Kiek palaikęs savo gerbėjus nežinioje, IDM veteranas „Aphex Twin“ grįžta su nauju kūriniu. Ir tai tik pradžia – „T69 Collapse“ yra vienas iš penkių naujų kūrinių, kuriuos „Aphex Twin“ pseudonimu žinomas Richard D. James išleis rugsėjo 14 dieną. Naujas jo EP vadinsis „Collapse“.
Geros muzikos per daug nebūna, todėl dar vieną įrašą šiandien skiriame kitą savaitę Vilniuje koncertuosiančiam Moses Sumney. 46 minučių trukmės pasirodymas „The Newport Folk Festival“, anot paties dainininko, yra vienas tų, kuriuos jis norėtų parodyti savo tėvams. Gal tokiomis pačiomis ovacijomis palepinsime jį ir Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčioje?
Koncertą galima išgirsti ČIA. Be albumo „Aromanticism“ dainų skambėjo šiandien pristatytas „Rank and File“ bei Amy Winehouse dainos koveris.
Suomis Jaakko Eino Kalevi sugrįžta su nauju, vasariškai gaiviu kūriniu. Daina „Emotions in Motion“ skelbia ir apie naujojo albumo išleidimą – šis pasirodys spalio 12 dieną ir vadinsis „Out of Touch“.
Vasaros pabaigoje trečiąjį studijinį diską išleidžianti anglų dainininkė Anna Calvi pasidalino tituliniu albumo kūriniu. „Hunter“ tai antrasis albumo singlas – prieš kurį laiką turėjome progą išgirsti „Don’t Beat the Girl out of My Boy“.
Rugsėjo pabaigoje Vilniuje koncertuosiantis kolektyvas „Son Lux“ pasidalino ypatingu įrašu – FM4 Radijo sesija, įrašyta su „Acoustic Lakeside Ensemble“. Tai beveik valanda gėrio ir muzikinių eksperimentų! Visą koncertą galima pamatyti ČIA.
Blogas naujienas keičia geros naujienos. Vietoj koncertinį turą atšaukusio kolektyvo „Glass Animals“ rugsėjo 7-ą dieną Vilniuje vyksiančiame miesto festivalyje „Loftas Fest“ pasirodys britų kolektyvas „Metronomy“.
„Digital melancholia“ – taip savo skambesį įvardina kolektyvas „Metronomy“. Susikūrę 1999-aisiais, taigi gyvuojantys jau beveik dvidešimtmetį, jie išleido penkis studijinius albumus. Paskutinis jų, „Summer 08“ pasirodė 2016-aisiais. Tačiau „Metronomy“ nariai garsėja ir savo remiksais – grupių ir atlikėjų, su kuriais jiems teko bendradarbiauti, sąrašas yra iš tiesų įspūdingas. Jame rasite ir Gorillaz, Sebastien Tellier, Roots Manuva, Franz Ferdinand, Klaxons, Goldfrapp, Zero 7, Lady Gaga ar neseniai Lietuvoje koncertavusią Lykke Li.
Sėkmingiausias grupės karjeroje – 2011-aisiais išleistas albumas „The English Riviera”, nominuotas prestižiniam Didžiosios Britanijos muzikiniam apdovanojimui, „Mercury Prize“. 2012-aisiais „Metronomy“ išleido šio albumo kūrinių remiksus. Prie vieno jų atsiradimo prisidėjo ir lietuvis Mario Basanov.
Pasirodymas „Lofto“ scenoje – pirmasis „Metronomy“ koncertas mūsų šalyje.
Kaip praneša leidybinė įmonė „Ribbon Music“, trisdešimtmetis Josephas Mausas, amerikiečių muzikanto, kompozitoriaus ir dainininko Johno Mauso brolis, mirė vakar, Latvijos Cėsio mieste, kuriame lankėsi kartu su broliu, koncertinio turo metu. Mirties priežastis kol kas nėra žinoma. Tolimesni Johno Mauso koncertai buvo atšaukti.
Žinant, jog Underworld ir Iggy Pop draugystė tęsiasi tikrai ne vienerius metus (ir kaip organiškai jie skamba kartu!), atrodo labai keista, jog mintis įrašyti bendras dainas jiems šovė į galvą tik dabar. Bet geriau vėliau negu niekada – šiandien galime džiaugtis 4 kūrinių EP „Teatime Dub Encounters“.
Tiesa, tris iš keturių dainų vyrukai jau buvo paskelbę iki šio mini albumo išleidimo – negirdėtas liko tik antruoju numeriu pažymėtas kūrinys „Trapped“. Bet galbūt tai kažko didesnio pradžia?
Antrojo albumo išleidimui besiruošiantys britai HONNE į muzikos klausymosi internetu platformų platybes paleido dar du naujus kūrinius. Kviečiame pasiklausyti su „Anna Of The North“ įrašytu „Feels So Good“ bei „Shrink“.
HONNE albumas „Love Me / Love Me Not“ turėtų pasirodyti jau rugpjūčio 24 dieną.
Tom Odell ruošia mus rudens vakarams – šiandien pasirodė antrasis, titulinis naujojo jo albumo „Jubilee Road“ singlas, parašytas kaip tik vieną tokį vakarą, kai švietė mėnulis, o gatvės buvo nuklotos pageltusiais lapais.
Pamilti Keatoną Hensoną labai lengva – dažniausiai, bent jau scenoje jis atrodo taip, lyg jam labai labai reikėtų draugiško apkabinimo. Ir tuojau pat.
Nors pats K. Hensonas tokį savo įvaizdį dažnai pajuokia – tai sukurdamas marškinėlius su užrašu „Cheer up, Keaton Henson“, tai interviu metu pasakydamas, kad žmonės dažnai klysta įsivaizduodami, kad jis liūdi „visą laiką“. Tačiau tai nėra įvaizdis – nuo nerimo sutrikimų ir scenos baimės kenčiančiam K. Hensonui iš tikrųjų sunku būti tokiu dainininku, kokius mes pratę matyti – drąsiai atliekančiu savo kūrinius viešumoje. Tuos lūkesčius jis kvestionuoja ir savo naujausiame projekte, „Six Lethargies“, klausdamas, kodėl nereikalaujame iš rašytojų būti tobulais skaitovais, tačiau kai kalbame apie muzikantus, kartelė užkelta daug aukščiau. Norime būti linksminami. Ar, šiuo atveju, liūdinami.
Jau prieš porą metų, važiuodama į K. Hensono pasirodymą, galvojau, ar etiška versti jį būti dainininku, kai akivaizdu, kad jis mieliau liktų tiesiog dainų kūrėju. Pamatyti gyvai tą, kurio kūryba žaviesi – nuostabi patirtis. Tik šiuo atveju – labai savanaudiška.
Šį kartą tokios dilemos nebuvo. Liepos 20 dieną Londono „Barbican Centre“ salėje pristatytas projektas „Six Lethargies“ buvo kitoks, nes K. Hensono vaidmuo jame apsiribojo tik iki sumanytojo ir kūrėjo. Kūrinių atlikimas šį kartą buvo deleguotas kitiems muzikantams – juos atliko kamerinis orkestras iš Kembridžo, „Britten Sinfonia“, prie kurio prisijungė ir dažnai su K. Hensonu grojantis violončelininkas Ren Ford.
Norėčiau pasakyti, kad apsidžiaugiau sužinojus, kad K. Hensonui tą vakarą nereikės lipti ant scenos. Bet ne, taip nebuvo. Dėl vienos paprastos priežasties – visų jo kūrinių centre yra švelnus, trūkčiojantis Keatono Hensono vokalas. Bijojau, kad išėmus šį komponentą, trapios jo kūrinių kompozicijos gali paprasčiausiai sugriūti. Juolab, kad žinojau, ko galima tikėtis – kurti nedainuojant K. Hensonas jau bandė savo albume „Romantic Works“. O šis, nors neabejotinai puikus, niekada nebuvo tarp mano mėgstamiausių.
Stilistiškai „Six Lethargies“ šiek tiek primena „Romantic Works“ nuotaikas. Tik nauji, gyvai pirmą kartą atliekami kūriniai turėjo labai konkrečią paskirtį. Pristatydamas šį projektą, K. Hensonas bandė apčiuopti klausytojų empatijos ribas. „Jei parašysiu apie tai, kaip jaučiuosi, ar Jūs pajusite tą patį?“, klausė jis. Dar daugiau, tą vakarą atsitiktinai išrinkti žiūrovai buvo prijungti prie jų elektroderminį aktyvumą ir nervines reakcijas matuojančių aparatų. Tai nebuvo eksperimentas vardan eksperimento – šių žmonių reakcijos inžinieriaus Brendano Walkerio rankose tapo scenos apšvietimą valdančiu įrankiu. Kalbant buitiškai, kuo daugiau jie jaudinosi, tuo labiau blykčiojo jiems priskirtos švieselės. Atrodo, nieko ypatingo, bet jei pridėsime tai, kas vyko scenoje – gausime stulbinamą efektą.
Keaton Henson koncerto „Six Lethargies“ metu
Keatonas Hensonas šį vakarą panardino savo klausytojus į visą liūdnos muzikos spektrą. Ką girdite, kai galvojate apie tikrai liūdną dainą? Kaip į natas įvilkti savo nerimą, depresiją, traumą? „Six Lethargies“ – tai šeši maždaug 10 minučių trukmės kūriniai. Nerimastingas staccato ritmas, dramatiški styginiai, akustinės iliuzijos (pavyzdžiui, vadinamojo „Šepardo tono“ panaudojimas) ir šviesos – ypač „raudonąjį mėnulį“ primenančios vaiduokliškos neoninės lempos, sukūrė atmosferą, kurioje nedaug teliko vietos džiaugsmui ir vilčiai. Tai buvo tikri muzikiniai amerikietiški kalneliai. Su kiekviena dalimi išgyvenimai tik intensyvėjo – tad nenuostabu, kad tiems žiūrovams, kuriems emocijų buvo per daug, buvo paruošta speciali nusiraminimo erdvė. Nežinau, ar kas nors ja pasinaudojo – bet bent dalis žiūrovų, sprendžiant iš užverktų akių, tikrai apie tai svarstė.
„Nenoriu, kad pasirodymo pabaigoje žmonės manytų, kad tai buvo siaubinga“, sakoma K. Hensono pranešime spaudai. Gal nepavadinčiau šio vakaro siaubingu – vien dėl to, kad greičiausiai norėčiau jį pakartoti – bet be jokios abejonės tai buvo stiprus emocinis išgyvenimas. Manęs neapleido mintis – jei bent dalį savo dienos, kad ir pusvalandį, K. Hensonas jaučiasi taip, kaip skambėjo jo „Six Lethargies“, kaip jis tai ištveria? Jei būtent taip jam pačiam skamba jo gyvenimas, man jo kuo nuoširdžiausiai gaila. Gal tai ir yra tas empatijos lygis, kurį jis siekė išgauti iš savo klausytojų? Beje, kiekvienas žiūrovas ant savo kėdės rado trumpą anketą, kurioje, vakarui pasibaigus, galima buvo įvertinti savo patirtas emocijas ir patį pasirodymą.
Nesitikėjau šį vakarą pamatyti K. Hensoną scenoje, tačiau pasirodymui pasibaigus jis atėjo – susiėmęs už galvos, akivaizdžiai sumišęs. Nors, atrodo, ketino pasakyti porą žodžių, audringa publikos reakcija ir nuoširdūs „bravo“ ir „mylim tave, Keatonai“ šūksniai iš publikos jį nubaidė – pasakęs trumpą „ačiū“, jis išbėgo. Galbūt namo.
O aš? Padariau tą patį. Mintis apie bendravimą su kuo nors tą vakarą atrodė absurdiška ir net nepakeliama.
Yra muzika, kuri gydo. Ši paleido į laisvę daugybę demonų.
Šiandien paskelbti pretendentai laimėti prestižinį Didžiosios Britanijos muzikinį apdovanojimą – „The Mercury Prize”. Kasmet „Mercury” statulėle yra apdovanojamas geriausias šalies albumas. Apdovanojimas yra skiriamas komisijos, kurią sudaro muzikos profesionalai, kritikai ir žurnalistai. Laimėtojas bus paskelbtas rugsėjo 20 dieną, Londone, „Eventim Apollo“ koncertų salėje vyksiančios ceremonijos metu.
Nepaisant lažybų tarpininkų spėlionių, šiame sąraše neatsirado vietos sparčiai populiarėjančiai grupėms, tokioms kaip „Shame“, „Let’s Eat Grandma“ ar „Superorganism“. Pernai šį apdovanojimą pelnė Sampha albumas „Process“.
Gal kiek prastesnės fizinės formos, bet vis dar toks pat smagus kolektyvas „Jamiroquai“ pasirodė „Jazzopen Stuttgart“ scenoje. Virš dviejų valandų koncerte išgirsite dainas, kurios visam laikui nusėdo jūsų smegenyse – nuo „Little L“ iki „Virtual Insanity“. Bonusas: Jay Kay vis dar puošiasi keistais galvos apdangalais.
Koncerto įrašą dovanoja „ARTE Concert“, juo galėsite mėgautis gana neilgai – iki rugpjūčio 17 dienos.
Mūsų (ir jūsų) labai mėgstami „Artic Monkeys“ pasirodo „The Late Show with Stephen Colbert“. Įvertinkite gyvą dainos „The Ultracheese“ atlikimą ir naująją Alexo Turnerio šukuoseną!
Airių dainininkas Damien Rice, prieš porą metų koncertavęs ir Vilniuje, išsiruošė į neįprastą kelionę. Su daina, žinoma! Pamatykite trumpą video iš jo „Wood water wind“ turo – švelniai siūbuojančiame laive, su Neapolio įlankos vaizdais už nugaros ir žinoma, merginomis (viena jų – džiazo dainininkė Greta Zuccoli).
Įraše galite girdėti „Volcano“, „I remember“ ir „Cold Water“, o pasirodymą užbaigia dainos „Hallelujah“ koveris.
Jei pavasarį praleidote šio koncerto transliaciją per „La Blogotheque“ paskyrą „Facebooke“ arba tiesiog norite jį pamatyti kartą; jei ruošiatės į grupės „Arcade Fire“ koncertą Rygoje (arba kitoje pasaulio vietoje) arba dar nesate apsisprendę; jei mylite šią grupę ar kažkokiu būdu dar nesate apie ją girdėję – šis video yra absoliučiai „must see“.
Virš 2 valandų trukmės įrašu iš Paryžiuje vykusio koncerto galima bus mėgautis iki 2019-ųjų sausio 15 dienos.
Su naujuoju soliniu albumu rudenį grįžta multiinstrumentalistas, grupės „Arcade Fire“ narys Richard Reed Parry. Tai ne pirmas solinis darbas įspūdingoje šio muzikanto diskografijoje – paskutinis solinis įrašas pasirodė 2014-aisiais, kuomet Richard Reed Parry išleido „Music For Heart and Breath“, bendrą projektą su „Kronos Quartet“, broliais Dessneriais iš „The National“ ir kitais muzikantais.
Rugsėjo 21-dieną išleidžiamą albumą „Quiet River of Dust Vol. 1“ pristato du kūriniai, „Sai No Kawara (River of Death)“ bei „On the Ground“ ir jiems skirtas bendras vaizdo klipas.