Keaton Henson koncertas Londone: „Noriu namo“

henson

Keaton Henson Londone. manomuzika.lt nuotrauka

Būti britų dainininko Keatono Hensono fanu ypatingai sunku. Muzikos gerbėjui, atrodytų, nėra nieko smagesnio ir nuostabesnio nei pamatyti tikrą savo dievaičio pasirodymą, išgirsti gyvai atliekamas mylimiausias dainas. Tačiau kai kalba pasisuka apie K. Hensoną, suvoki vieną paprastą tiesą: nors tavo širdis, besimėgaujanti jo gyvai atliekama muzika, džiaugiasi, ši būsena jam sukelia nemažą skausmą.

Nuo lėtinio nerimo sutrikimų kenčiančio muzikanto koncertai – ypatingai reti. Per šešerius metus šis skaičius nesiekia nė trisdešimties. Ir to priežastis – ne vien scenos baimė. K. Hensonas retai palieka savo namus Londone. Kartais – vos sykį per mėnesį. Net paprastam apsipirkimui maisto prekių parduotuvėje jis turi tinkamai prisiruošti. „Man atrodo, kad visi į mane spokso“, – viename interviu sakė jis.

Po tokios frazės įsivaizduoti šį žmogų, koncertuojantį daugiau kaip du tūkstančius žmonių talpinančioje Londono „Palladium“ salėje, tampa dar sudėtingiau…

Bet jis, visų susirinkusių džiaugsmui, tai dar kartą padarė. Ir greičiausiai šis pasirodymas buvo emociškai sunkiausias ir sudėtingiausias koncertas iš visų, kuriuose teko lankytis.

Ne, Keatonas Hensonas nesislėpė po kaukėmis. Atlikėjas toli gražu nebandė vaidinti drąsesnio nei yra iš tiesų. Jo balsas drebėjo net tada, kai atsisukęs į žiūrovus jis atlikdavo dainas pasitelkęs gitarą. Beje, britas akivaizdžiai atsigaudavo tomis akimirkomis, kai atsukęs visiems nugarą sėsdavo prie pianino… Scenoje jam talkino styginių kvartetas bei  ilgametis „bendradarbis“,  violončelininkas Renas Fordas – jį K. Hensonas pavadino savo „šviesa audros metu“. Panašu, kad taip kalbėdamas jis nė kiek nejuokavo.

Ir net jei kartais K. Hensonas atrodė lyg skęstų, tai nebuvo vienas tų nejaukių koncertų, iš kurių norisi kuo greičiau sprukti. Braukdamas prakaitą jis patyliukais juokaudavo ir imdavo lyginti save su scenoje esančiais profesionaliais muzikantais, o kartais ironiškai vadindavo „idiotu prie pianino“. Šį vakarą švelnus K.Hensono būdas ir visos jo baimės derėjo nuostabiai. Emocijos užgniauždavo kvapą, skambant dainoms stodavo mirtina tyla, o joms pasibaigus žmonių veidus papuošdavo nuoširdžios šypsenos ir pasigirsdavo garsios ovacijos.

Atlikęs gražiausius savo kūrinius, tarp kurių buvo ir jį išgarsinęs „You Don’t Know How Lucky You Are“, ir dainos iš naujausio, rudenį pasirodžiusio albumo „Kindly Now“, koncertą K. Hensonas užbaigė Leonardo Coheno dainos „Hallelujah“ koveriu. Padėkojęs visiems susirinkusiems jis dar kartą patvirtino, jog tai buvo paskutinis koncertas šį rudenį. Kitas numatytas – tik ateinančių metų vasarį, Dubline.

„Buvo velniškai sunku, bet  džiaugiuosi, kad išgyvenau“, – sako jis. Ir nutraukia plojimus paprastu, tyliu prašymu: „Kuo greičiau nustosite, tuo greičiau galėsiu grįžti namo. Noriu namo.“

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *