Keaton Henson koncerto „Six Lethargies“ metu
Pamilti Keatoną Hensoną labai lengva – dažniausiai, bent jau scenoje jis atrodo taip, lyg jam labai labai reikėtų draugiško apkabinimo. Ir tuojau pat.
Nors pats K. Hensonas tokį savo įvaizdį dažnai pajuokia – tai sukurdamas marškinėlius su užrašu „Cheer up, Keaton Henson“, tai interviu metu pasakydamas, kad žmonės dažnai klysta įsivaizduodami, kad jis liūdi „visą laiką“. Tačiau tai nėra įvaizdis – nuo nerimo sutrikimų ir scenos baimės kenčiančiam K. Hensonui iš tikrųjų sunku būti tokiu dainininku, kokius mes pratę matyti – drąsiai atliekančiu savo kūrinius viešumoje. Tuos lūkesčius jis kvestionuoja ir savo naujausiame projekte, „Six Lethargies“, klausdamas, kodėl nereikalaujame iš rašytojų būti tobulais skaitovais, tačiau kai kalbame apie muzikantus, kartelė užkelta daug aukščiau. Norime būti linksminami. Ar, šiuo atveju, liūdinami.
Jau prieš porą metų, važiuodama į K. Hensono pasirodymą, galvojau, ar etiška versti jį būti dainininku, kai akivaizdu, kad jis mieliau liktų tiesiog dainų kūrėju. Pamatyti gyvai tą, kurio kūryba žaviesi – nuostabi patirtis. Tik šiuo atveju – labai savanaudiška.
Šį kartą tokios dilemos nebuvo. Liepos 20 dieną Londono „Barbican Centre“ salėje pristatytas projektas „Six Lethargies“ buvo kitoks, nes K. Hensono vaidmuo jame apsiribojo tik iki sumanytojo ir kūrėjo. Kūrinių atlikimas šį kartą buvo deleguotas kitiems muzikantams – juos atliko kamerinis orkestras iš Kembridžo, „Britten Sinfonia“, prie kurio prisijungė ir dažnai su K. Hensonu grojantis violončelininkas Ren Ford.
Norėčiau pasakyti, kad apsidžiaugiau sužinojus, kad K. Hensonui tą vakarą nereikės lipti ant scenos. Bet ne, taip nebuvo. Dėl vienos paprastos priežasties – visų jo kūrinių centre yra švelnus, trūkčiojantis Keatono Hensono vokalas. Bijojau, kad išėmus šį komponentą, trapios jo kūrinių kompozicijos gali paprasčiausiai sugriūti. Juolab, kad žinojau, ko galima tikėtis – kurti nedainuojant K. Hensonas jau bandė savo albume „Romantic Works“. O šis, nors neabejotinai puikus, niekada nebuvo tarp mano mėgstamiausių.
Stilistiškai „Six Lethargies“ šiek tiek primena „Romantic Works“ nuotaikas. Tik nauji, gyvai pirmą kartą atliekami kūriniai turėjo labai konkrečią paskirtį. Pristatydamas šį projektą, K. Hensonas bandė apčiuopti klausytojų empatijos ribas. „Jei parašysiu apie tai, kaip jaučiuosi, ar Jūs pajusite tą patį?“, klausė jis. Dar daugiau, tą vakarą atsitiktinai išrinkti žiūrovai buvo prijungti prie jų elektroderminį aktyvumą ir nervines reakcijas matuojančių aparatų. Tai nebuvo eksperimentas vardan eksperimento – šių žmonių reakcijos inžinieriaus Brendano Walkerio rankose tapo scenos apšvietimą valdančiu įrankiu. Kalbant buitiškai, kuo daugiau jie jaudinosi, tuo labiau blykčiojo jiems priskirtos švieselės. Atrodo, nieko ypatingo, bet jei pridėsime tai, kas vyko scenoje – gausime stulbinamą efektą.
Keaton Henson koncerto „Six Lethargies“ metu
Keatonas Hensonas šį vakarą panardino savo klausytojus į visą liūdnos muzikos spektrą. Ką girdite, kai galvojate apie tikrai liūdną dainą? Kaip į natas įvilkti savo nerimą, depresiją, traumą? „Six Lethargies“ – tai šeši maždaug 10 minučių trukmės kūriniai. Nerimastingas staccato ritmas, dramatiški styginiai, akustinės iliuzijos (pavyzdžiui, vadinamojo „Šepardo tono“ panaudojimas) ir šviesos – ypač „raudonąjį mėnulį“ primenančios vaiduokliškos neoninės lempos, sukūrė atmosferą, kurioje nedaug teliko vietos džiaugsmui ir vilčiai. Tai buvo tikri muzikiniai amerikietiški kalneliai. Su kiekviena dalimi išgyvenimai tik intensyvėjo – tad nenuostabu, kad tiems žiūrovams, kuriems emocijų buvo per daug, buvo paruošta speciali nusiraminimo erdvė. Nežinau, ar kas nors ja pasinaudojo – bet bent dalis žiūrovų, sprendžiant iš užverktų akių, tikrai apie tai svarstė.
„Nenoriu, kad pasirodymo pabaigoje žmonės manytų, kad tai buvo siaubinga“, sakoma K. Hensono pranešime spaudai. Gal nepavadinčiau šio vakaro siaubingu – vien dėl to, kad greičiausiai norėčiau jį pakartoti – bet be jokios abejonės tai buvo stiprus emocinis išgyvenimas. Manęs neapleido mintis – jei bent dalį savo dienos, kad ir pusvalandį, K. Hensonas jaučiasi taip, kaip skambėjo jo „Six Lethargies“, kaip jis tai ištveria? Jei būtent taip jam pačiam skamba jo gyvenimas, man jo kuo nuoširdžiausiai gaila. Gal tai ir yra tas empatijos lygis, kurį jis siekė išgauti iš savo klausytojų? Beje, kiekvienas žiūrovas ant savo kėdės rado trumpą anketą, kurioje, vakarui pasibaigus, galima buvo įvertinti savo patirtas emocijas ir patį pasirodymą.
Nesitikėjau šį vakarą pamatyti K. Hensoną scenoje, tačiau pasirodymui pasibaigus jis atėjo – susiėmęs už galvos, akivaizdžiai sumišęs. Nors, atrodo, ketino pasakyti porą žodžių, audringa publikos reakcija ir nuoširdūs „bravo“ ir „mylim tave, Keatonai“ šūksniai iš publikos jį nubaidė – pasakęs trumpą „ačiū“, jis išbėgo. Galbūt namo.
O aš? Padariau tą patį. Mintis apie bendravimą su kuo nors tą vakarą atrodė absurdiška ir net nepakeliama.
Yra muzika, kuri gydo. Ši paleido į laisvę daugybę demonų.
Keaton Henson koncerto „Six Lethargies“ metu
