„Sonic Youth“ koncertas Niujorko East River State parke Brukline – tai visą vasarą trunkančio muzikinio open-air festivalio pavadinimu „The Williamsburg Waterfront“ dalis. Beveik kiekvieną šios vasaros savaitę čia skamba gyva muzika, vyksta aktyvi menų prekyba ir liejasi šaltas alus. Čia neseniai jau pabuvojau – prieš porą savaičių grojo „Death Cab for Cutie“. Kadangi jie man yra labai svarbūs, tai stovėjau pirmoje eilėje ir visą savo dėmesį skyriau būtent muzikai. Esu pakankamai susipažinęs su gausia „Sonic Youth“ diskografija, bet į mano mėgstamiausiųjų trejetuką jie turbūt nepatektų. Todėl šįkart nusprendžiu pakeisti taktiką – verčiau nesigrūsiu prie scenos be galimybės išlysti iš minios, o pasivaikščiosiu po parko teritoriją, pasigėrėsiu naktine Manheteno panorama, atsigersiu alaus, pabendrausiu su žmonėmis ir tiesiog pasidžiaugsiu festivaliu. O visam šiam vakarui akomponuos „Sonic Youth“ ir dar du apšildantys ansambliai: iš Filadelfijos kilęs muzikantas Kurtas Vile su savo grupe bei Portlando indie scenos atstovės „Wild Flag“.
Sonic Youth (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Vartai atveriami pavėlavus, bet taip nutinka dažnai. Tradicinis krepšių patikrinimas, bilieto nuskanavimas, pažymėjimo patikrinimas (ant riešo užklijuota popierinė juostelė leidžia man pirkti alkoholį), ir aš jau parko viduje. Visų pirma, apžiūriu prekystalius – čia pardavinėjami rankdarbiai, juvelyrika, įvairaus dizaino marškinėliai… Čia pat įsikūręs ir didelio pasirinkimo šįkart nesiūlantis atributikos kioskelis. Neradęs nieko traukiančio akį keliauju toliau.
Parkas padalintas į dvi dalis – scenos aikštelę ir savotišką vasarinį barą. Į baro teritoriją patekti gali tik ryšintys popierines apyrankes, leidžiančias girtuokliauti. Čia – savos taisyklės. Atstovėjus eilę turi nusipirkti bilietėlius, kuriuos vėliau išsikeisi į alų, vyną ir kitus gėrimus. Iš pradžių tokia sistema atrodo absurdiška, bet vėliau ji visai pasiteisina, mat vakarui įsibėgėjus nereikia stumdytis prie baro ir plėšyti gerklės per kitų galvas šūkaujant barmenui užsakymus.
Patraukiu link Rytų upės, kuri plauna parko pakrantę. Čia veja jau tirštai nusėsta – publika mėgaujasi saulute, gurkšnoja alų, juokiasi. Visi atsipalaidavę, nėra girtų. Nuo scenos pusės ataidi pirmieji akordai. Kurtas Vile ir grupė jau scenoje! Su pasigėrėjimu nužvelgiu kitoje upės pusėje saulėje skendintį Manheteną ir suku muzikos link.
Kurto Vile ansamblio pasirodymas neilgas, bet ilgesnio ir nereikėtų. Būgnininkas ir keturi gitaristai (ir nei vieno bosisto!) profesionaliai groja paprasčiausią roko muziką, papildytą vokalu, kartkartėmis primenančiu Bobo Dylano kniaukimą jaunystėje. Gal ir neblogai. Pasiklausau jų, pasivaikštau po negausią minią, pasidairau į veidus. Kurtą Vile netrukus scenoje pakeičia „Wild Flag“, bet jų pasirodymas vėlgi niekuo nepasižymi. Na, keturios mokančios groti ir rašyti dainas panelės, ir tik tiek. Merginoms baigus groti jas palydi plojimai, o aš einu link alaus palapinės. Džiaugiuosi bilietėliais apsirūpinęs iš anksto, mat dabar prie palapinės jau nusirangiusi eilė. Sutemę, bet pievutėje prie vandens – dar aktyvesnis gyvenimas nei ankščiau: susėdę klausytojai dalinasi hot dog‘ais, Manheteno panorama gėrisi gausus tuntas porelių, o nuo alaus įkaušusieji – neagresyvūs. Pakvimpa saldžiarūgštis kažkur slapčia pučiamas marihuanos dūmas. Kažkas dainuoja. Žodžiu, kiekvienas linksminasi kaip tik išmano. Pagaliau nuo scenos ataidi garsūs plojimai ir „Sonic Youth“ pradeda savo pasirodymą.
Sonic Youth (nuotr. iš oficialaus Facebook puslapio)
1981-aisiais Niujorke susikūrusi eksperimentinio roko grupe „Sonic Youth“ per tris savo gyvavimo dešimtmečius išleido penkiolika albumų, nesuskaičiuojamą kiekį kartų keitė savo sudėtį, ir padarė žymią įtaką galybei indie roko muzikantų visame pasaulyje. Šį vakarą scenoje – visas solidus grupės branduolys. Priekyje šypsosi raudona suknele dėvinti bosistė Kim Gordon, šmėžuoja šviesi Thurstono Moore ševeliūra, Lee Ranaldo ir kadaise mano mėgstamiems „Pavement“ priklausęs gitaristas Markas Iboldas mojuoja gitarų grifais, o Steve Shelley „kala“ būgnais. Viskas taip, kaip ir tikėjausi. Trylikos dainų setlist‘as, papildytas dar trimis trumpais sugrįžimais į sceną, apima toli gražu ne visą grupės diskografiją. Tai nieko nuostabaus, juk „Sonic Youth“ kataloge – ir alternatyvaus roko perliukai, ir ilgi psichodeliniai jam‘ai, ir triukšmingi eksperimentai, ir dar daug visko. Šį vakarą grupė apsistoja prie kuo paprastesnės roko muzikos sampratos. Skamba dainos iš albumų „Daydream Nation“, „Bad Moon Rising“, „Sister“, ir kitų. Nepamirštamas ir naujausias (nors jau senokai nebe naujas) grupės darbas „The Eternal“ – jį šįvakar atstovauja net trys skambėję kūriniai.
Neslėpsiu, kad galbūt troškau pamatyti daugiau eksperimentų ir netradicinių instrumentų. Galbūt norėjosi dar ir daugiau psichodelikos apšvietime. Bet gavau nuoširdumą ir kruopščias pastangas linksminti publiką, ir turiu pasakyti, kad galutiniu rezultatu esu labai patenkintas. Juk atėjau čia ne kažko kritikuoti, o mėgautis vasariška festivalio atmosfera, ar ne? Geriu ją kaip kempinė, pernelyg ilgai išgulėjusi saulės atokaitoje. Minia šoka ir apima magiškas bendrumo jausmas, kuriuo akivaizdžiai mėgaujuosi ne tik aš vienas, bet dar ir daugelis koncerto lankytojų. Plojame muzikantams, keliame rankas į viršų ir kartu klausome dainų, kurios įtakojo tiek daug gyvenimų. Gaila tik, kad net ir giedrą naktį čia neregėti rugpjūčio nakties žvaigždžių – jas užgožia Niujorko miesto šviesų gausa. Na, bet tiek jau to, juk ne į žvaigždes šiuo metu reikia dairytis. Scenoje – „Sonic Youth“!
Koncertui pasibaigus apsauga atveria vartus ir minia po truputuką pajuda palikdama parko teritoriją. Netrukus čia liks tik baltais marškinėliais vilkinčių savanorių armija, kurie užsiims parko tvarkymu, valymu ir šiukšlių rinkimu. Renginys pasibaigė pakankamai anksti, bet gyvai atliekamos alternatyvios muzikos šiame rajone apstu, todėl didelė minios dalis netrukus ištirpsta Williamsburgo gatvelėse ir baruose, kur sėkmingai tęs naktines linksmybes ligi ryto.
