Dave Gahan

„Depeche Mode” turas „Memento Mori”: jie yra ir to užtenka

Foto Liudas Zakarevičius

Savaitgalį koncertu Osle savo turo „Memento Mori“ Europos dalį užbaigė britų legendos „Depeche Mode“. Šimtai ir tūkstančiai lietuvių traukė į šios grupės koncertus Varšuvoje, Prahoje, Londone, tačiau, ko gero, daugiausia jų susirinko į Taliną. Estijos sostinė netikėtai tapo priešpaskutine šios dalies depešų turo stotele, nes po kelių dienų Helsinkyje turėjęs vykti koncertas buvo atšauktas dėl nepalankių oro sąlygų.
 
Kai 1998-ais pirmą kartą pamačiau DM, nesitikėjau, kad po 25-erių metų stebėsiu jau 10-ą jų koncertą. Bet štai mes čia, Talino Dainų slėnyje (Lauluväljak). Išpuolė puiki vasaros diena, termometro stulpelis rodė visai neestiškus 31 laipsnį karščio. Dainų slėnyje susirinko minios klausytojų iš įvairių šalių. Apie 40 tūkstančių žiūrovų tapo, tikėtina, didžiausio „Depeche Mode“ koncerto Baltijos šalyse dalyviais. Ankstesnį kartą depešai Estijoje lankėsi 2006 metais.
 
Vakarą pradėjo grupė „HOPE“ (kaip patys save pristato, jei „Portishead“ šiuo metu susikurtų Berlyne) su įdomiu ir depresyviu pasirodymu, tačiau ir su pusvalandžio pavėlavimu. Atitinkamai vėliau prasidėjo ir DM pasirodymas. Pradėjo lėtai ir sunkiai su „My Cosmos Is Mine“. Antrasis sekė „Wagging Tongue“ taip pat iš naujojo albumo. Pirmąsias rankas į viršų pakėlė devyniasdešimtųjų hitai „Walking in My Shoes“ ir „It’s No Good“, o per „In Your Room“ depešų muzika jau skleidėsi visomis gražiausiomis spalvomis ir publika įsisiūbavo.

Foto Liudas Zakarevičius

 Ankstesnį kartą grupę teko matyti 2018-ais metais Vilniuje, tuometinėje „Siemens“ arenoje. Negalima būtų teigti, kad muzikantai suseno. Dave’as Gahanas (61) – lankstus ir plastiškas kaip niekada. Toks pats puikus frontmenas, kokį jį ir prisimename. Nepasakyčiau, kad būtų pasikeitęs ir Martinas Gore’as (62) – ramus, kuklus, išlaikytas. Ko scenoje trūko, tai pernai mirusio grupės klavišininko Andy Fletcherio, kuriam grupė dedikavo ir savo pastarąjį albumą „Memento Mori“, ir koncerto metu atidavė pagarbą per kūrinį „World in My Eyes“.
 
Iš naujojo albumo, kuris pranoko gerbėjų ir kritikų lūkesčius, grupė atliko net penkis kūrinius. Be jau paminėtų skambėjo didžiausias albumo hitas „Ghosts Again“, gražusis „Speak to Me“ ir gilus „Soul with Me“. Dar būčiau pageidavęs nebent „Caroline’s Monkey“, bet puikiai pasitenkinom ir šiomis dainomis. Iš senesnio katalogo grupė labiausiai duoklę atidavė albumams „Violator“ (4 kūriniai), „Songs of Faith and Devotion“ ir „Playing the Angel“ (po 3).

Penkioliktas depešų studijinis albumas „Memento Mori“ žymėjo ilgiausią tarpą tarp grupės albumų visoje diskografijoje (nieko keisto – pandemija ir bendražygio netektis). Ankstesnis „Spirit“ buvo išleistas 2017 metais. Nei iš jo, nei iš 2013-ųjų „Delta Machine“ grupė turo koncertuose nieko negrojo. Naujausias kūrinys, neskaitant „Memento Mori“ dainų, buvo 2010-ųjų albumo „Sounds of the Universe“ singlas „Wrong“.

Foto Liudas Zakarevičius

Depešams publikos gali pavydėti bet kuris atlikėjas. Įsitraukusi, lojali, supratinga ir labai palaikanti. Besivadovaujanti principu – už DM koncertą gali būti geriau nebent du DM koncertai. Grupė nepasididžiuoja ir dosniai dalina žiūrovams savo hitus. Pagrindinę koncerto dalį pabaigė kūriniais „Stripped“, „John the Revelator“ ir žymiuoju „Enjoy the Silence“.
 
Biso pradžia buvo bene didžiausia intriga besidomintiems šios grupės koncertų programa, nes prieš Taliną jie rinkdavosi „Waiting for the Night“ arba „Condemnation“. Taline nuskambėjo pirmasis pasirinkimas, o visą koncertą vainikavo nemirtingi „Just Can’t Get Enough“, „Never Let Me Down Again“ ir „Personal Jesus“.
 
Rašyti apie „Depeche Mode“ koncertą kažkuria prasme yra nedėkingas užsiėmimas, cituojant pačią grupę – „words are very unnecessary“. Nes lankantis pas juos nebe pirmą kartą ir taip puikiai žinai, ką gausi. Krūvą hitų, vaizdo projekcijas, kokius du kūrinius sudainuos Martinas Gore’as, per „Never Let Me Down Again“ linguos rankų jūra, o „Enjoy the Silence“ ir „Personal Jesus“ kartu dainuos visa publika.
 
Taip buvo ir šį kartą. Ir taip, „everything counts in large amounts“ – didžioji dalis žmonių ne pirmą ir ne antrą kartą lankėsi šios grupės koncerte (šių eilučių autorius pažįsta žmonių ir daugiau kartų už jį mačiusių depešus). Tačiau DM koncertai yra tarsi klasiokų susitikimas „where everything’s ours for a few hours“. Ir taip, Andy Fletcherio netektis visiems priminė, kad „precious and fragile things need special handling“.
 
Papildomo šarmo kelionei suteikė tai, kad Talinas tą depešišką savaitgalį buvo pavirtęs stipriai lietuvišku miestu. Koncerte arba mieste teko sutikti Beną Aleksandravičių, Jessicą Shy, Kazimierą Likšą, „lemon joy“ bosistą Vainių Šimukėną, taip pat Vilniaus merą Valdą Benkunską… Garsiau prakalbęs lietuviškai tuoj pat galėdavai išgirsti ką nors atsiliepiant mūsų gimtąja kalba.
 

Foto Martynas Bakans

Daug dėmesio savaitgalį sulaukė ir nuo 1999 metų Taline veikiantis „DM Baar“, kuriame du kartus – 2001 ir 2006 metais – lankėsi ir pati grupė. Kitą dieną po koncerto užsukęs pažiūrėti ar baras tebestovi nenuneštas gerbėjų antplūdžio, pamačiau ten jau besibūriuojančius žmones su vakarykščio koncerto atributika, laukiančius, kol baras atsidarys.
 
Sugroję europinę turo dalį depešai kiek pailsės ir jau rugsėjį pratęs gastroles Šiaurės Amerikoje (Meksikoje, JAV, Kanadoje). Į Europą su koncertais grupė sugrįš sausį, kai vėl suplanuoti pasirodymai Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Vengrijoje. Be jokios abejonės, minios tautiečių vėl rinksis patogiausią kelionės kryptį pamatyti šią grupę nepaisant to, kad tai vėl bus tas pats turas. Nes už DM koncertą gali būti geriau nebent du DM koncertai.
 
Kai 1998-ais pirmą kartą pamačiau DM, nesitikėjau, kad po 25-erių metų stebėsiu jau 10-ą jų koncertą. Visi turai nuo 1998 metų „The Singles Tour“ iki 2023 metų „Memento Mori Tour“. Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Nyderlanduose, Estijoje. Labai gali būti, kad kitais metais bus ir vienuoliktas kartas, lankantis pas Dave‘ą + Martiną, „Depeche Mode“. Nes jie yra ir to užtenka.

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: LAPKRITIS, 2021

Jau gyvename kalėdinėmis nuotaikomis, tačiau dar neskubėkime į Kalėdinį šurmulį. Dar truputį palaukime ir prisiminkime lapkričio albumus. Lapkritį siūlome prisiminti su „Daddy Was A Milkman“ ir „IDLES“ albumais, sunkesnio skambesio gerbėjams – Dave Gahan ir „Soulsavers“ grupės kūriniais, bei bendrais „Converge” ir Chelsea Wolfe bei Richard Dawson ir „Circle darbais.

Daddy Was A Milkman – „Kai ruduo mokė mane“

Šiltas. Jaukus. Mielas. Išjaustas. Turbūt taip reikėtų kalbėti apie naujausią Igno Pociūno, Lietuvos žmonėms geriau pažįstamo „Daddy Was A Milkman“ pseudonimu, albumą „Kai ruduo mokė mane“. Jau pirmieji albumo šaukliai – dainos „Nieko nebijau“ ir „Tinginio vasara“ signalizavo, kad albumas bus toks, kokio mes ir tikėjomės – ramus, įkvėpiantis ir intymus. Toks, kurio galima klausytis kone visose gyvenimo situacijos. Toks, kuris gali tapti nuostabiu palydovu besileidžiant šiltai vasaros saulei. Toks, kuris gali tapti muzikaliausiu draugu gurkšnojant karštą vyną su mylimu žmogumi tada, kai už lango švelniai sukasi snaigių šokis. Toks, kuris net ir paslaptingą Kalėdų naktį gali įkvėpti, sušildyti ir nuraminti.

Ar „Kai ruduo mokė mane“ patenkino tuos lūkesčius? Su kaupu. Trečiajame Igno albume, lyginant jį su prieš tai buvusiaisiais, skirtumas vienintelis – visas įrašas – lietuvių kalba. Gražūs tekstai, švelni muzika, intymumas ir velniškai jausmingos, lengvos melodijos šio albumo tikrai ilgam neleis padėti į lentyną. Jo, tiesiog, norisi klausytis vėl ir vėl, mat 9 čia esančios kompozicijos „susiklauso“ taip greitai, kad nespėji net įkvėpti… Todėl imi jį „sukti“ iš pradžių.

Ypatingai dabar, kai gyvename nežinodami kaip virusas evoliucionuos; kai stebėdami kas vyksta už Lietuvos sienos jaučiame nerimą; kai neigiamos informacijos žiniasklaidos kanaluose yra ypatingai daug… „Kai ruduo mokė mane“ gali tapti pasakiškai miela ramybės doze jūsų namams, ausims ir, žinoma, širdims.

Dave Gahan ir Soulsavers – „Imposter“

Vienos iš svarbiausių visų laikų muzikinių grupių „Depeche Mode“ karjera jau tęsiasi daugiau kaip keturis dešimtmečius. Dave Gahan – „depešų“ veidas ir balsas. Jį myli šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Jo vietoje svajoja atsidurti dažnas „depešistas“, net ir žinodamas, jog būti Dave Gahan’u yra pavojinga. Juk šis žmogus net keturis kartus (!!!) yra paspaudęs ranką mirčiai! Dave Gahan yra Dievas, besimaudantis minios meilėje, tačiau niekam ne paslaptis, jog dainas grupei kuria ne jis, o jo kolega Martin Gore. Na, išskyrus keletą retų atvejų. Todėl nieko keisto, jog metams bėgant atsiranda poreikis padaryti kažką savo. Kažką, kas būtų nesiejama su „depešais“. Albumas „Imposter“ – jau penktasis Dave Gahan išstojimas be „Depeche Mode“ ir trečiasis dovanojant savo balsą prodiuserių „Soulsavers“ komandai. Sulig kiekvienu jų bendru albumu vis labiau jaučiasi, jog šis projektas, laikui bėgant virtęs rimta grupe, yra labai svarbus savirealizacijos kanalas Dave Gahan‘o gyvenime ir karjeroje. Šiuo jo gyvenimo etapu tikriausiai svarbesnis nei megadinozaurai „Depeche Mode“.

Šį kartą albume nerasite nei vienos autorinės dainos. Čia skamba vien koveriai. Bet kaip gražiai! Klausant šio albumo su kiekviena daina imi vis labiau pamiršti, jog šias dainas parašė Mark Lanegan, Neil Young, PJ Harvey, Bob Dylan ir kiti. Dave Gahan čia yra ne tik vokalistas, bet ir savotiškas šios muzikinės kelionės kuratorius, kuriam ši kelionė, matyti, itin asmeniška. „Imposter“ – jautrus, gilus, tyras, ir velniškai muzikalus darbas. Muziką šiam albumui įrašė gyvais instrumentais grojanti dešimties žmonių grupė. Tai – visiškai kita muzikinė amplitudė, nei „Depeche Mode“. Na, o su niekuo nesupainiojamas Dave Gahan balsas čia atsiskleidžia visai kitomis spalvomis.

Tad jei mėgstate „depešus“, bet norite išgirsti jų balsą kitokioje muzikoje – nepraleiskite progos. O jei „depešų“ nemėgstate (arba nežinote?) – linkiu Jums atrasti šį nepaprastą, žavingą balsą būtent šiame kontekste. Čia Dave Gahan išlieja visą savo širdį. Ir tai girdisi. Kol kas tai – naujas darbas, tad bendra nuomonė apie jį dar nėra pilnai susiformavusi. Bet spėju, jog kažkada, šis albumas bus laikomas vienu esminių jo karjeros šviesulių. Panašios svarbos, kaip „American IV: The Man Comes Around“ šiandien yra Johnny Cash kūryboje. Bet iki tol dar laukia daug metų ir daug naujų albumų, ar ne?

„Converge” ir Chelsea Wolfe – „Blood Moon: I”

2016-ųjų metų balandis. Įžymieji JAV hardcore/mathcore atlikėjai „Converge” koncertuoja Europoje. Jiems talkina raganiškoji užburiančio balso savininkė Chelsea Wolfe, jos kolega Benas Chisholmas ir Stephenas Brodsky iš taip pat amerikiečių roko grupės „Cave In“. Pasirodymai pavadinti gana pranašiškai – „Blood Moon“. Publika ošia, o tarp muzikantų užsimezga magiškas ryšys.

Šis neeilinis kolektyvas tuo metu to dar nežinojo, tačiau būtent tada buvo įpūsta dar vieno albumo dvasia. Visgi įrašų sesijos prasidėjo ne iš karto, o 2019-aisiais. Karantinas pakišo koją, tad įrašą teko pabaigti nuotoliniu būdu. Ir štai, šių metų lapkritį dienos šviesą pagaliau išvydo minėtųjų muzikantų bendro darbo vaisius – albumas „Blood Moon: I“.

Kaip ir buvo galima tikėtis, kiekvienas iš minėtųjų atlikėjų čia paliko savo unikalų pėdsaką. „Blood Moon: I“ sujungia siautėjantį  „Converge” įniršį su „Cave In“ sunkumu ir žaviosios  Chelsea Wolfe raganišku niūrumu. Jei kada nors klausėte savęs, kaip skambėtų Jacobas Bannonas, jei jis taptų „Cave In“ nariu, arba kaip Chelsea Wolfe atskleistų savo kerinčias melodijas per kaklą laužantį „Converge” ritmą, atsakymus į šiuos klausimus rasite jau pirmuosiuose kūriniuose. Mano asmeniniai favoritai, kurių paklausyti tiesiog būtina: „Blood Moon“, „Coil“ ir „Crimson Ston“. Čia susipina tiek sunkūs, matematiški „Converge” rifai, Jacobo Bannono scream’as, tiek ir tamsus, bet tuo pačiu metu ir švelnus Chelsea Wolfe vokalas.

„Blood Moon: I“ peržengia daugelio „Converge” užkietėjusių gerbėjų tolerancijos ribas. Jie grupę kaltina „suminkštėjimu“, o aš kaip tik manau, jog tai yra natūrali jų skambesio evoliucija, kuri buvo ilgai laukta ir šiame albume meistriškai įgyvendinta. „Blood Moon: I“ taip pat yra sunkiausia ir įspūdingiausia Chelsea Wolfe ir Beno Chisholmo muzikos išraiška, kurią varo kunkuliuojanti „Converge”“ jėga ir „Cave In“ dvasia. „Blood Moon I“ tikrai yra vienas esminių šių metų sunkiosios scenos albumų.

Richard Dawson ir „Circle“ – „Henki“

Dainų kūrėjas ir gitaristas Richard Dawson iš Didžiosios Britanijos suvienijo jėgas su Švedų roko grupe „Circle“. Richard Dawson atstovauja daugiau folk stiliaus tradicijas, o jau apie jau apie 40 albumų savo diskografijoje turintys „Circle“ atstovauja įvairiems roko stiliaus subžanrams – progressive, hard, glam, space ir kiti. Grupė, garsėjanti technišku aukšto lygio atlikimu ir veržlumu suteikia greičio ir energijos lyriškesniai Richard Dawson kūrybai.

Kuriant albumą kūrėjai dalinosi demo / bandomaisiais įrašais nuotoliniu būdu, vėliau susitiko įrašų sesijai Suomijoje ir albumą pabaigė dirbdami nuotoliu, kai 2020-ųjų pavasarį visą Europą pasiekė pandemija. Atrodo, jog pakankamai ilgas pasiruošimas išėjo į naudą. Dawson mėgsta išbandyti savo kūrybos ribas ir ieškoti kažko naujo. Įprastai savo kūriniuose pasakojantis visą žmogaus gyvenimą ir jo paletę, su albumu „Henki“ nuo to nenutolo, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasakojama apie kažką kitką. Albumo pavadinimas – suomių kalbos žodis, kuris reiškia „dvasią“ ar „sielą“. Visi septyni kūriniai pavadinti augalų pavadinimais. Iš pirmo žvilgsnio „botaniniai“ kūriniai pasakoja Richard Dawson mėgstama tema – žmones: jų gyvenimo iššūkius, tragedijas ir pomirtinio gyvenimo paslaptis.

Tai išskirtinis albumas Richard Dawson diskografijoje su „Circle“ energija ir dvasia. Plačios temos, kiek kitoks skambesys ir albumas glosto ausį ne tik eiliniams klausytojui, bet ir išrankiems melomanams.

IDLES – „Crawler

Iš Bristolio – britų avangardo sostinės – kilusių „IDLES“ pristatinėti nereikia – garsus jų šauksmas gerai girdimas ir Lietuvoje, nors jie (dar) nėra čia viešėję. Naujausio, ketvirtojo jų albumo „Crawler“ istorija gan tipinė – 2020-ųjų rugsėjį išleidę trečiąjį albumą, „Ultra Mono“, grupės vyrukai turėjo  vilties pakoncertuoti su juo. Deja, dėl patys-žinot-ko, tai tapo neįmanoma ir „IDLES“ padarė tai, ką moka geriausiai – užsidarė studijoj ir pradėjo įrašynėti dar vieną albumą. Taip ir gimė „Crawler”.

Jei mokate skaičiuoti, supratote, kad naujasis „IDLES“ albumas gimė labai greitai. Greitai gimę albumai dažnai kvepia chaltūra, tiesa? Tik ne „IDLES“ atveju. Tačiau čia turime jus įspėti. „Ultra Mono“ buvo greitas ir įsiūtęs. Jame buvo viskas, dėl ko mylime „IDLES“ –  piktas Joe Talboto vokalas, socialiai angažuotos temos, siautulingi ritmai. „Crawler“ – visiškai kitoks, ir tai suprantame vos išgirdę pirmąsias „MTT 420 RR“ natas.

„IDLES“ čia visiškai kitokie, atsigrėžę į save, į savo išgyvenimus, į savo problemas. „Crawleryje“ galima lengvai užčiuopti tai, su kuo „IDLES“ visą laiką buvo lyginami – čia girdime ir niūrias „Joy Division“ nuotaikas, ir senąjį gerąjį „Queens of The Stone Age“ skambesį. Turime net baladę – arba tai, kas artimiausia baladei „IDLES“ kontekste („The Beachland Ballroom“).

Ką turime dar? Ogi albumą, kuris yra kažkiek chaotiškas, tačiau kartu yra labai svarbus (arba tokiu taps) tiek patiems „IDLES“ nariams, tiek jiems kaip grupei. Bent jau tokį turiu įtarimą (ir galbūt slaptą norą).

Dave Gahan, Soulsavers – Metal Heart

Grupės „Depeche Mode“ siela Dave Gahan paskelbė apie dar vieno solinio albumo išleidimą. Kaip ir anksčiau (2012-aisiais išleistame albume „The Light the Dead See“ ir 2015-aisiais pasirodžiusiame „Angels & Ghosts“), šiame projekte jam talkina Rich Machin (aka „Soulsavers“).

Naujasis jų albumas, „Imposter“, pasirodys jau lapkričio 12 dieną. Jame rasite ne originalias D. Gahano kompozicijas, o net 12 rinktinių koverių – nuo PJ Harvey, Bobo Dylano, Cat Power iki Charlie Chaplino ar Marko Lanegano sukurtas dainas.

Šiandien kviečiame išgirsti albume šeštuoju numeriu pažymėtą dainą „Metal Heart“, kurią 1998-aisiais sukūrė ir įrašė Cat Power.

Pilną albumo kūrinių sąrašą rasite čia:
01. The Dark End of the Street (Chips Moman and Dan Penn)
02. Strange Religion (Mark Lanegan)
03. Lilac Wine (James Shelton)
04. I Held My Baby Last Night  (Jules Bihari and Elmore James)
05. A Man Needs a Maid (Neil Young)
06. Metal Heart (Cat Power)
07. Shut Me Down (Rowland S. Howard)
08. Where My Love Lies Asleep (Gene Clark)
09. Smile (Charlie Chaplin, John Turner and Geoffrey Parsons)
10. The Desperate Kingdom of Love (PJ Harvey)
11. Not Dark Yet (Bob Dylan)
12. Always on My Mind (John Lee Christopher, Jr., Mark James and Wayne Thompson)

Spalio 11 – naujas Depeche Mode albumas?

spalio-11

Laikmatis grupės tinklalapyje

Visai netikėtai britų super grupės „Depeche Mode” oficialiame tinklalapyje atsirado atbulinis laikmatis (angl. countdown), skaičiuojantis sekundes iki spalio 11 dienos. Kol kas nei grupė, nei jos atstovai nekomentuoja jokių su šiuo tinklalapio pasikeitimu susijusių gandų.

Tiesa, grupės lyderis Dave’as Gahanas ne viename interviu yra užsiminęs apie tai, kad kažkada turi pasirodyti naujas kolektyvo diskas. Tačiau ar spalio 11 bus išleistas naujas albumas, ar naujas singlas, ar dar kažkas ypatingo – kol kas neaišku. Visgi, grupės gerbėjų forumuose vyrauja nuomonė, kad laikmatis skaičiuoja sekundes iki 14-ojo britų grupės disko pasirodymo.

manoMUZIKA primena, kad paskutinis depešų albumas „Delta Machine” buvo išleistas 2013-ųjų kovo mėnesį.

Depeche Mode įkūrėjai grįžta su nauja grupe

Martin Gore ir Vince Clarke

Kai anglų elektroninės muzikos korifėjai „Depeche Mode“ susibūrė 1980-aisiais, tuo metu grupę sudarė 4 asmenys: Dave Gahanas (pagrindinis vokalistas), Martinas Gore (klavišininkas, gitaristas, vokalistas, dainų kūrėjas), Andy Fletcheris (klavišininkas) bei Vince Clarke (klavišininkas, dainų kūrėjas). Pastarasis kolektyvą paliko po metų, pasirodžius debiutiniam albumui „Speak & Spell“, mat išsiskyrė jo ir likusių grupės narių kūrybinės vizijos. 

Po ketverių metų Vince drauge su Andy Bellu subūrė grupę „Erasure“, kuri, kaip ir „Depeche Mode“ gyvuoja iki šiol. Šiemet „Erasure“ išleido keturioliktąjį studijinį albumą „Tomorrow‘s World“, na, o „Depeche Mode“ „sąskaitoje“ – prieš trejetą metų pristatytas dvyliktasis įrašas – „Sounds of the Universe“.

Šiemet, po 30 metų pertraukos, Vince Clarke bei Martinas Gore paskelbė, jog vėl imasi kurti kartu naujai suburtoje grupėje „VCMG“.

„Prieš kokius metus laiko kaip iš giedro dangaus gavau elektroninį laišką iš Vince, kuriame buvo paprastai ir aiškiai parašyta: „Ketinu kurti techno albumą. Ar domina bendradarbiavimas?“. – apie naujos grupės pradžią pasakojo Martinas. – „atrašiau jam „OK“.

Jau yra žinoma, jog pirmasis nepilnas studijinis albumas „Spock“ bus išleistas gruodžio 13-tąją, na, o paskutinę metų dieną – gruodžio 31 – pasirodys speciali albumo versija. Žadama, jog „VCMG“ kūryba, kurio pavadinimą, beje, sudaro dviejų narių vardų bei pavardžių pirmosios raidės, gerokai skirsis tiek nuo „Depeche Mode“, tiek nuo „Erasure“ muzikos – naujasis projektas pasižymės techno garsais.