To Kill A King

Trečio tūkstantmečio antrajame dešimtmetyje atrasti šviežią ir nenuvalkiotą britiško pop roko skambesį yra itin sudėtinga. Regis per pastaruosius septyniasdešimt metų šio žanro muzikoje buvo pasakyta praktiškai viskas. Nuo „The Beatles” iki „Oasis„, nuo „Blur” iki šiandieninių „Mumford And Sons„. Negalime pamiršti ir šitoje spalvingoje kraštutinumų atkarpoje įsiterpiančių tokių kolektyvų, kaip „Stereophonics„, „Coldplay„, „Verve„, „Radiohead” ir galybės kitų. Jei dabar imsite prieštarauti ir bandyti brėžti ribą tarp tokių subžanrų kaip rokenrolas, indie rokas, britpopas ir panašiai – atsakau paprastai: čia tam tikrai ne vieta. Šiuokart muzikine prasme abstraktinsiu iki „negaliu” ir į subžanro kategorijas lįsti net nebandysiu.

Taigi, grįžkime prie esmės, kuri šiandienos manoATRADIMĄ keičia į naują grupę. Ir tos grupės pavadinimas yra „To Kill A King„. Jeigu išgirdę šį vardą prieš akis išvydote 2003 metais Mike’o Barterio kurtą filmą – nesate visiškai neteisūs, mat šios juostos įkvėpti vyrukai nusprendė grupę pavadinti būtent taip.

„To Kill A King” – tai pop roko/indie roko penketas iš Lydso. Galybės muzikinių žanrų formuojami vyrukai, kurie, kaip patys kažkada prisipažino, visą gyvenimą svajojo muzikuoti, toli ieškoti neketino: pasirinko tai, kas šiuo metu „ant bangos” yra ne tik muzikos kalve vadinamoje Didžiojoje Britanijoje… Sumaišė lengvai skambančią gitaros muziką su gražiai įsipinančiais styginiais, visą tai įvilko į gražų ir melodingą muzikinį piešinį, kurį įpakavo į lengvą ir švelnų grupės lyderio vokalą. Sakysite – banalu? Tebūnie. Tačiau, sutikite, yra kolektyvų, kurie sutverti groti tokią muziką. Paklausę „To Kill A King” suprasite, kad jie – būtent tokie.

Susikūrę 2009 metais Lydso vyrukai iki šiol yra išleidę 2 EP ir vieną pilną studijinį albumą „Cannibals with Cutlery”. Būtent pastarasis diskas ir turėjo tapti tiesiausiu jų keliu į britiško pop roko šlovę. Šiemet išleistą „Cannibals with Cutlery” puikiai įvertino tokie leidiniai kaip „Q” ar „The Guardian„, tačiau net ir to nepakako, kad „karaliaus žudikai” taptų populiarūs. Kol kas jų koncertiniame kalendoriuje numatyti pasirodymai vietinės reikšmės (ar kiek geresniuose) Didžiosios Britanijos klubuose, o svajonės apie pasaulinį pripažinimą, regis turės būti dar kuriam laikui atidėtos.

Ir visgi, nežiūrint į tai, kad jų didysis muzikos aidas dar neatkeliavo nei iki Šiaurės Europos šalių, nei iki didžiųjų senojo žemyno  rinkų (tokių, kaip Prancūzija, Italija ar Vokietija), tikiu, kad „To Kill A King” bus ta grupė, kuri savyje atras užkoduotą sėkmės paraką. Galbūt dėl melodingos daugeliui priimtinos muzikos. O galbūt dėl mielo ir žavaus nuoširdumo, kuriuo nesugadinti scenos naujokai taip žavi klausytojus ir žiūrovus (peržiūrėję youtube „pasimetusių” video iš grupės koncertų netruksite suprasti apie ką aš kalbu). Taip, klausantis jų kūrybos nesunku atpažinti, kad kolektyvas dievina tokias grupes kaip „The National„, „Frightened Rabbit” ar „Athlete„, tačiau net ir sudėjus visus šiuos veiksnius į vieną krūvą (gerai, sutinku – pridėkime ir muzikinio identiteto trūkumą) neleidžia nesižavėti jaunuolių iš Lydso muzika.

Tikiu, kad jų sėkmė – visai čia pat…Galbūt net už artimiausio muzikinės gatvės kampo. Viskas, ko reikia Lydso penkeriulei – tai tinkamam muzikos industrijos žmogui tinkamu laiku išgirsti „To Kill A King” kūrinius.

Labai linkiu, kad taip atsitiktų kuo greičiau.

Ir visgi, nors esame su manoMUZIKOS autoriais sutarę, kad šioje skiltyje nesileisime į didelius asmeniškumus, šįkart sugriešysiu… Tiesiog negaliu neprisipažinti, kad „Cannibals with Cutlery” kol kas užima tvirtas pozicijas geriausių mano 2013 metų albumų sąraše. Beje, visą albumą galite perklausyti apačioje.

Taigi, susipažinkite su netolimos ateities muzikine perspektyva – grupe „To Kill A King”.