Prieš kelias dienas vasarai pasibeldus į mūsų kalendorius, širdis ir grotuvus, manoMUZIKOS žvilgsnis, kaip visada, krypsta į praėjusį mėnesį. Todėl šįkart tęsiame tradiciją ir apžvelgiame gegužės mėnesio albumus.

Taigi, manoMUZIKOS skaitytojams – 7 paskutinio pavasario mėnesio plokštelės, kurias būtina perklausyti. Džiugu, kad šįkart net 3 įrašus sukūrė mūsų šalies atlikėjai.

Ásgeir “Afterglow”

Beveik prieš penkerius metus Ásgeir Trausti Einarssonas (arba tiesiog Asgeir) tapo didžiuliu trendu Islandijoje. Taip jau susiklostė, kad kone natūraliosios atrankos būdu jei jau kažkas veža islandus – veža ir visą Europą. Na, bent jau tuos, kurie į muziką žiūri ne vien tik kaip į lengvo vartojimo prekę.

Asgeir – ne išimtis. 2012-aisiais tapęs kone populiariausiu mėnulio žemės atlikėju, susižėręs krūvą apdovanojimų ir ilgai karaliavęs gimtinės topuose, muzikantas po pusantrų metų tiesiog išvertė savo debiutinį albumą į anglų kalbą ir pristatė jį į senojo žemyno muzikos parduotuves. Tai tikrai nenuėjo veltui. “In the Silence” pateko į Didžiosios Britanijos, Belgijos, Olandijos ir Prancūzijos topus ir leido Asgeir vardui vis dažniau ir garsiau skambėti Europos melomanų grotuvuose.

Prireikė daugiau kaip trejų metų – laiko, per kurį islandas apkeliavo pasaulį, sukaupė dar daugiau muzikinių karmos taškų – kol Asgeir sudėliojo savo muzikines mintis ir polėkį, suteikė joms naują formą ir visą tai susumavęs galiausiai išleido naują albumą “Afterglow”.

Kai tavo debiutas toks stiprus – sukurti antrą tobulam debiutui prilygstantį įrašą atlikėjui tampa didžiuliu iššūkiu. Neretai pasitaiko, kad staiga pakilusi žvaigždė pasirodžius debiutinio įrašo follow up’ui, paprasčiausiai ima kristi ir gesti. Laimei, Islandijos talentui tai negresia.

Melodingas “Afterglow” savo struktūra ir polėkiu nedaug kuo tesiskiria nuo “In the Silence”. Tačiau naujasis diskas – rimtas žingsnis brandos link, kuriame daug daugiau improvizacijos, dramos ir kokybiškų muzikinių ieškojimų. Jeigu “Unbound” ar “Stardust” kažkiek primins vieną populiariausių Asgeir dainų “Kings And Crosses”, tai vėliau sekanti “Here Comes the Wave In” leis pajusti ir “Sigur Ros” įtaką, o “Underneath It”nuneš į melodingą James Blake’iškos ar SOHN’iškos elektronikos pasaulį. Kiekviena daina čia – nauja ir netikėta. Tiek stilistine, tiek ir dramaturgine prasme. Visa tai kaip vyšnia ant torto vainikuoja švelnus ir iki kaulų smegenų trapus 24 metų islando vokalas. Ko gero, būtent tai ir paverčia Asgeir  – įdomiu ir nenusibostančiu kūrėju, muzikantu ir, žinoma,  atlikėju.

Kažkas savo recenzijoje, pristatydamas Asgeir darbą “Afterglow” rašė, jog šis albumas skamba maždaug taip, kaip skambėtų Anohni, “Bon Iver” ir “Hot Chip” kartu sudėjus. Man apibūdinti albumą viena fraze būtų per sunku. Tiesiog perklausęs “Afterglow” uždaviau sau retorinį klausimą: kai plokštelėje – 11 dainų, iš kurių nė vienos nesinori prasukti, ką tai pasako apie albumą?

Ir nors Islandija negarsėja ypatingai šiltu oru, Asgeir muzika sušildys. Sušildys, apkabins ir privers nusišypsoti net ir paties atšiauriausio pasaulio taško gyventoją.

Dainos: New Day, Afterglow, Here Comes the Wave In

 

JURGA “Not Perfect”

Nežinau kodėl, tačiau dar nuo pirmojo Jurgos albumo “Aukso pieva” pasirodymo 2005-aisiais, paprašytas pasakyti vieną žodį, su kuriuo man asocijuojasi hito “Nebijok” kūrėja, pasąmonė sufleruoja terminą “švelnu”. Ir visiškai nesvarbu, ar bus ieškoma saulės vandeny, ar pasakojama apie vietą, kur pietums duoda melą ir karaliauja tuštuma. Viskas bus įvilkta į pasakiškai švelnų, vietomis netgi trapų rūbą, susagstytą lengvu it aksomas Jurgos Šeduikytės balsu.

Ir šiuo atveju neturi reikšmės, ar Jurgos muzika bus apsiausta akustinio pop švarku, ar suvyniota į minkštą elektro drobulę – viskas vis tiek išliks pasakiškai švelnu ir lengva.

Ne išimtis ir naujausias vilnietės darbas “Not Perfect”. Albume, kuris pasirodė po dviejų metų pertraukos nuo paskutinės Jurgos plokštelės – kiek kitokia muzika. Atlikėja šįkart neria į elektroninę jūrą, kurioje dominuoja šiuo metu pasaulį užvaldžiusi jamesblake’iška, mountkimbie’ška ar sohn’iška elektronika. Neapleidžia ji ir vis dar vasarai ypatingai tinkančios smooth house stilistikos. Teisą sakant, visa tai atrodo organiška, labai homogeniška ir natūralu. Ir tai “Not Perfect” paverčia nuostabiu, svajingu ir puikiai vasaros saulėlydžiams tinkančiu švelniu darbu. Todėl jeigu kas nors bijojo Klaipėdoje gimusios muzikantės transformacijos – meskite visas baimes šalin. Jurga išleido vieną gražiausių pavasario albumų visoje Lietuvoje, kurį mėgstantiems švelnią muziką tiesiog būtina turėti savo fonotekoje.

Taip, yra kūriniai, kurie, mano asmenine nuomone, iškrenta iš albumo konteksto (tai dainos “Life is a Dance For One” ir “No Pain No Gain”), tačiau disko pavadinimas net ir jiems leidžia atsirasti dešimties dainų sąraše.

Jurga grįžo. Nauja. Kiek pasikeitusi. Panirusi į kitus vandenis. Tačiau ir čia ji turėtų jaustis it žuvis (ar saulė) vandeny. Todėl net neabejoju, kad jeigu mūsų šalies gyventojai prieš pat albumo pristatymo koncertą būtų turėję progą išgirsti pilną “Not Perfect”, bilietai į į jį būtų išpirkti kur kas greičiau nei buvo atšauktas koncertas.

Dainos: Not Perfect, If, Reikalingi

 

JAMES VINCENT McMORROW “True Care”

Nepraėjo nė metai nuo James Vincent McMorrow albumo “We Move” ir Airijos lyrikas pristato dar vieną naują plokštelę. Šįkart jos pavadinimas “True Care”. Ir nors daugeliui muzikos mylėtojų šis 34 metų talentas vis dar labiausiai žinomas kūrinio “We Don’t Eat” dėka, paskutinėmis šių metų gegužės dienomis išleistas diskas – brandžiausias ir labiausiai išbaigtas muzikanto darbas.

Ketvirtoje airio plokštelėje tradiciškai daug lyrikos ir širdį virpinančių garsų. Tačiau galiausiai prisijaukinęs ir sintetinius/elektroninius garsus (kurie, sutikime, praėjusių metų diske “We Move” skambėjo ne iki galo įtikinamai) James Vincent McMorrow sugeba juos itin skoningai ir darniai supinti į nuostabią muzikinę visumą. Klausant albumo jautiesi tarsi nenuspėjamoje muzikinėje kelionėje, kurioje iš akustinės, vien pianinu pritariamos airio ramybės nejučia patenki į pasakišką orkestrinį pasaulį, o iš jo – į netikėtą vargonų hipnozę, palydimą minorinės raudos. Kiekviena daina – nenuspėjama, bet ypatingai jautri muzikinė pasaka, kurios klausant galima pajusti ir kūnu bėgiojančius šiurpuliukus, ir palaimos jausmą, ir, kartais, skruostu besiridenančią ašatą.

“True Care” tikrai “nenuraus” stogų tiems, kurie klauso populiariųjų radijų. Tačiau tie, kuriems prie širdies tokie atlikėjai kaip Benjamin Francis Leftwitch, Leif Vollebekk ar Justino Vernono projektas “Volcano Choir”, šį albumą neabejotinai įsitrauks net ir į metų geriausiųjų sąrašus.

Prieš trejus metus išleistas James Vincent McMorrow albumas “Post Tropical” manoMUZIKOS metų tope buvo trečias. Pernai pasirodęs “We Move” – keturioliktas. Net neabejoju, kad “True Care” turi visas galimybes kopti dar aukščiau. Tokia subalansuota lyrika, kokią girdime šiame albume, tiesiog negali būti nepastebėta.

Dainos: Glad it‘s Raining, December 2914, National

 

CONDOR AVENUE “Patagonia”

Apie tai, kad mūsų šalies roko muzikos scena atgijo visu gražumu, diskutuoti, ko gero, net neverta. Ir šis faktas roko mylėtojus turėtų itin džiuginti. Todėl kalbėti apie dar vieną šio žanro kolektyvą, toli gražu nedarantį gėdos Marijos žemei, yra vienas malonumas.

“Condor Avenue” pirmus žingsnius šalies muzikos industrijoje žengė prieš ketverius metus. Prieš trejus – dienos šviesą išvydo ir debiutinis grupės EP “The Crown”. Klausiau, atsimenu, to penkių dienų mini albumo, ir galvojau: kurlink juos nuves ši muzikinė idėja. Tąkart jautėsi didelis grupės noras kurti, meilė muzikai, tačiau vientisumo ar brandumo trūko. Buvo įdomu, tačiau “The Crown” tąkart tebuvo savalaikės muzikinio kelio paieškos.

Praėjo dveji metai ir penkių dainų EP pakeitė pilnas 8 kūrinių albumas. Šis diskas britiškos muzikos kultūros mylėtojams neleis suabejoti “Condor Avenue” autoritetais iš muzikos mekos, tačiau “užkabins” nuo pat pirmų dainų. To, ką kuria “Condor Avenue” vadinti elektro roku liežuvis nepasiverčia (juolab, kad Škotijos ir Anglijos elektro roko atstovai bent jau stilistiškai yra gerokai labiau linkę į kraštutinumus), tačiau sintetinius garsus, elektroninę ir roko muziką grupei suderinti pavyksta puikiai. Vietomis jie primins “Deeper Upper”; kūriniuose “Patagonia” ar “Charlotte” klausant aukštų grupės lyderio Tado Lukoševičiaus natų atrodo, kad dainuoja seniai išsiskyrusios anykštėnų grupės “Flamingo” vokalistas Žilvinas Sebeika; kartais neapleidžia jausmas, kad grupė taip mėgsta “Editors”, kad be šių britų muzikos net negali pajudėti iš vietos. Tačiau muzikinė visuma  nuteikia itin pozityviai. Albumas “susiklauso” pasakiškai gerai, o perklausius jį visą norisi tiesiog tai padaryti dar kartą.

“Condor Avenue” žengia rimtą kokybinį žingsnį į priekį. Tiesa, labai norėtųsi juos išgirsti ir pamatyti didelėje atviroje erdvėje. Laimei šiemet “Granatose” tam turėsime tinkamą progą. Panašu, jog tai bus vienas didžiausių ir rimčiausių išbandymų kolektyvui. Po jo bus galima daryti rimtesnes išvadas.

Na o šiandien galima drąsiai sakyti, kad “Patagonia” – tai vienas iš tų albumų, kuris tikrai nepagadins šalies roko muzikos įvaizdžio. Skanus, muzikalus ir drąsus įrašas. Ir nors grupė vis dar ieško savo grynojo identiteto, ši plokštelė yra puikus įrodymas, kad kolektyvas juda velniškai gera kryptimi.

Dainos: Hold On, Under My Skin, Noir

 

MAC DEMARCO “This Old Dog”

Kanadietis Mac DeMarco savo šalyje išgyvena tikrą pakilimą – jį giria muzikos kritikai, dievina muzikos fanai, o radijo stotys nuolat transliuoja jo muziką. Po pirmo, dar 2012 metais išleisto debiutinio albumo šis Edmontono multiintrumentalistas ir kompozitorius yra itin mylimas ir Europoje. Todėl ne paslaptis, kad senojo žemyno muzikos industrija ypatingai laukė naujo kanadiečio albumo, kuriam sukurti prireikė 3 metų.

MacDemarco muziką apibūdinti nėra lengva. Bitliškas (labiau John Lennono) vokalą primenantis kanadiečio balsas, akustinė lengvo roko gitara, netikėti tekstai ir kartais neprognozuojamos harmonijos neleidžia atlikėjo įterpti į vieno žanro rėmus. Kartais savo muzika jis primena Becką, kartais Bob Dylaną, o kartais (pavyzdžiui, dainoje „On the Level“) atrodo, kad skamba Justino Vernono projektas „Gayngs“ ar JAV duetas „Polica“.

Nenuspėjamas, melodingas, vaizdingas ir tikrai nenuobodus – toks yra ir trečiasis Mac Demarco albumas „This Old Dog“. Diskas, kurį visai neprastai įvertino ir didieji muzikos žurnalai bei portalai turėtų patikti mėgstantiems ramią, lyrišką ir kiek sentimentalią muziką.

Dainos: My Old Man, Still Beating, On the Level

 

LUKE SITAL – SINGH “Time is a Riddle“

Jeigu Luke Sital – Singh kurtų bet kurioje kitoje žemės rutulio vietoje, bet ne Jungtinėje Karalystėje, jis būtų gerokai žinomesnis, garsesnis ir grojamesnis. Tačiau taip jau nutiko, kad pietvakarių Londono gyventojui gražų indie folką teko groti jo Mekoje – Jungtinėje Karalystėje. Tad šiuo atveju verta užduoti klausimą, kas geriau – būti vidutinioku geriausiųjų gretose ar geriausiu – vidutiniokų?

Palikę atsakymo į šį klausimą paieškas nuošaly grįžkime prie reikalo.

“Time is a Riddle” – antras studijinis brito albumas. Pirmasis darbas – plokštelė “The Fire Inside” buvo išleista 2014-aisiais. Pirmojo įrašo dėka Luke Sital – Singh pateko į BBC geriausių metų naujokų sąrašą, o bent keli jo darbai nuskambėjo įvairiausių serialų garso takeliuose (vienas iš jų – žymioji juosta “Grey’s Anatomy”).

Naujas, dar gegužės mėnesį išleistas brito įrašas – toli gražu nepretenduoja tapti metų šedevru. Juolab, kad tokio indie folko Jungtinėje Karalystėje – nors samčiu semk. Todėl nenustebkite – Luke Sital –Singh Jums tikrai primins tokias grupes kaip “Mumford And Sons”, “Villagers” ar “Kodaline”. Beje, su pastarosiomis dviejomis britas yra ne kartą dalinęsis viena scena.

Tačiau nors ir panašumų su britiškais indie folko prometėjais Luko albume yra daug, jį klausyti tikrai gera. Jaudinančios gitarinės baladės (“Innocence”), stadijonuose puikiai galinčios skambėti dainos (“Hunger”) ar Damien Rice’o raudas primenantys kūriniai (“Until the Night is Done”) tiesiog neleidžia albumo padėti į užmaršties lentyną. Vientisas, gražus, lyriškas, ir pačia gražiausia prasme indiefolkiškas įrašas – dar vienas pozityvo pliūpsnis jūsų ausims, širdims ir, žinoma, fonotekoms.

Paklausysit, paraudosit ir pamiršit. Bet bent jau dėl gražaus emocinio jausmo išgirsti tikrai verta.

Dainos: HUNGER, OH MY GOD, TIME IS A RIDDLE

 

FRANK FITTS “You’re Lonely”

Kad Lietuvoje rokas gyvas abejoti tikrai neverta. Tai įrodo ne tik mūsų šalies atlikėjai, rengiantys koncertą “Siemens” arenoje, bet ir tie, apie kuriuos žinoma ne taip daug, tačiau žinios pradeda plisti vis garsiau ir garsiau.

“Frank Fitts” trijulė – dar itin jauna, tačiau nuo pernai metų jie tęsia ganėtinai sėkmingą žygį po mūsų šalies (ir ne tik) roko muzikos padangę. Jų rokas – nestandartinis, kiek valiūkiškas, kartais naivus, tačiau ambicingas. Beišaugiamas moksleivių rūbas jiems leidžia išlaikyti garažinio roko ambiciją gyvą, maištą – garsų, o klišių taikymą – mirusį. Šiems jaunuoliams jūra iki kelių ir būtent tai labiausiai žavi besiklausant debiutinio dar gegužės pradžioje išleisto trijulės LP. Norit standarto? Pamirškit. Norit niūniuoti į melodiją ir taktą? Net nebandykit. Na gerai, klausydamiesi “I Need You” galėsite šūktelėti kartu “Oooo”, tačiau tuo niūniavimas ir pasibaigs. Tačiau… Norit pankiško, savo prigimtimi ypatingai laisvo gitarinio “garažinio” roko? “You’re Lonely” – kaip tik jums.

“Frank Fitts” – ambicinga, bet (panašu) gerąja prasme – visiškai nepretenzinga grupė. Ko gero, jie niekada neužkariaus šalies topų ir, priešingai nei ba., “Colours of Bubbles” ar “Freaks on Floor”, bent jau artimiausiu metu tikrai nerengs koncerto vienoje iš didžiųjų šalies arenų. Tačiau tai yra tas roko kolektyvas, kuris turi parako užsiauginti kartą, kuri aklai seks jų amerikietiško garažinio roko muzikiniais keliais.

Debiutas stiprus. Labai stiprus. Dabar belieka laukti koncertų ir, žinoma, tikėtis tokio pat gero follow up’o.

Dainos: HOPE, I NEED YOU, GUMMY BEAR.