Gegužės mėnesio albumai
Balandis buvo gausus įdomų muzikinių naujienų, o štai gegužė – atvirkščiai. To priežastys gali būti įvairios. Viena iš jų, be abejo, yra karantinas, sustabdęs ne tik gyvus koncertus, bet ir sujaukęs albumų leidybos niuansus. Na, o gal, tiesiog mums įdomių įrašų nebuvo išleista daug… Bet jų yra! Dalinamės 5 įrašais, kurie tikimės nustebins, pradžiugins ir galbūt bus puikus mėnesio atradimas.
Moby – All Visible Objects
Septynioliktas Moby albumas „All Visible Objects“ – išleistas po metų tylos. Atvėręs savo širdį ir memuaruose labai detaliai aprašęs savo pasileidėlišką, ecstasy ir degtinės kokteiliais aplaistytą kelią į šlovę plikagalvis multiinstrumentalistas įsivėlė į skandalą, kurio epicentre atsidūrė jo prieš daugiau kaip du dešimtmečius vykęs romanas su Natalie Portman. Galiausiai atsiprašęs kino aktorės jis nutraukė reklaminį memuarų turą ir atsitvėrė tylos siena. Taip pat pasidarė kelias gana keistas tatuiruotes.
Toks yra „All Visible Objects“ atlydėjęs kontekstas. Konteksto ignoruoti neįmanoma, bet jis, tiesą sakant, niekaip nesusijęs su muzika, kurią girdime naujajame albume. Nors Moby gali pasigirti ne tik elektroninės, bet ir roko, indie, ambientinės muzikos albumais, tačiau geriausiai jis yra žinomas dėl savo specifinio braižo – aidinčių techno dūžių, euforiškų styginių melodijų, ilgesingų pianino trelių, kviestinių vokalistų… Toks Moby būna įdomiausias. Matyt tokios muzikos kūrybinis procesas jam yra arčiausiai širdies. Džiugu, kad būtent toks ir yra naujasis albumas.
„All Visible Objects“ alsuoja nostalgija audringiems 90‘s reivo vakarėliams, kuomet elektroninė muzika dar buvo tik vos užgimstanti naujovė. Anais laikais Moby stovėjo šios muzikinės srovės ištakose. Sunku įsivaizduoti, kad „All Visible Objects“ šiandien sukeltų tokią revoliuciją, kokią kadaise sukėlė pirmasis Moby singlas „Go“, bet to ir nereikia. Šlovės Moby nebesivaiko ir atsiribojęs nuo jo asmenybę viešojoje erdvėje lydinčių antraščių tiesiog ramiai daro tai, kas jam sekasi geriausia. Todėl muzikine prasme naujovių čia mažai, bet albumas introspektyvus ir, svarbiausia, nenuobodus. Juk, kaip žinia, Moby kuria ne tik hitus, bet ir fillerius.
„All Visible Objects“ – puikus, turinčio daug patirties ir įdomiai senstančio įvairialypio atlikėjo kūrybos pavyzdys. Na, arba tai „tiesiog dar vienas“ Moby albumas. Čia priklauso nuo požiūrio.
Owen Pallett – Island
Jis dirba su geriausiais – nuo „Arcade Fire“ iki Taylor Swift, tačiau daugelį muzikantų, užsakančių aranžuotes, Owen Pallett vadina tiesiog „klientais“. Tai jo darbas, o štai jo soliniai kūriniai – visai kas kita. Jie žymiai asmeniškesni, ir penktasis albumas, „Island“, čia ne išimtis.
Nors savo tema „Island“ yra susijęs su ankstesniais O. Palletto kūriniais – čia matome jo sugalvoto personažo Lewis‘o („jauno, itin žiauraus ūkininko“) sugrįžimą – pats albumas, įrašytas po beveik šešerių metų pertraukos nuo paskutinio, „In Conflict“, yra ženkliai kitoks. Visų pirma dėl to, jog jis beveik išimtinai akustinis, be to, įrašytas su orkestru – legendinėje Abbey Road studijoje Owenui Palletui talkino „London Contemporary Orchestra“. Antra – ištikimą smuiką šiame albume dažnai pakeičia gitara ar kiti instrumentai. Skiriasi ir įkvėpimo šaltiniai. Jei 2010-aisiais išleistą albumą „Heartland“ stipriai įkvėpė britų elektronikos grandai OMD, šiame diske jis labiau atsigręžia į Nicką Drake‘ą. Ir nors asmeniškai man šiame diske labai trūksta firminio O. Palletto pizzicato ir looper pedalo derinio, reikia pripažinti, kad be jų šis darbas skamba melancholiškiau, lėčiau, mąsliau. Matyt toks ir buvo sumanymas – šis muzikantas nieko nepalieka savieigai.
Brant Bjork – Brant Bjork
Desert rock stiliaus atstovas Brant Bjork grįžta su soliniu, ir savo paties vardu tituluotu albumu „Brant Bjork“. Jokia paslaptis, kad jis kadaise tebuvo tik būgnininkas stoner roko grandų „Kyuss“ kolektyve, tačiau nuo tų novatoriškų auksinių dienų muzikantas spėjo nusitiesti savo asmeninį kelią. Šių metų gegužę dienos šviesą išvydęs albumas – tai net tryliktasis Bjork‘o studijinis įrašas Kaip sufleruoja pats albumo pavadinimas, kūrėjas čia grįžta prie savarankiškai atliekamų, paties sukurtų ir prodiusuotų solinės karjeros ištakų.
Naujausias albumas kupinas tų klausytojams lengvai atpažįstamų sunkių, bosu prisodrintų „fūzuotų“ gitaros rifų. Nuo pat pirmųjų natų „Jungle In the Sound“ užliūliuoja savo banguojančiomis gitaros partijomis. Užkrečiamas, vis pasikartojantis „Cleaning Out The Ashtray“ rifas įsimena ilgam. Na, o mano asmeninis albumo favoritas – antroji daina „Mary (You‘re Such a Lady)“. Deja, kiti kūriniai pakankamai monotoniški, tačiau bendras muzikinis fonas ramina ir nuteikia pozityviai.
Brant Bjork gerbėjams grįžimas prie solo pagrindų greičiausiai kels asociacijas su senesniais kūrėjo darbais, ypač su jo debiutu – 1999 m. albumu „Jalamanta“. Bet net ir tiems, kurie nesekė Bjork vingiuojančios kelionės per desert rock dykumą, šis albumas atspindi tai, kas užbūrė ilgamečius muzikanto gerbėjus. Tai sąžiningas, tikras ir malonus ausiai įrašas ramiam vasaros vakarui.
The 1975 – Notes On A Conditional Form
Kolektyvas „The 1975“ 2019 m. rugpjūtį koncertavo Vilniuje, Vingio parke, tačiau prieš koncertą pranešė ir kitą žinią – dar 2019 m. liepą kolektyvas pristatė pirmąjį ketvirtojo studijinio albumo kūrinį su aplinkosaugos aktyviste Greta Thunberg (apie tai rašėme čia). Tad, kaip supratote – albume paliečiama aplinkosaugos tema. Visgi „Notes on a Conditional Form“ išleidimo data buvo vis perkeliama, kol (beveik po metų) gegužę albumas pasiekė gerbėjus (rašėme čia). Albume net 22 kūriniai, o jo trukmė – 80 minučių. Grupė nebijojo eksperimentuoti su dainų trukme ir ji labai įvairi – nuo 1 min 33 s, iki 6 min 05 s.
Kritikai „Notes On A Conditional Form“ vertina labai skirtingai. Pavyzdžiui, „NME“, „The Sunday Times“ ir „DORK“ jį įvertino aukščiausiu balu, o „The Independent“ skyrė vos 20 iš 100. Toks nuomonių susiskaldymas truputį intriguoja. Albumas „Notes on a Conditional Form“ prasideda beveik penkių minučių simfoniniu kūriniu su aplinkosaugos aktyvistės Gretos Thunberg kalba, kitas anksti pasirodęs kūrinys „People“ – alt-rock manifestas, tarsi sakantis, kad mes pasmerkti… Albumas kiek primena fragmentuotą mūsų minčių srautą – nuo šokių aikštelei iki pasiklausymo mašinoje tinkančių kūrinių.
Tikime, kad gerbėjai jau perklausė albumą ir susidarė savo nuomonę, bet… Asmeniškai sakytume, kad tai ilgas, ilgai trukęs ir gerbėjų lauktas grupės eksperimentas, apie kurį kiekvienas turėsime savo nuomonę.
Perfume Genius – Set My Heart on Fire Immediately
Po trejų metų pertraukos išleistas ekscentriškojo Perfume Genius albumas „Set My Heart on Fire Immediately” sulaukė kritikų dėmesio ir puikių atsiliepimų. 9 balus jam skyrė „Pitchfork”, 92 balus remiantis 24 kritikų balsais jam davė „Metacritic”, Jon Dolan iš „Rolling Stone” skyrė 4 žvaigždutes, o „The Guardian” – penkias. Tokie palankūs muzikos kritikų vertinimai iš karto priverčia suklusti ir dar labiau atkreipti dėmesį į šį įrašą.
Kaip duodamas interviu sako pats Mike Hadreas visiems geriau žinomas ne savo tikruoju vardu, o Perfume Genius slapyvardžiu, šį penktąjį jo albumą paveikė darbas su choreografe Kate Wallich kartu dirbant prie šiuolaikinio šokio ir muzikos projekto „The Sun Still Burns Here“. Nors jis šiam spektakliui sukūrė daugybę kūrinių ir du singlus („Eye in the Wall” and „Pop Song”), tačiau nei vienas šio projekto kūrinys į naująjį albumą nebuvo įtrauktas. Naujasis įrašas savyje talpina 13 dainų, kurios visos labai skirtingos, tačiau labai gražiai susilieja į vieną visumą ir nuspalviną albumą įvairiausiomis spalvomis.
Kad ir ką darytų Perfume Genius, jo darbo rezultatai visada stebina savo gyvumu, nenuspėjamumu ir turtingumu. Šis įrašas tai dar vienas puikus įrodymas, koks genialus ir talentingas yra šis šis amerikiečių atlikėjas išsiskiriantis savo netradiciniais ir nestandartiniais sprendimais.
