Kuo mums patinka metų pabaiga? Ogi tuo, kad būtent šiomis dienomis mes sudėliojame visus muzikinius taškus ant „i”.
Prieš porą dienų paskelbėme manoMUZIKOS geriausių 2020-ųjų metų albumų topą. Šiandien atėjo dar viena smagi akimirka. Jūsų dėmesiui, mūsų labiausiai klausyti ir labiausiai mylimi šių metų kūriniai. Kelios dešimtys dainų, be kurių šie, kad ir pandeminiai ir ypatingai sudėtingi metai, nebūtų tokie gražūs ir muzikalūs.
Bičiuliai, gerų Jums metų! Linkime vieno paprasto dalyko: būkite sveiki ir niekada nepritrūkite muzikos. Nes muzika – tiesiog geriausias vaistas nuo visų ligų.
Kai už lango pagrindiniais balsais pradeda kalbėti pavasaris, o netikėtai pasaulį aplankęs karantinas mus priverčia sėdėti namie, labiausiai ima trūkti… pozityvumo, geros nuotaikos ir šviesų minčių.
Bent jau mes manome, kad visa tai gali garantuoti ne tik sugrįžęs socialinis gyvenimas, bet ir, žinoma, muzika. Todėl nieko nelaukdami sudėliojome Jums grojaraštį, kuris turėtų įkvėpti, priversti nusišypsoti ir bent jau šiek tiek šviesiau pažvelgti į gyvenimą.
Taigi, specialiai Jums – nuotaikos, įkvėpimo ir gero polėkio grojaraštis. Gali būti, kad jame nerasite labai daug žinomų vardų, tačiau neapsigaukite – nebūtinai tai, ko nežinote, yra blogai.
Liam Bailey, Jimi Charles Moody, Alex Cameron, Charlie Wilson ir tokie vardai kaip Paul Weller, „Flight Facilities”, Anna Of The North, „Haerts” ir kitų atlikėjų kūrybos kokteilis – kaip tik atėjusiam pavasariui ir šviesesnėms mintims.
Jau rytoj vakare visas pasaulis kalbės apie nueinančius 2019-uosius ir lauks akimirkos, kai į duris pasibels naujieji. Mes, žinoma, nebūsime išimtis. Tik mūsų diskusijų objektas bus (kaip visada) MUZIKA.
Todėl laikydamiesi tradicijų ir žengdami į naujus metus, nusprendėme su Jumis pasidalinti muzika, kuri 2019-aisiais mums labiausiai įstrigo į atminti. Taigi, nieko nelaukdami pristatome portalo manoMUZIKA.lt autorių geriausių metų dainų grojaraštį. Grojaraštis – labai įvairus, o jame rasite kūrinius, kurie visus šiuos metus dažniausiai skambėdavo mūsų grotuvuose.
Linkime Jums gražių naujų metų ir, žinoma, tikimės, kad jie (muzikine prasme) bus ne ką prastesni nei šie.
Paskutinį praėjusio tūkstantmečio dešimtmetį jo dėka R&B ir Soul muzikos gerbėjų širdis džiugino neįtikėtinai geras projektas „Tony! Toni! Tone!„, jau šiame tūkstantmetyje jis griežė pirmuoju idėjiniu muzikiniu smuiku vieną albumą išleidusiame super projekte „Lucy Pearl”, na o 2002 metais jis nutarė pradėti savo solinę karjerą. Taigi, ponai ir ponios, jūsų dėmesiui – vienintelis, nepakartojamas muzikos talentas Raphael Saadiq (tikrasis vardas – Charles Ray Wigginsas).
Jo muzikinius karjeros vingius sekame daugiau kaip 25 metus, o tokie kūriniai kaip „Dance Tonight” ar „Remember The Times” (atliktos su Lucy Pearl), ar jo solinės kompozicijos „Love That Girl”, „Still Ray” ar „Be Here” iki šiol puikuojasi vietomis išskirtiniuose mūsų geriausių šio žanro kūrinių sąrašuose.
Todėl viskas, ką išleidžia šis talentingas muzikos genijus mūsų yra ne tik klausoma, bet ir įsimenama iki paskutinių siūlelių.
Savaitgalis mums buvo ypatingas. Todėl, kad Raphael Saadiq pagaliau sugrįžo su nauju albumu. Ši gyvoji soul muzikos legenda pasauliui pristatė jau penktą solinį albumą, pavadintą „Jimmy Lee”. Šįkart šventė dar didesnė dar ir todėl, kad albumas dienos šviesą išvydo po 8 metų pertraukos. Būtent tiek laiko prireikė talentui, dirbusiam su tokiais atlikėjais kaip Joss Stone, Mary J. Blidge, Whitney Houston ar Johnu Legendu, sukurti naują muzikos kritikų itin laukiamą įrašą.
Naujame Raphael Saadiq albume – 13 naujų ir dėmesio vertų dainų. Jimmy Lee – puikus albumas, šiandieninės sintetikos amžiuje mus sugrąžinsiantis į nuostabų ir muzikalų tikro soul muzikos pasaulį.
Tiems, kurie žiūri serialą „Stranger Things” (o tokių yra tikrai daug), kiekviena žinia, susijusi su šiuo filmu, yra ypatingai svarbi. Todėl pasibaigus trečiajam sezonui viską, kas su juo susiję, gaudome ir mes.
Atsimenate Steve’o Harringtono kompanjonę? Tą, kuri drauge su juo dirbo ledų parduotuvėje ir kartu puikiai šifravo sovietų kodus? Taip taip, kalbame būtent apie šio filmo personažę Robin, kurios tikrasis vardas – Maya Hawke.
Aktorė nusprendė, kad vien tik vaidinti filme jai – paprasčiausiai negana. Todėl visomis jėgomis nėrė į muzikos vandenis ir neilgai trukus įrašė dvi dainas – „To Love A Boy” ir „Stay Open”.
Ir netgi nepaisant to, kad dainos toli gražu nekvepia kultu tampančio serialo nuotaikomis, jos iš tiesų yra ne tik švelnios, naivios ir gražios, bet ir vertos jūsų dėmesio.
Kaip ir kasmet, vasarai judant pabaigos link, paskelbtas daugiausiai uždirbančių didžėjų dešimtukas.
Sąrašo viršūnėje jau šeštus metus iš eilės jokių naujienų. Daugiausiai uždirbančių prie plokštelių stovinčių žmonių dešimtuko pirmoje vietoje – Calvin Harris. Skaičiuojama, kad nuo praėjusių metų vasaros pradžios iki 2018-ųjų už pasirodymus britas savo banko sąskaitą papildė 48 milijonais JAV dolerių. Beje, per šiuos metus net du jo singlai („Feels” ir „One Kiss”) pasiekė perkamiausių Didžiosios Britanijos singlų čarto viršūnę. Daina „One Kiss” pirmoje vietoje išsilaikė net 8 savaites.
Antroje sąrašo vietoje įsitaisė jaunasis JAV duetas „The Chainsmokers”, uždirbęs 45,5 mln. dolerių, trečioje – olandas Tiesto su 33 mln.
ManoMUZIKA kartu su Jumis pakylėtai ir su neblėstančia šypsena širdy kasdien gyvena Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio nuotaikomis. Jeigu jau švęsti – tai švęsti visus metus!
Ne kartą esame atidavę pagarbą muzikiniams nepriklausomybės šaukliams (darkart lenkiame prieš juos galvas ir liekame amžinai dėkingi), todėl šįkart norime pasidalinti nepriklausomos Lietuvos kartos kūrėjais ir garsais, kurie džiugino mūsų ausis pastarąjį dešimtmetį.
Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse dalinamės muzikiniu kūdikiu, gimusiu iš didelės meilės. Meilės muzikai ir meilės savo šaliai. Net 100 lietuvių kūrėjų darbų – didžiuojamės visais ir kiekvienu atskirai.
Pirma paskutinio pavasario mėnesio savaitė pažėrė nuostabių muzikinių naujienų – albumų, kurių ilgai laukėme ir kuriuos patyliukais rašėmės į šių metų „būtinųjų perklausyti” sąrašus. Ruošiantis savaitgaliui ir ieškantiems gero muzikinio fono, manoMUZIKA turi 3 šią savaitę išleistų albumų rekomendacijas. Tačiau apie visas jas (žinoma, su jų perklausa spotify) – iš eilės.
Jeigu dar neįsiminėte Anohni vardo – turėkite mintyje, kad jį girdėsite vis dažniau. Šis žmogus – tai „Antony and the Johnsons” siela Antony Hegarty, kuris pasikeitęs lytį ne tik oficialiai nutraukė savo pirmojo projekto veiklą, bet ir pasikeitė savo vardą į Anohni. Dabar Anohni kuria kiek griežtesnę, mažiau liūdesio bet daugiau elektronikos savyje turinčią muziką. 4 albumus su „Antony and the Johnsons” išleidęs muzikantas, dabar debiutuoja ir su labai lauktu Anohni įrašu. Kad tai – vienas įdomiausių gegužės įrašų, net nekyla abejonių, todėl melomanams šis diskas perklausų sąraše turėtų būti įrašytas su „A Must” prierašu.
Debiutinio Ry Cumingo albumo manoMUZIKA laukia nuo pat 2012 metų – akimirkos, kai apie Ry X sužinojome iš dainos „Howling”. 4 metai nuoseklaus, intensyvaus ir labai kruopštaus darbo, kasmet apie save primenant keliais lyriškais kūriniais taip ištampė muzikos mylėtojų nervus, kad pernai buvo pasigirdusios kalbos, esą šis australas taip niekada debiutinio albumo ir neišleis. Pesimistai klydo, o Ry X gerbėjai, kurių per pastaruosius kelerius metus jis subūrė šimtus tūkstančių, pagaliau gali triumfuoti. Lyrikams, mėgstantiems „Bon Iver” ar James Vincent McMorrow, „Dawn” – dar vienas nuostabus fonas svajonėms ar lyrinėms mintims. Tikrai nenustebtume, jeigu šis albumas metų pabaigoje sėkmingai įsiveržtų į geriausiųjų sąrašus. Lyrinis subtilumas ir liūdnasis polėkis, dominuojantis albume, turėtų būti itin paklausus rudens viduryje, kai ištroškę vasaros saulės ir depresuoti pradedantys šiauriečiai lauks šiltos, sentimentalios ir labai melodingos muzikos.
Apie britų elektroninės muzikos talento James Blake kūrybą, polėkį ir idėjas galėtume kalbėti be sustojimo tris dienas. Tačiau šįkart užtenka pasakyti tiek, kad naujas (jau trečiasis!) kūrėjo albumas – jau internete. Diske „The Colour in Anything” rasite kūrinį su „Bon Iver” siela Justinu Vernonu, kurdamas šią plokštelę Blake’as spėjo dirbti ir su Beyonce. Žodžiu, produktyvumo šiam jaunuoliui tikrai netrūksta. Ar jo muzikinis produktyvumas ir vėl bus pamiltas muzikos mylėtojų? Bent jau mes manome, kad abejonių tam nė negali būti. Labai įdomu ir tai, ar „The Colour in Anything” vėl taps pretendentu laimėti prestižinį „Mercury” apdovanojimą. Jei taip nutiks, galėsime drąsiai sakyti, jog James Blake’as atrado sėkmingos muzikos kūrimo receptą.
Švedijos muzikos scena per pastarąjį dešimtmetį išaugo taip stipriai, kad ne tik tapo itin populiari, bet ir vis dažniau ėmė diktuoti muzikos madas senajame žemyne. Ir šiuo atveju kalba sukasi tikrai ne tik apie „Little Dragon“ ar apie išsiskyrimą paskelbusią roko grupę „Kent“. Jose Gonzalez, „The Tallest Man On Earth„, Jonathan Johansson ar Karl X Johan – tik keli iš galybės vardų, kurie Zlatano Ibrahimovičiaus ir Karlsono gimtinę leidžia vadinti ypatingai derlinga šalimi augti ir kurti muziką mylintiems žmonėms.
Vienais mylimiausių ir klausomiausių švedų projektų šiuo metu galėtų drąsiai vadintis ir grupė „Niki & The Dove”. Šis vardas jau seniai peržengė Švedijos ribas. Daugiau kaip prieš 6 metus Stokholme susibūręs dainų autorės ir atlikėjos Malin Dahlström bei prodiuserio Gustafo Karlöfo duetas mėgaujasi tarptautine sėkme, kuria ypatingai gražią muziką ir jau netrukus ketina išleisti savo antrą studijinį albumą. Debiutinis, dar 2012 metais pasirodęs, grupės diskas “Instinct” Malin ir Gustafui atvėrė milžiniškus tarptautinius kelius, buvo itin perkamas ir mylimas melomanų. Šį įrašą įvertino ir Didžiosios Britanijos industrijos lyderiai – grupei skirta 5 vieta geriausių naujų talentų rinkimuose „BBC Sound of 2012“.
Niki & The Dove
Išleidęs savo debiutinį albumą duetas nutilo. Tylėję daugiau kaip 3 metus 2015-ųjų pabaigoje „Niki & The Dove” pranešė kuriantys naują albumą. Šią žinią palydėjo fantastiškas naujas singlas „Play It On My Radio“. Šių metų pradžioje švedai pristatė dar vieną nuostabią baladę „So Much It Hurts“, kurią ir dabar sėkmingai „suka“ didžiosios Europos radijo stotys. Į savo laukiamiausių šių metų albumų sąrašą be jokios abejonės įtraukusi „Niki & The Dove” diską, manoMUZIKA pradėjo kelią interviu su šiuo mūsų itin mylimu Švedijos duetu link.
Kai su Malin ir Gustafu pradėjome kalbėti apie gyvenimą ir muziką, Vilniuje kalendorinį pavasarį bandė išstumti žiema, o Stokholme švietė pirmoji pavasarinė saulė. Tačiau, kad ir koks būtų buvęs oras, bendrą nuotaiką šildė kava ir, žinoma, fone skambanti „Niki & The Dove” muzika. Beje, pasibaigus interviu duetas prisipažino, kad balandžio 8 dieną (būtent tada dienos šviesą turėjo išvysti naujausias grupės įrašas) diskas „Everybody’s Heart is Broken Now” pateks tik į Švedijos muzikos parduotuvių lentynas. Visas likęs pasaulis jo turės šiek tiek palaukti.
Kas šiandieninei „Niki & The Dove” kūrybai padarė didžiausią įtaką?
Mūsų kūrybai įtaką daro daug dalykų. Kalbant apie dabartinį albumą, ko gero, turėtume pasakyti, jog žodis „miestas“ jo apibūdinimui tinka labiausiai. Miestas – tai didžiulė įvairovės, veiksmo, ritmo ir kontrastų metafora. Tai ypatingai ryškus jausmas, kuris ir buvo pagrindinis mūsų įkvėpimas.
Tiesa, tik neklausk mūsų, kodėl grupę pavadinome „Niki & the Dove”. Kaskart sugalvojame vis kitokią istoriją, bet niekada nepasakome tiesos (juokiasi).
Gerai, neklausinėsiu apie grupės pavadinimą, bet paklausiu apie naują albumą. Apie ką bus jūsų naujasis įrašas? Kuo jis skirsis nuo 2012 m. išleisto darbo „Instinct“?
Ilgai galvojome, kaip apibūdinti mūsų naują albumą. Kol sugalvojome jam tiksliausią apibūdinimą, taip pat praėjo nemažai laiko (šypsosi). Antrasis mūsų LP – tai odė laikui, kai gyvenimas buvo šokių aikštelė, o kiekvienas jausmas joje turėjo jį apibūdinančią dainą. Jeigu “Instinct” buvo iš šiaurės atslinkusi audra, tai naujasis įrašas – švelnus ir šiltas vėjas, švelniai paliečiantis tavo skruostą.
Jeigu jūsų paprašytų apibūdinti „Niki & The Dove” kūrybą trim žodžiais, kokius žodžius ištartumėte?
(ilgai mąsto) Saulėlydžio dangaus analogija.
Iki šiol grupės gerbėjai turėjo galimybę susipažinti su dviem jūsų būsimojo albumo kūriniais – pasakiškai gražiomis baladėmis „Play it on My Radio“ ir „So Much it Hurts“. Klausantis jų nepaleido jausmas, kad girdime sumodernintą ir itin stilingą atgimusią 80-ųjų synth pop muziką. Ar toks bus visas albumas?
Visų pirma, labai ačiū už gražius žodžius. Mums tai tikrai daug reiškia.
Kalbant apie visą albumą turime prisipažinti, kad jame bus gerokai daugiau įvairovės. Jame rasite ir lyrikos, ir romantikos, ir, žinoma, šokių muzikos. Jeigu reikėtų kažkokio vientiso apibrėžimo, ko gero mūsų albumo stilistiką reikėtų apibrėžti terminu „dance romance“ (šypsosi).
Labai nekantraujame šį įrašą pagaliau paleisti į pasaulį ir albume esančias dainas atlikti gyvai – scenoje jos skamba dar geriau nei įrašuose.
Papasakokite, kaip nusprendėte pradėti groti kartu.
Pirmą kartą prieš daug metų susitikome Gioteburge. Abu muzikavome ir turėjome galybę bendrų, skirtingose grupėse grojusių draugų. Porą kartų pamėginome muzikuoti drauge ir mums visai patiko. Praėjus keletui metų susitikome jau Stokholme, kur nusprendėme pabandyti kartu ne tik muzikuoti, bet ir kurti. Taip paprastai viskas prasidėjo. Smagu, kad nepakitome nei mes, nei mūsų požiūris į muziką – tiek tada, tiek ir dabar mus vienija tas pats tikslas: kurti vis geresnę muziką, kuri turi mums tapti pagrindiniu iššūkiu.
Ar per visą muzikavimo laiką jau galėtumėte įvardinti įsimintiniausią koncertą?
Tai sudėtingas klausimas, mat per ne itin ilgą „Niki & The Dove” gyvavimą mes turėjome išties daug įspūdingų pasirodymų… (mąsto). Tačiau įspūdingiausias, o jei tiksliau – keisčiausias, mūsų koncertas vyko Bristolyje, kuomet išsijungė elektra skambant dainai „DJ Ease My Mind“ ir pagrindinę vokalo partiją Malin turėjo atlikti be jokio pritarimo. Apskritai iš trijų Bristolyje vykusių mūsų koncertų, du kartus buvo dingusi elektra (kvatoja).
Kartais pagalvojame ne tik apie jau įvykusį, bet ir dar įvyksiantį svajonių koncertą. Ir čia jau, ko gero, mūsų kuriama muzika padiktavo vietos poreikį: labai norėtume saulei leidžiantis surengti pasirodymą paplūdimyje. Jeigu pažįsti organizatorius, kurie tokį festivalį organizuoja – būtinai pasidalink kontaktais (šypsosi).
Ar tokiame festivalyje norėtumėte sudainuoti su savo svajonių atlikėju?
Žinoma. Ir dėl jo mes jau taip pat esame nutarę. Tai būtu Prince‘as.
Švedijos muzikinė scena įgauna vis daugiau įtakos. Kalbu ne tik apie populiariąją muziką, bet ir apie indie kultūrą. Jonathan Johansson ar „Karl X Johan“ – tik keli vardai iš visos gausybės, kurie jūsų šalies muzikinę sceną paverčia ypatinga, įdomia ir velniškai patrauklia. Kaip manote, kodėl taip yra?
Visada malonu, kaip apie tavo šalį šneką gražiai, todėl ačiū už komplimentus Švedijai (šypsosi). Švedijos muzikantai yra tiesiog drąsūs ir pasitikintys savimi. Jie neplaukia pasroviui vardan to, kad sektų kažkam įkandin. Jie – unikalūs, kalba savo muzikine kalba ir todėl yra išskirtiniai. Tokie spindintys švyturiai, kaip „Little Dragon“, mūsų šalies muzikos rinką paverčia dar labiau išskirtine.
Tiesa, ne tik Švedija, bet ir visas Skandinavijos regionas gali didžiuotis muzikine kultūra. Jeigu reikėtų įvardinti kitų šiaurės šalių favoritus – taip pat pasirinkimų turėtume visą gausą. Vis dėlto pirmieji, „stovintys ant liežuvio galo“ šiuo metu yra Danijos grupė „Liss“. Visiems, mėgstantiems muziką, labai nuoširdžiai ją rekomenduojame.
Dar trumpam grįžkime prie Švedijos reikalų. Šiemet Stokholme įvyks vienas konkursėlis, kuriame jūsų šalies atstovams taip pat nuolat sekasi visai neprastai…
Tu čia, aišku, apie „Euroviziją“ (juokiasi). Jeigu nori paklausti, kodėl mums ten sekasi – mūsų atsakymas būtų paprastas: nežinome. Gal Švedija atrado kažkokią kūrybinę aukso gyslą (juokiasi). Tačiau jei atvirai, šis konkursas mūsų visiškai nedomina, mes net nenutuokiame, kas ten vyksta ir tikrai niekada neketinsime jame dalyvauti.
Netgi jei…
Jokių išlygų ir jokių jeigu (pertraukia kvatodami)
Na ir pabaigai, ką norėtumėte pasakyti Lietuvoje gyvenantiems „Niki & the Dove” gerbėjams, šiuo metu skaitantiems jūsų interviu?
Žinome, kad Lietuva gali didžiuotis gražiais paplūdimiais. Taip pat žinome ir tai, kad koncertavome visai netoli – Latvijoje esančiame „Positivus“ festivalyje. Todėl labai tikimės, kad kažkada galėsime sugroti ir Vilniuje.
O dabar tiesiog esame velniškai laimingi, kad greit pasirodys mūsų albumas. Mums jis labai patinka, todėl nuoširdžiai tikimės, kad jį pamėgs ir Lietuva!
Šiandien atėjo metas pratęsti „geriausiųjų” sąrašą. Akivaizdu, kad tų „geriausiųjų” gali būti neapibrėžtai daug, mat 2013- ųjų derlių, aišku kaip dieną, mes dar prisiminsime ilgai. Vien tik pirmieji 8 šių metų mėnesiai padovanojo tokią gausą geros ir kokybiškos muzikos, kad jų pilnai pakaktų sudaryti geriausiųjų penkiasdešimtuką. Deja, taisyklės yra taisyklės (nepaisant to, kad susikūrėme jas patys), todėl laikytis jų privalu. Teks ir vėl išsirinkti geriausiųjų šešetą…
Visgi prieš užmesdamas akį į geriausiųjų šešetuką (kadangi tai dariau balandžio pradžioje – darysiu tai ir dabar), visų pirma šnektelsiu apie tuos vardus, kuriems, mano subjektyvios nuomonės dėka, šiek tiek pritrūko iki ‘geriausiųjų’ sąrašo. Tikrai puikius albumus išleido tokie kolektyvai kaip „When Saints Go Machine„, „These New Puritans„, sesutės CocoRosie, australijos duetas „Empire of the Sun„, kultinis režisierius Davidas Lynchas ar kitaip suskambęs senas „Bon Iver” lyderio Justino Vernono kolektyvas „Shouting Matches”. Tačiau subjektyvumui ir idėjai ribų nėra, todėl žemai nusilenkęs šiems vardams (bent jau kol kas) palieku juos už aukščiausio pastarojo periodo šešetuko.
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau didžiai savo nuostabai jau šiandien turiu keturis „nusivylimus”, kurie mane – itin besidomintį muzika – šiemet tiesiog nuvarė į neviltį. Keista ir ironiška, tačiau nuvylė būtent tie vardai, kurie, kaip tikėjau (ir kartu net neabejojau), metų gale turėjo puikuotis mano asmeniniame dešimtuke. Tie vardai – „Phoenix„, James Blake, „The National” ir „Sigur Ros„. Žinoma, tai – tik asmeninė mano nuomonė, paremta itin dideliais su šiais vardais sietais lūkesčiais, todėl jeigu kas nors galvoja kitaip ir norėtų į mane paleisti keturias plytas, patarčiau to tiesiog nedaryti. Kartoju visai atvirai: tai tik mano asmeninė nuomonė.
„Phoenix” ir James Blake užsižaidė toje pačioje, prieš tai sėkmę garantavusio albumo žaidimų aikštelėje. „Entertainment” – identiškas „Wolfgang Amadeus Phoenix” klonas, sukurtas pagal tą pačią idėjinę ir muzikinę schemą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie britų tamsos talentą Jamesą Blake’ą. Klausiau albumo ir galvojau: tai girdėjau nuolat klausydamas pirmojo debiutinio muzikanto įrašo. Buvo liūdna ir kartu apmaudu, mat iš šių dviejų kolektyvų tikėjausi tikrai labai daug.
Kalbant apie neviltį, susijusią su „Sigur Ros” reikėtų paminėti vienintelį žodžių derinį: „per kieta ir nuobodu”. Galbūt albumas man tiesiog neprilipo, o gal tiesiog mano ausiai (o kartu ir sielai) vis dar sunku susitaikyti su kietesniu ir gerokai griežtesniu islandų skambesiu. Sutinku, „Kweikur” – kokybiškas ir tikrai profesionalus įrašas. Tačiau lygindamas jį su „Valtari” pasigedau jame shoegazinių variacijų ir didžiosios muzikinės euforinės lyrikos. Tos, prie kurios buvau pripratęs daugiau nei 18 grupės gyvavimo metų.
Tuo tarpu su „The National” buvo dar kebliau…Pastaruosius penkerius metus ši Ohajo grupė turėjo tvirtas pozicijas mano mylimiausiųjų penketuke. Negana to, 2010 metais išleistą diską „High Violet” tikrai norėčiau su savimi pasiimti kildamas Švento Petro vartų link. Prieš tai sekę albumai „The Boxer” ir „Aligator” taip pat gali turėti realių pretenzijų į tvirtas amerikietiško indie roko XXI amžiaus klasikos pozicijas, todėl šio kolektyvo kūryba mano pasąmonėje reiškė gerokai daugiau nei vien tik muziką. Tačiau šiemetinis „Trouble Will Find Me”, mano akimis (ir ausimis) buvo ne žingsnis į priekį, o trys žingsniai atgal. Albumą perklausiau keturis kartus, netikėdamas, kad į mano vidinės Aldonos iškeltą klausimą „Ar tai tikrai viskas” bus atsakyta teigiamai… Deja… Galbūt Mattas ir kompanija norėjo su „Trouble Will Find Me” grįžti prie ištakų, o gal pastaruosius trejus metus grupė tiesiog išgyveno kūrybinę krizę. „Trouble Will Find Me” man pasirodė pernelyg vienodas, monotoniškas ir netgi nuobodus įrašas. Bet kuriuo atveju, labai tikiuosi, kad „The National” jau netrukus sugrįš su nauja muzika ir idėjomis, prieš kurias nesugebės užsiverti jokie kūrybiniai vartai.
Taigi, po trumpo žvilgsnio į kitokią dabartį, dalinuosi tais 6 vardais, kurie per pastaruosius keletą mėnesių neišlenda iš mano grotuvo, galvos ir … muzikinės dūšios.
Šis albumas – neabejotinai pats brandžiausias „Editors” diskas, kurį klausant niekaip neapleidžia džiugesio jausmas, kad pagaliau Tomas Smithas ir kompanija atrado grynai savąjį skambesį. Ilgai ieškoję kelių į muzikinį britiškos roko padangės identitetą, vyrukai pagaliau atrado muzikinį tapatumo garantą. Kiek daugiau lyrikos nei įprastai, kiek švelnesnis garsas nei prieš tai buvusiame diske „In this Light and on this Evening” ir kiek daugiau styginių nei anksčiau yra turėjęs „Editors”. Šiandien britų rokeriai pelnytai gali vadintis unikalia, tapatumą ir išskirtinę vietą (ne tik po britiška) saule išsikovojusia grupe. Albume yra viskas, ko reikia geram kokybiškam įrašui – ir stadioninis himnas „A Ton of Love”, ir romantiška styginiais instrumentais paremta baladė „Nothing”, kurioje Tomo Smitho vokalas atsiskleidžia visu gražumu, ir pelnytai įsimylėjėlių šedevru galintis vadintis kūrinys „What Is This Thing Called Love”.
„The Weight Of Your Love” yra toks įvairus, vientisas ir iškalbingas, kad kartelė panašaus kalibro grupėms yra užkelta maksimaliai. Net neabejoju, kad ketvirtasis britiško roko vėliavnešių albumas bus vienas stipriausių ir įdomiausių šių metų įrašų. Ir netgi nežiūrint į tai, kad dviejų platininių albumų savininkai su naujausia plokštele nepasiekė Didžiosios Britanijos albumų topo viršūnės, „The Weight Of Your Love” yra nuostabus, didingas ir itin muzikalus įrašas. Bent jau mano akimis šis įrašas pagrįstai gali vadintis metų roko šedevru. O ar aš teisus įsitikinti galėsite jau spalio 2 dieną, kuomet „Editors” surengs koncertą Vilniaus menų fabrike „Loftas”.
„Skyer” išvertus iš norvegų kalbos reiškia debesis. Klausydamasis šio skandinavų albumo taip ir jaučiuosi – it pakilęs virš saulės apšviestų debesų. Puikus dream pop darbas, kuris – nuo pat pradžios iki pabaigos – neabejotinai leidžia Švedijos – Norvegijos trijulę krikštyti Šiaurės šalių dream pop stiliaus karaliais. Jei prieš dvejus metus pasaulinę dream pop karalių karūną pelnytai nešiojo „Beach House”, tai šiandien ramia širdimi ją uždėčiau „Postiljonen”. Ko gero tinkamesnį muzikinį foną saulės palydėjimui ramiai sėdint prie jūros iš šių metų sąrašo rasti būtų labai sunku. Skandinavai nuvertė kalnus ir sukūrė lyrišką muzikinę pasaką. Žinant, kad tai – tik debiutinis įrašas, „Postiljonen” pagrįstai galime vadinti savotišku dream pop reiškiniu ne tik Šiaurės Europos, bet ir viso pasaulio muzikinėje padangėje.
Absoliučiai naujai suskambusi soul muzika turi būti dėkinga ne kam kitam, o būtent britų dainininkei Laurai Mvulai. Už naują spalvą, kitokį skambesį ir neįtikėtinas muzikines aranžuotes. „Sing To The Moon” – nenuspėjamas albumas, kuriame nerasite nei vienos primityvios dainos. Lauros vokalas – aukso vidurys tarp Amy Winehouse ir Adele, o kiekvienas albume esantis kūrinys – lyg nedidelis muzikinis stebuklas, dar sykį įrodantis kokia plati, neaprėpiama ir beribė gali būti muzika. Jeigu reikėtų įvardinti didžiausią šių metų atradimą, Laura Mvula neabejotinai puoštųsi šiuo titulu. Ne veltui manoMUZIKOS kalbintas Michaelas Kiwanuka savo interviu prisipažino, kad jos pasirodymas festivalyje „Glastonbury” buvo vienas įsimintiniausių renginio koncertų.
Šią Lydso pop roko grupę manoMUZIKOJE esame pristatę kategorijoje „manoATRADIMAS”. Jau tada kalbėjau apie tai, kad jokio unikalaus prieskonio šiam kolektyvui priskirti negalime dėl vienos priežasties: grojančių panašią muziką muzikos kalvėje Didžiojoje Britanijoje yra nesuskaičiuojama galybė. Tačiau noriu to ar ne, negaliu nesižavėti itin patraukliu ir labai išbaigtu šių metų pradžioje išleistu „To Kill A King” albumu „Cannibals With Cutlery”. Čia savo favoritus atras ir tas, kuris pop roką įsimylėjo šio tūkstantmečio pradžioje klausydamasis pirmųjų „Coldplay” ir „Athlete” darbų, ir tas, kuris žavisi šiandienos naujaisiais pop roko reiškiniais. Paprastas, kokybiškas ir tikrai labai muzikalus albumas šiemet, ko gero, buvo perklausytas daugiausiai kartų. To pilnai pakako, kad jis įsitvirtintų manajame pastarųjų mėnesių ‘šešetuke’ ir neabejotinai išsikovotų pozicijas mano metų favoritų tope.
Nepaisant to, kad po „Baths” pseudonimu jau daugiau nei trejus metus muzikuoja Los Andželo klubų rezidentas Willis Wiesenfeldas, prireikė sulaukti trečiojo studijinio albumo tam, kad „Baths” vardas būtų pripažintas visame pasaulyje. Puikus dešimties dainų rinkinys, sudėtas į pilną albumą, pavadintą „Obsidian” įtiks absoliučiai visiems elektroninės muzikos mylėtojams – tiek tiems, kas žavisi tamsos muzikos dainiumi James’u Blake’u, tiek ir tiems, kurie šiandien vis dar negali sustoti mylėti chillwave muziką. Absoliučiai universalus albumas tikrai neturėtų palikti abejingų. Ypač tų, kuriems šio žanro muzika nėra svetima. Willis sukūrė stebuklą. Labai tikiuosi, kad jis juo didžiuojasi taip, kaip jam derėtų tai daryti. Asmeniškai man „Obsidian” – neabejotinai vienas puikiausių šių metų elektronikos šedevrų, sukėlęs pačius didžiausius lūkesčius ateities „Baths” įrašams. Vien tik ko verta albumą pristačiusi daina „Ironworks”…
Apie prancūzų duetą „Daft Punk” šiemet buvo pasakyta daugiau nei įmanoma. Apie juos rašė visi, kas netingėjo; liaupsino visi, kas galėjo ir grojo tie, kas tik sugebėjo. Ar šokių muzikos dievai iš Paryžiaus buvo verti tokių liaupsių? Neabejotinai taip. Talentas, viešieji ryšiai ir net aštuonerius metus (!!!) lauktas albumas padarė savo. „Random Access Memories” – tiesiog tobulas trylikos dainų rinkinys, kurį klausytis tinka visose gyvenimo situacijose. Jeigu kietesnės muzikos mylėtojai vis dar turi iliuzijų į šuns dienas išdėti house muziką, sakydami, kad ji – pernelyg vienoda ir monotoniška – atsakymas jiems būtų ypatingai paprastas: šiemetinis „Daft Punk” albumas tokio pobūdžio įžvalgas paneigs labai greitai.
Taigi, antrajam metų muzikiniam trečdaliui savo odę sugiedojau;) Kai kurie lūkesčiai tiesiog sugniuždyti, o kai kurios viltys – patenkintos su kaupu. Vieni talentai – atrasti, o kiti, priešingai, tam tikra prasme tik sužlugdė mano viltis. Vienaip ar kitaip, šie „myliu – nemyliu”, „noriu- nenoriu” ir „tikiuosi – nesitikiu” tik dar labiau įneša intrigos į muzikinių lūkesčių žaidimą. Ateinantys ketveri mėnesiai taip pat žada įdomų muzikinį srautą: netrukus turi pasirodyti „Volcano Choir”, „Arcade Fire”, „White Lies” ir kitų daug vilčių teikiančių atlikėjų naujausi albumai, todėl prieš pat kalėdas bus vėlgi labai įdomu sudėlioti tam tikrus muzikinius taškus ant „i”.
Tad, kaip ir anąkart, sakau: „To Be Continued…. SOON”.
Viena didžiausių house muzikos ikonų – Ralfas Gumas šiandien pasidalino naujos dainos „Burning Star” vaizdo klipu. Puikus house muzikos skambesys ir dar vienas vasariškas muzikos pranašas.
Kolektyvo siela, muzikos genijus Justin’as Vernon’as, kalbėdamas su „The Rolling Stones”, prisipažino, kad naujausias, kol kas dar pavadinimo neturintis albumas, turėtų pasirodyti birželio mėnesį.
2007 metais išleidęs kritikų ypatingai išliaupsintą įrašą „For Emma, Forever Ago”, „Bon Iver” lyderis ne tik pelnė klausytojų pripažinimą, bet ir sulaukė prašymų dirbti su kitais atlikėjais. Per pastaruosius kelerius metus Vernonas dirbo su Kanye West’u, padėjo Sean’ui Carey ( grupės „Bon Iver” klavišininkui) įrašyti solinį albumą bei jungėsi prie kitų muzikinių projektų.
Paklaustas apie naujausią albumą, Vernonas prisipažino, jog jis tiesiog pamiršo kaip rašyti dainas: „kažkokiu stebuklingu būdu kurti dainas tapo labai sunku. Anksčiau tiesiog pasiimdavau gitarą ir rašydavau. Dabar kūrybos procesas labai ilgai trunka. Visada svajojau būti toks, koks yra pavyzdžiui Neil’as Young’as. Jis yra žmogus, kuris gali „vieno prisėdimo” metu parašyti kūrinį ir būti tikras, kad daina skambės tobulai. Deja, aš nesu toks, o mano kūrybinis procesas tęsiasi ilgai”
Vernonas, parašęs nuostabią dainą „For Emma”, prasitarė, jog į pagalbą įrašinėjant albumą jis pasikvietė kelis gerai žinomus muzikantus, tarp kurių bus ir saksofonistas Colin’as Stetson’as, grojantis su Tom Waits’u ir „Arcade Fire”.
„Žinoma, albumą sukūriau pats, tačiau muzikantus pasikviečiau tam, kad jie galėtų pakeisti tik patį kūrinių skambesį”, – sąkė Vernon’as.
Beje, atlikėjas S. Carey, išskirtiniame pokalbyję su ManoMUZIKA minėjo, kad jis taip pat dalyvaus naujojo „Bon Iver” albumo įraše, todėl tikimąsi ant scenos ir vėl išvysti visą pilną Viskonsino grupės sąstatą.
Kol kas daugiau detalių apie albumą Justin’as Vernon’as neatskleidė, tačiau akivaizdu, kad šis įrašas turėtų tapti vienu laukiamiausių šių metų muzikiniu darbu.
Grupė „You Me At Six” jau pradėjo darbą prie naujojo studijinio albumo.
Kolektyvas šiuo metu yra užsidaręs studijoje JAV, kur ruošia darbą, seksiantį po 2010- ųjų metų įrašo „Hold Me Down”.
Pirmąją įrašų dieną (kovo 21) , „You Me At Six” savo Twitter profilyje patalpino žinutę: „Mes esame susižavėję”.
Prieš tai tame pačiame profilyje grupės nariai rašė: „Tai tikrai geriausia, ką mes esame sukūrę iki šiol. Jei mėgote mus, po naujo albumo išleidimo jūs mus įsimylėsite. Na o jei mūsų nekentėte, įtariame, kad persigalvosite, nes tai, ką išleisime patiks kone kiekvienam”.
ManoMUZIKA primena, kad jauna britų grupė iki šiol yra išleidusi du studijinius albumus. 2010 metų įrašas „Hold Me Down” pasiekė Jungtinės Karalystės perkamiausių albumų topo penketuką.
Grupė 
Grupė „