Ko reikia, kad jaunas ir talentingas Lietuvos atlikėjas be didesnių problemų parduotų visus bilietus į dvi (toli gražu ne pačias mažiausias) didžiausių šalies miestų arenas? 28 metų Ieva Narkutė žino atsakymą: raktas į sėkmę – paprastas ir nesuvaidintas nuoširdumas. Tokia ji muzikoje, tokia – savo koncertuose ir, esu įsitikinęs, lygiai tokia pati – gyvenime.

Jeigu prieš keletą mėnesių, vos pasigirdus kalboms apie Ievos ketinimą koncertuoti drauge su Valstybiniu simfoniniu orkestru, tai galėjo pasirodyti jaunatviška avantiūra, vėsus lapkričio 25-osios vakaras sostinėje visas abejones palaidojo kažkur labai giliai. Vienintelis keistas ir netikėtas vakarykščio pasirodymo momentas – tai Ieva, sėdinti ne prie pianino (kur jos vietą užėmė pianistas Vytis Smolskas), bet stovinti scenos viduryje. Pianinas per pastaruosius metus jau buvo tapęs vizitine muzikantės kortele, todėl matyti jos vietą „okupavusį“ kitą muzikantą buvo mažų mažiausiai neįprasta. Tačiau po kelių pirmų kūrinių ir šis „netikėtumas“ tapo „savas“.

Ievos Narkutės koncertas/ Dainiaus Čėplos foto

Sausakimša Vilniaus Kongresų rūmų salė du studijinius albumus savo diskografijoje turinčia Ieva patikėjo nuo pat pirmosios akimirkos. Viskas, ką tąvakar darė muzikantė, buvo nuoširdu ir tikra. Taip tikra, kad abejonėms vietos tiesiog negalėjo likti. Melodingos dainos užbūrė nuo pirmųjų pasirodymo akimirkų. Simfoninis orkestras, kuriam aranžuotes sukūrė Jievaras Jasinskis, XXI amžiaus muzikinės svajoklės kūrinius pavertė trumpomis, bet itin sentimentaliomis pasakomis, kurios tiktų net ir patiems ciniškiausiems šios žemės įsimylėjėliams. Tiesa, kad sveiko cinizmo meilės klausimais Ieva turi, tą vakarą sužinojo visi koncerte apsilankę žmonės. Beje, jie sužinojo ne tik tai. Prie klasikinės muzikos labiau pripratusios kongresų rūmų sienos (o kartu, žinoma, ir visa susirinkusi publika) turėjo išskirtinę progą susipažinti su išties charizmatiška, jauna, gležna, jautria, bet itin muzikalia siela, turinčia ne tik puikų humoro jausmą, bet ir nuostabiai valdančia publiką bei itin laisvai ir natūraliai besijaučiančia pretenzingoje erdvėje.

Koncertas buvo puikus. Subtilus. Švelnus ir labai melodingas. Kuo toliau jis tęsėsi, tuo labiau manęs nepaleido klausimas: Ieva, po šimts, kur Tu buvai visus tuos metus ir kodėl metas orkestrui atėjo tik dabar? Kuo daugiau klausiau, tuo labiau buvau tikras, kad orkestrinės aranžuotės yra visiškai sutvertos Ievai, kaip ir ji yra sutverta dainuoti drauge. Orkestras užpildė Kaune gimusios mūsų šalies atlikėjos muzikinę stiklinę iki pat viršaus. Skanesnio muzikinio kokteilio tą vakarą sukurti, ko gero, nebuvo įmanoma.

Kalbant apie koncerto setlistą, galiu prisipažinti, kad bent jau mane jis – taip pat stebino. Pačioje pasirodymo pradžioje nuskambėjusios tokios Ievos dainos kaip „Švelnesnis žvėris“ ar „Ryto durys“ privertė krūpčioti ir vėl retoriškai klausti: kodėl pačias geriausias dainas atlieki taip greit? Tačiau ir ši nuostaba greit išnyko, mat naujai suskambę kūriniai (net ir tie, kurie anksčiau nebūdavo tarp labiausiai „sukamų“ albumuose) „susiklausė“ ypatingai. Ir netgi nepaisant to, kad klasika ir vienu tautos himnu tapę „Raudoni vakarai“ šį vakarą nuskambėjo du kartus (vieną iš jų I. Narkutė pasiliko bisui), buvo akivaizdu, kad muzikantė niekada negalės būti vadinama tik „vieno hito kūrėja“. Jos repertuare paprasčiausiai per daug gražių dainų, kad viena vienintelė taptų „legenda“. Tiems, kas netiki manimi, turiu paprastą pasiūlymą: apsilankykite jos koncerte ir pamatysite bei pajusite patys.

Ievos Narkutės koncertas/ Dainiaus Čėplos foto

Negavę bilietų ar tiesiog praleidę progą apsilankyti Ievos Narkutės „orkestriniuose“ koncertuose taip pat turi progą džiaugtis: renginio metu atlikėja prisipažino, kad jos planuose – gyvas šio pasirodymo albumas.

Ieva dainavo, pasakojo, būrė ir kūrė jaukią koncerto dvasią. Ko gero tai ir yra jos pasirodymo su orkestru esmė. Gražu, paprasta, šilta ir nuoširdu – tai keturi žodžiai, apibūdinantys vakarykštę muzikinę pasaką, kuriai pasibaigus norėjosi kuo greičiau sėsti į automobilį ir įsijungtį „Švelniausią žvėrį“. Kad ir be orkestro, bet tokį pat melodingą ir nuoširdų.

Po koncerto išėjus į lauką stipriai „kabino“ šaltukas. Pirštines, kaip tyčia, buvau pametęs. Tačiau šįkart jų neprireikė. Mat stipriai šildė muzika, kuri bent trumpam tą vakarą sugrąžino šilumą, sentimentus ir suteikė progą leistis į pačią nuostabiausią švelnią lyrinę kelionę, apie kokią paskutines rudens dienas skaičiuojantis muziką labai mylintis cinikas tegali pasvajoti. Ačiū Tau, Ieva, už tai!