Paskutinis „Wild Beasts“ koncertas Dubline (nuotr. Paulius Skirkevičius)

Tai tapo oficialu – vieni iš labiausiai išskirtinių pastarojo dešimtmečio britų indie rock atstovų „Wild Beasts“ baigė savo muzikinę karjerą. Atsisveikindami vyrukai iš Kendalio dar padovanojo savo gerbėjams tris paskutinius koncertus Dubline, Mančesteryje ir Londone. Vieno iš šių muzikinių atsisveikinimų liudininku teko būti ir man, šių eilučių autoriui. Bet apie viską iš kiek toliau.

„Wild Beasts“ niekada negalėjo pasigirti didžiulėmis gerbėjų armijomis ar klausomiausiųjų titulais, jeigu matuosime populiariausias matais – „Youtube“ peržiūromis ar „Spotify“ perklausomis. Peržvelgus koncertų sales, kuriuose koncertavo grupė, taip pat beveik nerasime didžiųjų arenų, dažniau – labiau kamerinius lietuviškojo „Lofto“ analogus. Apskritai susidaro įspūdis, kad tai viena iš tų „love it or hate it“ grupių – jeigu vienus muzika, kurioje į visumą susipina savotiškas Haydeno Thorpe falcetas, Tomo Flemingo baritonas ir ganėtinai eklektiškos instrumentų linijos tiesiog svaigina, tai kiti to visiškai nesupranta. Visgi, neįmanoma paneigti, kad ir be gausių peržiūrų ar koncertų didelėse arenose grupė visiškai pelnytai išsikovojo išskirtinę vietą pastarojo dešimtmečio indie muzikos scenoje, tapo pripažinta muzikos kritikų ir subūrė nemenką ratą ištikimų gerbėjų, kuriuos stipriai sujaudino grupės išsiskyrimas.

Mano asmeninis santykis su „Wild Beasts“ muzika yra kiek keistokas – tai viena iš tų grupių, kurių muziką teko atrasti ir pamėgti kiek „vėluojant“, jau mačius jų gyvą pasirodymą. Tas pasirodymas vyko 2010 m. „Opener“ festivalyje. Kaip dabar prisimenu, stovėjau kažkur „Tent“ scenos pakraštyje ir stebėjau nelabai pažįstamų muzikantų pasirodymą, kuris ypatingo įspūdžio nepaliko ir paskendo bendrame festivalio fone. Tik praėjus kuriam laikui pastebėjau, kad ausinėse vis dažniau ėmė suktis „Wild Beasts“ kūriniai, o grupės kūryba tapo viena iš mėgstamiausių. Visų pirma teko begales kartų spausti „repeat“ mygtuką ant prestižiniam „Mercury“ nominuoto albumo „Two dancers“ kūrinių „Hooting & Howling“, „All the King’s Men„, „We Still Got the Taste Dancin’ On Our Tongues„. Buvo laikotarpis, kai asmeninį grojaraštį buvo visiškai užvaldęs albumas „Smoother“. Tiesa, vėlesnis darbas „Present Tense“ kažkaip praslydo pro ausis. Galiausiai naujausias albumas „Boy King“ vėl grąžino su nieko nesumaišomą „Wild Beasts“ skambesį į klausomiausių viršūnes. Kas kartą klausant šios puikios muzikos nepaleisdavo viena įkyri mintis: „Velnias, aš juk juos mačiau gyvai. Ir kaip tada nevertinau“. Vis kirbėjo mintis, kad būtina dar kartą grupę išgirsti gyvai. Šį rudenį, pasiekus netikėtai žiniai, kad „Wild Beasts“ baigia savo muzikinę kelionę ir surengsi tris paskutinius koncertus, pagalvojau – „Dabar arba niekada“. Netrukus tiek koncerto, tiek lėktuvo bilietai jau gulėjo elektroninio pašto dėžutėje. Taip iškeičiau Vasario 16-ąją švenčiančią Lietuvą į „Wild Beasts“ atsisveikinimo koncertą Dubline.

„Wild Beasts“ savo atsisveikinimui Dubline pasirinko neeilinę vietą, koncertas vyko „Olympia“ teatre, įkurtame dar XIX a. pabaigoje. Įmantriais medžio raižiniais dekoruotos lubos bei teatriniai balkonai kūrė įspūdį, kad čia tuojau įvyks prabangus aukštuomenės vakarėlis, o ne grupės iš agrarinės Šiaurės Anglijos koncertas. Artėjant koncerto pradžiai teatras pamažu pildėsi, tiesa, salė taip ir neužsipildė sausakimšai, joje dar tikrai būtų tilpusi ne viena dešimtis grupės gerbėjų, panorusių išvysti paskutinį „Wild Beasts“ pasirodymą.

Paskutinis „Wild Beasts“ koncertas Dubline (nuotr. Paulius Skirkevičius)

Šiame atsisveikinimo vakare grupė nusprendė „nekankinti“ savo gerbėjų apšildančiais atlikėjais. Tokiai progai – tai visiškai logiškas sprendimas, tad visas dėmesys tą vakarą buvo skirtas vieninteliams „Wild Beasts“. Grupė nevertė susirinkusių žiūrovų laukti ir scenoje pasirodė lygiai tuo laiku, kaip ir buvo žadėta. Suskambo pirmieji „Fun Powder Plot“ akordai ir prasidėjo daugiau nei 2 valandas trukęs muzikinis atsisveikinimas. Pirmosios koncerto akimirkos atrodė šiek tiek neužtikrintos, instrumentai skambėjo kiek chaotiškai, tačiau netrukus viskas stojo į savo vietas ir ketveriukė dar kartą įrodė, jog gyvai skamba ne prasčiau, o gal netgi geriau, nei įrašuose. Kaip ir pridera paskutiniajam koncertui, „Wild Beasts“ savo gerbėjams pateikė visos savo kūrybos retrospektyvą. Net 23 dainų koncerte savo vietą atrado kūriniai iš visų 5 „Wild Beasts“ albumų. Galima sakyti, kad buvo sugrota viskas, ką geriausio ketveriukė yra sukūrusi, ir puikiai atskleistas visas grupės išskirtinumas ir originalumas bei tai, kaip keitėsi, plėtojosi jų kūryba. Programoje energingesnius šaižius gitarinius kūrinius iš pirmojo „Limbo, Panto“ keitė švelnesni iš „Smoother“, o svajingų sintezatorių garsų pripildytas dainas iš „Present Tense“ keitė trankesnės „synth-popiškos“ iš paskutiniojo „Boy King“. Be abejo, nuskambėjo geriausi kūriniai ir iš labiausiai pripažinto „Two Dancers“. Koncerto metu nebuvo jokių nostalgiškų atsisveikinimo kalbų, grupės nariai per visą pasirodymą ištarė vos keletą trumpų sakinių. Tokių kalbų visiškai netruko, viską, ką norėjo, grupė pasakė savo išskirtine muzika ir puikiu atlikimu.

Su kiekviena daina atmosfera „Olympia“ teatre pastebimai kaito. Publika, kuri aiškiai žinojo, kur ir kodėl susirinko, vis drąsiau ir garsiau pritarė Haydeno Thorpe ir Tomo Flemingo balsams. Tuo tarpu grupės narių veiduose matėsi neslepiamas susižavėjimas tokiu publikos palaikymu ir noras parodyti viską, ką gali geriausio. Pirmos koncerto dalies pabaigoje apėmė jausmas, jog nedidelė salė tampa per ankšta sutalpinti visą šio koncerto energiją. Rodėsi, tuoj prasivers lubos ir „Wild Beasts“ išgirs visas Dublinas.

Lyg prisitaikydami prie teatrinės erdvės „Wild Beasts“ koncertą padalino į dvi panašios trukmės dalis. Sugrojus pirmąją koncerto valandą grupė paliko sceną, tačiau netrukus trankiai sugrįžo su „Get My Bang“ ir toliau tęsė neeilinį pasirodymą, vieną po kito atlikdami geriausius savo kūrinius. Antroji dalis baigėsi H. Thorpe‘ui nusileidus į žiūrovų minią, kur jis, apsuptas gerbėjų, sudainavo „Celestial Creatures“ paskutines eilutes. Vaikščiojantis tarp žiūrovų ir žodžius „These are blessed times that we’re living in, down here on Earth all is forgiven“ kartojantis vokalistas atrodė, lyg koks šventasis, laiminantis jį apsupusius grupės gerbėjus. Po šios intymios akimirkos „Wild Beasts“ dar kartą paliko sceną tam, kad sugrįžtų paskutiniam savo bisui. Pastarasis prasidėjo kūriniu „Brave Bulging Buoyant Clairvoyants“, kurio gaivališka energija ant kojų kėlė ir patogiai teatro balkonuose įsitaisius žiūrovus. Po to skambėjusį „All the King‘s Men“ kartu su T. Flemingu traukė jau visa stovinti salė. Po šių energingų dainų visa salė nuščiuvo supratusi, jog atėjo pabaiga (ne tik šio koncerto) – suskambėjo pirmieji garsai iš „End Come Too Soon“. Sutikite, nėra nieko simboliškesnio, nei pabaigti atsisveikinimo koncertą daina tokiu pavadinimu. Klausant hipnotizuojančio gitarų ir sintezatoriaus dueto buvo sunku susitaikyti, kad tai tikrai pabaiga. Skambant ilgam „post-rockiškam“ pragrojimui taip ir norėjosi, kad jis tęstųsi kuo ilgiau, pratęsdamas šį neeilinį vakarą. Deja, muzika nutilo, o „Wild Beasts“ ketveriukė, atidavusi paskutinę pagarbą publikai, dingo užkulisiuose.

„Wild Beasts“ šiuo puikiu atsisveikinimo koncertu įrodė, kad muzikinę scena palieka išdidžiai pakelta galva, palikę neeilinį įrašą pastarojo dešimtmečio alternatyvios muzikos istorijoje. Neabejoju, kad ištikimų gerbėjų tarpe „Wild Beasts“ muzika bus dar ilgai prisimenama ir klausoma. Juolab, kad būtų sunku surasti kažką panašaus į šių vaikinų išskirtinę kūrybą. Nežinau, kaip jūs, bet aš jų pasiilgsiu.