albumai

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: SAUSIS, VASARIS, 2022

manoNAUJIENA

Laikas bėga nepaprastai greitai. Nespėjome apsižvalgyti, o sausio ir vasario mėnesiai liko toli už nugaros. Tuo pačiu, užmarštyje vos nepalikome ir tais mėnesiais išleistų albumų.

Taisome šią klaidą ir dalinamės sausio mėnesį pasirodžiusiais „Bonobo” ir „The Lumineers” naujausiais įrašais. Na ir aišku nepamirštame vasario mėnesį pasirodžiusių – „Cult Of Luna”, „Deathcrash” ir „A Place to Bury Strangers” albumų.

Bonobo – „Fragments”

2013-aisiais „Bonobo” albumą “The North Borders” manoMUZIKA kolektyvas išrinko metų albumu. Šį Simon Green darbą iki šiol mename su pačiais gražiausiais sentimentais ir negalime jo atsiklausyti jau beveik dešimtmetį. Kaip suprantate, Bonobo mums labai, labai patinka, tad patinka ir naujasis jo albumas “Fragments”.

Nors Simon Green savo kūrybos kelią pradėjo nuo easy listening lo-fi hip-hopo, tačiau šiandien jis nuo savo šaknų yra gerokai nutolęs. “Fragments” iš esmės tęsia tai, ką Bonobo vystė albumais “Black Sand”, “The North Borders” ir “Migration”. Šiandieninė Bonobo kūryba – lengva, vasariška, neįpareigojanti elektroninė muzika, tinkanti ir pabėgiojimui gamtoje, ir romantiškam saulėlydžiui ir smagaus vakaro pradžiai šokių aikštelėje. Būtent tai gauname ir šį kartą.

Taip, “Fragments” nėra itin originalus ar kažkuo labai išskirtinis Bonobo darbas, bet būtent toks šio atlikėjo nuoseklumas žavi. Simon Green muziką lengva įsimylėti. Mums taip ir nutiko.

The Lumineers – „Brightside”

Yra tokių grupių, kurių klausant, nekyla abejonių iš kokios šalies ji yra kilusi. Viena tokių – amerikiečiai „The Lumineers”. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl amerikietiško folk skambesio savo dainose, o gal dėl melodijos, kuri tiesiog nuneša už Atlanto. Naujasis, jų albumas „Brightside” šią teoriją tik dar labiau patvirtina. Naujasis diskas pasižymi lengvai įsimenamomis melodijomis, su kritikų puikiai įvertintais dainų tekstais.

Albumo galima klausytis visur. Ir kai norisi poilsio ir kai trūksta energijos ir norisi pasikrauti jos atsargas. Ketvirtasis „The Lumineers” darbas per daug nenustebins, bet tikrai patiks didžiąjai daugumai folkroko muzikos gerbėjų.

Kaip interviu „KEXP” radijo stočiai teigė pats grupės lyderis ir atlikėjas Wesley Schultz – tai brandžiausias grupės „The Lumineers” darbas. Negalime su tuo nesutikti. Albumas tikrai brandus ir spalvingas. Kūriniuose yra visko. Liūdesio ir džiaugsmo. Mūšamųjų ir klavišinių. Gaila tik, kad albumas trumpas. Jame tik dešimt dainų, tad pasibaigia jis greičiau nei norėtųsį. Bet tada jį vėl galima pasileisti nuo pradžių.

Cult of Luna – „The Long Road North”

„The Long Road North“ yra devintasis studijinis švedų post-metalo atstovų „Cult Of Luna” įrašas. Tai – paskutinis kūrinys trilogijoje, įskaitant 2019 m. „A Dawn to Fear“ ir praėjusių metų „The Raging River EP. 

„The Long Road North“ klausytojams duoda būtent tai, ko jie tikisi iš „Cult of Luna“: didelę albumo dalį sudaro sunkūs gitarų rifai, tamsūs garso peizažai, skausmingi riksmai ir ilgos dainų aranžuotės. Visgi neapsigaukite ir nemanykite, jog čia išgirsite tik standartines post-metalui būdingas atmosferines partijas – naujasis metalistų albumas kai kur net perspjauna klausytojų lūkesčius. Nepaisant sunkumo ir niūrumo, tai neįtikėtinai dinamiškas albumas. Štai, pavyzdžiui, daina „Beyond I“ pasižymi gan kraupia atmosfera ir… liaudies dainų motyvais.

Albumo nuotaika yra, švelniai tariant, apokaliptinė. Čia daug skausmo, kančios, nevilties ir baimės. Vis dėlto įrašas turi ir švelnesnę, liūdnesnę savo pusę. Pavyzdžiui, dainoje „Into The Night“ skamba bliuziškai melodingas balsas, įtaigūs vargonai ir elektrinio fortepijono partijos.

“The Long Road North“ garso turinio prasme yra tikrai labai sodrus albumas, tad daugeliui žmonių prireiks bent kelių pasiklausymų, kad geriau pajaustų ir suprastų šią muziką. Galima  tik pasvarstyti, ar grupė nebandė čia sutalpinti per daug – ar tai nėra pernelyg tirštas albumas. Atsakyti į šį klausimą sau turbūt galime tik mes patys.

Deathcrash – „Return“

Tik 2019-aisias Jungtinėje Karalystėje susiformavusi grupė „Deathcrash” netyčia pakliuvo į mūsų akiratį ir patraukė ausį savo kūryba. Nuo susikūrimo grupė išleido du EP/ mini albumus – „Sundown“ (A Collection of Home Recordings) ir „People throught my windows were stars“. Visgi 2022-ųjų sausį grupė pristatė savo pirmąjį albumą „Return“ su 12 kūrinių. 

Ši, neseniai susikūrusi grupė dirba su „Speedy Wundergroud“ leidybine kampanija ir leidosi į koncertinį turą kartu su „Black Country New Road“. Norisi pacituoti leidybinės kompanijos „Speedy Wunderground“ prodiuserį Dan Carey’is, kad: „deathcrash“ – kitokie nei BCNR, Squid ar black midi – mažiau agresyvūs, bet labai keisti ir tamsūs“. Tas „deathcrash“ daugiau kalbėjimas nei dainavimas ir tamsiai skambantis post-rock tikrai vertas dėmesio ir gerai klausosi ne tik gyvų pasirodymu metu, bet ir klausantis vienumoje ar vaikščiojant mieste.

Kai kuriuose albumo „Return” kūriniuose dainos vystomos palaipsniui, o kitose – maišosi intensyvios emocijos ir lyrikos kontrastai. Visą albumą vienija nostalgijos atmosfera, elegantiški akustikos ir showgaze elementai bei švelnus/šnabždantis vokalas. „Return“ – tarsi lėta kelionė tarp lėtų – delayed ritmų, šviesiai skambančių gitarų ir melodijos fragmentų.

A Place to Bury Strangers – „See Through You“

„A Place to Bury Strangers“ – tai 2002 m. David Goffan ir Tim Gregorio Niujorke suburtas projektas. 2003 m. prie jų prisijungė Oliver Ackermann (gitara/vokalai, bosinė gitara), kuris ir tapo grupės ašimi. „APTBS“ diskografijoje – solidus kiekis albumų ir EP, o grupės sudėtis vis keitėsi. 2021-ais metais prie Oliverio prisijungė ir kitus kolegas pakeitė John Fedowitz (bosinė gitara) ir Sandra Fedowitz (būgnai), su kuriais frontmenas pažįstamas dar iki APTBS. Grupė groja shoegaze ir space rock stilių mišinį, o rezultatas – noise- pop. Pernai liepą jie pristatė naują savo EP „Hologram“ (rekomendavome paklausyti čia).

Šį vasarį „APTBS” pristatė tamsiems šokiams subalansuotą šeštąjį savo albumą – „See Through You“. Šis albumas yra pirmasis su naujausias (aukščiau minėtais) grupės sąstato nariais ir antrasis albumas pristatytas per šiuos du pandeminius/karantininius metus. „See Through You“ sudaro 13 kūrinių, tiesiog, skirtų „tamsiems šokiams“. Visos dainos trunka daugiau nei 52 min., apsijungia į vieną elementą ir tikrai neprailgsta.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: balandis, 2021

manoNAUJIENA

Kaip ir kovo mėnuo, taip ir balandis tiesą sakant buvo gana skurdus. Laukiame pavasario, pastovesnių, šiltesnių orų ir tuo pačiu šiokių tokių muzikinių bombų. Tačiau ir balandžio mėnesį pasirodė keli paminėjimo verti albumai.

Naujus albumus išleido instrumentinis kamerinis ansamblis „Godspeed You! Black Emperor„, elektroninės muzikos atlikėjas „Two Feet„, alternatyvaus roko duetas „Royal Blood„, bei hipiško sunkiojo roko atstovai „Greta Van Fleet„.

Gero klausymo!

Balandžio mėnesio albumai

GODSPEED YOU! BLACK EMPEROR „G_d’s Pee at State’s End!”

“Godspeed You! Black Emperor” kuria protesto muziką. Jie tai darė visada. Įdomu, jog protestą jie moka išreikšti kiek kitaip, nei tai populiariojoje muzikoje yra įprasta. Taip, šio instrumentinio kamerinio ansamblio iš Monrealio vystomos temos yra gerokai artimesnės pankrokui, nei post rock žanrui, kurį jie tarsi atstovauja, bet temų išpildymas smarkiai skiriasi nuo punk. Agresiją ir nusivylimą šis kolektyvas ne išrėkia, o subtiliai slepia įspūdingoje garsų amplitudėje, kuri jautriausiuose albumo momentuose virsta triukšminga, bet struktūruota kakofonija.

Naujasis, jau septintasis (ir ketvirtasis po to kai po dešimtmetį trukusios pertraukos kolektyvas vėl ėmė kartu įrašinėti muziką) grupės albumas “G_d’s Pee at State’s End!” –  tai be galo graži keturių dalių nerimo ir nežinomybės simfonija. Tarsi soundtrack’as šiandienai. Tiesa, albumo skambesys gal ir nestebina kažkokiomis ypatingomis naujovėmis. Bet to ir nereikia. Tai ką daro “Godspeed You! Black Emperor” yra unikalu. Šis ansamblis (jame net 10 narių!) turi savo nišą ir ją sėkmingai užima. Ir reikia pripažinti, jog kolektyvas su kiekvienu nauju albumu skamba vis rafinuočiau. 

Iš esmės nesvarbu nuo kurio albumo pradėsi klausytis “Godspeed You! Black Emperor” muzikos. Kiekvienas jų – puiki vieta pradėti. Todėl, jei dar neklausei naujausio, kodėl nepabandyti? Galbūt tai bus būtent to, ko šiuo metu ieškai. O gal ir ne.

TWO FEET „Max Maco is Dead Right?”

Amerikiečių atlikėjas „Two Feet„, geriau žinomas, kaip Zachary William Dess, 2020 metais išleidęs albumą „Pink” nenuleido rankų ir 2021 metais sugrįžo su nauju darbu, pavadintu „Max Maco Is Dead Right?”.

Kas labiausiai nustebina tik pažvelgus į naująjį darbą, tai jo pavadinimas ir viršelis. Jis toks padarytas ne šiaip sau. Naująjam albumui „Two Feet” sukūrė „alter ego” veikėją Max Maco, kuris kalba apie jo asmenines kovas  su praeityje išgyventomis emocinėmis traumomis, atskleidžiančiomis kartu su sėkme ir šlove ateinantį spaudimą. Atlikėjas su savo gerbėjais yra atviras ir neslepia, kad kovojo su depresija ir nerimo sutrikimais, o 2018 metais vasarą praleido keliose psichinės sveikatos gydymo įstaigose Niujorke.

Kaip pasakoja „Two Feet”, jo sukurtas Max Maco personažas atspindi jo susitikimus su žmonėmis, kuriuos sutiko ligoninėse. „Kai kuriose iš šių psichikos ligoninių sutikau įvairių, labai įdomių žmonių, su kuriais paprastai kitaip neturėčiau galimybės pasikalbėti. Kai kurie iš jų turėjo įdomiausias, gražiausias istorijas apie savo gyvenimą, kokias tik esu girdėjęs. Per daugelį metų bandžiau suformuluoti, kaip iš esmės galėčiau apjungti ir papasakoti šias istorijas, kurias girdėjau iš įvairių ligoninėse besigydančių žmonių.”

Naujasis diskas prasideda nuo prisistatymo kūrinio „Hi I’m Max Maco” ir keliauja per visą sukurto personažo gyvenimą. Personažas – labai įvairialypis, atviras, jausmingas ir kupinas išgyvenimų. Kaip ir pats gyvenimas… Nuostabus naujas „Two Feet” darbas yra vientisas, išgyventas ir gerai apgalvotas. Jį tiesiog privalote išgirsti ir įsiklausyti.

ROYAL BLOOD „Typhoons”

Britų rokeriai „Royal Blood“ – būgnų ir bosinės gitaros duetas susibūręs 2011 m. Brighton’o mieste, Didžiojoje Britanijoje. Tada Mike Kerr sutiko pirmąjį dueto būgnininką Matt Swan, o dabartinis grupės būgnininkas Ben Thatcher jį pakeitė 2013 m. Labai greitai, su 2014 m. pasirodžiusiu debiutiniu albumu „Royal Blood“, grupės kūryba sulaukė gerbėjų dėmesio.

„Royal Blood“ 2020-ųjų pabaigoje pristatė naują savo kūrinį „Trouble’s Coming“ (rašėme čia), kuriuo tarsi prasitarė apie būsimąjį trečiąjį savo albumą. Visgi titulinė albumo daina „Typhoons“ ir oficialus pranešimas apie tuo pačiu pavadinimu pavadintą albumą pasirodė kiek vėliau. Balandžio 30 d. pristatytame albume – vienuolika kūrinių, kurie tarsi tęsia grupės skambesį ir kūrybos liniją, todėl niekuo labai nenustebina. Grupė pasižymi pastovumu ir nerizikuoja darydami didelius pakeitimus. Iš grupės gauname tai, ko ir tikėjomės iš šio būgnų ir bosinės gitaros dueto – dozę energijos ir užvedančius šokių ritmus. Gal tik kiek ryškesnės Synth-pop ir Disco stilių įtakos…

„Trouble’s Coming“ grupės gerbėjai neabejotinai jau įsitraukė į mėgstamiausių grupės kūrinių grojaraštį ir norės išgirsti gyvai koncertuose. Šiuo kūriniu pradedamas albumas ir tai neabejotinai yra geriausias albumo kūrinys.

GRETA VAN FLEET „The Battle At Garden Gates”

Apie “Greta Van Fleet” – 70’ųjų roką grojančius jaunuolius iš Mičigano – būtų galima kalbėti ilgai ir nuobodžiai. Tai “Led Zeppelin” ir “AC/DC” mėgėjai, nusprendę, kad rokenrolas dar nemirė ir kad instrumentinę muziką galima atlikti gyvai net ir XXI-ajame amžiuje. Elektroninių dievukų ir sintetinio skambesio epochoje klausytojams, išsiilgusiems tiesiog gerai skambančio gyvo roko pasisekė, nes šie jauni atlikėjai groja tiesiog puikiai.

Vos per kelerius metus pasiekę pasaulinę šlovę ir užkariavę milijonų klausytojų širdis, “Greta Van Fleet” šį balandį išleido jau trečiąjį savo studijinį albumą “The Battle At Garden Gates”. Pripažinsiu, kad laukiau jo gana nekantriai, nes pirmieji du įrašai (2017 m. “From the Fires” bei 2018 m. “Anthem Of the The Peaceful Army”) mane pakerėjo.

Sunku pripažinti, tačiau šiek tiek nusivyliau albumo skambesiu, nes jis lyriškesnis ir tuo pačiu nuobodesnis nei jo pirmtakai. Čia mažiau veržlių, energija trykštančių gitaros rifų ir daugiau baladžių (pavyzdžiui, “Broken Bells”, “Tears of Rain”,”Light My Love”). Klausantis kai kurių dainų iš nuobodulio tiesiog norisi išjungti grotuvą (pavyzdžiui, “Trip the Light Fantastic” ar “The Weight of Dreams”).

Visgi neigiamo nuosprendžio rašyti nesiryžtu, nes albume radau ir stiprių dainų, kurias rekomenduoju paklausyti kiekvienam. “Built By Nations” džiugina gitaros skambesiu, o singlas “My Way, Soon” mintimis nukelia į Vudstoko pievą ir hipių laikus.

Taigi “The Battle At Garden Gates” trūksta įsimintinų rifų ar reikšmingų akimirkų. Nors albumas puikiai parengtas ir pasižymi gana sklandžiu muzikavimu, tačiau jam kažko trūksta. Didžioji dauguma albumo dainų skamba nuobodžiai ir jų klausytis ne taip smagu kaip senesnių grupės kūrinių. Visgi kviečiu pasiklausyti albumo ir jį įvertinti patiems!

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: spalis, 2020

manoNAUJIENA

albumai_rugsejis

Lapkričio mėnesį visoje Lietuvoje įsigaliojus karantinui ir vis daugiau laiko praleidžiant namuose muzika yra itin reikalinga. Šį mėnesį surinkome labai skirtingus, visiems muzikos skoniams tinkančius albumus.

Nuo lyrikos iki metalo, nuo jungle iki amerikietiško roko grandų. Toks įvairiapusiškas yra spalio mėnesio albumų pasirinkimas, kuris tikimės pradžiugins, sušildys ir suteiks šiuo keistu laikotarpiu vilties ir pozityvumo.

Matt Berninger „Serpentine Prison”

Grupės „The National“ lyderis Mattas Berningeris turi tiek kūrybinio parako, kad veiklos su grupe „The National” jam nebeužtenka. Praeitais metais grupė „The National” išleido puikių įvertinimų sulaukusį albumą „I Am Easy To Find”, o šiemet Mattas nusprendė imtis solinės kūrybos ir pristato savo debiutinį albumą „Serpentine Prison”.

Apie albumo išleidimą Mattas pranešė dar gegužės mėnesį, kai pristatė ir pirmąją solinę dainą „Serpentine Prison”. Vėliau sekė singlo „Distant Axis” pasirodymas ir galiausiai kūrinys „One More Second” pristatytas rugsėjo mėnesį. Visas albumas yra skirtas Matto Berningerio močiutei Elaine ir jo koledžio profesoriui Gordonui Salchow.

Iš viso albume dešimt kūrinių. Visų dainų žodžius ir muziką parašė pats Mattas Berningeris. Naujasis diskas sulaukė prieštaringų vertinimų. Kritikai laikosi per vidurį ir sveikina, kad grupės lyderis sugebėjo atsiskirti ir išleisti albumą, kuris skiriasi, nuo „The National” grupės kūrybos. Tačiau, tie skirtumai yra minimalūs ir klausant „Serpantine Prison” kartais pamiršti, kad klausai solinės atlikėjo kūrybos, o ne grupės „The National” muzikos. Turbūt Matto balsas yra per daug atpažįstamas, lengvai įsimenamas ir su niekuo nesupainiojamas, kad galėtum jo solinę muziką lengvai atskirti nuo grupės kūrybos. Būtų lengviau, jei kuriama solinė muzika labai skirtųsį nuo grupės „The National” kūrybos. Tačiau taip nėra. Čia taip pat vyrauja lyriška melodija, lengvi ritmai ir melancholija.

Albumas tikrai tiks šalto rudens vakarams, kai tokia muzika geriausiai sušildo. Naujasis diskas vientisas, dainos gal kiek panašios viena į kitą, tačiau tai prideda albumui vientisumo ir išbaigtumo. Jis turėtų nepalikti abejingų romantiškos sielos atstovų, kuriems lyriškos melodijos ir švelnus Matto vokalas yra geriau nei aštrūs gitarų skambesiai ir būgnų ritmai. Jei toks esate, kūriniai „Loved So Little”, „One More Second” ar „Oh Dearie” ir kiti tikrai kris į širdį.

 

John Frusciante „Maya”

John Frusciante yra be galo įdomus muzikantas. Jis – ne tik itin talentingas gitaristas, pernai metais pagaliau ir vėl sugrįžęs pas “Red Hot Chili Peppers” sėbrus, kurie, pripažinkime, be jo buvo praradę nemažą dalį savosios ugnies. Frusciante yra ir solo atlikėjas, kurio muzikinis spektras – platus, kaip dangus. Po savo pavarde jis yra išleidęs psichodelinės, avangardinės, ambientinės ir eksperimentinės muzikos. Taipogi jis įrašinėja IDM ir Acid House muziką prisidengęs pseudonimu „Trickfinger“. Bet šį kartą jis pažėrė šį bei tą dar įdomiau ir netikėčiau – odę praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje itin populiariam Jungle žanrui!

“Red Hot Chili Peppers” gitaristas ir drum’n’bass yra tik iš pirmo žvilgsnio mažai suderinami dalykai. Frusciante ne kartą yra deklaravęs meilę dešimtojo dešimtmečio reivo scenai ir aplankęs daugybę Los Andželo elektroninės muzikos vakarėlių. Albume “Maya” Frusciante atsiskleidžia, ne tik kaip reiveris, bet ir kaip jungle kūrėjas, laisvai galintis mesti iššūkį žymiausiems elektroninės muzikos atlikėjams. O iššūkis – rimtas! Albume gausu įdomių ritminių sprendimų, žemų dažnių ir jėgos, kurios kartais pasigendu moderniame, šiandieniniame drum’n’bass žanre. “Maya” – ne tik puikus nostalgijos pliūpsnis, bet ir dar vienas įrodymas, kad šiam muzikantui neįkandamo stiliaus tikriausiai nėra. Panašu, jog Frusciante geba kurti bet kokio stiliaus muziką ir daryti tai ne mechaniškai, o paliekant kiekviename kūrinyje savą, gerai atpažįstamą pėdsaką.

Įdomus faktas – albumo pavadinimas yra in memoriam anapus iškeliavusiai muzikanto katei, net penkiolika metų gyvenusiai su juo ir palaikiusiai jam kompaniją įrašų metu.

 

Bruce Springsteen „Letter To You“

Amerikiečių folk – roko atlikėjas Bruce Springsteen su savo grupe „E Streeters“ kartu groja nuo 1972 metų ir per keturias dienas studijoje gyvai įrašė jau dvidešimtąjį legendinio kūrėjo darbą. Pirmą kartą jie gyvai, būdami kartu viename kambaryje, be išankstinių demo įrašų įrašė albumą ir tai pirmas bendradarbiavimas studijoje po šešerių metų pertraukos, nuo 2014 m. pasirodžiusio „High Hopes“. Albumas „Letter To You“ pasirodė spalio pabaigoje, o jį išleido „Columbia Records”.

„Letter To You“ – 12 – os gilių, egzistencinių bei asmeniškų kūrinių rinkinys, kalbantis apie senatvę, mirtį, tai ką po savęs paliekame ir užduodantis jau senesnėje kūryboje atrastą klausimą – „Everything dies, baby, that’s a fact / But maybe everything that dies someday comes back” (eilutė iš Bruce Springsteen kūrinio „Atlantic City“). Šiais metais 70-ąjį gimtadienį paminėjęs Bruce Springsteen savo balsu, palydimu akustinės gitaros ir pianino, skamba dar jautriau, emocionaliau ir neria gilyn į pačią žmogaus egzistencijos esmę.

Ieškantys matematikos, sudėtingų kompozicijų ar dar negirdėto skambesio albume „Letter To You“ to neras, tačiau emocingos muzikos, kuri suvirpina jautrumo stygą viduje, ir kokybiško klasikinio roko gerbėjai tikrai džiaugsis išgirdę 12 nuostabių kūrinių. Penkiasdešimt metų scenoje stovintis ir dvidešimt albumų išleidęs kūrėjas tikrai žino ką daro ir kaip paliesti klausytoją.

Siūlyčiau paklausyti „One Minute You’re Here“, „Last Man Standing“, „If I Was the Priest“ ir „Ghosts“.

 

Greg Puciato „Child Soldier: Creator of God“

Solinis amerikiečių sunkiosios mathcore grupės „The Dillinger Escape Plan“ vokalisto Greg Puciato darbas „Child Soldier: Creator of God“ mane labai nudžiugino. Nuo tada, kai grupė paskelbė apie išsiskyrimą, jaučiau nemenką muzikinę netektį – ypač turint omenyje tai, kad prieš trejus metus sąmoningai važiavau į Varšuvą vien tam, kad juos pamatyčiau gyvai. Kai netikėtai sužinojau apie šį albumą, nuotaika pasitaisė akimirksniu. Ir ne veltui.

Nors albume muzikos žanrų prasme daug eklektikos, tai šiam darbui suteikia savotiškos dinamikos ir cinko. Įraše atlikėjas sujungia noise, roko, grunge, industrial ir aštuoniasdešimtųjų synth pop‘o muzikos elementus. Visgi čia tebėra vidinio „The Dillinger Escape Plan“ brutalumo ir smurto pėdsakų, o industrial muzikos elementai ir grunge stiliaus gitaros iš šio albumo padaro visišką žvėrį. Vyšnaitė ant torto viršaus – tai saldūs ambient muzikos momentai, sukuriantys išsskirtinį garsą.

Vertybiškai kiekviena šio kūrinio daina vingiuoja ties emocinėmis problemomis, su kuriomis Gregas susidūrė pandemijos metu ir puikiai atspindi, kaip G. Puciato jautėsi kurdamas muziką. Tiek daug skambių dainų ir jo išskirtinis riksmas teberodo, kad muzikantas yra vienas talentingiausių atlikėjų šio žanro žaidime, net būdamas keturiasdešimties metų amžiaus.

Rekomenduoju klausytis albumo ramiai, niekur neskubant. Dėl muzikinės įvairovės šis albumas gali sutelkti labai skirtingų muzikos stilių mėgėjus. Jei norisi sunkesnės dainos – pasiklausykite „Fire of Water“. Jei nuotaika baladžių gausmui, turėtų patikti lyriškoji „You Know I Do“, kurioje Grego vokalas tikrai gali pakerėti.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Rugpjūtis, 2020

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

albumai_rugpjutis

Vasara suskaičiavo paskutines savo dienas ir pasibaigė. Atėjo ruduo. Telefonas praneša, jog nuo rytojaus – dešimt laipsnių šalčiau nei šiandien.

Pasiilgsime vasaros, tačiau muzikos mėgėjams ruduo anaiptol nereiškia liūdesio ir nuobodulio. Ruduo mums visų pirma yra koncertų ir naujų albumų pasirodymo metas. Tiesa, nežinia kiek ilgai, dėl visame pasaulyje susiklosčiusios epidemiologinės situacijos, dar galėsime džiaugtis gyvais koncertais, bet albumai… Albumai – kita kalba! Jų leidyba nesustojusi ir tikimės, kad naujų mūsų mėgiamų grupių įrašų ilgai laukti nereikės.

O tuo tarpu dalinamės keliais vasaros pabaigoje pasirodžiusiais albumais, kurių jokiu būdu negalima praleisti.

 

Disclosure „ENERGY”

2013-aisiais “Disclosure” debiutas “Settle” šovie tiesiai į dešimtuką. Brolių Lawrence’ų kuriama specifinio braižo house muzika, subtiliai balansuojanti plonyte riba tarp kokybiškos elektronikos ir radio-friendly pop džiugino melomanus ir pykdė melosnobus. Abejingų “Disclosure” tuomet tiesiog nepaliko ir buvo aišku, jog šis pavadinimas ilgam įeis į elektroninės muzikos istoriją kaip komerciškai sėkmingos, bet nebanalios muzikos pavyzdys. Nors nuostabusis antrasis grupės albumas, 2015-aisiais išleistas, R&B ritmų įtakotas “Caracal” pažėrė net penkis singlus, galime teigti, kad tos natūralios pirminės sėkmės grupei pakartoti nepavyko. Bet štai, po dar penkerių metų pertraukos ir kelių puikių EP “Disclosure” vasarą užbaigia trečiuoju albumu “ENERGY”.

“Disclosure” visada žavėjo savo gebėjimu net ir pačiam elementariausiam house’o ritmui suteikti savitą atspalvį. Būtent toks yra trečiasis “Disclosure” darbas “ENERGY” – gražus bandymas grįžti prie šaknų. Bandymas, kuris gal ir nestebina, bet tikrai maloniai nuteikia. Vasarišką atmosferą šiame albume kuria gausūs world muzikos motyvai, sujungiantys kūrinius į bendrą, gražią, saulėtą visumą, o visa puokštė kviestinių vokalistų (tarp jų tokie grandai kaip Kelis ir Common) suteikia “Disclosure” garsams dar daugiau spalvų. Šiame albume į “Disclosure” muziką sugrįžo taip pasiilgtas greitis, bet pop muzikos prieskonis niekur nedingo. Todėl šis darbas, kaip ir debiutas puikiai tinka tiek šokiams festivalyje, tiek posh-iniam auksinio jaunimo vakarėliui, tiek ir individualiam klausymui ausinėse dviračiu riedant miško takeliais. Kiekvienam pagal skonį ir pasirinkimą…

Gal ir galima broliams Lawrence’ams prikaišioti, jog šį kartą jie nepasiūlė nieko itin inovatyvaus, tačiau… “Disclosure” vardas jau seniai yra elektroninės muzikos istorijos dalis. Dviratis važiuoja. Kuriems galams jį remontuoti?

 

Angel Olsen „Whole New Mess”

Iš Misurio valstijos kilusi Angel Olsen pasižymi neįprastu produktyvumu. Naujasis, rugpjūčio pabaigoje išleistas albumas „Whole New Mess” – jau penktasis jos karjeroje. Kadangi šios atlikėjos muzikinė karjera prasidėjo 2009 metais, nesunku paskaičiuoti, kad jos įrašai išleidžiami maždaug kas du metus.

Šis naujasis, penktasis albumas pasirodė tik po metų pertraukos. Pirmosios albumo dainos nustebina savo trumpumu nesiekdamos trijų minučių. Tik spėdamos įsibėgėti jos pasibaigia. Kūriniai stebina ne tik savo ilgiu, bet ir akustiniu atlikimu. Priešingai nei senesni įrašai naująjame albume skamba tik Angel Olsen balsas ir gitara. Atlikėja nusprendė jį įrašyti be grupės. Šis sprendimas sukuria jaukią, intymią atmosferą ir kartais atrodo, kad dainos atliekamos kažkur šalia sėdint namų svetainėje. Taip pat naująjame įraše išgirsite ne tik naujuosius kūrinius, bet ir senų dainų iš 2019 metais išleisto albumo „All Mirrors”, tačiau jie skamba visiškai kitaip. Kartais net sunku suprasti, kad tai tos pačios dainos.

Klausydami „Whole New Mess” turbūt pajausite neįprastą aidą puošiantį atlikėjos balsą. Tai ne specialūs efektai, o natūralus aidas, kuris atsirado įrašinėjant albumą bažnyčioje. Atlikėja kartu su garso režisieriumi Michael’u Harris’u praleido 10 dienų katalikų bažnyčioje Vašingtone, kuri buvo paversta įrašų studija. Bažnyčios koridoriai buvo panaudoti, kad išgauti šį smagų efektą, kuris tiesa sakant labai gerai klausosi ir suteikia albumui tą jaukumą ir artumą. Naująjame įraše atlikėjos balsas atsiskleidžia visu gražumu ir tikrai turėtų patikti visiems šios amerikietės muzikos gerbėjams.

 

PVRIS „Use Me”

Amerikiečiai „PVRIS“ rugpjūčio pabaigoje išleido savo trečiąjį albumą „Use Me“. Elegantiškas grupės pop-rockas pasižymėjo euforiškais priedainiais bei rafinuotu sintezatorių ir gitarų mišiniu, bet trečiasis albumas kiek kitoks. Pirmą kartą visus kūrybinius albumo aspektus valdė vokalistė Lynn Gunn, todėl skambesys tapo romantiškesnis ir linkstantis į alt-pop ir akustinę pusę. Skiriama daugiau dėmesio vokalui ir ritmui.

„Use Me“ – tai 11-a gaivių, šviesių ir pajudėti skatinančių kūrinių, puikiai tinkančių atsisveikinti su išeinančia vasara ir pasitikti rudenį. Pirmuosius du šio albumo kūrinius grupė pristatė prieš metus, tačiau viso albumo išleidimas užsitęsė.

Albume atlikėja reflektuoja į pastarųjų metų asmenines turbulencijas – depresija, pažeistą balsą, pasitikėjimo savimi praradimą ir atgavimą. Klausant albumo kūrinius iš eilės tarsi susidėlioja visa albume pasakojama istorija ir emocijų amplitudė, prasidedanti „Gimme a Minute“, o pasibaigianti „Wish You Well“. Albume yra ir liūdesio bei nostalgijos, bet ir daug muzikoje užslėpto pozityvumo. Asmeniniai favoritai būtų „Hallucinations“ ir „Wish You Well“, bet tikiu, kad rasite savo.

 

The Microphones „Microphones in 2020”

2020-aisiais įmanoma viskas. Tad kai amerikiečių dainininkas ir prodiuseris Phil Elverum atgaivino savo projektą „The Microphones“, paskutinį kartą išleidusį albumą prieš 17 metų, niekas pernelyg nenustebo. Ir kodėl turėtų? Šiemet matėm ir žymiai keistesnių dalykų.

Ir vis dėl to, tai tobulas albumas 2020-iesiems. Jį sudaro vienas vienintelis 44-ių minučių kūrinys – ilgas, sraunus, besikeičiantis, bet vis dėl to vienas. Intro trunka taip ilgai, jog nekantriausieji pradeda manyti, jog albumas bus instrumentinis. Šio albumo nerasite net Spotify – teks pėdint į bandcamp arba Youtube, kur muziką ir lėtai dėliojamus žodžius lydi ir P. Elverumo dėliojamų nuotraukų prezentacija. Albume „Microphones in 2020“ jis žvelgia atgal, apmąsto savo gyvenimą, karjerą, asmenybės pasikeitimus, muzikos kūrimo procesą ir dainuojančius mikrofonus – daugybę, daugybę dalykų. Ir nors juo labiausiai apsidžiaugė tikrieji P. Elverumo, „The Microphones“ ar „Mount Eerie“ fanai, sugebėsiantys išnarplioti bent keletą sąsajų ir intertekstų, apdainuojami dalykai yra iš esmės bendražmogiški. Tad nenurašykite jo, jei „Microphones“ pavadinimą girdite pirmą kartą gyvenime.

Apibūdindamas šį albumą P. Elverum sakė, jo tikslas nebuvo „atsakyti į klausimus“. Greičiau parodyti, kaip viskas yra. Arba gali būti? Tikroji visų dalykų būsena jam primena krioklį – o šis albumas yra tikrų tikriausias Viktorijos krioklys.

 

Thou „A Primer of Holy Words“

Dar visai neseniai rašėme apie „Thou“ –  kolektyvo iš Luizianos – išleistą „Nirvanos“ koverių albumą „Blessings of the Highest Order“. Visgi grupė ties tuo nesustoja
ir  toliau „kepa“ albumus: rugpjūtį šie sludge metalo atlikėjai išleido įvairių kitų grupių koverių albumą pavadinimu „A Primer of Holy Words“. Klausytojai čia ras neįprastai skambančias „Black Sabbath“, „Alice in Chains“, „Pear Jam“, „Soundgarden“ ir kitų gerai žinomų sunkiosios muzikos atlikėjų dainas.

Šiek tiek išsiplečiant apie pačius „Thou“ ir jų atliekamą stilių, amerikiečiai apibūdinami kaip  eksperimentinio doom‘o,  stoner bei sludge metalo atstovai.  Kalbėdamas apie grupės stilių, „Allmusic“ kritikas Gregory’as Heaney pareiškė, kad grupės skambesyje susimaišo šiurpinantis doom‘o sunkumas su slegiančia juodojo metalo atmosfera, suteikiančia  muzikai monolitinį, atmosferišką skambesį.

„A Primer of Holy Words“ – tai visiems roko klausytojams gerai žinomų dainų rinkinys, kuris skamba kiek kitaip: rūstus fonas kūriniams tik prideda žavesio. Ar idėja išgirsti klasikines „Black Sabbath“ melodijas, atliekamas su pilnai „atsuktais“ stiprintuvais ir šiurpinančiu riaumojimu, kelia jūsų susidomėjimą? Jei taip, „Thou“ čia viskuo pasirūpins. Labai rekomenduoju bent jau paklausyti kiek neįprastai skambančios „Soundgarden“ žymiosios dainos „Fourth of July“ arba „Black Sabbath“ kūrinio „Lord Of This World“. Geri įspūdžiai – garantuoti.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: liepa, 2020

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

ALbumai

Albumai

Nors vasara jau pradeda skaičiuoti paskutiniąsias savo šių metų egzistencijos dienas, visiems muzikos mylėtojams tai nėra vien tik liūdesio metas. Kodėl? Atsakymas čia labai paprastas: artėja svarbiausių šių metų albumų pasirodymų laikas, o po dažnai tylesnės vasaros laukia gerokai skambesnis ruduo.

Tačiau šįkart – ne apie vasaros refleksijas ar rudenio godas. Šįkart manoMUZIKOJE – tradicinė praėjusio mėnesio svarbiausių albumų apžvalga. Todėl mūsų žvilgznis krypsta į liepos mėnesį ir 6 albumus, išleistus būtent šiuo metu.

Honne „no song without you”

Britų lyriškos elektronikos duetą „Honne“ sekame ir mylime nuo jų debiuto 2014-aisiais. Tiesa, tąkart grupė išleido savo pirmuosius du nepilnus albumus. Debiutinis pilnas grupės įrašas „Warm On A Cold Night“ buvo išleistas 2016 – aisiais, dar po poros metų grupė grįžo su antru studijiniu įrašu „Love Me/Love Me Not“. Beje, mūsų itin mylima jų daina „Woman“ buvo išleista tais pačiais metais, kaip ir debiutinė plokštelė, tačiau į jokį albumą nepateko.

„Honne“ albumus leidžia kas dvejus metus. Nežinia, tai atsitiktinumas, ar dėsningumas, tačiau praėjus porai metų nuo antro įrašo, liepą „Honne“ tėkšteli trečią. Tradicija tapo ir tai, kad abi plokštelės pasirodė vasarą.

Jamesas Hatcheris ir Andy Clutterbuckas pasauliui dovanoja „No song without you“ – nuostabų vasarišką ir švelnų darbą, kuriame – net 14 naujų dainų. Tiesa, keturios iš jų – tarytum mažyčiai intarpai, kurių trukmė viso labo apie minutę.

Pristatydamas šitą albumą, duetas teigia, kad tai – mixtape‘as. Tačiau kad ir kas tai bebūtų, jų muzika gali atrasti vietą praktiškai kiekvieno švelnios elektroninės muzikos mylėtojo širdyje. Klausant „No song without you“, nepalieka nuojauta, kad gyvenimas nudažytas tik pozityviomis spalvomis, o problemų – kaip nebūta. Tai išties lengvas, švelnus ir labai svajingas įrašas, kurio tiesiog neįmanoma neįsimylėti.

Britų elektroninės muzikos duetas lieka ištikimas savo žanrui –vasariškai šviesi, stilinga ir tiesiog graži muzika yra tai, ko vasarą labiausiai reikia. Tada, kai skaisčiai šviečia saulė ir norisi mėgautis visais šiltojo metų sezono privalumais, žavi „Honne“ elektronika gali tapti bene pačiu geriausiu bičiuliu.

Fontaines D.C. „A Hero‘s Death”

Įrašyti gerą albumą, ypač tuomet, kai tik debiutuoji muzikinėje scenoje, atrodo velniškai sunku. Airiams Fontaines D.C. tai pavyko, nors kurį laiką jie buvo laikomi tiesiog „jaunesniaisiais IDLES broliais“. Tačiau po pernai išleisto itin sėkmingo disko „Dogrel“ (Mercury nominacija, „BBC Radio 6 Music“ ir „Rough Trade“ metų albumo titulai), grupės laukė dar vienas iššūkis – antrasis albumas.

„A Hero‘s Death“ skamba visiškai kitaip. Fontaines‘ai nenuėjo paprasčiausiu keliu ir nepradėjo kurpti kibių hitų a la „Boys In The Better Land“. Antrasis jų albumas brandesnis, ir, nors įrašytas Kalifornijoje – tamsesnis. Tačiau ši tamsa nėra slegianti, ji veikiau yra stiprybės šaltinis nei kažkas, ko reikėtų nusikratyti. „Life ain’t always empty“ – dainuojama titulinėje dainoje ir tai turbūt ir yra šio albumo leitmotyvas. Net sunku patikėti, kad tokia jauna grupė galėjo tiek paaugti per tokį trumpą laiką. Bet matyt tokia yra populiarumo kaina? Turi augti. Greitai.

Nicolas Jaar „Telas”

Nicolas Jaar niekada nebuvo tipinis elektroninės muzikos kūrėjas. Jis nesivaiko madų, o vysto atskirą, savitą audiovizualinę muzikos madą. Deramam įvertinimui jo darbai reikalauja dėmesio, susikaupimo ir atsidavimo, tuo pačiu netapdami ištempti ir nuobodūs. Toks yra ir naujasis, jau antrasis Nicolas Jaar darbas šiais metais. Trečias, jei skaičiuosime dar ir rinkinį, išleistą slapyvardžiu “Against All Logic”. Velniškai produktyvus kūrėjas.

“Telas” – subtiliai subalansuotas ir be galo gražus albumas. Šio albumo skambesys visoje Nicolas Jaar kūrybos retrospektyvoje kol kas artimiausias 2015 metais išleistam alternatyviam Sergejaus Parajanovo 1969’ųjų avangardinio filmo “The Colour of Pomegranates” garso takeliui. ”Telas” – tai keturios, daugiausiai instrumentinės, ambientinės, viena kitą papildančios muzikinės kelionės, plėtojančios ankstesniame, taip pat šiemet pasirodžiusiame albume “Cenizas” užkabintas ir pandemijos metu itin aktualias vienatvės ir socialinio atsiribojimo temas.

Naujame albume Nicolas Jaar ir toliau maloniai stebina savo gebėjimu muzikoje būti ne tik įvairiu, bet ir nuosekliu, įvairume nepamesti savo identiteto ir braižo. Žavinga, jog net ir pačia minimalistiškiausia muzika jis geba pasakyti be galo daug. Tai, būnant meno kūrėju, yra svarbiausia.

 

Lianne La Havas „Lianne La Havas”

Melodingų baladžių kūrėja iš Didžiosios Britanijos Lianne La Havas liepos mėnesį sugrįžo su trečiuoju savo albumu pavadinimu „Lianne La Havas”. Naujasis diskas išleistas po penkerių metų pertraukos. Kaip sako pati atlikėja: „Aš tiesiog pasinaudojau galimybe pailsėti. Mano gyvenime vyko daug dramos, streso ir pasikeitimų, dėl ko ir nusprendžiau per daug nesirūpinti rezultatais ir atitrūkti nuo visko”. Per tuos metus atlikėjos gyvenime įvyko asmeninė drama – išsiskyrimas, kuris ir paskatino naujojo albumo išleidimą.

Naujasis diskas susideda iš trijų kelionių. Pirmoji – subtiliai pasakoja apie džiaugsmingą naujų santykių pradžią. Antroji sukasi apie tamsųjį išsiskyrimo periodą. Ir trečioji kelionė veda per vienatvę link savęs ieškojimo. Atlikėja teigia, kad naująjį diską sukūrė tik po išsiskyrimo, nes negalėjo rašyti dainų, kai visas mintis užvaldė asmeniniai išgyvenimai. Ji turėjo sau duoti laiko nurimti ir pailsėti.

Naujasis įrašas susideda iš dvylikos dainų. Kas įdomu, jį pradeda daina „Bittersweet”, kuri ir užbaigia naująjį albumą. Taip tarsi patvirtinant atlikėjos žodžius, kad viskas sukasi ratu ir po visų išgyvenimų mes grįžtame tik dar stipresni. Albume yra labai gražus „Radiohead” dainos „Weird Fishes” koveris, taip pat daina „Read My Mind” sukurta kartu su britų atlikėju „Bruno Major”. Gražus, lyriškas, vientisas, pilnas asmeninių dramų, tačiau šviesus Lianne La Havas albumas tikrai ras vietą jos gerbėjų širdyse.

 

PJ Harvey „Dre-Demos”

Ne vieną garsiausią muzikos pasaulio apdovanojimą pelniusi kūrėja ir multi-instrumentalistė Polly Jean Harvey prieš metus pristatė savo pirmąjį labai teatrališką albumą „All About Eve“, o šiuos metus ji pradėjo savo muzikos perleidimo kampaniją.

Jos suburtas trio „PJ Harvey“ nuoširdžiai, su juodu humoru ir labai teatrališkai kalbėjo sekso, religijos, politikos ir kitomis temomis. 1992m. pasirodė pirmasis grupės albumas „Dry“, kuris buvo puikiai sutiktas kritikų ir surado vietą gerbėjų širdyse. Šis kūrėjos darbas buvo pati pradžia ir didelis postūmis karjeroje.

Liepą pasirodė šio debiutinio PJ Harvey albumo „neapdirbta“ versija „Dry – Demos“. Tik gitara ir Polly Jean Harvey vokalas. Daug daugiau dėmesio vokalui ir nebėra grunge skambesio. Linkstama prie blues, folk ir indie įtakų, bet dalis dainų skamba netgi šiurkščiau, atviriau ar teatrališkiau. Nežinia kuris albumas patiks labiau – originalas ar „Dry – Demos“, bet jos kūrybos gerbėjai tikrai vertins ir norės išgirsti. Rekomendacijos – jautresnė, svajingesnė vos girdimu vokalu pradedama kūrinio „Dress“ versija ir žaismingu vokalu, jo profesionalumu sužavinčios „Sheela Na Gig“ bei „Happy and Bleeding“.

 

Rufus Wainwright „Unfollow The Rules”

Po beveik dešimtmečio tylos, dainų kūrėjas ir muzikantas Rufusas Wainwrightas įrašė savo devintąjį studijinį albumą. Visgi atlikėjas šios pertraukos metu nenuobodžiavo: jis dirbo prie savo antrosios operos ir muziko Šekspyro sonetams kūrimo. Naujajame „Unfollow the Rules“ muzikantas grįžta prie savo šaknų – švelnios pop muzikos, nuo kurios ir prasidėjo dainų kūrėjo karjera.

Atlikėjui naujajame albume talkina daug garsių muzikantų. Čia pasirodo ne vienas, o net du talentingi būgnininkai – Jimas Keltneris ir Mattas Chamberlainas kartu su pasaulinio lygio prodiuseriu Mitchellu Froomu. Mattas Chamberlainas ir gitaristas Blake’as Millsas yra du neatsiejami dabartinės Bobo Dylano grupės muzikantai. Tad nenuostabu, kad šio kolektyvinio darbo rezultatas prikausto klausytojų dėmesį.

Albume „Unfollow the Rules“ Rufusas nepamiršta atiduoti duoklėms artimiesiems, kurie jį įkvėpė. Štai daina „Peaceful Afternoon“ – tai gitaros garsų vedina baladė, kurią atlikėjas dedikavo savo vyrui, o „My Little You“ – švelniu pianino skambesiu pripildyta daina, skirta jo devynmetei dukrai Vivai.
„Unfollow the Rules“ – tai švelnus dainų rinkinys, kuriame atsiskleidžia kūrėjo branda ir subtilus humoro jausmas. Nors šiame albume Wainwrightas išlaikė švelnaus roko motyvus, kuriais praturtinas paskutinysis atlikėjo studijinis 2012 m. albumas „Out of the Game“, „Unfollow the Rules“ yra kur kas švelnesnis ir svajingesnis. Bendras albumo sudaromas įspūdis – tai kančios, sąmojo ir išminties kupinas rinkinys, kuris praskaidrins karštą vasaros popietę.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Lapkritis, 2017

manoISTORIJA

Lapkritis albumai

Lapkričio mėnesio albumai

Iki metų pabaigos liko mėnuo. Paprastai gruodį manoMUZIKA skaičiuoja nuraškytą muzikinį derlių, sudarinėja geriausių metų įrašų topus ir skelbia savo geriausius. Todėl iškilmingai pareiškiame, jog ši albumų apžvalga – greičiausiai paskutinė šiemet.

Lapkritis buvo derlingas ir tradiciškai muzikalus. Tačiau šįkart buvome priversti išrinkti viso labo 4 albumus.

Taigi, jūsų dėmesiui – 4 lapkričio mėnesį išleisti albumai, kuriuos būtina išgirsti.

NOEL GALLAGHER’S HIGH FLYING BIRDS „Who Built A Moon?”

Pamirškite tokias dainas kaip „Don’t Look Back In Anger” ar „Wonderwall”, pamirškite jo solines “The Dying Of The Light” ar „In The Heat Of The Moment”. Pasiruoškite išgirsti naują, negirdėtą ir dar niekada neišbandytą „Oasis” dainų kūrėją Noelį Gallagherį. Jeigu iki šiol jūsų lūkesčiai yra susiję su akustinėmis gitaromis papuoštomis melodijomis – pamirškite ir jas.

Noelis „susimetė” su elektroninės muzikos korifėjumi Davidu Holmesu, kuris „Oasis” sielai iškėlė vienintelį reikalavimą: tą akimirką, kai jis įžengs į studiją, viskas prasidės iš naujo – kūryba, muzikos tobulinimas, dainų pajautimas ir, žinoma, įrašinėjimas. Noelis padarė kaip prašomas – į studiją atėjo it tabula rassa – pasiruošęs iš naujo kurti tiek savo muzikinę tapatybę, tiek ir pačią muziką (beje, brolis kvietė D. Holmesą prodiusuoti jo antrą, dar 2014 m, išleistą albumą “Chasing Yesterday”, tačiau brito atsakymas buvo paprastas: nenoriu būti tiesiog prodiuseris, noriu dalyvauti visame albumo kūrimo procese, todėl įrašinėk jį vienas).

Rezultatas – itin netikėtas. Seno ir ypatingai mylimo „Oasis” kvapo praktiškai nelikę. Pirmųjų dviejų jo solinių albumų prieskonių – taip pat. Vienintelis dalykas, kuris primena, kad tai yra Noelio Gallagherio muzika – kultinis ir su niekuo kitu nesumaišomas jo tembras.

Daugeliui jo kūrybos gerbėjų albumas „Who Built A Moon?” – savotiška šoko terapija. Vien tik pirmas plokštelės darbas „Fort Knox” puikiai tiktų elektroninės muzikos koncerte šėlstančiai miniai užvesti. Tačiau čia rasite ne tik elektronikos. Trečiasis brolio įrašas – savotiškas žanrų mišinys, kuriame muzikos mylėtojai aptiks ir gražaus melodingo stadioninio roko („Black & White Sunshine”), ir nuostabaus britiško rokenrolo („If Love Is The Law”), ir iš koto verčiančių bei užmigti neleidžiančių kompozicijų („Holy Mountain”), ir nuostabią akustinę baladę (albumo bonus kūrinį „Dead In The Water”).

Todėl atmetus išankstinius lūkesčius ir palikus senąją Noelio kūrybą (tiek tą, kuri buvo kurta drauge su „Oasis”, tiek ir tą, kuri buvo įprasminta pirmuosiuose dviejuose brito soliniuose įrašuose), plokštelė „Who Built The Moon?” labai maloniai stebina.

Taip, prie jos reikia priprasti. Taip, reikia susitaikyti, kad hito „Champagne Supernova” kūrėjas čia visiškai kitoks. Tačiau penkiasdešimtmetį neseniai atšventęs brolis, akivaizdu, yra pasirengęs eksperimentuoti. Tokio kalibro atlikėjui vis dar sugebėti nustebinti – pats didžiausias iššūkis.Labai džiugu, kad Noelis su šiuo iššūkiu susidoroja pagirtinai.

Kas geresnis – jis ar jo brolis Liamas (prieš mėnesį išleidęs savo pirmą solinį įrašą) – nuspręsite kiekvienas iš Jūsų. Tačiau akivaizdu, kad vienas geriausių mūsų laikmečio dainų kūrėjų ir vėl sukūrė kažką tikro, skambaus ir muzikalaus.

Noelio albumas debiutavo pirmoje UK TOP 40 vietoje ir tapo jau 10- uoju jo kurtu įrašu (įskaitant 7 „Oasis” plokšteles), iškart užkopusiu ant auščiausio topo laiptelio. Tai – absoliutus Jungtinės Karalystės rekordas.

Muzikos užkulisiuose „Who Built A Moon” vertinamas nevienareikšmiškai – „NME” albumą vadina geriausiu Noelio karjeroje, prestižinis Anglijos leidinys „Q” pareiškė, kad tai apskritai pats geriausias pastarojo dešimtmečio įrašas, tačiau, pavyzdžiui, „The Irish Times” jam skyrė viso labo 1 žvaigždutę (!!!) iš 5. Akivaizdu, kad kuo toliau, tuo diskusijų dėl šio albumo vis daugės.

Aš šiuo atveju neabejotinai stoju į pirmųjų gretas. Vienas geriausių senojo žemyno kūrėjų ir vėl išleidžia vieną geriausių metų albumų. Ne veltui jis pasirodo praėjus lygiai 30 metų nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo nuostabus Noelio kurtas trečiasis „Oasis”  LP „Be Here Now”.

Dainos: Fort Knox, Dead In The Water, If Love Is The Law

 

SAM SMITH „The Thrill Of It All”

Treji metai. Tiek laiko prireikė britui Samui Smithui atsigauti nuo stebuklingai greitai užgriuvusios šlovės naštos, ilgų koncertinių gastrolių ir sukurti naują, muzikos pasaulio itin laukiamą albumą.

Kanada, Belgija, Danija, Nyderlandai, Škotija, Švedija, žinoma, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos – tai tik kelios iš daugelio šalių, kuriose „The Thrill Of It All” tapo perkamiausiu įrašu.

Panašu, kad Samas Smithas atrado sėkmės receptą. Tiesa, šis receptas – labai paprastas, bet, kaip visada, genialus. „The Thrill Of It All” – itin melodingas, labai lyriškas ir už širdies griebiantis įrašas.

Albume – 10 dainų. Jokių įmantrybių, novatoriškų išradimų ar pretenzijų kurti tai, ko dar niekas nėra sukūręs. Pasakiškai švelni muzika, papuošta nuostabiu, su niekuo nesupainiojamu S. Smitho vokalu – tai pats geriausias receptas sušilti vėsų rudenį.

Samas Smithas sukūrė albumą įsimylėjeliams. O meilė – visada pati geriausia tema, kuri randa kelią praktiškai į kiekvieną širdį.

„The Thrill Of It All” – iki kaulų smegenų gražus ir mielas įrašas, kurį, mėgstantys švelnią muziką, tiesiog privalo turėti savo fonotekoje. Tai albumas, tinkantis visiems skoniams, visiems metų laikams, visoms situacijoms.

Dainos: Midnight Train; Palace; Scars

 

U2 „Songs Of Experience”

Apie vieną populiariausių visų laikų roko grupę – airius „U2” rašyti nėra lengva dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – tai itin didelis, daug apkalbėtas ir visiems puikiai pažįstamas vardas. Tačiau čia seka antroji. Tai vardas, kurio kūrybą po 1993- ųjų metų albumo „Zooropa” tiesiog nurašiau į sąnaudas. Subjektyvu? Taip. Todėl ir nepretenduoju į jokias absoliučias aukščiausias pasaulio tiesas.

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, Bono ir kompanija yra išleidusi, mano galva, vieną geriausių visų laikų albumų – prieš trisdešimtmetį parduotuves pasiekusią plokštelę “The Joshua Tree”. Taigi, nepaisant to, kad Airijos rokerių pastaruosius dvidešimt metų toli gražu negalėjau vadinti savo mėgstamiausia grupe, vis tiek tai buvo ir yra kolektyvas, kurį ypatingai gerbiu ir, noriu to ar ne, kurio muziką nuolat seku.

Prisipažinsiu atvirai, iš „Songs Of Experience” eilinį kartą nesitikėjau absoliučiai nieko. Juolab, kad ir jo pranašas – 2014-ųjų „Songs Of Innocence” buvo dar vienas eilinis grupės įrašas, kur kas labiau pritaikytas masėms nei išskirtinumo ar sentimentų ieškančioms ausims. Tačiau laimei, išankstinės nuostatos šįkart mane pavedė.

Keturioliktajame airių įraše – gerokai daugiau tų jūtų, dėl kurių savo laiku buvo pametusi galvą mano ir mano tėvų karta. Taip, elektronizuotas Bono vokalas kūrinyje „Love is All We Have Left” ar šiandieniniam MTV kanalui tinkantis bytas drauge su Kygo atliktame kūrinyje „You’re The Best Thing About Me”- akivaizdžios nuorodos, kad grupė nori išlikti aktualia ir jaunimo auditorijai. Tačiau aliuzijų į senuosius „U2” arba į tuos moderniuosius jūtus, kurių mintinai išmokti hitai vis dar skamba jų koncertų metu – čia taip pat apstu.

„Get Out Of Your Own Way” primins 2000-ųjų hitą „Beautiful Day”, „The Little Things That Give You Away” daugeliui grupės gerbėjų apskritai turėtų sukelti prisiminimus apie ankstyvąją airių kūrybą, kompozicija „Love Is Bigger Than Anything In Its Way” – iš muzikinio vandenyno ištraukia jau minėtą „The Joshua Tree”, o (bent jau man) pati gražiausia albumo daina „Landlady” prieš akis leido išvysti nuostabią, dar 1984-ųjų metų albume „The Unforgetable Fire” esančią už širdies griebiančią mano vieną mėgiamiausių šios grupės baladę „Bad”.

Albumui gerų žodžių pagaliau negaili ir muzikos kritikai bei muzikos pasaulio atstovai. Grupę „U2” šių metų vasarą „The Joshua Tree” trisdešimtmečio ture apšildęs Noelis Gallagheris interviu Mančesterio radijo stočiai „X Fm” Bono ir kompaniją pavadino „amžinai aktualiu kolektyvu” ir sugiedojęs panegirikos giesmę naujajam albumui prisipažino, jog jų kūrinys „Snowman (Little More Better)” yra toks geras, kad jam apmaudu, jog dainą parašė ne jis.

Taigi, klausytis „The Songs Of Experience” – vienas malonumas. Sukau albumą kelis kartus iš eilės ir visus tuos kelis kartus muzikalią širdį ne kartą kuteno nuostabūs sentimentai, kurių neįmanoma įsivaizduoti be senųjų Jūtų. Pagaliau. Sugebėdami į savo skambesį įpinti vis daugiau modernių elementų (tuo stebėtis neverta, mat gausioje prodiuserių kompanijoje – tokie žinomi vardai, kaip Danger Mouse ar Paul Epworth), jie išlaikė savo sentimentalų veidą. Tą, dėl kurio šimtai tūkstančių viso pasaulio gyventojų važiavo į jų „The Joshua Tree” trisdešimtmečio turą. Tą, kuris dainuodamas „Stay (Far Away Too Close)” ar „Bad” priverčia širdis plakti greičiau, o sielas pakilti gerokai aukščiau.

DAINOS: Landlady, 13 (There Is A Light); The Little Things That Give You Away

 

DREAM LAKE „Lux”

Jeigu dar negirdėjote „Dream Lake”, užbėgdamas jų klausymui už akių galiu paminėti du vardus: Baltimorės duetą „Beach House” ir Švedijos trio „Postiljonen”. Jeigu šių dviejų vardų skambesys jūsų skrandžiuose sukelia drugelių skraidymą, šiandien apžvelgiamas albumas tikrai tiks.

„Dream Lake” – Stokholmo duetas, kurį sudaro aksominio balso savininkė Isabella Svärdstam ir prodiuseris bei multiinstrumentalistas Niklas Willaras Lidholmas. Nors duetas kartu jau ne vienerius metus, „Lux” – pirmas pilnas grupės albumas. Dar 2013 metais išleidę savo debiutinį 6 dainų EP, grupė užsidarė studijoje ir 4 metus kantriai ruošė pirmą įrašą. Rezultatas – daugiau nei įtikinamas.

Albume – 10 kūrinių. Vieni jų taip hipnotizuoja it miego muzika, kad kartais atrodo, jog saldesnio miego nei su šiomis dainomis atrasti neįmanoma. Kiti, priešingai, puikiai tinka šiltai saulės atokaitai, nerūpestingai karštos vasaros popietei ar tiesiog laisve dvelkiančiam šiltam rugpjūčio savaitgaliui. Viskas įpakuota į labai švelniu vokalu papuoštą dream pop muziką.

„Lux” labai primena 2013-aisiais išleistą švedų grupės „Postiljonen”albumą „Skyer”. Tais metais ši plokštelė man buvo viena metų favoričių. Nežinau, ar toks pats likimas laukia ir „Lux”, tačiau net neabejoju, kad kai reikės šilkinio švelnumo ar neįpareigojančios jaukumo dedikacijos, „Dream Lake” kūryba bus vienas pagrindinių pasirinkimų.

Dainos: Midnight Sun; Summer Rain; Let Us Stay In The Light

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: balandis, 2017

manoISTORIJA

ALBUMAI_balandis

Jeigu melomanai galėtų kalbėti apie muzikinius svajonių mėnesius, balandis neabejotinai galėtų tokiu vadintis. Itin derlingas mėnuo neabejotinai ištuštino ne vieno muzikos mylėtojo kišenę ir leido drąsiai džiaugtis naujais grojaraščių papildais spotify ar iTunes muzikinėse platformose.

Kadangi manoMUZIKOJE galioja šiokios tokios (kad ir nerašytos) taisyklės, visų balandžio mėnesio išleistų gėrių apžvelgti tikrai negalime. Tačiau keli įrašai, kuriuos, bent jau mūsų galva būtina perklausyti, privalo „nugulti“ ir balandžio geriausiųjų sąraše.

Taigi, čia – tie albumai, kurių praleisti ir neišgirsti (bent jau manoMUZIKOS nuomone) tikrai negalima.

VANCOUVER SLEEP CLINIC „Revival“

Nors Australijos jaunuolio Timo Bettinsono projektą „Vancouver Sleep Clinic“ mes sekame nuo neatmenamų 2013-ųjų, debiutinis jo pilnas albumas pasirodė tik šiemet. Prieš ketverius metus pasaulio eteryje pristatytas pirmasis muzikanto darbas „Vapour“ (kurį Timas sukūrė matematikos pamokoje) tapo didžiuoju proveržiu jo karjeroje. Po metų pasirodęs EP „Winter“ „Vancouver Sleep Clinic“ leido suburti rimtą gerbėjų ratą ne tik saulėtoje Australijoje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui tais pačiais metais į pirmą koncertinį turą juos pasikvietė  „London Grammar“.

Švelnus Timo falcetas, lyriška muzika ir itin jausmingos baladės turėtų patraukti dėmesį tų, kurie neabejingi tokiems atlikėjams kaip „The Japanese Hour“, „Ry X“ ar „Bon Iver“. Beje, klausant australo vokalinių gebėjimų tampa akivaizdu, kad „Bon Iver“ siela Justinas Vernonas jam daro beprotiškai didelę įtaką.

Debiutinam „Vancouver Sleep Clinic“ albumui žavesio priduoda ir tai, kad jį prodiusavo Al Shux – talentingas prodiuseris, dirbęs su Banks, Birdy ir Shura.

„Revival“ – dramatiškas ir labai dinamiškas įrašas. Jame daug lyrikos, įtampos ir išgyvenimų. Tai – ypatingai stipri Timo Bettinsono muzikinio kelio pradžia. Jeigu tokiu sparčiu žingsniu jis judės pirmyn, panašu, kad turime beužgimstančią didelę muzikos žvaigždę iš Australijos.

 

FATHER JOHN MISTY „Pure Comedy“

Talentingasis Joshas Tillmanas per savo karjerą grojo įvairiose grupėse. Žinoma, žymiausia iš jų – indie folko pažiba „Fleet Foxes“. Tačiau Tillmanas nusprendė spjauti į žinomumą ir atidavęs laisvę saviraiškai į rankas jis pradėjo savo solinę karjerą prisidengęs Father John Misty pseudonimu.

„Pure Comedy“ – jau trečioji solinė Father John Misty plokštelė. Ji turėjo pasirodyti dar sausio mėnesį, tačiau išleidimas buvo nukeltas į balandį. Ir tai atlikėjui išėjo tik į naudą, mat plokštelės poreikis buvo milžiniškas, apie Father John Misty rašė visi, kas netingėjo, o vienas po kito pristatomi nauji kūriniai žadino melomanų aistras ir žadėjo, kad naujas albumas bus tikrai vertas dėmesio.

Pažadai ir lūkesčiai nenuėjo veltui, o balandžio pradžioje pasirodęs diskas buvo nemenkas cukrus ant saldėsių ištroškusių muzikos mylėtojų širdžių.

„Pure Comedy“ sudaro 13 dainų. Ditirambus šiam dainų rinkiniui gieda visi kas netingi – „Mojo“, „NME“ ir „The Guardian“ jam skyrė aukščiausią įvertinimą, o „The Independent“, „Q“ ir „Rolling Stone“ įvertino 4 žvaigždutėmis iš penkių. Akivaizdu, kad šis įrašas užims aukštas pozicijas ir galutiniuose šių metų čartuose.

Šiek tiek Billy Joelio muziką (ir vokalą) primenantis Father John Misty albumas žavi ne tik nenuspėjamais muzikiniais piešiniais, bet ir tekstais, kuriuos Joshas Tillmanas kūrė neaišku nei kokioje stadijoje, nei kuriuo paros metu. Tačiau kai keisti tekstai pasigauna nuostabią muziką, sintezė gaunasi puiki.

Muzikaliai itin turtingas albumas, netikėtos muzikinės kulminacijos, retų instrumentų skambesys, fantastiškas Tillmano vokalas ir viso albumo nuotaika leidžia „Pure Comedy“ vadinti vienu didžiausių 2017-ųjų šedevru. Tai yra vienas iš tų albumų, kuris dėliojant galutinius metinius taškus ant „i“, galėtų būti 2017-ųjų prekiniu ženklu.

 

FUTURE ISLANDS „The Far Field“

Nors „Future Islands“ diskografijoje – 5 albumai, savo vardą ryškiausiomis raidėmis ši grupė įrašė 2014-ųjų plokštelės „Singles“ dėka.  O jei dar tiksliau –jie tapo itin populiarūs tada, kai viešojoje erdvėje pasirodė albume esanti daina „Seasons (Waiting On You)“. Pastarąją kompoziciją  geriausiu metų kūriniu pripažino „Pitchfork“, „NME“ ir „Spin“, taip iškeldami Baltimorės synth pop ketvertą į neregėtas aukštumas.

Šiandien „Future Islands“ – viena paklausiausių JAV grupių, kurią matyti savo scenoje trokšta daugelis festivalių organizatorių. Ir taip yra tikrai ne tik dėl vienos dainos ar keistų grupės lyderio  Samuelio T. Herringo judesių. „Future Islands“ muzika – kabina, užburia ir tikrai neprastai skamba gyvai. Beje, Lietuvos žmonės jau labai greitai galės tuo įsitikinti patys, mat grupė spalio 26 d. koncertuos sostinėje.

Balandį pasirodęs penktasis grupės įrašas „The Far Field“ – puikus įrodymas, kad vienas įdomiausių leiblų „4AD“ nesuklydo priglaudęs šį kolektyvą. Grupė „pagavo“ bangą, dėl kurios ją pamilo muzikos megėjai ir nieko nesivargindami visą naują albumą pakabino ant „Seasons (Waiting On You)“ sėkmės kabliuko. Graži melodija, graži aranžuotė, visiems atpažįstamas elektroninių klavišinių garsas ir įsimenama melodija – tokiu principu įrašyta didžioji dalis albume esančių kūrinių.

Debiutinė šio įrašo daina „Ran“ užkėlė lūkesčius, kad albumas bus geras. Lūkesčiai buvo pelnyti. Tiesa, tikėtis novatoriško žingsnio į priekį neverta, nes jo tiesiog nėra. Kita vertus, galbūt jo ir nereikia, mat ir taip akivaizdu, ką žmonės nori girdėti iš „Future Islands“. Tai jausdama grupė ir sukūrė hitų albumą. Taip, dainos jame pakankamai panašios, tačiau besiklausant 12 kūrinių plokštelės laikas tikrai neprailgs.

 

KENDRICK LAMAR „DAMN“

„DAMN“ yra kol kas geriausia vertinamas 2017 metų albumas visame pasaulyje. Įtakingiausių muzikos leidinių recenzijas ir vertinimus sisteminantis portalas paskelbė, kad bendras albumo vertinimas – 91 procentas. Tai – neįtikėtinai geras rezultatas, kuriuo retai gali pasigirti net ir itin populiarūs albumai. Todėl tam tikra prasme „DAMN“ yra nedidelis šio dešimtmečio šedevras.

Tiesa, taip buvo vadinamas ir prieš porą metų pasirodęs JAV reperio įrašas „To Pimp A Butterfly“, kuris šlavė visus įmanomus laurus. Todėl prieš paleidžiant į rinką naują plokštelę Kendrickas Lamaras turėjo rimtą iššūkį – sukurti bent jau ne prastesnį įrašą.

Ar jam tai pavyko? Vienareikšmiškai taip. Tai įrodo ne tik muzika, bet ir pardavimų pasiekimai. „DAMN“ debiutavo JAV perkamiausių albumų topų viršūnėje. Vien tik per pirmą savaitę šio albumo buvo parduota 353 tūks. fizinių kopijų, o perklausų skaičius internete siekė 340 milijonų. Tai kol kas geriausias pasiekimas anapus Atlanto šiais metais.

Beje, Jungtinėje Karalystėje „DAMN“ pasiekimai taip pat neprasti – diskas užkopė iki 2 UK TOP 40 vietos.

Vienas talentingiausių šio laikmečio atlikėjas ant prekystalio balandį padėjo šedevrą, kuris tinka ne tik hip hopo ar repo mylėtojams, bet ir universaliam klausytojui. Todėl neperklausyti „DAMN“ 2017-aisiais būtų viena didžiausių metų nuodėmių.

 

GORILLAZ „Humanz“

Kiekvienas „Gorillaz“ albumo išleidimas tampa ypatinga švente visam muzikos pasauliui. Na o tada, kai nuo paskutinės plokštelės pasirodymo praeina daugiau kaip 7 metai, šventė tampa dar didesnė.

Tiesa, dažniausiai piarinė albumo kampanija būna gerokai įdomesnė už patį įrašą (žinoma, visiškai nenuvertinant beveik prieš 20 metų sukurtos „Blur“ lyderio Damono Albarno ir Jamie Hewletto grupės). Todėl kai tik paaiškėjo, kad šiemet gorilos išleis albumą, muzikinio pasaulio dėmesio centras koncentravosi būtent į juos. Ir visa tai tikrai nenuėjo veltui.

Žingsnis po žingsnio Damonas Albarnas skelbė, kad šis albumas bus ypatingas. Tradiciškai, itin patraukli vizualinė koncepcija, netikėti sprendimai ir keisti muzikiniai viražai pristatytose keliose dainose kurstė dėmesį ir vertė laukti „Humanz“ pasirodymo maždaug taip, kaip tikintieji laukia šventosios dvasios apreiškimo.

Likus kelioms savaitėms iki albumo pasirodymo paaiškėjo, kad „Humanz“ svečių sąrašas iš tiesų įspūdingas. Drauge su grupe dainas įrašė  Vince Staples, Popcaan, D.R.A.M., Grace Jones, Anthony Hamilton, De La Soul, Danny Brown, Kelela, Mavis Staples, Pusha T ir Benjamin Clementine.

Atrodo, ko daugiau reikėtų iki pilnos laimės ir albumo sėkmės? Hito? Galbūt, tačiau kalbant apie „Gorillaz“, D. Albarnui tai niekada nebuvo svarbiausias tikslas. Hito nebuvo ir 2010-ųjų albume „The Fall“, tačiau ir be jo metai grupei buvo itin sėkmingi.

Taip pat bus ir šįkart. Nepaisant to, kad tokios radijinės dainos kaip, pavyzdžiui „On Melancholy Hill“, nėra ir šiame albume, „Humanz“ yra įdomus, netikėtas ir stebinantis įrašas. Kartais jį norisi tiesiog išjungti ir nustoti tikrintis kantrybę, o kartais norisi klausytis nesustojant.

Ko gero toks ir buvo D. Albarno tikslas – šokiruoti ir neleisti nuspėti. Muzikine prasme jiems tai tikrai pavyko.

Na o kalbant apie vizualiąją albumo pusę, daug žodžių čia nereikia. Jie visada buvo išskirtiniai ir itin originalūs. Tas pats galioja ir kalbant apie „Humanz“. Vieninteliai tokie, nepakartojami ir nenukopijuojami – tokie yra animaciniai „Gorillaz“ herojai.

 

JOHN MAYER „The Search Of Everything“

Nors nuo paskutinio JAV lyriko, 7 „Grammy“ statulėlių savininko John Mayerio albumo praėjo daugiau kaip 4 metai, gitaros virtuozas ir švelniabalsis merginų numylėtinis niekur nuo didžiosios scenos nedingo. Koncertavo daug, kūrė daug, kol galiausiai nusprendė, jog atėjo metas naujam – jau septintam albumui.

Albumo reklaminė kampanija buvo gan netikėta – praėjusių metų lapkritį pasirodė pirmasis plokštelės singlas „Love On The Weekend“, kurį vėliau lydėjo dviejų EP pasirodymai, pavadinti „The Search Of Everything:Wave One“ ir „The Search Of Everything:Wave Two“ (atitinkamai sausio ir vasario mėnesį).

Naujoje hito „Your Body is a Wonderland“ kūrėjo plokštelėje – daug švelnių ir lyriškų garsų. Neįnoringa, bet labai melodinga ir miela muzika – gražus ramių vasaros vakarų garso takelis. Johnas Mayeris daro tai, ką geriausiai moka – švelnumu užburia ir įtraukia. Ir netgi nepaisant to, kad kritikai jam gerų žodžių šįkart pašykštėjo, manoMUZIKA duoda galva nukirsti sakydama, kad tokio žanro mylėtojai neatsispirs ir „The Search Of Everything“.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Vasaris, 2017 (I dalis)

manoISTORIJA

Albumai

Albumai (vasaris)

Nepaisant to, kad vasaris – trumpiausias metų mėnuo, 2017-aisiais jis buvo toks derlingas, kad mėnesio albumų apžvalgą manoMUZIKA buvo priversta skelti į dvi dalis. Ypatingai mūsų muzikines sielas pradžiugino faktas, kad vieną jos dalį mes nuoširdžiai galime skirti Lietuvos atlikėjams, kurie šį vasarį pavertė itin derlingu ir didžiuotis vertu 28 dienų periodu. Galbūt tokį mūsų šalies atlikėjų produktyvumą lėmė šį savaitgalį sostinėje vykusį Knygų mugė, o gal tai tiesiog mielas sutapimas. Bet kuriuo atveju, visada laikydami kumščius už Lietuvos atlikėjus, šį mėnesį velniškai džiaugiamės savo fonotekas papildę muzikiniais įrašais, kurie šiuos metus tikrai leis vadinti turiningais, turtingais ir prasmingais.

Taigi, Jūsų dėmesiui paskutinio žiemos mėnesio albumų apžvalgos pirmoji dalis. Šįkart joje – LIETUVA.

BEISSOUL & EINIUIS „#asecretcontract”

Ekscentriškas, novatoriškas ir velniškai originalus šalies elektroninės muzikos duetas po trejų metų pagaliau sugrįžta su nauju albumu. 2014-aisiais išleistas „Laikas paikas” buvo nuostabus grupės debiutinis įrašas, kurio paskutinis kūrinys „Red Baron” šokių muzikos aikštelėse taip „rovė stogą”, kad buvo sunku įsivaizduoti, ar galima sukurti kažką veržlesnio, labiau vežančio ir uždegančio. Tačiau tiek po metų pasirodęs šešių dainų EP „Chamellion”, tiek ir šeštadienį dienos šviesą išvydęs „#asecretcontract” leidžia prieiti prie paprastos, bet labai tikslios išvados: „Beissoul & Einius” – tai duetas, kuris yra pasirengęs nustebinti, sužavėti, „užkabinti” ir, žinoma, įsimylėti.

Knygų mugės Muzikos salėje sutiktas Artūras Žabas – Beissoul sakė, jog jų tikslas buvo sukurti tokį albumą, kurio būtų gera klausytis automobilyje. Atlikėjas sakė, jog automobilis yra ta vieta, kur muzika turi skambėti itin gerai. Geresnio apibūdinimo rasti nelabai įmanoma. „#asecretcontract” automobilyje skamba iš tiesų puikiai. Tai įrašas, tinkantis visiems gyvenimo atvejams, įvairioms gyvenimo akimirkoms ir visiems metų laikams. Čia rasite ir elektroninės lyrikos, ir užvedančių ritmų, ir aksceleratoriaus pedalą priverčiančių spausti dainų ir, kartais, net į meditaciją linkstančių garsų. Visa tai skoningai it razina ant torto papuošiantis  su niekuo nesumaišomas Artūro Žabo – Beissoul vokalas albumą paverčia įsimintina elektronine pasaka. Tai įrašas, kuriam sunku atsispirti.

Seniai sakiau, jog „Beissoul & Einiuis” yra vienas didžiausių mūsų šalies eksporto potencialų. Šios nuomonės dar stipriau laikausi ir perklausęs 16 albume esančių dainų. Neabejoju, kad Ukrainą užkariavęs duetas jau netrukus pasuks ir Vakarų link.

ba. „Garsiai mąstau”

ba. vadyba Knygų mugėje džiaugėsi „Garsiai mąstau” pardavimu, o alternatyviosios muzikos mylėtojai mėgavosi  dar vienu šios scenos korifėjaus kūrybos vaisiumi. Šis kelių dainų EP išleistas tik vinilo pavidalu, tačiau tai nebuvo kliūtis Beno Aleksandravičiaus fanams jį pirkti, juo dalintis ir žavėtis.

Lietuvos alternatyvi scena įgauna trečią (o gal jau ir ketvirtą) kvėpavimą. Ir kol šios scenos priekyje žygiuos ba., tol tikimybė jai prieiti liepto galą yra maždaug tokia pati, kokia Pasvalio rajone besiganančiai karvei perskristi Atlantą. ba. yra lietuviškosios alternatyvos vedlys. Jeigu kas nors tuo abejoja – garsiai perklausykite ką tik pasirodžiusi jo EP. Sunku patikėti, kad viso labo keturias dainas (vinile jų šešios) turintis albumas gali būti toks užbaigtas, subtilus ir tikras.

„Garsiai mąstau” – tai idėjinė, muzikinė ir kolekcinė vertybė, kurią kiekvienas roko mylėtojas tiesiog privalo turėti savo fonotekoje. Beje, plokštelių tiražas – labai ribotas, todėl paskubėkite, kad vėliau paprasčiausiai netektų gailėtis.

 

ANTIKVARINIAI KAŠPIROVSKIO DANTYS „Problematika”

Jeigu kas nors galvojo, kad „Antikvariniai Kašpirovskio Dantys” tebuvo lengvas ironiškas pokštas, turėtų galvoti iš naujo. Kūrinio „Į Venesuelą” dėka išgarsėjęs sostinės penketas ( o  prisijungus akordeonistui jau ir šešetas) ir toliau džiugina savo gerbėjus. Kiek chuliganiški, bet vieninteliai tokie AKD tėkšteli dar vieną savo albumą. Tiesa, lyginant su pirmuoju, šis – ir kur kas brandesnis, ir subtilesnis, ir netgi labiau socialus.

Jeigu pirmasis grupės įrašas atrodė lengvas chuliganiškas balkan-pop stiliaus darbas, tai „Problematika” kabina gerokai giliau. Čia muzikantai ir toliau geba išlaikyti muzikinį veidą, dėl kurio juos pamilo nemaža Lietuvos dalis, tačiau kartu atskleidžia ir savo romantiškąją (giliąją) pusę (daina „Daug dienų”), ironiškai pašiepia kai kurių mūsų šalies gyventojų provincialumą kitataučių atžvilgiu (kūrinys „Indai”) ar su šypsena kelia reemigracijos klausimą (kompozicija „Oi tu, Stasy, Stasy, tu sugrįžki į Alytų!”).

Šis grupės darbas – didelis kokybiškas žingsnis į priekį, neabejotinai „Problematiką” leidžiantis vadinti vienu įdomiausių pastarojo meto įrašu. Linksmi, ironiški, chuliganiški, kartais sarkastiški, o kartais tiesiog nuoširdžiai naivūs XXI a. romantikai „Antikvarinių Kašpirovskio Dantų” vyrukai tampa svarbia Lietuvos muzikos scenos dalimi, kurių kūryba – ir nenuspėjama, ir netikėta, ir, kas svarbiausiai, kabinanti ir vežanti.

Kad taip yra patvirtina intensyvėjantis grupės koncertų grafikas, ir pilnos salės. „Antikvarinius Kašpirovskio Dantis” globojančios agentūros „M.P.3” vadovas Vaidas Stackevičius prasitarė, jog šis kolektyvas šiuo metu yra vienas „paklausiausių” Lietuvoje. Tuo stebėtis tikrai neverta.

 

G&G SINDIKATAS „Unplugged”

Praėjusiais metais sostinės hip hopo grupė „G&G Sindikatas” minėjo savo veiklos dvidešimtmetį. Taip niekada nenukarūnuoti mūsų šalies mohikanai šią svarbią sukaktį atšventė surengdami gyvo garso pasirodymus „Unplugged”. Kadangi šiuose renginiuose sudalyvauti galėjo toli gražu ne kiekvienas, grupė nusprendė išleisti šio pasirodymo albumą.

Apie septynis studijinius albumus nuo 1996-ųjų sukūrusį Vilniaus kolektyvą galima kalbėti labai daug. Ir, žinoma, labai pozityviai. Lygiai taip pat galima kalbėti ir apie gyvą grupės įrašą. Dvigubame albume – pučiamieji, styginiai instrumentai, visiems puikiai pažįstami  grupės dainų tekstai ir dar viena milžiniška kokybės žymė Lietuvos muzikos pasaulyje. „Kelias po žengiančio kojom”, „Rytojui reikia nedaug”, „Tomas”, „Guli Guli” ar „Pasaka apie du brolius” – tai tik keli iš 21 kūrinio, kuriuos rasite kokybiškai ir gražiai išleistame CD. Tie, kurie buvo koncertuose, ir taip puikiai žino, o tiems, kurie nebuvo, mes visai nuoširdžiai sakome: patikėkite, Svaras, Kastetas, Donciavas ir Mamania savo muziką perkėlė į kitą egzistencinę dimensiją. Ir čia ji taip pat skamba velniškai gerai.

„G&G Sindikato” „Unplugged” – dar viena kolekcinė vertybė, kurią savo fonotekoje turi turėti kiekvienas melomanas. Ir šiuo atveju yra visiškai nesvarbu, ar Jums patinka hip hopas, ar ne. Šios grupės žymė ir reikšmė Lietuvos urban kultūrai yra tokia didelė, kad dar kartą keliame kepures prieš juos drąsiai teigdami: sukūrėte dar vieną neįtikėtiną muzikinį desertą, todėl AČIŪ JUMS UŽ TAI.

KAZIMIERAS LIKŠA „Per Pusę”

Kazimiero Likšos grupė „Karma” išsiskyrė kiek daugiau nei prieš pusantrų metų. Per tą laiką Kazimieras nesėdėjo rankų sudėjęs: ieškojo įkvėpimo, kūrė ir galvojo apie debiutinį solo albumą. Ir nors kelias solinio albumo išleidimo link atlikėjui nebuvo klotas rožėmis, Knygų mugė buvo tas įvykis, kuriame debiutinis „Per pusę” išvydo dienos šviesą. Negana to, atlikėjas čia turėjo ir savo stendą, kuriame ir buvo pristatinėjamas minėtas diskas.

Kad „Per pusę” – tai albumas, su kuriuo muzikanto gerbėjai siejo didelius lūkesčius, įrodo ir fantastiška titulinio kūrinio sėkmė. Daina, pavadinta taip kaip ir diskas, per akimirką sulaukė didelės muzikos gerbėjų meilės, o manoMUZIKOS skaitomiausiųjų sąraše straipsnis apie jos pristatymą ilgą laiką buvo skaitomiausiųjų dešimtuke.

Debiutiniame K. Likšos albume – aštuoni kūriniai. Jeigu tikitės, kad visuose juose dominuos titulinės dainos lyrika – turime Jus nuvilti. Čia rasite daug skoningo pop roko. Vienur jis greitesnis ir labiau entuziastingas, kitur – labiau lyriškas ir sentimentalus. Vienaip ar kitaip, 26-erių metų atlikėjo solinį debiutą galime vadinti sėkmingu. Ne tik dėl to, kad sukūrė legendinį „SH” kūrinį „Sumaišyk mane su cukrum” primenančią dainą „Per pusę”, bet ir todėl, kad į mūsų šalies sceną trumpam sugrąžino ankstyvąją „Coldplay” ar „Keane” kūrybą primenančią muziką.

Jau netrukus Kazimiero laukia dar vienas rimtas išbandymas – debiutinio albumo pristatymo koncertai. Tada ir pamatysime, kaip ši muzika skamba gyvai ir savo vertinimuose galėsime sudėlioti galutinius taškus ant „i”.

 

KAMANIŲ ŠILELIS „Namai”

„Kamanių šilelis” niekada nesiekė užkariauti masių, koncertuoti arenose ar tapti festivalių headlineriais. Šis duetas Lietuvoje visada turėjo savo klausytoją, bet niekada netapo radijinių hitų kalviais. Ir tokios startinės pozicijos grupės nariams Kamilei ir Mantui atriša rankas – jie tiesiog neturi jokio poreikio pataikauti plačiajam klausytojų ratui. Būtent originalumas ir nepataikavimas labiausiai ir žavi klausant jų naujo albumo „Namai”.

Švelnus, akustinis, vietomis nemažai folk motyvų turintis įrašas – labai šiltas, mielas ir dažnai šypsotis verčiantis darbas. Klausydamas jo kartais skęsti lyrikoje ir pasineri į svajas, o kartais (pavyzdžiui skambant dainai „Jeigu tu nori surast”) prisimeni grupę „Nizlopi”, imi judėti į taktą ir išgirsti Gruzijoje itin pamėgtą instrumentą kazu bei lengvus bytbokso garsus.

Šis albumas stebina ir sužavi nesumeluotu nuoširdumu. Labai švelnus, trapus ir mielas įrašas – tikrai vertas Jūsų ausų. Būdamas toks grynas ir nekomercinis jis niekada nepretenduots laimėti apdovanojimų, tačiau būtent dėl savo grynumo ir švelnumo jis neabejotinai atras vietą Jūsų fonotekoje.

Beveik 6 metus gyvuojantis aktorių duetas į jau apšalusias  muzikines širdis grąžino saulę. Su „Namais” pavasaris į Lietuvą ateis tikrai greičiau. Patikėkite, mes tikrai nemeluojame:)

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Sausis, 2017

manoISTORIJA

Sausis2017

Sausio mėnesio albumai

Po itin derlingų muzikinių 2016-ųjų sulaukėme dar vienų naujų ir, kaip visada, muzikinių vilčių kupinų metų. Muzikos portalai ir tinklaraščiai, kaip visada, viltingai žvelgia į artimiausius 12 mėnesių ir išskiria 2017-ųjų galimus favoritus ir didžiausius lūkesčius, o manoMUZIKA tradiciškai į muzikinį krepšį taip pat pradeda dėliotis pirmuosius vaisius .

Tad nieko nelaukdami tęsiame pernai pradėtą tradiciją ir, kaip ir kas mėnesį, pristatome mėnesio albumus – favoritus, kuriuos, bent jau mūsų manymu, perklausyti muziką mėgstantiems žmonėms mažų mažiausiai būtina.

BONOBO „Migration“

2013-aisiai išleistas Simono Greeno darbas „The North Border“ nurovė stogą daugeliui. manoMUZIKA buvo ne išimtis – sudarant tų metų topą šis įrašas atsidūrė pačioje viršūnėje. Todėl natūralu, kad naujos brito plokštelės drauge su visu pasauliu mes ypatingai laukėme.

Šeštasis studijinis Bonobo diskas – pirmas didelis sausio šedevras. Jo muziką galima atpažinti iš pirmų akordų, tačiau nepaisant to, kaskart jis sugeba sukurti kažką naujo ir unikalaus. „Migration“ – dar vienas to įrodymas. Šalia svajingos elektroninės lyrikos, kurioje – jokių žodžių, čia galima rasti kūrinius, įrašytus drauge su „Rhye“ vokalistu Miloshu ar anksčiau Chet Faker pseudonimu besivadinusiu Nicku Murphy. Visa tai taip gražiai papildo vientisą S. Greeno kūrybą, kad perklausius „Migration“ apninka jausmas, jog grįžai iš didelės ir išsamios muzikinės kelionės.

Panašu, kad patys britai taip pat vis stipriau atranda Bonobo. Jeigu „The North Borders“ buvo pirmasis LP, pasiekęs „UK TOP 40“ (čia užkopė iki 29 laiptelio), tai „Migration“ šiame čarte pasiekė aukštą 5-ąją poziciją.

„Migration“ – neabejotinas sausio mėnesio manoMUZIKOS favoritas, kuris be jokių išlygų mūsų grotuvuose skambės visus metus.

 

SOHN „Rennen“

Vienoje reziduojantį Didžiosios Britanijos prodiuserį SOHN pasaulis atrado 2014 metais. Būtent tada pasirodė debiutinis muzikanto albumas „Tremors“ ir melodingos elektroninės muzikos prisotintos melomanų pamėgtos dainos „The Wheels“, „Bloodflows“ ar „Lessons“.

Tai, kad šį atlikėja po savo sparneliu priglautė ir leidžia leidybinė kompanija „4AD“ taip pat pasako gan daug. Leiblas, globojantis tokius atlikėjus kaip „Bon Iver“, „The National“ ar „Daughter“ tikrai nesirenka bet ko.

„Rennen“ – trejus metus kurtas darbas, kurį galime drąsiai vadinti pirmojo LP pratęsimu. Tai albumas, kurio gera klausytis ir kurį norisi „sukti“ iš naujo.

 

AQUILO „Silhouettes“

Didžiosios Britanijos dream pop/elektro pop duetas į manoMUZIKOS akiratį pateko praktiškai pačioje savo karjeros pradžioje – dar 2013 metais. Rašėme apie juos manoATRADIME, dalijomės kiekvienu nauju kūriniu ir žavėjomės melodingais ir už širdies griebiančiais grupės garsais. Todėl, natūralu, kad jų debiutinio albumo laukėme labai stipriai.

Albume „Silhouettes“ – 14 lyriškų dainų. Dalį jų jau esame pristatę manoMUZIKOJE, todėl dėmesingesniems skaitytojams neturėtų būti naujiena. Tačiau pagaliau galime išvysti visą nedalomą britų kūrybos paveikslą, kuris, bent jau tikrų lyriškos elektronikos mylėtojų tikrai nenuvils.

Beje, vienintelis nusivylimas, susijęs su šiuo albumu – tai faktas, kad į „Silhouettes“ „Aquilo“ neįtraukė vienos gražiausių praėjusių metų baladės „So Close To Magic“. Panašiai jautėmės ir tada, kai „Honne“ į savo plokštelę neįtraukė savo nuostabios dainos „Woman“.

 

THE XX „I See You“

Britų trio „The XX“ manoMUZIKOJE apkalbėta tiek daug kartų, kad net sunku apie juos pasakyti ką nors naujo. Sausio 13-oji tapo rimtu atskaitos tašku Jamie XX ir kompanijos istorijoje, mat po 5 metų pertraukos į muzikos parduotuves galiausiai atvežtas trečiasis grupės įrašas „I See You“.

Albumą pristatantis kūrinys „On Hold“ buvo ganėtinai rimtas smūginis pareiškimas šio įrašo laukti dar labiau, mat užvedantis, kiek daugiau nei įprastai pop motyvų turintis darbas bylojo apie tai, kad grupės plokštelė bus šiek tiek kitokia.  Ir tai buvo tiesa. „The XX“ į savo tamsią ir itin liūdną muzikinę kasdienybę įsileido kiek daugiau pozityvo. Taip padariusi trijulė tikrai nenuvylė nei savo senųjų gerbėjų, nei tų, kurie grupę atrado tik dabar. Gerų žodžių naujam grupės įrašui tradiciškai negailėjo ir muzikos kritikai.

Taigi, „The XX“ ir toliau išgyvena savo aukso amžių. Ir jie to tikrai verti. Klausimų, ar albumas „I See You“ pateks į tinklaraščių ir muzikos leidinių sąrašų dešimtukus, praktiškai nekyla, o po sėkmingo sausakimšo pasirodymo sostinėje, grupę Lietuvoje ir vėl matyt norėtų turbūt ne vienas renginių organizatorius.

Taigi, Jamie, Rony ir Oliverisir vėl karaliaus 2017-aisiais. Jų karalystės vaisius – „I See You“ tikrai vertas jūsų akių ir širdžių.

 

THE STATION „Išsišakojančių takelių miestas“

Mykolas Katkus ilgą laiką Lietuvoje buvo žinomas dėl savo įžvalgų viešųjų ryšių srityje. Praėjusių metų pabaigoje situacija šiek tiek pasikeitė, mat jo veiklų portfolio buvo papildyta nauju užsiėmimu.

Ilgą laiką planavęs Mykolas galiausiai susipakavo savo muzikines idėjas, užsidarė studijoje su grupės „Siela“ nariu Aurelijum Sirgėdu ir neišėjo iš ten tol, kol nebuvo įrašytas debiutinis naujos jo grupės „The Station“ albumas „Išsišakojančių takelių miestas“.

Tikitės standarto? Pamirškite tai. Netikėtas skambesys, nenuspėjama kūryba, skambūs žodžiai ir stebinantys muzikiniai sprendimai – visa tai rasite „Išsišakojančiame takelių mieste“.

Tikrai labai džiaugiamės, kad mūsų šalies scenoje atsirado dar vienas netikėtas, bet tikrai įdomus ir jūsų dėmesio vertas projektas.

manoMUZIKA.lt: geriausių 2016 metų albumų TOP 15

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

albumai

2016 m. albumai

Ateinančių metų vasarį portalas manoMUZIKA švęs 6-ąjį gimtadienį. Per šešerius savo egzistencijos metus ne kartą keitėme prekinį veidą, pildėmės naujais žmonėmis, augome, stengėmės tobulėti ir visaip kaip įmanydami dėjome pastangas padovanoti muzikos mylėtojams daugiau muzikos naujienų ir smagių atradimų.

Ir vis dėlto vienas dalykas nuo pat pirmojo mūsų idėjinio muzikinio įkvėpimo liko tas pats. Tai manoMUZIKOS topas – savotiškas metų apibendrinimas, kuomet visas manoMUZIKOS kolektyvas meta albumų kortas ant stalo ir labai objektyviai visą naktį diskutuoja, kol kirsdamas finišo tiesiąją prieina prie galutinio GERIAUSIŲJŲ SĄRAŠO.

Prisipažinsime, šiemet diskusijos buvo ypatingai aršios, albumų perklausos – beatodairiškai intensyvios, o galutinis sprendimas – velniškai sudėtingas. Visgi metai buvo itin derlingi, o kokybiškų albumų gausa viršijo bet kokius lūkesčius. Tačiau likus vos porai savaičių iki naujųjų visi 11 mM autorių, pateikę savo favoritus ir argumentus, po ilgų bemiegių naktų galiausiai turi savo geriausiųjų sąrašą.

Taigi, Jūsų dėmesiui – portalas manoMUZIKA pristato geriausių 2016 m. albumų 15-uką. Sąrašo apačioje – 45 dainos, surinktos iš mūsų TOPo.

manoMUZIKA TOP 15

  1. Bon Iver „22, A Million”
  2. Nick Cave & The Bad Seeds „Skeleton Tree”
  3. Radiohead „A Moon Shaped Pool”
  4. David Bowie „Blackstar”
  5. Niki & The Dove „Everybody’s Heart Is Broken Now”
  6. Honne „Warm On A Cold Night”
  7. Maxwell „BlackSUMMER’Snight”
  8. Jack Garrat „Phase”
  9. Leonard Cohen „You Want It Darker”
  10. Anohni „Hopelessness”
  11. Nicolas Jaar „Sirens”
  12. James Blake „The Colour In Anything”
  13. Colours Of Bubbles „She’s the Darkness”
  14. James Vincent McMorrow „We Move”
  15. Frank Ocean „Blond”

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Lapkritis, 2016

manoISTORIJA

Lapkričio mėnesio albumai

Lapkričio mėnesio albumai

Metams skaičiuojant paskutiniąsias dienas, o muzikos industrijos dalyviams dėliojant paskutinius 2016-ųjų štrichus, sulaukėme lapkričio. Tradiciškai muzikaliai itin derlingas mėnuo šiemet išliko ištikimas sau – dienos šviesą išvydo daug albumų, kuriuos būtina perklausyti ir (dažnu atveju) turėti savo fonotekoje. Tačiau kadangi pati manoMUZIKA susikūrė taisykles ir „apribojo“ apžvelgiamų albumų sąrašą (nes juk taip tiesiog įdomiau), pateikiame Jums lapkričio vertingiausius. Taip taip, dėmesingieji muzikos mylėtojai neabejotinai kelių albumų pasiges (ir netgi žinome kurių), tačiau tai – manoMUZIKOS prioritetas. Beje, labai džiugu, kad lapkričio „geriausiųjų“ sąraše galime rasti ir Lietuvos atlikėjų darbų.

Beje, vienas iš apžvelgiamų albumų pasirodė pačioje spalio pabaigoje (todėl „nespėjo” patekti į spalio apžvalgą). Dar vieną įrašą įtraukėme taip pat netikėtai – tai dar vasaros viduryje pasirodžiusi plokštelė, kurią,manome, Jūs tiesiog turėtumėte perklausyti (jeigu to dar nepadarėte). Savo ruožtu galime drąsiai teigti, kad dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių manoMUZIKOJE mes apie ją kalbėjome labai nedaug…

Taigi, jūsų dėmesiui – manoMUZIKOS paskutinio rudens mėnesio albumai favoritai .

EMPIRE OF THE SUN „Two Vines“ (AUSTRALIJA)

Australijos synth pop duetas „Empire Of The Sun“ tapo žinomas 2008 m., pasauliui padovanojęs hitus „Walking on a Dream“ ir „We Are the People“. Spalvotais kostiumais ir melodinga elektronine muzika išgarsėjęs projektas buvo apsilankęs ir Lietuvoje – kadaise organizuotame festivalyje „Be2gether“ jie surengė visai neprastą pasirodymą.

Antro studijinio albumo reikėjo laukti 5 metus. Plokštelė „Ice On The Dune“ pasirodė 2013-aisiais, sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų ir savo muzika toliau šildė daugelio širdis.

Šių metų viduryje Luke‘o Steele‘o ir Nicko Litlemoore duetas pradėjo savo trečios plokštelės piarinę kampaniją. Pristatytos dainos „High And Low“ ir „To Her Door“ ir žingsnis po žingsnio didinamas informacijos srautas norom nenorom privertė ir vėl laukti australų synthpop atstovų darbo.

„Two Vines“ Europoje pasirodė pačioje spalio pabaigoje (o Europą pasiekė pirmą lapkričio savaitę). Albume grupės gerbėjai gali rasti kelias dainas, įrašytas drauge su kitais muzikantais. Kviestinių svečių sąraše – „Fleetwood Mac“ narys Lindsey Buckingham, anapilin iškeliavusio Prince grupės „Revolution“ narys Wendy Melvoin, kartu su Davidu Bowie albumą „Blackstar“ įrašinėję pianistas Hanry Hey ir bosistas Timas Lefebvre.

Ar reikia tikėtis kažko naujo ir inovatyvaus? Atsakymas paprastas – tikrai ne. Bet galbūt tai ir yra „Empire of the Sun“ stiprybė. Graži, stilinga ir itin melodinga muzika tikrai nenuvils grupės gerbėjų. Tai yra vienas iš tų albumų, kurių norisi klausytis vėl ir vėl. Todėl dueto fanai tikrai neliks nusivylę…

 

JONATHAN JOHANSSON „Love & Devotion” (ŠVEDIJA)

Švedas Jonathan Johansson manoMUZIKOS dėmesį pelnė dar 2011 metais, išleidęs neįtikėtiną albumą “Klagomuren”. Kai kuriems manoMUZIKOS autoriams šis įrašas iki šiol yra vienas didžiausių XXI a. muzikinių atradimų. Nuo išgirtojo “Klagomuren” praėjo penkeri metai, per kuriuos muzikantas pasauliui padovanojo EP, dar vieną pilną albumą “Lebensraum!” ir sukūrė muziką teatro pjesei. Tiesą sakant, visi šie įrašai – taip pat rimtai verti jūsų dėmesio. Kalbu, žinoma, ypač apie tuos žmones, kuriems arčiau širdies dream pop/synth pop žanrai.

Kad muzika neturi ribų ir sienų įrodo ne tik didžioji Islandijos muzikinės bendruomenės dalis, bet ir švedai. Jonathan Johansson tekstai – švedų kalba. Ir tai jo muziką paverčia dar įdomesne ir priimtinesne. Taip, muzikantas neatsižada idėjos išleisti plokštelę anglų kalba (vieną kitą dainą jo repertuare galima rasti jau dabar), tačiau pagrindinė jo kūryba ir toliau bus vystoma tik švediškai.

„Love & Devotion”- dar vienas skanus švediškas malonumas. Visai čia pat esančios šalies muzikos scena jau dabar užsiima gan tvirtas pozicijas muzikinės mados diktate. Kai tarp madas diktuojančių atsiranda ir Jonathan Johansson, pasidaro tiesiog labai džiugu. Rekomenduojame (su trimis šauktukais).

DEEPER UPPER „Mirrors“ (LIETUVA)

Apie roko grupę „Deeper Upper“ kalbėti galima labai daug. Vien faktas, kad 6 metus egzistuojantis kolektyvas tik dabar leidžia į gyvenimą savo debiutinį albumą, pasako labai daug. Grupė neskuba, dirbtinai negeneruoja idėjų ir, kas svarbiausia, išlaukia reikiamos akimirkos.

Sauliaus Baradinsko sukurtas klipas dainai „No regrets“ buvo rimta paraiška į įrašo laukimą. Tačiau didžiausia albumo komunikacijos pasirodymo razina tapo kūrinys „Mountain On My Shoulder“. Daina, gerbėjams pristatyta likus kelioms dienoms iki įrašo išleidimo, buvo tokia stipri, moderni ir netelpanti į jokius idėjinius rėmus, kad pasidarė akivaizdu, jog vienas laukiamiausių šių metų debiutų bus tikrai velniškai galingas.

Fizinis albumas „Mirrors” – smagi kolekcinė vertybė. Pavarčius jį rankoje supranti, kad grupei svarbus ne tik turinys, bet ir forma. Tai taip pat yra itin teigiama paraiška, leidžianti suvokti, kad „Deeper Upper“ į savo veiklą žiūri rimtai. Beje, albumo kopijų išleista tik 300, todėl tie, kurie savo diskografijas yra linkę papuošti raritetais, turėtų šį albumą tikrai įsigyti.

Ar galima sakyti, kad „Deeper Upper“ koncepcijoje užkoduota sėkmė? Ko gero ne. Tokio pobūdžio grupei sėkmę ant kabliuko pakabinti gali tik ilgas ir nuoseklus darbas. Akivaizdu tik viena: turinį sėkmės paieškoms grupė tikrai turi, todėl belieka pasistengti padaryti taip, kad turinys pasiektų kuo daugiau širdžių ir ausų. Ir šiuo atveju kalbu ne tik apie Lietuvą.

manoMUZIKOS nuomone, „Deeper Upper” albumas „Mirrors” – tai vienas įdomiausių, laukiamiausių ir kartu sėkmingiausių šių metų debiutų ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse..

 

THE TEMPER TRAP „Thick As Thieves“ (AUSTRALIJA)

Nepaisant to, kad Australijos rokeriai „The Temper Trap“ pasaulyje vis dar geriausiai atpažįstami iš debiutinio, dar 2009 metais išleisto albumo dainų (tokių, kaip „Sweet Disposition“ ar „Love Lost“), po trejų metų pasirodęs antrasis grupės LP buvo gerokai sėkmingesnis. Jis pasiekė Australijos albumų topo viršūnę, o Didžiojoje Britanijoje pateko tarp 100 geriausių.

Dar šių metų vasarą pasirodęs „Thick As Thieves“ – muzikine prasme nedaug skiriasi nuo pirmųjų dviejų įrašų. Grupės „U2“ kūrybą primenantys priedainiai ir elektrinės gitaros variacijos („The Temper Trap“ lyderis niekada neslėpė meilės šiems Airijos roko dievams), melodingi priedainiai ir stadionams puikiai tinkantys garsai – visa tai leidžia albumui tikėtis didelės sėkmės. Ne veltui įrašas grupės gimtinėje debiutavo ant aukščiausio laiptelio.

Tačiau nors albumo ir „suklausėme“ su užtikrintu malonumu, perklausę jį grįžome į 2009-uosius ir su pasimėgavimu „suvalgėme“ senuosius geruosius „Temper Trap‘us“.

Albumas nepretenduoja tapti metų šedevru, tačiau tiems, kas mėgsta australų muzika, „Thick & Thieves” taip pat tikrai turėtų patikti.

 

LEMON JOY “Wilkommen” (LIETUVA)

Sostinės duetas „Lemon Joy“, ko gero, yra viena iš nedaugelio lietuviškų grupių, kurios, kad ir ką beišleistų, bus perkamos, mylimos ir klausomos. Smagu, kad šiuo „neliečiamųjų“ statusų Igoris Kofas nesinaudoja ir pristatydamas savo kūrybos vaisius, juos įpakuoja į darnią, gražią ir kokybišką visumą.

„Lemon Joy“ albumų pasirodymai Lietuvoje itin reti. Tačiau dienos šviesą išvystantys jų darbai – tikra šventė nuo 1994 metų egzistuojančio dueto gerbėjams.

„Willkommen“ – ištikimybės ir tęstinumo simbolis. Ištikimybės sau, savo muzikai ir pačiam tyriausiam synth pop žanrui. Tęstinumo – žinoma, kad savo pradėtiems darbams. Šis albumas išpildo visus grupės gerbėjų lūkesčius – jame savo dainą atras visi tie, kas augo, brendo ir bujojo su vilniečių muzika. Atmetus bandymus pirmus ketverius metus kurti roko muziką, Lemonai gali didžiuotis turėdami savo unikalų ir vienintelį prekinį ženklą – vos išgirdus pirmuosius akordus jų nesumaišysi su niekuo kitu.

Perklausius „Willkommen“ norisi atsikvėpti ir ištarti vienintelę frazę: kaip gera žinoti, kad Lietuvoje yra „Lemon Joy“ – vieninteliai tokie ir nepakartojami.

Ko gero ilgalaikiškumas ir ištikimybė savo idėjoms bei kuriamai muzikai ir yra geriausias įrodymas, kad „Lemon Joy“ yra tas kolektyvas, kuriuo tiesiog neįmanoma nesižavėti.

 

MATTHEW AND THE ATLAS „Temple“ (JUNGTINĖ KARALYSTĖ)

Taip, tai dar vienas pop roko kolektyvas iš Didžiosios Britanijos. Taip, tai dar viena grupė, kuri roko mekoje augo ir brendo neįtikėtinai muzikalioje aplinkoje. Taip, tai galbūt ir neįnoringa muzika. Bet… Bet tai yra dar vienas kolektyvas, kurio, mėgstantys tokias grupes kaip „To Kill A King“, „Clock Opera“, „National“ ar „Dry The River“ tiesiog negali neišgirsti.

Melodingos ir už širdies griebiančios dainos gali tapti besibaigiančio rudens kelrodžiu dažnam į sentimentus linkstančiam muzikos mylėtojui.

„Temple“ – antras studijinis britų albumas. Jis pasirodo praėjus dviems metams po debiutinio „Other Rivers“ išleidimo ir, lyginant su pirmuoju, yra gerokai brandesnis, tvirtesnis ir jaukesnis. Todėl įvertindami kokybinį „Matthew And The Atlas“ žingsnį pirmyn ir besimėgaudami lapkričio žvarbą šildančiais grupės kūriniais, primygtinai rekomenduojame šį gražų įrašą perklausyti visiems tokią muziką mėgstantiems žmonėms.

 

FREAKS ON FLOOR „Waves“ (LIETUVA)

Prieš grupei „Freaks On Floor“ žengiant į sostinės menų fabriko „LOFTAS“ sceną, kažkurio interneto portalo komentarų skiltyje radau muzikos „žinovo“ teoriją apie tai, kaip Fryksai mėgdžioja „Kings Of Leon“. „Jaručio balsas kaip Calebo, o lietuviai netgi naujo albumo pavadinimą „nukosėjo“ nuo amerikiečių – pirmieji savo šių metų albumą pavadino „WALLS“, o „Fryksai“, sekdami jų pėdomis, pavadino „Waves“ – taip buvo rašoma minėtame komentare. O mes, nors ir pripažįstame, kad „Sex On Fire“ koverį Justinas Jarutis traukia tikrai neįtikėtinai gerai, leistis į sąmokslo teorijas tikrai nežadame.

Albumo „Waves“ labai laukėme. Ir laukėme ne tik mes, bet ir nemaža dalis roką mylinčių Lietuvos žmonių. Laukimo akimirkas dar labiau kurstė ir „Vilnius Temperature“ nufilmuotas Fryksų trumpas pasirodymas atliekant kūrinį „Body & Soul”.

Kad lietuvaičiai mėgsta tokias grupes kaip „Foo Figherts“ ar „Kings Of Leon“, ko gero, menka paslaptis. Ir tai, kad ši muzika atsispindi dueto kūryboje, bent jau manoMUZIKOS nuomone, tikrai nėra blogai. Todėl drąsiai tvirtiname, kad „Waves“ yra vienas iš tų albumų kuriuo galėtų didžiuotis bet kuri muzikos scena. Džiugu, kad Lietuvoje turime „Freaks On Floor“. Dar labiau džiugu yra tai, kad likus vos mėnesiui iki Kalėdų jie mums padavė tokio roko dozę, kurios turėtų užtekti ilgam.

 

LAMBCHOP „Flotus” (JAV)

„Lambchop” yra viena iš tų grupių, kurios geriausia klausytis tada, kai už lango lyja, niūru ir norisi šilumos. Šiltas, lyriškas, ramus ir itin melodingas Nešvilio grupės kūrybinis polėkis melancholijos mylėtojų abejingų nepalieka jau daugiau kaip 26 metus. Egzistencijos pradžioje „Posterchild” vardu prisistatinėjęs kolektyvas šį žvarbų lapkritį pristato jau 12 savo studijinį įrašą.

Albumas „Flotus” (kurio akronimas reiškia „For Love Often Turns Us Still”) dienos šviesą išvydo praėjus kiek daugiau nei 4 metams nuo paskutinio Kurto Wagnerio ir draugų albumo „Mr. M”. Kuo skiriasi šiandieninė „Lambchop” melancholija nuo įprastosios? Praktiškai niekuo. Išskyrus galbūt tuo, kad šiandieninėje amerikiečių muzikoje galima atrasti kiek daugiau elektroninių garsų. Ir tie garsai svajingai Nešvilio grupės lyrikai priduoda taip smagiai skambančio netikėto prieskonio.

„Flotus” – tai paminklas lyrikai. Tai albumas svajotojams, svajojantiems ir tiesiog mėgstantiems pasinerti į šiltą ir svajingą melancholiją.

 

METALLICA „Hardwired…to Self-Destruct” (JAV)

Naujausias Kalifornijos rokerių albumas – jau dešimtasis grupės diskografijoje. Ir netgi nepaisant to, kad pasirodžius šiam albumui senieji ir jaunieji „Metallica” gerbėjai stojo į dvi skirtingas stovyklas (pirmieji kalbėjo, kad Jameso Hetfieldo grupė išsisėmė, antrieji – priešingai – savo kūnu ir siela gynė hito „Nothing Else Matters” kūrėjų darbą), abejingų dešimtai grupės plokštelei, regis, neliko. Likus 48 valandoms iki albumo pasirodymo „Metallica” savo tinklalapyje pradėjo skelbti visus kūrinius (ir jų vaizdo klipus) taip dar labiau pasėdama laukimo sėklą.

„Hardwired…to Self-Destruct” pasirodė po 8 metų pertraukos (paskutinis grupės įrašas – plokštelė „Death Magnetic” parduotuvių lentynose buvo padėta 2008-aisiais). Ir tai yra didžiausias laiko tarpas tarp dviejų kolektyvo albumų per visą grupės gyvavimo istoriją.

Verta paminėti, kad jau pirmąją savo pasirodymo savaitę dešimtasis grupės įrašas pasiekė aukščiausią perkamiausių albumų sąrašo poziciją net 11 šalių (šalių sąraše – Australija, Švedija, Norvegija, Belgija, Vokietija ir Suomija). Jungtinėje Karalystėje albumas pakilo iki 2 vietos.

Taigi, po 8 metų pertraukos grupės gerbėjai turi pagrįstą progą džiaugtis. Vis rečiau pasirodanti „Metallica” kūryba ant kalėdinės eglutės pakabino nemažai pozityvo, todėl ieškantiems geros kalėdinės dovanos grupė tiesiog numetė „visiems atvejams” tinkančią idėją – padovanokite roko gerbėjams naują amerikiečių vinilą ir tikrai neapsiriksite.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Spalis, 2016

manoISTORIJA

albums_october

Spalio mėnesio albumai

Kaip jau tapo įprasta, ruduo niekada nepagaili muzikinių kąsnių. Itin derlingą rugsėjį pakeitė melodingas ir labai įdomus spalis, kurio metu melomanai turėjo daug progų džiaugtis ilgai lauktais įrašais.

Taigi, spaliui judant pabaigos link manoMUZIKA dalinasi jau tradicija tapusiomis rekomendacijomis.

Šįkart Jūsų dėmesiui – 7 spalio mėnesį išleisti albumai, kuriuos, bent jau mūsų nuomone, turėtų išgirsti visi muziką mylintis žmonės.

Kings Of Leon „WALLS”

Be didesnių abejonių, naujasis roko grupės „Kings of Leon“ albumas tapo vienu laukiamiausių šio rudenio įrašu. Nuo paskutinės kolektyvo plokštelės „Mechanical Bull“ pasirodymo praėjo treji metai, todėl, natūralu, kad grupės gerbėjai, kurių gretos pastaruoju metu ypatingai užaugo, „šviežių kūrybos vaisių“ tikėjosi su dideliu nekantrumu. Nekantrumą dar labiau pakurstė prieš kelis mėnesius pasirodę pirmieji nauji Followillų šeimynos kūriniai, o laukimo epogėjų vainikavo nuostabaus grožio titulinė disko baladė „WALLS“.

Albumas, kurio pavadinimo akronimą sudaro žodžiai We are like love songs, jau tapo perkamiausiu Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. Kad jis taps vienu klausomiausių šį rudenį – taip pat abejonių, ko gero, nekyla niekam. Melodingas rokas, iki kaulų smegenų pažįstamas ir mielas Calebo Followillo balsas ir dažno širdžiai malonus grupės skambesys ir vėl sulauks pasisekimo. Tarp stadioninių dainų, tokių kaip „Waste A Moment“ ar „Around The World“ grupės gerbėjai atras ir fantastiško grožio balades – kūrinius „Muchacho“ ar jau minėtą lyriškąją „WALLS“.

Septintasis „Kings Of Leon“ albumas – universalus ir neįnoringas, tačiau įtikinkantis visiems skoniams įrašas. Ir nors jo polėkis bus labai tinkamas saulėtoms dienoms, rudenį jis gali būti vienu mieliausiu kelrodžių pozityvo link. Taigi, „WALLS“ – subalansuotas saulei, tačiau puikiai tinka ir sniegui bei lietui…

 

Leonard Cohen „You Want It Darker“

Apie lietuviškų šaknų turintį kanadietį Leonardą Coheną kalbėti trumpai nepavyksta. Kaip ir apie jo ypatingą tembrą, kuris kartais dainose tampa nuostabiai švelniu, visą pasaulį pakerėjusiu šnabždėjimu.

Šiuo atveju verta paminėti tai, kad „You Want It Darker“ – jau 14 muzikanto, kuriam suėjo 82 (!!!) metai albumas.

Pastaruoju metu muzikos pasaulį vis dažniau pasiekdavo įvairiausių gandų apie esą prastą L. Coheno sveikatą. Ilgą laiką tylėjęs kanadietis šiuos gandus nusprendė paneigti muzika.

„You Want It Darker“ – dar vienas muzikinis šedevras. Ne veltui jam pačius aukščiausius įvertinimus skyrė „The Guardian“ ir „Independent“. „Pitchfork“ keturioliktąją L. Coheno plokštelę taip pat pavadino vienu įsimintiniausiu 2016-ųjų įrašu. Todėl jeigu galvojate, kad tai jie padarė rezervuotai, vertindami muzikanto amžių, turėtumėte galvoti iš naujo.

„You Want It Darker“ – ypatingai muzikali ramybės pasaka, kuri nenutrūksta nuo pat pirmojo titulinio albumo kūrinio iki paskutinės kompozicijos, paremtos tik styginiais instrumentais. Neblėstantis muzikos talentas, per pastaruosius ketverius metus išleidžiantis jau trečią albumą, toliau demonstruoja pavydėtiną kūrybinę formą ir įrodo pasauliui, kad amžius muzikai – tikrai ne riba.

„You Want It Darker“ – vienas iš tų albumų, kuris, kada nors prisiminus 2016-uosius, širdyje leis pajusti šilumą ir privers nuoširdžiai nusišypsoti.

 

White Lies „Friends“

Britų indie roko grupė „White Lies“ it viesulas į muzikos padangę įsiveržė 2009 m., išleidusi savo debiutinį albumą „To Loose My Life“. Tokios plokštelėje esančios dainos kaip „Death“, „To Loose My Life“ ar „Farewell To The Fairground“ tamsaus žanro gerbėjams taip nurovė stogą, kad Jungtinėje Karalystėje debiutinė grupės plokštelė užkopė iki perkamiausių albumų sąrašo viršūnės. Atrodė, kad stulbinanti rokerių sėkmė tik prasidėjo, tačiau po poros metų pasirodęs įrašas „Ritual“ buvo gerokai mažiau populiarus, o 2013-aisiais išleistas „Big TV“ grupę „White Lies“ apskritai nustūmė į muzikos paraštes.

Prireikė trejų metų nuo paskutinio įrašo tam, kad senieji „White Lies“ sugrįžtų. Kieti, melodingi, įdomūs ir skambūs. Būtent toks yra ir spalio mėnesį pasirodęs grupės albumas „Friends“. Diskas, kurį perklausius norisi tai daryti ir vėl, yra puikiausias palydovas kelyje ir nuostabus muzikinis draugas mėgstantiems tokias grupes kaip „Editors“, „Kaiser Chiefs“ ar „The Maccabees“.

Senieji „White Lies“ sugrįžo. Tikimės, kad tai pastebės ne tik muzikos kritikai, bet ir pajus grupės gerbėjai.

Nenuginčyjama išvada, kurią darome mes: „White Lies“ bus ta grupė, kurios vasarą labai ieškosime ir lauksime muzikos festivaliuose, nes albume „Friends“ skambanti muzika čia būtų išgirsta geriausiai.

 

Norah Jones „Day Breaks“

Šilko švelnumo balso savininkė Norah Jones iki šių metų spalio buvo išleidusi penkis albumus. Pirmojo, sėkmę garantavusio ir šlovę pelniusio įrašo „Come Away With Me“ pasaulyje buvo parduota daugiau kaip 26 milijonai kopijų, antrojo – daugiau kaip dvigubai mažiau. Trečio, ketvirto ir penkto studijinio įrašo kaskart taip pat buvo realizuojama vis mažiau ir mažiau.

Todėl matydama blėstantį savo populiarumą hito „Don‘t Know Why“ autorė padarė 4 metų pertrauką ir nusprendė sukurti…kažką panašaus į savo debiutinį albumą.

Albumą pasauliui pristatantis kūrinys „Tragedy“ nebyliai žadėjo, kad šeštasis amerikietės įrašas tikrai primins net 8 „Grammy“ statulėles pelniusią plokštelę. Tačiau ilgiau besiklausant „Day Breaks“ šis tikslas pasirodė tolokai nuo realizuotos tikrovės.

Norah vis dar švelni it aksomas, tačiau jos muzika – kiek kitokia. Lyriška, melodinga, tačiau kitokia. Kita vertus, tuo stebėtis tikrai neverta, mat nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo diskas, kuriame sentimentalieji muzikos mylėtojai rado tokias dainas kaip „The Nearness Of You“, „Feelin‘ the Same Way“ ar „Turn Me On“ praėjo daugiau kaip 14 metų.

Taigi, Norah auga ir keičiasi. Keičiasi ir jos muzika. Laimei, ji vis dar išlieka labai švelni ir lyriška. Tokia, dėl kurios ją ir mėgstame.

 

Kaiser Chiefs „Parachutes”

Prieš 16 metų susikūrusi kaip grupė „Parva“, o vėliau pasivadinusi „Kaiser Chiefs“, britų roko kompanija spalį padovanojo naują albumą „Parachutes“. Dvejus metus kurtas ir pasirodantis po ne nemažai kritikos sulaukusio 2014-ųjų įrašo „Education, Education, Education & War”, šių metų diskas turėtų nubraukti didžiąją dalį abejonių seniesiems Lydso rokerių gerbėjams…

Bet… bet tie, kurie šį britų penketą vis dar sieja su dainomis “Ruby” ar “I Predict A Riot”, turėtų suvokti vieną paprastą gyvenimo tiesą: “Kaiser Chiefs”, visai kaip ir “Coldplay” ar “Killers” per pastaruosius metus gerokai pasikeitė, todėl į jų muziką žiūrėti ir jų klausyti reikėtų kitaip… Tai suvokusiems ir priėmusiems, “Parachutes” turėtų patikti.

Apie akimirką, kai įvyko lūžis su “The Killers”, mes rašėme prieš kelerius metus. Tačiau tiek laukti buvo – didžiulė prabanga. Atsisveikinę su senaisiais „Kaiser Chiefs”gerokai greičiau nei su senaisiais žudikais, šito albumo suklausėme su malonumu. Tikimės, kad tai pavyks ir Jums.

 

Tom Chaplin „The Wave“

Keturis albumus išleidusi viena sėkmingiausių pastarojo dešimtmečio britiško pop- roko grupių „Keane“ nusprendė padaryti neapibrėžtą pertrauką. Tuo pasinaudojo apie solinę karjerą jau kurį laiką svajojęs ir garsiai kalbėjęs kolektyvo lyderis ir vokalistas Tomas Chaplinas.

Metų pradžioje paskelbęs žinią apie naują albumą, 2016-iesiems besiritant į antrąją pusę jis ėmė pristatinėti ir savo pirmuosius kūrinius.

Gražu. Melodinga. Skambu. Visai taip, kaip buvo grupėje „Keane“. Perklausėme visą „Wave“ ir niekaip neapleido jausmas, kad išgirdome tiesiog dar vieną naują gražų hito „Somewhere only we know“ kūrėjų albumą. Galbūt tai nulėmė kolektyvo vizitine kortele tapęs T. Chaplino balsas, o gal tiesiog kaip visada švelni ir ausiai maloni „Keane“ muzika paprasčiausiai nepalieka abejingų.

„The Wave“ patiks visiems „Keane“ mylėtojams (mes tikrai esame tarp jų). Todėl šis albumas – dar vienas geras ir gražus muzikinis vėsaus spalio kąsnis.

 

Moby & The Void Pacific Choir “These Systems Are Failing”

Visame pasaulyje ypatingai dėl amžių sandūroje sukurtos muzikos išgarsėjęs Moby pseudonimu kur gas geriau pažįstamas Richardas Melvillis Hallas, regis, ir toliau spjauna į klausytojų poreikį ir kuria tai, kas jam arčiausiai širdies.

Veganas, aktyviai kovojantis už gyvūnų teises, kartais antiglobalistiškais pareiškimais garsėjantis radikalus intravertas šįkart į sceną grįžta su 13-uoju albumu, kurį įrašė į pagalbą pasitelkęs projektą “The Void Pacific Choir”.

Tie, kas tikisi iš albumo “These Systems Are Failing” ramybės ar lengvo ir liūdno skambesio turi rimtą progą nusivilti. Naujame, itin emocionaliame ir muzikanto pažiūras atskleidžiančiame albume – daug ritmo, kandaus požiūrio į modernų pasaulį, daug garsų ir jo ankstyvąsias dienas primenančio hardcore muzikos.

Ar šitas albumas dažnai skambės mūsų grotuvuose? Ko gero, ne. Tačiau žinodami, kad tai – neaprėpiamas elektroninės muzikos talentas, kuriuo žavimės jau beveik 20 metų, šio įrašo nepaminėti tiesiog negalime.

Rugpjūčio mėnesio albumai, kuriuos išgirsti būtina

manoISTORIJA

albums

Rugojūčio mėnesio albumai

Nors jau rugsėjo vidurys, vis dar nebyliai norisi žvelgti į vasarą. Na, bent jau paskutinį jos mėnesį… O žveldami ten matome visai nemažai muzikinio gėrio, kuris nepraslydo pro manoMUZIKOS ausis. Tiesą sakant, ne tik nepraslydo, bet ir pateko į tą rekomendacijų sąrašą, kuris, norėtumėme, kad nepraslystų ir pro jūsiškes.

Taigi, trumpa retrospektyva į rugpjūtį ir 4 albumai, be kurių šis mėnesis, ko gero, būtų sunkiai įsivaizduojamas. Kai kurie vardai bus Jums iki kaulų smegenų pažįstami, o kai kuriuos galbūt girdėsite pirmą kartą. Bet kuriuo atveju, tikimės, kad šiuos įrašus pamilsite ir Jūs.

James Vincent McMorrow  – We Move

Šio Airijos lyriko albumo laukėme daugiau kaip 2 metus. Tuo stebėtis tikrai neverta, mat 2014 –ųjų James Vincent McMorrow įrašas “Post Tropical” ne tik pasiekė manoMUZIKOS geriausių albumų sąrašą, bet ir atsidūrė trečioje jo vietoje. Natūralu, kad laukėme šio albumo kaip dar vieno tyro akustinio gurkšnio idėjiniame muzikos pasaulyje.

Hito „We don‘t Eat“ kūrėjas sugrįžo. Tiesa, kiek pasikeitęs.  Naujame (jau trečiame) airio diske – 10 dainų, kurių gretose vis dažniau girdimi sintetiniai garsai. Jeigu tikitės atrasti kažką panašaus į „Gold“ ar „Post Tropical“ – meskite šias viltis šalin. Tačiau tokie kūriniai, kaip kai kuriose radijo stotyse jau sukamas „Rising water“ arba „Surreal“ tikrai neleis albumo vadinti prastu.

Kiek kitoks, bet taip pat labai melodingas ir romantiškas James Vincent McMorrow sugrįžta. Ir, bent jau mes jo sugrįžimu tikrai labai džiaugiamės.

Wild Beasts – Boy King

Indie roko kolektyvas iš Kendalio tęsia prieš 2 metus pradėtą „Present Tense“ žygį. Nenuostabu, mat ketvirtasis grupės albumas pasiekė 10 vietą pekamiausių Didžiosios Britanijos albumų ir, natūralu, leido daryti atitinkamas išvadas. Naujasis „Boy King“ pamušė „Present Tense“ rekordą ir Britanijos albumų čarte užkopė dar aukščiau – iki 9 vietos.

Kadangi laukines pabaisas mylime jau labai seniai, dažnai panaršome po įvairus forumus, ieškodami grupės gerbėjų atsiliepimų. Tiek po „Present Tense“, tiek ir po praėjusį mėnesį išleisto „Boy King“ senieji grupės gerbėjai nebuvo ypatingai laimingi, teigdami, kad grupė jau kurį laiką nesukuria nieko panašaus į „All the King‘s Men“, „The Devil‘s Crayon“ ar „Bed Of Nails“. Ir taip teigdami jie, žinoma, yra teisūs. Tačiau aukodami tai, kas anksčiau „veždavo” senuosius grupės gerbėjus, „Wild Beasts“ nuo 2014-ųjų kuria kiek kitokį savo muzikinį identitetą. Ir, panašu, kad dėl to jie tikrai neturėtų jaustis blogai. „Boy King“ perkamas tikrai neprastai, grupės koncertai dažnai puikuojasi užrašu „Sold Out“, o kolektyvo nariai vis dažniau kviečiami į didžiausius muzikinius festivalius.

Dustin Tebbutt – First Light

Dėl muzikinių ambicijų įgyvendinimo australas Dustinas Tebbuttas paliko savo gimtinę ir persikėlė į Skandinaviją. Kodėl? Bent jau mums neaišku iki šiol, mat savo didžiuoju muzikiniu dievu įvardinęs grupę „Bon Iver“, jis visai sėkmingai kurti galėtų ir nuostabiame žemyne, kuriame kengūros, koalos ir nuostabi pakrantė negailėtų mūzos įkvėpimui. Vis dėlto, pasirinkęs Skandinaviją, vaikinas, panašu, nesuklydo ir neilgai trukus išleido savo pirmą debiutinį albumą.

Diskas „First Light“ pasaulį išvydo pirmomis rugpjūčio dienomis ir mūsų laukimo lūkesčius pateisino su kaupu. Debiutinis, dar 2013-aisiais išleistas jo nepilnas albumas „The Breach“ buvo pirmas kabliukas, ant kurio mes noriai užkibome. Čia – pilnas albumas, be kurio savo lietingų rudens vakarų jau dabar negalime įsivaizduoti.

Kadangi „Bon Iver“ vokalistas Justinas Vernonas pastaraisiais metais įkvėpė tūkstančius, smagu, kai vietą po saulę randa geriausieji. Neabejojame, kad originaliųjų klonų gretose vietą atras ir Dustinas Tebbuttas. Todėl jo „First Light” labai rekomenduojame visiems lyrikos mylėtojams.

Tall Heights – Neptune

Apibūdinti vienu žodžiu „Tall Heights“ muziką nėra lengva. Juos klausydami girdime ir „Bon Iver“, ir folkotronikos pionierių „Tunng“, ir galybę kitos muzikos. Bostone susikūręs duetas šiemet tėškė rimčiausią pareiškimą per visą savo karjerą (o pastaroji tęsiasi jau daugiau kaip 6 metus) – puikų albumą „Neptune“. Ir melodingas, ir kartais priverčiantis pajudėti, ir netikėtas, ir sykiu kažkur girdėtas. Sudėjus visus „už“ ir „prieš“ gauname tikrai dėmesio vertą įrašą, kuris papuošia gerokai į antrą pusę persiritusius 2016-uosius.

Savo karjeroje jau grojęs kartu su Jose Gonzales, Wild Child, Lola Marsh, duetas „Tall Heights“, šiemet išleidęs „Neptune“, tikėtina gaus dar ne vieną pasiūlymą koncertuoti drauge su žymiais muzikantais. Kas žino, gal kada nors jų sulauksime ir Lietuvoje.

 

manoMUZIKOS rekomendacijas liepos mėnesiui rasite ČIA.

manoMUZIKA.lt pristato: 10 laukiamiausių 2016 metų albumų

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

Muzika

Vinilų parduotuvė

Naujiems metams pradėjus skaičiuot savo egzistenciją, nusprendėme žvilgterėti į didžiausius 2016- ųjų pažadus. Muzikos portalai ir tinklaraščiai jau dabar skelbia penkiasdešimtukus (o kartais ir šimtukus) laukiamiausių šių metų albumų. Šįkart nusprendė neatsilikti ir manoMUZIKA. Kadangi nuolat sekame, ieškome, klausomės ir domimės, dalinamės savo didžiausiais 2016-ųjų lūkesčiais. Taigi, jūsų dėmesiui – 10 laukiamiausių manoMUZIKOS albumų!

Beje, tai, kad į 10-tuką nepateko tokie vardai, kaip „MGMT”, „Sun Kill Moon”, „Band Of Horses”, „School Of Seven Bells”, „Vampire Weekends” „Phosphorescent” ir kiti, tikrai nereiškia, kad jų nelaukiame. Tiesiog šiuo atveju išskyrėme 10 pačių pačiausių ir laukiamiausių.

10. David Bowie „Blackstar” (Sausio 8 d.) [UK]

Ko gero sunku būtų atrasti žmogų, mylintį muziką, bet esantį abejingą brito kūrybai. Todėl po 10 metų į muzikos sceną sugrįžusio ir 2013- aisiais puikų albumą išleidusio David Bowie muzika ir mums iki šiol išlieka milžinišku muzikiniu kelrodžiu.  Naujasis D. Bowie įrašas – apipintas gandais, legendomis ir mintimis. Jau penktadienį pasirodysiantį kultinio britų muzikanto albumą sudarys 7 kūriniai, drauge su džiazo muzikantais įrašyti Niujorko įrašų studijoje „Magic Shop“. Kai kurie muzikos portalai „Blackstar” jau iš anksto krikštyja metų įrašu.

9. Phoenix (pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [FR]

Paskutinį kartą apie Thomo Marso kolektyvą girdėjome 2014 metų pradžioje. Tąkart buvo paskelbta, kad grupė ruošia naują albumą. Nuo tos akimirkos – mirtina tyla. Praktiškai nieko nei jų socialiniuose tinkluose, nei koncertiniame gyvenime. Ar tai suplanuotas viešųjų ryšių žingsnis? Galbūt. Bet kuriuo atveju, nuo 2013 metų „Phoenix” neišleido visiškai nieko. Žinoma, užmiršti fakto, kad paskutinis LP „Bankrupt!” tapo populiariausiu (nors ir kartu komerciškiausiu) grupės įrašu taip pat negalime. Todėl atrodo visiškai natūralu, kad naujam skrydžiui „Phoenix” turėtų ruoštis labai atsakingai. Kol kas nežinome nieko, išskyrus tai, kad albumas turėtų pasirodyti šiemet. Negirdėjome nei Th. Marso pasisakymų, nei, kas be ko, pirmųjų albumo šauklių. Belieka tikėtis, kad pirmuosius – tiek muzikinius, tiek ir viešųjų ryšių kampanijos – garsus išgirsime jau netrukus. Labai laukiame naujo albumo ir vis dar naiviai tikimės  jame atrasti kažką panašaus į senuosius „If I Ever Feel Better”, „Too Young”, „Long Distance Call” ar „One Time Too Many”.

8. Gorillaz (pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [UK]

Dar vasarą grupių „Blur“ ir „Gorillaz“ lyderis Damonas Albarnas pareiškė: rudenį prasidės naujo „Gorillaz“ albumo įrašai. Daugelis muzikos pasaulio atstovų, žinodami D. Albarno pomėgį kalbėti daugiau nei įgyvendinti, šią naujieną įvertino kaip eilinį muzikanto troškimą gauti papildomo eterio. Tačiau, laimei, šįkart jie buvo neteisūs. Maždaug spalio vidury paaiškėjo, kad duetas tikrai užsidarė studijoje, sėdo prie naujos muzikos ir, negana to, pradėjo dirbti su nauja grupės vizualika. Kadangi esame gan dideli Damono Albarno kūrybos mylėtojai, akivaizdu, kad naujas jo projekto darbas tiesiog negalėjo nepatekti į „laukiamiausiųjų” sąrašą. Žinoma, tai dar negarantuoja gero rezultato, bet albumo tikrai labai laukiame.

7. James Blake „Radio Silence” (2016 metų vidurys) [UK]

Už savo antrą studijinį albumą – 2013-aisiais išleistą „Retrograde” – J. Blake’as pagaliau laimėjo „Mercury”. Praėjusių metų gruodžio pradžioje, kalbėdamas tiesioginiame BBC Radio 1 eteryje, elektroninio liūdesio vėliavnešys paskelbė, kad naujame įraše, kuris turėtų pasirodyti metų vidury, bus galima išgirsti ir „Bon Iver” lyderį Justiną Vernoną, ir Kanye Westą. Vieną kūrinį su pirmuoju atlikėju mes jau girdėjome – tai Simono ir Garfunkelio dainos „Sound Of Silence” kovers. Šios dainos pakako tam, kad lūkesčiai albumui būtų sukelti taip pat labai dideli. Juolab, kad praėję du James Blake albumai buvo neįtikėtinai geri.

6. J. Viewz (Balandis, albumo pavadinimas nėra žinomas) [JAV]

Nuostabiai gražią elektroninę chillwave muziką kuriantis J. Viewz alter ego Jonathanas Daganas jau įrodė esąs nuvatoriškas ir įdomus kūrėjas. Į naujo albumo kūrimo procesą, pavadintą „The DNA Project”,  įtraukęs savo fanus visame pasaulyje, inspiracijos albumui ieškojęs Islandijoje, pasitelkęs tokius žymius vardus kaip Gotye ir „Rhye” vokalistą Miloshą, naujas diskas turi rimtų ambicijų tapti savo žanro metų plokštele. Ar tai J. Daganui padaryti pavyks – sužinosime jau netrukus. Turint savo diskografijoje puikų 2011 metų įrašą „Rivers And Homes”, kuriame be tų metų vasaros hito „Salty Air” galima rasti dar bent penkias dainas, galinčias kovoti dėl „vasaros saulėlydžio” kūrinio, iššokti dar aukščiau gali būti sunku. Tačiau Jonathanas Daganas – neįtikėtinai įdomus ir talentingas muzikantas ir kompozitorius. Todėl naujas jo įrašas turėtų būti labai įdomus ir ne veltui yra taip laukiamas.

5.  Colours of Bubbles (pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [LT]

Roko grupė iš Šiaulių pagrįstai yra išsikovojusi tvirtą vietą Lietuvos muzikos padangėje. Mūsų šalies (o galbūt ir visų trijų Baltijos valstybių) indie roko vėliavnešiai – vieni paklausiausių mūsų šalies festivalių vardų. Stebėtis tuo neverta, mat tokios dainos kaip „Flags” ir „Home” tikrai gali išjudinti net ir didžiausią ciniką. 2014- ųjų „Inspired By A True Story” buvo neįtikėtinai brandus albumas (ne veltui juos įvertino ir nacionaliniuose muzikos apdovanojimuose), todėl gerbėjų lūkesčiai auga. Interviu manoMUZIKAI grupės nariai sakė, kad naujasis albumas turėtų priminti kino filmą. Kiek teko girdėti kai kurių būsimo disko dainų demo versijas, akivaizdu, kad naujas įrašas turėtų būti tikrai velniškai įdomus. Todėl indie roko gerbėjai Lietuvoje turi ko laukti. Žinoma, galėtų TA akimirka ateiti greičiau.

4. Sigur Ros (pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [IS]

Kai lapkričio pabaigoje „Sigur Ros” savo paskyroje facebooke parašė apie planus leistis į koncertinį turą, tai nebuvo vienintelis žinutės tikslas. Įraše taip pat buvo užsiminta, kad grupė ruošia „šį tą naujo, todėl labai prašo savo gerbėjų jais pasitikėti”. Muzikos kuluaruose tai buvo suprasta gana aiškiai: praėjus daugiau kaip 2 metams nuo 7 grupės įrašo pasirodymo, Jonsi ir komanda ruošia naują albumą. Ir vien tik šio fakto pakanka pirmąsias dienas skaičiuoti pradėjusius metus vertinti teigiamai. Kiekvienas šių muzikinės hipnozės karalių albumas yra tikra šventė. Labai tikimės, kad šventę švęsti galėsime dar iki birželio vidurio (akimirkos, kai grupė leisi į koncertinį turą po Europą).

3.   M83 (pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [FR]

Net sunku patikėti, kad nuo paskutinio Anthony Gonzalez projekto albumo „Hurry Up, We’re Dreaming” pasirodymo praėjo daugiau kaip 4 metai. Taip, per tuos ketverius metus buvo sukurta muzika porai kino filmų, tačiau tuo viskas ir pasibaigė. Laimei, „M83” idėjinis lyderis nesnaudė – keliaudamas po pasauli jis sėmėsi idėjų, kurios, panašu, greitai turėtų sugulti į naują plokštelę. Ne paslaptis, kad šis kolektyvas jau kurį laiką yra „norima prekė” Lietuvoje, dėl kurios „pešasi” mūsų šalies renginių organizatoriai. Tikėkimės, kad naujas (jau 7) studijinis įrašas bus gera paskata kovoti dar labiau (juolab, kad nei vienoje Baltijos valstybėje „M83” dar nėra koncertavę). Beje, jeigu kolektyvo gerbėjai tikisi išgirsti kažką panašaus į šeštąjį diską, turėtų persigalvoti. Gruodžio pabaigoje A. Gonzalezas, kalbėdamas apie būsimą įrašą sakė: „Tai labai stiprus ir itin eklektiškas albumas. Jame bus daug skirtingų muzikos stilių, kurie teoriškai negalėtų koegzistuoti kartu. Tačiau mano tikslas buvo pabandyti leisti jiems gyventi greta vienas kito. Tai buvo didelis iššūkis. Galiu pasakyti ir tai, jog naujasis įrašas labai skirsis nuo mano paskutinio albumo”.

2. The XX (pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [UK]

Fantastiški „The XX” lyderio  Jamie XX metai, jo debiutinis albumas „In Colour” ir vis dar netylanti šio liūdno Londono trejeto muzika yra tai, kuo žavisi ne tik melomanai, bet ir dažniausiai tiesiog padrikai muzika besidomintys žmonės. Daugelis muzikos kritikų iki šiol negali paaiškinti fenomeno, kaip tokia liūdna ir vietomis ypatingai nišinė muzika galėjo tapti tokia populiari ir mylima. 2010-aisiais „The XX” laimėjo „Mercury” už savo debiutinį įrašą, o po dviejų metų „rovė stogą” su antru studijiniu albumu. Po to – 4 metai tylos (atmetus solinius grupės narių projektus). Praėjusių metų pabaigoje grupė pareiškė, kad jau netrukus užsidarys studijoje ir pradės kurti trečią LP. Daugeliui tai buvo daugiau nei aklai vištai grūdas. Trejeto smegenys Jamie XX pažadėjo, kad albumas tikrai pasirodys šiemet.

1. Bon Iver (pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [USA]

Ko gero sunku atrasti dar vieną vardą, kuris akustinei indie muzikai pastaraisiai metais būtų padaręs tokią didelę įtaką kaip „Bon Iver”. Per 8 metus išleidęs viso labo du albumus, Justino Vernono kolektyvas „Bon Iver” jau tapo neatsiejama XXI a. muzikos istorijos dalimi.  Paskutinė pilna grupės studijinė plokštelė pasirodė 2011 m. vasarą ir pasiekė didžiausių pasaulio muzikos topų dešimtukus. Grupės lyderis prisipažino, kad netikėtai užgriuvęs populiarumas jį ne tik išvargino, bet ir privertė dėmesingiau vertinti savo muziką, pabrėždamas, kad jam visada arčiau širdies bus indie scena nei didžiosios komercinės įvairaus plauko platformos. Pervažiavę pasaulį „Bon Iver” nariai išsiskirstė kas sau. Dar vieną naują albumą išleido grupės klavišininkas Seanas Carey, o Justinas Vernonas dalyvavo „krūvoje” bendrų projektų su įvairiais atlikėjais (Kanye West, James Blake ir kiti) bei su bičiulių iš Viskonsino grupe „Volcano Choir” sukūrė puikų albumą „Repave”. Fanams belaukiant naujos „Bon Iver” kūrybos, praėjusiais metais pasigirdo kalbų, kad grupė apskritai rengiasi išsiskirstyti. Tačiau laimei kalbos teliko kalbomis, o Vernonas, suorganizavęs nuostabų festivalį gimtajame Eaux Claire mieste, prisipažino, kad ruošia naujas dainas ir kitais (t.y. 2016 metais) į pasaulį turėtų paleisti trečią pilną „Bon Iver” muzikinį kūdikį. Taigi, naujausias hito „For Emma” kūrėjų LP – neabejotinai laukiamiausias manoMUZIKOS albumas šiemet.

manoMUZIKA.lt: geriausių 2014 metų albumų TOP 15

manoNAUJIENA

2014 m. albumai

2014 m. albumai

Metams skaičiuojant savo paskutines dienas, muzikinius taškus ant „i” sudėliojo ir portalas manoMUZIKA.lt

Likus vos porai dienų iki 2015-ųjų skelbiame geriausių šių metų albumų penkioliktuką.

Geriausių penkiolikos albumų sąraše – 5 Anglijos, 5 JAV, 2 Airijos ir po vieną Australijos, Škotijos ir Islandijos atlikėją.

Įdomu tai, kad tiek pernai, tiek ir šiemet tope karaliauja Didžiosios Britanijos leidybinės kompanijos „Ninja Tune” išleistas albumas. Pernai geriausiu manoMUZIKOS albumu tapo „Bonobo” įrašas „The North Borders”, šiemet geriausiu metu įrašu pripažintas vasarą išleistas šeštasis „Fink” diskas „Hard Believer”.

 

15. Taylor McFerrin – Early Riser (US, Brainfeeder)

14. Freddie Gibbs & Madlib – Pinata (US, Madilb Invazion)

13. This Will Destroy You – Another Language (US, Suicide Squeeze)

12. FKA Twigs – LP1 (EN, Young Turks)

11. S. Carey – Range Of Light (US, Jagjaguwar)

10. Mogwai – Rave Tapes (SCO, Rock Action)

9. Low Roar – O (IS; Tonequake Rec)

8. Nick Muvley – First Mind (EN; Fiction Rec)

7. Aphex Twin – Syro (IE, Warp Rec)

6. Pink Floyd – Endless River (EN, Parlophone)

5. Chet Faker – Built On Glass (AU, Downtown Rec)

4. The War On Drugs – Lost In A Dream (US, Secretly Canadian)

3. James Vincent McMorrow – Post Tropical (IE, Vagrant Rec.)

2. SOHN – Tremors (EN, 4AD)

1. Fink – Hard Believer (EN, Ninja Tune)

manoTOPAS 2013: Ignas

manoBLOGAS

Nors prie manoMUZIKOS komandos prisijungiau prieš porą metų, šis manoTOPAS yra pirmasis, kuriuo dalinuosi su jumis. Per šį laiką manoMUZIKA portalas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, o muzika lydinti mane visur ir visada man tapo dar svarbesnė nei bet kada anksčiau. manoMUZIKOJE atradau platformą, kurioje galiu pasidalinti savo muzikiniais atradimais ir įžvalgomis su kitais, tokiais pat pamišėliais kaip aš, ir už tai esu dėkingas kiekvienam prie šio portalo plėtros ir puoselėjimo prisidedančiam komandos nariui.

 

Na bet užteks apie mane…

 

Sunku patikėti kaip greitai 2013-ieji metai priartėjo prie pabaigos ir kiek daug jie atnešė kiekvienam melomanui. Praėjus dar dešimtmečiui tikriausiai prisiminsime 2013-uosius su pačiais šilčiausiais sentimentais. Šie metai tapo neabejotinais atgimimų ir atradimų metais. Nepamenu kada paskutinį kartą teko matyti tiek daug iš naujo atgimstančių legendų, sugrįžtančių su naujomis idėjomis ir naujais kūriniais. Taipogi šie metai buvo gausūs naujos, dar negirdėtos ir nepažintos muzikos, kurios didžioji dalis turi stiprų potencialą atlaikyti laiko patikrinimą. Žinoma, buvo ir nusivylimų, nepavykusių eksperimentų, muzikinių nuopuolių… Bet ne apie tai reikia galvoti kurpiant geriausiųjų darbų penkioliktuką, tuolab, kad rinktis tikrai buvo iš ko.

Kiekvienas asmeninis topas yra kažkuo subjektyvus ir neteisingas. Toks yra ir manasis. Neišvengiamai už borto teko palikti didelę dalį man svarbių albumų, bet anot patarlės – „visiems geras nebūsi”. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti tų grupių ir atlikėjų, kurie nepateko į šį sarašą, tad visų pirma norėčiau paminėti keletą vardų, kuriuos dėl vienos ar kitos priežasties teko išbraukti.

Albumų saraše nerasite nei Nick’o Cave’o, nei Depeche Mode, nei Trent’o Reznor’o šiais metais pristačiusio ne tik ilgai lauktą Nine Inch Nails albumą, bet ir savo naujojo projekto How To Destroy Angels debiutą. Nebus ir galybės itin kokybiško post-roko – Pelican, God Is An Astronaut, Russian Circles, Earthless, 65daysofstatic – grupių, skeptikams praktiškai įrodžiusių savo ilgaamžiškumą. Nors alternatyvaus roko ir indie scena šiais metais žibėjo dar labiau nei pernai, išbraukti teko ir tokius vardus kaip Editors, Foals, Arcade Fire, Yeah Yeah Yeahs, Kings Of Leon, Phoenix, The National, Vampire Weekend, ir daugelį kitų. Kodėl? Savo asmeninį topą rinkau iš mano metų klausomiausių, labiausiai man įstrigusių ir daugiausiai man šiais metais įtakos padariusių albumų bei kūrinių. Man ir mano…o pasirinkimas buvo begalinis. Skaudančia širdimi suglamžytame popieriaus lape surašytus pavadinimus ilgai braukiau, kol jų beliko tik penkiolika.

 

Tad atleisk man, David’ai Bowie, bet tavęs šiame saraše irgi nėra.

 

GERIAUSI 2013-ŲJŲ METŲ ALBUMAI

 

1. Bonobo „The North Borders”

Po neilgų dvejonių metų albumu man vistik tapo naujasis netrukus Lietuvą aplankysiančio Bonobo darbas. Be šiame albume skambančių kūrinių neapsiėjo nei vienas pasivaikščiojimas miesto gatvėmis, išvažiavimas į gamtą ar pasibuvimas prie jūros. Tobula muzika bet kuriam metų laikui ir bet kuriam paros metui.

 

2. Mazzy Star „Seasons Of Your Day”

Mazzy Star sugrįžo su tokiu kerinčiu albumu, kad rodos, jog tos 17 metų trukusios pertraukos net nebūtų buvę. Hope Sandoval balsas per beveik du dešimtmečius nei kiek nepakito, o psichodelinė albumo atmosfera užburia lygiai taip pat, kaip užbūrė ankstesnieji šio dreampop dueto darbai.

 

3. DARKSIDE „Psychic”

Nicolas Jaar ir multi-instrumentalisto Dave Harrington bendras projektas DARKSIDE hipnotizuoja ir nukelia klausytoją į kitą erdvę ir kitą laiką. Ši mistiška muzika skamba tarsi Mike Oldfield ir Pink Floyd mišinys dvidešimt pirmojo amžiaus fone.

 

4. Daft Punk „Random Access Memories”

Neabejotinas 2013-ųjų vasaros favoritas! Iš Thomas Bangalter ir Guy-Manuel de Homem-Christo tikėtasi visko, bet tuo pačiu visiškai ne to, ką jie pasiūlė klausytojams. Prancūzų duetas nestokoja inovatoriškumo ir nebijo laužyti savo pačių sukurtų rėmų. Šaunuoliai!

 

5. My Bloody Valentine „m b v”

Beveik toks pats malonus ir netikėtas sugrįžimas, kaip ir Mazzy Star. Juk nuo kultinio grupės albumo Loveless praėjo net 22 metai! Nepaisant to My Bloody Valentine gerbėjams pateikė ilgai brandintą, bet nei kiek Loveless nenusileidžiantį savo kūrybos tesinį.

 

6. Sigur Ros „Kveikur”

Nors grupę metų pradžioje paliko vienas iš kertinių grupės narių, ketvertukas patapęs trijule net nesiruošia sustoti. Anaiptol! Nežinau kaip šie islandai tai sugeba, bet naujasis jų darbas (ir vėl) yra vienas iš labiausiai įkvėpenčių metų albumų.

 

7. James Blake „Overgrown”

Pagyrimus ir epitetus James’ui Blake’ui galima žarstyti saujomis – Mercury prizo laureatas, muzikinis stebukladarys, galbūt netgi genijus… Antrasis šio unikalaus jaunuolio darbas, kuriame svečių vaidmenis atliko Brian Eno ir RZA, tai dar vienas platus žingsnis į priekį.

 

8. Fuck Buttons „Slow Focus”

Trečiasis noise roko ir elektroninės drone muzikos projekto albumas – šiek tiek prieinamesnis ir struktūriškai pranašesnis už ankstesnius Fuck Buttons darbus. Nepaisant to šiame įraše gausu tos pačios, natūralios pirmykštės jėgos, kuria spinduliuoja visa ankstesnė dueto kūryba.

 

9. Moby „Innocents”

Moby yra vienas iš tų retų atvejų, kai kūryboje nuolat atsispindintis kūrėjo braižas su prabėgančiais metais netampa nuobodus ar nuvalkiotas. Labai džiugu, kad šis plikagalvis muztikantas kartu su būriu draugų (tarp kurių yra Wayne Coyne, Cold Specs, Mark Lanegan, ir kiti) sugebėjo atrasti ir pateikti savo muziką iš naujo, dar kart įrodant, kad apie jį pamiršti kol kas nederėtų.

 

10. Boards Of Canada „Tomorrow’s Harvest”

Štai ir dar vienas netikėtas sugrįžimas! Šis škotų IDM duetas prieš septynerius metus dingęs kaip į vandenį sugrįžo su vienu iš stipriausių šių metų albumų, menančių šalto brėkštančio ryto grožį.

 

11. Arctic Monkeys „AM”

Šiek tiek sunku patikėti, kad nuo Arctic Monkeys debiuto praėjo jau septyneri metai, o per tą laiką šie kandūs Šefieldo vaikinukai išaugo į vieną iš sėkmingiausių Didžiosios Britanijos roko grupių. Panašu, kad šiemet driokstelėję kol kas brandžiausią savo darbą Arctic Monkeys dar tik apšilo kojas roko muzikos industrijoje, ir su laiku iš jų sulauksime to, ko dar nesame net sapnavę.

 

12. Moderat „II”

Ar tik man vienam atrodė, kad Moderat tebuvo vieno albumo projektas? 2009-aisiais Apparat ir Modselektor bendradarbiavimas sužavėjo savo spontaniškumu ir prieinamumu, bet tesinio laukti atrodė bergždžia. Ir štai, po keturių metų pertraukos daug žadantis antrasis projekto albumas gan ženkliai lenkia savo pirmtaką.

 

13. MGMT „Mgmt”

Vieni klausytojai smerkia Andrew VanWyngarden’ą ir Benjamin’ą Goldwasser’į už savo tobulų pop muzikos hitų apleidimą, o kiti garbina MGMT kaip naujos kartos psichodelinės muzikos genijus. Neaišku kuri argumento pusė yra teisingesnė, bet akivaizdu, kad MGMT sugeba iš klausytojų išspausti stiprias emocijas. Su kiekvienu nauju albumu šio dueto muzika tampa vis keistesnė ir nenuspėjamesnė, o jie patys nevengia pažvelgti į savo kurybą per naują, dar neregėtą prizmę.

 

14. The Knife „Shaking The Habitual”

Ši švedų dueto drone/dark ambient sintezė žavi, gasdina ir stebina tuo pačiu metu. Tai tarsi savotiška muzikinė mozaika, siekianti supurtyti klausytojo mastymą, pasaulėžiūrą ir ideologiją.

 

15. Queens Of The Stone Age „…Like Clockwork”

Legendinis dykumų roko projektas pateikė dar vieną kraują stingdantį albumą, smarkiai pranašesnį už jo pirmtaką Era Vulgaris. Projektu šį reiškinį vadinu todėl, kad naujojo albumo kūryboje ir atlikime dalyvavo ne tik projekto ašis Josh’as Homme su nuolat besikeičiančia komanda, bet ir krūva garbės svečių, kurių gretose figūruoja Nirvana būgnininkas Dave Grohl, Josh Homme kolega Nick Oliveri iš Kyuss, Screaming Trees vokalistas Mark Lanegan, Nine Inch Nails siela Trent Reznor, Arctic Monkeys lyderis Alex Turner, ir net pats seras Elton’as John’as!

 

 

 

GERIAUSIOS 2013-ŲJŲ METŲ DAINOS

 

65daysofstatic „The Undertow”

http://www.youtube.com/watch?v=8JdO4yg0_8U

 

Arctic Monkeys „Do I Wanna Know”

 

Boards Of Canada „Come To Dust”

 

Bonobo „Emkay”

 

Daft Punk „The Game Of Love”

http://www.youtube.com/watch?v=ZlruAIr_H28

 

DARKSIDE „Golden Arrow”

 

Dub FX „Listen Here”

 

How To Destroy Angels „Ice Age”

 

James Blake „Digital Lion”

 

Mazzy Star „In The Kingdom”

http://www.youtube.com/watch?v=ryhXfAdU8VI

 

Moby (feat. Cold Specs) „A Case For Shame”

 

Phaeleh „Never Fade Away”

 

Queens Of The Stone Age „I Sat By The Ocean”

http://www.youtube.com/watch?v=gOXaUjGk-yY

 

Shpongle „How The Jellyfish Jumped Up The Mountain”

 

Sigur Ros ” Brennisteinn”

 

Metai baigiasi, o muzika skamba toliau. Artėjančių 2014-ųjų proga linkiu Jums visiems tyloje praleisti kuo mažiau laiko. Gerų švenčių!

Perkamiausių praejusių metų JAV albumų sąrašo penketuke – 4 britų atlikėjai

manoNAUJIENA

Adele "21"

Prieš porą dienų perkamiausių 2012 metų albumų sąrašą paskelbė Jungtinės Karalystės oficiali topų sudarymo kompanija. Tuo tarpu šiandien mus pasiekė žinios iš anapus Atlanto.

Jungtinėse Amerikos Valstijose, antrus metus iš eilės, perkamiausių albumų sąrašo viršūnėje atsidūrė Adele plokštelė „21”. 2011 metų sausį išleistas įrašas buvo populiariausias ir prieš metus. 2012- aisiais „21”  buvo nupirkta beveik 4 su puse milijono kopijų ir to pakako, kad Adele išsilaikytų topo viršūnėje.

Po savęs perkamiausių sąraše paliko Taylor Swift, „One Direction” ir „Mumford And Sons„.

Beje, tai pirmas kartas JAV muzikos istorijoje, kai aukščiausiame perkamiausių albumų sąrašo penketuke net keturias pozicijas „okupavo” Jungtinės Karalystės atlikėjai.

Dažniausiai Amerikoje internetu 2012 metais parsisiunčiamu kūriniu pripažintas Gotye ir Kimbra darbas „Somebody That I Used To Know”

 

manoTOPAS 2011: S.

manoBLOGAS

Viršuje rasite grupės „Coldplay“ vokalisto Chriso Martino atliekamą tada dar nebaigtos, o šiuo metu tik pora kartų atliktos ir jau numarintos dainos „Wedding Bells“ fragmentą. Paklausykite jos. Kodėl? Atsakymą tuoj parašysiu.

Mano muzikinių top’ų istorija

1993. Tėtis man padovanojo seną rusišką kasetinį magnetofoną. Tokia dovana reiškė tai, kad galėjau pats rinkt kasetes ir jų klausyt. Manasis magnetofonas  šlykščiai rudas, su kasetine deka iš viršaus ir vienu garsiakalbiu. Bet prisijungus prie televizoriaus buvo galima įsirašyti muzikos. Taip atsirado pirmasis mano fonotekos įrašas iškalbingai solidžiu, flomasteriu sukeverzotu pavadinimu „TOP 12“. Būtent „TOP 12“ (ne 20, ne 10) tik todėl, kad tuo metu iš televizoriaus įrašinėjant kažkokį užsienietiškos muzikos „TOP 20“ į abi kasetės puses tilpo tik dvylika dainų. Pamenu, jog skambėjo „4 Non Blondes – What’s Up“, „Ace Of Base – All That She Wants“ ir, žinoma, „Pet Shop Boys – Go West“.

Pirmasis mano grotuvas

1997. Per vieną komercinių Lietuvos radijo stočių, kuri gana gerai girdėjosi atšiauriam Lietuvos pakraščio miestelyje, tuo metu buvo transliuojama laida „UK TOP 40“. Tradicinis sekmadienio ritualas nuo 17 iki 20 valandos. Vien laidos vedėjo balsas man tuo metu asocijuodavosi su naujausia muzika ir visiškai kita muzikine kultūra. „R. Kelly – I Believe I Can Fly“, „Spice Girls – Wannabe“, „Meredith Brooks – Bitch“ ar „Chumbawamba – Tubthumping“ tais sekmadieniais skambėjo dažnai. Ir garsiai.

2003. Dirbu radijo stotyje. Ji tokia nedidelė ir labai keista. Sekmadieninį „TOP 15“ veda mano bičiulis ir, po galais, turbūt niekada jokia radijo stotis netransliavo tokių gerų top‘ų, subalansuotų pagal mūsų, pirmakursių studenčiokų skonį. Žinoma, balsuojančių ne visada būdavo, ne visada ten viskas preciziškai apskaičiuota, bet topai buvo geri. Labai. Apskritai, kai eteryje sekmadienio popietę paleidi 10 minučių trukmės „Aphex twin – Windowlicker“ ir atsidaręs studijos duris lauke rūkai cigaretę su arbata, tokio radijo „TOP 15“ negali būt blogas…

2009. Kita radijo stotis. Ten daug muzikos ir ilga top‘ų istorija. Sentimentalu, bet sandėlyje dar ir dabar ten mėtosi dėžės su tūkstančiais laiškų, atvirukų ir įvairiausių apipavidalintų niekučių su žmonių top‘ais. Toks rankdarbių rinkinys. Atrodo, jog visai Lietuvai kažkada mirtinai rūpėjo kas bus tą ar kitą savaitę jų mėgstamos radijo stoties top‘o pirmoje vietoje. Dabar taip nėra ir, turbūt, niekada nebebus…

Bet ir nereikia. Dabar kiekvienas galim susidaryt savo top‘us, savo reitingus ir sudėliot muziką į lentynas. Ar to reikia? Nežinau. Man – taip. Jums gal ne. Tik žinau, kad po keleto metų bus žiauriai smagu prisimint 2011-uosius ir jų muziką. Ir dar… Kartu prisiminsiu ko šių metų mano top‘e nėra. Nepateko dėl vienų ar kitų, bet tą akimirką svarbių priežasčių. Akimirkos žavesys. Tik tiek. Apčiuopiamos naudos jokios, bet objektyviau pažvelgt į prabėgusius 12 muzikinių mėnesių tai padeda. Po velnių, be to juk pirmą kartą sudarinėju savo TOP‘ą. O tai irgi šį tą reiškia…:) Pradedam!

2011 metų ALBUMŲ TOP 10

Subjektyvumas čia sumišęs su žiupsneliu saikingo objektyvumo. Šiaip ar taip šie metai buvo labai turtingi muzika ir naujais įrašais, tad jei muzikai laiko būčiau skyręs daugiau, net neabejoju, jog šis sąrašas būtų gerokai pasikeitęs. Ir dar, tos vietos sąlyginės. Jei kas nors man nežinant apverstų top‘ą aukštyn kojom ir pasiūlytų po juo pasirašyt, turbūt nė kiek nesudvejočiau. Beje, paspaudę ant kiekvieno pavadinimo, rasite visą informaciją apie albumą.

1. Snow Patrol – Fallen Empires
2. Radiohead – The King Of Limbs
3. Florence and the Machine – Ceremonials
4. Wild Beasts – Smother
5. Apparat – The Devil‘s Walk
6. Bombay Bicycle Club – A Different Kind of Fix
7. M83 – Hurry Up, We’re Dreaming
8. James Blake – James Blake
9. When Saints Go Machine – Konkylie
10. Bon Iver – Bon Iver, Bon Iver

Kai kurie šiame dešimtuke esantys įrašai ilgai laukti ir pateisinę lūkesčius, kai kurie – tiesiog puikūs 2011-ųjų atradimai, šiuos metus nuspalvinę netikėtomis ir šviežiomis muzikinėmis spalvomis. Kodėl „Snow Patrol“ pirmi? Todėl, kad būtent tokio albumo iš jų tikėjausi, todėl, kad man jis patinka kaip vientisas kūrinys ir, galiausiai, jame yra puikių ir tikrai išskirtinių dainų. Tarp šių metų atradimų būtinai noriu išskirti „Bombay Bicycle Club“ ir „When Saints Go Machine“. Nėra ką daug pasakoti, tiesiog išgirskite juos.

2011 metų SINGLŲ TOP 10

Išrinkti 10 metų singlų yra dar sunkiau nei 10 albumų. Jei reikėtų nurodyti jų 100 – manau, viskas būtų daug paprasčiau. Bet top‘as yra ir visai natūralu bei logiška, kad didelė dalis jame esančių kūrinių yra iš albumų dešimtuko. Tačiau anaiptol ne visi. Pirmoje vietoje esantis nuostabus „Wild Beasts“ darbas „Thankless Thing“ lydėjo mane keletą mėnesių beveik kiekvieną dieną. Ir jo net nerasite grupės naujausiame įstabiame įraše „Smother“. Tad klausydami „Thankless Thing“ prisiminkite, kad „Laukinės pabaisos“ šiais metais sukūrė dar beveik tuziną puikių kūrinių. O štai „Bon Iver“ singlas „Holocene“ yra tas kūrinys, kuris apsigyveno mano grotuve labai pamažu, tačiau itin tvirtai. Justino Vernono talentu neabejoju, tačiau „prisijaukinti“ „Bon Iver“ man reikėjo daug laiko ir dar truputį reikia. O toliau vardai ir pavadinimai kalba patys už save. Perklausyti visą „TOP 10“ galite tiesiog čia.

Grupė "Wild Beasts" (nuotr. grupės archyvo)

1. Wild Beasts – Thankless Thing

2. Bon Iver – Holocene

3. Snow Patrol – This Isn’t Everything You Are

4. M83 – Midnight City

5. Bombay Bicycle Club – Lights Out, Words Gone

6. J.Viewz – Saulty Air

7. Apparat – Black Water

8. Radiohead – Lotus Flower

9. Modeselektor feat. Thom Yorke – Shipwreck

10. When Saints Go Machine – Add Ends

Va toks dešimtukas. Daug lyrikos ir neišvengta elektronikos. Bet jei tai būtų top 50 ar top100, manau, jog šių ingridientų proporcijos išliktų labai panašios. Daug, labai daug naujų ir puikių kūrinių buvo 2011-aisiais ir visus juos išgirsti, paminėti bei surašyti turbūt nesugebėtų niekas.

2011 metų KOVERIŲ TOP 3

Ir paskutinė top‘o dalis, kuri man, prisipažinsiu, buvo pati paprasčiausia. Galbūt todėl, kad šiais metais į koverius ypatingo dėmesio nekreipiau, galbūt todėl, kad juos visada stengiuosi vertinti gana atsargiai, o galbūt todėl, jog yra aiškus ir neginčijamas (subjektyviu žvilgsniu) lyderis. James Blake šiais metais nuveikė daug, labai daug ir tai tikrai nėra geriausias jo metų kūrinys, tačiau visvien labai sėkmingas. „Birdy“ žavi savo amžiumi ir paprastumu, o Ryan Adams tieiog pataikė laiku ir vietoj. Viskas paprasta – trejetukas apačioje.

"James Blake"

1. James Blake – A Case Of You (Joni Mitchell cover)

2. Birdy – Skinny Love (Bon Iver cover)

3. Ryan Adams – Wonderwall (Oasis cover)

 

Ten, kur būna pabaiga

Tokie buvo mano muzikiniai metai. Ar Jūsų panašūs? Tikiuosi, kad taip, nes man jie muzikine prasme buvo velniškai geri. Vėl grįžau į muzikos pasaulį kaip aktyvus klausytojas, išlindau iš kitų formuojamų grojaraščių, nuomonių ir muzikinių naujienų bei atradau daug gėrio. O juo smagu dalintis.

Tiesa, kodėl tas Chriso Martino klipas stūkso viršuje? Todėl, kad kai 2009 metais jis pasirodė, buvo užuominų apie naująjį albumą ir atrodė, kad jei jis bus įrašytas tokiais ir panašiais garsais – bus kažkas fantastiško. Atrodė, bet taip neįvyko. Naujasis „Mylo Xyloto“ daugeliui tapo vienu didžiausių metų nusivylimų ar net prilygo katastrofai. Man šis įrašas – keleto nuostabių dainų rinkinys, tarp kurių įsprausta ir keletas nesąmonių. Tiesiog taip.

Minoru pabaigti yra blogai. Todėl tikiu, jog tokios neišsipildę „kolplėjiškos“ viltys mano ir Jūsų grotuve paliko vietos daugeliui kitų naujų, puikių, skambių, lyriškų, gražių muzikos garsų, kurie 2011-uosius ryškiai pažymės muzikos pasaulio istorijoje. Daug geros muzikos Jums 2012-ais!