Hudson Taylor

manoTOPAS 2012: In.

manoBLOGAS

Šių metų apžvalgą norėčiau pradėti nuo esminio ir pačio svarbiausio įvykio mano gyvenime. Tai ne mokslo, darbo pasiekimai, o savęs suradimas padedant manoMUZIKAI ir tampant jos dalimi. Visada buvau lengvai pamišusi dėl muzikos. Kiek save prisimenu, nuo pat kasetinio ausinuko įsigijimo, muzikos ausinės buvo mano nuolatinės palydovės. Niekada negailėjau pinigų naujiems muzikiniams įrenginiams, įrašams ar bilietams į gyvus pasirodymus. Labai džiaugiuosi ir noriu tarti dideli AČIŪ visam manoMUZIKOS kolektyvui, kurie labai šiltai ir draugiškai mane priėmė, visada kilus neaiškumams pagelbėjo ir savo geru žodžiu skatino eiti pirmyn. Jūsų pagalba ir parama padėjo man atrasti neišsenkamus muzikinius klodus ir pačią save. Esu beprotiškai Jums dėkinga!

Na, o dabar, grįžkime prie mano muzikinio 2012 metų topo. Muzikinių atradimų šiais metais mano gyvenime buvo tikrai daug, ir buvo tikrai nelengva nuspręsti, kuriuos albumus išskirti ir patalpinti į ribotą dešimties vietų topą. Galiausiai, išskyriau ne kartą perklausytus diskus, kurie vėl ir vėl iš naujo atrandami, be galo mėgiami ir mylimi.

 

manoALBUMAI 2012

„Sigur Rós” – „Valtari”

Tai yra ta grupė ir tas albumas, kurio galiu klausytis ir vis atrasti naujas detales, natas, žodžius. „Sigur Rós” muzika man padeda susikaupti, pasisemti stiprybės, naujų jėgų ir minčių. Tai tarsi savotiška meditacijos forma. Nesuskaičiuosiu kiek kartų, po sunkios darbo dienos užsidėdavau „Valtari” diską ir leisdavausi nešama muzikos. Negaliu nepaminėti ir su šiuo disku susijusio „The Valtari Mystery Film Experiment” projekto, kurio video kiekvieną mėnesį laukdavau, kaip muzikinės dovanos. Labiausiai viso eksperimento metu įstrigo du darbai, kuriuos siūlau prisiminti ir Jums. Tai „Ekki múkk” ir „Dauðalogn & Varúð” kūrinių ekranizacijos.

„Efterklang” – „Piramida”

Genialieji danai ir jų „Piramida” albumas dar neišgirdus naujojo darbo nustebino savo kūrybiniu procesu. Devynias dienas atsiskyrę nuo visuomenės ir praleidę apleistame kalnakasybos miestelyje, muzikantai sukūrė daugybę įrašų, kuriuos panaudojo naujojo disko kūrime. Perklausius albumą įsitikini, kad išgirsti ir pagauti tokius garsus, galima tik kelioms dienoms atitrūkstant nuo tikrovės.

„How To Dress Well” – „Total Loss”

Dvejus metus kurtas amerikiečio Tomo Krello antras studijinis diskas – išbaigtas, puikiai skambantis vienuolikos dainų rinkinys, o „& It Was U” kūrinys iki šiol nuolatos sukasi mano grotuve. Negaliu nepaminėti ir „World I Need You, Won‘t Be Without You (Poem)” dainos, kuri savyje talpina tiek daug grožio ir liūdesio, kad žodžiai tampa visai nebereikalingi.

„Mumford and Sons” – „Babel”

Šis albumas, tai kažkas mielo, šilto, pozityvaus ir džiaugsmingo. Vis iš naujo užsidėdavau „Mumford and Sons” kūrinius, kai oras pasirodydavo niūrus, šaltas ar tiesiog nebūdavo nuotaikos. Muzika nešantį gėrį ir džiaugsmą. Ilgai lauktas ir tikrai pateisinęs lūkesčius diskas

„Alt-J” – „An Awesome Wave”

Turbūt pats didžiausias šių metų atradimas, kuris iš karto užkabino, juos pirmą kartą išgirdus manoMUZIKOJE. Neįprasta muzika, keistas pavadinimas ir vaizdo klipai. Tikėjau, kad „Alt-J” muzika neliks nepastebėta ir atrodo visai suprantama, kad šiais metais būtent ši grupė tapo „Mercury” laureatais.

„Muse” – „The 2nd Law”

Labai dažnai muzikos pasirinkimą lemia nuotaika. Jei „Sigur Rós” labai tinkami meditacijai ir susikaupimui, britų „Muse”,priešingai, geriausias energijos ir jėgų kaupimo šaltinis. Kai pritrūkdavau energijos, „Muse” naujas diskas ir muzika parodydavo, kad net neįsivaizduojame, kiek jėgų iš tiesų turime.

„The xx” – „Coexist”

Trys metai laukimo su iki skausmo žinomomis debiutinio „The xx” albumo dainomis ir pagaliau „Coexist” pasiekia mano ausis. Naujasis darbas labai tinka romantiškoms vakaro minutėms, o kūrinys „Angels” iki šiol yra mano vienas mėgstamiausių šiais metais.

„Chromatics” – „Kill for Love”

Po keturių metų pertraukos išleistas, amerikiečių synth pop muziką grojančio kolektyvo „Chromatics” darbas, dar vienas puikus meditacijos šaltinis.

„The Tallest Man On Earth” – „There’s No Leaving Now”

Švedų pasididžiavimo „The Tallest Man On Earth” trečias studijinis albumas ir dešimt kūrinių, kaip visada skamba puikiai. Lyriškas, akustinis Kristianas Matssonas ir jo tobulai valdoma gitara sukuria puikią, ramią atmosferą.

Regina Spektor – „What We Saw From the Cheap Seats”

Lyrikė, kurios dainos užkabina nuo pirmo akordo. Švelnus, mielas ausiai klavišinių skambesys ir nuostabus balsas – puikus, pozityvus kūrinių rinkinys šiltiems vakarams.

 

manoDAINOS 2012

Iš visos muzikos galybės, kuri buvo pateikta šiais metais išrinkti tik dešimt kūrinių buvo be galo sunku, tačiau pasistengiau išskirti tas dainas, kurios  labiausiai nuspalvino mano 2012 metus.

 

LT kūriniai

Lietuviškų kūrinių tarpe norėtųsi išskirti šiuos kūrinius, o ypatingai Marką Palubenką, kurį pirmą kartą išgirdau prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir labai nustebau, kodėl tiek nedaug žmonių buriasi aplink taip gerai skambančią muziką. Debiutinio albumo pristatyme jau buvo pilna „Menų spaustuvė”, o betarpiškas atlikėjo bendravimas su publika ir paskutinysis atliktas „God Is In The Rain“ kūrinys parodė, kad tai tik pradžia ir apie šį atlikėją dar tikrai ne vieną kartą išgirsime.

 

manoATRADIMAS

Muzikinių atradimų šiais metais mano gyvenime buvo tikrai daug, todėl išskirti kažkurį vieną yra be galo sunku. Negaliu nepaminėti visai neseniai pristatytos nuostabaus balso savininkės Rae Morris, puikaus muzikinio projekto „Astronauts, etc.” barzdotojo Chet Faker, brolių „Hudson Taylor”, islandės „Soley”, paslaptingojo „Deptford Goth”, na ir aišku, šiais metais ko gero daugiausia naujokų tarpe pasiekusių, jau minėtų – „Alt-J”.

 

manoVIDEO

Be aprašytų „Sigur Rós” vaizdo klipų, negaliu nepaminėti šių video, kurie vienaip ar kitaip palietė mano širdį ir yra tarsi trumpi kino filmai, puikiausiai atspindintys atliekamą muziką.

 

Na ir žinoma, desertui, „Bon Iver” akustinė sesija „AIR” studijoje. Peržiūrėta ir perklausyta „n” kartų, tarsi iš aukščiau nužengusi muzika, kuriai apibūdinti pritrūksta žodžių.

 

Epilogas

Niekada neabejojau stebuklinga muzikos galia, o šie metai parodė, kad labai norint, tikint ir siekiant, viskas yra įmanoma. Leiskite muzikai Jus vesti, parodyti kelią ir muzikos pagalba atraskite save. Dar daugiau muzikinių atradimų ir svajonių išsipildymo!

 

manoTOPAS 2012: U.

manoBLOGAS

Metų ratui apsisukus manoMUZIKOS kolektyvas ir vėl sėdasi prie asmeninių topų įrašų, kurie prieš pat šventes pavirsta tradiciniu manoMUZIKA.lt metų geriausių albumų TOP 30. Kaip šiemet susidėlios muzikiniai prioritetai smalsu ne tik Jums, bet ir mums patiems. Džiugu, jog atsakymas nebe už kalnų, kuris artėti pradeda nuo šiandien.

Puikiai menu, kaip 2011-iesiems skaičiuojant paskutines savaites nostalgiškai dūsavome – muzikine prasme metai buvo pavydėtinai derlingi. Ir tuomet, neabejoju, neretam melomanui kirbėjo neramumas, ką vertingo į grotuvus atneš naujieji 2012.
Ir štai, besibaigiant metams (o su jais drauge gal ir visam pasauliui – bala čia žino) galime ramiai arba neramiai lenkti pirštus skaičiuojant muzikines šiųmetines gėrybes. Ramiai – nes ausis džiūgavo ne mažiau nei 2011-aisiais, neramiai, nes visko vėl buvo devynios galybės, o prieššventiniame BLOG‘o įraše turime labai konkrečią užduotį – atrinkti geriausius.
Kartosiuos, bet virš mano lovos vis dar nekabo įrėmintas diplomas „Gerb. muzikos kritikei už nuopelnus“, todėl sąvoka „geriausi“ bus kiek tik įmanoma persismelkusi nešališkumu. Pvz., tai, kad sąraše nėra Jack White „Blunderbuss“, Leonard Cohen „Old Ideas“, Bob Dylan „Tempest“, „Cat Power“ „Sun“ ar Sharon Van Etten „Tramp“ nereiškia, jog mano skoniui jų šiemet išleisti darbai yra „ai, nieko gero“. Priežastis išties labai žemiška ir mirtinga – minėti diskai tiesiog nesutilpo į tą apverktinai ribotą dešimtuką, o kitų atlikėjų albumai mano grojaraštyje prasisuko daug daugiau kartų.
Taigi-ką gi-štai gi, atsiraitojam rankoves ir startuojam.

 

manoALBUMAI 2012

Antrojo Mumfordukų albumo laukiau trejus metus. Ko gero, iš tos laimės būtų ir „šlamštukas ant pagaliuko“ suėjęs, tačiau neramia dūšia perklausiusi atsipūčiau – nusivilti kuo neradau. Ir nors daugelio muzikos kritikų šis indie rokerių darbas buvo įvertintas kiek prasčiau nei debiutinis įrašas, diskas tapo platininiu JAV, Australijoj ir Kanadoj.

Dar vieni mylimukai, kuriais, sutinku, labiau patartina mėgautis gyvo koncerto metu (arba bent jau live įrašo formoje), tačiau vyrukų pavydėtina muzikinė harmonija puikiai girdisi ir įrašų studijoje. Kita vertus, nekeista – scenoje kolektyvas drauge virš 20 metų.

Vadinkite tai psichodeliniu popsu, eksperimentiniu roku ar dar kitaip – tai, ką trečiame studijiniame albume pateikė amerikiečiai „Yeasayer“, mano grotuve zulinosi velniškai daug kartų ir iš dešimtuko išstūmė „Chromatics“ su „Kill For Love“, „Tame Impala“ su „Lonerism“ ir net akylai sekamus „Alt-J“ su „An Awesome Wave“. Pastariesiems iki kokybiškai brandaus debiutinio albumo pritrūko „antros kojos“.

Susidaro įspūdis, kad Makabysai arba nevaro visai, arba varo gerai. Prieš keturis metus išleistas nepilnas albumas (EP) „Toothpaste kisses“ išvertė iš koto, po metų pristatytas pilnas studijinis darbas „The Wall of Arms“ buvo išties gerai įvertintas visų įmanomų muzikos kritikų. Bet ar to gana? Žinoma, kad ne. Naujausias diskas ir vėl susirinko penkių žvaigždučių vertas liaupses nuo pat 2012-ųjų pradžios dildamas mano grotuve iki metų pabaigos.

Sena meilė nerūdija. Kad ir kaip stengiausi kritiškai suraukusi antakius klausytis naujojo australų indie rokerių darbo, pasidaviau. Geras ir vertas dėmesio albumas užtikrintai prasimušė vietą į grojamiausių dešimtuką.

Atvirai? Islandų kvinteto debiutiniame indie folk roko darbe man patinka viskas, net primityvoki tekstai. Nepataisomi teigiamybės, kone kiekvienoje dainoje kažką smagiai žvanginantys, pakeliantys emociškai ir priverčiantys  tave ploti rankomis su kvailoka šypsena veide. Tai nevaldoma. Kita vertus, truputį gaila, kad per juos į dešimtą nepateko nuoširdumo įsikūnijimas – indie folkeris švedas „The Tallest Man On Earth“ su darbu „There‘s No Leaving Now“.

O štai kad Niujorkiečiai „Grizzly Bear“ atkakliai užsiims tvirtą poziciją mano tope, metų pradžioje pati to nebūčiau atspėjusi. Ketvirtasis indie rokerių studijinis darbas abejonių nesukėlė nei kritikams, nei klausytojams – aukščiausi įvertinimo balai ir didžiausi albumo pardavimai.

Gal ir ne pats stipriausias darbas Siguriukų diskografijoje, bet viskas, ką esu girdėjusi iš islandų supergrupės kūrybos, yra eliksyras dūšiai. Dar stipriau – manau, jog grupės lyderis Jónsi Birgisson yra vienas iš šių dienų muzikos genijų.

Mylimiausi muzikinės padangės danai po dviejų metų pertraukos pristatė ketvirtąjį indie pop roko studijinį albumą. Harmonija, dinamiška ramybė ir kokybė be cukraus vatos „saldumo“. Pastarasis kriterijus ir buvo kertinis, perspjovęs anglų dream pop kūrėjų „The XX“ darbą „Coexist“.

Pradžioje bandžiau diskutuoti su savimi, ar ne naujų dainų gyvo atlikimo rinkinys, išleistas 2012 metais, sąžiningai atsidūrė studijinių albumų tope, bet paskui prisiminiau, jog ši kova taisyklių neturi. Arba tiksliau – „kaip tiktai noriu, taip sugalvoju“. Todėl begales kartų prasuktas Antony Hegarty ir jo grupės live įrašas vainikuoja albumų topą.

 

manoDAINOS 2012

Jūsų dėmesiui – dešimt vienetų importinių saldainiukų, nepaliekančių mano grotuvo apvalius metus ir iki šiol sulaukiančių mano neadekvačios „ooooooo….“ reakcijos nuskambėjus pirmiesiems akordams.

 

LT kūriniai

Penkios Marijos Žemės mindžiotojų grupės, visuomet džiuginančios ausį, ir jų šiemetiniai kūriniai:

 

manoKOVERIAI

Trys 2012 metais girdėti koveriai, padarę įspūdį ir įsirašę į atmintį:

 

manoMASHUP

Prisipažinsiu – dainų mashap‘ai nėra „manasis arbatos puodelis“ (kaip sako anglai), tačiau viena trijų kūrinių interpretacija, atlikta labai šaunių brolių grupės „Hudson Taylor“ iš Airijos tiesiog „nupūtė mano protą“ (vėl vertinys).

„Hudson Taylor“ – „Lose Yourself Walking on the Flume“

 

manoATRADIMAS

Kurį laiką mėčiausi tarp „Hudson Taylor“, „Alt-J“, Chet Faker ir „Glass Animals“. Vėliau, atfiltravusi savo ir kitų manoMUZIKA šeimos narių parodytus naujus atlikėjus ar grupes, likau prie savojo atradimo – britų kolektyvo „Glass Animals“.

 

Finišas. Toks grojaraštis 2012-aisiais sukosi manajame grotuve. Galutinis reziumė? Kaip ir kasmet – „so much music, too little time“:)

Muzikingų švenčių! Ačiū, kad esate.