Ignas Bautrėnas

Dešimtosios SŪPYNĖS: Aukščiau, daugiau, labiau…

manoISTORIJA
Sūpynės 2015

Sūpynės 2015

Susigulėjus įspūdžiams iš savaitgalį praūžusio jubiliejinio, dešimtojo Supynių festivalio, ten nedalyvavusiems elektroninės muzikos mylėtojams galima bent pabandyti perteikti festivalio nuotaiką ir mintis kilusias po jo. Deja, jau dabar žinau, kad visų nuotaikų net ir labai norint perteikti nepavyks. Sūpynės yra toks renginys, apie kurį daug šnekama, bet ten nebuvusiems nelabai pavyktų paaiškinti kodėl jis yra toks ypatingas, koks yra.

Jo laukiau ne aš vienas. Dalyvaujant socialinėje erdvėje nepajusti kilusio šurmulio dėl artėjančios šventės buvo neįmanoma.

Festivalį sudaro daug aspektų, ne vien muzika, bet kadangi šis portalas yra išskirtinai muzikinis, tai daugiausiai kalbėsiu apie ją – Muziką. Net ir stengiantis pernelyg neišsiplėsti žinau, kad šis pasakojimas bus netrumpas, nes pasidalinti kuo tikrai turiu.

 

PENKTADIENIS

Penktadienio vakarą dėl darbų ir reikalų gausos mano ekipažas Vilnių palieka vėliau, nei tikėjomės – 18 valandą – ir per Labanoro giria besidriekiančius kalnelius mes sparčiai „supamės” Pakretuonės link.

Galbūt anksčiau atvykusiems svečiams ir netenka susidurti su šia problema, bet mūsų ekipažui, kuris vadovaujasi tik Google žemėlapiu ir festivalio apps’u tenka šiek tiek paklaidžioti po mišką, kol surandame vietą. Pakeliui matome ne vieną automobilį, kuris taip pat pravažiavęs reikiamą posūkį blaškosi nelygiuose, smėlėtuose miško takeliuose ir stabdo tokius pačius likimo draugus. Tik vėliau, praėjus geram pusvalandžiui ir radus reikiamą posūkį, matome prie medžio tvirtinamą rodyklę, rodančią Supynių kryptimi. Taip ir liko neaišku, ar ženklas čia kabojo anksčiau ir kažkuriuo metu buvo nuimtas ar buvo pakabintas tik penktadienio vakare…

Sūpynės 2015

Sūpynės 2015

Atvykus prie vartų laukia labai ilga eilė automobilių užsibaigusi būriu nedraugiškų apsauginių. Šie siūlo pasidalinti alkoholiu, jei tokio turime. Užtikrinam, kad neturime. Negailestingai iškratę bagažinę ir nieko įdomaus neradę jie akivaizdžiai nusivilia ir nepasivargina aplink išmėtytų krepšių sukrauti atgal.

Įvažiavus į festivalio teritoriją išsiaiškiname, kad parkingo arti nėra, o reikia važiuoti tolyn į miško brūzgynus, ir jei ten jo taip pat nerasime – tiesiog statytis mašiną ten, kur vieta atrodo tinkama.

Tai tokie minusai… Bet sakydami, kad šių kelių mažyčių nesusipratimų aš galėčiau išvengti važiuodamas į Sūpynes ketvirtadienį, o ne pačiu piko metu, Jūs, be abejo, būsite teisūs. Kitais metais taip ir darysiu.

Pasistatęs palapinę ir šiltai apsirengęs (nes miške naktį šalta) einu pasidairyti po festivalio teritoriją. Itin naudingas ir gražus išmaniojo telefono apps’as mane nuolat informuoja apie tai, kas vyksta šiuo metu. Tai – didelis pliusas, nes tokiu būdu nepražiopsau nei vieno mano laukiamo headliner’io.

O jų šiais metais tikrai daug!

Hathor

Hathor

Tiems, kurie Sūpynėse nebuvę – šio festivalio scenos išskirstytos, kaip nekeista, pagal skambančią muziką. Open air erdvė MORE – pagrindinė Sūpynių scena, talpinanti didžiausius festivalio vardus. LESS – mažesnė ir jaukesnė erdvė (kituose festivaliuose šią funkciją atlieka chill‘o scena, bet Sūpynėse kiek kitaip), kur groja įvairūs eksperimentinės pakraipos atlikėjai. Toli miške vietines stirnas baidanti LOW scena pasižymi trankiais, laužytais ritmais, o pati mažiausia HIGH scena – veiksmu, pritraukiančiu klausytojus tada, kai niekur kitur veiksmo nebūna.

Mano pirmoji stotelė, be abejo yra MORE, ir joje grojantys Benua ir Andrius Alien, kuriuos nejučia keičia Ryan Elliott. Sekanti stotelė – LOW, kur beveik valandą pralinguoju klausydamasis trankaus Hathor seto. Kažkam gal ir per sunku, bet man krūtinę net purtantys drum’n’bass’o ritmai yra būtent tai, ko reikia Sūpynių pradžiai.

Grįžęs į LESS patogiai įsitaisau viename iš krėslų ir sriubčiodamas bokalą alaus su pasimėgavimu klausau londoniečio Roman Sputnik skleidžiamų sapningų IDM garsų – pernelyg lengvų, kad šokdintų, bet ir pernelyg žaismingų, kad migdytų.

Ben Klock

Ben Klock

Na, o tada atėjo laikas tam, ko aš labai ilgai laukiau. MORE scenoje – Ben Klock! Šio berlyniečio skleidžiami garsai – gyvybingas ir dinamiškas techno. Sodrus, aidintis, epinis… Rankų miškas liudija, kad šio siautulio laukiau ne aš vienas. Ben Klock daužo daugiau nei dvi valandas, o jį keičia lygiai taip pat ilgai lauktas Dave Sumner, pseudonimu Function, savo šaltu, futuristišku skambesiu pateisindamas visus gausius mano lūkesčius.

Būčiau galėjęs judėti pagal šiuos dūžius iki nukritimo, o nukritęs voliotis kur nors po egle ir toliau gerti į save tą galingą, kerintį garsą, bet nuskubėjau į LESS sceną, kur savo pasirodymą pradėjo portalo Secret Thirteen žurnalistas ir itin ‘apsiklausęs’ selektorius Paulius Ilius. Pauliaus vinilų kolekcijos skleidžiamus garsus įtalpinti viename žanre yra paprasčiausiai neįmanoma. Nors darkwave ir industrial stiliai paprastai skamba gana grėsmingai – to Pauliaus muzikoje nerasime. Čia tiek darkwave, tiek industrial skambesys persipina su synth subtilumu ir švelnumu. Svajinga Pauliaus pasirodymo atmosfera negęsta iki pat jo pasirodymo pabaigos, kuri girdisi net mano palapinėje ir liūliuoja mane prieš miegą. Dar labai norėjau išgirsti gyvą FUME setą, bet deja tam išsipildyti nelemta. Mano kojos nebeatlaiko kovos prieš virš miško aidinčius dūžius ir miegoti einu anksčiau nei šie nutyla.

 

ŠEŠTADIENIS

Šeštadienis Sūpynėse prasideda su HIGH scenoje grojančiais Smala. Opium’e karaliaujantys Manfredas ir 12 Inčų po Žeme užkuria nuostabų net septynias valandas (!!!) trunkantį reivo žadintuvą. Aš puikiai išsimiegojęs ir ant ežero tiltelio sriubčiodamas rytinę kavą dar paklausau paskutinę šio ištvermingo seto valandą ir pasidžiaugiu puikiais orais bei smagia aplinkinių nuotaika. Kas ką nori – tas tą daro…

Kai guliesi labiau anksti nei vėlai, ir rytinę kavą geri gerokai po vidurdienio nėra ko stebėtis, kad vakaras ateina greičiau nei tikiesi. Taip nutiko ir man. Nespėju išsibudinti, o diena jau krypsta vakarop.

Noriu būti artistu!

Noriu būti artistu!

Apsilankau prie LESS scenos įsikūrusioje workshop’ų erdvėje, kur smagiu analog jam’u savo prezentaciją baigia švedas Dataline ir prasideda diskusija apie tai, ką šiandien reiškia būti „artistu”. Pokalbį veda Loranas Vaitkus ir Daina Dubauskaitė, o dalyvauja tokie vardai kaip Saulty, IJO, Darius Vaikas, Fingalick, Viper, Vaidotas Ambrozaitis ir kiti. Aptariama ką reikia daryti ir ko vertėtų nedaryti norint tapti pripažintu muzikos kūrėju (apie aktorius ir kitus panašius artistus šįkart nekalbama). Tuo pačiu perklausomi ir aptariami keleto klausytojų diskusijos pradžioje flash’uoe paduoti kūriniai. Pasiklausęs pokalbio ir sukramsnojęs picą einu toliau ieškoti muzikos, kurios toli ieškoti nereikia.

MORE scenoje vakaro melodijas smagiai „vynioja” Samuel Tange. Šiuo prancūzišku pseudonimu besidengiantis lietuvis DJ Milvydas padovanoja visiems dozę prancūziškos house ir disco elegancijos, o jį prie pulto keičia iš diskusijos sugrįžęs Darius Vaikas.

Without Letters

Without Letters

Tada nuskubu į LESS sceną, nes ten savo pasirodymą kaip tik ruošiasi pradėti mano mėgstamas elektroninio indie post-roko jaunimas Without Letters. Šie vyrukai, kadaise groję tiesiog indie roką, dabar jau nebetelpa į jokius rėmus. Ši muzika tiek pat gitarinė kiek ir elektroninė. Dar pernai aš nesižavėjau Fingalick’o vokalu, ir galvojau, kad instrumentinė „Without Letters” pusė yra įdomesnė nei vokalinė, bet šiandien suprantu, kad šis kolektyvas nepaliauja judėti į priekį. Kuo toliau tuo labiau jų muzikoje vokalas tampa muzikos visumos dalimi, o ne dar vienu, papildomu instrumentu, esančiu ten vien tam, kad būtų.

Beja, grupės įvaizdis ir juodi drabužiai muzikantams prideda šarmo. Šaunuoliai!

Route 8

Route 8

Without Letters pabaigus savo pernelyg trumpą pasirodymą (šūkiai „Pakartot!” dėl užimto vakaro grojaraščio lieka neišgirsti) pamatau eilę žmonių traukiančių LOW scenos, prie kurios dar šiandien nebuvau, link. Nežiūrėdamas į programą patraukiu kartu su visais tikėdamasis kažko… ir randu itin įspūdingą Route 8 pasirodymą. Šis Vengrijos talentas drebina Pakretuonės mišką savo neeiliniu techno ir IDM mišiniu, kuriam atsispirti nesugeba niekas. Šokiai vyksta pilnu pajėgumu ir iš jų ištraukti mane sugeba tik išmanusis telefonas, pranešantis, jog keistoji, eksperimentinės leftfield pop muzikos virtuozė Inga Copeland LESS scenoje gros už dešimties minučių. Tenka apleisti šokius vardan eksperimentų, kurie pasiteisina.

Pasiklausęs gerokai vėluojančios Ingos Copeland ir pajutęs jau kirbantį vidinį nuovargį nusprendžiu užbaigti savo vakarą techno gaudesiu, ir išsunkti iš savęs viską, kas dar liko, tad patraukiu į MORE sceną, kur šiuo metu daužosi Xosar.

Sūpynės 2015

Sūpynės 2015

Atėjęs čia randu tai, ko ir tikėjausi. Minia žmonių netveria kailyje, o aukštai scenoje apgaubta dūmų rankenėles sukiojanti mergina nebyliai ragina visus judėti dar smarkiau. Vienas festivalintojas, su kuriuo bendravau šįryt sakė, kad MORE scena vien savo esybe įpareigoja groti aštriai ir didingai. Klausydamasis Xosar turiu pripažinti, kad jis buvo teisus. Xosar keičia Eric Cloutier su savu house/techno kokteiliu, o aš miegoti einu tada, kai tam, kad miške susirasti kelią iki savo palapinės žibintuvėlis tampa nebereikalingas.

Aušta.

 

SEKMADIENIS

Sekmadienį išsibudinęs, išlindęs iš savo palapinės ir apsiprausęs apsidairau aplink į jau namo susiruošusius festivalintojus. Su apmaudu pagalvoju, kad štai šventė ir pasibaigė. Tokiomis nuotaikomis gyvendamas keliauju link MORE scenos, nes ten esanti laukymė yra apsupta maisto palapinėmis ir vienoje iš jų tikrai gausiu rytinės kavos. Nesvarbu juk, kad jau po vidurdienio…

Sūpynės 2015

Sūpynės 2015

Atėjęs prie MORE randų visą minią festivalintojų, besilinksminančių po plieskiančia birželio saule ir aiškiai pamiršusių, kad šiandien dar reikės kažkur važiuoti. Muzikiniu fonu MORE scenoje rūpinasi tokie vardai kaip Jonas Antanėlis, Antanas Gustaitis, Ranking, bei SHN, o aplink vyksta gyvenimas. Kas įsijautęs šoka, kas sumuštinį valgo, kas maudytis išėjo, o kas išsidrėbęs saulėje žiūri į dangų, pučia į ūsą, arba plempia alų. Susiradęs šioje minioje besilinksminančius savo ekipažo draugus pasidžiaugiu, kad anksti išvažiuoti neplanuojame, ir kad dar galime pasimėgauti Sūpynių teikiamais malonumais. Pabūti čia, šioje nuostabioje, vasariško miško aplinkoje, kartu su būriu nuostabių žmonių, žibant šypsenoms ir aidint muzikai… Nežinau kaip kam, bet man ši paskutinė festivalio diena buvo tarsi vyšnia ant didelės ledų su grietinėle porcijos.

Rašinio pradžioje kažką kalbėjau apie festivalio minusus. Taip, jų buvo, bet tai yra neišvengiama. Dabar, pergalvojęs viską, ką pamačiau ir išgirdau šių metų Sūpynėse suvokiau kokie menki ir nesvarbūs buvo tie trūkumai. Juk gerai paieškojus kiekviename festivalyje rasi nedraugišką apsauginį, girtą chuliganą, arba apdergtą tualetą. Tokia realybė… Bet svarbiausia yra matyti ne pustuštį, o puspilnį bokalą alaus, ir džiaugtis tuo, kad šitiek daug žmonių čia susirinko dėl vieno, vienintelio tikslo – bent vieną savaitgalį pagyventi vienu širdies ritmu ir pasidalinti tais įspūdžiais, kurių niekas, niekada iš jų neatims.

Ačiū Jums, Sūpynių kybORGai. Susitiksime kitais metais.

Same place, same time, same vibe.

Sūpynės 2015

Sūpynės 2015

„Nightmares On Wax“ pasimatymą su vilniečiais perkelia į rugsėjį

manoNAUJIENA
NOW_image

George Evelyn

Vos spėję pasidžiaugti į Vilnių atvyksiančia „downtempo“ muzikos legenda „Nightmares On Wax“ turime jus nuvilti.

Likus 2 savaitėms iki planuoto koncerto menų fabrike „Loftas“ grupės atstovai raštu informavo renginio organizatorius „Keep Live“, kad numatytą dieną renginys neįvyks. Laiške informuojama, kad dėl asmeninių problemų keliauti negali ne „Nightmares on Wax“ siela George Evelyn, o vienas iš grupės muzikantų.

Tačiau koncertas ne atšaukiamas, o perkeliamas į rugsėjį!

„Nightmares On Wax“ pasirodymas menų fabrike „Loftas“ įvyks šeštadienį, rugsėjo 26-ą dieną.

Visi birželio 5-osios vakarui įsigyti bilietai lieka galioti ir rugsėjo 26-osios renginiui. Organizatoriai „Keep Live“ skelbia, kad jei dėl kokių nors priežasčių dalyvauti perkeltame koncerte nebeturite galimybės – susigrąžinti sumokėtus pinigus galite visose „Bilietų pasaulio“ kasose arba internetu.

Na o tiems, kurie kaip ir mes nusiminė dėl taip susiklosčiusių aplinkybių siūlome neliūdėti (juk koncertas vis tiek įvyks!) ir pasižiūrėti devynių minučių ilgio retrospektyvinį dokumentinį filmuką apie George Evelyn kūrybą ir du su puse dešimtmečio trunkančią „Nightmares On Wax“ karjerą.

Menų fabrike „LOFTAS” koncertuos Nightmares On Wax

manoNAUJIENA
NOW photo

George Evelyn (Nightmares On Wax)

Nors šią žinutę patalpinome naujienų skiltyje, bet tai, kad Birželio 5-ąją menų fabrike „LOFTAS“ koncertuos downtempo muzikos pažiba Nightmares On Wax anaiptol nebėra naujiena. Ši žinia pasklido prieš keletą mėnesių tikrai nudžiugindama ne vieną ramios elektroninės muzikos mėgėją. Tai nenuostabu, nes gyvas šio George Evelyn (DJ EASE) bei jo kolegos Robin Taylor-Firth projekto pasirodymas – ilgai lauktas svečias Lietuvoje. Kadaise George Evelyn  Vilniuje viešėjo kaip didžėjus, bet šįkart jis sugrįžta su gyvais muzikantais ir 25-erius metus brandinta programa, pavadinta N.O.W. IS THE TIME.

Kiekvienas iš septynių po nepriklausomos britų elektroninės muzikos leidyklos „Warp Records” išleistų Nightmares On Wax albumų pasižymi vien šiam kolektyvui būdingu skambesiu. Čia pulsuojanti „downtempo”, „triphop” ir „chillout” stilių ramybė susilieja su organine džiazo ir funk dvasia, dar praturtinta švelniais hip-hopo ir soul elementais. Ši muzika tinka ne tik lengvam šokiui, bet ir giliai meditacijai.

Pernai metais pasirodžiusiame retrospektyviniame Nightmares On Wax rinkinyje – beveik visi ryškesni projekto darbai. Penketą jų pateikiame žemiau. Negarantuojame, kad jie visi skambės koncerto menų fabrike metu (juk šio kolektyvo diskografija – gausi ir spalvinga), bet dedame į tai daug vilčių.

Nightmares On Wax viešnagę Vilniuje ruošia renginių organizatorių komanda „Keep Live”, vilniečiams jau pristatę Bonobo, Trentemøller ir GusGus. Anot organizatorių, „koncertinė „Nightmares on Wax” programa – tai ir nauja kūryba, ir per beveik tris dešimtmečius sukurti įsimintiniausi, daugeliui elektroninės ir hip-hopo muzikos gerbėjų himnais tapę kūriniai. Šiltas, tikras, nuoširdus, gyvas ir betarpiškas pasirodymas – būtent tokio vakaro reikia tikėtis birželio 5-ąją menų fabrike „Loftas”“.

Laukiame, triname rankas ir džiaugiamės! Koncerto diena jau visai čia pat. Nelaukite, ir įsigykite bilietus iš anksto.

Tai padaryti galite ČIA.

 

Les Nuits (iš albumo „Carboot Soul”, 1999 m.)

 

You Wish (iš albumo „In A Space Outta Sound”, 2006 m.)

 

Stars (iš albumo „Smoker’s Delight”, 1995 m.)

 

70’s, 80’s (iš albumo „Mind Elevation”, 2002 m.)

 

Be, I Do (iš albumo „Feelin’ Good”, 2013 m.)

Chet Faker: dėmesio vertas talentas

manoISTORIJA
Chet Faker

Chet Faker

Jaunasis Australijos atlikėjas Chet Faker (tikrasis vardas – Nicholas James Murphy) buvo neblogai žinomas savo tėvynėje dar prieš jo debiutinio albumo pasirodymą. Ankstyvasis jo įrašas „Thinking In Textures” 2012-aisiais pelnė atlikėjui „Metų Atradimo” bei „Metų Nepriklausomo Trumpagrojo” apdovanojimus Australijos Nepriklausomų Įrašų Apdovanojimuose. Pernai metais pasirodęs emocionalus ir daugiasluoksnis jo debiutinis albumas „Built On Glass” išplukdė šį barzdotąjį australą į dar platesnius vandenis. Jau beveik metus Chet Faker’is keliauja po pasaulį ir groja savo muziką nuolat besiplečiančiam klausytojų ratui, vis gausiau ir gausiau užpildančiam didžiausių pasaulio miestų koncertų sales.

 

Aš pats Chet Faker’į atradau pernai. „Built On Glass” man iškart tapo vienu iš neabejotinų vasaros perliukų, tad ir koncerto Terminal 5 klube, Niujorke, laukiau su nekantrumu. Panašu, kad toks buvau ne aš vienas. Atvykęs prie klubo įėjimo likus valandai iki jo atidarymo radau saujelę mergaičiukių, dėvinčių pašto ženklo dydžio sijonais, ir drebančių žvarbiame balandžio mėnesio vėjyje. Jau išsigandau, kad šiandien būsiu vyriausias klausytojas auditorijoje, bet netrukus pradėję rinktis barzdoti hipsteriai su Ray Bans’ais ir man buns’ais greit nuramino mano nuogąstavimus. Lygiai šeštą valandą vakaro klausytojai suleidžiami į vidų, o lygiai aštuntą į sceną žengia vakaro apšildytojas – XXYYXX.

 

XXYYXX

XXYYXX

Neretai koncertą apšildantys vardai būna negirdėti. Kartais taip galima atrasti kažką sielai artimo ir mielo (kaip aš prieš keletą metų atradau Balam Acab, tąkart apšildžiusį škotų post-rokerius Mogwai), bet dažniausiai tenka prastovėti ir praklausyti kokį neitin įdomų projektą. Šįkart yra kitaip! XXYYXX (tikrasis vardas – Marcel Everett) pasirodymo laukiau bene taip pat nekantriai, kaip ir paties vakaro kaltininko. Jo debiutinį albumą „XXYYXX” esu perklausęs šimtus kartų ir beveik moku atmintinai, o jo gyvas pasirodymas yra toks, kokį visad ir įsivaizdavau. Raudonoje ir mėlynoje šviesose paskendęs, prie pulto ir laptop’o palinkęs vyrukas nedaugžodžiauja. Jis tiesiog pažeria krūvą gausiai improvizuotų, bet puikiai pažįstamų kūrinių. Skamba „Fields”, „DMT”, „Set It Off”, „Alone”, „About You” ir daugelis kitų. Per nugarą bėgioja skruzdėlytės, o paširdžiai net dreba nuo žemų dažnių. Keturiasdešimt penkios minutės neprailgsta. Privertęs judėti net ir tuos, kurie šįvakar judėti neketino XXYYXX atsisveikina ir pats atjungia savo aparatūrą. Pertrauka… Chet Faker scenoje pasirodo lygiai devintą.

 

Chet Faker’is viską daro pats. Pats rašo dainas, įrašinėja, aranžuoja, prodiusuoja bei platina savo muziką. Jis neparduoda savo sielos muzikos industrijai ir akivaizdžiai džiaugiasi bei didžiuojasi savo nepriklausomybe. Nepaisant to, pasirodymo metu jis spinduliuoja ne tik pasitikėjimu savo jėgomis, bet ir kukliu dėkingumu tiems, kurie klausosi jo dainų, dovanoja susižavėjimo kupinas šypsenas, ir suteikia jam galimybę likti nepriklausomam. Albumas „Built On Glass” puikiai atskleidžia šio atlikėjo daugialypį talentą, bet scenoje tai tampa dar akivaizdžiau. Jį lydintys du muzikantai – gitaristas ir perkusionistas – yra puikūs ir suteikia jo muzikai daugiau spalvų, bet pats Chet Faker yra stačiai nepakartojamas ir sugeba be didelių pastangų sužibėti skirtinguose amplua. Įžanginio kūrinio „Cigarettes and Chocolate” metu jis aktyviai sukioja pulto rankenėles. Skambant „Melt” jis tampa prie mikrofono kuklų šokį šokančiu electro-soul’o vokalistu. „Love and Feeling” jis atlieka akomponuodamas gitara. Na, o itin nuoširdus „To Me” atlikimas gali sugraudinti net ir didžiausią kietaširdį. Šio kūrinio įžanginį vokalą jis, tarsi koks Dub FX, įdainuoja keletą kartų, sluoksniuodamas savo balsą tol, kol dainos kulminacija tampa vienu iš ryškiausių vakaro momentų.

 

IMG_1725

Chet Faker

Kaip ir reikėjo tikėtis šiame koncerte skamba ryškiausios Chet Faker’io dainos. Išgirstame ir „I’m Into You”, „Release Your Problems”, „1998”, ir begalę kitų… Dar kartą padėkojęs visiems klausytojams už jam suteiktą galimybę daryti gyvenime tai, ką jis labiausiai nori daryti, jis paprašo visų bent kelioms minutėms padėti telefonus į šalį ir ne filmuoti prastos kokybės vaizdelius, o tiesiog pasimėgauti muzika. Jo paklauso beveik visi, o jis ta proga dovanoja savo pirmąjį įrašytą kūrinį – Blackstreet dainos „No Diggity” koverį. O ką daro žmonės nelaikydami telefonų rankose? Jie šoka! Ir šoka taip, kaip šokdavo anuomet, kai telefonai būdavo laidiniai, ir leidžiant vakarą koncerte jie likdavo namie.

 

Iškviesti muzikantus bisui nėra sudėtinga, o pats bisas – toli gražu nei dvi dainos. Klausomės „Gold”, „Dead Body”, Van Morrison dainos „Moondance” koverio… Na o vakarą karūnuoja (kaip ir reikėjo tikėtis) fantastiškasis hitas „Talk Is Cheap”, kurį Chet Faker’is atlieka vienui vienas, scenos viduryje grodamas klavišiniais ir skęsdamas baltoje prožektorių šviesoje. Šios dainos jau pusę koncerto reikalavusi publika pratrūksta ovacijomis.

 

Paskutinį kartą jutau kažką panašaus, kai gyvai regėjau James Blake. Šie du jaunuoliai, nors ir grojantys kiek skirtingą muziką savo kūryboje ir charizmoje slepia panašią žiežirbą, kuri išsilaisvina jiems vos užlipus į sceną. Chet Faker pradėjo savo kūrybinį kelią savo miegamajame… Anksčiau grojo mažesnėse salėse, dabar groja didesnėse… Jei taip ir toliau, tai jau visai netrukus jis šturmuos arenas bei stadionus, ir taps pagrindiniu vasaros festivalių „vinimi”. Nors tikriausiai tokia muzika daug gražiau skamba tokioje intymioje aplinkoje, kokioje jį mačiau šįvakar, bet šis nepaprastai talentingas žmogus yra vertas daug didesnių erdvių ir dar gausesnio gerbėjų rato.

Chet Faker

Chet Faker

Björk: desertas gurmano skoniui

manoISTORIJA
bjork_nycc15_06

Björk (nuotrauka – popmatters.com)

Šį rašinį pradėsiu nuo to, kad nesu didelis Björk gerbėjas. Aš – tiesiog muzikos gurmanas.

 

Björk vardas yra puikiai žinomas net ir tiems žmonėms, kuriems muzika – tik tylą užpildantis ūžesys. Bet kodėl? Juk Björk kūryba – keista, nestandartinė, nekomercinė. Ši paslaptinga islandė – tai ne Madonna ar Michael Jackson. Bet taip jau yra… Nors Björk muzika ir neskamba radijo stočių bangomis, bet ji yra gerai žinoma tiek savo tėvynėje, tiek ir visame likusiame pasaulyje. Björk – dainininkė, atlikėja, multiinstrumentalistė, prodiuserė, aktorė, savo nestandartiška kūryba kerinti milijonus. Žmogus-legenda, gyvas fenomenas… Ir kaip tik todėl išvysti ir išgirsti gyvą Björk pasirodymą privaloma kiekvienam muzikos gurmanui, nepaisant to ar ši muzika yra artima sielai, ar ne. Neslepiu, kad net nebūdamas aistringas Björk gerbėjas šio koncerto Niujorko City Center’yje laukiau su gausiais lūkesčiais ir nekantrumu.

 

Tiesą pasakius eidamas į Björk koncertą nežinojau ko galiu tikėtis. Mano galvoje jos keista muzika tarsi prašyte prašėsi keisto, teatrališko pasirodymo, o žymioji gulbės suknelė, kurią atlikėja dėvėjo 73-ųjų Oskarų apdovanojimų metu 2001-aisiais, leido įsivaizduoti Björk savo koncerto metu pasipuošusią kažkuo dar keistesniu. Todėl City Center’io scena iš pat pradžių nustebina savo paprastumu. Paruošti perkusijos ir klavišinių instrumentų arsenalai, puslankiu sustatytos kėdės styginių orkestrui, minimalus apšvietimas ir vizualizacijų ekranas. Ir tai viskas? Įsitaisęs kėdėje smalsiai stebiu besirenkančią publiką ir klausausi įvairiausių aplink skambančių kalbų ir dialektų. Šįvakar nėra nei vieno apšildančio atlikėjo ar grupės. Šiandien Niujorko City Center’io salėje karaliauja tik pati Islandijos pažiba. Į sceną lydima gausaus styginių orkestro ji žengia pavėlavusi vos dešimčia minučių.

 

Björk (nuotrauka – popmatters.com)

Björk (nuotrauka – popmatters.com)

Dėl kostiumo neklydau. Björk pasipuošusi balta, besiplaikstančia suknia, ir spygliuotu (spinduliuojančiu?) šalmu, kurį galime išvysti naujojo jos albumo „Vulnicura” viršelyje, bet visa likusi scenografija pradžioje šiek tiek nuvilia. Kur mano įsivaizduotas teatrališkumas, dekoracijos ir spec. efektai? Kur dūmai ir lazeriai? Nepaisant to nedidelio nusivylimo stebiu scenoje vykstantį veiksmą, tik jo irgi nedaug. Muzikantai groja, ekrane mirga vizualizacijos, o pati Björk vaikšto iš vienos scenos pusės į kitą, plazdena suknios kraštais, ir dainuoja. O dainuoja tuo savu, puikiai pažįstamu, unikaliu balsu.

 

Vakaras prasideda ramiai ir lyriškai, bet netrunka įsivažiuoti. Kadangi šis koncertas skirtas naujojo albumo (o kartu ir Niujorko modernaus meno muziejuje vykstančios Björk retrospektyvinės parodos) reklamai, tai nenuostabu, kad pirmojoje koncerto dalyje skamba būtent dainos iš „Vulnicura” albumo ta pačia eilės tvarka, kokia išsirikiavusios diske. Klausomės „Stonemilker”, „Lionsong”, „History of Touches”, „Black Lake” ir „Family”. Pavėlavę koncerto lankytojai skambant muzikai į salę nėra įleidžiami. Patekti vidun jie gali tik pauzių metu. Pati Björk su publika beveik nebendrauja, tarp dainų ištardama tik keletą kuklių „Thank you”. Nuskambėjus šeštajai albumo dainai „Notget” atlikėja pasitraukia iš scenos ir užsižiebia City Center’io salės šviesos. Auditorija nustebusi apsidairo. Pertrauka…

 

Apmąstydamas pirmąją koncerto dalį su nuostaba suvokiu, kad man šis pasirodymas patinka gerokai labiau nei tikėjausi. Björk nereikia nei kažkokių specialių efektų, nei vaidybos. Ji yra tokia, kokia yra, ir turi nepaaiškinamą užtaisą prikaustantį žvilgsnius ir verčiantį jos klausytis. Nenuostabu, kad savo talentu ji pakerėjo milijonus. Tai puikiai iliustruoja ne tik šis mano pastebėjimas, bet ir ilgos lankytojų eilės prie minėtosios retrospektyvinės parodos modernaus meno muziejuje.

 

Pertrauka tęsiasi maždaug dvidešimt minučių. Netrukus muzikantai sugrįžta į sceną, o pati Björk publikai pasirodo pakeitusi savo teatrališką apdarą į daug paprastesnę tamsios spalvos suknelę.

 

Björk (nuotrauka – popmatters.com)

Björk (nuotrauka – popmatters.com)

Antroji koncerto dalis skirta tiems, kurie į šį pasirodymą atėjo pasiklausyti ne tik naujųjų atlikėjos dainų, bet ir senosios kūrybos. Žymųjį Björk debiutą „Debut” iliustruoja kūrinys „Come to Me”, o albumą „Homogenic” reprezentuoja „All Neon Like”. Išsilaisvinusi iš ilgos suknios atlikėja išlaisvina ir savyje tūnančią šokėją regėtą Lars von Trier‘o 2000’ųjų metų filme „Dancer In The Dark„. Ji tarsi užsuktas „vilkelis” sukasi po sceną, o juodi jos plaukai plaikstosi į šalis. Iki šiol santūriai pasirodymą stebėjusi publika į šį šokį reaguoja atitinkamai ir kiekvieną dainą pasitinka ir palydi garsiais plojimais, o kai kurie aktyviai linguoja į taktą.

 

Pertraukoje tarp kūrinių ji pristato muzikantus – klavišininką Arca, perkusionistą Manu Delago ir „Alarm Will Sound” styginių orkestrą. Tai, neskaičiuojant tų kelių „Thank you”, buvo pirmieji ir vieninteliai Björk ištarti žodžiai per visą pasirodymą. Laukiu, bet deja neišgirstu nei „All Is Full of Love”, nei „Hyperballad”, nei „Army of Me”, nei „It’s Oh So Quiet”, nei „Possibly Maybe”… Bet ką padarysi. Björk nepataikauja publikai ir neteikia pirmenybės žymiausioms savo dainoms. Ji dar atlieka „The Pleasure is All Mine” iš „Medulla”, „I See Who You Are” iš „Volta”, ir porą baigiamųjų naujojo albumo kūrinių – „Quicksand”, bei „Mouth Mantra”.

 

Nusilenkusi ir dar kartą padėkojusi už dėmesį Björk kartu su muzikantais pradingsta užkulisiuose. Scenoje lieka tik styginių orkestras. Iškviesti ją bisui užtrunka gerokai ilgiau nei paprastai, bet ji, žinoma, sugrįžta, o publika pratrūksta tikrų tikriausiomis ovacijomis. Suskamba „Sun Is In My Mouth” iš albumo „Vespertine” ir „Wanderlust” iš „Volta”, kurios metu ligi šiol sėdėję klausytojai pašoka ant kojų. Deja bisas trunka neilgai, Björk atsisveikina, ir užsižiebusios salės šviesos skelbia koncerto pabaigą.

 

Publika skirstosi garsiai aptarinėdami renginį. Aš išeinu tylėdamas. Björk man ką tik įrodė, kad tikram talentui atskleisti nereikalingi nei dūmai, nei lazeriai. Ji – tikrai ypatinga, ir savo pasaulinę šlovę pelnė ne be reikalo. Jau daugiau nei du dešimtmečius Björk su kiekvienu nauju albumu iš naujo atranda save ir savo skambesį, bet nepraranda savitumo. Ji nepasiduoda pop muzikos madai, nekuria hitų masėms, bet nepaisant to išlieka unikali ir aktuali.

 

Mano gurmaniškas muzikinis skonis šįkart buvo pamalonintas desertu.

Albumo "Vulnicura" viršelis

Albumo „Vulnicura” viršelis

manoMIKSAS 029: Kodėl šunys nemiega nakčia?

manoMIKSAS

Šventės atėjo ir praėjo. Išeidamos jos atnešė šlapdribą ir šešėlius. Tamsus dangus, tamsios nuotaikos… Taip pat tamsus ir netradicinis yra ir naujasis manoMIKSAS. Šioje valandos ilgio garso bomboje skamba truputis IDM, truputis gilaus dubstepo, truputis minimal, žiupsnelis witch houso, ambientas…

Urbanistika, traškesiai, aidai ir šunų lojimas.

Kodėl šunys nemiega nakčia?

Bushmills 010: Švenčių Belaukiant

manoMIKSAS

Šventinis laikotarpis jau ne už kalnų, ir besiruošdamas jam portalas manoMUZIKA kartu su kokybiškos muzikos ženklu „Bushmills LIVE” paruošė Jums nedidelę dovaną. Šiame pusantros valandos ilgio grojaraštyje surinkti tie vardai, apie kuriuos daug rašėme, rašome ir rašysime. Čia išgirsite Islandijos angelus Sigur Ros, Viskoncino melancholiko Justin Vernon projektus, jaunąjį anglą James Blake, Lietuvoje ne taip jau seniai viešėjusius Moderat, DARKSIDE, ir SOHN, bei daugelį kitų.

Vieniems šios dainos bus šimtą kartų girdėtos, o kitiems, galbūt, naujos, bet surinktos viename sąraše teskamba jos tarsi artėjančių švenčių varpeliai, ir suteikia šiai savaitei šilumos atspalvių.

manoTOPAS 2014: Ignas

manoBLOGAS

record-player-vintage-vinylGruodžio mėnesio antroje pusėje susidėlioti metų mėgstamiausių sąrašą man yra savotiška tradicija, kurios ištikimai laikausi, bet pastebiu, kad su kiekvienais prabėgančiais metais darausi vis įnoringesnis. Štai pernai metams dar nesibaigus aš jau pakankamai aiškiai žinojau kas užims pirmąsias topo vietas, o šįkart teko gerokai ilgiau pasukti galvą. Per 365 dienas pasirodė tikrai ne vienas ilgai lauktas diskas, bet pradėjus sudarinėti šį penkioliktuką ėmė atrodyti, kad 2014-ieji nebuvo tokie vaisingi, kokių tikėjausi. Galvojau, dvejojau, bet kaip ir kiekvienais metais sąrašą pabaigus teko jį trumpinti ir braukyti pavadinimus, kad pernelyg neišsiplėsčiau.

Sakiau tai pernai, sakau ir šiemet – kiekvienas muzikinis topas yra kažkuo subjektyvus. Toks yra ir manasis. Teisingos muzikos 2014-aisiais išleista gerokai daugiau nei penkiolika albumų ir penkiolika kūrinių, bet žodžius „teisinga muzika” kiekvienas supranta savaip.

Štai mano „teisingieji”:

 

manoALBUMAI 2014

1. Fink „Hard Believer”

2. Aphex Twin „Syro”

3. Pink Floyd „The Endless River”

4. This Will Destroy You „Another Language”

5. Mogwai „Rave Tapes”

6. Tycho „Awake”

7. Low Roar „0”

8. Andy Stott „Faith in Strangers”

9. The Bug „Angels & Devils”

10. Machinedrum „Vapor City Archives”

11. SOHN „Tremors”

12. FKA twigs „LP1”

13. S. Carey „Range Of Light”

14. James Vincent McMorrow „Post Tropical”

15. Ministry of Echology „Notes & Quotes”

 

 

manoDAINOS 2014

Pink Floyd „Louder Than Words”

 

Bon Iver „Heavenly Father”

https://www.youtube.com/watch?v=A2CbQpo-8CE

 

Fink „Too Late”

 

Bonobo „Return To Air”

 

Burial „Lambeth”

 

S.Carey „Crown The Pines”

 

Low Roar „I’ll keep coming”

 

Mogwai „Simon Ferocious”

 

The Acid „Basic Instinct”

 

DARKSIDE „Gone Too Soon”

 

XXYYXX (feat. Vanessa Elisha) „Unknown”

 

The Antlers „Hotel”

 

Damon Albarn „Heavy Seas Of Love”

 

James Vincent McMorrow „Glacier”

 

Ásgeir „Heart-Shaped Box” (Nirvana cover)

 

Žadėtas Fryars koncertas neįvyks

manoNAUJIENA
Garbanotas Bosistas

Garbanotas Bosistas

Nors visai neseniai pasirodė sėkmingas ir puikiai įvertintas atlikėjo Fryars albumas „Power”, deja žadėtasis brito koncertas menų fabrike „Loftas” neįvyks. Dėl asmeninių priežasčių atlikėjas atšaukė visą reklaminį turą po Europą, tame tarpe ir gruodžio 7-ą dieną turėjusį įvykti koncertą Vilniuje.

Tačiau nusivilti neskubėkite! Atšaukto Fryars koncerto proga kokybiškos muzikos vėliavnešiai „Bushmills Lietuva“ dovanoja visiems melomanams nemokamą vienos stropiausiai šiuolaikinę šalies muziką reprezentuojančių grupių „Garbanotas Bosistas“, ir jų scenos kolegų „Without Letters” pasirodymą. Koncertas „Lofte” įvyks gruodžio 5-ą dieną.

„Garbanoto Bosisto“ gerbėjams šis koncertas taps paskutine galimybe pamatyti šios grupės pilnos programos pasirodymą šiemet.

 

Norintys susigrąžinti pinigus už atšauktą Fryars koncertą kreipkitės adresu info@ticketpro.lt

 

—

Gyvas „Garbanotas Bosistas” pasirodymas LRT Opus Ore eteryje

 

Gyvas „Without Letters” pasirodymas LRT Opus Ore eteryje

LT: ANTIS (feat. Leon Somov & Jazzu) – Nauji metai

manoDAINA

Artėjant šventiniam sezonui legendinė lietuviško roko grupė „Antis” suvienijo savo jėgas su kitu, ne ką mažiau mylimu kolektyvu – Leon Somov ir Juste Arlauskaite-Jazzu. Šiandien šis tandemas naujam gyvenimui prikelia vieną iš gražiausių „Anties” dainų – „Nauji metai“.

Originali dainos „Nauji metai“ versija pasirodė pirmojoje „Anties“ vinilo plokštelėje dar 1987-aisiais, taigi prieš 27 metus. Subtilus ir šiuolaikiškas naujasis šio kūrinio skambesys stilistiškai gerokai skiriasi nuo originalo, bet išlaiko savitą, „antišką” nuotaiką.

Primename, kad išsamų, specialiai portalui manoMUZIKA skirtą pokalbį su grupės „Antis” siela Algirdu Kaušpėdu, bei grupės nariu, kompozitoriumi Vaclovu Augustinu galite rasti ČIA.

Penkios EVERLAST dainos

manoBLOGAS
everlast_live

Everlast

Jau rytoj, Lapkričio 11-ą dieną, Vilniuje, menų fabrike „Loftas” koncertuos puikiai hip-hop’o scenoje žinomas ir pagarbą užsitarnavęs vardas – kolektyvo „House of Pain” lyderis Everlast. Koncertą organizuoja muzikos ir pramogų festivalio “Galapagai” komanda, o renginį apšildys lietuvių repo improvizacijos meistrai „jama&W“.

Visi šimtus kartų girdėjome „House of Pain” hitą „Jump Around„, ir Everlast’o solinius perliukus „What It’s Like” bei „Put Your Lights On„. Šios dainos lydės atlikėją visą likusį jo gyvenimą, bet Everlast karjera turtinga ir kitais, nemažiau originaliais kūriniais.

 

Pristatome Jums net penkias kiek mažiau žinomas Everlast dainas, kurias tikimės išgirsti šio antradienio naktį akustinio koncerto metu.

 

ENDS (iš „Whitey Ford Sings The Blues”)

https://www.youtube.com/watch?v=A1BSVjGu27A

 

„Ends” – tai ramus, bet gana grėsmingas kūrinys, pasakojantis apie tai, kaip žemai žmonės gali smukti bandydami žūt-būt sudurti galą su galu.

 

 

STONE IN MY HAND (iš „Love, War, & The Ghost of Whitey Ford”)

 

Maištingajame kūrinyje „Stone In My Hand” Everlast, riaumodamas tarsi pats Johnny Cash’as, kviečia nepalūžti ir nepasiduoti, net jei vienintelis turimas ginklas tėra tik akmuo delne.

 

 

WHITE TRASH BEAUTIFUL (iš „White Trash Beautiful”)

 

Socialioje ir liūdnoje dainoje „White Trash Beautiful” Everlast apdainuoja per anksti ištekėjusios ir besilaukiančios merginos ilgesį savo neturtingam vyrui – ilgų distancijų sunkvežimio vairuotojui. Tokia skaudi yra daugelio vidurio Amerikoje, priekabų parkuose gyvenančių žmonių be perspektyvos kasdienybė.

 

 

BLACK JESUS (iš „Eat at Whitey’s”)

 

Kiekvienai hip-hop’o legendai privaloma tokia daina, kaip „Black Jesus”. Čia Everlast apdainuoja savo kelius ir klystkelius, pakilimus ir nuosmukius. Paprastas ir nuoširdus kūrinys.

 

 

LET IT GO (iš „Love, War, & The Ghost of Whitey Ford”)

https://www.youtube.com/watch?v=guiT5qxUPuo

 

O jis, pasirodo, gali būti ne tik grėsmingas ir socialus, bet dar ir saldus bei romantiškas!

 

 

Plačiau sužinoti apie Everlast karjerą ir artėjantį akustinį koncertą „Lofte” galite ČIA.

Vilniuje koncertuos EVERLAST

manoNAUJIENA

Antradienį, Lapkričio 11-ą dieną, Vilniuje, menų fabrike „Loftas” koncertuos unikali ir nepakartojama hip-hop’o legenda – Everlast. Koncertas vyks po muzikos ir pramogų festivalio “Galapagai” vėliava.

Purvinuose Niujorko priemiesčiuose gimęs ir užaugęs airių vaikas, kurio tikrasis vardas yra Erik Francis Schrody, išgarsėjo dar devintojo dešimtmečio pradžioje. Kartu su DJ Lethal (vėliau tapusiu neatskiriama Limp Bizkit dalimi) ir reperiu Danny Boy suburta hip-hop’o grupė House Of Pain gerokai skyrėsi nuo kitų tuometinių šios muzikos kolektyvų, kurių daugumoje dominavo juodaodžiai. Be legendinio kūrinio „Jump Around” tuomet neapsiėjo nei vienas vakarėlis.

Išleidęs tris albumus kolektyvas išsiskirstė, nes grupės siela Everlast nusprendė užsiimti gana netikėta soline veikla. Jo solinės dainos – melodingos, ir prisodrintos akustinės gitaros – labiau artimos bliuzui, rokui, soul, ar net country, o ne repui. Deja naujasis atlikėjo kelias toli gražu nebuvo klotas rožėmis. Palikęs grupę Everlast bankrutavo ir pardavė savo namą Holivudo kalvose. Tarsi to dar būtų mažai, dainininką viena po kitos apniko negandos. Per neilgą laiką jis palaidojo mamą, išsiskyrė su ilgamete mylimąja, pelnė namų areštą už mėginimą į lėktuvą įsinešti ginklą ir ištiktas smarkaus širdies smūgio susidūrė akis į akį su mirtimi. Tačiau antrasis jo albumas „Whitey Ford Sings The Blues” – šiandien jau tris kart platininis, o su gitaros virtuozu Carlos Santana įrašyta daina „Put Your Lights On” 2000-aisiais pelnė Everlast prestižinį Grammy apdovanojimą.

Šiandien Everlast – subrendęs ir pražilęs, bet jo dainos anaiptol nesensta. Šį antradienį, Lapkričio 11-ą dieną, menų fabrike „Loftas” jį išvysime su unikalia akustine programa. „Mano dainos yra gimusios akustiškai, taigi, akustinis koncertas yra galimybė išgirsti mano muzikos originalą”, – juokiasi atlikėjas. Koncerto metu jam talkins boso virtuozas Derek Brassel.

Koncertą Vilniuje apšildys lietuvių repo improvizacijos meistrai „jama&W“.

Bilietus įsigyti galite ČIA!

LOFTAS Fest 2014: trys muzikos naktys

manoISTORIJA

Rugsėjo 04-06 dienomis menų fabrike LOFTAS praūžęs unikalus urbanistinis festivalis „LOFTAS Fest 2014” – šaunus vasaros renginių uždarymas. Nepaprastai šilti vakarai kvietė laiką leisti ne tik festivalio patalpose, bet ir lauke įkurtose erdvėse, o organizavimo subtilybių iš LOFTO komandos galėtų pasimokyti daugelis. Trys naktys praleistos po aukštais menų fabriko skliautais aidint muzikai pareikalavo nemažai ištvermės ir energijos. Daug pamatyta, daug išgirsta, daug šokta.

Deja, kad ir kaip stengiausi treniruoti savo magišką sugebėjimą būti keliose vietose vienu metu, šįkart tai pavyko ne taip sklandžiai kaip norėčiau. Turtingas ir margas festivalio grojaraštis, smagios mokamos, ir nemokamos erdvės, galerija, kino teatras, žaidimai, ir visokios kitokios atrakcijos kvietė visur, bet laikas buvo ribotas, tad aplankiau ir pamačiau toli gražu ne viską… Nekalbėsiu čia nei apie instaliacijas parodoje, nei apie maistą, nes šis portalas – išskirtinai muzikinis, tad pakalbėkime geriau apie MUZIKĄ.

 

 

Pirmoji Naktis – Ketvirtadienis

 

Į menų fabriko erdves ir kiemą sukvietusi tikriausiai didžiausią kiekį kada ten vienu metu buvusių žmonių pirmoji festivalio naktis praėjo su trenksmu.

DARKSIDE (nuotrauka Igno Bautrėno)

Intensyvūs Mood Sellers, Beatbox Family ir Jama & W pasirodymai tapo puikiu vakaro apšildymu. Kaip visad smagūs Deeper Upper Bushmills LIVE scenoje skandino minią gitarų ir sintezatorių garsų jūroje. Gaila, kad nepavyko iki galo išgirsti ilgai laukto indie boy band’o iš Belgijos Great Mountain Fire pasirodymo, nes paskubėjau užsiimti kuo geresnę vietą prie SOL scenos, kur vidurnaktį savo koncertą pradėjo pagrindiniai festivalio headliner’iai – Nicolas Jaar ir Dave Harrington projektas DARKSIDE. Detaliau apie DARKSIDE pasirodymą galite paskaityti ČIA.

Tais, kurie po DARKSIDE dar turėjo jėgų šokti, pasirūpino dvi nuostabios grupės iš Belgijos – koncertu Lietuvoje besidžiaugiantys indie rokeriai BRNS (su dainuojančiu būgnininku priešakyje), bei 80-ųjų funk’o įkvėptas Pomrad.

Reiktų paminėti, kad visą pirmąją festivalio naktį nemokamoje zonoje esančiame Ceche 48 vykęs Rastadienis savo laužytais ritmais ir plačiu bass muzikos spektru galutinai „išdaužė” visus, kurie norėjo dar daugiau judesio.

 

 

Antroji Naktis – Penktadienis

 

Antroji festivalio diena man buvo gana sunki dėl nemiegotos nakties ir ilgo vaikščiojimo po miesto gatvėse vykusias Sostinės Dienas, bei Vilnius Music Week festą, bet nevalingai besimerkiančios akys nebuvo priežastis atsispirti LOFTUI, tad išvaikščiojęs Vilniaus gatves patraukiau atgal į menų fabriką, kur mane pasitiko gerokai mažesnis kiekis žmonių nei pirmąją festivalio naktį.

Vakarą Bushmills LIVE scenoje pradėjo linksmuoliai Neteisėtai Padaryti, o SOL scenoje koncertavo svečiai iš kaimyninės Latvijos pavadinimu The Sound Poets (skambesiu kažkuo primenantys Of Monsters and Men), kuriuos girdėjau pirmą kartą, ir kurie tapo visai neprastu atradimu. Juos scenoje keitė puikus kaip ir tikėtasi lenkų duetas Rebeka, o Bushmills LIVE scenoje minią šokdino Lietuvos rokenrolo pranašai Garbanotas Bosistas. Reikia paminėti, jog penktadienį prasidėjus Vilnius Music Week atsidarė ir dar viena, nemokamoje festivalio teritorijoje įrengta scena, kurioje spėjau užmesti akį į nemažai kartų girdėtus lietuvius Makchu Pikchu.

When Saints Go Machine (nuotrauka Igno Bautrėno)

Nors vakaro pradžioje žmonių trūko, vis tik antrosios nakties ašis – When Saints Go Machine – pritraukė beveik tiek pat publikos, kiek ir DARKSIDE. Antrąjį kartą LOFTE viešintis kolektyvas savo energingu pasirodymu išliejo devynis prakaitus ir nuoširdžiai džiaugėsi matydami šiltą klausytojų palaikymą. Danams ši viešnagė menų fabrike, anot jų pačių, buvo tarsi sugrįžimas namo.

Bushmills LIVE scenoje smagų vakarėlį užsuko šiauliečiai Colours of Bubbles, o ištvermingesniems reiveriams naktiniai šokiai tesėsi toliau.

Tie, kurie menų fabrike užsibuvo iki saulėtekio greičiausiai dar ir dabar miega ilsindami savo pervargusias kojas.

 

 

Trečioji Naktis – Šeštadienis

 

Trečiojoje festivalio naktyje grojo išskirtinai daug lietuviškų grupių, bet gerai žinomi vietiniai vardai pastebimai pritraukia ne vieno tautiečio akis ir ausis. Nepaisant to, kad tuo pačiu metu kultūros bare KABLYS vyko Freddie Gibbs pasirodymas, o Katedros aikštėje koncertavo WhoMadeWho, LOFTO festivalis nestokojo lankytojų.

Vakarą pradėjo reperiai Dee & Kamy, naujai gimusi (bet toli gražu ne scenos naujokai) sunkaus roko ir elektronikos sintezė Posthumans, bei mano asmeniniai lietuviškos scenos favoritai – gausus ir mielas reggae/dub ansamblis Ministry of Echology, kurių skleidžiami garsai ir energija vertė kojas kilnotis pačias, o lūpose nejučia žiebė plačią šypseną.

Kadangi įdomi muzika skambėjo visur, iki Vilnius Music Week scenos nedažnai atklysdavau, bet užtat pataikiau pamatyti kaip visada puikių rokenrolo dvasia alsuojančių Freaks On Floor koncertą.

23-ą valandą vakaro lietuviškos elektronikos mėgėjai turėjo pasirinkimą – eiti į Bushmills LIVE sceną ir šokti kartu su electro soul projektu Beissoul & Einius, arba „patripinti” su retai koncertuojančia ir nuolat gausią minią pritraukiančia audiovizualinės elektronikos grupe Fusedmarc, drebinusia SOL scenos sienas ir grindis.

Leon Somov & Jazzu (nuotrauka Igno Bautrėno)

Trečiosios nakties headliner’iai – Leon Somov & Jazzu – girdėti šimtus kartų, bet publika matyt niekaip negali pasisotinti nei elegantiškomis Leono Somovo melodijomis, nei žavingosios Justės Arlauskaitės – Jazzu balsu. Šįkart duetas koncertavo su pilna grupe bei trimis pagalbinėmis vokalistėmis, praturtinusiomis ir taip turtingą Jazzu vokalą.

Duetui pabaigus nuoširdų savo pasirodymą scenoje juos pakeitė amžinai jauna ir aktuali SKAMP trijulė.

 

 

Pabaigai tiesiog ištarsiu didelį ačiū ir nusiūsiu glėbį saulėtų linkėjimų LOFTO komandai už puikų vasaros festivalių uždarymą. Išpildyti lūkesčiai garantuotai kvies sugrįžti į menų fabriką dar ir dar kartą. Sekantiems metams festivaliui linkiu DAR DAUGIAU turinio. Ne, man nieko netrūko, anaiptol. Tiesiog labai noriu, kad šis renginys augtų ir plėstųsi, o žmonės, kurie šiemet galbūt nerado kažko sau, surastų tai kitąmet.

Laukiame tolimesnių renginių. Rudens sezonas – oficialiai atidarytas!

Darkside: LOFTO festivalio atidarymas

manoISTORIJA

Pagaliau ilgai lauktas ir ne kartą manoMUZIKOJE geru žodžiu minėtas urbanistinis festivalis „LOFTAS Fest 2014” ketvirtadienio naktį visiems miesto vilkams atvėrė vartus į plačias menų fabriko erdves. Rugsėjo 04 – 06 dienomis vyksiantis renginys pirmuosius lankytojus pasitiko itin svetingai. Nors kol kas praėjo tik pirmoji festivalio naktis, atrakcijų ir gyvos muzikos gausa šį netikėtai šiltą savaitgalį žada paversti itin ypatingu.

 

Darkside (nuotrauka Igno Bautrėno)

Pagrindinis pirmosios nakties, o kartu ir viso festivalio akcentas – bendro Nicolas Jaar ir Dave Harrington projekto „Darkside” pasirodymas pagrindinėje festivalio scenoje. Ilgai Lietuvoje lauktas ir manoMUZIKOS kolektyvo mylimas duetas netrukus planuoja neribotam laikui nutraukti savo veiklą ir pasukti skirtingais keliais, mat „Darkside” šiems muzikantams yra tik dar vienas projektas iš daugelio. Pernai metais pasirodęs grupės albumas „Psychic” sulaukė didelio susidomėjimo ir pripažinimo, tad nenuostabu, jog laikrodžiams mušant vidurnaktį pagrindinė festivalio erdvė buvo perpildyta susidomėjusių klausytojų.

 

Pasirodymas prasidėjo tamsa ir gausiais dūmų kamuoliais. Suskambus pirmiesiems akordams klausytojų rankos nevalingai kilo į viršų. Kurtinantis garsas ir užburiantys šviesos efektai lydėjo „Darkside” iki pat koncerto pabaigos. Tie, kurie tikėjosi ramaus ir svajingo pasirodymo, primenančio albume „Psychic” girdėtus garsus tikriausiai liko nustebinti. Gyvai atliekami ir praturtinti improvizacijomis kūriniai nuskambėjo gerokai aštriau nei įrašuose. Stipresnis skambesys, žemi dažniai ir dusliai pulsuojantis ritmas nepaliko abejingų. Muziką „Darkside” paliko kalbėti už save, mat muzikantai burnų neaušino. Dainavęs, bet su publika visai nebendravęs projekto siela Nicolas Jaar pasirodymui artėjant prie pabaigos ištarė vienui vieną kuklų „Thank You!”.

 

„Darkside” pasirodymas truko vos kiek ilgiau nei valandą. Skambant paskutiniam kūriniui karštyje skendę klausytojai buvo apkurtinti triuškinančių garso vibracijų. Deja, koncertas baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Prisišaukti muzikantus bisui nepavyko.

Darkside (nuotrauka Igno Bautrėno)

 

Tačiau pasibaigus pirmajai festivalio nakčiai, ir išvydus ilgai lauktus „Darkside” nereikėtų nusiminti, juk festivalis dar tik prasidėjo! Nekantriai laukiame penktadienio ir šeštadienio, kada galėsime išvysti ir išgirsti When Saints Go Machine, Leon Somov & Jazzu, Rebeka, Skamp, Ministry of Echology, Beissoul & Einius, Fusedmarc, Anna Hanna, Makchu Pikchu, Garbanotas Bosistas, Colours of Bubbles ir daugelį kitų. Tikslius grupių ir atlikėjų grojimo laikus ir vietas rasite ČIA.

 

Sekite manoMUZIKOS naujienas, nes daugiau įspūdžių iš „LOFTAS Fest 2014” – visai netrukus!

Bushmills LIVE pristato: Pomrad

manoATRADIMAS

Iš vasaros sezono, kurį taip mėgstame krikštyti epitetu „festivalių metas”, jau liko vien prisiminimai, bet liūdėti dėl to tikrai neverta. Juk vien todėl, kad šiandien yra Rugsėjo pirmoji dar nereiškia, kad festivaliai baigėsi! Primename, kad unikalus urbanistinis festivalis LOFTAS FEST 2014 jau šią savaitę, Rugsėjo 4-6 dienomis, kvies visus „miesto vilkus” į plačiąsias menų fabriko LOFTAS erdves, kuriose nuobodžiauti neleis kaip niekad gausus vietinių ir užsienio grupių bei atlikėjų margumynas. Portalas manoMUZIKA, kartu su kokybiškos muzikos prekės ženklu „Bushmills LIVE“, ieškodami dar neatrastų ar mažai pažįstamų muzikinio pasaulio veidų nori Jus supažindinti su dar vienu „Bushmills LIVE” scenoje pasirodysiančiu atlikėju.

 

Pomrad (nuotrauka - switnphoto.com)

Tai – iš Antverpeno (Belgija) kilęs Pomrad (tikrasis atlikėjo vardas – Adriaan Van de Velde), kuriantis šiltą ir melodingą elektroninę muziką, įkvėptą 80tųjų funk’o ir 90tųjų hiphop’o, paskanintą house’o, dub ir kartais net trap’o elementais. Šioje daugialypėje sintezėje dar išgirsite jazzfunk, electro-funk, ir jazzfusion elementų, kuriuos Pomrad meistriškai įvelka į šiandieninį, žemų dažnių pripildytą garsą, artimą tiek Hudson Mohawke, tiek ir Daft Punk.

 

Unikali ir daugiasluoksnė Pomrad muzika, kaip sako pats Adrian, yra tiesiog įkvėpta gyvenimo. „Mane įkvepia tam tikri gyvenimiški momentai, kurių metu atmosfera pati padiktuoja emociją ir garsą. Pavyzdžiui, tokia banalybė kaip saulėlydis, kontrastuojantis su miesto pastatų siluetu irgi sukelia tam tikrą liūdesio ir džiaugsmo kontrastą. Svarbu yra tą momentą „išgirsti” ir perteikti jį garsais, kaip kad poetas „išgirsta” tos akimirkos pakuždėtas jam eiles,” šypsodamasis apie aplinkos įtaką savo kūrybai pasakoja Adrian.

 

Pomrad kūriniai – ne „dainos”, bet ir ne besielė, „kapojanti” elektronika. Nors Pomrad kompozicijos neturi tekstų, kiekvienas kūrinys pasižymi aiškiai apibrėžta ‘pradžia-vidurys-pabaiga’ struktūra. „Dažniausiai kūrinys prasideda nuo kažkokios vienos idėjos, kurią tobulinti užtrunka nuo keleto valandų iki dienų ir net savaičių,” sako Adrian. „Po to gimsta aranžuotės, konkreti kūrinio struktūra… Kartais galutinis kompozicijos variantas gerokai skiriasi nuo pirminės idėjos, kuri žavėjo šio proceso pradžioje”.

Albumo "This Day EP" viršelis

Pomrad yra tikrų tikriausias gyvų pasirodymų stebukladarys, kurio rankų miklumas stebina ir visko mačiusią publiką. Iki šiol koncertuodavęs vienas ir pernai išleidęs antrąjį savo trumpą albumą „This Day EP„, atlikėjas nuo šių metų pradžios gyvai groja su dviem papildomais muzikantais. „Šie muzikantai – mano bičiuliai ir sielos draugai Stijn Cools (perkusija), bei Bert Cools (gitaros ir sintezatoriai). Kartu mes grojame jau daugelį metų, ir dabartiniai gyvi Pomrad pasirodymai yra visų bendrų praeities projektų kulminacija,” sako jis. „LOFTO festivalyje mes grosime elektroniniu būdu prodiusuotą muziką, bet pateiksime ją 100% gyvame kontekste.”

Aplankykite LOFTĄ ketvirtadienio vakare, ir savo kailiu pajusite Pomrad kuriamo groove’o jėgą!

Bushmills LIVE pristato: BRNS

manoATRADIMAS

Sparčiai artėjant Rugsėjui sparčiai artėja ir unikalus urbanistinis festivalis LOFTAS FEST 2014, Rugsėjo 4-6 dienomis sugrąžinsiantis visus melomanus ir poilsiautojus atgal į betonines džiungles. Šio trijų dienų renginio su nekantrumu laukia daugelis teisinga muzika ir miesto kultūra besidominčių žmonių, mat šiemetinis festivalio grojaraštis – itin margas. Įdėmiai išnagrinėjęs menų fabriką LOFTAS jau kitą savaitgalį aplankysiančių grupių ir atlikėjų sąrašą, portalas manoMUZIKA kartu su kokybiškos muzikos prekės ženklu „Bushmills LIVE“ jums pristato Belgijos indie pažibą – grupę BRNS. Šis kolektyvas Rugsėjo 4-ąją vilniečiams ir miesto svečiams gros „Bushmills LIVE” scenoje.

 

BRNS (nuotrauka Mathieu Zazzo)

Iš Briuselio kilęs ketvertukas – Tim „Clijsters” Philippe, Antoine Meersseman, Diego Leyder, ir César Laloux – specialiai nesislapsto, bet internetas įvedus grupės pavadinimą daug informacijos nepateikia. „Jokios mistikos čia nėra,” sako grupė. „Tiesa, kai pradėjome grupę, mes norėjome, kad žmonės kreiptų dėmesį į muziką, o ne į keturis jaunus belgus, kurie groja, tad neturėjome net grupės nuotraukų. Vietoje to publikavome draugo pieštą, tamsią mūsų iliustraciją, kuri tada atrodė gan mistiškai. Dabar nesislapstome – daliname interviu ir į viešąją erdvę keliame savo video klipus, bet informacijos vis vien nedaug”.

 

Nors ši keturių jaunų multi-instrumentalistų komanda kol kas tėra išleidusi vienui vieną trumpąjį albumą (EP) pavadinimu„Wounded”, įtakingasis Jungtinės Karalystės muzikos žurnalas NME pernai įvardino BRNS kaip vieną ryškiausių naujų grupių. Tai nenuostabu, nes BRNS muzika – unikali ir įdomi net ir visko girdėjusioms ausims. Ketvertuko skleidžiamuose garsuose susipina daug įvairių žanrų ir stilių, bet grupės nariai patys įvardina savo muziką kaip „indie pop”.

 

„Kai sukūrėme grupę mes klausėmės daug įvairios eksperimentinės pop muzikos, tokių grupių kaip Animal Collective, Why?, bei Menomena. Mes jautėmės patogiai maišydami skirtingus žanrus – math roką, post roką, lo-fi…ir žinoma pop. Manome, kad „indie pop” yra lengviausias būdas nusakyti tai, ką mes grojame,” portalui manoMUZIKA savo garso mikstūros paslaptį atskleidė grupės nariai.

 

Nors „indie pop” etiketė skamba pakiliai ir nuotaikingai, bet kalbėdamas apie Spalio 10-ąją pasirodysiantį grupės albumą „Patine” BRNS ketvertukas piešia groteskišką paveikslą. ” Šis albumas bus tarsi ilga kelionė per vaiduoklių miestą pilną tuščių namų ir senų kapinių. Tu eini per jį vienas, kalbiesi su savimi ir kovoji su senais vidiniais demonais,” sako jie. Anot grupės, šis albumas bus labiau „vingiuotas” nei debiutinis EP, bet jei žinote ko laukti iš BRNS muzikos – kaip tik tai ir gausite.

Vizitas LOFTO scenoje BRNS’ams nebus pirmasis. Šią vasarą kolektyvas jau šokdino susirinkusius LRT Opus terasoje, kur visi puikiai praleido laiką. Grupės nariai neslepia susižavėjimo menų fabriku ir džiaugiasi galimybe sugrįžti į LOFTĄ dar kartą. Šįkart grupė klausytojams Lietuvoje žada dar daugiau energijos ir emocijos. „Grosime daug naujų dainų iš būsimojo albumo ir pasistengsime Lietuviškai kalbėti daugiau nei aną kartą,” entuziastingai kalba muzikantai. „Ateikite ir pašėlsime kartu!”

Bushmills 001: Midsummer Ride

manoMIKSAS

manoMUZIKOS kolektyvas ir kokybiškų muzikinių renginių serija „Bushmills LIVE” praneša, kad visiems nusibodęs lapkr… oj, atsiprašau, birželio lietus netrukus turėtų pasitraukti, o šilti orai jau šį savaitgalį kvies visus kelionei į gamtą

Važiuojame?

Telydi kelią saulutė bei liūdesiui ir nuoboduliui nepakantūs muzikos garsai!

Domantas Razauskas: „Aplink mane visi poetai, tik aš vienas ne”

manoBLOGAS

Indrės Gegeckaitės nuotrauka

Pokalbiui su Domantu Razausku susitikti sutariame vieną šiltą birželio vakarą „Baltuose Drambliuose”. Man tai savotiškai simboliška, nes būtent nuo kadaise šiame kiemelyje vykusio koncerto įrašo prasidėjo mano pažintis su Domanto muzika. Seniai tai buvo, kai pagalvoju, „anais laikais”, kuomet visi dar buvome dešimtmečiu jaunesni, o Domantas Vilniaus kavinėse grodavo improvizacijos kupiną muziką su savo bendraminčiu, aklu menininku Remigijumi Audiejaičiu, prieš keletą metų tragiškai išėjusiu anapilin. Šiomis dienomis jis koncertuoja su grupe, dėlioja paskutinius taškus ant naujojo albumo įrašų ir puikiai jaučiasi. Apie tai ir susitikome pašnekėti. Į susitikimą Domantas atmina dviračiu ir pasistato jį čia pat, kiemelyje. Užsisako bokalą nefiltruoto alaus, užsirūko ir gurkštelėjęs palaimingai nusišypso. „Och, koks geras būna tas pirmasis alaus gurkšnis, – sako jis man ir nusijuokia,– apie šį jausmą Philippe Delerm net knygą parašė! Ji vadinasi „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“. Knyga – popsas, tačiau pirmas gurkšnis alaus aprašomas gerai.”

 

 

Koks jis yra šiandien?

 

Vienu žodžiu pristatyti Domantą Razauską tikriausiai yra neįmanoma. Atlikėjas? Bardas? Poetas? Rašytojas? Į visus šiuos jam spaudoje taikomus epitetus jis linkęs tik kandžiai nusišypsoti. „Neįsivaizduoju. Kas toks nusprendžia, kad grupė „Antis” dainuojantys Gintaro Patacko parašytą tekstą nėra ‘dainuojamoji poezija’, o va Kernagio albumas „Akustinis” yra. Kadangi niekas man į šį klausimą negali deramai atsakyti, tai aš ir pankuoju prieš tą apibūdinimą. Aš nedainuoju poezijos. Aš dainuoju dainas. Vos išgirdus tą terminą prieš akis iškyla vynelis, žvakė ir sėdintys virtuvėje aktoriai. Aš jaučiuosi esantis truputį toliau nuo to stereotipo, tuo labiau, kad kiekvienas muzika besidomintis žmogus išgirdęs žodį „bardas” dažniausiai tik stveriasi už galvos”, – sako jis.

 

„Koks Domantas yra šiandien? – klausiu aš jo, – Kuo šiandien gyveni?”

 

„Dabar su grupe mes „primušinėjam” savo naują albumą”, – pasakoja Domantas.

Anot jo, šie dešimt „MAMA“ studijoje įrašytų kūrinių yra labai svarbi dabartinio jo grupės grojamo repertuaro dalis. „Išėjo pakankamai niūrus, grėsmingas albumas, – sako jis, – bet iš esmės tos dainos nėra piktos. Piktumas atėjo su aranžuotėmis prie kurių dirbo visa grupė. Šios dainos turi bendrą vardiklį, netgi akordiškai yra labai panašios. Tikriausiai nebūtų tikusios nei vienam kitam albumui. Bus aštru, pikta, bet ne emociškai, o dinamiškai. Keistai susiklostė, nes pirmoji mūsų mintis buvo įrašyti reggae muzikos albumą pavadinimu „Regis – tai tu”, bet išėjo visai kas kita. Nors bus matyti, sunku kalbėti apie tai, kas dar tik stalčiuose.”

 

Indrės Gegeckaitės nuotrauka

Birželio pradžioje Domantas ir grupė sugrojo du koncertus – Kaune, Ryšių Istorijos Muziejaus kiemelyje, bei Vilniuje, klube „Tamsta„. Koncertuose grotos ne tik visiškai naujos dainos, bet ir repertuaras iš albumų „Rodyklės„, „Lietaus kambarys„, „9 aitvarai„. „”Tamstai” tai buvo paskutinis renginys šį sezoną, bet mums tai tikrai nebuvo paskutiniai koncertai šią vasarą. Gal kaip tik atvirkščiai. Juk vasara – festivalių metas”, – sako jis. Domantas sakosi nesąs tas menininkas, kuris nori žūtbūt užsidirbti vien iš kūrybos. „Iš tikro man visad norėjosi turėti pastovų darbą ir fiksuotą algą, kuri man leistų mano muziką palikti nekomercine veikla, bet šiuo metu gyvenu praktiškai vien iš muzikos. Kol kas su grupe negalime sau leisti išvis nekoncertuoti, bet galime rinktis visiškai laisvai, kur ir kada norime groti. Stengiamės netapti muzikantais-amatininkais, privalančiais groti visur, kur siūlo, nes taip ‘reikia'”, – sako jis.

 

 

Kaip gimsta dainos?

 

Nuo pat pirmojo karto, kai išgirdau dinamišką ir jaunatviškai neprofesionalaus profesionalumo kupiną Domanto muziką, ji nepaliauja mane stebinti. Jo dainos nuolat skamba vis kitaip. Domantas yra vienas iš tų retų atlikėjų, kurių koncertus verta lankyti nuolat, nes du iš eilės vykstantys jo pasirodymai niekada nebūna tokie patys, o juose grojamos dainos kaskart suskamba lyg dar negirdėtos. Išgirdęs mano klausimą „Kiek dainų parašai per dieną?” Domantas nusikvatoja, ir sako, kad paskutiniu metu dainos jau gimstančios rečiau, nei anksčiau būdavo. „Kai manęs klausia kiek esu parašęs dainų, aš niekada nežinau, ką atsakyti. – sako jis man, – Dainos yra gyvos, kaip žmonės. Jos atsiranda, miršta, ateina, išeina… Yra labai daug dainų, kurios parašytos ir pagrotos atgyveno savo laiką, bet neįrašytos taip ir pasimiršo.” Į banalų mano klausimą „Kur prasideda daina ir kur ji baigiasi?” Domantas atsako sodriu juoku ir bandymu, kaip pats sako, sugalvoti tokią pačią banalią paralelę, kuri tiktų deramai tam apibūdinti. „Daina – kaip vėjas. – galiausiai sako jis, – Ji nei prasideda nei baigiasi, o tiesiog yra, ir tam tikru laiku tu ją pajunti eidamas gatve. Iš kur ir kaip ji ateina? Ėjai, klausei muzikos, matei filmus, mylėjai, išsiskyrei, kažkas mirė, gimė, vyko troleibuse, ant dviračio, namie, vonioj… Bet kur ir bet kada. Nėra nieko, kas negalėtų tapti daina.” Kaip tik todėl Domantas sakosi stipriai abejojantis autorinėmis teisėmis. „Taip manau todėl, kad niekada nesijaučiu esąs tikrasis dainų autorius, – sako jis, – tai šiais laikais yra tiesiog neįmanoma. Kiekviena mano sugrota akordų seka jau buvo sugrota iki manęs. Ne aš ją išradau. Ne aš sugalvojau natas ir žodžius. Net nesu tikras, ar jie susidėlioja į dainą būtent mano galvoje. Aš tiesiog juos užrašau. O kas padiktuoja? Kas pakužda? Tas, kuris yra autorius. Skamba perdėm sudvasintai? Galbūt. Bet aš meluočiau sau ir jums, jei muščiausi į krūtinę sakydamas „aš parašiau šitą dainą nuo A iki Z, tai mano kūrinys ir aš reikalauju už jį sumokėti!!!“

 

 

Santykis su poezija.

 

2010-aisiais leidykla „Baltos Lankos” išleido pirmąjį Domanto poezijos rinkinį „Takas į tylą” kartu su albumu „Lietaus kambarys“. Knygoje surinkti eilėraščiai, anot paties autoriaus, nuo paaugliškų, iki gimusių daug vėliau, bet poetu Domantas sakosi savęs nelaikantis.

 

Indrės Gegeckaitės nuotrauka

„Aplink mane beveik visi draugai yra poetai, tik aš vienas ne, – juokiasi jis. Tada gurkštelėjęs alaus susimasto. „Neberašau eilių, – galiausiai sako jis, – Natūraliai jos man neateina, o jei ir ateina viena kita eilutė, tai jos ir lieka juodraščiais.” Poezija, kaip reiškinys, Domantą veikia kiek kitaip. Jis mėgstąs garsiai skaityti eiles, netgi jomis nuspalvinti vieną ar kitą savo koncertą. „Man patinka poezijos garsiniai, akustiniai, fonetiniai niuansai. Man tai yra net svarbiau nei semantika. „O plaučiuose plauko flotilijos / o pirštai pavirsta paparčiais” rašė viename eilėraštyje Tomas Venclova. Aš iki šiol neįsivaizduoju, kad po plautį kažkas plauko, ir kaip ten pirštai tais paparčiais virsta. Tai ne taip svarbu. Bet kaip tai skamba! Kokias papildomas ir nenusakomas spalvas, prasmes, nuojautas sukuria skambesys! Ir nereikia čia jokių analizių.“

 

Dar kiek pasvarstęs apie poezijos reiškinį Domantas prisimena pokalbį su bičiuliu, poetu Aidu Marčėnu, kuriame jiedu aptarę dvi poezijos rūšis – amatą, bei poeziją plačiąja prasme. „Aš nesu geras poezijos amatininkas, nesergu ja taip, kaip turėtų sirgti poetas, nesirūpinu ja taip, bet plačiąja prasme poezija yra ir muzika, o gera muzika yra ir poezija. Ne sudainuoti eilėraščiai, bet to skylės, pro kurias pati poezija išlenda. Jų pasitaiko visur – bet kokiame žanre, bet kurioje gyvenimo detalėje. Ir specialiai jų nepadarysi. Štai todėl man pavyzdžiui Dylanas, Cohenas, Donovanas ar Bowie yra poezija. Netgi Jimas Morrisonas buvo poezija! Nors poetas jis buvo ne koks… Bet kaip reiškinys „Doorsai“ yra poezija. Net pati jos esencija! Galų gale, juk ir kai kurie prozininkai yra didesni poetai už tariamus poetus. ”

 

 

Muzika Jau Sukurta

 

Įsikalbėję apie poeziją ir jos reikšmę muzikoje paliečiame ir pačią muziką. Čia atsiveria nuoširdi Domanto meilė septintojo ir aštuntojo dešimtmečio garsams. „Mano galva visa geriausia muzika yra sukurta nuo… tarkim 1954-ų iki 1975-ų metų – tiek džiazas, tiek bliuzas, tiek roko muzika, rokenrolas, avangardas, visos įmanomos kryptys, visi eksperimentai, net elektronika, – sako jis, – viskas, kas dabar kuriama, tėra tik regimi atspindžiai to, kas jau buvo muzikoje. Po Doors’ų, po Led Zeppelin, Pink Floyd ir Bitlų. Po Dylan’o, po Bowie, Marley, krautroko, free-jazz, Cage’o, Reicho ir taip toliau. Štai, pavyzdžiui, daug kas dabar mėgsta „Daft Punk”, kurie kuria įvaizdį, slėpdami savo veidus po robotų šalmais. O juk „The Residents” tai daro jau 40 metų. Ir niekas ligi šiol nežino, kas jie tokie! Pridėkite dar vokiečių „kraut“ judėjimą, pasibaigusį „Kraftwerkais“, „The Beach Boys“ ir „Supertramp“ harmonijas, minimalistus… Štai ir visas originalumas. Tai nėra blogai. Tai kaip tik yra gerai. Kai suvoki. Šaknis, kilmę, kontekstus. Tų auksinių muzikos dešimtmečių tiesiog neįmanoma išsemti, juose yra viskas, kas muzikoje vyko per visą žmonijos istoriją, viskas, kas tebevyksta iki šiol.”

 

„Kaip manai, kodėl taip yra?”, – klausiu aš jo.

 

Indrės Gegeckaitės nuotrauka

„Matai, anksčiau nebuvo priemonių eksperimentui, žaidimui. Kurti tokiai muzikai, kokią imta kurti tada, – samprotauja Domantas, – atsirado „fūzas”, „distoršenas”, lempiniai stiprintuvai, daugiatakė muzikos įrašymo sistema. Galų gale atsirado radijas, TV! Muzika galėjo skambėt ne tik koncertų salėse. Atsirado erdvė jai vešėti ir skleistis. Tai buvo pakilimas, kai degalai buvo tik išrasti, o lėktuvai dar laukė ant žemės. Tada muzika prasidėjo, išgyveno, pasibaigė, lėktuvai pakilo, praskrido viršgarsiniu greičiu ir… liko tik dūmai iš jų uodegų. Nesakau, kad negalima tais dūmais džiaugtis, ir kad neverta užsiimti savo kūryba, bet įtakų išvengti jau nebeįmanoma.”

 

„Ar sunku tuomet kažką daryti savaip, jei tai jau padaryta?” – klausiu aš.

 

„Muzika, ir šiaip kūryba yra pokalbis. Galima dalyvauti tame pokalbyje savaip. Dalintis savaip. Ne vengti įtakos, konteksto, bet suvokti, pažinti jį ir būti jame, kalbėtis su tais lobiais, kurie yra likę. Literatūroje tai jau seniai žinomas dalykas, tokie genijai kaip Borgesas tai darė jau XX a. pradžioje. Muzikantai, deja, ne visada suvokia, kas tai yra. Tie, kurie suvokia, kurie neria į šį spiritizmo seansą su visa savo išmone, ir yra man patys svarbiausi, mieliausi”, – paprastai ir nuoširdžiai atsako jis.

 

Taip pabendravę ir pasėdėję prisiminimų kupiname „Baltų Dramblių” kiemelyje mes palinkime vienas kitam sėkmės ir išsiskiriame su galvoje ligi šiol skambančiais pokalbio pabaigoje Domanto perfrazuotais Frank’o Zapp’os žodžiais – „Music isn’t dead, it just smells funny.”

 

———

„Budejimas” (Gyvai Kauno Žalgirio arenos amfiteatre 2013 12 18)


„Rauda” (Iš albumo „Rodyklės”)

„Vėjas per tavo kelius” (iš albumo „Rodyklės”)