Didesnė dalis žmonių Lietuvoje, kuriems artimas pankrokas ir jo judėjimas, puikiai žino grupę „Dr. Green“, susikūrusią dar gūdžiais 1996-aisiais metais Vilniuje. Kolektyvas, maišantis pankroko ir ska skambesį, turbūt ne vienam padėjo atrasti alternatyvią kultūrą Lietuvoje ir iš arčiau susipažinti su punk judėjimu. Grupės darbų sąraše – keturi albumai, daugybė koncertų Lietuvoje ir Europoje, organizuotos „pasidaryk pats“ stovyklos „Darom“ bei įkurtas „Green“ klubas, iki šiol veikiantis po „XI20“ vėliava. Skamba tikrai įspūdingai. Todėl keista, jog atšventę dešimtąjį gimtadienį „Dr. Green“ po poros metų išsiskirstė ir penkiolikai metų nutilo.

„Dr. Green“ reguliariai skambėdavo mano ausinuke net ir kolektyvui nutraukus veiklą. Jie visuomet primindavo pirmuosius pankroko koncertus, vykimą autostopu į Vilnių ir tą jaunatvišką maištą, kuris, kiek kitokiais pavidalais, bet vis dar gyvas ne vieno seno neformalo širdyje. Vis pasvajodavau, kad „Dr. Green“dar užlips ant scenos ir vėl galėsiu pasinerti į pogo sūkurį, kaip jaunystėje. Ir ta diena 2023-ųjų metų pabaigoje pagaliau atėjo. Nuo to laiko grupė surengė ne vieną koncertą ir, panašu, nesirengia sustoti. Triukšmingai paminėtas 30-asis „Dr. Green“ gimtadienis kultūros erdvėje „Sodas 2123“ – pabaiga tikrai nekvepia.

Vakarą atidarė grupė „Manacles“, kuriai bekoncertuojant ištikimiausi gerbėjai stumdėsi ir kratė galvas prie scenos, o žmonių vis daugėjo. Vėliau hardcore punk garsus pakeitė intensyvusis „Tureto sindromas“ bei jų crack rocksteady beprotybė. Jų pasirodymą vainikavo „Primatų būrys“, puikiai užbaigęs „daktarų“ apšildymą. Gerbėjų minia jau buvo tapusi tikra minia, kurios niekas nesustabdys. Darėsi ankšta ir atitinkamai oro vis mažėjo, nes visi jau spaudėsi, belaukdami pagrindinių vakarėlio „dirigentų“.

Ir štai, tradiciškai užgrojus „Double Game“ dainos akordams, „daktarų“ žaidimas prasidėjo. Publika vis labiau įsismagino: žmonės skraidė ant rankų, pogo siautulys vis stiprėjo ir darėsi vis sunkiau įkvėpti oro, nes patalpa buvo sausakimša. Net nesant priekinėse eilėse, prakaitas varvėjo. Beklausydamas dainų – nuo „Pridėtinės vertės gyvenimas“ iki legendinio „Tavo nugaroj (Kablys)“ – keliavau kartu su atlikėjais tiek per jų trisdešimtmetį, tiek per visą savo gyvenimą – nuo pirmųjų pankroko koncertų iki šių dienų. Užgrojus „Jūra“, pasijutau vėl atsidūręs naktį kopose su krūva draugų ar tik šiek tiek pažįstamų žmonių, po tų pačių „Dr. Green“ koncerto Klaipėdoje kokiais 2008-aisiais. Beje, šiai dainai prisijungė ir Lencas iš projekto „Baltic Balkan“, kadaise kartu daręs turą su „grynais“, kai koncertavo su dar viena legendine grupe „Tai + Ką“.

Mano amžiaus ar vyresniems žmonėms tai buvo tikriausias nostalgijos pilnas vakarėlis. Visgi buvo džiugu matyti ir galybę jaunų žmonių, kurie „Dr. Green“ atrado visai neseniai arba buvo klausę tik ausinukuose ir traukė visas dainas mintinai. Tiesa, prie jau koncertuose girdėtos „Post-teisybė“ buvo pristatyti dar du visai nauji gabalai – „Mano nauja galva“ ir „Kol kas viskas gerai“. Ir tikrai viskas buvo gerai, nes koncerto eigoje prie grupės prisijungė ir keli senieji pučiamųjų nariai, padėję atlikti ne vieną grupės dainą. Smagu buvo žiūrėti, kaip puikiai vienas kitą papildo naujieji grupės nariai ir „mohikanai“, matę grupės pirmuosius žingsnius. Tarpusavio energija buvo labai gera, ir tą kuo puikiausiai jautė publika.

Tačiau viskas turi pabaigą. Po beveik pusantros valandos „Dr. Green“ koncerto stipriausi dar galėjo pasimėgauti „DJ Nindzės“ kūrinių selekcija, monitoriuje stebėdami „grynų“ istorinius vaizdo įrašus iš turų, koncertų bei gyvenimo. Tą ramiai prisėdęs ir padariau.

30 metų be sienų, garsiai šaukiant „Tai ne man“, trečdalyje likusio gyvenimo laiko (po darbo ir miego) vis dar pasileidžiant plaukus ir surandant savyje Homo Hedonistus, atrandant daugiau „spalvų“ kasdienybėje ir tame, kas vyksta aplink, o ne vien tik baltą ir juodą kaip jaunystėje, ieškant kažko tikro ir dar nesugadinto, nors šioje post-teisybės epochoje tai darosi vis sunkiau – tokie yra mano 30 metų kartu su „Dr. Green“. Kiekvienam jie gali būti kitokie, ir jie vis dar eina tolyn. Jeigu čia nebuvote, nesijaudinkite – niekur nepavėlavote ir galite bet kada „įlipti į traukinį“.