Naujos Billy Joelio dainos prireikė laukti beprotiškai ilgai. Net 17 metų. Bet ji jau čia!!!
Vakar vėlai vakare hitų „Piano Man”, „Just the Way You Are”, „Vienna” ir kitų kūrėjas pasidalino nuostabia nauja kompozicija „Turn the Lights Back On”.
Paskutinįkart kultinis atlikėjas naujienų pažėrė tik 207-aisiais. Tais metais muzikantas išleido kūrinius „All My Life” ir „Christmas in Fallujah”.
Nors Billy Joelis išleido nedaug naujos muzikos nuo 1993 m. išleisto River of Dreams, jis ir toliau sėkmingai koncertuoja. Niujorko „Madison Square Garden“ teatre jis grojo kartą per mėnesį nuo 2014 m. sausio mėn., o 10 metų trukusią tradiciją baigs 150-uoju pasirodymu, kuris vyks liepą.
Jis toliau gastroliuoja JAV ir užsienyje. Be to, muzikantas pasirodys sekmadienio „Grammy“ ceremonijoje. Tiesa, nėra iki galo aišku, ar čia jis sugros naująją „Turn the Lights Back On“.
manoMUZIKA šią vasarą taip pat lankėsi Joelio koncerte Londono Hyde parke. Visus įspūdžius, koncerto recenziją ir nuotraukas rasite ČIA.
Billy Joel muzikinis palikimas tikrai nekelia abejonių. Jo dvigubas diskas „Greatest Hits Volume I and Volume II“ yra septintas geriausiai parduodamas albumas JAV istorijoje (parduota 23 mln. kopijų). Muzikantas taip pat užima 7 vietą tarp atlikėjų, pardavusių daugiausiai albumų ir singlų (86 mln. kopijų). Net 13 B. Joelio albumų tapo platininiais JAV, iš kurių keturi – „52nd Street”, „Glass Houses”, „Storm Front” ir „River of Dreams „– atsidūrė Billboard 200 topo viršūnėje.
Perkamiausias jo studijinis albumas yra 1977-ųjų „The Stranger“, kurio JAV parduota 11 mln. kopijų.
Billy Joelis mano gyvenime visada užėmė ypatingą vietą. Jis buvo tas, kuris dar 1993-aisiais pasauliui padovanojo “River of Dreams” – dainą, kuri mano kartai iki šiol yra vienas iš TŲ vakarietiškos muzikos atributų, dovanojusių pasauliui neįtikėtiną “MTV” fenomeną (šiuo atveju mane supras, ko gero, tik tie, kurie tais ankstyvos Nepriklausomybės laikais su sąsiuviniais laukdavo šeštadenio MTV topų transliacijos per televiziją). Jis yra tas, kuris sukūrė dainą, be kurios vaikščioti Niujorke tiesiog neįmanoma. Jis yra tas, be kurio kultinio hito nepraeina turbūt nė vienas vakaras Vilniuje įsikūrusioje kavinėje “Piano Man”. Kartu jis yra tas, kurio dainą “Just The Way You Are” galėčiau įvardinti kaip kompoziciją, kurią norėčiau būti parašęs savo žmonai. Jis taip pat yra tas, kurio daina “Lullaby (Goodnight My Angel)” dažnai pirmaisiais gyvenimo metais skambėjo mano dukroms vietoj lopšinės.
Jis yra daug “tų”.
Nes kalbant apie Billy Joelį, neapleidžia jausmas, kad tai yra vienas iš tų geriausių draugų, kuris mane lydi visa gyvenimą. Važiuoju automobiliui ir nežinau ko klausyti – išgelbės Billis. Einu gatve ir reikia įkvėpimo – išgelbės Billis. Skaitau knygą ir reikia muzikinio fono – išgelbės Billis. Mano gyvenime Billis visa laiką buvo ir yra šalia. Išgelbėtojas. Įkvėpėjas. Guodėjas. Ir tiesiog tikras muzikinis palydovas.
Toks man jis yra.
Billy Joel Hyde Parke (Londonas)
Todėl natūralu, kad jo koncertas visai netoliese (sąlyginai) buvo TAS įvykis, kurio parleisti tikrai negalėjau.
Billy Joelis savo diskografijoje turi 13 albumų. Neskaičiuojant klasikinės plokštelės “Fantasies and Delusions”, paskutinę studijinę plokštelę Amerikos dainius išleido lygiai prieš 30 metų. Mano minėtais 1993-aisiais. Ir tai buvo taip pat mano minėtas albumas “The River of Dreams”. Ne veltui pačioje koncerto pradžioje muzikantas tarė: „turiu jums dvi naujienas – vieną gerą, kitą blogą. Blogoji – jūs neišgirsite nė vienos naujos dainos, nes jos tiesiog neturiu. Geroji – šiame koncerte skambės dainos, kurias jūs puikiai žinote ir dėl kurių čia susirinkote”.
Taigi, praėjo 30 metų nuo paskutinio hito “Piano Man” kūrėjo albumo pasirodymo, o jis – vis dar viena laukiamiausių scenos žvaigždžių visame pasaulyje, itin retai koncertuojanti senajame žemyne.
Verta paminėti ir tai, kad Billis – 7 perkamiausias visų laikų atlikėjas visame pasaulye. Jeigu kalbėtume vien tik apie JAV – čia jis ketvirtas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 160 milijonų jo įrašų, o 1995-aisiais pasirodęs jo geriausių dainų rinkinyts iki šiol yra vienas geriausiai parduodamų albumų JAV.
Muzikantas užaugo Niujorke. Niujorką jis iki šiol vadina savo namais – vieta, kurios pagrindinėje “Madisson Square Garden” arenoje jį vis darg alima išgirsti. Su sąlyga, žinoma, kad spėsi įsigyti bilietus, mat pastarieji išgraibstomi per akimirką.
Šįkart pianino žmogus (taip Joelis vadinamas iki šiol dėl savo kultinio 1973-ųjų metų singlo “Piano Man”) koncertuoja Londone įsikūrusiame Hyde Parke.
Billy Joel koncertas Londone
Koncertas vyko bene karščiausią šios vasaros dieną skaisčiai šviečiant vasariškai saulei, o termometro stulpeliui rodant beveik 28 laipsnius šilumos. Tačiau nei itin karšta vasaros saulė, nei tuntas tądien Londone vykstančių kitų renginių nesutrukdė Biliui parduoti visų bilietų į koncertą ir surinkti sausakimšą Londono centre įsikūrusį Hyde parka. Taigi, 65 tūkstančiai žmonių ir penktadienio vakaras su Bilio muzika buvo nuostabus vasariškas kokteilis visiems šio atlikėjo gerbėjams.
Nepaisant to, kad Hyde Parkas duris atvėrė 14 valandą, kultinis amerikietis ant scenos užlipo kelios minutės po aštuntos. Prieš tai jį apšildė taip pat dėmesio verti vardai – Natasha Bedingfield ir muzikos gerbėjams puikiai pažįstamas Daryl Hall.
Billy Joelio koncertas Londone – tai kelionė laiku. Nuo pirmojo, dar 1971-ųjų metų albumo “Cold Spring Harbor” kūrinių iki paskutiniojo, lygiai prieš tris dešimtmečius išleisto “River of Dreams” kompozicijų ir pasakiškos titulinės dainos atlikimo.
Koncertą „atidaręs” viena svarbiausių savo kompozicijų “My Life”, Billis pradėjo bendrauti su publika. Su minia žmonių, gaudžiusių kiekvieną jo žodį. Kiekvieną šypseną. Kiekvieną mimiką. Prieš ketvirtą kūrinį muzikantas nusprendė pačiai publikai suteikti pasirinkimą, ant “lėkštutės” padėjęs dvi opcijas – dainą “Just The Way You Are” ir “Vienna”. Daina, surinkusi daugiau ovacijų bus ta, kurią muzikantas atliks. Žinoma, nugalėjo viena klausomiausių Bilio kompozicijų “Vienna” ir taip mano itin mylima “Just the way you are” liko už borto. Ar buvo liūdna? Šiek tiek. Mat Billis savo diskografijoje turi tiek daug mylimų dainų, kad jų visų neužtektų trim koncertams.
Be abejo, tenka pripažinti, kad neišgirdau savo dievinamų “All About Soul”, “Goodnight Saigon”, “Lullaby (Goodnight My Angel)”, “And So It Goes”. Tačiau per dvi su puse valandos mėgavausi ne tik žymiaisiais “My Life”, “Vienna”, “Only the Good Die Young”, “Piano Man” ar “Uptown Girl”, bet ir tokiomis legendinėmis dainomis kaip “She’s always a Woman”, “New York State Of Mind” ir galybe kitų. Ir, žinoma, visas jas 65 tūkstančių žmonių minia traukė kartu.
Ypatinga koncerto akimirka buvo Biliui atliekant dainą „She’s Always A Woman”. Scenoje esančiuose ekranuose buvo rodomi pasirodymo stebėti susirinkusių moterų veidai. Dalis jų dainuodamos kartu verkė, kita dalis šypsojosi. Na o visa tūkstantinė minia didžiulėmis ovacijomis pasitikdavo kiekvieną rodomą veidą. Tai buvo tikrai jautru ir kartu labai šilta.
Pagrindinėje koncerto dalyje nuskambėjo 17 dainų. Tačiau savaime suprandama, kad 65 tūkstančiams pakvaišusių fanų to nebuvo gana. Taigi, neilgai trukus muzikantas grįžo ant scenos ir atliko dar šešias. Vieną jų – populiariąją „Uptown Girl” Billis sudainavo drauge su populiariosios grupės „Jonas Brothers” nariu Joe Jonas. Na o visą pasirodymą vainikavo publiką „ištaškęs” „The Beatles” dainos „A Heard Days Night” koveris bei „Led Zeppelin” kompozicijos „You Might Be Right” bilidžoeliška interpretacija.
Billy Joel pasirodymas Londone
Publika Billy Joelio koncerte taip pat yra verta išskirtinio dėmesio. Tokį didžiulį kartų kontrastą pamatyti nėra lengva. Tėčiai ir Mamos, šokantys su savo vaikais (ir anūkais), paaugliai, žinantys šio 74 metų atlikėjo dainų žodžius, moterys, ridenančios ašarą skambant nuostabiai baladei “She’s Always a Woman”, Woodstocko maršknėliais pasipuošę (ir akivaizdžiai šį reiškinį liudiję) britai ir amerikiečiai.
Šalia mūsų koncertą stebėjo iš Nyderlandų atvykusi šeima – Tėtis, Mama ir paauglys sūnus. Pastarasis visus atlikėjo kūrinių žodžius mokėjo mintinai ir nuo pirmos koncerto akimirkos atsidavęs dainavo kartu.
Apskritai tai buvo publika, kurią apibūdinti užtektų pasakant frazę „nuo paties mažiausio iki paties didžiausio”. Ir matant ją (besiklausant Bilio kūrybos gyvai) neapleido vienas paprastas, jau daug kartų išjaustas jausmas: muzika neturi sienų, muzika neturi amžiaus, muzika (dažniausiai) neturi tamsiosios savo pusės. Muzika sujungia žmones, sielas ir kartas. O Bilio koncertas Londone – puikiausias to įrodymas.
Taigi, tegyvuoja Bilis. O aš, pėdindamas po koncerto į viešbutį, patyliukais vyliausi, kad dar kada nors kuriame nors pasaulio krašte turėsiu dar vieną progą pamatyti, išgirsti ir dainuoti kartu…Taigi, sing us the song, you’re the piano man… sing us the song tonight. ‘Cause we’re all in a mood for the melody and you gonna feel it all right”.
Nors jau ir turime galimybę dalyvauti Drive-In renginiuose, tačiau vis tiek labai trūksta gyvų koncertų. Nuo karantino pradžios ilgesį gyviems pasirodymams mažina ir juos keičia video transliacijos iš namų ir online koncertai, tad manoMUZIKA siūlo dar keletą jų.
Vakar savo pasirodymus iš namų dovanojo Billy Joel, Mariah Carey, Bon Jovi ir dar daug kitų atlikėjų labdaros telekoncertui „Rise Up New York!“.
Tęsiame su koveriais – ir šį kartą kviečiame paklausyti, kaip jaunasis Tom Odell atlieka Billy Joel’o klasiką, kūrinį „Piano Man“. Tomo Odello teigimu, tai yra viena mėgstamiausių jo dainų.
Beje, legaliai klausydamiesi šio koverio, remiate labdaros projektą „BBC Children in Need“.
Kultinis JAV atlikėjas, pianistas ir kompozitorius Billy Joel vakar vakare lankėsi Jimmy Kimmelio vakaro laidoje. Čia muzikos legenda atliko dainą, kuri užbaigė ketvirtąjį (dar 1976 metais) išleistą B. Joelio albumą „Turnstiles”
„Sigur Ros“ muzikai jaučiu itin didelę simpatiją ir sentimentus, tad nenuostabu, jog jų koncertas ikoniškoje Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje man tapo bene laukiamiausiu šių metų įvykiu. „Kuomet mes grojome mažajame „Madison Square Garden“ teatre 2006-aisiais, viršuje esančioje arenoje vyko Billy Joel penkiolikos naktų maratonas, ir mums tuomet atrodė kad taip ir pridera“, – savo Facebook tinklapyje rašė „Sigur Ros“ šio mėnesio pradžioje, – „ir štai – liko tik dvi savaitės iki renginio, kurį mes apibūdinsime tiesiog kaip „DIDŽIULIS““. Po tokių mano dievinamos islandų grupės žodžių nebežinau nei ko iš jų laukti, nei ko tikėtis, juolab, kad šis „Sigur Ros“ koncertas – tikrai didžiausias ir brangiausias ne tik šio turo metu, bet ir visoje grupės istorijoje. Anot muzikantų, koncerto metu grupė pristatysianti tiek naujas dainas, tiek ir senąsias, kurios labiausiai juos tenkina šiandieniniame grupės kataloge.
Lietingą pirmadienio vakarą „Madison Square Garden“ arena skendi tamsoje. Sėdimas bei stovimas vietas gan greitai užpildo dvidešimties tūkstančių gerbėjų minia, pašnibždomis kalbanti įvairiomis kalbomis. Ore sklaido šalti, bet neįpareigojantys ambient‘iniai prodiuserio Timo Heckero skleidžiami garsai. Ne per garsiai, ne per ilgai, pakankamai įdomiai ir nenuobodžiai. Toks fonas ir apšvietimo nebuvimas puikiai tinka mistiškai vakaro atmosferai.
„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
„Sigur Ros“ savo pasirodymą pradeda tamsa ir tyla. Balta drobė dengia sceną, o už jos nieko nematyti, tik šmėžuoja blankūs šešėliai. Tylą sudrumsčia stygos, o uždanga nuskrieja pirmosios prožektorių šviesos. Šviesų centre – dramatiškas vokalisto Jónsi Birgissono šešėlis, stryku griežiantis gitaros stygomis.
Tyrą introdukcinį kūrinį „Yfirborð“ girdžiu pirmąjį kartą. Tai kompozicija iš birželio 17-ąją pasirodysiančio septintojo Islandų trio albumo „Kveikur“. Jį grupė atlieka pasislėpę už uždangos. Lengvai it pūkas prasidėjęs vakaras netrukus įgauna pagreitį – virš minios nuskrieja pirmi „Ný Batterí“ akordai. Šimtus kartų išklausyta tiek albume, tiek koncertų video įrašuose „Ný Batterí“ tuoj pat priverčia kūnu bėgioti šiurpuliukus, kurie neapleidžia iki pat vakaro pabaigos. Kulminaciniu kūrinio momentu uždanga skyrusi muzikantus ir publiką krinta žemėn ir tūkstantinę gerbėjų minią apakina baltos šviesos pliūpsnis.
Legendinis islandų post roko ketvertas neseniai patapo trijule – grupę metų pradžioje paliko klavišininkas ir gitaristas Kjartanas „Kjarri” Sveinssonas, nusprendęs daugiau laiko skirti šeimai bei solinei veiklai. Šio multiinstrumentalisto indėlis ilgus metus kurtam ir puoselėtam, unikaliam „Sigur Ros“ skambesiui yra neišmatuojamas, bet šis nuostolis, rodos, tik sustiprino trijų likusių grupės narių saitus. Vokalistui Jónsi Birgissonui, bosistui Georgui „Goggi” Hólmui, bei perkusionistui Orri Pállui Dýrasonui šįvakar talkina visas būrys kviestinių muzikantų, grojančių įvairiausiais matytais ir nematytais pučiamaisiais, styginiais ir mušamaisiais instrumentais. Arenoje tarp klausytojų – kapų tyla. Visi susižavėję žiūri į sceną, o joje lazerių bei prožektorių šviesoje besimaudantys muzikantai idealiai atkuria kiekvieną magišką šios šaltos, europietiškos muzikos detalę.
Dainą „Vaka“ iš albumo „( )“ publika apdovanoja entuziazmo kupinomis ovacijomis, o puikiai pažįstamą hopelandišką Jonsi falcetą sutinka taip, tarsi tai būtų angelo balsas. Grupę apsupa į žvakes panašių elektros lempučių gausa, o raudonai už muzikantų nugarų nušvitusiame ekrane – vaikai lipdantys sniego senius iš žemę nuklojusių pelenų.
Suskamba dar vienas naujas kūrinys pavadinimu „Hrafntinna“, o tada – nuostabioji „Sæglópur“ iš albumo „Takk…“.
„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Grupė, pažadėjusi mums tai, kas jų muzikoje juos labiausiai tenkina, ištesi savo pažadą ir tikrai nenuvilia. Jie vieną po kito dovanoja klausytojams kūrinius, apimančius beveik visą diskografiją. Suskamba „Fljótavík“ bei „Festival“ iš „Með suð í eyrum við spilum endalaust“, „E-bow“ iš „( )“, „Hoppípolla“ bei „Með Blóðnasir“ iš „Takk…“. Albumą „Valtari“ reprezentuoja vienui vienintelė baladė „Varúð“, o ankstyvųjų dainų laukusieji apdovanojami kūriniu „Olsen Olsen“. Niekada daug kalbėti nelinkęs Jónsi lieka ištikimas tylai, ir šįvakar, neskaičiuojant tylaus „Hello“ ir poros „Thank you“, jis neištaria anei žodžio.
Pernai metais išleistas albumas „Valtari“ žavėjo lengvumu ir minimalizmu, o štai sprendžiant iš net keturių šįvakar skambėjusių naujų dainų albumas „Kveikur“ bus kur kas agresyvesnis ir artimesnis ankstyvam grupės skambesiui. Žalių lazerių šviesa nuspalvintas pirmasis naujojo albumo singlas „Brennisteinn“ šįvakar tampa raiškiu šiandieninės „Sigur Ros“ muzikos pristatymu, bet ir tuo pačiu finaliniu pirmosios koncerto dalies akcentu. Nutilus instrumentams ir užgesus šviesoms muzikantai trumpam pradingsta. Užmetęs akį į laikrodį nustembu, kad it akimirka prabėgęs koncertas jau tęsiasi beveik dvi valandas. Sugrįžusi grupė dar padovanoja „Glósóli“ bei nuoširdžiai pradžiugina mane, visą vakarą kantriai laukusį finalinio albumo „( )“ kūrinio „Popplagið“. Baigiamąja šio įstabaus koncerto daina tampa būtent ji, padabinta ekrane žibančiu šerkšnu. Sprendžiant iš staiga pratrūkusių plojimų – šios kompozicijos laukiau ne aš vienintelis.
„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Muzikai nutilus gausus būrys muzikantų susispiečia scenos priekyje ir garbingai nusilenkia miniai, kuri visą šį laiką sėdėjusi pakyla ir pagerbia šiuos talentingus muzikantus stovimom ovacijom.
Ovacijos netyla, kol grupė nesugrįžta į sceną ir nenusilenkia darkart. Tik, deja, iškviesti juos dar vienam kūriniui nepavyksta ir tamsą išsklaido areną nušvietę prožektoriai.
Šį rašinį reiktų kažkaip užbaigti, bet vis dar nežinau kaip. Vis tik emocijos lieka emocijomis, ir jos ima viršų. „Sigur Ros“ koncertas buvo viena tų iš atminties neišdildomų, žodžiais nenusakomų, gyvenimą pakeičiančių patirčių, dėl kurių melomanai lankosi savo mylimų grupių koncertuose. Vieniems tuos jausmus sukelia vienokia muzika, kitiems kitokia… Mane „Sigur Ros“ šįvakar pavergė dar labiau nei bet kada ankščiau. Lūkesčiais apgaubtas renginys gausiai juos patenkino. Džiugu matyti, kad „Sigur Ros“ klausytojų ratas vis labiau plečiasi, o jų kūryba, kintanti su bėgančiais pro šalį metais, nepraranda to unikalaus islandiško savitumo. Panašu, kad kitą kartą viešint Niujorke dvi dešimtis tūkstančių talpinančios arenos šiems vaikinams gali ir nebeužtekti.
„