Šiandien Škotijos post-roko inovatoriai Mogwai pasidalino nauju video klipu, skirtu dainai „Simon Ferocious”, iš šių metų pradžioje pasirodžiusio aštuntojo studijinio grupės albumo „Rave Tapes”. Antony Crook režisuotame klipe – kvapą gniaužiantys parašiutininkų šuoliai besileidžiančios saulės fone. Tai skamba primityviai ir nuvalkiotai, bet klipas netikėtai gražus ir deramai atspindintis Mogwai muzikos atmosferą.
Nuotr. Ignas Bautrėnas
Ilgai svarsčiau, nuo ko reikėtų pradėti šio ilgai laukto ir pagaliau sulaukto koncerto aprašymą. Gal nuo mano pirmosios pažinties su Moderat, kontekstui paaiškinti? O gal nuo to, kad šio vakaro renginys vyksta kažkokiuose apleistuose sandėliuose, nedraugiškame Brooklyno užkampyje, pusę dviejų nakties? Vis tik netradiciniam koncertui dera ir netradicinis pasakojimas apie jį, tokios taisyklės. O šis nuostabus elektroninės muzikos reiškinys tikrai yra pakankamai netradicinis. Nors pernai metais antrąjį albumą išleidęs bendras Apparat bei Modselektor kūdikis yra neblogai žinomas Europoje, deja Jungtinėse Valstijose dideliu dėmesiu pasigirti jis negali. Tai visiškai nenuostabu. Čionai juk vis dar populiarus vadinamasis EDM’as, su David Guetta, deadmau5 ir Avicii priešaky, o minios nuo amfetamino apspangusių paauglių, kurie paprastai šturmuoja šių savo dievukų pasirodymus, jokiu būdu nėra kokybės ženklas. Na, bet kad ir kokia būtų populiariosios elektroninės muzikos situacija JAV, į Moderat koncertą susirinkusi gausi minia besišypsančių ir iki paryčių kojas kilnojančių žmonių tik parodo, kad ne čartuose ir ne parduotų albumų kiekyje slypi esmė.
Koncerto vieta perkant bilietus nurodyta nebuvo. Prieš keletą savaičių mano pirktame biliete – tik abstrakčiai parašyta „Location: New York, Brooklyn”, kas jau savaime buvo šiek tiek keista, bet tuo pačiu ir įdomu. Tokios taisyklės, kai vakarėlio vietą lankytojai sužino likus vos keletui valandų iki renginio pradžios, dažniausiai galioja reivams, o ne turiniams koncertams, bet ši naktis – ypatinga, tad priimu šią mistiką kaip dar vieną, savotišką prieskonį. Koncerto adresas, kartu su planuojama renginio eiga atkeliavo į mano emailą likus 24-ioms valandoms iki pradžios. Laiškas skelbė, kad vakaro kaltininkai savo pasirodymą pradės gerokai po vidurnakčio.
Prie nurodytu adresu esančio sandėlio atkeliauju pusę dvylikos nakties. Už masyvių sienų aidintis ritmas girdėti toli, bet dėl didelio garso organizatoriai tikriausiai susitarė iš anksto. Prie įėjimo jau išsirikiavusi ne itin ilga, bet nuolat besipildanti eilutė lankytojų, o keletas policininkų atidžiai prižiūri tvarką. Koncertas skirtas tik asmenims vyresniems nei 21-eri metai, tad didžiulė dalis jaunesnių reiverių tikriausiai liko nusiminę, bet taisyklės griežtos, o krepšius, bilietus, ir pažymėjimus tikrinantys apsauginiai dar griežtesni. Netrukus mano kuprinė patikrinta, bilietas nuskenuotas, ant rankos atsiranda specialiai šiam turui pagamintas antspaudukas su Moderat logotipu, ir aš įleidžiamas sandėlio vidun.
Nuotr. Ignas Bautrėnas
Čia mane pasitinka tamsa ir blyškūs, joje klaidžiojančių lankytojų veidai. Iki Moderat pasirodymo likusi maždaug valanda. Minia nėra itin tiršta, ir nusigauti prie pat sandėlio pakraštyje sumontuotos scenos yra visiškai nesudėtinga. Scenos priekyje energingą house’o ir minimal techno kokteilį vynioja Nikola Baytala, o aplink jį šoka susispietęs būrelis atkaklesnių klausytojų. Kiti stoviniuoja atokiau, arba atsirėmę į nusilupusias sandėlio sienas stebi pro masyvius langus krentančios mėnesienos šuorus, besidriekiančius ant ne pirmos jaunystės akmeninių grindų.
Muzika aidi, o vietos lieka vis mažiau ir mažiau. Nors mano žiniomis bilietai į koncertą nebuvo išparduoti, bet lankytojų kiekis auga su kiekviena prabėgančia minute. Vos man pasidžiaugus, jog įsitaisiau visai neblogoje vietoje, nušvinta scenoje sustatyti ekranai, o juose užsižiebia žodžiai: „Moderat yra labai tamsus pasirodymas. Visų gerovės labui prašome nenaudoti blyksčių fotografuojant ar filmuojant.” Sumirkčioję prožektoriai keletui sekundžių apšviečia gausią minią, ir leidžia suprasti, kad renginys jau tuoj įsivažiuos, o tada visas sandėlys vėl paskęsta tamsoje.
Ir štai, laikrodžio rodyklėms rodant 1:34 ryto, Sascha Ring, Gernot Bronsert ir Sebastian Szary žengia į sceną. Juos pasitinka kurtinančios ovacijos, o muzikantai be jokių įžanginių kalbų pradeda savo pasirodymą. Ramiai, lėtai, pulsuojančiai… Pirmasis kūrinys – „This Time”, kurį nuspalvina baltų šviesų pliūpsniai. Jį keičia debiutinio albumo įžanginis kūrinys „A New Error”, o ekranuose už muzikantų nugarų šmėžuoja pilkų rankų vaizdai.
Nuotr. Ignas Bautrėnas
Minią drebinančias bosines linijas juntu visu savo vidumi. Nepaisant to, kurtinantis garsas – nei kiek neiškraipytas. Aiškiai girdėti kiekvienas šios įpatingos muzikos niuansas. Stebiu besišypsančius, linguojančius žmones aplink mane, ir negaliu patikėti, kad mums groja patys Moderat. Pamatyti šią Apparat ir Modselektor kolaboraciją norėjau labai seniai, bet kažkaip netikėjau, kad tai tikrai gali kada nors įvykti. Moderat susižavėjau prieš trejus ar ketverius metus, aptikęs debiutinį (ir tuo metu vienintelį) šio kolektyvo albumą. Svajinga Apparat muzika labai natūraliai praturtinta griežtesniais Modselektor eksperimentų garsais grupės debiute nuskambėjo šviežiai ir kabinančiai. Žaviuosi tokia elektronine muzika, labiau skirta klausymui, o ne šokiui (bet nepaisant to priverčiančia klausytoją nevalia linguoti į ritmą), tad Moderat pataikė tiesiai į dešimtuką. Tik man kažkodėl visad atrodė, kad šis projektas yra viso labo tik projektas, ir patenkinę savo poreikį groti kartu vyrai draugiškai išsiskirstė. Pernai gerokai nustebau ir dar labiau apsidžiaugiau sulaukęs antrojo kolektyvo darbo „II”, kuris dargi visa galva lenkia savo pirmtaką.
Nuotr. Ignas Bautrėnas
Padėkojęs visiems už tokį šiltą sutikimą Sascha Ring dar atsiprašo, kad jie taip retai aplanko Jungtines Valstijas. „Užtruko šiek tiek laiko, kol pagaliau atvažiavome čia, į Niujorką, bet ačiū jums labai, kad mūsų laukėte,” sako jis. Aidi plojimai, o muzika groja toliau. Koncerte Moderat atlieka dainas bei instrumentinius kūrinius iš abiejų grupės albumų. Skamba „Milk”, „Seamonkey”, „Versions”, „Damage Done”, ir „Les Grenades Machines”. Ovacijų susilaukia pirmojo albumo ikona „Rusty Nails„, bei Europoje pernai vasarą plačiai nuskambėjęs antrojo albumo singlas „Bad Kingdom„. Modselektor’iai Bronsert ir Szary neaušindami burnos sukioja pultų rankenėles ir maigo klavišus, o Apparat’as Sascha Ring nesitraukdamas nuo savo aparatūros arsenalo karts nuo karto dar paima į rankas ir gitarą. Svaiginantis jo balsas kūrinio „Last Time” metu priverčia šiurpti ne tik mane, bet ir visus jautresnius aplinkinius.
Pastebiu, kad grupė nelinkusi improvizuoti. Tiek instrumentiniai, tiek ir vokaliniai kūriniai skamba pažįstamai, būtent taip, kaip juos esame įpratę girdėti įrašuose, bet dėl to nesiskundžia niekas. Kolektyvui koncertuojančiam taip retai, kaip Moderat, priekaištai nesvaidomi, tuolab, kad ir prikibti nėra prie ko. Garsas – nepriekaištingas, vizualizacijos irgi užburiančios. Visa bendra koncerto atmosfera – tarsi nerealus, mistiškas, audiovizualinis sapnas. Pagroję kiek daugiau nei valandą, ir pirmosios dalies pabaigai pasilikę „No. 22”, pagražintą ekranuose mirguliuojančia sniego audra, Moderat pamojuoja miniai ir atsisveikinę pradingsta kažkur už ekranų. Laikrodis rodo keletą minučių po pusės trijų ryto, ir tam tikra minios dalis pradeda skirstytis, nes metas jau tikrai vėlus, bet atkaklesniems klausytojams koncerto pabaigoje žinoma paliktas skanus siurprizas. Juk visi žino, kad porą minučių pailsėję muzikantai sugrįš atgal ir padovanos dar keletą kūrinių. Taip ir atsitinka.
Nuotr. Ignas Bautrėnas
Moderat dar kartą padėkoja klausytojams ir atlieka tris, specialiai bisui pasiliktus kūrinius. „Gita” suskamba neįtikėtinai svajingai. Mano visą vakarą laukta „Let In The Light” paskęsta geltonoje prožektorių šviesoje. Grupei įpusėjus baigiamąjį kūrinį „Therapy” ant scenos staiga kažkaip užsiropščia jaunutė mergina, kuri šokdama sukasi tarp šiek tiek pasimetusių muzikantų. Vos apsaugai įsikišus ir pašalinus niekadėją nuo scenos jos vietą užima dar viena drasuolė, o grupės narių veiduose – su juoku sumišusi nuostaba. Apsauginiai nuveja ir ją. Daugiau norinčių pasišokti ant scenos neatsiranda. Pasirodymas baigiasi be didesnių incidentų, o muzikai nutilus, muzikantai apsikabina, ir pamojavę visiems atsisveikina. Šįkart laukti pratęsimo neverta, koncertas tikrai baigtas.
Nors koncertas ir baigtas, bet vakarėlis tęsiasi toliau. Trečią valandą ryto prie DJ pulto stoja Niujorko pogrindinio techno atstovai Taimur & Fahad, ir neabejoju, kad ne vienas lankytojas užsiliko šiame Brooklyno sandėlyje iki pat saulėtekio. Vis tik didžioji dalis publikos nuvargę patraukia link išėjimo, ir parūkę prie durų tamsiomis Niujorko gatvėmis keliauja namo su viltimi numigti bent porą valandų, kol saulė dar nepatekėjo. Moderat koncertas atmintyje išliks tarsi spalvotas sapnas, susapnuotas vidury šaltos nakties. Ar visas šis pasirodymas tikrai įvyko? Jei neturėčiau nuotraukų, tikriausiai galvočiau, kad mano pasąmonė mėgsta fantazuoti.
Rytoj, Balandžio 5-ąją sukaks lygiai dvidešimt metų nuo tragiškos grupės Nirvana sielos Kurt Cobain mirties. Paminėdami šią liūdną datą dalinamės visiškai nauju Nirvana dainos „Heart-Shaped Box” koveriu, kurį atlieka islandų folk pažiba Ásgeir.
Šis koveris, kartu su nauju Ásgeir singlu „Here It Comes” įrašų parduotuvių lentynas išvys Balandžio 19-ąją – Record Store Day dieną.
Nors nepailstančiojo The White Stripes, The Raconteurs, bei The Dead Weather lyderio Jack White pristatinėti tikrai nereikia, netrukus pasirodysiantis virtuozo albumas „Lazaretto” – tik antrasis solinis darbas gausioje atlikėjo diskografijoje. Sėkmingojo 2012-ųjų solinio debiuto „Blunderbuss” tesinys pasaulį išvys Birželio 9-tąją, o naująjį singlą atlikėjas ketina pateikti šio mėnesio bėgyje.
Iki tol pasiklausykime šviežio instrumentinio Jack White kūrinio „High Ball Stepper”.
„Adult Jazz“ – tai vieno konkretaus žanro rėmų nepaisantis kolektyvas. Keturių jaunų vyrukų iš Lydso, Jungtinės Karalystės, kuriama muzika yra artima džiazui ne daugiau, nei Stradivarijus yra artimas pianinams, bet tai anaiptol nėra blogai. Šie švelnūs, bet taiklūs garsai puikiai tinka ir vėlyvam spalio vakarui, ir saulėtam rugpjūčio vidurdieniui.
„Adult Jazz“ (nuotrauka iš oficialios grupės socialinio tinklapio paskyros)
Harry Burgess, Tom Howe, Steven Wells ir Tim Slater savo įkvėpėjais įvardija Joanna Newsom, bei Van Morrison, bet jų kuriamas indie-pop, hip-hop, ambient ir bass garsų kokteilis – daug ambicingesnis, nei minėtųjų atlikėjų darbai. „Adult Jazz“ kūryba tikriausiai bus artima tiems, kam nesvetimi „Wild Beasts“, „Washed Out“, ar „Dirty Projectors“.
2013-ųjų pabaigoje skaitmeniniu, bei vinilinės plokštelės formatais pasirodžiusį naująjį „Adult Jazz“ singlą „Am Gone/Springful” išleido grupei priklausanti leidybinė firma „Spare Thought“. Dviejų dalių singlas – puiki būsimojo debiutinio grupės albumo reprezentacija. „Mūsų dainos – nuolatinės du metus trukusios kūrybos rezultatas,“- sako grupės nariai. Dveji metai darbo neliko be vaisių. Vos pasirodžiusį „Am Gone/Springful“ britų dienraštis the „Guardian“ išrinko savaitės įrašu, o 2012-ųjų prestižinio „Mercury“ prizo laureatai „Alt-J“ pasikvietė jaunuolius savo turo apšildymui.
"Adult Jazz" singlo "Am Gone/Springful" viršelis
Nors ketvertuko populiarumas nenustoja augti, grupė negerkloja internete, ir nešoka stačia galva į jų laukiančią šlovę. Už juos kalba jų muzika, kuri savo paprastumu ir nuoširdumu pritraukia vis daugiau ir daugiau gerbėjų. Panašu, kad netrukus pasirodysiantis debiutinis „Adult Jazz“ albumas jau turi jo laukiančių klausytojų ratą.
Daugiau nei du dešimtmečius tylėję ir visai neseniai iš pelenų pakilę Amerikos alternatyvaus roko korifėjai Pixies šiandien pristatė naują vaizdo klipą.
Nors grupę neseniai paliko viena iš Pixies įkūrėjų ir idėjinių lyderių, bosistė Kim Deal, likusi trijulė net nesiruošia sustoti. Tai liudyja ir per pastarąjį pusmetį išleisti du nauji grupės EP, neišvengiamai šnabždantys apie artėjantį, ilgai lauktą, naująjį Pixies albumą.
Dainos „Greens and Blues” videoklipą režisavo Josh Frank, grupės biografijos „Fool the World: The Oral History of a Band Called Pixies” autorius.
2011-aisiais pasirodęs paskutinysis Coldplay albumas „Mylo Xyloto” susilaukė tiek pat pagyrimų kiek ir kritikos. „Galbūt tai ir bus paskutinis mūsų albumas”, anuomet kalbėjo grupės vokalistas Chris Martin Britų dienraščiui The Daily Mail. „Šis albumas – tai trijų metų darbo vaisius ir šiuo metu neįsivaizduoju dar vieno.”
Šiandien jau galime drasiai paskelbti, kad Coldplay savo veiklos nutraukti tikrai neketina. Anaiptol! Šiandien grupė pristato visiškai naują dainą „Midnight”, bei jai skirtą videoklipą, kurį režisavo Mary Wigmore. Šaltas, gerokai pakitęs Coldplay skambesys – tai džiuginantis ir lūkesčius žadinantis žingsnis į priekį.
Nei naujojo albumo pavadinimas, nei pasirodymo data kol kas dar neskelbiami.
Antradienio rytą leidžiame su vos prieš keletą valandų pasirodžiusiu elektroninės muzikos prodiuserės Maya Jane Coles kūrinio „Something In The Air” remiksu, kurį sukūrė Vasario 20-ąją sostinės Teatro arenoje savo naujausią albumą „The North Borders“ pristatęs Britų muzikantas, prodiuseris ir didžėjus Simonas Greenas, geriau žinomas Bonobo pseudonimu.
„Something In The Air” remiksas pateko į Maya Jane Coles trumpą vinilinį remiksų rinkinį „Don’t Put Me In Your Box: The Remixes”.
Elekroninės ir IDM muzikos prodiuseris Kieran Hebden, klausytojams žinomas pseudonimu Four Tet, netinginiauja. Praeitų metų Spalio mėnesį Four Tet išleido septintąjį studijinį albumą „Beautiful Rewind”, o vėliau prodiusavo naujausius Omar Souleyman ir Neneh Cherry darbus. Šiandien elektronikos atlikėjas pristato naują leidinį „Killer / Nasty” – dviejų kūrinių singlą, kurį įrašė kartu su grime muzikos prodiuseriu Terror Danjah.
Pirmojo singlo kūrinio „Killer” galite pasiklausyti paspaudę nuorodą viršuje, o antrąjį kūrinį „Nasty” išgirsite paspaudę ČIA.
Šie kūriniai jau netrukus pasirodys prekyboje viniliniu pavidalu.
Foto: Ignas Bautrėnas
Nors dar tik kelios minutės po dešimtos valandos vakaro, bet eilė prie įėjimo į Electric Brixton klubą jau siekia gatvės kampą. Lauke vėjuota, bet tai netrukdo daugeliui laukiančiųjų gurkšnoti šaltą alų ir trypčioti vietoje belaukiant, kol apsauginiai sustatys metalines pertvaras dalijančias eiles, ir pradės tradicinę kišenių bei krepšių tikrinimo procedūrą. Šiąnakt Electric Brixton salėje vyksta Electric Empire Escapade. Tai šią žiemą yra vienas didžiausių electro muzikos vakarėlių pietų Londone. Visą naktį truksiančius šokius siūbuos ODJBOX, Wicked City, The McMash Clan, Featurecast bei Krafty Kuts, o vakarėlio siela – pats Dub FX. Nenuostabu, kad prie įėjimo šurmuliuojantys lankytojai nekantrauja patekti vidun.
Apie iš Melburno kilusio balso instrumentalisto Dub FX (tikrasis atlikėjo vardas – Benjamin Stanford) sugebėjimus manoMUZIKOJE kalbėjome jau ne kartą. Šis gatvės muzikantas keliauja po pasaulį kartu su savo mergina Flower Fairy. Jie koncertuoja didmiesčių gatvėse, parkuose, klubuose, vasaros festivaliuose, ir visur kitur, kur yra žmonių, norinčių išgirsti Dub FX dainas. Organiška, gyva ir pulsuojanti Dub FX muzika – tai analogų neturintis reggae, dub, electro, hip hop, beats ir bass žanrų mišinys, kurį atlikėjas kuria instrumentuotėms naudodamas vien savo paties manipuliuotą balsą. Dub FX yra vienas iš pačių įspūdingiausių atlikėjų, kuriuos man teko išgirsti paskutinio penkmečio bėgyje. Pernai vasarą pats galėjau įsitikinti, kad šimtus kartų Youtube peržiūrėti koncertiniai vaizdeliai nemeluoja. Jo muzikos jėga bei nuoširdumas sugeba išjudinti klausytojus tiek gatvėse, tiek ir klubų salėse. Anąkart Niujorke stebėtus pasirodymus atminsiu ilgam. Nors visi šįvakar Electric Brixton šturmuojantys atlikėjai ir kolektyvai yra verti dėmesio,vistik Dub FX ir buvo tas vardas, kuris atviliojo mane čia į Brixton’ą vidury nakties. Tad teneįsižeidžia nei Krafty Kuts, nei The McMash Clan trijulė, bet šis rašinys bus dedikuotas būtent Dub FX pasirodymui. Juk jei bandyčiau išsamiai papasakoti apie visą šį renginį, rašinys pavirstų į knygą, kurios niekas neperskaitytų iki galo, tad kam to reikia.
Foto: Ignas Bautrėnas
Durys atvertos, kišenių turinys apžiūrėtas, pažymėjimas patikrintas, štampukas ant rankos uždėtas. Electric Brixton vidus lankytojus pasitinka kol kas tuščia šokių aikštele ir įrašus sukiojančiu ODJBOX. Vakarėlis prasideda ramiai, bet netrunka įsivažiuoti, o prie barų nusidriekia eilės. Susiradęs patogią vietą balkono pakraštyje susidomėjęs stebiu gausėjančias lankytojų gretas ir beprasidedančius šokius. ODJBOX keičia Wicked City, o šiuos – Featurecast. Muzika aidi, o scena mirga šviesomis ir vizualizacijomis. Nors vakarėlis tesis ligi ryto, organizatoriai tikriausiai nusprendė Dub FX gerbėjų už ūsų netampyti. Vakaro žvaigžė scenoje pasidodo kiek po pirmos.
Džiugu matyti, kad jis toks pat, kaip visada. Paprastas, žvaliai besišypsantis, vilkintis cargo šortus ir pablukusius melsvus marškinėlius. Pasisvekina, prisistato. „Jei kartais nežinote kas aš toks ir ką gyvenime veikiu – aš esu Dub FX. Kiekvienas garsas, kurį girdite yra kuriamas gyvai, čia ir dabar.” Ilgai nedelsiant introdukcinė beatboxo instrumentacija išsivysto į pirmąją pasirodymo dainą „Listen Here”, pasakojančią apie atlikėjo keliones, kūrybos pradžią ir nenorą paklusti tradiciniam įrašų kompanijų brukamam muzikos industrijos supratimui.
„Too many MC’s take the street to the stage,
But I would rather take the stage to the street,” dainoje sako jis.
Ryški gatvinė Dub FX dvasia anaiptol nepaskesta Electric Brixton šviesų gausoje.
„Aš tik visai neseniai atskridau į Londoną,” sako jis. „Čia negrojau jau ilgą laiką. Esu labai pavargęs po kelionės, ir kol kas dar nesigaudau vietiniame laike, bet jūs man suteikiate neįsivaizduojamai daug energijos.” Jį palaikyti scenoje pasirodo jo bičiulis, bei nuolatinis pasirodymų dalyvis, reperis CAde. Kartu jie atlieka porą dar negirdėtų, ir gausiai improvizuotų kūrinių.
„Šiandien mano gyvenimo meilės Flower Fairy su manimi nėra,” guodžasi Benjamin’as klausytojams. „Ji liko Australijoje, tad būtų smagu nusiūsti jei šiek tiek meilės. Nagi, pasistenkime visi kartu!” Suskamba Flower Fairy skirtos dainos „Sooth Your Pain”, bei „Love Me Or Not”. Romantiškąją pasirodymo dalį lydi sunkesni kūriniai – „Society Gates”, „Wandering Love”, ir keletas kitų.
Foto: Ignas Bautrėnas
2013-ųjų viduryje Dub FX savo tinklalapyje paskelbė renkąs lėšas naujojo albumo prodiusavimui, leidybai, bei platinimui. Socialinės medios tinklalapius apskriejusi rinkliava neliko be atsako ir daugelis klausytojų nepagailėjo šlamančiųjų muzikanto veiklai paskatinti. Gana greitai surinkęs reikiamą sumą Dub FX metų pabaigoje pamalonino klausytojus albumu „Theory Of Harmony” – šūsnimi naujų, puikiai aranžuotų kūrinių. Koncerte naujasis albumas nelieka užmirštas. Apie jį primena daina „Don’t Give Up”.
„Dabar dar pagrosiu vieną kūrinį, o tada kilstelsime energijos lygmenį vienu laipteliu aukščiau, kaip manot?” klausia Dub FX minios. Klausytojams neprieštaravus suskamba pirmieji kūrinio „Made” garsai ir kumščiai kaip mat kyla viršun.
„It’s times like this you need to lose your inhibitions,
Raise your fist and forget about decisions.”
Štai taip simboliškai baigiasi pirmoji pasirodymo dalis.
„Nors ir esu pavargęs, o Australijoje šiuo metu yra aštuonios valandos ryto, bet vis tiek manau, kad mums reikia dar daugiau,” sako Dub FX. Jo žodžius palydi pritariančios ovacijos. „Iki šiol aš beatbox’inau ir junginėjau šituos aparatus, grojau jums dainas. Bet dabar noriu padovanoti dar daugiau energijos.”
Scenoje pasirodo juodu saksofono dėklu nešinas žmogus.
„Štai čia su manimi yra Mr. Woodnote,” sako Dub FX. „Dabar aš pagrosiu jums šia ritmo mašina, ir mes kartu su juo pagaminsime drum’n’bass’o!”
Foto: Ignas Bautrėnas
Mr. Woodnote – tikrai įpatingas svečias Dub FX koncertuose. Bendri šių atlikėjų pasirodymąi apskriejo pasaulį Youtube kanalais, o ugningosios šio saksofonisto atliekamos partijos skambėjo dar ir pirmąjame studijiniame Dub FX albume „Everythinks a Ripple”. Rodos tik to minia ir telaukė. Užgesus šviesoms plojimų lydima ilga improvizuota instrumentuotė atveda klausytojus į kūrinį „Flow”. Greitas ritmas ir svaiginantys saksofono garsai – tarsi dinamitas ir degtukai. Daina nesuvaldomai virsta sprogimu.
Scenoje vėl pasirodžius CAde jie tryse atlieka „Supernova Pilots”, o Dub FX įsismaginus ritmo improvizacijose Mr. Woodnote į jas įpainioja savas soluotes. Muzikantų siluetai skesta raudoname scenos apšvietime.
Nežinau kiek laiko tesėsi tas siautulys panaikinęs laiko nuovoką. Aplinkui besišypsantys veidai, šokantys kūnai, scenos šviesos ir tamsa. Sunku ir patikėti, kad Dub FX scenoje jau beveik dvi valandas. Jis ir pats tai pastebi.
„Labai gaila,” sako jis, „bet atėjo tas laikas. Tik naktis dar nesibaigia, tai nepabėkit. Krafty Kuts gros už kelių minučių, o aš susirinkęs daiktus noriu pasiausti su jumis ten, aikštelėje. Taip, kad dar viena daina ir gero vakaro jums visems.”
Na ir kokia gi dar daina galėjo vainikuoti vakarą simboliškiau, nei bene žymiausias Dub FX kūrinys „Love Someone”. Abėjingų ji nepalieka, o koncertas pasibaigia meilės ir pozityvumo gaidele.
Vakarėlis pačiame įkarštyje! Dub FX scenoje keičia Krafty Kuts. Bet laikrodžio rodyklė jau rodo pusę keturių ryto, ir didelė dalis klubo lankytojų pajuda laukan. Viduje pasilieka ištvėrmingi klubinėtojai,o aš, kartu su visais tais, kuriuos čia pritraukė būtent Dub FX, patenku į tamsią ir šaltą Brixton’o gatvę. Belieka tik sulaukti reikiamo autobuso ir stebint tamsiu lango stiklu viens kitą lenkiančius stambius lietaus lašus riedėti tamsiomis pietų Londono gatvėmis brėkštančio ryto link.
Pasiklausykime visiškai naujo elektroninės bass muzikos prodiuserio SBTRKT kūrinio, vakar nuskambėjusio BBC Radio 6 programos eteryje.
Instrumentinė kompozicija „Hold The Line”, tai pirmasis iš vinilinių singlų serijos, kurią SBTRKT (tikrasis vardas – Aaron Jerome) žada išleisti prieš šių metų bėgyje pasirodant ilgai lauktam naujam atlikėjo albumui.
Gitarų efektų meistras, downtemp projekto DARKSIDE narys Dave Harrington, yra ne tik puikus multiinstrumentalistas, bet ir puikus didžėjus. Tuo galite įsitikinti pasiklausę jo naujojo podcast’o kurto specialiai Australijos įrašų kompanijos Modular Recordings tinklapio skyreliui Modcast.
Podcast’o pradžioje DARKSIDE klausytojų laukia malonus siurprizas – Nick Drake dainos „Things Behind The Sun” koveris, kurį duetas įrašė kartu su kviestine vokaliste Tamara. Kūrinį nemokamai atsisiųsti galite paspaudę ČIA.
Pilnas beveik valandos ilgio garso mozaikos kūrinių sarašas paskelbtas žemiau.
Nick Drake – Things Behind the Sun (Tamara cover)
The Range – Everything But
Terje Rypdal – Silver Bird is Heading for the Sun (DH remix)
Metrika – Jeel K’eex (DH instrumental edit)
Laurie Anderson – Commencement Address (DH cut-up)
Empress Of – Realize You (DH edit)
Gang Gang Dance – House Jam (Benoit & Sergio remix)
Sun Glitters – Mouth (Shigeto remix)
Braids – Amends (DH remix)
The Knife – Without You My Life Would Be Boring (DH instrumental edit)
Sex Mob – Quiet (DH edit)
Ricard Villalobos – Ichso
Frankie Rose – Pair Of Wings
David Lynch – In Heaven Everything is Fine
DH – Holidays
Bendras Apparat ir Modselektor projektas Moderat šiandien švenčia naujojo vinilinio singlo „Last Time” pasirodymą.
Leidybinės firmos Monkeytown Records išleistame single be dainos originalo dar rasite instrumentinį kūrinio variantą, kitą kūrinio versiją, ir Jon Hopkins kurtą remiksą.
Bet tai dar ne viskas! Šiandien grupė savo gerbėjus pamalonino ne tik viniline plokštele, bet ir naujuoju dainą „Last Time” iliustruojančiu videoklipu. Klipo siužete pasakojama istorija apie kasdieninį priemiesčių jaunimo nuobodulį, draugystę, ir norą pabėgti kuo toliau nuo realybės.
Klipą, kuris 2013-ųjų rudenį buvo filmuotas Berlyno priemiesčiuose, prodiusavo ir filmavo kūrybinė grupė Pfadfinderei.
Vakar svečiuodamasis BBC RADIO 1 muzikinis stebukladarys James Blake pristatė naują, niekur neskelbtą kūrinį pavadinimu „40455”.
Pasak jo paties, 2013-ųjų Mercury prizo laureatas šiuo metu kuria naują muziką kartu su savo bičiuliu Chance The Rapper. James Blake yra nominuotas Sausio 26-ąją vyksiančių Grammy apdovanojimų „Best New Artist” kategorijoje.
Trumpą interviu apie jo meilę muzikai ir DJ kultūrai galite pasižiūrėti ČIA.
Nors prie manoMUZIKOS komandos prisijungiau prieš porą metų, šis manoTOPAS yra pirmasis, kuriuo dalinuosi su jumis. Per šį laiką manoMUZIKA portalas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, o muzika lydinti mane visur ir visada man tapo dar svarbesnė nei bet kada anksčiau. manoMUZIKOJE atradau platformą, kurioje galiu pasidalinti savo muzikiniais atradimais ir įžvalgomis su kitais, tokiais pat pamišėliais kaip aš, ir už tai esu dėkingas kiekvienam prie šio portalo plėtros ir puoselėjimo prisidedančiam komandos nariui.
Na bet užteks apie mane…
Sunku patikėti kaip greitai 2013-ieji metai priartėjo prie pabaigos ir kiek daug jie atnešė kiekvienam melomanui. Praėjus dar dešimtmečiui tikriausiai prisiminsime 2013-uosius su pačiais šilčiausiais sentimentais. Šie metai tapo neabejotinais atgimimų ir atradimų metais. Nepamenu kada paskutinį kartą teko matyti tiek daug iš naujo atgimstančių legendų, sugrįžtančių su naujomis idėjomis ir naujais kūriniais. Taipogi šie metai buvo gausūs naujos, dar negirdėtos ir nepažintos muzikos, kurios didžioji dalis turi stiprų potencialą atlaikyti laiko patikrinimą. Žinoma, buvo ir nusivylimų, nepavykusių eksperimentų, muzikinių nuopuolių… Bet ne apie tai reikia galvoti kurpiant geriausiųjų darbų penkioliktuką, tuolab, kad rinktis tikrai buvo iš ko.
Kiekvienas asmeninis topas yra kažkuo subjektyvus ir neteisingas. Toks yra ir manasis. Neišvengiamai už borto teko palikti didelę dalį man svarbių albumų, bet anot patarlės – „visiems geras nebūsi”. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti tų grupių ir atlikėjų, kurie nepateko į šį sarašą, tad visų pirma norėčiau paminėti keletą vardų, kuriuos dėl vienos ar kitos priežasties teko išbraukti.
Albumų saraše nerasite nei Nick’o Cave’o, nei Depeche Mode, nei Trent’o Reznor’o šiais metais pristačiusio ne tik ilgai lauktą Nine Inch Nails albumą, bet ir savo naujojo projekto How To Destroy Angels debiutą. Nebus ir galybės itin kokybiško post-roko – Pelican, God Is An Astronaut, Russian Circles, Earthless, 65daysofstatic – grupių, skeptikams praktiškai įrodžiusių savo ilgaamžiškumą. Nors alternatyvaus roko ir indie scena šiais metais žibėjo dar labiau nei pernai, išbraukti teko ir tokius vardus kaip Editors, Foals, Arcade Fire, Yeah Yeah Yeahs, Kings Of Leon, Phoenix, The National, Vampire Weekend, ir daugelį kitų. Kodėl? Savo asmeninį topą rinkau iš mano metų klausomiausių, labiausiai man įstrigusių ir daugiausiai man šiais metais įtakos padariusių albumų bei kūrinių. Man ir mano…o pasirinkimas buvo begalinis. Skaudančia širdimi suglamžytame popieriaus lape surašytus pavadinimus ilgai braukiau, kol jų beliko tik penkiolika.
Tad atleisk man, David’ai Bowie, bet tavęs šiame saraše irgi nėra.
GERIAUSI 2013-ŲJŲ METŲ ALBUMAI
1. Bonobo „The North Borders”
Po neilgų dvejonių metų albumu man vistik tapo naujasis netrukus Lietuvą aplankysiančio Bonobo darbas. Be šiame albume skambančių kūrinių neapsiėjo nei vienas pasivaikščiojimas miesto gatvėmis, išvažiavimas į gamtą ar pasibuvimas prie jūros. Tobula muzika bet kuriam metų laikui ir bet kuriam paros metui.
2. Mazzy Star „Seasons Of Your Day”
Mazzy Star sugrįžo su tokiu kerinčiu albumu, kad rodos, jog tos 17 metų trukusios pertraukos net nebūtų buvę. Hope Sandoval balsas per beveik du dešimtmečius nei kiek nepakito, o psichodelinė albumo atmosfera užburia lygiai taip pat, kaip užbūrė ankstesnieji šio dreampop dueto darbai.
3. DARKSIDE „Psychic”
Nicolas Jaar ir multi-instrumentalisto Dave Harrington bendras projektas DARKSIDE hipnotizuoja ir nukelia klausytoją į kitą erdvę ir kitą laiką. Ši mistiška muzika skamba tarsi Mike Oldfield ir Pink Floyd mišinys dvidešimt pirmojo amžiaus fone.
4. Daft Punk „Random Access Memories”
Neabejotinas 2013-ųjų vasaros favoritas! Iš Thomas Bangalter ir Guy-Manuel de Homem-Christo tikėtasi visko, bet tuo pačiu visiškai ne to, ką jie pasiūlė klausytojams. Prancūzų duetas nestokoja inovatoriškumo ir nebijo laužyti savo pačių sukurtų rėmų. Šaunuoliai!
5. My Bloody Valentine „m b v”
Beveik toks pats malonus ir netikėtas sugrįžimas, kaip ir Mazzy Star. Juk nuo kultinio grupės albumo Loveless praėjo net 22 metai! Nepaisant to My Bloody Valentine gerbėjams pateikė ilgai brandintą, bet nei kiek Loveless nenusileidžiantį savo kūrybos tesinį.
6. Sigur Ros „Kveikur”
Nors grupę metų pradžioje paliko vienas iš kertinių grupės narių, ketvertukas patapęs trijule net nesiruošia sustoti. Anaiptol! Nežinau kaip šie islandai tai sugeba, bet naujasis jų darbas (ir vėl) yra vienas iš labiausiai įkvėpenčių metų albumų.
7. James Blake „Overgrown”
Pagyrimus ir epitetus James’ui Blake’ui galima žarstyti saujomis – Mercury prizo laureatas, muzikinis stebukladarys, galbūt netgi genijus… Antrasis šio unikalaus jaunuolio darbas, kuriame svečių vaidmenis atliko Brian Eno ir RZA, tai dar vienas platus žingsnis į priekį.
8. Fuck Buttons „Slow Focus”
Trečiasis noise roko ir elektroninės drone muzikos projekto albumas – šiek tiek prieinamesnis ir struktūriškai pranašesnis už ankstesnius Fuck Buttons darbus. Nepaisant to šiame įraše gausu tos pačios, natūralios pirmykštės jėgos, kuria spinduliuoja visa ankstesnė dueto kūryba.
9. Moby „Innocents”
Moby yra vienas iš tų retų atvejų, kai kūryboje nuolat atsispindintis kūrėjo braižas su prabėgančiais metais netampa nuobodus ar nuvalkiotas. Labai džiugu, kad šis plikagalvis muztikantas kartu su būriu draugų (tarp kurių yra Wayne Coyne, Cold Specs, Mark Lanegan, ir kiti) sugebėjo atrasti ir pateikti savo muziką iš naujo, dar kart įrodant, kad apie jį pamiršti kol kas nederėtų.
10. Boards Of Canada „Tomorrow’s Harvest”
Štai ir dar vienas netikėtas sugrįžimas! Šis škotų IDM duetas prieš septynerius metus dingęs kaip į vandenį sugrįžo su vienu iš stipriausių šių metų albumų, menančių šalto brėkštančio ryto grožį.
11. Arctic Monkeys „AM”
Šiek tiek sunku patikėti, kad nuo Arctic Monkeys debiuto praėjo jau septyneri metai, o per tą laiką šie kandūs Šefieldo vaikinukai išaugo į vieną iš sėkmingiausių Didžiosios Britanijos roko grupių. Panašu, kad šiemet driokstelėję kol kas brandžiausią savo darbą Arctic Monkeys dar tik apšilo kojas roko muzikos industrijoje, ir su laiku iš jų sulauksime to, ko dar nesame net sapnavę.
12. Moderat „II”
Ar tik man vienam atrodė, kad Moderat tebuvo vieno albumo projektas? 2009-aisiais Apparat ir Modselektor bendradarbiavimas sužavėjo savo spontaniškumu ir prieinamumu, bet tesinio laukti atrodė bergždžia. Ir štai, po keturių metų pertraukos daug žadantis antrasis projekto albumas gan ženkliai lenkia savo pirmtaką.
13. MGMT „Mgmt”
Vieni klausytojai smerkia Andrew VanWyngarden’ą ir Benjamin’ą Goldwasser’į už savo tobulų pop muzikos hitų apleidimą, o kiti garbina MGMT kaip naujos kartos psichodelinės muzikos genijus. Neaišku kuri argumento pusė yra teisingesnė, bet akivaizdu, kad MGMT sugeba iš klausytojų išspausti stiprias emocijas. Su kiekvienu nauju albumu šio dueto muzika tampa vis keistesnė ir nenuspėjamesnė, o jie patys nevengia pažvelgti į savo kurybą per naują, dar neregėtą prizmę.
14. The Knife „Shaking The Habitual”
Ši švedų dueto drone/dark ambient sintezė žavi, gasdina ir stebina tuo pačiu metu. Tai tarsi savotiška muzikinė mozaika, siekianti supurtyti klausytojo mastymą, pasaulėžiūrą ir ideologiją.
15. Queens Of The Stone Age „…Like Clockwork”
Legendinis dykumų roko projektas pateikė dar vieną kraują stingdantį albumą, smarkiai pranašesnį už jo pirmtaką Era Vulgaris. Projektu šį reiškinį vadinu todėl, kad naujojo albumo kūryboje ir atlikime dalyvavo ne tik projekto ašis Josh’as Homme su nuolat besikeičiančia komanda, bet ir krūva garbės svečių, kurių gretose figūruoja Nirvana būgnininkas Dave Grohl, Josh Homme kolega Nick Oliveri iš Kyuss, Screaming Trees vokalistas Mark Lanegan, Nine Inch Nails siela Trent Reznor, Arctic Monkeys lyderis Alex Turner, ir net pats seras Elton’as John’as!
GERIAUSIOS 2013-ŲJŲ METŲ DAINOS
65daysofstatic „The Undertow”
http://www.youtube.com/watch?v=8JdO4yg0_8U
Arctic Monkeys „Do I Wanna Know”
Boards Of Canada „Come To Dust”
Bonobo „Emkay”
Daft Punk „The Game Of Love”
http://www.youtube.com/watch?v=ZlruAIr_H28
DARKSIDE „Golden Arrow”
Dub FX „Listen Here”
How To Destroy Angels „Ice Age”
James Blake „Digital Lion”
Mazzy Star „In The Kingdom”
http://www.youtube.com/watch?v=ryhXfAdU8VI
Moby (feat. Cold Specs) „A Case For Shame”
Phaeleh „Never Fade Away”
Queens Of The Stone Age „I Sat By The Ocean”
http://www.youtube.com/watch?v=gOXaUjGk-yY
Shpongle „How The Jellyfish Jumped Up The Mountain”
Sigur Ros ” Brennisteinn”
Metai baigiasi, o muzika skamba toliau. Artėjančių 2014-ųjų proga linkiu Jums visiems tyloje praleisti kuo mažiau laiko. Gerų švenčių!
Bulvarinė spauda nemirga bevertėmis žinutėmis apie Jameso Blake asmeninį gyvenimą, užtat apie jo muzikinį talentą pelnytai sklando legendos. 2009-aisiais ir 2010-aisiais jis garsėjo kaip vienas unikaliausių dubstepo ir bass muzikos prodiuserių Jungtinėje Karalystėje, tačiau 2011-aisiais išleidęs debiutinį, savo paties vardu pavadintą albumą, jaunasis anglas nustebino net ir visko girdėjusią publiką. Itin sėkmingas debiutas buvo nominuotas prestižiniam „Mercury“ prizui, o naujas balandžio pradžioje pasirodęs antrasis atlikėjo darbas „Overgrown“ jau dabar pretenduoja į geriausiųjų (ir laukiamiausiųjų) šių metų albumų dešimtuką.
Jameso Blake kūryba mėgaujuosi nuo pat jos ištakų. Daug girdėjau apie gyvus šio prodiuserio ir atlikėjo pasirodymus, daug jų peržiūrėjau internete, bet juk patarlė „Geriau vieną kartą pamatyti …“ neatsirado šiaip sau. Todėl šįvakar esu čia, „Terminal 5” klube, ir laukdamas daug žadančio koncerto pradžios sau tyliai spėlioju:
„Tad koks jis?
Koks jis iš tikrųjų?
Tas paslaptingasis Jamesas Blake…“
James Blake (nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Apie tai tikriausiai mąsto ne vienas čia susirinkusiųjų. Lūkesčiai visiems neleidžia nustygti vietoje, bet iki pasirodymo dar valanda. Tuo tarpu scenoje ramiai pulsuojančią post dubstep, house ir UK garage stilių sintezę kuria niujorkietis Drew Lustmanas, pseudonimu „FaltyDL“, o palubėje besisukantis disko gaublys skandina besirenkančią publiką saulės zuikučių žaisme. „FaltyDL“ pabaigus savo neilgą pasirodymą scenos darbininkai greitai perstumdo instrumentus, ir salėje užgesta šviesos, pranešančios apie ilgai laukto koncerto pradžią.
Scenoje lydimi plojimų pasirodo trys kukliai besišypsantys jaunuoliai. Liesas aukštaūgis Jamesas Blake sėdasi už savo instrumentų paletės ir jį kaip mat apšviečia pirmoje eilėje įsitaisiusių fotografų blykstės.
Po tylaus pasisveikinimo – instrumentinis kūrinys „Air & Lack Thereof“. Garsas kurtinantis, bet nepriekaištingas. Neilgai trukus virš klausytojų galvų švelniai nuaidi melodingas, daugiasluoksnis Jameso vokalas:
„My brother and my sister don’t speak to me, but I don’t blame them. But I don’t blame them. . .“
Jo balsą pasitinka ovacijos. Kūrinį „I Never Learned To Share“ iš debiutinio albumo puikiai pažįsta daugelis čia susirinkusiųjų ir entuziastingai pritaria atlikėjui, bet nors dainuoti bando beveik visi – bet kokį bandymą būti išgirstam užgožia driokstelėję žemi dažniai, maloniai kutenantys paširdžius. Išgirstame tūlam klausytojui galbūt kiek mažiau pažystamus kūrinius „CYMK“, bei „Klavierwerke“ iš ankstyvųjų atlikėjo EP, o tuomet suskamba ir pora naujų dainų – „To The Last“, kurios metus jo balsas kartais šiek tiek primena Thomo Yorke falcetą, bei „I Am Sold“.
„And we lay, nocturnal, speculate what we feel.“
James Blake koncertas (nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Norint tinkamai apibūdinti Jameso Blake kūrybą galima ilgai mėgautis vardinant skirtingų stilių derinius, bet ši muzika pernelyg įvairialypė vienam konkrečiam pavadinimui. Debiutinis atlikėjo albumas stilistiškai skyrėsi nuo ankstyvųjų įrašų, bet pasiekė platesnį klausytojų ratą. Gilesnis, sunkiau apčiuopiamas ir lyriškesnis skambesys imponavo daugeliui tų, kurie galbūt niekada anksčiau neklausė dubstepo. Naujasis Jameso Blake darbas „Overgrown“ žavi tuo pačiu minimalizmu, kuriuo žavėjo ir debiutas, bet ritmai šįkart aiškesni, o aranžuotės turtingesnės. „Overgrown“ tarsi balansuoja tarp ankstyvųjų atlikėjo EP ir liaupsinamo debiuto. Na, o gyvame pasirodyme skambantys kūriniai apima visą platų atlikėjo katalogą, tad tie, kurie galbūt tikėjosi ramaus, lyriško vakaro, liks truputį nustebinti. Albumuose daugelį kartų girdėtos dainos – ramios ir verčiančios susikaupti, bet atliekamos gyvai jos skamba visiškai kitaip. Nugara nepaliauja bėgioti šiurpuliukai, kuriuos dar labiau paaštrina krūtinę ir paširdžius drebinančios boso linijos. Tik dabar, besimaudydamas kurtinančiame garso krioklyje, suprantu, ką reiškia fiziškai pajusti Jameso Blake muziką. Klausant pasirodymo nepaliauju stebėtis, kaip šie trys muzikantai nepasimeta tokioje sudėtingoje garso mozaikoje ir sugeba tobulai atkurti visą tai čia ir dabar.
Žymųjį Feist koverį „Limit To Your Love“ apšvietimas nudažo raudonai, o po jo skambantį a capella kūrinį „Lindesfarne“ publika pasitinka tokia tyla, kad, rodos, girdėti salės gale stovinčiųjų kvėpavimas. Išgirstame dar nepasirodžius naujajam albumui daug susižavėjimo sulaukusią dainą „Digital Lion“, introdukcinį debiuto kūrinį „Unluck“ bei titulinę naujojo albumo dainą „Overgrown“. Tada Jamesas pristato su juo grojančius muzikantus. Pasirodo, kad šie – jo moksladraugiai, pažįstantys šį atlikėją jau daugel metų. „Šįvakar skamba mano dainos, – sako Jamesas, – bet kartu su šiais žmonėmis mes taipogi esame kolektyvo „1-800 Dinosaur” nariai ir norėtume jums pagroti šiek tiek greitesnės šokių muzikos, kurią kuriame kartu.“ Pirmuosius kūrinio „Voyeur“ garsus publika pasitinka su šypsenomis, mat ta minėtoji „greitesnė šokių muzika“ – tokia pat atmosferiška ir ambientinė kaip ir visa likusi Jameso Blake kūryba.
Tačiau ritmui netikėtai įgavus greičio atsiranda ir neatsispyrusių šokiui.
James Blake koncertas (nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Vakaro kaltininkas su kolegomis dar pamalonina publiką pirmuoju, oficialiu naujojo albumo singlu „Retrograde“ ir lydimi garsių ovacijų atsisveikina. Salė ir toliau skendi tamsoje. Niekas nesiskirsto. Visi žinome, kad po keleto minučių muzikantai sugrįš ir išgirsime dar porą kūrinių. Rodos, kad po tokio ilgo ir įstabaus pasirodymo Jamesas Blake ir jo grupė nebeturės kuo nustebinti, bet visi taip galvojantys smarkiai klysta. Vėl pasirodę scenoje muzikantai atlieka žymųjį debiuto singlą „The Wilhelm Scream“.
„I don’t know about my dreams.
I don’t know about my dreamin’ anymore.
All that I know is I’m fallin’,
fallin’, fallin’, fallin’ …
Might as well fall in.“
Šias eilutes kartu su atlikėju dainuoja visi čia susirinkusieji.
Na, o vakaro pabaigai paliktas kūrinys – tikrų tikriausias desertas, tarsi šaukštas ledų prie močiutės kepto obuolių pyrago. Pagalbiniai muzikantai pamojavę publikai palieka Jamesą scenoje vieną, o šis atsisveikindamas su mumis atlieka Joni Mitchell koverį „A Case of You“ ir priverčia kiekvieną jautresnės sielos klausytoją vogčiomis braukti ašaras.
Koncertui pasibaigus ir publikai palengva pradėjus skirstytis suprantu, kad mano klausimas „Koks iš tikrųjų yra James‘as Blake‘as?“ šįkart tikriausiai taip ir liko neatsakytas, bet užtat turėjau galimybę savu kailiu pajusti šiurpuliukus, kuriuos sukelia jo kuriama muzika. Analogų neturintis Jameso Blake braižas griauna per daugel metų suformuotus standartus, už klausytoją iš anksto nusprendžiančius, kokia muzika yra įvardijama kaip „elektroninė“, o kokia ne. Koncerte jis netuščiažodžiauja, už jį kalba gyvi garsai, o jiems apibūdinti žodžiai „puiku“, „įstabu“ ar „nepakartojama“ ne itin tinka. Mat šie žodžiai tėra tik bendri būdvardžiai, o šįvakar skambėjusi muzika verta daug daugiau.
James Blake (nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
„Dub FX“ Tompkins Square parke (nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Žinia, kad iš Melburno kilęs gatvės muzikantas „Dub FX“ surengs du pasirodymus Niujorke, praeitą savaitę Facebooku pasklido tarsi internetinis virusas. Išankstiniai bilietai į pasirodymą klube „The Westway“ buvo gana greitai išgraibstyti, bet dienos metu niujorkiečiams buvo pažadėtas dar vienas „slaptas, nemokamas koncertas kažkur gatvėje“. „Daugiau informacijos netrukus,“ internete skelbė paties „Dub FX“ rašyta žinutė.
Tiems, kam dubstep, reggae ir hip-hop stiliai nėra svetimi, Benjaminas Stanfordas (toks yra tikrasis „Dub FX“ vardas) tikriausiai irgi puikiai pažįstamas. Šis vaikinas kuria netradicinę, įdomią ir itin pozityvią muziką instrumentuotėms naudodamas vien savo paties balsą, manipuliuojamą ‚lūperiais‘, ‚reverberiais‘ ir ‚vokoderiais‘– keletu paprastų techninių triukų. Puikus beatboxeris, mc ir vokalistas, nuolat lydimas savo merginos „Flower Fairy“, keliauja po pasaulį ir koncertuoja įvairių miestų gatvėse, parkuose bei klubuose. Nėra jokio tarpininko tarp jo, muzikanto, ir klausytojų, tad nesimaudo jis nei piniguose, nei šlovėje. Nepaisant to, žinios apie magiškus jo sugebėjimus pačios sklinda socialinio bendravimo tinklapiais iš vieno klausytojo lūpų (ir ausų) į kitas. Manau, kad Facebooke perskaičius apie „slaptą koncertą kažkur gatvėje“ ne vienam Niujorko melomanui sukirbėjo širdis. Šiek tiek keista, kad aplankęs tiek daug įvairių pasaulio kampelių (ir net tris kartus viešėjęs Lietuvoje!) „Dub FX“ dar nei karto nėra koncertavęs čia, Laisvės Statulos šėšėlyje.
Galiausiai vakar vakare paaiškėjo, kad jam‘as įvyks Tompkins Square parke antrą valandą dienos, ir tai mane nuoširdžiai pradžiugino. Negalėjau įsivaizduoti geresnės vietos šiam taip ilgai lauktam renginiui.
Eidamas St. Marks gatve, vedančia Alphabet City rajono link, žibančias iliuzijas apie Amerikietišką Svajonę palieku toli užnugaryje. Alphabet City – tai ne buržujiškasis Brodvėjus. Čia – graffiti tag‘ais išdabintos namų sienos ir ant laiptelių rūkantys vietiniai nuobodžiaujančiais veidais. Tompkins Square parkas šiai miesto daliai yra tarsi „centrinis įėjimas“. Kadaise garsėjęs narkomanija šis parkas ir šiandien nėra itin saugus. Ypač naktimis… Tamsai apgaubus miestą ši vieta tampa namais įvairaus plauko tipažams, o pakrūmėse kartais gali aptikti ir vieną kitą benamį, besiglaudžiantį nuo šalčio. Kaip ten bebūtų, tokia urbanistinė aplinka, mano manymu, idealiai tinka šio gatvės muzikanto pasirodymui. Kad ši pavasariška diena bus ypatinga, pajuntu vos įžengęs į parko teritoriją. Oras puikus, o spiginanti saulė kužda pranašystes apie pirmąjį šių metų įdegį. Iki pasirodymo dar likęs visas pusvalandis. Muzikos nesigirdi, tik gatvės darbininkai triukšmauja kaži ko ieškodami po šaligatvio plytelėmis. Paties „Dub FX“ dar nėra, bet nemaža dalis pievutėje besišildančių žmonių akivaizdžiai yra čia dėl tos pačios priežasties kaip ir aš.
Lydimas „Flower Fairy“, reperio „CAde“, bei dar keleto bendražygių, „Dub FX“ Tompkins Square parke pasirodo pora minučių po antros. Jis nešinas dideliu krepšiu, talpinančiu jo arsenalą. Šią nedidelę žmonių grupelę tuoj pat pasitinka šypsenos, draugiški mostai ir rankų paspaudimai.
„Kur man įsikurti? Gal tiesiai pievelėje?” – klausia „Dub FX“ besirenkančios publikos. „Ne, ne, geriau čia”, – pirštais rodo šie į parko viduryje esančią betoninę aikštelę. „Jūs teisūs, – pritaria atlikėjas, – čia patogiau ir vietos visiems bus daugiau.” Jam pradėjus montuoti kelionėse po pasaulį gerokai išpurvintą garso techniką, jį apspinta įsikarščiavę gerbėjai, ir jam tenka net pora kartų mandagiai prašyti, kad šie pasitrauktų kiek atokiau ir duotų daugiau erdvės pasiruošti.
Prieš pat kelionę į Niujorką „Dub FX“ gavo oficialų miesto savivaldybės leidimą „triukšmauti”, tad visi susirinkusieji vienareikšmiškai tikisi didelio garso. Lūkesčius padvigubina ant „ratukų” į parką atvežami koncertiniai monitoriai ir didžiulis stiprintuvas.
Kol „Dub FX“ ruošiasi, aplink spiečiasi pati įvairiausia publika.
„Wow, – sako jis, – paprastai kai aš pradedu savo pasirodymus – niekas manęs nesiklauso ir reikia iš kailio nertis norint savo muzika pritraukti žmones, o šiandien čia susirinko visa minia! Jaučiuosi pagerbtas ir ačiū jums visiems. Tik leiskite man šį bei tą išbandyti ir dar kart įsitikinti, kad visas šis jam‘as įsirašinėja mano kompiuteryje, o tada duosim garo.“ Jam junginėjant laidus iš kažkur netoliese pastatytos transporto priemonės atnešamos kelios dėžės prekių. Jose – marškinėliai su atlikėjo logotipu bei kompaktiniai diskai. „Turime dideles krūvas neparduotų marškinėlių iš 2012-ųjų turo.“ – paskelbia Dub FX. – „Mums būtų gėda imti pinigus už senus daiktus, o marškinėlių turime daug daugiau nei čia susirinko žmonių, todėl kiekvienas norintis nemokamai gaus po vieną, ar du. Jie – jūsų. Dalinkitės!”
Su tais žodžiais iš rankų į rankas pasipila mėlynos ir purpurinės ‘maikutės’, o „Dub FX“, baigęs ruoštis, pradeda groti. Tik tam, kad apibūdinti tai, ką jis daro, žodis „groti” ne itin tinka.
„Dub FX“ Tompkins Square parke (nuotr. I.Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Pasirodymas prasideda pakankamai santūriai, bet gana greitai įgauna jėgos. Pirmiausia „Dub FX“ truputuką paimprovizuoja, o tada, pasikvietės į pagalbą „Flower Fairy“, jis kartu su ja atlieka „Gingerbread Man“ bei „Beautiful Inside My Mind“. Publika, išgirdusi gerai pažystamus garsus, pratrūksta plojimais, švilpimais ir kaip mat pradeda patys aktyviai dalyvauti procese.
Neilgai trukus ritmas apsunksta.
Suskamba griežtesnė „Dub FX“ kūrybos pusė – tai dainos „Step On My Trip“, „Under A Tree“, „I Never Made It“, „Free My Soul“, bei keletas visiškai naujų ir negirdėtų kūrinių. Kaip ir buvo galima tikėtis, šie kūriniai – gausūs improvizacijų ir neretai dar sudėtingesni, nei girdėtuose įrašuose.
„Gal pasikvieskime ant scenos keletą iš šitų vietinių reperių, a? Ką manote?“
Plojimai reiškia pritarimą ir trys vietinės reikšmės MC – „Nova Black“, „The Prophet“ ir „MCBC“ – spjaudydamiesi deda keletą puikių žodinių aranžuočių. Jas papildo ir pats „Dub FX“, trimis balsais taškydamas savus posmus – tiek improvizuotus, tiek ir ankščiau girdėtus albume „Live In The Street“. Prie šėlsmo prisideda „CAde“ freestyle‘indamas apie saulėtą dieną ir taiką tarp mūsų visų, reperis pseudonimu „Everyman“, keletas panelių vokalisčių, ir praktiškai visi, kas nori ir turi širdyje bent kiek ugnies. Jam‘ą paaštrina ir kartu pagroti norą pareiškęs trimitininkas, kurio atliekamas soluotes „Dub FX“ sėkmingai įpainioja į savąją garso maišalynę. Jis nešykšti nei ritmo, nei lyrikos, nei prakaito ir dovanoja save visiems susirinkusiems po lygiai.
Aš Benjamino Stanfordo muzika pirmą kartą susižavėjau 2009-aisiais „Youtube“ tinklapyje netikėtai užtikęs kažkieno išmaniuoju telefonu nufilmuotą eilinį jo pasirodymą Amsterdamo gatvėje. Net aštuonias minutes trukusi dainos „Rude Boy“ improvizacija anąkart paliko mane apmirusį iš nuostabos. Negalėjau patikėti, kad man taip patinkančius garsus skleidžia vienui vienas vyrukas, visą savo sielą įdedantis į tai, ką daro. Jam grojant sklinda ne tik muzika, bet ir joje slypinti nevaldoma, velniškai nuoširdi energija. Tą energiją gali pačiupinėti pirštais! Rodos, kad net aklas ir kurčias negalėtų likti jai abejingas.
Jau beveik dvi valandas trunkantis koncertas šiek tiek aprimsta, ir Benjaminas gurkšteli kokoso vandens iš vieno ant stiprintuvo sustatytų kartoninių pakelių. Atsitiktinumo dėka šiandien dėviu grupės „Sublime“ marškinėlius ir jo akys užkliūna už jų.
– Ei tu, su „Sublime“ maike! Ar būsi šįvakar mano vakarėlyje? – klausia jis manęs.
– Būsiu! – atsakau aš.
– Na, tuomet turiu šiek tiek ‚raimų‘ specialiai tau. Tik būtinai būk!
Dar kartą jį užtikrinu, kad koncerto praleisti neketinu.
„Puiku, brol“, – sako jis, – „o dabar man reikia sugalvoti jums kažką negirdėto…“
Mano savimeilė paglostyta.
Ne paslaptis, kad „Dub FX“ mėgsta į savo setlist‘us kartkartėm įpinti ir savaip atliekamų kitų atlikėjų dainų. Kiek pamastęs jis netikėtai atlieka „Oasis“ dainos „Wonderwall“ interpretaciją, kurios metu jau kurį laiką parke tvyrojęs kažkieno paslapčiomis rūkomos marihuanos kvapas pastebimai paaštrėja.
Nors koncertas trunka išties ilgai, dauguma „Dub FX“ kūrinių lieka nenuskambėję. Viršų čia ima nuoširdus, laukinis šėlsmas. „Reikia šį bei tą pasilikti vakarui, – juokiasi jis, – juk negaliu jums kartoti tos pačios programos“.
Apsidairau aplink ir vis dar negaliu patikėti, jog esu čia. Čia, po atviru dangumi, šiltą pavasario dieną, apsuptas žavingai besišypsančių žmonių, nuoširdžiai linguojančių į taktą. Atokiau pievelėje būrelis reiverių suka poi ir lankus, kažkas užsimerkęs šoka, kiti šiaip tiesiog linksminasi, kaip kas išmano. Niekad vietoje nenustygstanti „Flower Fairy“ nardo minioje pardavinėdama kompaktinius diskus ir dalindama visiems norintiems apkabinimus ir gerus žodžius. Ateina netgi pora vietinių bomželių pasižiūrėti, kas čia jiems neduoda išsimiegoti. Šokiui neatsispiria ir jie.
Bet tam, kad muzika vėl prasidėtų, ji turi kažkada nutilti, ir atgrojęs keturiom dešimtim minučių ilgesnį pasirodymą, nei buvo leista ar planuota, „Dub FX“ yra priverstas trumpam su visais atsisveikinti.
„Atleiskite, – sako jis, – bet šie monitoriai yra išnuomoti tik iki keturių, o dabar jau be penkiolikos penkios. Tuoj iš manęs ją pasiims teisėti savininkai, bet ateikite šįvakar į „The Westway“! Bus gera visus jus ten pamatyti. O dabar noriu visiems norintiems paspausti ranką ir nusifotkinti kartu, bet turiu susitvarkyti savo šmutkes. Duokite man keletą minučių – ir aš būsiu jūsų! Ok?”
Norėčiau jį pašnekinti, bet tokių norinčių ne vienas ir ne du, tad nusprendžiu ir taip visą širdį atidavusiam muzikantui į akis nelįsti ir keliauju tvarkyti nebaigtų reikalų. Saulė juk dar nenusileido.
Vakare laukia fiesta.
***
„Dub FX“ „The Westway“ klube (nuotr. I.Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Ta Greenwich Village rajono dalis, kurios atokia gatvele žingsniuoju aš – ne ką prašmatmesnė nei Tompkins Square parkas. Tamsūs tuščių gatvelių šaligatviai veda baugių garažų link, tik prie čia įsikūrusio nedidelio klubo – sujudimas. Prie įėjimo jau išsirikiavusios dvi eilės. Vienoje – bilietų savininkai, o kitoje – tie, kurie nepasirūpino iš anksto.
Klubui atvėrus duris dešimtą valandą vakaro abi eilės pajuda į priekį ir neužilgo susigrūda viduje.
Šokių aikštelėje vietos nedaug, o scenoje – chaosas.
Garsiai kala kažkoks neįdomus, ausų būgnelius užgulantis hip-hop’as, o ritmą perrėkti vienas per kitą bando būrelis reperių man negirdėtais pseudonimais.
Klubas nedidelis, bet mano žiniomis vidun sutilpo visi norintys čia būti. Žmonių susirinko ne taip jau ir daug, bet atsižvelgiant į tai, kad „Dub FX“ nėra pasaulinė žvaigždė – publika gausi. Laisva vieta nepaliauja tirpti. Šmėžuoja ir vienas kitas veidas, matytas šiandien parke. Publika nusiteikusi draugiškai, bet gurkšnodami alų daugelis aplinkinių kalbasi apie ne itin vykusius apšildytojus. Šio vakaro introdukcijai, mano manymu būtų labiau tikęs koks nors neįpareigojantis dubstep‘o miksas, o ne šie, sceną visu svoriu užgulę rėksiai, bet neilgai trukus triukšmadariai pasišalina pažadėję „Dub FX“ pasirodymą už dvidešimties minučių. Vos jiems pradingus scenos pakraštyje sušmėžuoja „Flower Fairy“, o klubo darbininkai ant scenos išneša „Dub FX“ aparatūrą.
Viens, du, trys ir „Dub FX“ jau scenoje!
„Dub FX“ „The Westway“ klube (nuotr. I.Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Kaip ir buvo galima tikėtis, jis pažeria krūvą šiandien parke neskambėjusių dainų. Išgirstame „Sooth Your Pain“, „Society Gates“, „Intentions“, „Flow“, „Wandering Love“ ir daugelį kitų. Scenoje pasirodžius „CAde“ suskamba „Step On My Trip“ – šįkart vėlgi kitaip aranžuota – o po trumpos pauzės išgirstame ir „Love Someone“, kurią minia sutinka su aiškiai išreikštu entuziazmu. Didžiausios albumo „Everythink‘s a Ripple“ pažibos šiąnakt sunkesnės ir sudėtingesnės nei albume. Jos tarsi užgimsta iš naujo, bet nepaisant kūrinių sudėtingumo pasirodymas daug tvarkingesnis ir mažiau chaotiškas nei Tompkins Square parko beprotybė. Apšvietimas minimalus, bet jo nelabai ir nereikia, o garso „The Westway“ išties nepagailėjo.
Šis koncertas – tarsi antroji „Dub FX“ vizitinės kortelės pusė. Labai džiaugiuosi turėdamas galimybę pamatyti, pajusti, ir palyginti du skirtingus šio atlikėjo amplua – gatvės muzikanto bei klubinio artisto. Ir vienoje, ir kitoje rolėje tiek jis, tiek ir jam nuolat talkinanti „Flower Fairy“ jaučiasi kuo puikiausiai.
Dienos matu man duotą pažadą Benjaminas taipogi ištesi. Šio vakaro koveriu tampa grupės „Sublime“ daina „What I Got“, primenanti klausytojams apie meilę vienas kitam. Dar išgirstame „Made“, „Love Me Or Not“ (kurios laukiau visą šią dieną!), „Rude Boy“ nuotrupas, „Supernova Pilots“ ir keletą kitų, o bisui „Dub FX“ sugrįžta net du kartus! Nei jo, nei „Flower Fairy“ publika niekaip nenori paleisti, bet pabaiga ateina neišvengiamai.
Pasirodymas pasibaigia per greitai, bet juk negaliu tikėtis, kad ši naktis tesis amžinai. Laikrodžio rodyklė rodo keletą minučių po dviejų. Lygiai prieš dvylika valandų prasidėjo šis „Dub FX“ maratonas. Važiuodamas taksi namo dar kartą pasidžiaugiu ką tik prabėgusia tokia nepaprasta pavasario diena, kurią atminsiu ilgai. Ilgiau, nei nesuplyšę išlaikys parke dovanų gauti marškinėliai. Nežinau, kada vėl turėsiu progos gyvai pasiklausyti šio nuoširdaus muzikinio stebukladario ir jį lydinčios merginos, bet tikiuosi, kad ne kartą susitiksime viename ar kitame pasaulio krašte. Jei maniau esantis jų gerbėjas anksčiau, tai šiąnakt jaučiu dar didesnę meilę ir pagarbą tam, ką jie daro. Gražu žiūrėti, kaip „Dub FX“ spontaniškai kuriama muzika sujungia skirtingų stilių ir pažiūrų žmones, juos išjudina ir priverčia vienas kitam nusišypsoti. Tikiuosi, kad jis niekada nesustos ir neš šį deglą per kitų pasaulio sostinių gatves bei parkus tol, kol vien muzikos ir nuoširdumo dėka pralenks dirbtinai prodiuserių sukurtas muziką žu(lug)dančias lėles.
„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
„Sigur Ros“ muzikai jaučiu itin didelę simpatiją ir sentimentus, tad nenuostabu, jog jų koncertas ikoniškoje Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje man tapo bene laukiamiausiu šių metų įvykiu. „Kuomet mes grojome mažajame „Madison Square Garden“ teatre 2006-aisiais, viršuje esančioje arenoje vyko Billy Joel penkiolikos naktų maratonas, ir mums tuomet atrodė kad taip ir pridera“, – savo Facebook tinklapyje rašė „Sigur Ros“ šio mėnesio pradžioje, – „ir štai – liko tik dvi savaitės iki renginio, kurį mes apibūdinsime tiesiog kaip „DIDŽIULIS““. Po tokių mano dievinamos islandų grupės žodžių nebežinau nei ko iš jų laukti, nei ko tikėtis, juolab, kad šis „Sigur Ros“ koncertas – tikrai didžiausias ir brangiausias ne tik šio turo metu, bet ir visoje grupės istorijoje. Anot muzikantų, koncerto metu grupė pristatysianti tiek naujas dainas, tiek ir senąsias, kurios labiausiai juos tenkina šiandieniniame grupės kataloge.
Lietingą pirmadienio vakarą „Madison Square Garden“ arena skendi tamsoje. Sėdimas bei stovimas vietas gan greitai užpildo dvidešimties tūkstančių gerbėjų minia, pašnibždomis kalbanti įvairiomis kalbomis. Ore sklaido šalti, bet neįpareigojantys ambient‘iniai prodiuserio Timo Heckero skleidžiami garsai. Ne per garsiai, ne per ilgai, pakankamai įdomiai ir nenuobodžiai. Toks fonas ir apšvietimo nebuvimas puikiai tinka mistiškai vakaro atmosferai.
„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
„Sigur Ros“ savo pasirodymą pradeda tamsa ir tyla. Balta drobė dengia sceną, o už jos nieko nematyti, tik šmėžuoja blankūs šešėliai. Tylą sudrumsčia stygos, o uždanga nuskrieja pirmosios prožektorių šviesos. Šviesų centre – dramatiškas vokalisto Jónsi Birgissono šešėlis, stryku griežiantis gitaros stygomis.
Tyrą introdukcinį kūrinį „Yfirborð“ girdžiu pirmąjį kartą. Tai kompozicija iš birželio 17-ąją pasirodysiančio septintojo Islandų trio albumo „Kveikur“. Jį grupė atlieka pasislėpę už uždangos. Lengvai it pūkas prasidėjęs vakaras netrukus įgauna pagreitį – virš minios nuskrieja pirmi „Ný Batterí“ akordai. Šimtus kartų išklausyta tiek albume, tiek koncertų video įrašuose „Ný Batterí“ tuoj pat priverčia kūnu bėgioti šiurpuliukus, kurie neapleidžia iki pat vakaro pabaigos. Kulminaciniu kūrinio momentu uždanga skyrusi muzikantus ir publiką krinta žemėn ir tūkstantinę gerbėjų minią apakina baltos šviesos pliūpsnis.
Legendinis islandų post roko ketvertas neseniai patapo trijule – grupę metų pradžioje paliko klavišininkas ir gitaristas Kjartanas „Kjarri” Sveinssonas, nusprendęs daugiau laiko skirti šeimai bei solinei veiklai. Šio multiinstrumentalisto indėlis ilgus metus kurtam ir puoselėtam, unikaliam „Sigur Ros“ skambesiui yra neišmatuojamas, bet šis nuostolis, rodos, tik sustiprino trijų likusių grupės narių saitus. Vokalistui Jónsi Birgissonui, bosistui Georgui „Goggi” Hólmui, bei perkusionistui Orri Pállui Dýrasonui šįvakar talkina visas būrys kviestinių muzikantų, grojančių įvairiausiais matytais ir nematytais pučiamaisiais, styginiais ir mušamaisiais instrumentais. Arenoje tarp klausytojų – kapų tyla. Visi susižavėję žiūri į sceną, o joje lazerių bei prožektorių šviesoje besimaudantys muzikantai idealiai atkuria kiekvieną magišką šios šaltos, europietiškos muzikos detalę.
Dainą „Vaka“ iš albumo „( )“ publika apdovanoja entuziazmo kupinomis ovacijomis, o puikiai pažįstamą hopelandišką Jonsi falcetą sutinka taip, tarsi tai būtų angelo balsas. Grupę apsupa į žvakes panašių elektros lempučių gausa, o raudonai už muzikantų nugarų nušvitusiame ekrane – vaikai lipdantys sniego senius iš žemę nuklojusių pelenų.
Suskamba dar vienas naujas kūrinys pavadinimu „Hrafntinna“, o tada – nuostabioji „Sæglópur“ iš albumo „Takk…“.
„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Grupė, pažadėjusi mums tai, kas jų muzikoje juos labiausiai tenkina, ištesi savo pažadą ir tikrai nenuvilia. Jie vieną po kito dovanoja klausytojams kūrinius, apimančius beveik visą diskografiją. Suskamba „Fljótavík“ bei „Festival“ iš „Með suð í eyrum við spilum endalaust“, „E-bow“ iš „( )“, „Hoppípolla“ bei „Með Blóðnasir“ iš „Takk…“. Albumą „Valtari“ reprezentuoja vienui vienintelė baladė „Varúð“, o ankstyvųjų dainų laukusieji apdovanojami kūriniu „Olsen Olsen“. Niekada daug kalbėti nelinkęs Jónsi lieka ištikimas tylai, ir šįvakar, neskaičiuojant tylaus „Hello“ ir poros „Thank you“, jis neištaria anei žodžio.
Pernai metais išleistas albumas „Valtari“ žavėjo lengvumu ir minimalizmu, o štai sprendžiant iš net keturių šįvakar skambėjusių naujų dainų albumas „Kveikur“ bus kur kas agresyvesnis ir artimesnis ankstyvam grupės skambesiui. Žalių lazerių šviesa nuspalvintas pirmasis naujojo albumo singlas „Brennisteinn“ šįvakar tampa raiškiu šiandieninės „Sigur Ros“ muzikos pristatymu, bet ir tuo pačiu finaliniu pirmosios koncerto dalies akcentu. Nutilus instrumentams ir užgesus šviesoms muzikantai trumpam pradingsta. Užmetęs akį į laikrodį nustembu, kad it akimirka prabėgęs koncertas jau tęsiasi beveik dvi valandas. Sugrįžusi grupė dar padovanoja „Glósóli“ bei nuoširdžiai pradžiugina mane, visą vakarą kantriai laukusį finalinio albumo „( )“ kūrinio „Popplagið“. Baigiamąja šio įstabaus koncerto daina tampa būtent ji, padabinta ekrane žibančiu šerkšnu. Sprendžiant iš staiga pratrūkusių plojimų – šios kompozicijos laukiau ne aš vienintelis.
„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Muzikai nutilus gausus būrys muzikantų susispiečia scenos priekyje ir garbingai nusilenkia miniai, kuri visą šį laiką sėdėjusi pakyla ir pagerbia šiuos talentingus muzikantus stovimom ovacijom.
Ovacijos netyla, kol grupė nesugrįžta į sceną ir nenusilenkia darkart. Tik, deja, iškviesti juos dar vienam kūriniui nepavyksta ir tamsą išsklaido areną nušvietę prožektoriai.
Šį rašinį reiktų kažkaip užbaigti, bet vis dar nežinau kaip. Vis tik emocijos lieka emocijomis, ir jos ima viršų. „Sigur Ros“ koncertas buvo viena tų iš atminties neišdildomų, žodžiais nenusakomų, gyvenimą pakeičiančių patirčių, dėl kurių melomanai lankosi savo mylimų grupių koncertuose. Vieniems tuos jausmus sukelia vienokia muzika, kitiems kitokia… Mane „Sigur Ros“ šįvakar pavergė dar labiau nei bet kada ankščiau. Lūkesčiais apgaubtas renginys gausiai juos patenkino. Džiugu matyti, kad „Sigur Ros“ klausytojų ratas vis labiau plečiasi, o jų kūryba, kintanti su bėgančiais pro šalį metais, nepraranda to unikalaus islandiško savitumo. Panašu, kad kitą kartą viešint Niujorke dvi dešimtis tūkstančių talpinančios arenos šiems vaikinams gali ir nebeužtekti.
Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ (nuotr. I. Bautrėnas)
Šiais metais sukanka 95 metai, kai buvo pasirašytas vasario 16-osios aktas. Minėdami šią svarbią sukaktį, Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ išsiruošė į neilgą, bet ilgai lauktą turą po JAV ir Kanadą. Nuo vasario 16-osios iki 23-osios grupė „Skylė“ aplankė net keturis miestus – Čikagą, Torontą, Niujorką, ir Baltimorę, čionykščiams lietuviams pristatydami daugiau nei dvi valandas trunkančią akustinę programą.
Vasario 21-osios vakarą pasiklausyti grupės „Skylė“ muzikos į Manhatan‘o Saint Peter‘s bažnyčią susirenka įvairaus amžiaus publika. Klausytojams susėdus sveikinamąją kalbą taria Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Niujorke Valdemaras Sarapinas. Jis džiugiai pasveikina čia susirinkusius lietuvius ir jų svečius bei pristato vakaro kaltininkus, o tada, lydimi gausių plojimų, grupė „Skylė“ žengia į sceną.
Jungtines Valstijas ir Kanadą aplankė nepilna grupės sudėtis. „Skylės“ branduoliui – Rokui Radzevičiui ir tyrabalsei vokalistei Aistei Smilgevičiūtei šįvakar talkina bosistas Gediminas Žilys bei ilgametis grupės narys – klavišininkas ir akordeonistas Mantvydas Kodis. Šiam turui „Skylė“ paruošė itin intymią, akustinę programą. Pagrindinis programos akcentas – dainos iš 2010-aisiais metais išleisto albumo „Broliai“, skirto partizanams, 1944-1953 metais kovojusiems už Lietuvos laisvę atminti. Po neilgos Aistės tartos įžanginės kalbos prigęsta šviesos ir Saint Peters bažnyčios skliautais nuaidi pirmieji Roko gitaros akordai, bei baugiai šnabždantis jo balsas.
Namų aidai užkimę,
Mirtis žiedais gelmėn
Dubysos krenta.
Laiškų kapai, sudužo
Užsnūdusi naktis,
Miškų tremtin įpinta.
Jam aidu pritaria likusi grupė.
Sapnai rasa vėsia,
Medum, krauju, alyvom
Per brolių galvas teka.
Miglos takais parbridę
Žirgai pašauti tyliai
Bijūnų kvapą geria.
Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ (nuotr. I. Bautrėnas)
Šis šiurpus įžanginės dainos „Per brolių galvas“ tekstas deramai atspindi tamsią šio vakaro nuotaiką, ir tuo pačiu viso albumo „Broliai“ atmosferą. Stengiausi laikytis atokiau nuo albumo recenzijos rašymo, bet kalbant apie šį „Skylės“ pasirodymą, neišvengiamai teks detaliau kalbėti ir apie tryliktąjį grupės albumą. Įkvėpimo šioms dainoms grupė sėmėsi iš literatūrinio partizanų palikimo – jų kasdienybe išraižytų dienoraščių ir poezijos. Ketvirtas ir penktas dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiai – itin skaudus, dramatiškas ir tragiškas mūsų šalies istorijos laikmetis, ir anuomet miškuose besislapstę ir už nepriklausomybę palydėję galvas jaunuoliai grupės „Skylė“ dainose tarsi užgimsta iš naujo.
Programoje – bemaž visos albume esančios dainos. Niūrųjį įžanginį kūrinį „Per brolių galvas“ keičia daug nuotaikingesnė, antroji vakaro daina – „Žalia daina“.
Tie kur šalį mūs puolė – prapuolė,
Tirštas laikas lyg kraujas nubėgo,
Žalias medis ir žalias brolis
Ošia Lietuvą – meilę ir jėgą.
Laisvės karių brolybė ir vienybė – viena iš svarbiausių albumo „Broliai“ temų, ir apie tai kalba „Žalios dainos“ priedainis, palydimas energingo, skatinančio Roko šūksnio:
Nekirsk medžio, broli!
Daugelį kūrinių visuomet grakšti ir žavinga grupės vokalistė Aistė Smilgevičiūtė pristato publikai kartu su juos inspiravusiomis istorijomis. Dainą „Paskutinė Kulka“ Aistė dedikuoja Lionginui Baliukevičiui – dzūkui Dainavos apygardos partizanų vadui 1950-aisiais nepasidavusiam priešo ginklui ir bunkerio apsupties metu įvertinus beviltiškumą pasilikusiam paskutinę kulką sau. Daina „Klajūnė“ – skiriama moterims, išėjusioms į miškus ar kitaip prisidėjusioms prie laisvės kovų. Aistės balsui abejingų nepalikusi baladė „Neužmerk Akių“ – skiriama poetei partizanei pseudonimu Laukinukė. Jos to paties pavadinimo eilėraštis pateko į Vakarų Lietuvos partizanų leidinį „Kovos keliu žengiant“.
Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ (nuotr. I. Bautrėnas)
Šiandien grupė „Skylė“ – jau toli gražu nebe studenčiokai kadaise dainavę apie „žydinčių moterų džiaugsmą“. Susikūrę Vilniuje 1991-aisiais, Lietuvos istorinio lūžio metu, „Skylė“ patys yra tarsi savotiški Lietuviškos roko muzikos partizanai. Grupė išgyveno įvairius Lietuviškos muzikos pakilimus ir nuosmukius ir keitėsi, brendo kartu su jais. Nuo pat ankstyvųjų savo kūrybos ištakų „Skylė“ garsėjo kaip stilių kaitos nebijantis ir žanro rėmų nepaisantis kolektyvas. Jų kūryboje gausu artroko, punk, neofolk elementų, bei bardų muzikos subtilumo. Albume „Broliai“ sunkaus roko muzikos pagrindas susipina su folkloriniais ir etniniais motyvais, o juos spalvina tyras it krištolas Aistės vokalas. Patriotiniai dainų tekstai čia ne tik poetiški, bet ir nebanalūs. Akustinės šių dainų versijos šįvakar suskamba itin jautriai, ypač ilgesingoji „Pinavija“, liūdnoji baladė „Stelmužė“, bei pasiruošimą kovai ir nežinomybei apdainuojanti „Minutė Prieš“. Šios dainos priedainis „Kad mes laimėsim – pažadas per daug jau lengvas, kad grįšiu gyvas – gal kiek per sunkus,“ Roko lūpomis vienu sakiniu apibūdina kovų už laisvę dvasią.
Koncertui įpusėjus ir grupei kaip reikiant įsijautus išgirstame dvi dainas, kurios jautresniųjų oda neabejotinai priverčia bėgioti šiurpuliukus. Tai baugioji sutartinė „Tėveli“, piešianti tėvų sielvartą ir ilgesį miškuose žūstantiems kariams, ir ją sekanti dar šiurpesnė grupės bosisto Gedimino Žilio kompozicija „Rauda“. Bet vaiduokliški šešėliai apgaubę visą salę išsisklaido kartu su daina „Balti Aitvarai“, primenančia, kad mūšiuose už laisvę žuvo ne visi, ir savo vaikų sugrįžtant kantriai laukusių tėvų maldos kartais būdavo išklausytos.
Žydi debesų takai ašarom praminti,
Žengia broliai aitvarai, nugalėję mirtį.
Ta džiaugsminga gaidele baigiasi pirmoji, pusantros valandos trukusi „Skylės“ akustinio pasirodymo dalis. Ją palydi tikrų tikriausios ovacijos, bet grupė čia nesustoja ir padėkoję publikai už tokį šiltą sutikimą padovanoja dar keletą senesnių kūrinių. Tarp jų – „Eliziejaus laukai“ iš albumo „Povandeninės Kronikos“, deivės Kalipsės rauda iš jos pinklių išsivadavusiam Odisėjui pavadinimu „Septynerius Ilgus Metus“, bei visiems puikiai pažįstamas „Meilės duetas“ iš miuziklo-legendos „Jūratė ir Kastytis“.
Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ (nuotr. I. Bautrėnas)
Koncertui pasibaigus grupė apdovanojama nuoširdžiais aplodismentais. Stalelį su grupės atributika tuoj apspinta minia norinčių įsigyti kompaktinį diską, o prie draugiškai besišypsančių muzikantų nusidriekia eilė norinčių įsiamžinti kartu, paprašyti autografų, ar tiesiog pabendrauti.
Saint Peters bažnyčia palieku stačiai apžavėtas. Akustinis grupė „Skylė“ pasirodymas pranoko visus mano gausius lūkesčius. Albumas „Broliai“ – unikalus ir brandus Lietuviško roko muzikos pavyzdys. Šį darbą neabejodamas, ir, svarbiausia, nesigėdydamas rodysiu visiems užsieniečiams, norintiems išgirsti ir pajusti Lietuviško aukuro ugnies liepsnas. „Broliai“ – tai jaunosios kartos bandymas pažvelgti į tragiškus pokario įvykius per naują prizmę. Tai bandymas šiuolaikine muzika ir kalba priminti visuomenei apie šį skaudų Lietuvai laikmetį nusinešusį anapilin šitiek daug jaunų, perspektyvių žmonių. Pasak Aistės Smilgevičiūtės, „koncertai JAV ir Kanadoje vyresnės kartos lietuviams primins gūdžius, tačiau šventus kovos už laisvę metus, kuriuos daugelis jų dar pamena, o jaunoji karta galės ne tik sužinoti, bet ir visa širdimi pajausti, kiek daug paaukota už šalį, kurioje mes visi prasidėjom.“
Bon Iver (nuotr. Radio City Music Hall)
Rudeniškai žvarbus, bet ramus Ketvirtadienio vakaras. Už lango visą dieną pliaupęs lietus pagaliau nurimo, o miestą palengvą gaubia tiršta sutemų skraistė. Aš užgesinu savo darbastalio lemputę, išjungiu kompiuterį, užsimetu šiltą striukę ir apvijęs kaklą šaliku minu Radio City Music Hall salės link. Čia šįvakar koncertuoja Viskonsino fenomenas „Bon Iver„, o tokie rudeniški vakarai yra tarsi sutverti lyriškai, bet ekspresyviai jų muzikai. Vos išgirdęs 2008-aisiais išleistą debiutinį „Bon Iver” albumą “For Emma, Forever Ago” iškart užsidegiau dideliu noru pamatyti šį Justino Vernono projektą gyvai. Mažoje medžioklės trobelėje Viskonsino valstijoje užgimusi „For Emma, Forever Ago“ muzika mane ligi šiolei ramina, stebina ir džiugina, o projektui išleidus antrąjį albumą „Bon Iver“ jų šlovė ir klausytojų ratas neperstoja augti.
Kol paties įvairiausio amžiaus ir pomėgių publika šurmuliuodama ieško savo vietų koncertą pradeda apšildanti atlikėja. Iš Vermonto kilusi indie folk dainų autorė Anais Mitchell scenoje pasirodo su trim jai talkinančiais muzikantais ir atlieka neilgą programą, nuspalvindama daug žadančio vakaro pradžią šiltomis spalvomis. Jos pasirodymui pasibaigus prasideda aparatūros perstumdymas ir scenos darbininkai atidengia įspūdingą „Bon Iver” techninį „arsenalą“ – gitaros, styginiai instrumentai, klavišiniai, bei pučiamieji. Atkreipiu dėmesį ir į du mušamųjų komplektus.
Bon Iver pasirodymas
Porąkart sumirkčioja salės apšvietimas ir šviestuvams užmerkus akis nuaidi galingos ovacijos. Pasigirsta pirmieji „Perth“ akordai, o mano nugara išsyk nubėga lengvas šiurpuliukas. Scenoje – net devyni žmonės. Iki minimalių detalių atkuriant angelišką „Bon Iver „muziką projekto de facto lyderiui Justinui Vernonui talkina visas būrys profesionalių muzikantų. Tarp jų, žinoma, ir ištikimas Justino bendražygis Seanas Carey, sėdintis už kairiojo mušamųjų komplekto. „Perth“ tarsi albume seka „Minesota, WI“, o ją – žymusis grupės hitas „Holocene“, kurio eilutes kartu su Justinu dainuoja visa salė. Virš grupės kabančias drobes vaizdo projektoriai dažo psichodelinėmis spalvomis itin gražiai derančiomis prie skambančios muzikos. Nepamirštas lieka ir grupės mini-albumas „Blood Bank“. Jį reprezentuoja titulinė daina bei kūrinys „Beach Baby”. Pastarosios metu metu scenoje Justinas lieka vienui vienas. Akustinei baladei pasibaigus sugrįžę muzikantai dovanoja klausytojams dar vieną (šįkart įtin lyrišką) albumo „Bon Iver“ dainų rinkinį – „Hinnom, TX“, „Wash.“ bei truputėli judresnį kūrinį „Towers“. Salėje – ašaros, atodūsiai ir melancholija, kurią dar labiau pakursto senoji daina „Creature Fear“ bei mano ilgai lauktoji, viena iš pačių gražiausių „Bon Iver” dainų „re: Stacks“. Šią baladę Justinas vėlgi atlieka vienas pats, grodamas tik akustine gitara. Abu kątik skambėję debiutinio albumo perliukai gyvai skamba nuostabiai, o Justino balsas – toks pat tyras kaip visuomet jį ir įsivaizdavau. Turiu pagirti įtin kokybišką garsą. Ar scenoje Justinas vienas, ar lydymas muzikantų – muzika skamba švariai ir nepriekaištingai, aiškiai girdisi kiekvienas garsų sąskambis ir niuansas. Į realybę ir dabartį visus sugražina „Michicant“, angeliškoji „Calgary“, instrumentinis kūrinys „Lisbon, OH“ bei, žinoma, baigiamoji albumo „Bon Iver“ daina „Beth/Rest“. Jei iki šio momento tarp klausytojų dar buvo tokių, kurių koncerto bėgyje skruostais dar nesruvo ašaros, tai dabar jų tikrai nebeliko.
Stygoms nutilus „Bon Iver” atsisveikina. Muzikantai pradingsta užkulisuose, bet salė vis dar skendi tamsoje.
Justinas Vernonas (nuotr. deathandtaxes.com)
Aplink mane klausytojai pakuždom aptarinėja kątik girdėtas dainas ir sprendžia koks siurprizas numatytas koncerto bisui. Pakuždom visi kalbasi todėl, kad garsiai šnekėti rodos būtų šventvagiška. Štai tokia paslaptinga atmosfera apgaubusi visą salę belaukiančią daugiau… Laikas neprailgsta, mat pailsėję vos porą minučių muzikantai sugrįžta ir padovanoja publikai dar dvi dainas kurių visi taip laukė – jau savotiška legenda tapusią „Skinny Love“ bei „For Emma“, pulsuojančią šaltu vėju ir krintančių snaigių svaiguliu. „I toured a light so many foreign roads for Emma, forever ago…“
Renginiui pasibaigus mane tarsi šmėkla apsėdęs tas šaltas svaigulys. Paliekant kėdę, kurioje katik regėjau vieną įstabiausių koncertų per visą savo gyvenimą, laiptais leidžiantis žemyn ir iš Radio City Music Hall išėjus į automobiliais perpildytą gatvę mano nugara vis dar bėgioja šiurpuliai, nepaleidžiantys manes nuo pat koncerto pradžios. Buvau girdėjęs, kad gyvi „Bon Iver” pasirodymai visuomet pranoksta lūkesčius, bet šįvakar savu kailiu įsitikinau, kad tai – ne melas. Justinas Vernonas su komanda išties sugeba sudrebinti kiekvieno klausytojo sielą ir abejingų jie nepalieka. Šios muzikos grožis, nepriklausomai nuo to ar taurė pilna vyno, ar spragsi židinyje liepsna, ir ar sukasi vėjyje snaigės už apšerkšnijusio miško trobelės langelio, šios muzikos grožis – nepaneigiamas.
———-
Visą mūsų matytą „Bon Iver” pasirodymą „Radio City Music Hall” scenoje Niujorke galite pamatyti ČIA
„Bon Iver” koncerto Hamburge recenzija – ČIA.
Prieš pusantrų metų rengtas išskirtinis manoMUZIKOS interviu su „Bon Iver” nariu S. Carey – ČIA