Smagu pranešti, jog į klausytojų akiratį grįžta studentų mylėta ir gerbta grupė „Skyders`”. Taip, tai tie patys bičiuliai, dainavę apie alų, nimfomanes ir britų nesėkmes prie prezidentūros. Šį kartą jų pristatoma daina turi kiek niūresnę potekstę.
Primename, jog paskutinysis”Skyders” studijinis albumas „Romeo ir rutina” dienos šviesą išvydo 2019 metų rugpjūtį, o po to grupė buvo padariusi kūrybinę pertrauką. Šiandien, po trijų metų tylos jie sugrįžta apdainuodami kur kas rimtesnę temą – karą Ukrainoje.
Kaip sako patys muzikantai – „(…) tai prieš karą nukreipta daina, smerkianti jo sumanytojus, kurstytojus ir šlovintojus. Dainos tekstas atsirado vos po kelių dienų, Kremliaus režimo pajėgoms niekingai užpuolus nepriklausomą ir demokratinę Ukrainą.”
Nors 2018-ieji jau praeity ir man jie nebuvo itin didelių naujų muzikinių atradimų metai, bet taip jau gavosi, jog jų ieškoti toli ir neteko. Gabrielę Vilkickytę atradau (o gal jos muzika atrado mane? Niekada negali žinoti) per savo bičiulius vasarą. Ir nuo tada galvoje užgimė mintis apie ją kada nors parašyti, nes viskas atrodė taip sava ir artima. Palaipsniui savo aplinkoje pastebėdavau vis daugiau žmonių, kurie klauso Gabrielės muzikos, apie ją šneka, bet tai man ir atrodo žaviausia – daug kas sužino per greitai sklindančias rekomendacijas, iš lūpų į lūpas, kažkas galbūt per radiją girdėjo interviu ar panašiai. Jokio įkyraus, erzinančio reklamavimosi. Kartais didžiausią reklamą gali padaryti paprasčiausia komunikacija tarp žmonių.
Klausydama lietuvių, o ypač jaunų atlikėjų muzikos, labai dažnai turiu savotišką kriterijų – didelę simpatiją jaučiu grupėms, kurios dainuoja lietuviškai. Kai išgirdau Gabrielę, prisipažinsiu, iki tol niekada nebuvau susimąsčiusi apie tai, bet jos balsas man pasirodė per daug gražus, kad juo nebūtų dainuojama lietuviškai. Tą mūsų kalbos grožį tarsi atradau iš naujo. Kiekvienas skiemuo išdainuotas taip skambiai, raiškiai, jog jei koks užsienietis paprašytų manęs lietuviškos muzikos, įjungčiau jam kokį Gabrielės „Rugpjūtį“ ir čia būtų kiečiausia reprezentacija.
Bet visgi kodėl Gabrielė, pamažu besiskinanti kelią į muzikos pasaulį ir klausytojų širdis, mane taip pakerėjo? Mane žavi Gabrielės profesionalumas ir kūrybiniai sprendimai bendradarbiaujant su Chris Metric, skambios, bet tuo pačiu ir jautrios eilutės jos kūryboje, estetiniai pasirinkimai vaizdo klipuose (tik pažvelkit į dainos „Laiškas“ klipą ir turėtų palikti viskas aišku). Na, o kalbant paprastai, čia suveikia ir žmogiškasis faktorius – tuo pačiu užburia iš pačios Gabrielės sklindantis paprastumas, jautrumas ir talentas.
Gabrielė mielai šiai pirmajai pažinčiai sutiko pasidalinti savo įžvalgomis, mintimis, patirtimis ir džiaugsmais su manoMUZIKOS skaitytojais.
Gabriele, muzikos pasaulyje išnirai tarytum visiškai netyčia. Žmonės dažniausiai atranda tave sklindant informacijai iš lūpų į lūpas, kažką įkvėpė tavo kuriamos dainos, kažkas galbūt užtiko per Spotify platformą. Visgi, kas paskatino tave pradėti kurti?
Mane kurti paskatino visada paralelinėj minty buvęs, tik snaudęs, žinojimas, kad turiu potencialą į kokybiškas linksmybes muzikoje. Jį išjudino mano turimos odos ligos paūmėjimas: beveik ištisus metus kasdien būklė blogėjo, dėl fizinio skausmo ir stiprių vaistų, svaiginančių galvą, nebegalėjau normaliai bendrauti, susikoncentruoti į mokslus, santykius, savo pačios poreikius. nebebuvo net motyvacijos valgyti ar juoktis, kai kažkas nuoširdžiai bandydavo pralinksminti. Beliko tik muzika, kuri mane veikė kaip narkotikas. Pamenu akimirkas įsijungus muziką: užsimerkdavau ir susmukdavau kambario kamputy, kūnas aprimdavo, tai ir aš iš paskos. Vieną tokių dienų lemtingai sėdau prie pianino ir pradėjau spaudžioti atsitiktinius akordus. Taip per penkiolika minučių sukūriau pirmą savo dainą ,,Ramybė”, o tada paskatinta klausytojų palaikymo, bandžiau dar kartą. Ir bandau iki šiol.
Kurdama bendradarbiauji su Chris Metric, su kuriuo tave gyvenimas suvedė dar mokykloje. Ar lengva kartu prieiti prie bendro, nugludinto rezultato?
Tai nėra itin sudėtinga, kai išmoksti priimti kompromisus. Bet toks gebėjimas kaskart palieka vadinamąsias alternatyvias sąnaudas. Tiek Kristupas, tiek aš nuolat pakelėj turime palikti neišpildytas idėjas: aš – ilgesnius, sudėtingesnius tekstus, jis – unikalius muzikinius sprendimus, kurie, mano manymu, užgožia teksto idėją.
Viename interviu esi minėjusi, jog labai mėgsti viską aplink save užsirašinėti ir kiek vėliau iš susidariusių žodžių junginių pradeda klijuotis dainų fragmentai. Kas dažniau patraukia dėmesį: fonetinis skambesys ar išgyventos emocijos?
Pirmiausia tai išgyventos emocijos. Tada jų sutalpinimas į žodžius: rašant dienoraštį ar žinutę mylimam. Rašyti – bet kokia forma – yra vienas geriausių problemos sprendimo ar bent jos pripažinimo būdų. Pamatai dalykus prieš savo akis ir gali pasverti stebėdamas jas iš šalies. Dažnai užrašau spontaniškas mintis, o po metų girdžiu, kaip jos jau sukasi radijuje. Tada nusišypsau pati sau ir pagalvoju, kad teisingai tvarkausi.
Tavo dainose dažnai galima pastebėti žodį „ramybė“. Ką tau pačiai reiškia ramybė?
Tai tiesiogiai susiję su mano pirmu atsakymu. Ramybė yra būtent ta kūno ir minčių būsena, kai mano organizme nevyksta alerginės reakcijos – nebręsta streso/nerimo klimatas, kuris ir sudaro aplinkybes ligos sugrįžimui. Ilgainiui supratau, kad ramybė tai toli gražu ne „ilgesingas žiūrėjimas pro langą tylint”. Ramybė gali būti ir chaotiškam didmiesčio triukšme, techno vakarėlyje, sausakimšam metro ir lėktuve spiegiant vaikams ne tik iš priekio, bet ir iš galo. Tai yra savidisciplina. Ne skundimasis, o stengimasis šaltai spręsti, ką reikia keisti, kad būtų geriau. Tai ne bandymas bėgti nuo skausmo svaiginantis, o sėdint su savo skausmu kaip su dar vienu žmogumi kambaryje ir bandant suvokti, kas jums nutiko. Kur pamoka, kur išėjimas ir t.t. Kai taip tvarkausi su savo gyvenimu, aš nekaupiu jokių sielos akmenų kolekcijos. Tada many ir yra vietos ramybei augti. Tai labai sunkus darbas, bet manau tai raktas į sveiko proto gyvenimą.
Paskutiniu metu vis dažniau jaunų lietuviškų grupių į savo kūrybą įsileidžia lietuvių kalbą. Kol kas visa tavo dainos taip pat yra lietuviškos. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas?
Taip, sąmoningas. Labai myliu Lietuvą ir kurti dainas lietuviškai yra mano duoklė jai. Naivu, neapsimoka? Viską žinau. (šypsosi)
Metams einant į pabaigą, daugelis mūsų daro įvairiausias „geriausiųjų“ suvestines. Pasidalink, kokie muzikiniai įkvėpimai tave lydėjo 2018-aisiais.
Vis dar nepaleidžia Kendrick Lamar, The War On Drugs, New Jackson. Rimtai su jais susidėjau. Didžiausias šviežias atradimas – Ama Lou. Ir Tomo, dabar kaip Free Fingos, naujausias albumas. Visiška dovana šiai jaunai kartai, pasimetusiai tarp įvaizdžių kultūros.
Lietuviškos muzikos padangės žvaigždė (aišku, muzikine prasme), grupė „Garbanotas Bosistas” pristato jau trečią dainą iš praėjusiais metais išleisto albumo „Venera”.
Kaip teigia atlikėjai, „ši daina skamba keliaujantiems draugams ir sugrįžusiems broliams”. Ir ją išgirdus tuo tikrai sunku abejoti.
Jau dalinomės šios dainos „gyva” versija, o dabar pristatome ir studijinį įrašą.
Jau poryt, gegužės 24 dieną, pasirodys ilgai lauktas Lietuvos repo pažibos „MC Mesijaus” albumas „Paskutinis repo albumas”. Jį pristatantį garso įrašą galite perklausyti viršuje.
Albumas bus oficialiai pristatytas penktadienį kultūros bare KABLYS vyksiančiame koncerte, kur be „MC Mesijaus” dalyvaus ir daugiau lietuviško repo atstovų, tarp kurių „Vaiper” (Despotin), „Genn Bo” (Dubartis), „DADA” (gyvai) bei „Šventinis bankuchenas” (gyvai).
„LRT Opus” į savo gyvų pasirodymų seriją prisikvietė ir Lietuvos indie muzikos žvaigždžių rinktinę „Kurak„, kurią sudaro vokalistai Markas Palubenka” Eglė Sirvydytė iš dueto „mmpsuf„, Karolis Ramoška iš grupės „Proper Heat„, Domas Strupinskas iš grupės „No Dog Barking” ir šio projekto idėjinis lyderis Vygintas Kisevičius dirbęs prie tokių projektų kaip „Fusedmarc„, „Empti” ir kitų.
Pasirodymo metu išgirsite ne tik kūrinius iš debiutinio grupės EP „Notes”, bet ir naujus kūrinius, o taip pat ir kelis mini – interviu su grupės nariais. Jeigu esate neabejingi kokybiškai mūsų krašto muzikai, stipriai rekomenduojame peržiūrėti šį koncertą.
Prieš tai „LRT Opus” studijoje savo dainas gyvai atliko grupės „Fusedmarc” ir „Banda Dzeta„.
Vakar vakare manoMUZIKA.lt pašto dėžutę pasiekė šviežias ir neįprastas muzikinis Lietuvių eksperimentinę roko muziką grojančio kolektyvo „Deeper Upper” video.
Klipas neįprastas tuo, jog yra nufilmuotas gyvo pasirodymo metu ir, kaip teigia atlikėjai, „nėra nugludintas ar pagražintas studijoje”.
Beje, klausytojai, sekantys „Deeper Upper” kūrybą pastebės, jog „The Eden Doors” nėra visai naujas kūrinys, o tiesiog kitokia grupės pirmojo singlo „Things Behind The Eden Doors” versija.
Baigėsi dar vienas manoMUZIKA.lt konkursas, kurio metu galėjote laimėti dvigubą kvietimą į šį vakarą Vilniaus klube „Studio 9” vyksiantį „Rasabasa” gyvo garso koncertą.
Ilgai nevynioję į vatą skelbiame teisingą atsakymą ir laiminguosius.
Taigi – kokiame mieste buvo filmuojamas „Rasabasa” kūrinio „Arrows” vaizdo klipas?
Atsakymas – Liverpulyje, Didžiojoje Britanijoje, ten pat, kur gimė, užaugo ir išgarsėjo „The Beatles„.
Kvietimą į „Rasabasa” koncertą 2 asmenims laimėjo:
IGNAS (Z., berods)
Su laimėtoju susisieksime asmeniškai nurodytu el. paštu.
Dėkojame visiems dalyvavusiems ir raginame šį vakarą apsilankyti Vilniaus klube „Studio 9„, kur 21.00 prasidės „Rasabasa” gyvas koncertas. Bilietus kaip visada bus galima įsigyti prie įėjimo.
Tik ką pasibaigus „J. Viewz” konkursui, skelbiame naują, tik šį kartą daug spartesnį konkursą – dovanojame 2 kvietimus į šį vakarą, 21.00, vyksiantį „Rasabasa” pasirodymą klube „Studio 9„.
Norint dalyvauti konkurse, tereikia atsakyti į klausimą:
Kokiame mieste buvo filmuojamas „Rasabasa” kūrinio „Arrows” vaizdo klipas?
Grupė „Saulės kliošas“ portalo manoMUZIKA.lt puslapiuose svečiuojasi pirmą kartą. Tačiau tokio nesusipratimo priežastis – tiesiog nebuvo tinkamos tam progos. Arba nebuvo naujos dainos, klipo ar kito aktyvaus šio kokybišką lietuvišką muziką grojančio kolektyvo veiksmo. Dabar toks yra. Grupė vakar vakare išplatino naują vaizdo klipą visiškai naujai dainai „Meilei nieko“.
Pranešama, kad šis kūrinys yra iš jau labai greitai dienos šviesą išvysiančio naujo grupės albumo „Energy“. Šiltą ir mielą vaizdo klipą grupei padėjo nufilmuoti komunikacijos agentūros „Wide Wings“ komanda.
Lietuviškos indie muzikos pasaulyje itin pastebimas ir produktyvus duetas „mmpsuf“ vakar vakare netikėtai pasidalino visiškai naujos dainos vaizdo klipu. Tai dar ne daug kam girdėto kūrinio „Tracks“ ekranizacija.
Apie naująjį singlą „Tracks“ informacijos beveik nėra. Tačiau portalui manoMUZIKA.lt pavyko pasikalbėti su dueto vokaliste Egle Sirvydyte, kuri šį kartą buvo itin lakoniška ir paslaptinga: „Taip, tai naujas singlas, kuriuo labai džiaugiamės. Šiuo metu „mmpsuf“ ruošia naują koncertinę programą kurią pristatys artimiausiu metu. Tai tiek…“. Paklausta, ar šis singlas – tai būsimo naujo albumo pranašas, Eglė atsakė, jog apie naują albumą kalbėti dar anksti, tačiau tokios galimybės kategoriškai nepaneigė.
Vaizdo klipą „Tracks“ režisavo patys dueto nariai Aivaras Ruzgas ir Eglė Sirvydytė. Jiems talkino operatorius Vytautas Kumža ir garso specialistas Alius Bareckas.
Grupė „Biplan“ vakar, vos grįžę iš koncertinės kelionės į Ukrainą, pristatė naujausią savo vaizdo klipą „Plius/Minus (Viskas bus gerai)“. Šiandien jį jau turite galimybę išvysti ir Jūs.
Beje, klipo režisierius yra Minske gyvenantis klipų kūrėjas Matvejus Saburovas, kuriam tai buvo pirmas darbas su lietuvių grupe. Grupės viešnagės Kijeve metu buvo pristatyta ir dainos bei vaizdo klipo versija rusų kalba.
Primename, jog jau 17 metų gimtadienį spalio 1 dieną švęsiantys „Biplan“ praėjusios vasaros pradžioje išleido nepilną albumą „Meilė“.
Vilniečių kolektyvas „Keymono“ besibaigiant vasarai pristato vieno savo pirmojo albumo „Waiting“ kūrinių remiksą. Prieš keletą metų išleista daina „Mumbo Jumbo“ šį kartą skamba naujai ir tuo galite įsitikinti patys.
Kūrinį visiškai legaliai ir nemokamai galite atsisiųsti puslapio apačioje.
Vilniečių grupė „The Perfect Pill“ pristato naują vaizdo klipą „Delusions Of Grandeur“. Tai koncertinis vaizdo klipas, nufilmuotas viename Vilniaus klubų koncerto metu.
Primename, jog grupę sudaro Germanas Skoris (vokalas, gitara) ir Josh McClung (būgnai). Sausio ir vasario sandūroje atsisveikinę su savo gerbėjais ir paskutinį kartą sugroję „IR“ pavadinimu jie nedingo nuo scenos, bet kviečia juos atrasti iš naujo. Įvertinti naują šių muzikantų kūrybą galite patys.
Beje, nemokamai „Delusions Of Grandeur“ galite parsisiųsti paspaudę ČIA.
„Su gimimo diena! Su gimimo diena!!!” pasitinka Mokytojų namų Vasaros terasoje susirinkusi minia šįvakar čia keturiasdešimtpenkmetį švenčiantį lietuviško roko muzikos fenomeną. O jis pats – žvalus ir kukliai besišypsantis. Toks, kokį jį visuomet ir prisimenu. Andrių Mamontovą pasveikinti ir pasiklausyti jo dainų šįvakar čia susirinko neįtikėtino dydžio minia. Iki koncerto pradžios dar likęs visas pusvalandis, o Vasaros terasos apsauga jau nebeįleidžia publikos. Viduje paprasčiausiai nebeliko vietos, tad netilpusieji būriuojasi tiesiai prie įėjimo.
Esu čia todėl, kad nuoširdžiai norėjau čia būti. Andriaus Mamontovo kūryba mano gyvenimo raidai yra labai svarbi ir apie tai galėčiau kalbėti nepavargdamas. Jo muzika – mano prabėgusios vaikystės prisiminimai, draugai ir „kiemas“, akiniuota paauglystė, pirmoji meilė ir nenutrūkstantis laisvės pojūtis. Kadaise tėvelių patefonu sukdavau tūkstančius kartų nuklausytas grupės „Foje“ plokšteles „Žodžiai į tylą“ bei „Gali skambėti keistai“ ir negalėjau įsivaizduoti nieko artimesnio savo dūšiai. Tas vyrukas pasišiaušusiu „ežiuku“, rodės, kalbėjo man ir tik man vienam. Vėliau sekė kiaulių-taupyklių šukės ir „Muzikos bombos“ kasečių lentynos. Žaidžiau geltonuose krantuose, ta vakarą tamsų lipau ant vaikystės stogo, kai perplaukiau upę – laukiau prie laužo šviesos. Liūdesys anuomet buvo mano sielos džiaugsmas. Man ne garsas skambėjo tyloje, o tyla garse… Su ašaromis akyse pamenu 1997-ųjų gegužės 17-ąją dieną ir paskutinį šios, mano gyvenimą ir sielą pakeitusios grupės koncertą Vilniaus Vingio parke. Išlydėti „Foje“ tądien susirinko rekordinis skaičius žmonių – net 60 000 tūkstančių.
Nuo suplėšytų kelnių su „lenciūgu“ ir nutrintos „džinsofkės“ praėjo jau daug metų, bet visuomet likau ištikimas Andriaus Mamontovo dainų gerbėjas. Palaidojęs „Foje“ toliau aktyviai domėjausi jos lyderio kūryba, lankiau jo koncertus, ir iki šiol laikau albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių.“ vienu geriausiųjų lietuviško roko muzikos pavyzdžių. Poetiškos, kartais maištingos, o kartais išmintingai gilios ar tiesiog linksmos – jo dainos yra tai, kas mane visuomet išgelbsti iš abejonių. Naujasis atlikėjo albumas „Elektroninis dievas“ – taipogi anei truputėlio nenuvylė, netgi pradžiugino į muzikinį foną grįžusiais elektroniniais motyvais, tad klausytojų jūrai besispiečiant prie Vasaros terasos scenos ir sparčiai užtvindant visą kiemą stačiai degu iš nekantrumo. Koncertas vėluoja jau daugiau kaip valandą.
A. Mamontovas (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Na ir štai, pagaliau scenoje pasirodo muzikantai. Klavišininkas Arnoldas Lukošius, multi-instrumentalistas Eimantas Belickas, bosistas Tomas Andrijauskas, bei perkusionistas Meinardas Brazaitis – ilgamečiai Andriaus bendražygiai. Vakaro kaltininkas sušmėžavęs scenoje savo žymiuoju „ežiuku“ šypsodamasis priima minios gimtadieninę sveikinimo dainą ir pasisveikinęs „Labas, mano mylimas mieste!” užgroja pirmąją dainą – „Tiktai tavyje“, o ją keičia „Kai tu atversi man duris“.
Noriu pasidžiaugti tuo, kad beveik tris dešimtis metų scenoje praleidęs Andrius Mamontovas – ne koks nors nupezęs rokeris, grojantis porą niekam neįdomių naujų dainų ir „varantis“ senus laiko patikrintus kūrinius. Anaiptol! Į minią nuo scenos žvelgia jaunatviškas, energija ir patirtimi spindintis kūrėjas, sugebantis užvesti publiką naujomis, šviežiomis dainomis. Koncerto programa daugiausiai prismaigstyta dainų iš trijų paskutinių Andriaus albumų – „Elektroninis dievas“, „Geltona žalia raudona“ bei „Saldi. Juoda. Naktis“. Skamba „Kieno tu pusėje?“, „Saldi. Juoda. Naktis.“, „Viskas iš naujo“, „Atsibusk“, „Marso kanjonai“, „Tavo svajonė“, „Dabar ir čia“, ir kitos. Andrius pamalonina minią svaiginančia solo improvizacija dainos „Ratilai“ pabaigoje (ir pats pajuokauja, jog tai buvo „meditacinis seansas, po kurio jums visiems pradės sektis gyvenime“,) o Vasaros terasos langus sudrebina minios choru dainuojamas „Geltona žalia raudona“ priedainis. Pertraukėlių tarp dainų metu muzikantai nestokoja humoro jausmo ir tarpusavyje svaido juokelius. Nenuvilti lieka ir senųjų dainų laukusieji. „Fojė“ laikus primena dainos „Balsas“, „Vaikystės stogas“, „Vandenyje“, bei mano mylimoji „Kitoks pasaulis“. Apsalęs iš laimės klausau šių dainų ir stebiu aplinkinius besilinksminančius taip pat kaip ir aš. Džiaugiuosi matydamas, kad tiek daug jaunų ir senų žmonių nuoširdžiai mėgaujasi muzika ir dainuoja kartu su Andriumi. Atlikęs savo naujojo albumo baigiamąją dainą „Nebelauk“ ir padėkojęs už nuoširdžius sveikinimus, Andrius su komanda koncertą baigia, bet juos greitai atgalios gražina minios klegesys ir kvietimai sugrįžti. Muzikantams užlipus į sceną dar kartą pasigirsta tradicinis skandavimas „Foje! Foje! Foje!“, o dainininko veide – nuostaba, jog žmonės iki šių dienų šaukia vardą to, ko jau seniai nebėra. Bet nepaisant to, Andrius paleidžia iš rankų visą koncertą jį lydėjusią akustinę gitarą ir pamalonina „fojistus“ bei visus kitus čia susirinkusius savo kūrybą apibrėžiančiu magnum opus – „Laužo šviesa“, kurios minia akivaizdžiai laukė. Į viršų kyla rankos bei žiebtuvėlių liepsnelės. Dek, šviesk ir neužgesk… Kartu dainuoja visi ligi vieno.
Būk vienintelė viltis, nors ir mano paties uždegta naktyje…
Ta ilgesinga gaidele šventinis renginys ir baigiasi, o ką tik it silkės statinėje susispaudę žmonės su palengvėjimu pradeda irtis išėjimo link.
Turiu pripažinti, kad iš Andriaus Mamontovo koncertų visuomet tikiuosi itin daug, bet nusivylęs dar niekada nelikau. Ar setlist‘as buvo idealus? Žinoma, ne, bet idealumo ir nereikia tikėtis. Koncertas truko maždaug pusantros valandos, o per tą neilgą laiką bandyti patenkinti kiekvieno klausytojo poreikius būtų tiesiog nepraktiška, (o tuo pačiu, tikriausiai, ir neįmanoma). Džiaugiuosi, kad Andrius savo diskografijoje turi tiek daug laiko nepaisančių dainų, kurios skamba taip pat, kaip skambėjo tada, kai girdėjau jas pirmąjį kartą. Džiaugiuosi ir dėl to, kad naujosios atlikėjo dainos – taip pat aktualios ir nebanalios, sugebančios įsilieti į bendrą dainininko katalogą ir papildančios ir taip turtingą ilgametės jo kūrybos bagažą. Gimtadienio koncertas baigėsi, bet Andriui linkiu nepailsti ir kurti toliau. Jo muzikos Lietuvos žmonėms, akivaizdžiai, labai trūktų.
Pramogų ir muzikos pasaulyje puikiai pažįstamas Jurgis Didžiulis pagaliau surado laiko ne tik šeimyniniam duetui „The Ball And Chain“, bet ir ilgoką pertrauką padariusiam elektroninės muzikos projektui „TWNKL“.
Nauja projekto daina „2night“ jau buvo pristatyta radijo eteryje, o šiandien pasklido ir internete. Dalinamės ja ir mes.
Pristatome Jurgio ir Ericos Didžiulių dueto „The Ball & Chain” naujausią darbą, kultinio ir be galo mielo ausiai kūrinio „Vėjas Man Pasakė” koverį, atliktą gyvai valtyje.
