Noel Gallagher’s High Flying Birds

Kultinė „Oasis” daina Noelio lūpomis skamba legendinėje „Abbey Road” studijoje

manoDAINA, manoVIDEO

Kai 1995 metais pasaulį išvydo „Oasis” darbas „Wonderwall”, pasaulis ėjo iš proto. Tačiau šio singlo B pusėje galima rasti dar vieną Mančesterio vyrukų šedevrą – Noelio Gallagherio sukurtą „Masterplan”, tapusia viena mėgstamiausių grupės gerbėjų gretose.

Šiemet „Masterplan” kaip vienas svarbiausių kūrinių skambėjo ir Noelio koncertinio turo metu.

Šįkart muzikantas drauge su savo grupe atliko šią dainą Šiaurės Londone įsikūrusioje bene žymiausioje studijoje pasaulyje „Abbey Road”.

Taigi, jūsų dėmesiui – „Noel Gallagher’s High Flying Birds” „Masterplan”.

Noelis Gallagheris išleis geriausių dainų albumą (pristatyta nauja daina)

manoDAINA, manoNAUJIENA

Sunku patikėti, tačiau šiemet naujai Noelio Gallagherio grupei Noel Gallagher’s High Flying Birds sukaks jau 10 metų. Šia proga pagrindinis „Oasis” dainų autorius išleis savo geriausių dainų albumą „Back The Way We Came: Vol 1 (2011-2021)”.

Būsimoje plokštelėje (kuri pasirodys birželio 11 dieną) bus galima rasti dvi visiškai naujas dainas. Viena iš jų, kūrinys „We’re On Our Way Now” šįryt buvo pristatytas ir visiems atlikėjo gerbėjams.

Noelis Gallagheris pristato titulinį būsimo EP kūrinį

manoDAINA, manoNAUJIENA

Kol kažkas patyliukais (na gerai, vis tyliau ir tyliau) svajoja apie „Oasis” atsikūrimą, du grupės broliai (kurių sielos, deja, atsisako viena kitą priimti) toliau sėkmingai užsiima savo soline veikla.
Liamas leidžiasi į koncertinį turą, kuriame pristatys savo pernai metais išleistą albumą, o Noelis Gallagheris su savo grupe „High Flying Birds” ruošiasi savo EP pasirodymui.

Nepilnas Noelio albumas „Blue Moon Rising” pasirodys vėlyvą pavasarį.

Šiandien hito „Don’t Look Back In Anger” kūrėjas pristato titulinę dainą. Ir, kaip jau galima tikėtis iš pastarųjų metų Noelio kūrybos, ji toli gražu nekvepia „Oasis”

Noelis Gallagheris išleis naują EP; pristatyta pirmoji daina

manoDAINA, manoNAUJIENA

„Oasis” pagrindinis dainų kūrėjas Noelis Gallagheris ir toliau nesnaudžia. Birželį išleidęs nepilną albumą „Black Star Dancing”, prieš porą mėnesių pristatęs to paties formato „šviežieną” „This Is The Place”, hito „Don’t Look Back In Anger” kovą pasauliui dovanos trečią EP „Blue Moon Rising”. Taigi, per nepilnus metus Noelio kūrybos kraityje – net trys mini albumai.

Pasidalinęs šia žinia N. Gallagheris drauge su grupe „High Flying Birds” pristatė pirmą būsimo EP dainą „Wandering Star”

Po trumpo atokvėpio sugrįžęs Noelis Gallagheris pristato naują dainą

manoDAINA, manoNAUJIENA

Po 2017 metais išleisto puikaus savo albumo „Who Built A Moon?” , grupės „Oasis” smegenys Noelis Gallagheris sugrįžta su nauja kūryba.

Šiandien jis su savo grupė „High Flying Birds” pristatė naują dainą „Black Star Dancing”.

Beje, tai – ne vienintelė gera žinia. Muzikantas prisipažino, kad netrukus dienos šviesą išvys ir to paties pavadinimo atlikėjo EP. Jame bus galima rasti dar dvi naujas dainas bei  porą kūrinio „Black Star Dancing” remiksų.

Noel Gallagher’s High Flying Birds – Alone On The Rope

manoVIDEO

Grupės „Oasis” pagrindinė idėjinė kūrybinė jėga Noelis Gallagheris dalinasi nauju video. Šįkart žodžių vaizdo klipas pristatomas kūriniui „Alone On The Rope”.

Nežinantiems ir dar negirdėjusiems šio kūrinio manoMUZIKA primena, kad jo nerasite pernai išleistame albume „Who Built The Moon?”. Ši kompozicija – tai neseniai išleisto muzikanto singlo „If Love Is The Law” B pusė.

Paslaptingas Noelio Gallagherio koncertas Mančesteryje: soliniai kūriniai ir kultiniai Oasis hitai

manoNAUJIENA

Pernai kartu su savo grupe „High Flying Birds” išleidęs puikų albumą „Who Built the Moon?”, pagrindinis grupės „Oasis” dainų kūrėjas Noelis Gallagheris praėjusios savaitės pabaigoje surengė slaptą koncertą.

Pasirodymą, kuris vyko Mančesterio „O2 Ritz” arenoje, turėjo progos išvysti tik maža saujelė muzikanto gerbėjų. Tačiau prieš porą dienų visas jo video įrašas atsirado Jungtinės Karalystės radijo stoties „Absolute radio” youtube paskyroje.

Noelio pasirodyme – 11 dainų. Ir nors koncerte dominuoja praėjusių metų albumo kompozicijos, 50 minučių trunkančiame renginyje galima išgirsti ir legendinius „Oasis” kūrinius  „Little By Little”, „The Importance of Being Idle” ir, žinoma, „Don’t Look Back In Anger”.

GYVAI: Noel Gallagher’s High Flying Birds – Don’t Look Back In Anger

manoVIDEO

Praėjusį savaitgalį Jungtinėje Karalystėje įvyko didžiulis BBC organizuojamas renginys „The Biggest Weekend„, kurio metu visą savaitgalį britams koncertavo didžiausios pasaulio žvaigždės. Pasirodžiusiųjų gretose buvo galima rasti ir legendinės grupės „Oasis” narį Noelį Gallagherį su grupe „The High Flying Birds”. Viena iš jų setliste buvusių dainų – kultinė „Oasis” kompozicija „Don’t Look Back In Anger”.

Noelis Gallagheris pristato naująjį remiksų EP

manoNAUJIENA

Praėjusią savaitę Noelis Gallagheris internete pasidalino naujuoju kūrinio „It’s A Beautiful World“ EP, 12 colių vinilo pavidalu oficialiai išleistu dar balandžio 21-ąją, įrašų krautuvėlių dienos proga.

Naująjąme remiksų EP – keturios kūrinio „It’s A Beautiful World“ (iš albumo „Who Built The Moon?“) interpretacijos, kurtos šokių muzikos veterano Andrew Weatherall bei legendinio (tik, deja, nebeegzistuojančio) Mančesterio klubo „Hacienda“ rezidentų Mike Pickering ir Graeme Park.

Naująjį Noelio Gallagherio EP rasite platformose Youtube ir Spotify.

It_s a Beautiful World (Remixes) 1

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Lapkritis, 2017

manoISTORIJA

Lapkritis albumai

Lapkričio mėnesio albumai

Iki metų pabaigos liko mėnuo. Paprastai gruodį manoMUZIKA skaičiuoja nuraškytą muzikinį derlių, sudarinėja geriausių metų įrašų topus ir skelbia savo geriausius. Todėl iškilmingai pareiškiame, jog ši albumų apžvalga – greičiausiai paskutinė šiemet.

Lapkritis buvo derlingas ir tradiciškai muzikalus. Tačiau šįkart buvome priversti išrinkti viso labo 4 albumus.

Taigi, jūsų dėmesiui – 4 lapkričio mėnesį išleisti albumai, kuriuos būtina išgirsti.

NOEL GALLAGHER’S HIGH FLYING BIRDS „Who Built A Moon?”

Pamirškite tokias dainas kaip „Don’t Look Back In Anger” ar „Wonderwall”, pamirškite jo solines “The Dying Of The Light” ar „In The Heat Of The Moment”. Pasiruoškite išgirsti naują, negirdėtą ir dar niekada neišbandytą „Oasis” dainų kūrėją Noelį Gallagherį. Jeigu iki šiol jūsų lūkesčiai yra susiję su akustinėmis gitaromis papuoštomis melodijomis – pamirškite ir jas.

Noelis „susimetė” su elektroninės muzikos korifėjumi Davidu Holmesu, kuris „Oasis” sielai iškėlė vienintelį reikalavimą: tą akimirką, kai jis įžengs į studiją, viskas prasidės iš naujo – kūryba, muzikos tobulinimas, dainų pajautimas ir, žinoma, įrašinėjimas. Noelis padarė kaip prašomas – į studiją atėjo it tabula rassa – pasiruošęs iš naujo kurti tiek savo muzikinę tapatybę, tiek ir pačią muziką (beje, brolis kvietė D. Holmesą prodiusuoti jo antrą, dar 2014 m, išleistą albumą “Chasing Yesterday”, tačiau brito atsakymas buvo paprastas: nenoriu būti tiesiog prodiuseris, noriu dalyvauti visame albumo kūrimo procese, todėl įrašinėk jį vienas).

Rezultatas – itin netikėtas. Seno ir ypatingai mylimo „Oasis” kvapo praktiškai nelikę. Pirmųjų dviejų jo solinių albumų prieskonių – taip pat. Vienintelis dalykas, kuris primena, kad tai yra Noelio Gallagherio muzika – kultinis ir su niekuo kitu nesumaišomas jo tembras.

Daugeliui jo kūrybos gerbėjų albumas „Who Built A Moon?” – savotiška šoko terapija. Vien tik pirmas plokštelės darbas „Fort Knox” puikiai tiktų elektroninės muzikos koncerte šėlstančiai miniai užvesti. Tačiau čia rasite ne tik elektronikos. Trečiasis brolio įrašas – savotiškas žanrų mišinys, kuriame muzikos mylėtojai aptiks ir gražaus melodingo stadioninio roko („Black & White Sunshine”), ir nuostabaus britiško rokenrolo („If Love Is The Law”), ir iš koto verčiančių bei užmigti neleidžiančių kompozicijų („Holy Mountain”), ir nuostabią akustinę baladę (albumo bonus kūrinį „Dead In The Water”).

Todėl atmetus išankstinius lūkesčius ir palikus senąją Noelio kūrybą (tiek tą, kuri buvo kurta drauge su „Oasis”, tiek ir tą, kuri buvo įprasminta pirmuosiuose dviejuose brito soliniuose įrašuose), plokštelė „Who Built The Moon?” labai maloniai stebina.

Taip, prie jos reikia priprasti. Taip, reikia susitaikyti, kad hito „Champagne Supernova” kūrėjas čia visiškai kitoks. Tačiau penkiasdešimtmetį neseniai atšventęs brolis, akivaizdu, yra pasirengęs eksperimentuoti. Tokio kalibro atlikėjui vis dar sugebėti nustebinti – pats didžiausias iššūkis.Labai džiugu, kad Noelis su šiuo iššūkiu susidoroja pagirtinai.

Kas geresnis – jis ar jo brolis Liamas (prieš mėnesį išleidęs savo pirmą solinį įrašą) – nuspręsite kiekvienas iš Jūsų. Tačiau akivaizdu, kad vienas geriausių mūsų laikmečio dainų kūrėjų ir vėl sukūrė kažką tikro, skambaus ir muzikalaus.

Noelio albumas debiutavo pirmoje UK TOP 40 vietoje ir tapo jau 10- uoju jo kurtu įrašu (įskaitant 7 „Oasis” plokšteles), iškart užkopusiu ant auščiausio topo laiptelio. Tai – absoliutus Jungtinės Karalystės rekordas.

Muzikos užkulisiuose „Who Built A Moon” vertinamas nevienareikšmiškai – „NME” albumą vadina geriausiu Noelio karjeroje, prestižinis Anglijos leidinys „Q” pareiškė, kad tai apskritai pats geriausias pastarojo dešimtmečio įrašas, tačiau, pavyzdžiui, „The Irish Times” jam skyrė viso labo 1 žvaigždutę (!!!) iš 5. Akivaizdu, kad kuo toliau, tuo diskusijų dėl šio albumo vis daugės.

Aš šiuo atveju neabejotinai stoju į pirmųjų gretas. Vienas geriausių senojo žemyno kūrėjų ir vėl išleidžia vieną geriausių metų albumų. Ne veltui jis pasirodo praėjus lygiai 30 metų nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo nuostabus Noelio kurtas trečiasis „Oasis”  LP „Be Here Now”.

Dainos: Fort Knox, Dead In The Water, If Love Is The Law

 

SAM SMITH „The Thrill Of It All”

Treji metai. Tiek laiko prireikė britui Samui Smithui atsigauti nuo stebuklingai greitai užgriuvusios šlovės naštos, ilgų koncertinių gastrolių ir sukurti naują, muzikos pasaulio itin laukiamą albumą.

Kanada, Belgija, Danija, Nyderlandai, Škotija, Švedija, žinoma, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos – tai tik kelios iš daugelio šalių, kuriose „The Thrill Of It All” tapo perkamiausiu įrašu.

Panašu, kad Samas Smithas atrado sėkmės receptą. Tiesa, šis receptas – labai paprastas, bet, kaip visada, genialus. „The Thrill Of It All” – itin melodingas, labai lyriškas ir už širdies griebiantis įrašas.

Albume – 10 dainų. Jokių įmantrybių, novatoriškų išradimų ar pretenzijų kurti tai, ko dar niekas nėra sukūręs. Pasakiškai švelni muzika, papuošta nuostabiu, su niekuo nesupainiojamu S. Smitho vokalu – tai pats geriausias receptas sušilti vėsų rudenį.

Samas Smithas sukūrė albumą įsimylėjeliams. O meilė – visada pati geriausia tema, kuri randa kelią praktiškai į kiekvieną širdį.

„The Thrill Of It All” – iki kaulų smegenų gražus ir mielas įrašas, kurį, mėgstantys švelnią muziką, tiesiog privalo turėti savo fonotekoje. Tai albumas, tinkantis visiems skoniams, visiems metų laikams, visoms situacijoms.

Dainos: Midnight Train; Palace; Scars

 

U2 „Songs Of Experience”

Apie vieną populiariausių visų laikų roko grupę – airius „U2” rašyti nėra lengva dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – tai itin didelis, daug apkalbėtas ir visiems puikiai pažįstamas vardas. Tačiau čia seka antroji. Tai vardas, kurio kūrybą po 1993- ųjų metų albumo „Zooropa” tiesiog nurašiau į sąnaudas. Subjektyvu? Taip. Todėl ir nepretenduoju į jokias absoliučias aukščiausias pasaulio tiesas.

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, Bono ir kompanija yra išleidusi, mano galva, vieną geriausių visų laikų albumų – prieš trisdešimtmetį parduotuves pasiekusią plokštelę “The Joshua Tree”. Taigi, nepaisant to, kad Airijos rokerių pastaruosius dvidešimt metų toli gražu negalėjau vadinti savo mėgstamiausia grupe, vis tiek tai buvo ir yra kolektyvas, kurį ypatingai gerbiu ir, noriu to ar ne, kurio muziką nuolat seku.

Prisipažinsiu atvirai, iš „Songs Of Experience” eilinį kartą nesitikėjau absoliučiai nieko. Juolab, kad ir jo pranašas – 2014-ųjų „Songs Of Innocence” buvo dar vienas eilinis grupės įrašas, kur kas labiau pritaikytas masėms nei išskirtinumo ar sentimentų ieškančioms ausims. Tačiau laimei, išankstinės nuostatos šįkart mane pavedė.

Keturioliktajame airių įraše – gerokai daugiau tų jūtų, dėl kurių savo laiku buvo pametusi galvą mano ir mano tėvų karta. Taip, elektronizuotas Bono vokalas kūrinyje „Love is All We Have Left” ar šiandieniniam MTV kanalui tinkantis bytas drauge su Kygo atliktame kūrinyje „You’re The Best Thing About Me”- akivaizdžios nuorodos, kad grupė nori išlikti aktualia ir jaunimo auditorijai. Tačiau aliuzijų į senuosius „U2” arba į tuos moderniuosius jūtus, kurių mintinai išmokti hitai vis dar skamba jų koncertų metu – čia taip pat apstu.

„Get Out Of Your Own Way” primins 2000-ųjų hitą „Beautiful Day”, „The Little Things That Give You Away” daugeliui grupės gerbėjų apskritai turėtų sukelti prisiminimus apie ankstyvąją airių kūrybą, kompozicija „Love Is Bigger Than Anything In Its Way” – iš muzikinio vandenyno ištraukia jau minėtą „The Joshua Tree”, o (bent jau man) pati gražiausia albumo daina „Landlady” prieš akis leido išvysti nuostabią, dar 1984-ųjų metų albume „The Unforgetable Fire” esančią už širdies griebiančią mano vieną mėgiamiausių šios grupės baladę „Bad”.

Albumui gerų žodžių pagaliau negaili ir muzikos kritikai bei muzikos pasaulio atstovai. Grupę „U2” šių metų vasarą „The Joshua Tree” trisdešimtmečio ture apšildęs Noelis Gallagheris interviu Mančesterio radijo stočiai „X Fm” Bono ir kompaniją pavadino „amžinai aktualiu kolektyvu” ir sugiedojęs panegirikos giesmę naujajam albumui prisipažino, jog jų kūrinys „Snowman (Little More Better)” yra toks geras, kad jam apmaudu, jog dainą parašė ne jis.

Taigi, klausytis „The Songs Of Experience” – vienas malonumas. Sukau albumą kelis kartus iš eilės ir visus tuos kelis kartus muzikalią širdį ne kartą kuteno nuostabūs sentimentai, kurių neįmanoma įsivaizduoti be senųjų Jūtų. Pagaliau. Sugebėdami į savo skambesį įpinti vis daugiau modernių elementų (tuo stebėtis neverta, mat gausioje prodiuserių kompanijoje – tokie žinomi vardai, kaip Danger Mouse ar Paul Epworth), jie išlaikė savo sentimentalų veidą. Tą, dėl kurio šimtai tūkstančių viso pasaulio gyventojų važiavo į jų „The Joshua Tree” trisdešimtmečio turą. Tą, kuris dainuodamas „Stay (Far Away Too Close)” ar „Bad” priverčia širdis plakti greičiau, o sielas pakilti gerokai aukščiau.

DAINOS: Landlady, 13 (There Is A Light); The Little Things That Give You Away

 

DREAM LAKE „Lux”

Jeigu dar negirdėjote „Dream Lake”, užbėgdamas jų klausymui už akių galiu paminėti du vardus: Baltimorės duetą „Beach House” ir Švedijos trio „Postiljonen”. Jeigu šių dviejų vardų skambesys jūsų skrandžiuose sukelia drugelių skraidymą, šiandien apžvelgiamas albumas tikrai tiks.

„Dream Lake” – Stokholmo duetas, kurį sudaro aksominio balso savininkė Isabella Svärdstam ir prodiuseris bei multiinstrumentalistas Niklas Willaras Lidholmas. Nors duetas kartu jau ne vienerius metus, „Lux” – pirmas pilnas grupės albumas. Dar 2013 metais išleidę savo debiutinį 6 dainų EP, grupė užsidarė studijoje ir 4 metus kantriai ruošė pirmą įrašą. Rezultatas – daugiau nei įtikinamas.

Albume – 10 kūrinių. Vieni jų taip hipnotizuoja it miego muzika, kad kartais atrodo, jog saldesnio miego nei su šiomis dainomis atrasti neįmanoma. Kiti, priešingai, puikiai tinka šiltai saulės atokaitai, nerūpestingai karštos vasaros popietei ar tiesiog laisve dvelkiančiam šiltam rugpjūčio savaitgaliui. Viskas įpakuota į labai švelniu vokalu papuoštą dream pop muziką.

„Lux” labai primena 2013-aisiais išleistą švedų grupės „Postiljonen”albumą „Skyer”. Tais metais ši plokštelė man buvo viena metų favoričių. Nežinau, ar toks pats likimas laukia ir „Lux”, tačiau net neabejoju, kad kai reikės šilkinio švelnumo ar neįpareigojančios jaukumo dedikacijos, „Dream Lake” kūryba bus vienas pagrindinių pasirinkimų.

Dainos: Midnight Sun; Summer Rain; Let Us Stay In The Light

Noelis Gallagheris tapo Didžiosios Britanijos topų rekordininku

manoNAUJIENA

Noel Gallagher

Noel Gallagher

Šįvakar paskelbus perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų topą paaiškėjo, kad pirmoje vietoje debiutavo grupės „Oasis” dainų kūrėjo Noelio Gallagerio albumas „Who Built The Moon?”. Tai jau trečias muzikanto ir grupės „Hight Flying Birds” diskas po „Oasis” išsiskyrimo ir kartu trečias atlikėjo įrašas, pačią pirmą savaitę užkopęs į UK TOP 40 viršūnę.

Per savaitę buvo nupirkta 78 tūkst. albumo kopijų. To pilnai pakako tam, kad albumas debiutuotų čarto viršūnėje.

Negana to, su šia plokštele užkopęs į sąrašo viršūnę, Noelis Gallagheris tapo Didžiosios Britanijos rekordininku, nes tai jau 10-asis jo kurtas įrašas, debiutuojantis pirmoje UK TOP 40 vietoje. Sąrašo viršūnėje debiutavo ir visi 7 grupės „Oasis” studijiniai įrašai.  Beje, jeigu įskaičiuotume ir 2010-aisiais pasirodžiusi geriausių „Oasis” dainų rinkinį „Time Flies”, tuomet jau turėtume visas 11 plokštelių.

Beje, nepaisant to, kad šią savaitę Noelio albumas – perkamiausias Jungtinėje Karalystėje, jis vis dėlto pralaimėjo neoficialią kovą savo broliui Liamui. Liamo debiutinio solinio albumo „As You Were” per pirmąją savaitę buvo nupirkta  103 tūkst. kopijų.

Žemiau, Noelio Gallagherio reakcija į tokį pasiekimą ir albume esanti daina „Dead In The Water”.

manoMINTIS: Chasing Yesterday, arba kaip žmonos rokenrolą gelbėjo (Noel Gallagher albumo recenzija)

manoISTORIJA

manoMUZIKOJE – rubrika manoMINTIS. Joje – portalo skaitytojų straipsniai apie muziką. Šįkart dalijamės Noelio Gallagherio albumo „Chasing Yesterday” recenzija, kurią parašė Rokas.

noel-chasing-yesterday

Albumo viršelis

Britų futbolo dievukų mylimosios yra užsitarnavusios asmeninį kodinį pavadinimą „WAGs“ – Wifes and girfriends. Savo stangriais kūnais ar pasitelkdamos kitokią moterišką globą jos yra pajėgios įkvėpti, o persistengusios net nualinti savo antrąsias puses prieš futbolo mačus. Kai kurie treneriai pasaulio futbolo čempionato metu prieš svarbias varžybas savo auklėtiniams net draudžia užsiiminėti seksu. Tuo tarpu, rokerių sutuoktinių ar meilužių vaidmeniui lyg ir pridera balansuoti kažkur tarp mūzos ir perdozavimo partnerės. Tiesa, dar galima – tarsi Sharon Osbourne – išgelbėti savo chaotiško vyro karjerą ir finansus namuose surengus realybės šou. Nepėsčia ir buvusios kultinės britpopo grupės „Oasis“ dainų autoriaus ir gitaristo Noelio Gallagherio pati. Neapsikentusi vyro dykaduoniavimo ir trinimosi namuose, ji išspyrė 90-ųjų kartos simbolį į įrašų studiją. Jei tik Sara konsultuotų ex-grupės „Gravel“ lyderio Tomo Sinickio žmoną, kaip skatinti sutuoktinio produktyvumą…

Apuostydamas ilgai lauktą „Chasing Yesterday“ – antrąjį solinį „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ albumą, jautiesi lyg šis dainų rinkinys kol kas tik keliauja į įrašų studiją. Minimalistinis albumo dizainas labiau primena demo kompaktą su programa Paint pagamintu ir namuose atspausdintu viršeliu, o pavadinimas – dar tik darbinis, bet jau mažų mažiausiai nuvalkiotas. Ne veltui blogiausiu pavadinimu roko istorijoje savo kūrinį tituluoja ir pats Noelis tvirtindamas, kad bene paskutinę dieną sulaukė skambučio iš savo biuro su priminimu kažką sugalvoti. Toks atsipalaidavimas bei neįpareigotumas aptinkamas ir paties albumo, kurį šįkart Gallagheris prodiusavo savarankiškai, muzikoje. Netgi muzikiniame video klipe “Ballad of the mighty I” buvęs „Oasis“ lyderis pagaliau gavo progą ironiškai pademonstruoti, kaip nekenčia filmuotis muzikiniuose klipuose. Taigi, kai įrodinėti, jog gali susidoroti su frontmano vaidmeniu, nebereikia, o ir Godlike Genius vardas, gautas NME apdovanojimuose, leidžia įrašyti nors ir repo albumą, belieka tikėtis įdomių eksperimentų ar neforsuoto natūralumo.

Bandymų ir Gallagheriui neįprastų instrumentinių, struktūrinių ar tekstinių pasirinkimų dešimties dainų rinkinyje netrūksta. Tačiau kai vieno kūrinio lyricsų brandumas kito žodžius lenkia bene dvejais dešimtmečiais, o stadionines rokenrolo skanduotes keičia tarsi „apsipūtėliškai“ banguojančios improvizacijos – sukuriamas nevientįsumo ir neišbaigtumo įspūdis. 2011-aisias pasirodęs grupės pavadinimu pakrikštytas „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ albumas – kur kas darnesnis. Nenušlifuotu tikrumu taip pat nekvepia, kai įrašinėdamas gali rinktis iš poros dešimčių nuo „Oasis“ laikų ar ankstesnio albumo likusių demo versijų, sketchų. Pavyzdžiui, labiausiai tradicinę „Oasis“ stilistiką primenanti „Lock All the Doors“ tėra išplėtota demo versija iš 1992-1993-ųjų periodo su keliomis pasiskolintomis eilutėmis iš 1973-iųjų Davido Essexo „Rock On“. Tiesa, priedainį šiurkščiu vokalu autentiškai išryškindavo Liamas Gallagheris, o švelnesnis Noelio balsas ne tik nedera prie aštresnių pagrindinės melodijos gitarų, bet ir priartina neišskirtinį priedainį kad ir prie klišinių grupės „Bon Jovi“ chorinių sąskambių. Galutiniame variante panašiai nublanko ir 5-uoju numeriu pažymėta „Dying of the Light“ – kūrinys, kurio demo versija, dainuojama paties Noelio, Youtubėje buvo gana populiari dar porą metų iki pasirodant albumui. Klasikinių Noelio baladžių seriją tęsianti „Dying of the Light“ galėjo tapti, jei ne antrąja „Don‘t Look Back In Anger“, tai bent jau „If I Had a Gun…“ prototipu antrajame albume.  Deja, ši aranžuotė – tėra numalšinta, monotoniška foninė dainelė. Be to, joje vėl pasirodo vienas iš jau įgrįsusių „dangaus palietimo, saulės pagriebimo“ motyvų Gallagherio tekstuose. Tęsiant perdarymų temą, sunku nepastebėti, kad viena geriausių albumo dainų – „The Girl With X-Ray Eyes“ – vietomis skamba tarsi 1995-ųjų „Masterplan“. Galbūt Noelis pats mato rentgeno spinduliais – sugeba peršviesti dainos kaulus ir juos sudėlioti naujai? Štai, „You Know We Can‘t Go Back“ – infantiliam it‘s alright tipo kūriniui, tinkamam kokiai danų poproko grupei Eurovizijoje, perkonstravimas nepakenktų.

Maloniai keisčiausia staigmena – saksofonas. Svarbu nepamiršti, kad Noelis Gallagheris yra žmogus, beveik niekada nepraleidžiantis progos pasišaipyti iš džiazo. „Riverman“ savo saksofono partijų ir gitaros solo deriniu kone iššaukia „Pink Floyd“ garsus. Noelis šį kūrinį įvardija kaip vieną paties mėgstamiausių – tai galbūt byloja, kad kaip grupės „Oasis“ dainų autorius jis rašė primityviau nei norėjo: himnų paklausa buvo didesnė nei sudėtingesnių kompozicijų. Laisvais pučiamųjų garsais pasižymi ir psichodeliškai plukdanti „The Right Stuff“. Anot Gallagherio, vienas pirmųjų singlų „In The Heat Of The Moment“ taip pat tik per plauką išvengė pučiamųjų instrumentų prieskonio – neradus tinkamo derinio, įžangai ir pragrojimams buvo pasirinktas vokalinis „na na na na na na“ akcentas. „In The Heat Of The Moment“ – smagiai tranki ir ritminga daina, neskaitant Andrew Weatherallo darbo, stebėtinai dar nesulaukusi savo remikso.

Šiaip ar taip, dešimties „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ dainų kokteiliui toli gražu negalima suteikti verdikto „blogas“. Keturis metus gitarinei muzikai neabejotinai trūko Mančesterio dainiaus. Tiesiog po tokio laukimo ir daugiau nei dviejų dešimtmečių „atvipusio žandikaulio“ efekto kelių kartų klausytojų tarpe, reikalauji daugiau. Ypač, kai tai nuolat provokuoja beribis britų autoriaus tikėjimas savo muzika, tarp saviironijos ir arogancijos balansuojantis savęs suvokimas šiandienos muzikos kontekste ir, ko gero, žinojimas, kad vis dar esi vienas geriausių.

P. S. „Chasing Yesterday“ albumu Noelis Gallagheris pasiveja taip pat du albumus išleidusius ir savo veiklą jau nutraukusius „Beady Eye“ vyrukus. Šių sudėtis buvo suburta Noelio paliktos „Oasis“ pagrindu su Liamu Gallagheriu priešakyje. Atrodė, kad keletą metų nekalbėję broliai, užkasė rokenrolo kirvius, kai Liamas nufotografavo su leidimu į užkulisius vyresnėlio koncerte. Faktas, kad perkamiausiam „Oasis“ albumui „(What’s the Story) Morning Glory?” šį rudenį sukanka dvidešimt metų, dar labiau paaštrina gerbėjų aikčiojimus dėl atšilimo Manchesterio šeimynėlėje. Visgi, duodamas interviu Vokietijoje, Noelis tvirtino, kad niekas Liamo nekvietė, o atsikūrimą rimtai apsvarstytų nebent už pusę milijardo dolerių. Visus neaiškumus persmelktų broliška meilė, žmonų įtaka ar pragmatiškas sandėris su vizija į koncertinius sugrįžtuvių turus? Nėra taip jau svarbu, jei tik broliukai nesusipešę sugebėtų bent pusę gastrolių pragyventi po vienu viešbučių stogu. Ar „Chasing Yesterday“ nuskambės pranašiškai?