„Mogwai“. Šį pavadinimą prieš keletą metų išgirdau iš vienos pažįstamos menininkės lūpų kartu su magišku žodžių junginiu „post rock“. Nesu etikečių mėgėjas ir, man regis, kad terminas „post rock“ nelabai tinka apibūdinti šį netradicinį roko muzikos žanrą, bet vos išgirdęs „Mogwai“ iškart nuoširdžiai pamilau štai tokią išraiškingą ir dinamišką muziką. „Mogwai“ dėka atradau ir daugiau panašių kolektyvų – „Explosions In The Sky“, „God Is An Astronaut“, „Pelican“, „65daysofstatic“, bei kitus – tik šis iš Glasgou (Škotija) kilęs penketukas savo ekspresyvia muzika smarkiai išsiskiria iš kitų grupių. „Mogwai“ nevargina klausytojų ilgomis it gyvenimas kompozicijomis. Nepaisydami šios muzikos klausytojams pažystamų „tradicijų“ nespjauna jie ir į vokalą. Laužydami standartus „Mogwai“ ne tik neatsilieka nuo kitų, bet net ir diktuoja naujas instrumentinio roko muzikos taisykles.

„Mogwai“ (nuotr. Igno Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Šis „Mogwai“ koncertas Niujorko (JAV) „Webster Hall“ salėje jau turėjo įvykti praeitų metų rudenį, kuomet muzikantai buvo suplanavę naująjį albumą „Hardcore Will Never Die, But You Will“ reklamuojančias gastroles. Deja, dėl kažin kokių imigracijos kliūčių škotai nebuvo leisti į Jungtines Valstijas ir jiems savo pasirodymus JAV teko buvo nukelti keletu mėnesių į priekį. Tai dar nieko baisaus, bet tik įsivaizduokite mano nusivylimą, kai atėjo pažadėtoji nukelto koncerto data, ir visiems turėjusiems bilietus buvo pranešta, kad „Mogwai“ atsiprašo, bet „dėl skubių ir netikėtų sveikatos problemų“ jie atšaukia savo turą.

Pinigai už bilietus tuomet buvo gražinti.

Trečias kartas nemeluoja! Šį ketvirtadienio vakarą „Mogwai“ tikrai gros „Webster Hall“ salėje, bet į taip ilgai lauktą ir pagaliau sulauktą koncertą publika renkasi vangiai. Panašu, kad susirinks tik patys ištikimiausieji grupės gerbėjai. Matyt, daugelis, norėję išgirsti juos, papraščiausiai numojo ranka ir trečiojo karto nesulaukė. Kol kas žmonių nedaug ir jie būriuojasi salės pakraščiuose smalsiai stebėdami blankiai apšviestą sceną, o joje – vakarą apšildantis atlikėjas „Balam Acab“.

„Balam Acab“ – tai dvidešimtmečio Pensilvanijos gyventojo Aleco Koone sceninis slapyvardis. Nežinau, ką reiškia žodžiai „Balam Acab“, o ir už poros laptop‘ų bei semplerio pasislėpęs hipsteris dideliais akiniais netuščiažodžiauja. Už jį kalba jo kuriama rami, tolygiai pulsuojanti elektroninė muzika smarkiai, kvepianti psichodelika, ir didžiulis už jo nugaros kabantis ekranas, mirgantis lietaus lašais. Nors kompozicijos keičia viena kitą, vis tik tą pastebėti sunku – jos visos pernelyg panašios. „Balam Acab“ ilgainiui gal ir pabostų, bet vos keturiasdešimt minučių trunkantis pasirodymas neprailgsta, o aš suprantu, jog malonumu pasiklausyčiau šio vyruko kada nors dar.

„Mogwai“ (nuotr. Igno Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Salė po truputuką pildosi ir tuščios stovimos vietos tampa vis mažiau ir mažiau. Aplink girdėti kalbant įvairiausiomis kalbomis – šiandien čia nesu vienintelis europietis.

Ir pagaliau jie scenoje! Plojimai, gęstančios šviesos, ir „Mogwai“ pakelia savo sparnus skrydžiui. Suskamba pirmieji kūrinio „White Noise“ akordai.

Scenoje jie – penkiese. Stuartas Braithwaite ir Johnas Cummingsas raižo gitaras, Barry Burnsas maigo klavišus, Dominicas Aitchisonas virpina boso stygas, o visuomet tikslus ir nesustabdomas Martinas Bullochas drebina klausytojų ausų būgnelius ritmu. „White Noise“ keičia pristatomasis 2008-aisiais metais išleisto albumo „The Hawk Is Howling“ kūrinys „I‘m Jim Morrison, I‘m Dead“, o galinė scenos siena sumirga mažomis švieselėmis, menančiomis naktinį dangų.

Gausus apšvietimas – ypač svarbi „Mogwai“ koncertų detalė, nukelianti grupę ir visą šviesose skendinčią auditoriją tiesiai į kosmosą. Kaip ir koncertą apšildęs atlikėjas, taip ir vakaro kaltininkai nėra linkę daug šnekėti. Jie groja, o jų nesuvaldomą muziką iliustruoja šviesos ir už muzikantų nugarų mirgančios dangaus žvaigždės. Skamba senesni, visų pamėgti kūriniai „Killing All The Flies“, „May Nothing But Happiness Come Through Your Door“, „Auto Rock“, bei „Like Herod“. Tarp jų įsimaišo ir keletas naujų kompozicijų – „Death Rays“, „Mexican Grand Prix“ ir „How To Be A Warewolf“. Kiekvieną jų publika pasitinka su susižavėjimu ir aplodismentais, bet ploti tikrai yra už ką. Grodami skirtingus kūrinius „Mogwai“ nariai neretai pasikeičia rolėmis ir gitaristai tampa bosistais, o klavišininkas (bei vienas iš idėjinių grupės vedlių) Barry Burnsas nevengia mikrofono, deformuojančio jo balsą.

„Norėtumėm padėkoti jums,“ – pagaliau prašnenka dažniausiai su publika bendraujantis grupės atostovas Stuartas Braithwaiteas, – „už tai, kad nespjovėte į mus po to, kai mes net du kartus jus nuvylėme. Iš visos širdies atsiprašome, ir grupės vardu džiaugiuosi, kad šitiek daug jūsų šį vakarą yra čia. Ačiū jums!”Pošių žodžių suskamba kūrinys „Batcat“, o jam pasibaigus muzikantai pasislepia užkulisiuose pailsėti.

„Mogwai“ koncerte jau esu porą kartų pabuvojęs, bet kaskart jie nepaliauja mane stebinti savo energija ir dinamiškumu. Groti turiningą muziką muzikantai tarsi net nesistengia, jiems tai tiesiog pavyksta, o iš šalies stebėti tokią telepatišką komunikaciją yra grynas malonumas.

„Mogwai“ (nuotr. Igno Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Pertraukėlė ilgai netrunka ir sugrįžęs penketukas dar pamalonina publiką kūriniu „Rano Pano“, senuoju (ir bene žymiausiu) savo hitu „Hunted By A Freak“, bei net prieš penkiolika metų išleisto debiutinio albumo „Young Team“ perliuku „Mogwai Fear Satan“. Baigiamosios koncerto minutės tradiciškai pavirsta į kurtinantį instrumentinio roko jam‘ą, kurį gitaristas Johnas Cummingsas užbaigia sukiodamas gitaros efektų rankenėles iki tol, kol jis kartu su instrumentais paskęsta sceną apgaubusioje migloje.

Miglai išsisklaidžius koncertas pasibaigia.

Ar verta buvo tiek ilgai laukti?

Žinoma!

Nežinau, kaip „Mogwai“ muzikantams tai pavyksta, bet kiekvienąkart stebint jų pasirodymą išgirstu jau girdėtus kūrinius kiek kitaip, pastebiu daugiau ankščiau nepastebėtų detalių. Tikiuosi, nereikės taip ilgai laukti, kol išgirsiu juos dar kartą.