Grupė „Planeta Polar” (nuotr. Visvaldas Morkevicius)
„Planeta Polar“ kviečia išgirsti naują grupės dainą „Mi Niña“ (liet. Mieloji mano) iš netrukus pasirodysiančio debiutinio albumo.
„Mi Niña“ – daina apie skaudančią meilę ir išvis, jeigu santykiuose vien tiktai skausmas, argi tai iš tiesų meilė?“, – taip kūrinį pristato muzikantas, grupės „Planeta Polar“ balsas ir širdis Adomas Koreniukas.
Naują kūrinį, kartu su daugybe kitų tropinių melodijų, gyvai paklausyti bus galima jau šį penktadienį, vasario 25 dieną klube „Tamsta“, Vilniuje.
Šis singlas – paskutinis prieš didžiąją premjerą. Padedami Meksikoje bei Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios leidybinės kompanijos „Some Other Planets“ muzikantai jau kovo 25 dieną žada pristatyti savo debiutinį albumą „Puro Carnaval“.
Po šešių metų leidybinės pertraukos grįžta post džiazo trio „Sheep Got Waxed“. Šiandien muzikantai pristato ilgai kurtą trečiąjį grupės albumą „More Chews“.
„More Chews“ pradėtas kurti Anglijoje, „Big Jelly Studios“ studijoje. „Kaip ir seniau, prisirinkome turimų muzikinių idėjų, frazyčių, vaibukų ir keliavome jas išpildyti pas vaškavimo mokslų daktarą Andrių Kačanovą“, – pasakoja grupė. Tačiau pirmųjų įrašų metu perteikti muzikos taip, kaip ji skambėjo galvose, muzikantams nepavyko, tad sekė ilgas ieškojimų kelias.
Albumo „More Chews“ pavadinimas gimė turo Kinijoje metu, važiuojant traukiniu: „Kad kelionės neprailgtų, mėgstame aktyviai nusišnekėti, o kartais viena ar kita nesąmonė tampa sąmone. Taip atsitiko ir su „More Chews“. Albumas jaudinantis, smarkiai perkramtytas, kąsnių daugiau, negu burnoje telpa, atrodo, kad groja daugiau negu 3 „bičai”, o dar ir Judžinas ant viršelio…“
Jūsų dėmesio laukiantys aštuoni „Sheep Got Waxed“ kūriniai sudėlioti, kad atskleistų albumo kelionę. „Mums visada svarbus muzikinis naratyvas, programiškumas“, – sako muzikantai Simonas Šipavičius, Adas Gecevičius ir Paulius Vaškas.
Albumo viršelį puošia maskviečio Eugene Korolev tapybos darbas. Naują grupės albumą dalinai finansuoja asociacijos LATGA ir AGATA bei Lietuvos Kultūros Taryba.
Tikrai aštriai ir trankiai skambantys alternatyviosios scenos atstovai „Akli“ džiugina savo stipriais pasirodymais kuriuose trijulė raižo „dūšias“ aštriais ir sodriais gitarų garsais bei trankiais būgnais… Tačiau šį kartą „Akli“ rengia išskirtinį koncertą, kuriame skambės visai kitaip – akustiškai. Pykčio, tamsos, nusivylimo ir skausmo kupinos dainos įgaus kitą skambesį ir klausytojui bus pristatytos visai kitoje šviesoje.
„Akli“ šį koncertą surengs tik neseniai renginiams atidarytoje Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje Lukiškių kalėjime, kovo 5 dieną.
Kviečiame nepraleisti, nes tai bus tikrai ypatingas kauniečių trijulės pasirodymas ir proga išgirsti grupę, atliekančią savo dainas atviriausiai ir jautriausiais, kaip tik įmanoma.
„Local Blood“ – post-punk grupė, susibūrusi dar 2014-ais metais. Ją pradėjo du bendraminčiai (grupės vokalistas Šarūnas ir būgnininkas Žygimantas), kuriuos vienijo bendras susižavėjimas post-punk ir indie rock muzika.
Grupė savo diskografijoje turi 2017 m. pasirodžiusį EP „A Lure Of Signs“.
Šais metais, po kūrybinių ir įrašų studijoje vykusių darbų, grupė turi gerų naujienų – naują singlą „My Blood“, kuris visose platformose pasirodė vasario 14 dieną.
Šis singlas – tai įžanga į jau netrukus (vasario 28 d.) pasirodysiantį naują „Local Blood“ albumą „Dystopian Disco“.
Kūrinys pranešė apie šiais metais dienos šviesą išvysiantį naują (jau septintąjį) „FOALS“ albumą. Plokštelės pavadinimo ir pasirodymo datos grupė neatskleidė. Tik užsiminė, kad tai bus „dance/disco“ stiliaus įrašas, kurį tikisi, jog pamėgs visi grupės gerbėjai“.
Šios štakos girdisi ir ketvirtadienį pristatytame antrajame naujo albumo single „2 a.m.“.
Liam Gallagher pasirodymas BRIT apdovanojimuose (Nuotrauka: JMEnternational/Getty Images)
Gerai žinomos grupės Oasis frontman‘as Liamas Gallagheris neseniai, po poros metų pertraukos pristatė savo naujausią kūrinį „Everything’s Electric“, kurį padėjo sukurti ir įrašyti grupės „Foo Fighters“ lyderis Dave’as Grohlas. Jis dainoje atliko ir būgnų partiją. (Rašėme čia)
Kūrinys pristato trečiajį brito solo albumą „C’mon You Know“, kuris pasirodys pavasario pabaigoje – gegužės 27 dieną. Neseniai griausmingai praėjusiuose BRIT muzikos apdovanojimuose O2 arenoje Londone Liamas Gallagheris gyvai atliko šį kūrinį.
Atlikėjas ir dainų kūrėjas Tautvydas Gaudėšius – FC Baseball (dar žinomas Junior a slapyvardžiu) su šiuo savo pseudonimu debiutavo 2020 metais. Jau 2020 metų rugsėjo 30 dieną pasirodė debiutinis albumas „Lùna“. 2021 m. balandį kūrėjas pristatė ir antrąjį albumą „VORAI“. Abiejuose – po 10 Tautvydo kūrinių lietuvių kalba. Šiandien pasirodė trečioji dešimtis Tautvydo kūrinių – trečiasis FC Baceball albumas „Žvėrynė“.
Pirmasis pasirodė kūrinys „Žvėrynas“:
O šiandien jau galime išgirsti ir visą albumą „Žvėrynė“, bei laukti informacijos apie koncertus:
Metų pabaigoje „Solo Ansamblis“ pristatė naują savo svetainę, o šį penktadienį dovanojo naują singlą – „Trance Atlanta“. Naujasis singlas pasirodo ne tik kartu su vaizdo klipu, bet ir minkštos plokštelės pavidalu. Lietuvoje minkštosios plokštelės formatu kūriniai leidžiami labai retai. Tokiu formatu išleistas kūrinys – tarsi gražus muzikinis atvirukas kiekvienam melomanui.
Kurdamas „Trance Atlanta“, „Solo Ansamblis“ atsispyrė nuo dešimtojo dešimtmečio inovatorių – techno ir elektronikos dueto „Exem“ – kūrinio „Atlanta“ motyvo. Grupės nariai pasakoja, kad apeliuoja ir į anuomet populiarius eurodance bei trance muzikos žanrus, aliuzijas koduodami ir tekste, ir garse, ir vaizde.
Muzikantai priduria, kad kūriniu „Trance Atlanta“ nebandoma prisirišti prie „Exem“ šlovės ir legendos, o kaip tik kuriamas naujas garsas bei kviečiama atsitraukti nuo muzikos industrijos standartų –visuotinai priimtų skambesio etalonų ir šokių kūrinių struktūrų.
„Trance Atlanta“ vaizdo klipą finansavo Asociacija LATGA, o jį kūrė talentingas jaunosios kartos režisierius Benas Ąžuolas Šarka.
Į Lietuvą šią vasarą atvyksta „Mercury“ prizo laimėtoja ir nauja britų muzikos žvaigždė – Arlo Parks. Vilniuje ji pasirodys šių metų birželio 30 d., Lukiškių kalėjimo scenoje.
Arlo Parks yra 2021-ųjų vardas ir geriausia nauja atlikėja – metų proveržis. Parks, kurios tikrasis vardas Anaïs Oluwatoyin Estelle Marinho – vos 21-eri, bet jos sąskaitoje „BRIT“ apdovanojimas, „BBC“ geriausio jaunojo atlikėjo vardas, dvi „Grammy“ nominacijos (geriausia nauja atlikėja ir geriausias alternatyvios muzikos albumas), du nepriklausomos muzikos apdovanojimai (geriausias metų albumas ir metų debiutas) ir krūva kitų. Pradžioje Arlo mokėsi kurti muziką iš „YouTube“ vaizdo įrašų ir įrašinėjo vokalą spintoje. Tada per 15 minučių sukurta pirmoji dainą „Cola“, vien „Spotify“ šiandien perklausytą jau daugiau nei 26 mln. kartų. Pirmasis jos darbas „Collapsed In Sunbeams“ yra ištraukos iš Arlo Parks paauglystės dienoraščių. Savo kūriniuose ji liečia artimo mirties, vienišumo, seksualumo, išdavystės ir pasiklydimo pasaulyje temas, kurios artimos kiekvienam iš mūsų. Ji meistriškai žaidžia žodžiais, nes pirmiausia yra poetė, įkvėpta Patti Smith, Sylvios Plath ir Joni Mitchell. Poezija yra neatsiejama ir labai svarbi jos muzikos dalis.
Panašu, kad balandžio 8 pasirodysiantis „Fear Of The Dawn“ bus kiek aštresnio rokavo skambesio albumas, o liepos 22 d. sulauksime švelnesnio, bliuzo garsais papuošto „Entering Heaven Alive“.
Tai leidžia spėti naujasis Jack White singlas iš „Entering Heaven Alive“, kuris vadinasi „Love Is Selfish“.
Abu albumus gyvai galėsime išgirsti jau šią vasarą, nes Jack White paskelbė „Supply Chain Issues“ turą, kuriame pavasarį numatyti koncertai Amerikoje, o vasara – Europoje. Paskelbdamas apie turą, jis pristatė ir scenos partnerius – Dominic Davis (bosinė gitara), Quincy McCrary (klavišiniai) ir Daru Jones (būgnai).
Dar paklausome naujus Jack White kūrinius, pasižiūrime koncertų turo datas ir planuojamės kelionę. Kas kartu?
Muzikiniais žanrais drąsiai eksperimentuojanti bei aštrių tekstų ir išsišokimų nevengianti vilniečių ketveriukė „McLoud“ gruodžio 15 d. kvietė į menų fabriką „LOFTAS“, Vilniuje. Ten jie surengė albumo pristatymo vakarėlį savo ketvirtajam albumui „Red Flags“. Pasirodo, jog data pasirinkta neatsitiktinai – prieš dvejus metus, gruodį pristatytas Niujorke įrašytas albumas „NYNX“. Grupė žadėjo maksimum vakarėlį: pirmą kartą gyvai sugroti visas naujojo albumo dainas, pristatyti atsinaujinusią grupės sudėtį ir šiaip – galima tikėtis visko.
Apie pusę 8 vakare, pirmieji į sceną žengė „Akli“ vyrukai. Poroje koncertų mėgavausi jų naujausią albumą „Refleksija“ pristatančiu setlist‘u, bet šį kartą skambėjo mažiau dainų iš šio albumo ir daugiau „Taika“ albumo kūrinių. Kitaip tariant, „Akli“ sudėliojo setlist‘ą specialiai šiam vakarui, kuris auditorijos tikrai nenuvylė.
Beveik 21 val. į sceną žengė vakaro kaltininkai – „McLoud“. Grupė, kaip ir žadėjo, sugrojo kūrinius iš naujausio albumo „Red Flags“ ir įterpė senesnių kūrinių. Taip pat netrūko staigmenų – REP‘o intarpai, visas performansas su įspūdingą vokalą turinčiu ir jį valdžiusiu, bei akordeonu grojusiu Adam
bei vakaro pabaigai – skambutis Orlauskui. Tikrai buvo visko ir reikėjo energijos visą tūsą atlaikyti, o įspūdžiai dar „taško“. Rekomendacija penktadieniui ir savaitgalio nuotaikoms aštrus ir kontraversiškas albumas „Red Flags“ :
Jau gyvename kalėdinėmis nuotaikomis, tačiau dar neskubėkime į Kalėdinį šurmulį. Dar truputį palaukime ir prisiminkime lapkričio albumus. Lapkritį siūlome prisiminti su „Daddy Was A Milkman“ ir „IDLES“ albumais, sunkesnio skambesio gerbėjams – Dave Gahan ir „Soulsavers“ grupės kūriniais, bei bendrais „Converge” ir Chelsea Wolfe bei Richard Dawson ir „Circle darbais.
Daddy Was A Milkman – „Kai ruduo mokė mane“
Šiltas. Jaukus. Mielas. Išjaustas. Turbūt taip reikėtų kalbėti apie naujausią Igno Pociūno, Lietuvos žmonėms geriau pažįstamo „Daddy Was A Milkman“ pseudonimu, albumą „Kai ruduo mokė mane“. Jau pirmieji albumo šaukliai – dainos „Nieko nebijau“ ir „Tinginio vasara“ signalizavo, kad albumas bus toks, kokio mes ir tikėjomės – ramus, įkvėpiantis ir intymus. Toks, kurio galima klausytis kone visose gyvenimo situacijos. Toks, kuris gali tapti nuostabiu palydovu besileidžiant šiltai vasaros saulei. Toks, kuris gali tapti muzikaliausiu draugu gurkšnojant karštą vyną su mylimu žmogumi tada, kai už lango švelniai sukasi snaigių šokis. Toks, kuris net ir paslaptingą Kalėdų naktį gali įkvėpti, sušildyti ir nuraminti.
Ar „Kai ruduo mokė mane“ patenkino tuos lūkesčius? Su kaupu. Trečiajame Igno albume, lyginant jį su prieš tai buvusiaisiais, skirtumas vienintelis – visas įrašas – lietuvių kalba. Gražūs tekstai, švelni muzika, intymumas ir velniškai jausmingos, lengvos melodijos šio albumo tikrai ilgam neleis padėti į lentyną. Jo, tiesiog, norisi klausytis vėl ir vėl, mat 9 čia esančios kompozicijos „susiklauso“ taip greitai, kad nespėji net įkvėpti… Todėl imi jį „sukti“ iš pradžių.
Ypatingai dabar, kai gyvename nežinodami kaip virusas evoliucionuos; kai stebėdami kas vyksta už Lietuvos sienos jaučiame nerimą; kai neigiamos informacijos žiniasklaidos kanaluose yra ypatingai daug… „Kai ruduo mokė mane“ gali tapti pasakiškai miela ramybės doze jūsų namams, ausims ir, žinoma, širdims.
Dave Gahan ir Soulsavers – „Imposter“
Vienos iš svarbiausių visų laikų muzikinių grupių „Depeche Mode“ karjera jau tęsiasi daugiau kaip keturis dešimtmečius. Dave Gahan – „depešų“ veidas ir balsas. Jį myli šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Jo vietoje svajoja atsidurti dažnas „depešistas“, net ir žinodamas, jog būti Dave Gahan’u yra pavojinga. Juk šis žmogus net keturis kartus (!!!) yra paspaudęs ranką mirčiai! Dave Gahan yra Dievas, besimaudantis minios meilėje, tačiau niekam ne paslaptis, jog dainas grupei kuria ne jis, o jo kolega Martin Gore. Na, išskyrus keletą retų atvejų. Todėl nieko keisto, jog metams bėgant atsiranda poreikis padaryti kažką savo. Kažką, kas būtų nesiejama su „depešais“. Albumas „Imposter“ – jau penktasis Dave Gahan išstojimas be „Depeche Mode“ ir trečiasis dovanojant savo balsą prodiuserių „Soulsavers“ komandai. Sulig kiekvienu jų bendru albumu vis labiau jaučiasi, jog šis projektas, laikui bėgant virtęs rimta grupe, yra labai svarbus savirealizacijos kanalas Dave Gahan‘o gyvenime ir karjeroje. Šiuo jo gyvenimo etapu tikriausiai svarbesnis nei megadinozaurai „Depeche Mode“.
Šį kartą albume nerasite nei vienos autorinės dainos. Čia skamba vien koveriai. Bet kaip gražiai! Klausant šio albumo su kiekviena daina imi vis labiau pamiršti, jog šias dainas parašė Mark Lanegan, Neil Young, PJ Harvey, Bob Dylan ir kiti. Dave Gahan čia yra ne tik vokalistas, bet ir savotiškas šios muzikinės kelionės kuratorius, kuriam ši kelionė, matyti, itin asmeniška. „Imposter“ – jautrus, gilus, tyras, ir velniškai muzikalus darbas. Muziką šiam albumui įrašė gyvais instrumentais grojanti dešimties žmonių grupė. Tai – visiškai kita muzikinė amplitudė, nei „Depeche Mode“. Na, o su niekuo nesupainiojamas Dave Gahan balsas čia atsiskleidžia visai kitomis spalvomis.
Tad jei mėgstate „depešus“, bet norite išgirsti jų balsą kitokioje muzikoje – nepraleiskite progos. O jei „depešų“ nemėgstate (arba nežinote?) – linkiu Jums atrasti šį nepaprastą, žavingą balsą būtent šiame kontekste. Čia Dave Gahan išlieja visą savo širdį. Ir tai girdisi. Kol kas tai – naujas darbas, tad bendra nuomonė apie jį dar nėra pilnai susiformavusi. Bet spėju, jog kažkada, šis albumas bus laikomas vienu esminių jo karjeros šviesulių. Panašios svarbos, kaip „American IV: The Man Comes Around“ šiandien yra Johnny Cash kūryboje. Bet iki tol dar laukia daug metų ir daug naujų albumų, ar ne?
„Converge” ir Chelsea Wolfe – „Blood Moon: I”
2016-ųjų metų balandis. Įžymieji JAV hardcore/mathcore atlikėjai „Converge” koncertuoja Europoje. Jiems talkina raganiškoji užburiančio balso savininkė Chelsea Wolfe, jos kolega Benas Chisholmas ir Stephenas Brodsky iš taip pat amerikiečių roko grupės „Cave In“. Pasirodymai pavadinti gana pranašiškai – „Blood Moon“. Publika ošia, o tarp muzikantų užsimezga magiškas ryšys.
Šis neeilinis kolektyvas tuo metu to dar nežinojo, tačiau būtent tada buvo įpūsta dar vieno albumo dvasia. Visgi įrašų sesijos prasidėjo ne iš karto, o 2019-aisiais. Karantinas pakišo koją, tad įrašą teko pabaigti nuotoliniu būdu. Ir štai, šių metų lapkritį dienos šviesą pagaliau išvydo minėtųjų muzikantų bendro darbo vaisius – albumas „Blood Moon: I“.
Kaip ir buvo galima tikėtis, kiekvienas iš minėtųjų atlikėjų čia paliko savo unikalų pėdsaką. „Blood Moon: I“ sujungia siautėjantį „Converge” įniršį su „Cave In“ sunkumu ir žaviosios Chelsea Wolfe raganišku niūrumu. Jei kada nors klausėte savęs, kaip skambėtų Jacobas Bannonas, jei jis taptų „Cave In“ nariu, arba kaip Chelsea Wolfe atskleistų savo kerinčias melodijas per kaklą laužantį „Converge” ritmą, atsakymus į šiuos klausimus rasite jau pirmuosiuose kūriniuose. Mano asmeniniai favoritai, kurių paklausyti tiesiog būtina: „Blood Moon“, „Coil“ ir „Crimson Ston“. Čia susipina tiek sunkūs, matematiški „Converge” rifai, Jacobo Bannono scream’as, tiek ir tamsus, bet tuo pačiu metu ir švelnus Chelsea Wolfe vokalas.
„Blood Moon: I“ peržengia daugelio „Converge” užkietėjusių gerbėjų tolerancijos ribas. Jie grupę kaltina „suminkštėjimu“, o aš kaip tik manau, jog tai yra natūrali jų skambesio evoliucija, kuri buvo ilgai laukta ir šiame albume meistriškai įgyvendinta. „Blood Moon: I“ taip pat yra sunkiausia ir įspūdingiausia Chelsea Wolfe ir Beno Chisholmo muzikos išraiška, kurią varo kunkuliuojanti „Converge”“ jėga ir „Cave In“ dvasia. „Blood Moon I“ tikrai yra vienas esminių šių metų sunkiosios scenos albumų.
Richard Dawson ir „Circle“ – „Henki“
Dainų kūrėjas ir gitaristas Richard Dawson iš Didžiosios Britanijos suvienijo jėgas su Švedų roko grupe „Circle“. Richard Dawson atstovauja daugiau folk stiliaus tradicijas, o jau apie jau apie 40 albumų savo diskografijoje turintys „Circle“ atstovauja įvairiems roko stiliaus subžanrams – progressive, hard, glam, space ir kiti. Grupė, garsėjanti technišku aukšto lygio atlikimu ir veržlumu suteikia greičio ir energijos lyriškesniai Richard Dawson kūrybai.
Kuriant albumą kūrėjai dalinosi demo / bandomaisiais įrašais nuotoliniu būdu, vėliau susitiko įrašų sesijai Suomijoje ir albumą pabaigė dirbdami nuotoliu, kai 2020-ųjų pavasarį visą Europą pasiekė pandemija. Atrodo, jog pakankamai ilgas pasiruošimas išėjo į naudą. Dawson mėgsta išbandyti savo kūrybos ribas ir ieškoti kažko naujo. Įprastai savo kūriniuose pasakojantis visą žmogaus gyvenimą ir jo paletę, su albumu „Henki“ nuo to nenutolo, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasakojama apie kažką kitką. Albumo pavadinimas – suomių kalbos žodis, kuris reiškia „dvasią“ ar „sielą“. Visi septyni kūriniai pavadinti augalų pavadinimais. Iš pirmo žvilgsnio „botaniniai“ kūriniai pasakoja Richard Dawson mėgstama tema – žmones: jų gyvenimo iššūkius, tragedijas ir pomirtinio gyvenimo paslaptis.
Tai išskirtinis albumas Richard Dawson diskografijoje su „Circle“ energija ir dvasia. Plačios temos, kiek kitoks skambesys ir albumas glosto ausį ne tik eiliniams klausytojui, bet ir išrankiems melomanams.
IDLES – „Crawler“
Iš Bristolio – britų avangardo sostinės – kilusių „IDLES“ pristatinėti nereikia – garsus jų šauksmas gerai girdimas ir Lietuvoje, nors jie (dar) nėra čia viešėję. Naujausio, ketvirtojo jų albumo „Crawler“ istorija gan tipinė – 2020-ųjų rugsėjį išleidę trečiąjį albumą, „Ultra Mono“, grupės vyrukai turėjo vilties pakoncertuoti su juo. Deja, dėl patys-žinot-ko, tai tapo neįmanoma ir „IDLES“ padarė tai, ką moka geriausiai – užsidarė studijoj ir pradėjo įrašynėti dar vieną albumą. Taip ir gimė „Crawler”.
Jei mokate skaičiuoti, supratote, kad naujasis „IDLES“ albumas gimė labai greitai. Greitai gimę albumai dažnai kvepia chaltūra, tiesa? Tik ne „IDLES“ atveju. Tačiau čia turime jus įspėti. „Ultra Mono“ buvo greitas ir įsiūtęs. Jame buvo viskas, dėl ko mylime „IDLES“ – piktas Joe Talboto vokalas, socialiai angažuotos temos, siautulingi ritmai. „Crawler“ – visiškai kitoks, ir tai suprantame vos išgirdę pirmąsias „MTT 420 RR“ natas.
„IDLES“ čia visiškai kitokie, atsigrėžę į save, į savo išgyvenimus, į savo problemas. „Crawleryje“ galima lengvai užčiuopti tai, su kuo „IDLES“ visą laiką buvo lyginami – čia girdime ir niūrias „Joy Division“ nuotaikas, ir senąjį gerąjį „Queens of The Stone Age“ skambesį. Turime net baladę – arba tai, kas artimiausia baladei „IDLES“ kontekste („The Beachland Ballroom“).
Ką turime dar? Ogi albumą, kuris yra kažkiek chaotiškas, tačiau kartu yra labai svarbus (arba tokiu taps) tiek patiems „IDLES“ nariams, tiek jiems kaip grupei. Bent jau tokį turiu įtarimą (ir galbūt slaptą norą).
Šeštadienio vakarą muzikos kūrėjas Kristijonas Ribaitis pristatė pirmąjį savo režisuotą muzikinį klipą dainai „(Iš) Proto“. Išankstinė klipo peržiūra vyko Lukiškių kalėjimo cerkvėje ir buvo tikrai ne eilinė. (apie pristatymą rašėme čia).
Klipas gimė kartu su Lukiškių kalėjimo 2.0 menininkų bendruomenės kūrybine grupe ir oficialiai youtube platformoje pasirodė tik antradienį. Klipą režisavo pats Kristijonas Ribaitis, operatorius – Mantas Dumbrava, o montažo režisierė – Agnė Juškenaitė.
Šį šeštadienio vakarą Kristijonas pristatė pirmąjį savo paties režisuotą muzikinį klipą dainai „(Iš) Proto“. Klipas gimė kartu su Lukiškių kalėjimo 2.0 menininkų bendruomenės kūrybine grupe, o oficialiai youtube platformoje pasirodys antradienį.
Klipo peržiūra vyko Lukiškių kalėjimo cerkvėje ir buvo tikrai ne eilinė. Kristijonas su scenos kolega Ignu Juzoku atliko tris savo kūrinius, o ketvirtasis – kartu su ekrane rodomu klipu gyvai atliktas kūrinys „(Iš) Proto“. Po tikrai įspūdingo klipo pristatymo vyko pokalbis su Kristijonu Ribaičiu, operatoriumi Mantu Dumbrava ir montažo režisiere Agne Juškenaite. Pokalbį moderavo „ANE“ tinklaraščio kūrėja Kornelija Anelauskaitė.
Monikaze (Tikrasis vardas – Monika Zenkevičiūtė) yra viena ryškiausių kylančių Lietuvos elektroninės muzikos atlikėjų. Monika baigė kompozicijos studijas, po jų kurį laiką gyveno Didžiojoje Britanijoje, Bristolyje, o grįžusi į Lietuvą, 2019 m. lapkritį išleido debiutinį albumą „Chicken Wings“.
Debiutas buvo stiprus ir atvėrė nemažai durų. Monika apšildė tokius žinomus užsienio atlikėjus kaip „Algiers“ ir „First Hate“. Šių metų spalį kūrėja pristatė savo antrąjį albumą „Waste of Space“, kurį išleido įrašų kompanija iš Didžiosios Britanijos „Moshi Moshi Records“, leidžianti žymių uždienio atlikėjų darbus.
Vakar (lapkričio 17d.), klube „Kablys“ vyko vienintelis gyvas audiovizualinis Monikaze albumo „Waste of Space“ pristatymo koncertas Vilniuje. Albume „Waste Of Space“ – daug atvirumo ir ironijos, o kūriniai – tarsi atviri laiškai konkretiems žmonėms. Vieni kūriniai – trankesni, kituose – daugiau melancholijos, tačiau visi – emocingi ir puikiai skambėjo klube. Gyvame pasirodyme Monikaze atliko ir dar niekeno negirdėtų kūrinių, o vizualią dalį išpildė Tomo Stonio („Videoprojektai“) šviesos instaliacija. Apmaudu, kad klubas buvo ne sausakimšas, nes pasirodymas buvo puikus ir ši jauna, talentinga atlikėja nusipelnė jau didesnių auditorijų.
Neatradusiems Monikaze, rekomenduojame atrasti ir klausyti, tiek pasiklausymo platformose, tiek gyvai.
Roko grupė „EGOMAŠINA“ pristato naują albumą „ATAKA“
„EGOMAŠINA“ pasakoja, kad albumo dainos gimė gyvai įrašinėjant dviejose studijose visiems grupės nariams grojant kartu. Šis procesas jiems buvo naujas, tačiau labai malonus.
„„ATAKA“ skirta bijantiems. Nesvarbu, ar tai racionali baimė, ar panika, užklumpanti lyg iš niekur. Mums šis albumas – lyg baimės būsenos realizacija“, – patį albumą pristato grupės nariai ir išvyksta į albumo pristatymo koncertus Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje.
„ATAKA“ gyvai turo metu nuskambės trijuose didžiuosiuose šalies miestuose – šiandien Klaipėdoje, lapkričio 26 d. – Kaune, o lapkričio 27 d. ir Vilniuje.
Naujausias grupės albumas pasirodys ir vinilinių plokštelių formatu, tačiau jų kiekis bus ribotas.
Klausom naujų grupės kūrinių ir laukiame koncerto!
Pasirodė trečioji Dave‘o Gahan’o studijinė kolaboracija su multi-instrumentalisto Rich‘o Machin‘o vedama grupe „Soulsavers“ pavadinimu „Imposter“. Albumas buvo įrašytas su 10-ies žmonių grupe, Rick‘o Rubin‘o Shangri-La studijoje Malibu.
„Imposter“ – koverių albumas. Dainų pasirinkimas labai eklektiškas, tačiau tikrai džiugina — nuo senų ar gerai pažįstamų, kaip „Smile“, „Lilac Wine“ bei Neil Young ar Bob Dylan kūrinių, iki PJ Harvey ar Cat Power dainų, kuriems muzikantų kūrybiškumas ir Gahan’o balsas suteikia naujas spalvas.
Kaip ir ankstesniuose įrašuose su „Soulsavers“, albume dominuoja gitaros ir pianino garsai, gospelo stiliaus pritariamieji vokalai ir, žinoma, Gohan‘o balsas.
Rekomenduojam pasižiūrėti albumo singlų klipus ir perklausyti visą albumą!
Šiandien pristatytas jau šeštasis „Golden Parazyth“ studijinis albumas „Empatijos“. Pirmasis jo singlas „Eik Šviesos Ieškot” pasirodė užvakar ir uždavė gražų toną albumui, kviečiančiam ieškoti empatijos, gerumo ir pagarbos vienas kitam.
„Būna, kad dalykai užtrunka ilgiau, kai nieko nesitiki. Kai pradėjau karjerą prieš 15 metų, neįsivaizdavau, kas manęs lauks ateityje. Aš tiesiog norėjau groti muziką žmonėms, taip kaip išeina, taip kaip jaučiu. Praėjo tiek daug laiko, o aš vis dar čia. Atradau ne kartą save iš naujo ir kasdien bandau judėti į priekį. Noriu groti muziką žmonėms. Taip kaip moku, taip kaip jaučiu. Mūzos man leidžia kurti, klausytojai leidžia tikėti, kad tai yra reikalinga”, – sako G. Širka.
Albumą sudaro 10 kūrinių. Vieną jų padėjo įrašyti mūsų šalies merginų grupė „shishi“. Visos plokštelėje esančios dainos – lietuvių kalba. To iki šiol „Golden Parazyth“ muzikos kataloge nebuvo. Visi jie simbolizuoja žmogiškumą ir mūsų tarpusavio ryšį – nuo „Saulės“, „Gyvūno“ iki „Tokie Patys Tu ir Aš“. Šis leidinys yra apie „Golden Parazyth“ akimis matomą pasaulį.
Albumo viršelį puošia mergaitės Sibilės atvaizdas. Laimingo, kaime trešnes valgančio vaiko, kurį kiekvienas turime viduje ir turėtume dažniau išleisti laukan.
Nauja „Golden Parazyth“ muzika ragina būti išmintingiems. Tokiems, kokie būna vaikai, kada visa savo esybe pasiduoda džiaugsmui, liūdesiui ar užuojautai.
Jau galime pasidžiaugti nauju Giedriaus Širkos albumu, o šiandien vakare bus galima jį išgirsti ir gyvai pristatymo koncerte „Kablyje“. Aštuonių muzikantų grupė pirmą kartą gyvai atliks visas 10 dainų iš albumo. Scenoje taip pat skambės ir laiko patikrinti „Golden Parazyth“ himnai. Į svečius užsuks ir Ruta MUR, su kuria Giedrius įrašė singlą „Aš Visada Žinojau, Kuo Noriu Būt“ bei „shishi“.
Gero klausymo ir „Empatijos! Daugiau empatijos, mielieji!“
Po daugiau nei trejų metų pertraukos Jack White grįžo su nauju kūriniu „Taking Me Back“, kuris turi dvi versijas. Vakar vakare pasirodė ir oficialus kūrinio vaizdo klipas, tačiau tai dar ne didžiausia naujiena.
Tikroji „bomba“ – tai, kad 2022-ais/ kitąmet pasirodys net du Jack White albumai. Pirmasis vadinsis „Fear Of The Dawn“ ir pasirodys 2022 m. balandžio 8 d. Antrąjį – „Entering Heaven Alive“ išgirsime liepos 22 d. Albumus jau galima užsisakyti kūrėjo svetainėje – jackwhiteiii.com.
Kol visi nekantriai lauksime albumų – klausome naujausio Jack White kūrinio
Beje, atskleisti albumų vizualai, bei kūrinių sąrašas:
FEAR OF THE DAWN:
1. TAKING ME BACK2. FEAR OF THE DAWN
3. THE WHITE RAVEN
4. HI-DE-HO (W/ Q-TIP)
5. EOSOPHOBIA
6. INTO THE TWILIGHT
7. DUSK
8. WHAT’S THE TRICK?
9. THAT WAS THEN (THIS IS NOW)
10. EOSOPHOBIA (REPRISE)
11. MORNING, NOON AND NIGHT 12. SHEDDING MY VELVET
