues“. Tuomet pasigirdo titulinis pirmojo Nicko Cave’o albumo su „The Bad Seeds“ kūrinys „From Her to Eternity“, seniausia koncerte skambėjusi daina.

Koncertas buvo sunkus, bet stiprus ir įdomus. Nickas Cave’as ant aukuro dėjo vieną dainą po kitos, o publika jas priėmė besąlygiškai. Senesi hitai ir naujos dainos išsirikiavo į vieną eilę kaip lygios. Momentais tai buvo malda, momentais meditacija, kartais Nickas Cave’as panašėjo į besiguodžiantį žmogų, kartais jautriai kalbino tave, bet jau po minutės šaukdavo lyg pamišėlis, dar vėliau riaumojo tarsi narve uždarytas liūtas, o jam pritariantys muzikantai tuo metu keldavo tikrą audrą. „From Her to Eternity“ vienas pirmųjų pademonstravo šį emocijų spektrą.

Įsibėgėjus koncertui dainininkas ištraukė singlą „Tupelo“ iš antrojo albumo „The Firstborn Is Dead“ (1985). Tolimesnius hitus „The Ship Song“, „Into My Arms“, „Red Right Hand“ atskiedė paskutinių dviejų albumų kūriniai „Jubilee Street“, „Girl in Amber“, „I Need You“. Pagrindinę koncerto dalį pabaigė naujojo albumo dainos „Distant Sky“ (užburiančiai nuostabus duetas su danų soprane Else Torp, kuri pasirodė ekrano projekcijoje) bei titulinis naujausio albumo ir tuo pačiu turo kūrinys „Skeleton Tree“.

Vos penkiolika dainų, bet pagrindinė koncerto dalis truko dvi valandas, kurios neprailgo. Išlaukę pauzę muzikantai sugrįžo į sceną. Per tą laiką buvo galima galvoje pradėti dėlioti įspūdžius. Turiu pripažinti, nieko panašaus neteko matyti. Nicko Cave’o bendravimas su publika – labai savotiškas. Koncerto metu jis vaikščiojo scenos pakraščiais, kad žiūrovai jį paliestų ar beveik paliestų, todėl viso koncerto metu į jį tiesėsi rankos. Neužsižaidė projekcijomis, kurias emocijos sustiprinimui naudojo subtiliai, bet taikliai. Jokių efektų, jokių dekoracijų, specifiniai judesiai. Viskas išgryninta iki esmės.

NICK_ROma_2

Nick Cave koncertas Romoje

Nicko Cave’o tamsa ne deklaratyvi, be banalių dekoracijų, kurias dažnai mėgsta naudoti metalo grupės, ji ėjo iš vidaus ir publika ją sėmė saujomis. Viskas scenoje buvo tikra, išgyventa, vaizdas ir garsas – užburiantys. Tai buvo kažkas per vidurį tarp šiurpinimo ir žavėjimo. Nepasakosiu aplinkybių, kaip gimė albumas „Skeleton Tree“, jos turėtų būti puikiai žinomos ir jau ne kartą buvo aprašytos „manoMUZIKOJE“. Bet tik nepaprastai stiprios valios žmogus sugeba išeiti į sceną ir dainuoti apie tai. Lietuvoje irgi yra toks žmogus. Algirdas Kaušpėdas.

Per bisą Nickas pademonstravo, kaip labai pasitiki savo klausytojais. Nuskambėjo dar trys dainos. Pirmo kūrinio „The Weeping Song“ metu (dainos, kurios labiausiai laukiau šiame koncerte) Nickas nulipo nuo scenos į minią ir lydimas vos vieno einančio iš paskos apsauginio vaikščiojo po ją, po to užlipo ant pakylos ir ten pabaigė kūrinį. Dainininkas nesibodėjo kelis kartus išmušti iš gerbėjų rankų mobiliuosius telefonus, kurie lindo artyn fotografuoti ar pasidaryti selfį. Per antrąją biso dainą „Stagger Lee“ (vienintelį koncerte skambėjusį kūrinį iš albumo „Murder Ballads“) į sceną sukvietė kokį šimtą žiūrovų ir šią dainą atliko bendrame šėlsme. Trečiai biso ir paskutinei koncerto dainai „Push the Sky Away“ visus scenoje nuramino, susodino ir koncertą pabaigė meditacija. „You’ve gotta just keep on pushing, keep on pushing, push the sky away…“ – lyg maldą kartojo Nickas Cave’as.

Iš viso koncerte nuskambėjo septynios iš aštuonių naujojo albumo kūrinių. Maloniai stebino senųjų kūrinių pasirinkimas. Setliste iš senų dainų pasigedau (ir, mano galva, čia būtų labai suskambėjusi) „Do You Love Me?“ – tikėkimės ją sugros kitame ture. O iš Nicko Cave’o laukti „Where the Wild Roses Grow“ būtų tas pats, kas iš „The Cure“ tikėtis „Friday I’m in Love“. Kartais jas atlieka, bet gerokai rečiau, nei to pageidautų publika. Kaip ten bebūtų – nuostabu, kad turime tokių atlikėjų, kaip Nickas Cave’as & „The Bad Seeds“, nes jie muzikos pasaulį smarkiai praturtina savimi.

Šiame ture muzikantams liko vos keli koncertai – Ciuriche, Ženevoje, Atėnuose ir du Tel Avive. Bet jau dabar pradėtos dėlioti kitų metų datos ir jau paskelbti pasirodymai ateinančią vasarą Airijoje (kocertas išparduotas), Norvegijoje (Bergene), Švedijoje (užburiančio grožio „Dalhalla“ amfiteatre), vėl Graikijoje (festivalyje „Ejekt“ Atėnuose). Bus jų ir daugiau, sekite informaciją. Nes jei jūs perskaitėte šį rašinį iki galo, labai tikėtina, kad šį koncertą jums reikia pamatyti savomis akimis.

Nick_ROMA_4

Nick Cave koncertas Romoje

Stingo koncertas Kaune: neblėstančios lietuvių simpatijos britų legendai

Sting

Stingo koncertas Kaune

Pasakysiu paslaptį – lietuviai mėgsta Stingą. Per savo karjerą mūsų šalyje jau šeštą kartą apsilankęs dainininkas/boso gitaristas į savo koncertus surenka vis daugiau žiūrovų. Ir realiai pretenduoja į dažniausiai ir sėkmingiausiai Lietuvoje koncertavusio Vakarų Europos atlikėjo titulą. Praėjus penkeriems metams nuo ankstesnio koncerto į Kauno „Žalgirio“ areną sugrįžusi britų įžymybė nepaliko abejonių dėl to, kad mūsų publika jį labai mėgsta. Buvo parduoti visi bilietai viršutinėse ir žemutinėse tribūnose, ir tik parteryje, kur stovimos vietos, ne visi bilietai buvo išpirkti. Akivaizdu, Stingo publika labiau linkusi sėdėti, bet čia jau pats dainininkas nenorėjo, kad parteris būtų sėdimas.

Iš naujojo albumo į koncertą pasiėmęs keturias dainas, Stingo pseudonimu žinomas Gordonas Sumneris (66) publikai tradiciškai pateikė visus didžiausius savo ir grupės „The Police“ hitus. Jei Stingo koncertuose teko lankytis anksčiau, didžiąją dalį kūrinių garantuotai girdėjote ankstesniuose pasirodymuose. Tačiau jei aplankyti Stingo dar neturėjote galimybės, tuomet šis koncertas yra kone privalomas. Ypač jei klausėtės muzikos aštuoniasdešimtaisiais ir devyniasdešimtaisiais.

„Apšildymui“ pasiėmęs savo sūnų Joe Sumnerį (kuris su grupe „Fiction Plane“ tėvą Lietuvoje „apšildė“ ir 2006 metais „Siemens“ arenoje Vilniuje, o šiemet taip pat pradėjo solinę karjerą), Stingas paruošė programą, prieš kurią išskystų ir didžiausi skeptikai. Tokiam koncertui recenzijos rašyti beveik nereikia… Pakanka išvardinti skambėjusias dainas ir visiems viskas aišku. Bet apie jas kiek vėliau.

Sting 2

Stingo koncertas Kaune

Koncerto metu buvo smagu ne tik sekti setlistą, bet ir prisiminti neatliktų hitų pavadinimus. Tapo aišku, kad Stingas galėtų surengti du iš eilės vienodai sėkmingus koncertus su skirtinga programa. Neskambėjusių kūrinių rezerve liko „When We Dance“, „It’s Probably Me“, „Send Your Love“, „Moon Over Bourbon Street“, „If You Love Somebody Set Them Free“, „All This Time“, „Let Your Soul Be Your Pilot“, „Seven Days“, „Stolen Car (Take Me Dancing)“, „Brand New Day“, „This Cowboy Song“…

Tačiau visgi susitelkime ties tuo, kas buvo „Žalgirio“ arenoje, o ne ko pasigedome:) Vieną pirmųjų savo kūrinių dainininkas publikos džiaugsmui atidavė „Grammy“ apdovanotą „If I Ever Lose My Faith in You“. Atsipūtimui – „The Police“ daina „Spirits in the Material World“ ir tada pasipylė… „Englishman in New York“, „Every Little Thing She Does Is Magic“ („The Police“), „Mad About You“, „Fields of Gold“, „Shape of My Heart“, „She’s Too Good for Me“. Viena po kitos. Be galimybės atsipūsti.

Tai buvo mano ketvirtasis Stingo koncertas, tad labiausiai laukiau kas jame bus naujo, netikėto. Ir, būkime atviri, nieko naujo nebuvo. Na, gal išskyrus vieną staigmeną. Tai – Stingo tribute’as Davidui Bowie „Ashes to Ashes“, kurią dainuodamas jis net savo balsą meistriškai atitaikė pagal Bowie dainavimo manierą. Ši daina sinergiškai peraugo į kūrinį „50,000“ iš naujo Stingo albumo „57th & 9th“, kurį dainininkas pernai parašė mirus Prince’ui ir skyrė įvairių muzikos atlikėjų, kurių netekome 2015-2016-aisiais, atminimui — Prince’o, Davido Bowie’io, Glenno Frey’aus, Lemmy’io Kilmisterio.

Sting23

Stingo koncertas kaune

Likusią koncerto dalį jau vienur ar kitur teko girdėti ir ne kartą. Žinoma, išskyrus kitas naujas dainas „Heading South on the Great North Road“, „Petrol Head“, „I Can’t Stop Thinking About You“. Dar nusišypsoti privertė žaismingas „Roxanne“ ir „Ain’t No Sunshine“ apjungimas į vieną kūrinį. Tai ir tiek tų staigmenų. Kita vertus, nesiginčysiu, kad tokias dainas kaip „Fields of Gold“, „Mad About You“, „Fragile“ (kuri ir pabaigė koncertą) galima klausytis be galo.

Ankstesnį kartą Stingo koncerte lankiausi 2011 metų birželį, kai iš Minsko dėl finansų krizės Baltarusijoje į Vilniaus Vingio parką buvo perkeltas koncertas su simfoniniu orkestru. Tąkart Stingas taip susiklosčius aplinkybėms per devynis mėnesius su tuo pačiu koncertu Lietuvą aplankė dukart (prieš tai 2010 metų rugsėjį buvo „Siemense“). Bet tai savaime buvo gana išskirtinis turas. Tuo tarpu kiti jo koncertai nepaisant to, kad keičiasi turų pavadinimai, yra 80-90 procentų panašūs vienas į kitą. Bet, jei jau publika mėgsta, turbūt tai niekaip nėra blogai.

Aš pats naujus Stingo įrašus sekti nustojau apie 2003 metus po albumo „Sacred Love“. Ne dėl to, kad nepatiko. Tas albumas buvo ganėtinai vykęs, nors Stingo kūrybos viršūnę man žymi albumai „…Nothing Like the Sun“ (1987), „The Soul Cages“ (1991) ir „Ten Summoner’s Tales“ (1993). Net ir dabar rašydamas tekstą juos su malonumu vieną po kito perklausiau. Tiesiog Stingas po albumo „Sacred Love“, išskyrus „Symphonicities“ (2010) su Londono karališkuoju filharmonijos orkestru, sąmoningai ar ne pasitraukė į šešėlį įrašydamas gana specifinius tolimesnius albumus. Jis tapo mažiau matomas, mažiau girdimas, mažiau grojamas radijo stočių. Turbūt mažai kas klausėtės viduramžių muzika dvelkiančio „Songs from the Labyrinth“ (2006), kalėdinio „If on a Winter’s Night…“ (2009), miuziklui skirto „The Last Ship“ (2013). Bet, kas svarbiausia, Stingas išliko vis taip pat mylimas koncertuose!

Sting4

Stingo koncertas Kaune

Nesakyčiau, kad žinia pernai apie naująjį albumą „57th & 9th“ būtų mane labai sudominusi. Nors ruošiantis koncertui perklausiau dainas iš šių pastarųjų albumų, turiu pripažinti, kad darbas „57th & 9th“ yra toks, kokio gerbėjai laukė ir ilgėjosi trylika metų. Jame vėl suskambo roko gitaros, ankstesnei kūrybai būdingos melodijos ir aranžuotės. Dvyliktąjį savo albumą „57th & 9th“ dainininkas pavadino Niujorko sankryžos garbei, kurią kiekvieną dieną kirsdavo pakeliui į įrašų studiją. Albume galima išgirsti (ir scenoje pamatyti) gitaristą Dominicą Millerį, kuris kelis kartus į Lietuvą buvo atvykęs su savo soliniais koncertais.

Pernai lapkričio 12 dieną Stingas surengė koncertą Paryžiaus teatre „Bataclan“, kuris po metų pertraukos naujai atsidarė po ten surengto teroristų išpuolio. Šių metų vasarį naujojo albumo turą dainininkas pradėjo Vankuveryje, Kanadoje. Lietuva – viena paskutinių šio turo stotelių. Po pasirodymo Kaune muzikantai iškeliavo į Lenkiją, Vengriją, Makedoniją ir šią savaitę turą baigs Rumunijoje.

Kaip minėjau, tai buvo šeštasis Stingo vizitas Lietuvoje. Prisiminkime… Pirmą savo pasirodymą mūsų šalyje jis surengė dar 2001 metų birželį Vilniuje a.a. „Žalgirio“ stadione (turbūt šis koncertas man labiausiai ir paliko įspūdį iš visų Stingo pasirodymų Lietuvoje). Tuomet 2006 ir 2010 metais koncertavo Vilniaus „Siemens“ arenoje, 2011-ais Vingio parke, 2012 metais ir šiemet Kaune „Žalgirio“ arenoje. Pastarojo koncerto sėkmė neleidžia abejoti, kad praeis keleri metai ir, kai Stingas išsiruoš į kitą turą, Lietuva turėtų vėl būti jo žemėlapyje.

Bryan Ferry koncertai Krokuvoje ir Taline: kažkur visai šalia muzikos tobulybės

B. Ferry koncertas Krokuvoje

B. Ferry koncertas Krokuvoje

Kas gali būti geriau už Bryano Ferry koncertą? Nebent tik du Bryano Ferry koncertai! Šiai muzikos šventei parašyti recenziją galėjau iš anksto. Nes joje jau buvau. Yra žmonių, kurie aplanko du to paties turo koncertus. Gegužę teko būti pas Bryaną Ferry Krokuvoje ir tas koncertas buvo toks geras, kad turėjau tuo įsitikinti dar kartą. Todėl šią savaitę keliavau pažiūrėti šio turo ir į Taliną. Taip, jis tikrai toks geras!

Ko gero, nepristatinėsiu Bryano Ferry (72) atskirai – tam reikėtų paskirti atskirą rašinį. Asmenybė įdomi ir labai spalvinga. Šiemet skaičiau Davido Bowie biografiją „Strange Fascination“, joje Bryanas Ferry yra dažnai minimas atlikėjas, jie abu keliavo panašiu keliu tik paralelinėmis trajektorijomis, kurias šiek tiek apjungia Brianas Eno (kartu su Bryanu Ferry buvęs grupėje „Roxy Music“, vėliau prodiusavęs kelis Davido Bowie albumus). Bet norint pažinti Bryaną Ferry kaip asmenybę visgi rekomenduočiau ne skaityti albumų ar koncertų recenzijas, bet labiau pasidomėti moterimis iš „Roxy Music“ albumų viršelių.

Buvęs šios grupės lyderis naujausiam savo turui rinkosi tik tam tikras erdves. Vidutinio dydžio (maždaug dviejų tūkstančių žmonių talpos), sėdimas, kamerines, su gera akustika. Krokuvoje tai buvo kongresų centras „ICE Kraków“, Taline – „Nordea“ koncertų salė. Tokias, kurios leistų muzikai atsiskleisti maksimaliai gerai. Vilniuje tam tinkamos turbūt net nebūtų (nebent sėdimas „Compensos“ variantas, Kongresų rūmai tam per maži).

B. Ferry koncertas Taline

B. Ferry koncertas Taline

Šiame ture koncertus pusvalandžio trukmės pasirodymu pradėjo Velso dainininkė-dainų kūrėja Judith Owen. Po pertraukos publika sulaukė ir pagrindinio vakaro kaltininko. Bryanas su žiūrovais pasisveikino „Roxy Music“ daina „The Main Thing“ ir jau antras kūrinys buvo vienas didžiausių jo hitų – „Slave to Love“. Nuo pirmųjų dainų publika galėjo mėgautis kiekvienu garsu. Koncertas buvo labai komfortabilus muzikine prasme. Jokių efektų, tik muzika, instrumentais turtingas skambesys, geras garsas, subtilus apšvietimas ir nuo dainininko sklindanti elegancija. Šią recenziją turėtų rašyti moteris, pojūčius aprašytų gerokai geriau už mane.

Tokius koncertus labai mėgstu. Kai atlikėjas nieko neįrodinėja (jau viskas įrodyta), kai nepardavinėja ir nebando įsiūlyti naujų dainų, tiesiog atlieka savo kūrinius, kuriuos labiausiai mėgsta publika, o muzikos neužgožia efektai, ji yra dėmesio centre. Bryano Ferry muzikoje – daug muzikos, bet nieko nereikalingo. Dešimt muzikantų, kai kurie dar groja keliais instrumentais. Pats dainininkas keliskart prisėdo prie sintezatoriaus ir į rankas paėmė lūpinę armonikėlę. Atskirai norisi paminėti nuostabią saksofonistę-klavišininkę Jorją Chalmers, kurios puikios solo partijos ar subtilūs melodijos padailinimai ne kartą sulaukė publikos ovacijų.

Visas dainininko repertuaras – tai melodingi, lengvai plaukiantys kūriniai, dažniausiai apie meilę ir jausmus. Be nervo, su kažkokia ramybe savyje ir tokiu grožiu, kad abiejuose koncertuose pravirkė moteris. Tik kelis kartus muzikantai panėrė į kiek tamsesnius ar meditacinius kūrinius („A Waste Land“, „In Every Dream Home a Heartache“), bet juose neužsibuvo. Atliko ir nuotaikingesnės kūrybos dainas „Do the Strand“, „Let’s Stick Together“.

B. Ferry koncertas Krokuvoje II

B. Ferry koncertas Krokuvoje

Kai įpusėjus koncertui viena po kitos pradėjo skambėti „Don’t Stop the Dance“, „More Than This“, „Avalon“, „Love Is the Drug“ – gerbėjų širdys tokio krūvio galėjo ir neatlaikyti. Bet dainininkas neleido publikai užsižaisti plojimais. Rodos, žiūrovai tik įsismarkavo reikšti savo susižavėjimą, o jis jau pradeda naują dainą. Buvo akimirka, kai muzikantai kiek užsiklausę plojimų nepradėjo naujos dainos, dainininkas griežtu rankos mostelėjimu lyg žaibu parodė – grojam toliau.

Dar viena „Roxy Music“ daina, nuskambėjusi koncerto viduryje, „Stronger Through the Years“, ko gero, geriausiai tinka pačiam atlikėjui, kuris jau net ne kaip vynas, o tarsi brendis yra subrendęs su metais ir pasiekęs savo skonio viršūnę. Vienintelis dalykas, kuris išduoda solidų šio dainininko amžių yra kiek senstelėjęs balsas. Bet išlaikęs visas savo spalvas, gal tik ne toks stiprus, kartas nuo karto suvirpantis. Bet savo dainas Bryanas Ferry labiau pasakoja, nei dainuoja, tad ir tai niekaip netrukdė mėgautis koncertais.

Iš naujausio dainininko albumo „Avonmore“ nebuvo nei vienos dainos. Tik senesnė solinė ir grupės „Roxy Music“ kūryba, taip pat keli „koveriai“. Bobo Dylano „Simple Twist of Fate“ (šiam atlikėjui Bryanas Ferry yra paskyręs visą albumą „Dylanesque“). Krokuvoje jis dar atliko Neilo Youngo „Like a Hurricane“. Savo vietą koncerto pabaigoje turi Johno Lennono „Jealous Guy“ „koveris“ (vienintelis Bryano Ferry solinis Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje 1981 metais). Taline kaip tik tą dieną buvo ir Johno Lennono 77-asis gimtadienis, tačiau užuominos į tai nuo scenos nebuvo.

B. Ferry koncertas Taline II

B. Ferry koncertas Taline

Apskritai dainininkas su žiūrovais bendravo nedaug, į publiką kreipėsi tik du ar tris kartus. Koncertą muzikantai baigė vieną kartą sugrįžę bisui. Žiūrovų išsiskirstymui salėje jau įsižiebus šviesoms ėmė skambėti norvegų didžėjaus Toddo Terje kartu su Bryanu Ferry įrašyta Roberto Palmerio „Johnny and Mary“ interpretacija būtent iš 2014 metų albumo „Avonmore“, kurią mielai būčiau išgirdęs ir koncerto programoje.

Iš Talino prisiminimui parsivežiau dvigubą koncertinį Bryano Ferry albumą „Live 2015“ ir vienoje muzikos parduotuvėje nusipirktą „Roxy Music“ vinilą. Iš Krokuvos – marškinėlius su „Roxy Music“ albumo „Country Life“ viršeliu. Pasigailėjęs, kad ten nenusipirkau skėčio su šio albumo viršeliu, tą padariau vėliau internetu:) Ir gerai padariau, nes turo pabaigoje Taline atributikos asortimentas jau buvo gerokai sumažėjęs.

Koncerto Taline organizatoriai vieną „Roxy Music“ plokštelę ir kompaktinio disko viršelį sutiko perduoti dainininkui pasirašyti (buvo sudėtinga užduotis atsirinkti TĄ vinilo plokštelę, kurią papuoš autografas), viską sėkmingai pavyko įgyvendinti. Šiemet Bryanui Ferry koncertiniai metai jau pasibaigė, tačiau 2018 metų pavasarį jau yra suplanuota koncertų Jungtinėje Karalystėje.

Praėjus kelioms dienoms ir prisiminus įspūdžius iš Bryano Ferry lietingame Taline bei sugrįžus į besibeldžiančią vasarą Krokuvoje ant širdies ramu, kad pasitempęs ir elegantiškas Bryanas Ferry sėkmingai išlaiko aukštus kokybės standartus. Per savo karjerą vieną kartą (2007 metais) jis lankėsi ir Vilniuje pristatydamas albumą „Dylanesque“. Būtų nepaprastai nuostabu, jei koncertų rengėjai Lietuvoje šį dainininką pakviestų ir dar kartą. Jei muzikoje egzistuoja tobulybė, Bryanas Ferry yra kažkur visai netoli jos.

Sparks koncertas Londone: amžinas entuziazmas ant scenos ir dovanos iš Lietuvos

20170928_212620

Sparks koncertas Londone

– Sveiki! Mano vardas Vaidas. Man patinka „Sparks“.

– Laaaabas, Vaidai!
Maždaug taip turėtų prasidėti mano rašinys apie „Sparks“. Tiesą sakant, jis taip ir prasideda:) Ir, berods, tai yra pirmasis rašinys apie „Sparks“ „manoMUZIKOJE“. Todėl apie viską nuo pradžių.
Broliukų Rono (72) ir Russello (68) Maelų duetas „Sparks“ šiuo pavadinimu veiklą pradėjo 1972-aisiais, kai turbūt kokie 95% „manoMUZIKOS“ skaitytojų dar nė nebuvo gimę. Nebuvo gimęs ir šių eilučių autorius.
Grupės muzika klausytojus Lietuvoje pasiekė dviem būdais:
1) iš senų laikų kažkur nuo albumo „Kimono My House“ (1974), kai vakarietiška muzika kažkokiais būdais vis prasiskverbdavo per geležinę uždangą;
2) kai 1994 metais MTV pradėjo rodyti vaizdo klipą „When Do I Get to Sing „My Way“, o netrukus „Radioshow“ šios grupės dainą „Now That I Own the BBC“ perdarė į „Man dabar priklauso LNK“ (abi paminėtos „sparksų“ dainos yra nepaprasto gėrio ir grožio albume „Gratuitous Sax & Senseless Violins“). Esu prie pastarųjų.
Priežastys mėgti „Sparks“:
– įdomios, keistos, „kreivos“ popdainos su šmaikščiais tekstais (pvz. „I married myself we’re so happy together“);
– kartais jiems pasiseka sukurti kai ką nuostabiai melodingo, širdį veriančio ir taiklaus – kaip kad europinį hitą „When Do I Get to Sing „My Way“, Rojaus vertą „The Number One Song in Heaven“, Nr. 1 Prancūzijoje „When I’m With You“, Nr. 2 Jungtinėje Karalystėje „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“;
– galima atsirinkti kas kam patinka – per keturis dešimtmečius trunkančią karjerą grupės stilius varijavo nuo artroko, glamroko iki disco, new wave ar syntpop;
– kaip įtaką savo kūrybai „Sparks“ yra minėję „New Order“, „Depeche Mode“, „Erasure“, „The Smiths“, Giorgio Moroderis, „Siouxsie and the Banshees“, „Sonic Youth“, „Nirvana“, Björk, „Faith No More“;
– Martinas L. Gore’as iš „Depeche Mode“ yra įrašęs „Sparks“ „Never Turn Your Back on Mother Earth“ „koverį“, kuris išleistas 1989 metų „Counterfeit e.p.“;
– 2008 metais grupė Londone surengė projektą „Sparks Spectacular“, kurio metu 20 vakarų iš eilės sugrojo pilnus savo dvidešimt išleistų albumų (kiekvieną vakarą chronologiškai vis kitą + didžiausius hitus), o 21-ą vakarą pristatė naujausią albumą „Exotic Creatures of the Deep“ (praėjusią savaitę susipažinau su žmonėmis, kurie buvo nusipirkę bilietus į visus 21 koncertą);
– daina „Perfume“ 2009 metais sunuskambėjo „Dolce & Gabbana“ TV reklamoje;
– 2015 metais „Sparks“ įrašė bendrą albumą su britais „Franz Ferdinand“ (projektas ir albumas vadinosi „FFS“, #17 vieta Jungtinės Karalystės albumų tope);
– grupės narys Ronas Maelas yra krepšinio gerbėjas, renka su krepšiniu susijusią atributiką ir nepamiršta pasidomėti, kaip sekasi Lietuvos krepšinio rinktinei;
– tokie veikėjai, kaip Algis Ramanauskas-Greitai, Andrius Mamontovas ar Igoris Kofas jums mielai padės „like“ už „sparksus“.
20170928_212653

Sparks koncertas Londone

Lietuvoje „Sparks“ pirmą kartą lankėsi 2008 metais pristatydami albumą „Exotic Creatures of the Deep“, kai surinko anšlagą šviesaus atminimo „Forum Palace“ „Galaxy“ salėje (juos tada apšildė irgi šviesaus atminimo grupė „Suicide DJs“). Po dvejų metų sekusį turą 2010 metais „Two Hands One Mouth“ „Sparks“ pradėjo būtent nuo Lietuvos.
Tai štai, po aštuonerių metų nuo albumo „The Seduction of Ingmar Bergman“ (2009) „Sparks“ sugrįžo su nauju dvidešimt trečiuoju diskografijoje albumu „Hippopotamus“. Atrodytų, kad viskas jau sukurta ir išgrota, tad kažkokio ypatingo entuziazmo dėl naujų dainų neturėjau. Bet vienas po kito pasirodę trys singlai mano nuomonę greitai pakeitė. Jie skambėjo energingai, įdomiai, bet tuo pačiu pasižymėjo sugrįžimu prie klasikinio „Sparks“ skambesio, už ką grupė ir pelnė gerbėjų simpatijas.
20170928_223323

Sparks koncertas Londone

„Hippopotamus“ išleistas su leidybos kompanija BMG, o ne, kaip pastaruoju metu buvo įprasta, per broliams Maelams priklausantį „leiblą“ „Lil’ Beethoven“. Kaip pasakoja vokalistas Ronas Maelas, BMG įsigijo ankstesnių „Sparks“ albumų teises ir, išgirdę apie naujo albumo planus, nuvyko į JAV paklausyti įrašų, liko sužavėti ir jį išleido. Šį albumą ramia sąžine rekomenduoju visiems seniems „Sparks“ fanams, man asmeniškai jis geriausias nuo „Balls“ (2000) laikų.
Prieš kelias savaites rugsėjį albumas „Hippopotamus“ pakilo į Nr. 7 Jungtinėje Karalystėje. Ir tai yra geriausias grupės pasiekimas per pastaruosius 40 su trupučiu metų. Ant šios bangos suplanuoti turą Jungtinėje Karalystėje buvo toliaregiškas ir labai geras sprendimas. Koncertai praėjo su pasisekimu, o pabaigai Londone „O2 Shepherd’s Bush Empire“ salėje grupė surengė du anšlaginius koncertus iš eilės. Tai buvo priešpaskutiniai koncertai Europoje, po jų – tik Paryžius, dar vienas kitas promo judesys Europoje ir tolimesnis turas JAV. Antrąjame „Sparks“ koncerte Londone praėjusią savaitę ir teko apsilankyti.
„Sparks“ driokstelėjo nuostabų koncertą. Naujasis albumas pilnas įdomių ir vykusių kūrinių, kaip kad singlai „Hippopotamus“, „What the Hell Is It This Time?“, „Édith Piaf (Said It Better Than Me)“. Taip pat pasislėpusių perliukų, kaip „Scandinavian Design“, „I Wish You Were Fun“, „Missionary Position“. Visus šiuos kūrinius ir dar kelis naujus kitus grupė ir sudėjo į savo setlistą.
Prie jų prijungė When I’m With You“, „When Do I Get to Sing „My Way“ (šios dainos atlikimas yra vienas labiausiai jaudinančių momentų per mano ilgametį lankymąsį koncertuose), „Never Turn Your Back on Mother Earth“, „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“, bisui pasilikdami FFS singlą „Johnny Delusional“ ir 1974 metų savo klasiką „Amateru Hour“ – štai ir nepralošiamas pavykusio vakaro receptas!
20170928_222826

Sparks koncertas Londone

„Sparksus“ bijojau pamatyti susenusius, bet likau maloniai nustebintas ir įkvėptas. Septyni užtikrintai skambantys muzikantai lengvai šokinėjo nuo vienos dainos prie kitos ir publikai, kurioje buvau prie jauniausių, suteikė daug džiaugsmo. Savitas Russello Maelo vokalas, iš atminties be suflerio beriamas tekstas, gera koncerto dinamika, kuklusis daugumos dainų autorius ir klavišininkas Ronas Maelas, kuris į scenos priekį nusilenkti brolio buvo tiesiog stumte išstumtas, kerėjo ir neleido nei akimirkos nuobodžiauti, o Rono vaizduojamo personažo (balti marškiniai sukišti į per plačias kostiumines kelnes, gerokai per ilgas kaklaraištis) atliktas šokis prilygsta Arnoldo Lukošiaus „LT United“ performansui.
20170928_223449

Sparks koncertas Londone

Koncertas ne tik neprailgo, bet ir nesinorėjo kad pasibaigtų. Grupė garbingai nutarė tame pačiame mieste negroti dviejų vienodų koncertų, tad setlistai buvo skirtingi. Pirmąjį vakarą į programą įtrauktą 2008 metų dainą „Good Morning“ kitą vakarą keitė klasikinis „When I’m With You“.
„Sparks“ svajonę išpildžiau dukart – prieš devynerius metus Vilniuje ir šiemet Londone. Tikrai norėčiau dar. Ir aš ne vienas toks entuziastingas. Už Londono koncertą penkias žvaigždutes „sparksams“ savo recenzijoje parašė ir santūrusis „The Times“.
the times_sparks review

The Times recenzija

Maloni ir jaudinanti patirtis buvo po koncerto apsilankyti grupės užkulisuose, kur jie sulaukė lauktuvių iš Lietuvos – Jono Valančiūno Lietuvos rinktinės marškinėlių ir trispalvio šaliko, su kuriais noriai pozavo nuotraukoms. Broliukai gyvai atrodo kur kas geriau nei nuotraukose (kaip ir pvz. „Depeche Mode“), puikiai atsimena savo viešnages Lietuvoje ir tikisi vėl aplankyti mūsų šalį. Albumas ir turas „Hippopotamus“ tapo puikiu liudijimu, kad „Sparks“ istorija nesibaigia. Ir labai norisi tikėti, kad juos keliai vėl atves į Lietuvą.
20170928_230133

Grupei Sparks – dovanos iš Lietuvos

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge: lūkesčius sužadinęs sugrįžimas

roliai Gallagheriai. Apie juos prirašyta knygų ir bus rašoma dar. Devyniasdešimtaisiais, kai jie kartu buvo toje pačioje grupėje, muzikos pasaulis patyrė psichozę, kokios turbūt nematė nuo „The Beatles“ laikų. Tačiau laikas ėjo, viskas keitėsi ir 2009-aisiais neapsikentę vienas kito broliukai Liamas ir Noelis išformavo savo geriausią kūrinį – grupę „Oasis“ – ir pasuko skirtingais keliais. Kaip savo savo „Twitter“ paskyroje rašė Noelis, „su šiek tiek liūdesio ir dideliu palengvėjimu… aš palieku „Oasis“ šįvakar. Žmonės rašys ir kalbės ką nori, bet aš paprasčiausiai negaliu dirbti su Liamu daugiau nei vienos dienos“.

Liamas vs. Noelis? Ir vienas, ir kitas netruko sukurti naujas grupes, įrašė albumus, pradėjo koncertuoti. Aš asmeniškai išsirinkau Noelį kaip brandesnį ir talentingesnį kūrėją. Jo įkurta grupė „Noel Gallagher’s High Flying Birds“, kurioje be kitų groja ir buvę „Oasis“ muzikantai Gemas Archeris bei Chrisas Sharrockas, gana sėkmingai išleido du albumus ir dar vieną planuoja šių metų lapkritį. 2012-ais pasisekė juos pamatyti Kijeve – to koncerto pilnai užteko suprasti, kad ši grupė užtikrintai atėjo ilgam.

20170922_145918

Hamburgo gatvėse

Tuo tarpu Liamo istorija kiek kitokia. Pilna savęs ieškojimų. Jis anksčiau už brolį startavo su nauja grupe „Beady Eye“, su ja irgi išleido du albumus, tik didelės sėkmės nesulaukė. Turbūt ryškiausiai „Beady Eye“ buvo pastebėta 2012 metais, kai atliko dainą „Wonderwall“ Londono olimpinių žaidinių uždarymo ceremonijoje. 2014 metais grupė iširo. Nepaisant to, Liamas iki šiol išliko viena labiausiai atpažįstamų šiuolaikinės britų muzikos figūrų, o žurnalo Q skaitytojai jį yra net rinkę didžiausiu visų laikų frontmenu muzikos istorijoje.

Tad buvo tik laiko klausimas, kuo nauju nustebins Liamas Gallagheris. Pasklidusios kalbos apie jo solo karjerą netruko pasitvirtinti. 2015 metais pradėjęs nuo pasirodymo pube jis šiemet jau lipo į „Glastonbury“, „Exit“, „Lallapaloozos“, „Bergenfest“, „Benicassim“ ir kitų festivalių scenas. Birželį su „Coldplay“ nariais Chrisu Martinu ir Jonny’iu Bucklandu pasirodė Arianos Grande inicijuotame renginyje „One Love Manchester“. Visa tai buvo apšildymas prieš šiemet pasirodysiantį solinį albumą.

Šią savaitę atvykus į Hamburgą, pramogomis garsėjančioje Reeperbahno gatvėje, kur didžiausias „Reeperbahn“ festivalio šurmulys, kur pripildytos įvairaus žanro atlikėjų klubų, teatrų bei atviros scenos įsimaišiusios tarp erotikos barų, kabaretų ir St. Pauli raudonųjų žibintų, nebuvo negalima nepastebėti namo dydžio plakato, skelbiančio apie solinio Liamo Gallagherio albumo „As You Were“ pasirodymą spalio 6 dieną.

Nuo 2005-ųjų rengiamas „Reeperbahn“ festivalis jau spėjo pagarsėti kaip didžiausias klubinis festivalis Vokietijoje. Dešimtyse klubų vyksta šimtai pop, roko, elektronikos atlikėjų pasirodymų (šiemet festivalyje pasirodė ir lietuviai ba. bei „Deep Shoq“), į jį susirenka daug muzikos verslo atstovų iš viso pasaulio. Vokietija yra ketvirtoji muzikos rinka pasaulyje po JAV, Japonijos, vos vos atsiliekanti nuo Jungtinės Karalystės. Tuo pačiu tai turbūt yra didžiausia fizinės laikmenos pardavimų rinka pasaulyje šiuo metu.

„Reeperbahn“ festivalyje dėl dėmesio kaunasi ne tik jaunos grupės, bet ir didžiosios leidybinės kompanijos „Warner“, „Universal“, „Sony“. Tradiciškai šiame festivalyje buvo surengtas „Warner Music Night“ vakaras, kuris vyksta nuo pat pirmojo „Reeperbahn“ festivalio. Informacija skelbė, kad penktadienį vakare maždaug du tūkstančius žmonių talpinančiame klube „Docks“ pasirodys jaunėliai iš Berlyno KLAN, australų dainininkas-dainų kūrėjas Vance Joy ir „įslaptintas top headlineris“. Ir tik išvakarėse, ketvirtadienį vėlai vakare, festivalio kanalais buvo pranešta, kad tai ne kas kitas, o Liamas Gallagheris.

20170922_221046

Eilės į Liamo koncertą

Per naktį ant Liamo albumo plakatų Reeperbahne atsirado informacija apie šį koncertinį pasirodymą. Puikus marketinginis žingsnis, iškart privertęs visus festivalio dalyvius susimąstyti kaip patekti į šį išskirtinį koncertą. Tačiau paklausa buvo kelis kartus didesnė, nei klubas pajėgus priimti. Prieš koncertą susiformavo šimtus metrų besitęsiančios eilės. Ir ten patekti niekaip nebūtų pavykę, jei vienos eilės pradžioje nebūtų stovėję draugai, kurie geranoriškai priėmė pas save.

Bet net ir taip palankiai susiklosčius aplinkybėms, per 40 minučių eilė pasistūmėjo kokius dvidešimt metrų. Atsidūrėme prie pat apsauginių, per žingsnį nuo įėjimo. Tačiau judesys sustojo, apsauginiai uždarė praėjimą, viltys patekti į vidų su kiekviena minute darėsi mažesnės, kai iš klubo išėjęs apsauginis davė nurodymą įleisti dar penkis, su kuriais į vidų patekau ir aš. Salėje tvyrojo nervingas laukimo šurmulys, koncerto pradžia vėlavo 10 minučių, kol nuskambėjo pirmieji akordai ir scenoje pasirodė Liamas Gallagheris.

20170922_225738

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge

Chuliganiška povyza, iššaukiantis elgesys ir milžiniška charizma, kuri kažkada padėjo formuotis net ir Robbie Williamsui – Liamas Gallagheris į Hamburgą atvyko puikios formos. Dieną prieš tai Paryžiuje atšventęs savo 45-ą gimtadienį publikai dainininkas prisistatė „Oasis“ daina „Rock ‘n’ Roll Star“ ir tuoj pat negailestingai į paširdžius smogė „Morning Glory“ gitaromis. „Dabar, kai turime jūsų dėmesį, mes apsistosime ties naujomis dainomis“, – tarė ir atliko savo debiutinį solo singlą „Wall of Glass“.

Kiek daugiau nei valandą trukusio koncerto metu Liamas su penkių muzikantų grupe sugrojo didžiąją dalį savo būsimo albumo kūrinių. Be minėto „Wall of Glass“ nuskambėjo „Greedy Soul“, „Bold“, naujausias Liamo singlas „For What It’s Worth“, „I Get By“, „You Better Run“ ir „Universal Gleam“. Įdomu, kad dainininkas neatliko rugpjūtį išleisto singlo „Chinatown“. Programą paįvairino savo brolio Noelio sukurta „Oasis“ klasika – „D’You Know What I Mean?“, „Slide Away“, „Be Here Now“ (pastarąją skyrė visiems „Oasis“ fanams), bisui pasiliko kultinę „Wonderwall“. Koncerte nuskambėjo ir vienas buvusios Liamo grupės „Beady Eye“ kūrinys, paskutinysis šios grupės singlas „Soul Love“.

20170922_230240

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge

Liamą stebėti buvo labai įdomu. Judesių nedaug, bet viskas tikslu, atpažįstama. Dainininkas bendravo santūriai, kartais paimdavo į rankas tamburiną, rodos, nieko ypatingo nedaro, tačiau publikos kontrolė – totali. Ir su kiekviena daina stiprėjantis įspūdis, kad Liamas pagaliau atrado save. Nauji jo kūriniai pakankamai galingi, įdomūs, su įsimenančiomis melodijomis. Nuo skambių roko dainų iki ramesnių baladžių. Ši kūryba teikia vilčių, kad albumas „As You Were“ nuveiks daugiau, nei ankstesni Liamo eksperimentai su „Beady Eye“. Prilygti Noelio gebėjimams rašyti dainas bet kuriam rokeriui būtų sunku, tačiau tikėtina, kad naujasis Liamo albumas bus stipriausia, ką jis bus nuveikęs po „Oasis“ išsiskyrimo. O tai jau nemažas žingsnis į priekį.

20170922_234130

Liamo Gallagherio koncertas Hamburge

Rugsėjo 22 dienos Liamo Gallagherio koncertą „Reeperbahn“ festivalyje galima pažiūrėti čia. Deja, garso kokybė įraše neatspindi tos, kuri buvo salėje koncerto metu.

Zucchero koncertas Vilniuje: nesaldus ir nekenksmingas sveikatai itališkas cukrus

20170915_201736

Zucchero koncertas Vilniuje

Jei nusikelsime į devyniasdešimtųjų pradžią, kai Lietuvoje pradėjo rodyti MTV, tuo metu ten skambėję hitai tapo nemirtingais Lietuvoje. Tarp jų buvo R.E.M. „Losing My Religion“, „Enigma“ „Sadness“, Sealo „Crazy“, „Roxette“ „Joyride“, EMF „Unbelievable“, KLF „Last Train to Trancentral“ ir daugybė kitų. Tarp jų buvo ir Zucchero su Paulu Youngu baladė „Senza una donna (Without a Woman)“. Nepretenduosiu į Zucchero kūrybos žinovą (toks tikrai nesu) – ši daina ilgą laiką man buvo vienintelis dalykas, kurį žinojau apie šį italų bliuzroko atlikėją. Na, bet ji išties verta dėmesio.

Kitą kartą Zucchero patraukė mano dėmesį dar po dešimtmečio 2001-aisiais išleidęs smagų hitą „Baila (Sexy Thing)“, kuris gal net labiau žinomas „Baila morena“ pavadinimu. Mūsų radijo stočių šis atlikėjas nėra dažnai grojamas, bet nuo šio kūrinio nepavyko pabėgti ir joms. Taip pat Zucchero nuolat šmėkštelėdavo įvairiuose duetuose su tokiais grandais kaip Luciano Pavarotti, Stingas, Ericas Claptonas, B. B. Kingas, Bryanas Adamsas, Sheryl Crow, Sinead O’Connor, Macy Gray, Bono, Markas Knopfleris ir kitais. Tai turbūt ir visos mano žinios apie šį veikėją. Ne per daugiausiai… Tuo labiau, kad nuo 1983 metų jis išleido trylika studijinių, tris rinktinius albumus bei pardavė 60 milijonų įrašų.

Pirmą kartą Lietuvoje Zucchero apsilankė, berods, 2007 metais. Buvau tame koncerte Pramogų arenoje iš smalsumo, tąkart dainininkas su savo komanda viską padarė labai profesionaliai ir kokybiškai, tad įspūdis pasiliko geras. Nuo tada jis surengė dar kelis vizitus į kitus Lietuvos miestus ir dabar po dešimtmečio grįžo į Vilnių. Kaip tik šiuo metu ruošiuosi kelionei į Romą, tad dalinai dėl gerų prisiminimų iš ankstesnio koncerto, dalinai dėl pasiruošimo kelionei į Italiją apsilankyti Zucchero koncerte penktadienį vakare pasirodė visai įdomi perspektyva.

20170915_213514

Zucchero koncertas Vilniuje

Viena didžiausių Italijos popmuzikos žvaigždžių Adelmo Fornaciari (žinomas sceniniu slapyvardžiu Zucchero Fornaciari arba tiesiog Zucchero), ko gero, yra vienas geriausių dalykų nutikusių Italijos popmuzikai. Jis yra vienas tų, kurie išvadavo savo šalį nuo ją persekiojusio itališko disco stereotipų. Pati Zucchero muzika (atsargiai, pseudonimas gali suklaidinti) nėra saldi. Sakyčiau, jis yra visiškai kitoje skalės pusėje, jei lygintume su kartais ant koktumo ribos balansuojančiu saldžiabalsiu Erosu Ramazzotti.

Prikimęs Zucchero tembras kai kuriose dainose žaviai primena amžinatilsį Joe Cockerį, o kai jis pradeda ore mosikuoti rankomis, jau ne tik ausys girdi, bet ir akys mato, jog senas, geras, pliktelėjęs Joe turbūt reinkarnavosi į šį skrybėlėtą italą. Lyginant su lietuvių atlikėjais Zucchero Italijoje būtų kažkas tarp Gyčio Paškevičiaus ir Andriaus Mamontovo.

Pasitiesęs kilimuką po kojomis savo koncertą Zucchero pradėjo dainomis iš naujojo albumo „Black Cat“ (ši frazė yra pirmieji žodžiai albume, beje, nereiškiantys to, ką juoda katė reiškia pas mus, kaip tik turėta omenyje, kad tai geras ženklas). Nors dažnai pagyvenusių atlikėjų naujos dainos būna mažai įdomios, bet šiuo atveju kūriniai maloniai nustebino, ne tik skaniai susiklausė, bet kad ir kaip keistai beskambėtų net privertė nusipirkti naująjį albumą.

Pasikabinęs užuolaidą su didele širdimi Zucchero publiką užbūrė skambiomis, išbaigtomis dainomis, kokybišku garsu ir skoningomis šviesomis. Kartais atrodė, kad jis visą koncertą dainuoja tą pačią dainą, bet tai tik liudija, kad dainininkas yra atradęs savo skambesį. Dauguma kūrinių jis atlieka italų kalba, juose kartas nuo karto įterpdamas angliškų eilučių. Ir vos kelios dainos yra angliškos. Kaip sako pats Zucchero, jo kūrinius labai sunku išversti į anglų (nebent jie iškart gimsta angliškai), nes jų tekstai kilo iš gatvės kalbos.

20170915_214253

Zucchero koncertas Vilniuje

Į koncertą „Compensoje“ susirinko apie pustrečio tūkstančio žmonių. Planuota, kad šis koncertas turėjo įvykti rugsėjo 9 dieną, bet buvo šešiomis dienomis pavėlintas, nes dainininkas nutarė į turą įterpti koncertus Tartu, Odesoje ir Kijeve. Vilniaus koncertas buvo paskutinis prieš šešių iš eilės koncertų seriją Veronoje, po kurios Zucchero persikels į Lotynų Ameriką, kur ir baigs savo „Black Cat World Tour“ gastroles per 2016-2017 metus sugrojęs daugiau kaip 130 koncertų keturiuose žemynuose.

Panašu, kad Zucchero yra tiesiog įsimylėjęs Veronos areną, 15 tūkstančių talpinantį romėnų amfiteatrą, kuris pastatytas dar 30 metais po Kristaus. Pernai rugsėjį vos tik išleidęs albumą „Black Cat“ jis ten surengė 11 iš eilės koncertų, šių metų pavasarį pridėjo dar penkis, o po šio mėnesio koncertų serijos iš viso šiame ture ten sugros — teisingai! – 22 koncertus.

Na, bet grįžkime į Vilnių… Įsitaisęs patogiai tarp smuikininkės ir gitaristės Zucchero užtikrintai keliavo savo setlistu. Skambant „Vedo nero“ (vyrams siūlau susirasti ir pažiūrėti šios dainos vaizdo klipą), kaip tik vieną dainą prieš „Baila morena“, dainininkas pakėlė visą publiką ant kojų ir pašokdino per abi šias dainas. Vėliau apsiraminimui sugrojo balades „Iruben me“ ir nuostabią „Il volo“. Atskiro paminėjimo vertas Zucchero lydinčios grupės solo pasirodymas koncerto pabaigoje, kai jie atliko Mileso Daviso išpopuliarintą Eddie Harriso „Freedom Jazz Dance“ ir iškart po jo sekusį Avicii „Wake Me Up“ „koverį“.

Jautrus momentas – didžiojo italų tenoro Luciano Pavarotti pagerbimas koncertui einant į pabaigą. Tai buvo vienintelis kartas, kai koncerte įsijungė ekranas, dainą „Miserere“ Zucchero atliko duetu su Luciano, kuris dainavo iš projekcijos ekrane. Tapo akivaizdu, kad pasaulyje taip ir neatsirado, kas pakeistų prieš dešimt metų šį pasaulį palikusį operos grandą.

20170915_212045

Zucchero koncertas Vilniuje

Pagrindinės programos dalies pabaigoje Zucchero atliko vienus didžiausių savo hitų „Diamante“, „Diavolo in me“, bisui pasilikdamas Black dainos „Wonderfull Life“ „koverį“ ir savo didžiausią hitą „Senza una donna (Without a Woman)“. Koncertas baigėsi švente – publika vėl stovėjo, kas entuziastingai dainavo kartu, kas plojo, kas šoko lėtą. „Grazie, Vilnius, ačiū!“, – tarė Zucchero į viršų iškėlęs gautas rožes ir be didelių ceremonijų nulipo nuo scenos. Kad publikai nekiltų mintis prašyti dar vieno biso, po sekundės salėje užsidegė šviesos ir suskambo foninė muzika.

Nors nepriskirčiau savęs prie Zucchero klausytojų, patiko ir koncertas, ir buvo įdomu rašant šią apžvalgą pasidomėti jo kūryba plačiau. Zucchero tikrai pelnė mano pagarbą, norėtųsi, kad daugiau atlikėjų sentų taip gražiai ir brandžiai, išlaikydami kokybės kartelę kaip tai daro jis. Ir būtų labai įdomu šį dainininką pamatyti koncertuojant namų aplinkoje, kad ir toje pačioje Veronoje. O pabaigai, klausimas – ką labiausiai tinka gerti po Zucchero koncerto? Atsakymų variantai: a) alų, b) šampaną, c) tequilą boom boom? Teisingas atsakymas yra žemiau.

Pavykęs Rugpjūčio vakaras su Robbie Williams ir Erasure

RW_3

Robbie Williamso koncertas Vilniuje

Dar pernai lapkritį paskelbtas Robbie Williamso turo koncertas „The Heavy Entertainment Show“ šią savaitę visu pajėgumu driokstelėjo Vilniaus Vingio parke. Turiu prisipažinti, kad didelio susižavėjimo paskelbtu koncertu nerodžiau, nes RW teko matyti anksčiau kelis kartus populiarumo viršūnėje, tad nustebintas būti nebesitikėjau. Tačiau nuomonė pasikeitė sužinojus, kad apšildančia grupe Robbie atsiveža Lietuvoje dar nesilankiusius „Erasure“, tad į koncertą ėjau daugiausia dėl jų. Ir nepasigailėjau. Pasenę britų romantikai sugrojo nostalgišką savo aštuoniasdešimtųjų repertuarą, o RW trinktelėjo vieną įstabiausių koncertų Marijos žemėje. Bet apie viską iš pradžių.

Pagal iš anksto paskelbtą line-upą, Vingio parko įėjimai atsivėrė 17 val., „Erasure“ koncertas buvo paskelbtas nuo 20 val., o Robbie pasirodymo pradžia – kai tik prasidės pirmosios prietemos 21:15 val. (viskas minučių tikslumu ir įvyko). Kelias Vingio parko estrados link priminė Lietuvos-Baltarusijos pasienį, nusėtą furomis, kurių ten buvo apie 50. Buvo ką joms vežti – atlikėjai už Vingio parko estrados įkūrė savo miestelį, o parke akį džiugino įspūdinga scena ir dekoracijos.

Šiltas rugpjūčio vakaras. Maždaug apie pusę aštuonių Vingio parke prie įėjimų nutįso kilometrinės eilės. Vėliau atėjusieji pamatyti „Erasure“ tikriausiai nebesuspėjo. Andy Bello ir Vince’o Clarke’o duetą pirmą kartą atsivežti į Lietuvą buvo mėginta dar 2000-aisiais ir smagu, kad tai pagaliau įvyko. Pirmąją dainą „Victim of Love“ man taip pat teko išklausyti dar bilietų patikrinimo punkte, tačiau antrąja – „Drama!“ – jau mėgavausi prie scenos. Trečioji, naujojo šiemet išleisto albumo „World Be Gone“ singlas „Love You to the Sky“, buvo puiki proga nubėgti alaus ir per likusį laiką išklausyti kūrinius, tarp kurių skambėjo „Oh L’Amour“, „Blue Savannah“, „Sometimes“, „Love to Hate You“, „A Little Respect“ ir kiti.

Neužsižaidę naujomis dainomis (iš naujojo albumo atliko vos vieną) britai duoklę atidavė daugiausia aštuoniasdešimtųjų hitams. Gerbėjai galbūt galėjo pasigesti albumo „I Say I Say I Say“ kūrinių (kad ir didžiausio šio albumo hito „Always“), nenuskambėjo ir mano asmeninis favoritas „Breath of Life“ iš albumo „Chorus“. Bet bendro nusiteikimo tai netemdė – savaime suprantama, kad per tam skirtas 45 minutes visų per tris dešimtmečius sukurtų hitų sugroti nepavyks.

RW_1

Grupės veidas vis ekstravagantiškiau atrodantis Andy Bellas publikai ir padainavo, ir nesibodėjo pašokti, juodu kostiumu ir kaklaraiščiu pasipuošęs grupės smegenys Vince’as Clarke’as nesitraukė nuo savo sintezatorių, o savo sudėtį muzikantai papildė dviem pritariančiomis vokalistėmis. „Erasure“ skambėjo nepretenzingai, bet mielai. Grupė savo pasirodymui gavo centrinį ekraną ir dainas atliko dienos šviesoje po truputį pilnėjant Vingio parko pievai. Gal ir nedėkinga pozicija, bet savarankiškai stadionų „Erasure“ jau nebesurenka. Tam tikras tęstinumas – „Take That“ turą 2011 m., kuriame dalyvavo ir Robbie Williamsas, apšildė kitas britų synthpop duetas „Pet Shop Boys“. Visai gražu, kai muzikantai tokiu būdu atiduoda pagarbą juos įkvėpusiems atlikėjams.

Baigus pasirodymą „Erasure“, teko pusvalandį luktelėti ir užgrojo Robbie Williamso koncerto pradžią skelbiantis himnas „God Bless Our Robbie“ – skambus, humoristinis, sveikai saviironiškas kūrinys (štai vienas jo stulpelis: „God bless our Robbie / He can swing both ways / He is totally global / Except in U S of A“).

RW pasirodymą „atidarė“ titulinė naujojo albumo daina „The Heavy Entertainment Show“ ir tradicinis „openeris“ – „Let Me Entertain You“. Koncerto programoje negailėjęs hitų dainininkas tarp dainų (ar jų metu) darė tai, ką moka geriausiai – maivėsi, flirtavo su publika, linksmino ją, erzino, provokavo, šaipėsi iš savęs ir buvusios savo grupės „Take That“, bet visą laiką išliko įdomus, nei akimirkai nepaleidžiantis publikos dėmesio. Sudainavęs po kelias eilutes iš įvairių garsių kūrinių nuo „Can’t Touch This“ ir „Take on Me“ iki „Kiss“ ir „Stayin’ Alive“ patikrino kaip šios dainos žinomos pas mus.

RW_2

Robbie Williamso koncertas

Įsibėgėjus koncertui, Robbie atidavė pagarbą, kaip jis pats pasakė, savo herojui George’ui Michelui, ir, williamsiškai pridėjęs „Aš ne gėjus, bet jam būčiau pačiulpęs“, atliko dainą „Freedom“. „Freedom“ buvo pirmasis solinis Robbie Williamso singlas, išleistas 1996-ų rugpjūtį. Tokiu būdu dainininkas tuomet pažymėjo savo išėjimą iš prieš metus paliktos grupės „Take That“.

Robbie noriai kalbino lietuvaites, koncerto viduryje tradiciškai vieną jų užsivedė į sceną ir sudainavo „Somethin’ Stupid“, pavertęs šią dainą tiesiog pokštu. Jau kelintą turą kartu su dainininku galima išvysti ir keliaujantį jo tėvą, su kuriuo nuskambėjo Neilo Diamondo „koveris“ „Sweet Caroline“.

„Feel“, „Angels“ „Rock DJ“, „Kids“, „Millennium“, grupės „World Party“ koveris „She’s the One“, vienas naujausių singlų „Love My Life“… Robbie Williamsas turi pakankamai hitų, kad jų užtektų dviems koncertams. Daina „Come Undone“ buvo sumaniai supinta su „Take That“ kūriniu „Never Forget“. Puikiai priderintas apšvietimas ir efektai praturtino žiūrovų dėmesį prikausčiusį pasirodymą. Koncertą vainikavo Franko Sinatra’os išpopuliarinta daina „My Way“. Po jos pakartojęs kelias „Angels“ eilutes pagrindinis vakaro kaltininkas pradingo nuo scenos, palikęs publiką dainuoti.

Apmaudoka, kad kai kurie didieji portalai po šio koncerto mirgėjo antraštėmis apie kelis kartus rusų kalba ištartą „spasibo“, kuris yra rusų oligarchus pašiepiančios dainos „Party Like a Russian“ dalis. Nesu šio singlo gerbėjas, man asmeniškai tai vienas neįdomiausių RW kūrinių (o ir šiaip, būkim atviri, jo dainos jau retokai kuo nustebina). Ši daina – keistas pasirinkimas pirmam albumo „The Heavy Entertainment Show“ singlui, kuris taip ir netapo hitu, didelio radijo stočių dėmesio nesulaukė ir publikai yra palyginus mažai žinoma. Tad, kai kurie žiūrovai iš netikėtumo (o labiau iš nežinojimo) galbūt ir „nuščiuvo“, bet kad tai taps pagrindine antraščių tema yra tiesiog dirbtinis skandalo pūtimas ir paprasčiausias atlikėjo repertuaro neišmanymas. Geriau būtų antraštėje parašę: „Robbie Williamsas prisipažino, ką būtų padaręs George’ui Michaelui“.

RW_5

Robbie Williamso koncertas

Robbie Williamso koncertas susirinkusiai publikai praėjo kaip smagus šou, su derama jai pagarba. Tokį techninio įgyvendinimo lygį Lietuvoje nedažnai pavyksta išvysti. RW negailėjo šovinių, todėl jau koncerto pradžioje į viršų šovė konfeti, sproginėjo pirotechnika, stebino vizualiniai sprendimai, apšvietimas, koncertą užbaigė fejerverko salvės. Be abejonės, tarp šio koncerto žiūrovų atsiras tokių, kurie jį pavadins geriausiu koncertu savo gyvenime. Ir jis tikrai toks gali būti.

Šiuo turu Robbie Williamsas parodė, kad išlieka pramogų pasaulio sunkiasvoriu. Aš pats kiek įtariai koncertuose žiūriu į specialiuosius efektus, nes jie neretai pridengia muzikos skurdumą. Robbie Williamsas tikrai nėra pats geriausias dainininkas, tačiau publika žino ir mėgsta daug jo kūrinių, dainos jam yra komfortabilios, jų skambesys koncerte turtingas, o sceniniai sprendimai sumaniai priderinti, kad sustiprintų muzikos efektą. Ir, žinoma, Vingio parko estrados dydžio dainininko charizma, kuria jis galėtų pasidalinti su dešimčia atlikėjų ir dar liktų jam pačiam. Tai, kaip jis jaučiasi ir elgiasi scenoje, yra net įdomiau už jo dainavimą ir pamatyti tai bent kartą gyvenime yra tiesiog būtina.

RW_6

Robbie Williamso koncertas Vilniuje

Man tai buvo jau… penktas RW koncertas. Ne, tikrai nesu jo gerbėjas, nors savo fonotekoje turiu kelis, daugiausia ankstyvuosius jo albumus ir singlus. Retokai juos išsitraukiu. Labiausiai mėgstu „Feel“, „Supreme“, „No Regrets“, „Tripping“, „Old Before I Die“ (pastarųjų keturių šiame ture nėra). Visgi koncertai yra ta terpė, kur šį atlikėją galima įvertinti geriausiai. Todėl iš visų pamatytų Robbie koncertų šiam skirčiau garbingą antrąją vietą. Pirmoji atitektų įspūdingam 2011 m. „Progress“ turui su „Take That“ (tame ture Robbie Williamsas turėjo daugiau kaip pusvalandžio trukmės savo solinę dalį). Antroje vietoje – puikus šios savaitės vakaras Vilniuje. Trečioje vietoje būtų koncertas pačiame RW jėgų žydėjime 2003 m. Katovicuose su apšildančia dainininke Skin. Toliau sektų 2013 m. turo pasirodymas Taline ir paskutinėje vietoje – areninis koncertas Kaune 2015 m., kuris tikrai nebuvo kuo nors blogas, tiesiog po jo man atrodė, kad tai, ką galėjo parodyti geriausio, Robbie Williamsas jau parodė ir tuo mes greičiausiai su juo ir atsisveikinsime. Pasirodo, dar ne.

Ką gi, galbūt jis suras būdų mane prisivilioti į savo koncertą ir dar kartą.

Apie tai, kaip Robbie Williamsas flirtavo su lietuvaite ir tirpdė estų santūrumą

Robbie Williams koncertas Taline

Tai ėmė ir pagaliau įvyko! Didžiausias šią vasarą koncertas Baltijos šalyse nutiko praėjusį sekmadienį Talino dainų slėnyje, kur griaudėjo Robbie Williamso atsivežtos kolonėlės, o jo dainų paklausyti susirinko apie 63 000 žiūrovų.

Ne tik iš Estijos. Buvo čia ir penki tūkstančiai lietuvių, šiek tiek daugiau latvių, taip pat rusų ir suomių. Net vokiškų numerių teko matyti. Ir visa tai nenuostabu, nes šis koncertas tapo vieninteliu Robbio pasirodymu Rytų Europoje.

„Artimiausias dvi valandas jūsų užpakalis bus mano!“, – iš karto pareiškė scenoje pasirodęs dainininkas, pristatęs save Robbie F**king Williamsu. Pala pala. Anksčiau jis sakydavo, „sveiki atvykę į geriausią šou pasaulyje!“ Na, bet viską tuoj pamatysime patys.

Kai „manoMUZIKA“ paprašė parašyti šio koncerto apžvalgą ir nustebau (iš netikėtumo), ir nudžiugau (nes gera priežastis šį koncertą stebėti atidžiau, prisiminti ankstesnius Robbio turus, juos palyginti).

Po koncertų britų salyne pirmoje šios vasaros pusėje (Anglijoje, Škotijoje, Airijoje) liepos viduryje į kontinentinę Europą ištrūkęs Robbie čia surengė 15 iš 26 savo „Take The Crown Stadium Tour“ koncertų. Geografija apsiribojo galima sakyti vien Vakarų Europa ir Skandinavija – Vokietija, Austrija, Italija, Šveicarija, Belgija, Danija, Švedija, Norvegija. Plius dar vienas koncertas Balkanuose (Kroatijoje) ir vienas Šiaurės – Rytų Europoje (Estijoje). Nors estai save, ko gero, irgi priskirtų skandinavams.

Tačiau estams ne tik pasisekė išplėsti RW turo geografiją… Jie sugebėjo nukonkuruoti „Wembley“ stadioną ir pasiekti susitarimą nufilmuoti Robbio koncertą ne tik šimtams kino teatrų visame pasaulyje tiesioginei transliacijai, bet ir būsimam dainininko DVD. Tad daugelis koncerto dalyvių po kelių mėnesių turės puikų prisiminimą apie šį vakarėlį.

R. Williamso koncertas Taline

Visa ši epopėja užtruko dvejus metus, dar nuo 2011 m. liepos, kai į grupę „Take That“ sugrįžęs Robbie su ja koncertavo Kopenhagoje (taip taip, tą patį vakarą jis Kopenhagoje apsinuodijo 1500 JAV dolerių vertės krabu ir kitą dieną turėjęs įvykti antrasis „Take That“ koncertas Danijos sostinėje buvo atšauktas).

„Take That“ turo svečiai „Pet Shop Boys“, savo karjeroje irgi bendradarbiavę su Robbie Williamsu (tai jų pritariantys balsai skamba Robbio dainoje „No Regrets“), ir ne kartą su koncertais lankęsi Baltijos šalyse, savo draugus ir koncertų organizatorius iš Estijos Kopenhagoje suvedė su Robiu, tuo metu jau planavusiu savo solo albumą ir turą. Ir štai visų tų ilgų derybų rezultato liudininkai ką tik buvo susirinkę Talino Dainų slėnyje, kur galėjo įvertinti vieno žinomiausių Europos atlikėjų gebėjimus.

Apie Robio sugebėjimus daug kalbėti nėra prasmės. Jį tikrai verta pamatyti. Nesunkiai atpažįstamo balso tembro ir per kraštus trykštančia charizma, puikiai (neretai stačiokiškai, bet taikliai) bendraujantis dainininkas ne be pagrindo yra vienas sėkmingiausių Europoje.

Pasimokyti bendravimo meno (laisvumo, humoro, saviironijos ir drąsos) iš jo turbūt galėtų bet kuris lipantis į sceną. Prisiminimai iš 2011 m. Robbio solinio pusvalandžio „Take That“ turo metu ir 2003 m. jo koncerto Katovicuose (reklamuojančio albumą „Escapology“, atsimenamą iš singlų „Feel“, „Come Undone“ ir „Sexed Up“, kurie, beje, gyvai nuskambėjo ir šiame ture) kėlė lūkesčius į padanges.

Pirmą kartą nuo 2006 m. savo solinį turą surengęs Robbie Williamsas kartu su vienuolikos muzikantų grupe naujomis dainomis neužsižaidė, jų atliko penkias. Pradėjo nuo intro su „Hey Wow Yeah Yeah“ (po kurios, žinoma, driokstelėjo savo „Let Me Entertain You“), koncerto eigoje dar atliko „Gospel“, „Be a Boy“, „Foo Fighters“ dainos „Pretender“ kloną „Not Like the Others“ ir, žinoma, vienintelį savo naujausio albumo hitą „Candy“.

„Aukščiausiasis sakė, Robbie, tu turi pradėti nuo „Let Me Entertain You“ ir baigti „Angels“,  – sakė dainininkas prieš pradėdamas baigiamąją koncerto dainą, kuri nuskambėjo išties įspūdingai. Tuo galite įsitikinti iš „YouTube“ jau paskelbto 33 kameromis nufilmuoto įrašo.

Šiek tiek tuktelėjęs (bet koks gi skirtumas) dainininkas žavėjo publiką tuo, kad nesistengia komiškai kaip Madonna vaikytis jaunystės. Kiek padusęs, kelis kartus nugaros skausmais pasiskundęs dainininkas perspėjo, kad trūko labai nedaug, kad šis koncertas dėl sveikatos problemų būtų neįvykęs. „But you have some really good drugs, Estonia!“ pasakė dainininkas žaisdamas žodžio „drugs“ dviguba reikšme.

R. Williamso koncertas Taline

Koncerto įspūdžius teko aptarti ir su įvairiais bičiuliais. Įdomus faktas – kam tai buvo pirmasis RW koncertas, buvo susižavėję ir vadino jį vienu geriausiu gyvenime, tačiau tie, kas matė Robbie anksčiau, atsargiai užsimindavo, kad… šiuo koncertu kažkiek gal ir nusivylė. Vienas bičiulis, matęs šio turo koncertą Danijoje, sakė, kad ten jam koncertas irgi paliko didesnį įspūdį, buvo visai kita atmosfera ir,  jeigu ten būtų už koncertą parašęs dešimtuką, tai koncertą Taline vertintų… septynetu.

Kaip ir visur, tam faktoriai gali būti objektyvūs ir subjektyvūs. Robbie galbūt jau kiek ir praranda savo formą, tačiau reikia nepamiršti ir kad koncertas vyko Taline, kur publika turbūt buvo santūriausia per visą šį jo turą (Estijoje mačiau „The Prodigy“ koncertą, todėl, patikėkite, labai lengva pasakyti, kas iš publikos yra ne estai). Buvo vietų, kur publiką jam reikėjo tempti paskui save. Tai atima jėgų ir gali būti, kad Robbie energijos 60 000 žmonių ne visada užtenka, ypač jei ta publika pasyvesnė.

Visgi dainininkas scenoje jautėsi tikrai puikiai ir buvo neišmušamas iš vėžių. Užgrojęs vieną savo hitų „Millenium“ Robbie atkišo mikrofoną publikos chorui, tačiau tuoj pat pajuokavo, kad ši daina, ko gero, čia buvo nedidelis hitas.

Noras įtikti publikai kartais buvo per didelis – kiekviena proga kartojama „Estonia“ ar „Eesti“ kiek pabodo jau ir patiems estams. Bet buvo išties geras pokštas, kartojamas kiekvienoje šalyje, kur po prisipažinimo, kad myli publiką Robbie sako, turintis pasakyti tuos tris žodžius žiūrovams gimtąja kalba ir juos jam užrašė viešbutyje. „Mano didelis b****“ – ši estiškai nuskambėjusi frazė irgi buvo sutikta audringai.

Lietuviams smagiausias koncerto momentas buvo tada, kai pasiskundęs nugara ir tuo, kad yra vienišas ant scenos, jis iš publikos pasikvietė merginą. „Patikėk, esu labiau sužavėtas nei tu. Nebijok, čia tik aš Robbie Williamsas, tarptautinė superžvaigždė ir 70 000 mano geriausių draugų Estijoje“, – juokavo dainininkas.

Tolimesnis dialogas vertas stenografavimo, bet čia bent nedidelė jo dalis:

„Pasakyk man, gražioji panele, kuo tu vardu?“

„Jurgita“.

„Jurgita, kai tavęs paklausiu kito klausimo, sakyk Estija. Iš kur tu esi?“

„Lietuvos!“

Publika suošė. Tiesą sakant kilusios ovacijos, buvo vienos didžiausių per visą koncertą, lietuviai buvo triukšmingi.

R. Williamso koncertas Taline

„Ok. Tai buvo sutikta garsiai. Labas, Lietuva!“, – pasilabino su lietuviais Robbie Williamsas ir papriekaištavo, kad Lietuva duoda nulį taškų britų atlikėjams „Eurovizijoje“. Pasislėpęs už lovos dekoracijos Jurgitai Robbie atliko „Everything Changes“ iš „Take That“ laikų ir savo solinį kūrinį „Strong“, o palydėdamas nuo scenos sugebėjo pasakyti, kad Džein (kaip jis ją vėliau vadino) yra iš Latvijos (lygiai taip pat Katovicuose 2003 m. jis sveikinosi „Labas, Varšuva!“).

Beje, 2006 m. praėjusiame Robbie Williamso ture „Eurovizijos“ ir Lietuvos motyvas buvo šmėkštelėjęs Belgijoje, kai Briuselyje „Stade Roi Baudoin“ stadione dainininkas publikai tarp savo dainų netikėtai uždainavo „LT United“ „We Are the Winners“ motyvą.

Robio koncertas Taline buvo geras. Formulė nepralošiama – didelė ir įspūdinga scena, patrauklios dekoracijos ir efektai, fejerverkas pabaigoje, daug žinomų kūrinių ir žodžio kišenėje neieškantis dainininkas. Kaip jis pats sako, „turiu geriausią darbą pasaulyje“.

Jeigu pastebėjote, šiuose įspūdžiuose daugiau kalbėjome apie dainininko bendravimą, nei apie muziką. Bet taip jau yra, kad charizma kartais ją užgožia, o muzika čia skambėjo kokybiškai ir sklandžiai.

Kaip ten bebūtų, Robbie yra paruošęs sau dirvą solidžiai bręsti, ir, jeigu įvyks taip, kad vieną dieną jis nustos lakstyti po sceną, galėsime tapti gana įdomios reinkarnacijos liudininkais. Radijo stotis „BBC Radio 1“ jau mažiau groja jo dainas, neva jis per senas jaunąjai kartai (nepaisant to „Candy“ užlipo į pirmąją vietą britų hitparade), bet 2001 m. albumas „Swing When You’re Winning“ ir ankstesniuose jo koncertuose šiam albumui skirta dalis įrodo, kad pvz. net ir Franko Sinatros amplua jis irgi jausis visai neblogai.