Alexas Turneris (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Ši istorija prasidėjo prieš porą savaičių, kuomet darbe begurkšnodamas rytinę kavą gavau elektroninį laišką iš bilietų platintojo monopolisto „Ticketmaster“. Reklaminius laiškelius jie man siunčia dažnai, mat esu nuolatinis klientas, leidžiantis pinigus gyvos muzikos koncertams.

Šis laiškas skelbė, kad grupė „Arctic Monkeys“ džiaugiasi surengsiantys intymų pasirodymą ištikimiausiems gerbėjams itin mažoje „Music Hall of Williamsburg“ koncertų salėje, o norintys įsigyti vieną ar du iš penkių šimtų bilietų galės tai padaryti už penkiolikos minučių, mat pardavimas internetu prasideda dešimtą valandą ryto.

Nepatingėjau.

„Arctic Monkeys“ – vieni iš mano pastarųjų kelių metų indie scenos favoritų, jau matyti praeitos vasaros pradžioje, kuomet jie šturmavo Centrinio Niujorko parko vasaros estradą. Žinoma tądien pasirodymas gigantiškai miniai po atviru dangumi buvo savaip nepakartojamas, bet šįkart – viskas kitaip. Nors po naktine Bruklino gatvelę blausiai apšviečiančia „Music Hall of Williamsburg“ švieslente besiburiuojantis gerbėjų pulkelis nesistumdo dėl vietos pirmoje eilėje, įelektrintą atmosferą, rodos, galima raižyti šakute. Net visą dieną pylęs lietus, vakarop pavirtęs dulksna, nesugeba jos išsklaidyti. Čia nėra prisiplakėlių – tik ištikimiausieji, visa savo esybe norintys būti čia.

Durys atsiveria. Viduje šilta ir sausa. Sveikina jaukus „Music Hall of Williamsburg“ minimalizmas, DIY estetika, o netrukus ir vieninteliai vakaro apšildytojai – „Smith Westerns“. Indie/glam rokeriai iš Čikagos pristato savo negausią, du albumus aprėpiančią programą ir padaro mielą, malonų įspūdį. Vokalas šaunus, tik girdisi prastai. Nežinau, ar kalta vietinė salės technika, ar organizatoriai tyčia truputi „prisuko“ garsą, bet tai neturi didelės reikšmės. Pabaigę savo nedidelį koncertą „Smith Westerns“ patys išsiardo savo instrumentus ir be komentarų pradingsta.

Laukiame. Salėje jaučiasi aiškiai aprėpiamas bendrumas. Nėra girtų ar piktų. Nėra net ir barjero, skiriančio minią nuo scenos, tad iki pat tos akimirkos, kai „Arctic Monkeys“ išdidžiai įžengia į sceną, netikiu, kad jie čia pat, užkulisiuose, ir kad ne už ilgo juos pamatysiu štai taip – iš arti, lyg kokį nežymų vietinės reikšmės kolektyvą.

Alexas Turneris (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Jaunasis Sheffieldo ketvertukas šiandien jau yra pasaulinės žvaigždės. Jų debiutinis albumas „Whatever People Say I Am, That‘s What I‘m Not“ – greičiausiai parduodamas muzikinis albumas Didžiosios Britanijos istorijoje (Stop! Susikaupkite ir pamastykite, ką tai iš tiesų reiškia, turint omeny, jog Didžioji Britanija gali pasigirti net tokiais perlais kaip Pink Floyd „Dark Side of the Moon“, The Rolling Stones „Exile on Main Street“ ar… The Beatles „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“!). Jie be vargo išparduoda stadionus. Vis tik šiąnakt jie pademonstruoja savo ištikimybę mažo kalibro scenoms, bet tik toms, kurios sugeba atsilaikyti prieš kataklizminį spaudimą.

Ir ne be reikalo! Arktinių beždžionių šėlsmas – dalykas rimtas.

„Laba vakara, Brukline!” sako šįvakar odiniu švarku ir Elvio šukuosena pasipuošęs Alexas Turneris. „Štai kokie jūs visi gražūs!”

“Na, tai ar grojam?” iš už Didžiosios Britanijos vėliava padabintų būgnų atsiliepia jam Mattas Heldersas.

Viskas prasideda nuo „Pretty Visitors“ triukšmo, palydinčio baltai blyksinčias scenos lempas. Triukšmas scenoje, triukšmas ir salėje. „Ar jau kiek apšilot?“ klausia Alexas imdamas iš stovo gitarą, ir šyptelėjęs priduria: „Na, o jei dar ne…“

Tada drioksteli „Don‘t Sit Down Cause I‘ve Moved Your Chair“, „She‘s Thunderstorms“, ir „The Hell Spangled Shalalala“. Šio vakaro setlist‘as – pilnas dainų iš žaižaruojančio, naujojo grupės albumo „Suck It And See“. Tai nenuostabu, juk paskutinio „Arctic Monkeys“ koncerto Niujorke metu naujasis darbas dar nebuvo pasirodęs prekyboje. Naujas dainas greit atsveria pamėgti hitai „Fluorescent Adolescent“, „Brianstorm“, ir „The View from the Afternoon“.

Nedidukė scena net siūbuoja nuo energijos, o tolimesnė siena atitverta tamsia užuolaida, neleidžia nusikratyti iliuzijos, kad štai toks koncertas vyksta paprasčiausioje mokyklos aktų salėje.

Minioje – chaosas. Jau gerokai įsismarkavęs mosh pit‘as, vykstantis salės viduryje, ant rankų į priekį atneša pirmąją „auką“ – nedidukę riestanosę panelę. Laukiu, kas atsitiks, nes paprastai apsauginiai, įsikūrę tarp minios ir scenos barjerais atskirtoje erdvėje, žvejoja tokius „plaukiotojus“ ir rūpinasi, kad šie besilinksmindami nesusižeistų. Šiąnakt tokie barjerai neegzistuoja, todėl ir taisyklės kiek kitokios. Atsidurti prieš patį Alexą Turnerį štai taip, akis į akį, ši mergaitė tikriausiai nesitikėjo. Ji tik truputuką pašoka ir, padovanojusi muzikantams plačią šypseną, tuoj pat pasitraukia į scenos pakraštį, kur apsauginiai jai padeda grįžti atgal į minią.

Judesio ištroškusius šokiui kviečia smarkusis taškalas „I Bet That You Look Good On The Dancefloor“, tamsusis „This House is a Circus“, ir įdomusis „Still Take You Home“, kuris tampa dar įdomesnis matant kaip Alexas Turneris ir gitaristas Jamie Cookas žaidžia savo gitarų garsais tuo tarpu kurdami taip gerai pažystamą rifą.

Numetęs į šoną odinį švarką Alexas pristato naują dainą „Evil Twin“, jau kurį laiką figūruojančią grupės koncertuose. Tada pirmu smuiku pagriežti gauna ir pritariančio vokalisto pareigas paprastai užimantis Mattas Heldersas. Jis, kaip pagrindinis vokalistas, atlieka „Brick by Brick“.

Alexas Turneris (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Dar suskamba „Black Treacle“, „Do Me a Favour“ iš „Suck It And See“. Žymiosios „pusiau-baladės“ apie naktines miesto plaštakes pavadinimu „When The Sun Goes Down“ įžanginį motyvą dainuojame visi drauge. Ypač aiškiai gerkloja balkono publika.

Pertraukėlė. Gitaros pareguliuojamos, grupė gurkšteli alaus ir sugrįžta. Dainos „Teddy Picker“ metu minia ant rankų atneša antrąją „auką“ – aukštą, plikagalvį vyruką. Alexas šį veikėją nuoširdžiai apkabina, o jis, pamojavęs visiems, greit šoka nuo scenos atgal į minią. Galiausiai suskamba mano labai lauktos dainos – albumo „Humbug“ perliukas „Crying Lightning“ ir „505”, kuri, kaip vėliau paaiškėja, ir yra vakaro kulminacija.

Koncertas baigiasi greitai. Per greitai, kad su tuo susitaikytum. Bet juk visi geri dalykai turi kažkada pasibaigti, ar ne? Setlist’as nebuvo idealus. Trūko baladės „Cornerstone”, „Fake Tales of San Francisco” ir dar keleto… Bet ar galima kažko daugiau tikėtis iš grupės, savo kataloge turinčios jau net keturis skirtingus ir unikalius albumus, ir tiek daug gerų dainų?

Staiga suvokiu šio nepaprasto vakaro svarbą.

Kažkada tolimoje ateityje, kai „Arctic Monkeys“ bus pasiekę tokių roko muzikos radikalų/dinozaurų kaip „The Who“ statusą, aš galėsiu apie tai pasakoti savo vaikams. Pasakosiu neįtikėtiną istoriją, kaip mačiau juos grojant tokioje mažoje Bruklino salėje vieną šaltą spalio mėnesio vakarą, kai jie jau buvo nesustabdomi, o aš pats – tik jaunas svajoklis, besidžiaugiantis visą naktį pliaupiančiu lietumi.