Šis koncertas man akį užkabino visai atsitiktinai internete pamačius kvietimą į meninę programą „Tren Infernal“, kurios vykdytojas „Atefiina“. Tad labai ilgai nesvarstęs nusprendžiau įsigyti bilietus į šią kelionę ir sausio 24-osios vakarą jau laukiau šalia dainyklos „Mello“, kol kontrolierius patikrins bilietus ir galėsiu ramiai mėgautis koncertu.
Apie Beno Piliponio projektą „Atefiina“ išgirdau praėjusį pavasarį, kai jie išleido savo debiutinį albumą „Viskas bus gerai“ ir dėmesį iškart patraukė savitas skambesys, jungiantis metalą, pankroką ir elektronikos garsus. Visas šis savitas kokteilis puikiai susijungia į tai, ką pats Benas vadina bedroom emo stiliumi ir tikrai visose dainose puikiai girdėti daug kančios, skausmo ir maišto prieš nusistovėjusias normas. Nors man asmeniškai emo stilius labiau asocijuojasi su šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje išpopuliarėjusiomis grupėmis „My Chemical Romance“, „Paramore“ ar „Jimmy Eat World“, bet kiekviena karta panašius jausmus išreiškia skirtingomis priemonėmis ar garsais ir tai yra puiku, nes muzika yra gyvas organizmas ir keičiantis laikams turi keistis ir ji pati.
Visada prieš einant į jaunų grupių koncertus galvoje kirba mintis ar publikoje nesijausiu kaip senis, nes keletą kartų yra pasitaikę, jog buvau vos ne vyriausias. Aišku, tokiais atvejais visada gali pasidžiaugti, jog nereikės stumdytis eilėje, norint nusipirkti bokalą šalto gėrimo. (šypsosi) Tačiau šį kartą taip nebuvo. Labai džiaugiausi, jog į koncertą buvo susirinkusi įvairi publika ir maloniai nustebino nemažai atlikėjų iš kitų grupių, atėjusių palaikyti jaunesnių kolegų.
Nors didžėjus tikrai šauniai apšildė publiką, bet vos tik pritemus scenai ir pasigirdus traukinio bildesiui palengva sklindančiam iš žemės visi pradėjo rinktis arčiau scenos, kad nepavėluotų į kelionę. Ir štai, pasirodžius pagrindiniam sąstato mašinistui bei užgrojus „Valandos“ akordams, vakaras prasidėjo. Atlikus dar porą dainų ant scenos pasirodė būtybė iš debiutinio albumo viršelio, kuri turbūt simbolizuoja mumyse esančius jausmus, kurie nebūtinai būna vien geri ar blogi, tačiau tai tik mano interpretacija, Bet kuriuo atveju tai atrodė tikrai įspūdingai. Po to užgrojus „Dyzelinius antakius“ su „Atefiina“ jau kartu dainavo visa salė.
Apskritai publika tikrai buvo įsijautusi ir tikrai paleido savo jausmus bei emocijas ir pasidavė kelionės tėkmei net nežinodami, kada ji baigsis. Kaip jau teko pastebėti Beno kūryboje jis tikrai nevengia bendrų projektų su kitais atlikėjais, todėl buvo smagu scenoje išvysti tiek „Šėtono močią“ su kuria kartu buvo atlikta daina „Xes“, tiek Luką Malinauską iš „McLoud“ bei išgirsti jų jau hitu tapusią „Privati valda“. O pabaigoje, tarsi palinkėjimas tiek patiems sau, tiek pasauliui, kuris šiuo metu eina iš proto, du kartus suskambėjo daina pavadinimu „Pasveik“.
Ir nors pasauliui palinkėčiau pasveikti, tačiau niekam nelinkėsiu leisti ištrūkti „Atefiina“ iš jūsų ausų ar akių obuolių, nes tikiu, jog sekanti stotelė gali būti dar didesni dalykai ir dar didesnės arenos bei apdovanojimai, nors kaip ir visi jauni atlikėjai jis sakė jų nenorintis ir jo tikslas tiesiog kurti muziką žmonėms. Tad galiu tik palinkėti kurti, o mes lauksim kur mus išleis šitas traukinys. (šypsosi)
