A Place to Bury Strangers

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: SAUSIS, VASARIS, 2022

manoNAUJIENA

Laikas bėga nepaprastai greitai. Nespėjome apsižvalgyti, o sausio ir vasario mėnesiai liko toli už nugaros. Tuo pačiu, užmarštyje vos nepalikome ir tais mėnesiais išleistų albumų.

Taisome šią klaidą ir dalinamės sausio mėnesį pasirodžiusiais „Bonobo” ir „The Lumineers” naujausiais įrašais. Na ir aišku nepamirštame vasario mėnesį pasirodžiusių – „Cult Of Luna”, „Deathcrash” ir „A Place to Bury Strangers” albumų.

Bonobo – „Fragments”

2013-aisiais „Bonobo” albumą “The North Borders” manoMUZIKA kolektyvas išrinko metų albumu. Šį Simon Green darbą iki šiol mename su pačiais gražiausiais sentimentais ir negalime jo atsiklausyti jau beveik dešimtmetį. Kaip suprantate, Bonobo mums labai, labai patinka, tad patinka ir naujasis jo albumas “Fragments”.

Nors Simon Green savo kūrybos kelią pradėjo nuo easy listening lo-fi hip-hopo, tačiau šiandien jis nuo savo šaknų yra gerokai nutolęs. “Fragments” iš esmės tęsia tai, ką Bonobo vystė albumais “Black Sand”, “The North Borders” ir “Migration”. Šiandieninė Bonobo kūryba – lengva, vasariška, neįpareigojanti elektroninė muzika, tinkanti ir pabėgiojimui gamtoje, ir romantiškam saulėlydžiui ir smagaus vakaro pradžiai šokių aikštelėje. Būtent tai gauname ir šį kartą.

Taip, “Fragments” nėra itin originalus ar kažkuo labai išskirtinis Bonobo darbas, bet būtent toks šio atlikėjo nuoseklumas žavi. Simon Green muziką lengva įsimylėti. Mums taip ir nutiko.

The Lumineers – „Brightside”

Yra tokių grupių, kurių klausant, nekyla abejonių iš kokios šalies ji yra kilusi. Viena tokių – amerikiečiai „The Lumineers”. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl amerikietiško folk skambesio savo dainose, o gal dėl melodijos, kuri tiesiog nuneša už Atlanto. Naujasis, jų albumas „Brightside” šią teoriją tik dar labiau patvirtina. Naujasis diskas pasižymi lengvai įsimenamomis melodijomis, su kritikų puikiai įvertintais dainų tekstais.

Albumo galima klausytis visur. Ir kai norisi poilsio ir kai trūksta energijos ir norisi pasikrauti jos atsargas. Ketvirtasis „The Lumineers” darbas per daug nenustebins, bet tikrai patiks didžiąjai daugumai folkroko muzikos gerbėjų.

Kaip interviu „KEXP” radijo stočiai teigė pats grupės lyderis ir atlikėjas Wesley Schultz – tai brandžiausias grupės „The Lumineers” darbas. Negalime su tuo nesutikti. Albumas tikrai brandus ir spalvingas. Kūriniuose yra visko. Liūdesio ir džiaugsmo. Mūšamųjų ir klavišinių. Gaila tik, kad albumas trumpas. Jame tik dešimt dainų, tad pasibaigia jis greičiau nei norėtųsį. Bet tada jį vėl galima pasileisti nuo pradžių.

Cult of Luna – „The Long Road North”

„The Long Road North“ yra devintasis studijinis švedų post-metalo atstovų „Cult Of Luna” įrašas. Tai – paskutinis kūrinys trilogijoje, įskaitant 2019 m. „A Dawn to Fear“ ir praėjusių metų „The Raging River EP. 

„The Long Road North“ klausytojams duoda būtent tai, ko jie tikisi iš „Cult of Luna“: didelę albumo dalį sudaro sunkūs gitarų rifai, tamsūs garso peizažai, skausmingi riksmai ir ilgos dainų aranžuotės. Visgi neapsigaukite ir nemanykite, jog čia išgirsite tik standartines post-metalui būdingas atmosferines partijas – naujasis metalistų albumas kai kur net perspjauna klausytojų lūkesčius. Nepaisant sunkumo ir niūrumo, tai neįtikėtinai dinamiškas albumas. Štai, pavyzdžiui, daina „Beyond I“ pasižymi gan kraupia atmosfera ir… liaudies dainų motyvais.

Albumo nuotaika yra, švelniai tariant, apokaliptinė. Čia daug skausmo, kančios, nevilties ir baimės. Vis dėlto įrašas turi ir švelnesnę, liūdnesnę savo pusę. Pavyzdžiui, dainoje „Into The Night“ skamba bliuziškai melodingas balsas, įtaigūs vargonai ir elektrinio fortepijono partijos.

“The Long Road North“ garso turinio prasme yra tikrai labai sodrus albumas, tad daugeliui žmonių prireiks bent kelių pasiklausymų, kad geriau pajaustų ir suprastų šią muziką. Galima  tik pasvarstyti, ar grupė nebandė čia sutalpinti per daug – ar tai nėra pernelyg tirštas albumas. Atsakyti į šį klausimą sau turbūt galime tik mes patys.

Deathcrash – „Return“

Tik 2019-aisias Jungtinėje Karalystėje susiformavusi grupė „Deathcrash” netyčia pakliuvo į mūsų akiratį ir patraukė ausį savo kūryba. Nuo susikūrimo grupė išleido du EP/ mini albumus – „Sundown“ (A Collection of Home Recordings) ir „People throught my windows were stars“. Visgi 2022-ųjų sausį grupė pristatė savo pirmąjį albumą „Return“ su 12 kūrinių. 

Ši, neseniai susikūrusi grupė dirba su „Speedy Wundergroud“ leidybine kampanija ir leidosi į koncertinį turą kartu su „Black Country New Road“. Norisi pacituoti leidybinės kompanijos „Speedy Wunderground“ prodiuserį Dan Carey’is, kad: „deathcrash“ – kitokie nei BCNR, Squid ar black midi – mažiau agresyvūs, bet labai keisti ir tamsūs“. Tas „deathcrash“ daugiau kalbėjimas nei dainavimas ir tamsiai skambantis post-rock tikrai vertas dėmesio ir gerai klausosi ne tik gyvų pasirodymu metu, bet ir klausantis vienumoje ar vaikščiojant mieste.

Kai kuriuose albumo „Return” kūriniuose dainos vystomos palaipsniui, o kitose – maišosi intensyvios emocijos ir lyrikos kontrastai. Visą albumą vienija nostalgijos atmosfera, elegantiški akustikos ir showgaze elementai bei švelnus/šnabždantis vokalas. „Return“ – tarsi lėta kelionė tarp lėtų – delayed ritmų, šviesiai skambančių gitarų ir melodijos fragmentų.

A Place to Bury Strangers – „See Through You“

„A Place to Bury Strangers“ – tai 2002 m. David Goffan ir Tim Gregorio Niujorke suburtas projektas. 2003 m. prie jų prisijungė Oliver Ackermann (gitara/vokalai, bosinė gitara), kuris ir tapo grupės ašimi. „APTBS“ diskografijoje – solidus kiekis albumų ir EP, o grupės sudėtis vis keitėsi. 2021-ais metais prie Oliverio prisijungė ir kitus kolegas pakeitė John Fedowitz (bosinė gitara) ir Sandra Fedowitz (būgnai), su kuriais frontmenas pažįstamas dar iki APTBS. Grupė groja shoegaze ir space rock stilių mišinį, o rezultatas – noise- pop. Pernai liepą jie pristatė naują savo EP „Hologram“ (rekomendavome paklausyti čia).

Šį vasarį „APTBS” pristatė tamsiems šokiams subalansuotą šeštąjį savo albumą – „See Through You“. Šis albumas yra pirmasis su naujausias (aukščiau minėtais) grupės sąstato nariais ir antrasis albumas pristatytas per šiuos du pandeminius/karantininius metus. „See Through You“ sudaro 13 kūrinių, tiesiog, skirtų „tamsiems šokiams“. Visos dainos trunka daugiau nei 52 min., apsijungia į vieną elementą ir tikrai neprailgsta.

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: LIEPA, 2021

manoNAUJIENA

Kaip ir kiekvieno mėnesio viduryje – albumų rekomendacijos iš manoMUZIKA.lt komandos. Šį mėnesį tikrai eklektiškas penkių albumų rinkinys… Elektronikos ir soul’o garsų pilnas Chet Faker darbas, „DARKSIDE“ elektronika, triukšmingas „A Place to Bury Strangers“ gitarų skambesys, melodingi ir švelnūs John Mayer gitaros garsai ir Billie Eilish antrasis albumas.

CHET FAKER – HOTEL SURRENDER

Yra labai įdomu stebėti šio atlikėjo transformaciją! Išleidęs nuostabų debiutinį albumą „Built On Glass“, pilną tokių jam šlovę pelniusių kūrinių kaip „Talk Is Cheap“, „Gold“ ar „Release Your Problems“, Chet Faker staiga nusprendė pakeisti savo sceninį pseudonimą… ir grįžti prie savo tikrojo, gimtojo vardo Nick Murphy.

Tai buvo nemaža staigmena. Pseudonimas Chet Faker, atrodo, buvo taip giliai įstrigęs į klausytojų širdis, kad pratintis prie tikrojo atlikėjo vardo nebuvo taip lengva. Tam kartui pavyko. Bet šis Chet Faker sprendimas, matyt, nepasiteisino. Po gimtuoju Nick Murphy vardu išleistas albumas „Run Fast Sleep Naked“ nepakartojo debiutinio albumo sėkmės ir nesulaukė savo pirmtako šlovės. Vėliau sekė dar vienas, šį kartą jau kardinaliai kitoks, įrašas – „Music for Silence“, kuriame atlikėjas ir jo muzikinis suvokimas atsiskleidė visu savo grožiu.

Ir štai, praėjus dar vieniems metams, atlikėjas sugrįžta su senuoju vardu ir (regis) su senąja muzika. Kol kas sunku pasakyti, ar naujieji albumo kūriniai bus pasauliniai hitai, tačiau jau dabar matyti, kad dainos „Low“, „Get High“ ar „Whatever Tomorrow“ veržiasi į radijo stočių topus. Kiek ramesnė „Peace of Mind“ ar vokalo galimybes atskleidžianti „I Must Be Stupid“ – nuostabiai paįvairina skirtingų ritmų nuspalvintą albumą. Melodingas, gilus, pilnas elektronikos, soul’o ir tik vienam Chet Faker būdingų sąskambių albumas tikrai papuoš kiekvieno melomano muzikinę lentyną.

DARKSIDE – SPIRAL

Elektroninės muzikos prodiuserio Nicolás Jaar ir Dave’o Harrington grupė, galima sakyti, užgimė netyčia. Kartu groję gyvuose Nicolás Jaar pasirodymuose, albumo „Space is Only Noise“ reklaminio turo metu, šie du muzikantai džiamindavo ne tik scenose, bet ir studijoje. Vienas kitą papildydami muzikantai ilgainiui sukūrė puokštę kūrinių. Savo duetą jie pavadino „DARKSIDE“, o susikaupusius garsinius koliažus sudėjo į debiutą „Psychic“. Ir, o koks nuostabus debiutas tai buvo! Jį lydėjęs koncertinis turas taip pat! Tie, kas buvote „DARKSIDE“ pasirodyme Lofte prieš septynerius metus – tikrai viską pamenate. To koncertinio turo pabaigoje grupė išsiskyrė, nes, o kam tęsti, jei tai tik dar vienas muzikantų projektas? Galbūt kažkada.

Tas kažkada atėjo. Rankose laikome naują, gražų „DARKSIDE“ albumą „Spiral“. Tuos, kurie tikisi antrosios „Psychic“ dalies, deja, turiu nuvilti. Jos nėra ir nebus. „Spiral“ yra visiškai kitoks albumas, tačiau neišsigąskite. Jame telpa viskas, kas taip žavėjo dueto debiute. Ir panašu, jog lygiai taip pat kaip „Psychic“, „Spiral“ dar bręs laikui bėgant. Šio albumo skambesys yra mažiau elektroninis ir labiau akustinis, artimesnis į modernų rūbą įvilktam šeštojo dešimtmečio psichodeliniam rokui, nei Nicolás Jaar puoselėjamam elektroniniam skambesiui. Ir vokalo čia gerokai daugiau, nei bet kuriame kitame darbe, prie kurio yra prisilietęs Nicolás Jaar. O subtilios Dave’o Harrington gitaros solo partijos suteikia dueto skambesiui tą šiltą, organišką jausmą, dėl kurio ši dviejų unikalių muzikantų muzikinė simbiozė ir yra įdomi. Gražus albumas. Tikimės, kad nepaskutinis.

JOHN MAYER – SOB ROCK

Ketveri metai. Tiek nuostabiai švelnių kompozicijų kūrėjui John Mayer prireikė sukurti savo naujausią albumą. Tiesa, jo pirmąsias „kregždes“ / dainas „New Light“, „I Guess I Just Feel Like“ ir „Carry Me Away“ buvo galima išgirsti dar 2018-aisiais ir metais vėliau. Po to amerikietis nutilo ir tylėjo iki pat šių metų vasaros.

„Sob Rock“ – aštuntas studijinis hito „Your Body Is A Wonderland“ kūrėjo darbas. Čia, kaip ir visuose savo prieš tai išleistuose albumuose, muzikantas daro tai, ką moka geriausiai – sukuria gražias dainas, įvelka jas į velniškai melodingą, kartais netgi pasakiškai trapų rūbą ir papuošia savo švelniu vokalu. Tai visada buvo 23 metus scenoje leidžiančio atlikėjo raktas į sėkmę. Jo, John Mayer nusprendė nekeisti ir su naujuoju „Sob Rock“.

Ir, nepaisant to, kad, payzdžiui, 1980-ųjų laikmetį kiek primenanti „New Light“ konceptualiai išsiskiria iš visų albume esančių dainų, tai nekliudo „Sob Rock“ vadinti vientisu ir konceptualiu albumu. Albumu, kuris tinka ir tingiems savaitgalio rytmečiams, ir svajingiems saulėlydžiams. Džiugu ir tai, kad John Mayer gitara ir toliau skamba nuoširdžiai, užtikrintai ir labai melodingai. Ne veltui kažkada pats Eric Clapton muzikantą viešai yra pavadinęs gitaros virtuozu.

APLACE TO BURY STRANGERS – HOLOGRAM

„A Place to Bury Strangers“ – tai 2002 m. David Goffan ir Tim Gregorio Niujorke suburtas projektas. 2003 m. prie jų prisijungė Oliver Ackermann (gitara/vokalai, bosinė gitara), kuris ir tapo grupės ašimi. Grupė, dar žinoma, kaip APTBS groja psichodelinio roko, shoegaze ir space rock stilių mišinį. „A Place to Bury Strangers“ diskografijoje – solidus kiekis albumų ir EP, tačiau visą tą laiką grupės sudėtis keitėsi. Turbūt, septynis kartus? Šiais metais prie Oliverio prisijungė ir kitus kolegas pakeitė John Fedowitz (bosinė gitara) ir Sandra Fedowitz (būgnai), su kuriais frontmenas pažįstamas dar iki APTBS

Naujausias grupės darbas – frontmeno Oliver Ackermenn įrašų kompanijoje įrašytas minialbumas / EP „Hologram“. Jame – penki kūriniai, kurie, atsinaujinus ritmo daliai, skamba griežčiau, „švariau“ ir stabiliau, nei ankstesnėje grupės kūryboje. Kažkada praminta viena triukšmingiausių Niujorko grupių, naujame minialbume „A Place to Bury Strangers“ tai patvirtina. „End of the night“ su daug distortion gitaros skambesyje ir garage stiliaus skambesio turinti „Might Have“… Triukšmingam vakarui puikiai tinka.

BILLIE EILISH – HAPPIER THAN EVER

Debiutinis Billie Eilish albumas buvo visiškas „bad guy“. Įdomus, drąsus, įrašytas kartu su broliu jų miegamajame… Visi žinome tą istoriją., bet muzikos pasaulyje dažnai esi vertinamas už tai, ką padarai praėjus pirmojo albumo sukeltai euforijai. Ar Billie Eilish pavyko peršokti per pirmojo albumo aukštai iškeltą kartelę?

Kai kas pasakytų, kad ne. Kai kas pasakytų, kad taip. Man ateina į galvą tik viena citata iš albumo – „Happier Than Ever“ – „Not my responsibility“. Visai ne dėl to, kad tai yra geriausias šio albumo kūrinys. Ne. Šiame albume net nėra vieno „vedamojo“. Bet – ką bemanytumėte apie Billie Eilish, jos asmenybę, kūrybą, kūną, albumus, naują ar seną jos stilių – jai nusispjaut. Tai ne jos atsakomybė. Ir nors muzikine prasme albumas atrodo per daug eklektiškas ir ne visai išdirbtas, idėjine prasme jis yra (ir, tikėtina, bus) labai reikšmingas. Jis žymi transformaciją, „coming of age“. Ne tik pačios Billie, bet ir jos gerbėjų. Ne veltui albumas prasideda daina „Getting older“. Ar jums tai patinka, ar ne, bet Billie užaugo. O kas iš jos išaugo, tikėtina, išgirsime trečiajame jos albume. Lauksiu su nekantrumu.

The Kills dešimtmečio vainikavimas

manoISTORIJA

Dabar yra pusė aštuonių vakaro, ir dar likęs visas pusvalandis iki „Terminal 5“ klubas atvers savo duris, bet eilė, išsirikiavusi prie įėjimo, jau siekia gatvės kampą. Šįvakar čia dešimties gyvavimo metų gimtadienį švęs viena iš reljefiškiausių indie grupių – „The Kills“. ManoMUZIKA, žinoma, negali sau leisti nepabuvoti tokiame išskirtiniame renginyje.

Apie „The Kills“ koncertą jau rašiau pernai. Tada šis ekspresyvus duetas lankėsi Niujorke reklamuodamas savo ketvirtąjį studijinį albumą „Blood Pressures“. Buvo šaunu, bet šį kartą tikiuosi kažko itin ypatingo. Juk lygiai prieš dešimtį metų britas multiinstrumentalistas Jamie Hince ir amerikietė vokalistė Alison Mosshart pradėjo kartu kurti muziką. Nei vienas, nei kitas muzikantas anuomet nebuvo indie scenos naujokai (Alison priklausė Floridos pankroko grupei „Discount“, o Jamie grojo net keliuose britiško roko kolektyvuose), bet „The Killls“ kuriama bliuzo ir garage roko sintezė, paskaninta lo-fi estetika ir pankiškomis pažiūromis, ryškiausiai atskleidė šių dviejų talentingų žmonių sugebėjimus.

Praėjo dešimt metų, ir šiandien „The Kills“ gali pasigirti keturiais vienas už kitą geresniais albumais, bendradarbiavimu su Jacku White ir „Yeah Yeah Yeahs“, bei nesuskaičiuojama galybe koncertų, kurių kulminaciją regėsiu šįvakar. Durys atvertos, eilė pajuda vidun, ir aš netrukus įsitaisau balkone virš scenos, kur praleisiu visą likusį vakarą.

Šis koncertas bus filmuojamas ir transliuojamas internetu. Iš balkono regiu net keturias kameras – kairėje salės pusėje, gale prie garsisto, ant scenos… Transliaciją planuojama pradėti pusę vienuolikos vakaro, bet iki tol dar daug gražaus laiko. Nors nei vienas iš dviejų „The Kills“ gimtadienį apšildančių kolektyvų man nėra ankščiau girdėtas, vis tik, prisipažinsiu, kad iš jų kaip ir iš vakaro kaltininkų tikiuosi pakankamai daug. Kai „The Kills“ drebino „Terminal 5“ praeitą kartą, aš iki ausų įsimylėjau tuomet vakarą pradėjusius noise rokerius „A Place to Bury Strangers“. Nuo seno esu didelis garsios, triukšmo deformuotos muzikos mėgėjas, todėl ir šįkart tikiuosi sužinoti apie kokį nors dar negirdėtą „kreizovą“ kolektyvą. Kol gausi minia spiečiasi prie scenos, pasirodymą pradeda grupė „Hunters“. Jauni noise rokeriai iš Bruklino atlieka dainas iš savo debiutinio EP „Hands of Fire“ ir palieka triuškinantį įspūdį. „Hunters“ pasirodymas pilnas triukšmingų gitarinių sprogimų ir maniakiškai aidinčių riksmų, o bosistas ir būgnininkas vienas kitą supranta taip gerai, kaip kadaise vienas kitą suprato Kristas Novoselicas ir Dave Grohlas. Tai vienas iš tų retų, bet džiugių atvejų, kai apšildantieji sugeba išjudinti publiką iki tokio lygio, kad minios viduryje netikėtai prasideda žmonių nešiojimas ant rankų ir pogo šokis. Mėgaujuosi šiais triukšmadariais ir tikiuosi, turėsiu dar ne vieną galimybę išvysti juos gyvai. Galbūt kitąkart tai įvyks jų gimtajame Brukline?

Hunters (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Antroji vakarą apšildanti grupė – taip pat verta dėmesio. Tai „Jeff the Brotherhood“, duetas iš Našvilio, Tennessee valstijos. Jie kuria psichodelinio, garage ir punk roko sintezę, pasižyminčia bombastišku garso sienos efektu. Anot jų vokalisto Jake Orrallo, jis ir jo brolis Jaminas (pasirodo, kad žodis „Brolybė“ grupės pavadinime reiškia ne kokį religinį kultą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o tikrus broliškus santykius) truputi jaudinosi prieš šį ypatingą vakarą, bet Niujorko miesto publika juos priima šiltai, o jų pasirodymą karūnuoja Alison Mosshart. Ji netikėtai išnyra scenos pakraštyje ir kartu su broliais atlieka paskutinę jų setlist‘o dainą.

Minia nepailsta augti. Užpildytas visas pirmasis aukštas ir du dideli balkonai. Net neįsivaizduoju, kiek žmonių čia susirinko šįvakar. Tokio sausakimšo „Terminal 5“ klubo man dar neteko matyti. Kol „Jeff The Brotherhood“ ardo savo aparatūrą, kažkas priekinėse eilėse pradeda pūsti juodus ir violetinius balionus, kurie netikėtai pasklinda po visą salę.

JEFF The Brotherhood (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Šviesos prigęsta ir scenoje pasirodo vienui vienas senyvo amžiaus žmogėnas. Pasirodo, kad jis – tai knygų autorius, didžėjus ir vietinė muzikos legenda vardu BP Fallon. Jis asmeniškai pasveikina savo „senus draugus Jamie ir Alison“ su jų dešimties metų jubiliejumi, ir susirinkusieji draugiškai iš visų plaučių sudainuoja „Happy Birthday“.

Gimtadienio kaltininkai išeina į sceną ir šventė įsisiūbuoja.

Jamie Hince šiandien dėvi juodą odinį švarką dideliais atlapais. Alison Mosshart krato savo naujuosius rožinius plaukus. Virš minios nuskrieja ritmo mašinos skleidžiamų garsų banga, ir pirmąja vakaro daina tradiciškai tampa „No Wow“, kurią greitai pakeičia „Future Starts Slow“.

Paprastai „The Kills“ scenoje tik dviese, bet šis vakaras, kaip jau ne kartą minėjau, yra ypatingas. Koncerto metu jiems talkina keturi scenos šonuose išsirikiavę bevardžiai perkusionistai raudonomis kaip kraujas kaukėmis. Jų „kalamas“ ritmas drebina ausų būgnelius, bet garso kokybė – nepriekaištinga. Aiškiai girdėti kiekviena Jamie gitaros styga.

„Future Starts Slow“ keičia daina „Heart is a Beating Drum“, o ją seka keletas senesnių agresyvių kūrinių – „Kissy Kissy,” „U.R.A. Fever”, „DNA” ir melancholiškasis „Satellite”, kurio priedainių metu grupei talkina du pagalbiniai vokalistai.

The Kills (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Dainai pasibaigus pagalbininkai pasislepia užkulisiuose, o Jamie ir Alison prisėda scenos priekyje. Kartu jie atlieka „Last Days of Magic”, Patsy Cline dainos „Crazy” koverį (nors aš tikėjausi, kad šio vakaro koveris bus „The Velvet Underground“ šedevro „Pale Blue Eyes” interpretacija, bet ką jau padarysi…), bei „At the Back of the Shell”. Balionai, kurie ką tik taip smagiai šokinėjo po minią, sugrįžta dainos „Black Balloon” metu ir keletas jų nusileidžia tiesiai prie muzikantų kojų. Tai – vienas iš gražiausių vakaro momentų. „Farewell my black balloon…”

„Šio koncerto aš laukiau taip ilgai,” – sako Alison, – „ir labai džiaugiuosi, kad jūsų čia tiek daug! Ačiū jums!” Ji pataiso Jamie švarko apykaklę, o jis dedikuoja sekančią dainą pavadinimu „Baby Says“ savo gražuolei žmonai Kate Moss.

Kaukėti perkusionistai grįžta… šįkart be kaukių. Suskamba „You Don’t Own the Road,” „Tape Song” (kurios metu Alison irgi tampa trumpalaike būgnininke), „Cheap and Cheerful”, ir „Pots and Pans”. Jamie meta savo gitarą ir ji dusliai dunksteli į grindis. Prieš užgęstant šviesoms duetas draugiškai apsikabina.

Žinoma, kad tai tik pertraukėlė ir koncertas dar toli gražu nebaigtas. Už keleto minučių leopardo kailio imitacija scenos užnugaryje sužvilga mažomis lemputėmis ir muzikantai sugrįžta… nešini dviem dideliais buteliais vyno. „Tostas už Niujorko miestą,” – taurę išdidžiai kelia Jamie. Koncertas tesiasi gurkšnojant raudonąjį gėrimą ir skambant vienai gražiausių grupės dainų „The Last Goodbye” kurią lydi mėlynas apšvietimas. Grupė į sceną iškviečia visą pagalbininkų arsenalą ir vakarą karūnuoja dar keletas perliukų – „Nail in my Coffin”, „Sour Cherry”, pirmoji daina, kurią duetas parašė kartu, pavadinimu „Fuck the People” ir baigiamasis kūrinys – „Monkey 23”. Paskutinės kelios koncerto minutės pavirsta į tikrų tikriausią laukinį jam‘ą. Iki ausų į muziką įsijautęs Jamie nulaužia mikrofono stovą ir juo brauko gitaros stygas, klykiančias iš skausmo. Priešingai nuo daugelio vakaro niuansų, šis – nebuvo iš anksto apgalvotas. Alison truputi išsižiojusi iš nuostabos stebi Jamie judesius kartu su visa minia. Gitarai nutilus koncertas baigiasi.

The Kills (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Duetas vėl apsikabina ir dar kartą pakelia vyno taures, šį kartą – į visų susirinkusiųjų sveikatą. „Dėkui jums visiems už praėjusius dešimtį metų,“ – sako Alison plojimams, kuriuos uždegia muzikantų apsikabinimas. Jos balsas truputi dreba, ir ji jau nebėra ta pasiutusi rokenrolistė, ką tik mojavusi gitara ir kračiusi rožinę ševeliūrą. „Tikiuosi, kad busite su mumis ir ateinančio dešimtmečio metu. Dekoju „Hunters“ ir  „Jeff The Brotherhood“ už nepakartojamas akimirkas turo metu. Ačiū mūsų šeimoms ir draugams. Jūs visi – nepakartojami!”