CD
Prieš kelis mėnesius manoMUZIKOJE atsirado straipsnių ciklo apie šių metų muzikinio derliaus vaisius pirmoji dalis. Žvilgterėjau į pirmuosius mėnesius ir išskyriau 6 diskus, kurie, mano asmeninėje fonotekoje, užėmė pagrindines pozicijas.
Šiandien atėjo metas pratęsti „geriausiųjų” sąrašą. Akivaizdu, kad tų „geriausiųjų” gali būti neapibrėžtai daug, mat 2013- ųjų derlių, aišku kaip dieną, mes dar prisiminsime ilgai. Vien tik pirmieji 8 šių metų mėnesiai padovanojo tokią gausą geros ir kokybiškos muzikos, kad jų pilnai pakaktų sudaryti geriausiųjų penkiasdešimtuką. Deja, taisyklės yra taisyklės (nepaisant to, kad susikūrėme jas patys), todėl laikytis jų privalu. Teks ir vėl išsirinkti geriausiųjų šešetą…
Visgi prieš užmesdamas akį į geriausiųjų šešetuką (kadangi tai dariau balandžio pradžioje – darysiu tai ir dabar), visų pirma šnektelsiu apie tuos vardus, kuriems, mano subjektyvios nuomonės dėka, šiek tiek pritrūko iki ‘geriausiųjų’ sąrašo. Tikrai puikius albumus išleido tokie kolektyvai kaip „When Saints Go Machine„, „These New Puritans„, sesutės CocoRosie, australijos duetas „Empire of the Sun„, kultinis režisierius Davidas Lynchas ar kitaip suskambęs senas „Bon Iver” lyderio Justino Vernono kolektyvas „Shouting Matches”. Tačiau subjektyvumui ir idėjai ribų nėra, todėl žemai nusilenkęs šiems vardams (bent jau kol kas) palieku juos už aukščiausio pastarojo periodo šešetuko.
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau didžiai savo nuostabai jau šiandien turiu keturis „nusivylimus”, kurie mane – itin besidomintį muzika – šiemet tiesiog nuvarė į neviltį. Keista ir ironiška, tačiau nuvylė būtent tie vardai, kurie, kaip tikėjau (ir kartu net neabejojau), metų gale turėjo puikuotis mano asmeniniame dešimtuke. Tie vardai – „Phoenix„, James Blake, „The National” ir „Sigur Ros„. Žinoma, tai – tik asmeninė mano nuomonė, paremta itin dideliais su šiais vardais sietais lūkesčiais, todėl jeigu kas nors galvoja kitaip ir norėtų į mane paleisti keturias plytas, patarčiau to tiesiog nedaryti. Kartoju visai atvirai: tai tik mano asmeninė nuomonė.
„Phoenix” ir James Blake užsižaidė toje pačioje, prieš tai sėkmę garantavusio albumo žaidimų aikštelėje. „Entertainment” – identiškas „Wolfgang Amadeus Phoenix” klonas, sukurtas pagal tą pačią idėjinę ir muzikinę schemą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie britų tamsos talentą Jamesą Blake’ą. Klausiau albumo ir galvojau: tai girdėjau nuolat klausydamas pirmojo debiutinio muzikanto įrašo. Buvo liūdna ir kartu apmaudu, mat iš šių dviejų kolektyvų tikėjausi tikrai labai daug.
Kalbant apie neviltį, susijusią su „Sigur Ros” reikėtų paminėti vienintelį žodžių derinį: „per kieta ir nuobodu”. Galbūt albumas man tiesiog neprilipo, o gal tiesiog mano ausiai (o kartu ir sielai) vis dar sunku susitaikyti su kietesniu ir gerokai griežtesniu islandų skambesiu. Sutinku, „Kweikur” – kokybiškas ir tikrai profesionalus įrašas. Tačiau lygindamas jį su „Valtari” pasigedau jame shoegazinių variacijų ir didžiosios muzikinės euforinės lyrikos. Tos, prie kurios buvau pripratęs daugiau nei 18 grupės gyvavimo metų.
Tuo tarpu su „The National” buvo dar kebliau…Pastaruosius penkerius metus ši Ohajo grupė turėjo tvirtas pozicijas mano mylimiausiųjų penketuke. Negana to, 2010 metais išleistą diską „High Violet” tikrai norėčiau su savimi pasiimti kildamas Švento Petro vartų link. Prieš tai sekę albumai „The Boxer” ir „Aligator” taip pat gali turėti realių pretenzijų į tvirtas amerikietiško indie roko XXI amžiaus klasikos pozicijas, todėl šio kolektyvo kūryba mano pasąmonėje reiškė gerokai daugiau nei vien tik muziką. Tačiau šiemetinis „Trouble Will Find Me”, mano akimis (ir ausimis) buvo ne žingsnis į priekį, o trys žingsniai atgal. Albumą perklausiau keturis kartus, netikėdamas, kad į mano vidinės Aldonos iškeltą klausimą „Ar tai tikrai viskas” bus atsakyta teigiamai… Deja… Galbūt Mattas ir kompanija norėjo su „Trouble Will Find Me” grįžti prie ištakų, o gal pastaruosius trejus metus grupė tiesiog išgyveno kūrybinę krizę. „Trouble Will Find Me” man pasirodė pernelyg vienodas, monotoniškas ir netgi nuobodus įrašas. Bet kuriuo atveju, labai tikiuosi, kad „The National” jau netrukus sugrįš su nauja muzika ir idėjomis, prieš kurias nesugebės užsiverti jokie kūrybiniai vartai.
Taigi, po trumpo žvilgsnio į kitokią dabartį, dalinuosi tais 6 vardais, kurie per pastaruosius keletą mėnesių neišlenda iš mano grotuvo, galvos ir … muzikinės dūšios.
Albumo viršelis
I. EDITORS „The Weight Of Your Love”
Šis albumas – neabejotinai pats brandžiausias „Editors” diskas, kurį klausant niekaip neapleidžia džiugesio jausmas, kad pagaliau Tomas Smithas ir kompanija atrado grynai savąjį skambesį. Ilgai ieškoję kelių į muzikinį britiškos roko padangės identitetą, vyrukai pagaliau atrado muzikinį tapatumo garantą. Kiek daugiau lyrikos nei įprastai, kiek švelnesnis garsas nei prieš tai buvusiame diske „In this Light and on this Evening” ir kiek daugiau styginių nei anksčiau yra turėjęs „Editors”. Šiandien britų rokeriai pelnytai gali vadintis unikalia, tapatumą ir išskirtinę vietą (ne tik po britiška) saule išsikovojusia grupe. Albume yra viskas, ko reikia geram kokybiškam įrašui – ir stadioninis himnas „A Ton of Love”, ir romantiška styginiais instrumentais paremta baladė „Nothing”, kurioje Tomo Smitho vokalas atsiskleidžia visu gražumu, ir pelnytai įsimylėjėlių šedevru galintis vadintis kūrinys „What Is This Thing Called Love”.
„The Weight Of Your Love” yra toks įvairus, vientisas ir iškalbingas, kad kartelė panašaus kalibro grupėms yra užkelta maksimaliai. Net neabejoju, kad ketvirtasis britiško roko vėliavnešių albumas bus vienas stipriausių ir įdomiausių šių metų įrašų. Ir netgi nežiūrint į tai, kad dviejų platininių albumų savininkai su naujausia plokštele nepasiekė Didžiosios Britanijos albumų topo viršūnės, „The Weight Of Your Love” yra nuostabus, didingas ir itin muzikalus įrašas. Bent jau mano akimis šis įrašas pagrįstai gali vadintis metų roko šedevru. O ar aš teisus įsitikinti galėsite jau spalio 2 dieną, kuomet „Editors” surengs koncertą Vilniaus menų fabrike „Loftas”.
Skyer viršelis
II. POSTILJONEN „Skyer”
„Skyer” išvertus iš norvegų kalbos reiškia debesis. Klausydamasis šio skandinavų albumo taip ir jaučiuosi – it pakilęs virš saulės apšviestų debesų. Puikus dream pop darbas, kuris – nuo pat pradžios iki pabaigos – neabejotinai leidžia Švedijos – Norvegijos trijulę krikštyti Šiaurės šalių dream pop stiliaus karaliais. Jei prieš dvejus metus pasaulinę dream pop karalių karūną pelnytai nešiojo „Beach House”, tai šiandien ramia širdimi ją uždėčiau „Postiljonen”. Ko gero tinkamesnį muzikinį foną saulės palydėjimui ramiai sėdint prie jūros iš šių metų sąrašo rasti būtų labai sunku. Skandinavai nuvertė kalnus ir sukūrė lyrišką muzikinę pasaką. Žinant, kad tai – tik debiutinis įrašas, „Postiljonen” pagrįstai galime vadinti savotišku dream pop reiškiniu ne tik Šiaurės Europos, bet ir viso pasaulio muzikinėje padangėje.
III. LAURA MVULA „Sing To The Sky”
Albumo viršelis
Absoliučiai naujai suskambusi soul muzika turi būti dėkinga ne kam kitam, o būtent britų dainininkei Laurai Mvulai. Už naują spalvą, kitokį skambesį ir neįtikėtinas muzikines aranžuotes. „Sing To The Moon” – nenuspėjamas albumas, kuriame nerasite nei vienos primityvios dainos. Lauros vokalas – aukso vidurys tarp Amy Winehouse ir Adele, o kiekvienas albume esantis kūrinys – lyg nedidelis muzikinis stebuklas, dar sykį įrodantis kokia plati, neaprėpiama ir beribė gali būti muzika. Jeigu reikėtų įvardinti didžiausią šių metų atradimą, Laura Mvula neabejotinai puoštųsi šiuo titulu. Ne veltui manoMUZIKOS kalbintas Michaelas Kiwanuka savo interviu prisipažino, kad jos pasirodymas festivalyje „Glastonbury” buvo vienas įsimintiniausių renginio koncertų.
Cannibals With Cutlery
IV. TO KILL A KING „Cannibals With Cutlery”
Šią Lydso pop roko grupę manoMUZIKOJE esame pristatę kategorijoje „manoATRADIMAS”. Jau tada kalbėjau apie tai, kad jokio unikalaus prieskonio šiam kolektyvui priskirti negalime dėl vienos priežasties: grojančių panašią muziką muzikos kalvėje Didžiojoje Britanijoje yra nesuskaičiuojama galybė. Tačiau noriu to ar ne, negaliu nesižavėti itin patraukliu ir labai išbaigtu šių metų pradžioje išleistu „To Kill A King” albumu „Cannibals With Cutlery”. Čia savo favoritus atras ir tas, kuris pop roką įsimylėjo šio tūkstantmečio pradžioje klausydamasis pirmųjų „Coldplay” ir „Athlete” darbų, ir tas, kuris žavisi šiandienos naujaisiais pop roko reiškiniais. Paprastas, kokybiškas ir tikrai labai muzikalus albumas šiemet, ko gero, buvo perklausytas daugiausiai kartų. To pilnai pakako, kad jis įsitvirtintų manajame pastarųjų mėnesių ‘šešetuke’ ir neabejotinai išsikovotų pozicijas mano metų favoritų tope.
Baths "Obsidian"
V. BATHS „Obsidian„
Nepaisant to, kad po „Baths” pseudonimu jau daugiau nei trejus metus muzikuoja Los Andželo klubų rezidentas Willis Wiesenfeldas, prireikė sulaukti trečiojo studijinio albumo tam, kad „Baths” vardas būtų pripažintas visame pasaulyje. Puikus dešimties dainų rinkinys, sudėtas į pilną albumą, pavadintą „Obsidian” įtiks absoliučiai visiems elektroninės muzikos mylėtojams – tiek tiems, kas žavisi tamsos muzikos dainiumi James’u Blake’u, tiek ir tiems, kurie šiandien vis dar negali sustoti mylėti chillwave muziką. Absoliučiai universalus albumas tikrai neturėtų palikti abejingų. Ypač tų, kuriems šio žanro muzika nėra svetima. Willis sukūrė stebuklą. Labai tikiuosi, kad jis juo didžiuojasi taip, kaip jam derėtų tai daryti. Asmeniškai man „Obsidian” – neabejotinai vienas puikiausių šių metų elektronikos šedevrų, sukėlęs pačius didžiausius lūkesčius ateities „Baths” įrašams. Vien tik ko verta albumą pristačiusi daina „Ironworks”…
Random Acces Memories
VI. DAFT PUNK „Random Access Memmories”
Apie prancūzų duetą „Daft Punk” šiemet buvo pasakyta daugiau nei įmanoma. Apie juos rašė visi, kas netingėjo; liaupsino visi, kas galėjo ir grojo tie, kas tik sugebėjo. Ar šokių muzikos dievai iš Paryžiaus buvo verti tokių liaupsių? Neabejotinai taip. Talentas, viešieji ryšiai ir net aštuonerius metus (!!!) lauktas albumas padarė savo. „Random Access Memories” – tiesiog tobulas trylikos dainų rinkinys, kurį klausytis tinka visose gyvenimo situacijose. Jeigu kietesnės muzikos mylėtojai vis dar turi iliuzijų į šuns dienas išdėti house muziką, sakydami, kad ji – pernelyg vienoda ir monotoniška – atsakymas jiems būtų ypatingai paprastas: šiemetinis „Daft Punk” albumas tokio pobūdžio įžvalgas paneigs labai greitai.
Taigi, antrajam metų muzikiniam trečdaliui savo odę sugiedojau;) Kai kurie lūkesčiai tiesiog sugniuždyti, o kai kurios viltys – patenkintos su kaupu. Vieni talentai – atrasti, o kiti, priešingai, tam tikra prasme tik sužlugdė mano viltis. Vienaip ar kitaip, šie „myliu – nemyliu”, „noriu- nenoriu” ir „tikiuosi – nesitikiu” tik dar labiau įneša intrigos į muzikinių lūkesčių žaidimą. Ateinantys ketveri mėnesiai taip pat žada įdomų muzikinį srautą: netrukus turi pasirodyti „Volcano Choir”, „Arcade Fire”, „White Lies” ir kitų daug vilčių teikiančių atlikėjų naujausi albumai, todėl prieš pat kalėdas bus vėlgi labai įdomu sudėlioti tam tikrus muzikinius taškus ant „i”.
Tad, kaip ir anąkart, sakau: „To Be Continued…. SOON”.
