Nors 2018-ieji jau praeity ir man jie nebuvo itin didelių naujų muzikinių atradimų metai, bet taip jau gavosi, jog jų ieškoti toli ir neteko. Gabrielę Vilkickytę atradau (o gal jos muzika atrado mane? Niekada negali žinoti) per savo bičiulius vasarą. Ir nuo tada galvoje užgimė mintis apie ją kada nors parašyti, nes viskas atrodė taip sava ir artima. Palaipsniui savo aplinkoje pastebėdavau vis daugiau žmonių, kurie klauso Gabrielės muzikos, apie ją šneka, bet tai man ir atrodo žaviausia – daug kas sužino per greitai sklindančias rekomendacijas, iš lūpų į lūpas, kažkas galbūt per radiją girdėjo interviu ar panašiai. Jokio įkyraus, erzinančio reklamavimosi. Kartais didžiausią reklamą gali padaryti paprasčiausia komunikacija tarp žmonių.
Klausydama lietuvių, o ypač jaunų atlikėjų muzikos, labai dažnai turiu savotišką kriterijų – didelę simpatiją jaučiu grupėms, kurios dainuoja lietuviškai. Kai išgirdau Gabrielę, prisipažinsiu, iki tol niekada nebuvau susimąsčiusi apie tai, bet jos balsas man pasirodė per daug gražus, kad juo nebūtų dainuojama lietuviškai. Tą mūsų kalbos grožį tarsi atradau iš naujo. Kiekvienas skiemuo išdainuotas taip skambiai, raiškiai, jog jei koks užsienietis paprašytų manęs lietuviškos muzikos, įjungčiau jam kokį Gabrielės „Rugpjūtį“ ir čia būtų kiečiausia reprezentacija.
Bet visgi kodėl Gabrielė, pamažu besiskinanti kelią į muzikos pasaulį ir klausytojų širdis, mane taip pakerėjo? Mane žavi Gabrielės profesionalumas ir kūrybiniai sprendimai bendradarbiaujant su Chris Metric, skambios, bet tuo pačiu ir jautrios eilutės jos kūryboje, estetiniai pasirinkimai vaizdo klipuose (tik pažvelkit į dainos „Laiškas“ klipą ir turėtų palikti viskas aišku). Na, o kalbant paprastai, čia suveikia ir žmogiškasis faktorius – tuo pačiu užburia iš pačios Gabrielės sklindantis paprastumas, jautrumas ir talentas.
Gabrielė mielai šiai pirmajai pažinčiai sutiko pasidalinti savo įžvalgomis, mintimis, patirtimis ir džiaugsmais su manoMUZIKOS skaitytojais.
Gabriele, muzikos pasaulyje išnirai tarytum visiškai netyčia. Žmonės dažniausiai atranda tave sklindant informacijai iš lūpų į lūpas, kažką įkvėpė tavo kuriamos dainos, kažkas galbūt užtiko per Spotify platformą. Visgi, kas paskatino tave pradėti kurti?
Mane kurti paskatino visada paralelinėj minty buvęs, tik snaudęs, žinojimas, kad turiu potencialą į kokybiškas linksmybes muzikoje. Jį išjudino mano turimos odos ligos paūmėjimas: beveik ištisus metus kasdien būklė blogėjo, dėl fizinio skausmo ir stiprių vaistų, svaiginančių galvą, nebegalėjau normaliai bendrauti, susikoncentruoti į mokslus, santykius, savo pačios poreikius. nebebuvo net motyvacijos valgyti ar juoktis, kai kažkas nuoširdžiai bandydavo pralinksminti. Beliko tik muzika, kuri mane veikė kaip narkotikas. Pamenu akimirkas įsijungus muziką: užsimerkdavau ir susmukdavau kambario kamputy, kūnas aprimdavo, tai ir aš iš paskos. Vieną tokių dienų lemtingai sėdau prie pianino ir pradėjau spaudžioti atsitiktinius akordus. Taip per penkiolika minučių sukūriau pirmą savo dainą ,,Ramybė”, o tada paskatinta klausytojų palaikymo, bandžiau dar kartą. Ir bandau iki šiol.
Kurdama bendradarbiauji su Chris Metric, su kuriuo tave gyvenimas suvedė dar mokykloje. Ar lengva kartu prieiti prie bendro, nugludinto rezultato?
Tai nėra itin sudėtinga, kai išmoksti priimti kompromisus. Bet toks gebėjimas kaskart palieka vadinamąsias alternatyvias sąnaudas. Tiek Kristupas, tiek aš nuolat pakelėj turime palikti neišpildytas idėjas: aš – ilgesnius, sudėtingesnius tekstus, jis – unikalius muzikinius sprendimus, kurie, mano manymu, užgožia teksto idėją.
Viename interviu esi minėjusi, jog labai mėgsti viską aplink save užsirašinėti ir kiek vėliau iš susidariusių žodžių junginių pradeda klijuotis dainų fragmentai. Kas dažniau patraukia dėmesį: fonetinis skambesys ar išgyventos emocijos?
Pirmiausia tai išgyventos emocijos. Tada jų sutalpinimas į žodžius: rašant dienoraštį ar žinutę mylimam. Rašyti – bet kokia forma – yra vienas geriausių problemos sprendimo ar bent jos pripažinimo būdų. Pamatai dalykus prieš savo akis ir gali pasverti stebėdamas jas iš šalies. Dažnai užrašau spontaniškas mintis, o po metų girdžiu, kaip jos jau sukasi radijuje. Tada nusišypsau pati sau ir pagalvoju, kad teisingai tvarkausi.
Tavo dainose dažnai galima pastebėti žodį „ramybė“. Ką tau pačiai reiškia ramybė?
Tai tiesiogiai susiję su mano pirmu atsakymu. Ramybė yra būtent ta kūno ir minčių būsena, kai mano organizme nevyksta alerginės reakcijos – nebręsta streso/nerimo klimatas, kuris ir sudaro aplinkybes ligos sugrįžimui. Ilgainiui supratau, kad ramybė tai toli gražu ne „ilgesingas žiūrėjimas pro langą tylint”. Ramybė gali būti ir chaotiškam didmiesčio triukšme, techno vakarėlyje, sausakimšam metro ir lėktuve spiegiant vaikams ne tik iš priekio, bet ir iš galo. Tai yra savidisciplina. Ne skundimasis, o stengimasis šaltai spręsti, ką reikia keisti, kad būtų geriau. Tai ne bandymas bėgti nuo skausmo svaiginantis, o sėdint su savo skausmu kaip su dar vienu žmogumi kambaryje ir bandant suvokti, kas jums nutiko. Kur pamoka, kur išėjimas ir t.t. Kai taip tvarkausi su savo gyvenimu, aš nekaupiu jokių sielos akmenų kolekcijos. Tada many ir yra vietos ramybei augti. Tai labai sunkus darbas, bet manau tai raktas į sveiko proto gyvenimą.
Paskutiniu metu vis dažniau jaunų lietuviškų grupių į savo kūrybą įsileidžia lietuvių kalbą. Kol kas visa tavo dainos taip pat yra lietuviškos. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas?
Taip, sąmoningas. Labai myliu Lietuvą ir kurti dainas lietuviškai yra mano duoklė jai. Naivu, neapsimoka? Viską žinau. (šypsosi)
Metams einant į pabaigą, daugelis mūsų daro įvairiausias „geriausiųjų“ suvestines. Pasidalink, kokie muzikiniai įkvėpimai tave lydėjo 2018-aisiais.
Vis dar nepaleidžia Kendrick Lamar, The War On Drugs, New Jackson. Rimtai su jais susidėjau. Didžiausias šviežias atradimas – Ama Lou. Ir Tomo, dabar kaip Free Fingos, naujausias albumas. Visiška dovana šiai jaunai kartai, pasimetusiai tarp įvaizdžių kultūros.
Dėkoju už interviu.