Su drauge buvome Nick Cave and The Bad Seeds koncerte Vilniuje, Vingio parke 2022 m. rugpjūčio 16 d. Tada grupė skambėjo nuostabiai! Po koncerto sakiau, jog tai buvo muzikinės mišios, ir labai džiaugiausi, kad jų nepraleidau. Negalėjau atsistebėti Nick Cave charizma ir kažkuo antgamtišku jame.
Panašaus ypatingo jausmo tikėjausi ir rugpjūčio 12 d. Siguldoje vykusio koncerto. Kai ta pati draugė – Nick Cave gerbėja iš kito miesto – pasiūlė važiuoti kartu, žinoma, sutikau. Gerbėjų iš Lietuvos vyko daug, tad nakvyne ir kelionės bilietais pasirūpinome dar prieš mėnesį. Belaukdama koncerto skaičiau Nick Cave ir žurnalisto Seano O’Hagano knygą „Faith, Hope and Carnage“. (Rekomenduoju – gražiai, šviesiai ir intelektualiai jie kalbasi apie kūrybą, tikėjimą, viltį ir netektis.)
Į Vilnių senokai matyta melomanė draugė atvyko 11 d., ir nusprendėme susikurti, kaip pavadinome, „full Nick Cave experience“. Vakare prieš koncertą neskubėjome miegoti – gurkšnojome vyną, plepėjome (seniai nesimačius buvo ką pasipasakoti) ir žiūrėjome koncertinį filmą „Idiot Prayer: Nick Cave Alone at Alexandra Palace“, kuris tapo tarsi „apšilimas“ prieš koncertą.
Miegota mažai, keltasi anksti – ir mes jau traukinyje į Rygą. Ten turėjome kelias valandas pasivaikščioti po senamiestį, pavalgyti ir pabūti turistėmis pas broliukus latvius, bet laikas greitai prabėgo. Žiūrėk, jau mes ir autobuse į Siguldą, kur mūsų laukė Nick Cave solo koncertas.
Į koncertą, kaip kokios pirmūnės, nuvykome anksčiau, tad nebuvo eilių ir ramiai galėjome apžiūrėti gražią koncerto teritoriją, išgerti po gėrimą ir užsiimti vietas. (Visgi įprotis, jog Lietuvoje koncertai dabar prasideda laiku, daro savo.) Nežinau, kodėl taip skubėjome. Kiti gerbėjai į vietas rinkosi gerokai lėčiau. Buvo matyti, kad dalis žiūrovų atėjo tik susipažinti su jo muzika, nes kažkas sakė, jog bus gražu ir verta pamatyti… Besileidžianti saulė, gamtos apsuptis ir griuvėsiai už nugaros kūrė ypatingą atmosferą. Kėdės, scena, fortepijonas ir bosinės gitaros stiprintuvas priminė, jog bus dar gražiau.
Nick Cave ir kartu grojusį bosistą Coliną Greenwoodą prie scenos atvežė automobiliu. Visi sujudo ir paskutiniai žiūrovai suskubo užimti vietas.
Užlipęs ant scenos Nick Cave pasisveikino su publika, pristatė kolegą bei pirmąjį kūrinį „Girl in Amber“ ir sėdo prie fortepijono. Po kiekvienos dainos sekė trumputis (bent sakiniu) kitos dainos pristatymas. Buvo ir nuėjimų nuo fortepijono, ir judesių, kas išdavė, jog jam tikrai labiau įprasta koncertuoti su grupe.
Visą koncertą norėjosi, tiesiog, mėgautis muzika, nes tai buvo daugiau nei dvi valandas trukusi terapija. Jo kūryba turi savy sakralumo ir kažko nepaaiškinamo, apgobia ir nepaleidžia. Vėl nesupranti, kaip jis taip valdo minią ir visi negali atitraukti akių nuo scenos… O tos vietos, kai publika choru dainavo dainų eilutes – buvo kažkoks kosmosas. Be proto gražu!
Per daugiau nei dvi valandas jis atliko 19 dainų ir dar šešias – koncerto pabaigai – pakartojimui.
Setlistą rasite čia:
- Girl in Amber
- Higgs Boson Blues
- Jesus of the Moon
- O Children
- Cinnamon Horses
- Tupelo
- Galleon Ship
- Joy
- Papa Won’t Leave You, Henry
- Balcony Man (Nick Cave & Warren Ellis cover)
- The Mercy Seat
- The Ship Song
- Avalanche (Leonard Cohen cover)
- I Need You
- Waiting for You
- The Weeping Song
- Skeleton Tree
- Jubilee Street
- Push the Sky Away
Pakartojimui:
- Love Letter
- Palaces of Montezuma (Grinderman song)
- (Are You) The One That I’ve Been Waiting For?
- And No More Shall We Part
- Cosmic Dancer (T. Rex cover)
- Into My Arms
Galiausiai su minia pajudėjome iš koncerto. Stebėjausi, jog sutikome daug gerbėjų iš Lietuvos ir nesupratau kaip dalis žiūrovų galėjo išeiti neišklausę biso… Tai tik įrodė, jog buvau teisi ir dalis žiūrovų atėjo dar tik susipažinti su šiuo kūrėju.
Greitai buvo pasiektas butas nakvynei, bet dar nesinorėjo paleisti pakilios koncerto emocijos. Grįžusios pasidarėme arbatos ir žiūrėjome padarytas nuotraukas bei filmuotas ištraukėles. Kalbėjom, gėrėm arbatą ir dalijomės įspūdžiais. Žavėjomės, kiek visgi daug ir be proto gražaus gali scena, fortepionas, bosas ir vokalas…
Vėl nueita miegoti vėlai. Vėl galėjo būti daugiau miego, bet… Pabudus pasileidome Nick Cave koncertą per „YouTube“, gėrėm rytinę kavą ir ruošėmės išvykti į Rygą, o iš ten į Vilnių. Kažkaip sunku buvo paleisti emociją ir norom nenorom vėl ausinėse užsileidžiama viena ar kita Nick Cave daina, kuri dabar ne šiaip muzikos kūrinys, bet dar ir inside istoriją turinti bei geras koncerto emocijas talpinanti daina.
Ačiū! Buvo puiku! Kartosiu!
